Literatūrinės perspektyvos

Paradoksalu, bet, pasibaigus uždarumo ir prievartinės izoliacijos erai, apie tai, kokie pokyčiai vyksta artimiausių kraštų literatūrose, žinome, ko gero, mažiau negu anais laikais. Nepaisant verstinės literatūros gausos (o gal kaip tik dėl jos), dar sunkiau susigaudyti, kas vyksta kitų Europos šalių (juoba regionų) literatūrose. Bendradarbiaudami su interneto vartais eurozine, bandysime bent iš dalies užpildyti šią spragą – reguliariai spausdinsime kitų Europos literatūrų kritines apžvalgas. Manome, tai praturtins ir Lietuvoje paskelbtus Skaitymo metus, kurie, tikimės, nesibaigs 2008-aisiais.

Šiame numeryje skelbiame eurozine vyriausiojo redaktoriaus Carlo Henriko Fredrikssono pratarmę šiam straipsnių ciklui ir žinomo estų literatūros kritiko Märto Väljatagos esė.

Literatūros kritikos pakartotinė transnacionalizacija

Literatūros kritika, siauresne – europine – prasme reiškianti tekstus, aptariančius ir kritikuojančius neseniai išleistas knygas, šiandien yra tapusi vien nacionaliniu reikalu. Beveik visos knygos, apžvelgiamos dienraščiuose, savaitraščiuose ir žurnaluose, yra išleistos toje šalyje, kurioje pasirodo recenzija. Kitose pasaulio šalyse parašytų ir į nacionalines kalbas dar neišverstų knygų recenzijos ar bendresnės apžvalgos yra labai retos.

Taip buvo ne visuomet. Ne per seniausiai laikraščiai ir žurnalai nuolatos aptardavo šiuolaikinę literatūrą, išleistą kituose kraštuose. Daugelis leidinių turėjo netgi savus “literatūrinius korespondentus”, įsikūrusius Paryžiuje, Romoje, Madride arba Niujorke, Maskvoje, Berlyne. Suprantama, dėmesys krypo į “didžiąsias” literatūras – prancūzų, vokiečių, ispanų, italų ir anglų, tačiau svarbu tai, kad stengtasi bent šiek tiek praplėsti išsilavinusių ir suinteresuotų skaitytojų horizontus.

Tam tikrais laikotarpiais, tam tikrose vietose užsienio literatūra buvo aptarinėjama taip intensyviai, kad tai tapo leidybos verslo problema. 1953 metais Åke Runnquistas, vieno įtakingiausių Švedijos literatūrinių žurnalų Bonniers Litterare Magasin (BLM) redaktorius, skundėsi, esą dienraščiai pernelyg daug ir pernelyg anksti rašo apie užsieniečių knygas: “Daugelį knygų recenzuodavo tą pačią dieną, kai jos pasirodo originalo kalba. Paslėpta šio skubrumo pusė buvo tai, kad pasirodžius šių knygų vertimams – o dažniausiai jie pasirodydavo! – viešos diskusijos apie tas knygas būdavo jau atslūgusios ir galiausiai vertimus pirkdavo mažiau nei būtų galima jų parduoti.”1

Po dvejų metų, 1955-aisiais, Runnquistas ne be tam tikro pasitenkinimo rašė, kad kai kurie didesni laikraščiai laiko savo pareiga svarbesnes užsieniečių knygas apžvelgti du kartus – kai jos paskelbiamos originalo kalba ir kai pasirodo vertimas.2

Šiandien tokios recenzijos spausdinamos beveik išimtinai tik teminiuose literatūros žurnalų numeriuose arba yra jų specialaus domėjimosi objektas. Net ir šiame – siauresniame – leidybos sektoriuje situacija toli gražu nėra patenkinama: tęstinumas nutrūko ir, kai tam tikras analizės objektas ar teminis numeris, dažniausiai aprėpiantis penkiasdešimt ar šimtą konkrečios šalies literatūros istorijos metų, pateikiamas skaitytojams, labiausiai akcentuojami būtent literatūros tekstai. Jei skelbiama kokia nors literatūrinė kritika, ji paprastai susijusi su konkrečiu autorium. Straipsnių, aprėpiančių platesnį šiuolaikiškumo spektrą, pasitaiko retai.

Ne visur situacija vienodai prasta. Vokietijoje net didieji dienraščiai kultūros puslapiuose išspausdina puikių recenzijų ar bent komentarų, skirtų knygoms, išleistoms, pavyzdžiui, Lenkijoje, Ukrainoje ar Rusijoje. Tačiau didesnėje Europos dalyje nieko panašaus nėra.

Yra keletas tokios tendencijos priežasčių: bendras literatūros institucijos nuosmukis, pasikeitimai leidybos versle ir, nors tai paradoksalu, – “globalizacija”. Nesvarbu, kurį aspektą pabrėžtume, išvada vis tiek tokia pati: būtina kuo skubiau “pakartotinai transnacionalizuoti” literatūros kritiką.

Situacija, 1955-aisiais kėlusi nerimą redaktoriui Åke Runnquistui, praėjus penkiasdešimčiai metų mums atrodo beveik neįtikėtina. Koks šiuolaikinis leidėjas laikytų problema tai, apie ką rašė Runnquistas? Esminę dilemą, kad viešos diskusijos apie užsienio literatūros veikalą, kol pasirodo jo vertimas, būna jau pasibaigusios, BLM redaktorius interpretavo pernelyg jautriai, tačiau ji puikiai iliustruoja literatūros veikalo perkėlimo iš vieno konteksto į kitą svarbą.

Užsienio literatūros kritika, viešos diskusijos laikraščiuose ir žurnaluose tradiciškai buvo informacijos šaltinis ir nuoroda ne tik skaitytojams, bet ir “verslo žmonėms”, kitaip sakant leidėjams ir autoriams.3 Jei diskusija išnyksta arba netenka perspektyvos ir tampa vienpusiška, tai neigiamai veikia visą literatūros instituciją.

Iš Švedijos Karališkosios bibliotekos nacionalinės bibliografijos matyti, kad 2004 metų beveik 75% visų į švedų kalbą išverstų veikalų sudarė vertimai iš anglų, 7% – iš norvegų, 3,6% – iš prancūzų, 2% – iš danų ir tiek pat iš vokiečių, 1,2% – iš rusų, 1% – iš visų kitų kalbų.4 Tokios proporcijos mutatis mutandis būdingos ne tik Švedijai, bet ir daugeliui Europos šalių. Įprasta baksnoti pirštu į nemąstančius leidėjus, kaltinti vaizduotės stokojančius ekonomistus, perėmusius verslą, kuris kadaise buvo kosmopolitizmo tvirtovė, laisvos žodžio ir idėjų apytakos garantas. Tačiau tai tik dalis tiesos. Kad susiklostė tokia padėtis, ne mažiau atsakinga tiek savo pozicijas praradusi literatūros kritika, tiek žiniasklaida, atsisakiusi suteikti vietą, kur toji pozicija galėtų būti išskleista ir apginta. Laikais, kai leidėjams labiau nei bet kada reikia literatūros kritikų, kurie nurodytų kryptį, kai kritiko polemiškumas, įžvalgos ir nuovoka galėtų tapti itin reikšmingi, kritika kažkodėl tyli.

BML, kuriame Åke Runnquistas susirūpinęs rašė apie vertimų likimą, nustojo eiti 2007, bet jau gerokai anksčiau šis žurnalas atsisakė ambicijų rengti Europos literatūrų apžvalgą. O suinteresuotumas ir skubrumas, kuriais Runnquistas kaltino dienraščius, šiais laikais virto visiška to priešingybe – jie nesuinteresuoti ir neskubantys. Kultūriniai dienraščių priedai, šiaipjau nestokojantys ambicijų, visą ne anglų kalba rašomą literatūrą, atrodo, aprioriškai laiko “paraštine”, todėl ji nė neverta kokių nors pastangų.

Šiandien, atsiradus naujiems žanrams ir medijoms, tos užsienio šalių literatūros, kurių neįvertino ar kurias tiesiog atmetė didžioji žiniasklaida, vėl grįžta į diskusijų areną. Švedijoje blogo kolektyvinio (dienoraščio) principu skelbiama interneto svetainė Salongen (Salonas) yra puikus to pavyzdys.5 Iš dalies rengiama Vokietijoje, tačiau publikuojama švediškai, ji vokiečių kultūros pavyzdžiu stengiasi užmegzti ryšius su daugeliu Rytų Europos literatūrų, o švedų skaitytojams padeda suvokti, kad jie yra praradę nemažą dalį europinės estetikos diskurso. Tačiau individualus entuziazmas, būdingas šiems naujiems literatūros forumams, yra kiek problemiškas: jų požiūris dažnai nekritiškai adoracinis, jie advokatauja, užuot analizavę, išvardija, užuot kontekstualizavę. Be to, šios neformalios ir neretai trumpaamžės erdvės su pusiau kritiškais diskursais yra dalis bendros tendencijos, kuri rodo, kad anksčiau buvusi bendra viešoji erdvė vis labiau skaidosi į mažesnes bendruomenes, izoliuotas viena nuo kitos.

Vienas iš aršiausių nevaržomos, laisvos “literatūrinės apykaitos” (kuri yra veikiau potenciali nei reali) priešų yra platesnės literatūrinės sferos alergiška reakcija į viską, kas svetima, arba visiškas abejingumas tam “svetimam”. Geriausias vaistas tokiai “astmai” gydyti yra energinga pakartotinė literatūros kritikos transnacionalizacija.

Bonniers Litterara Magasin, 8/1953, p. 563-566.

Ten pat, 10/1955, p. 771-774.

Literatūros kritika yra ne tik informacijos šaltinis, bet jos šaltinis taip pat.

Kunliga bibliotekets nationalbibliografi, 2004.

Published 20 May 2008
Original in English
Translated by Almantas Samalavičius

Contributed by Kulturos barai © Carl Henrik Fredriksson / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / TR / DE / LT / FR / DA / HU / CS / ET

Published in

Discussion