Mao Palikimas

Valdant Xi Jinpingui, Kinijos komunistų partija nutraukė diskusijas apie Kultūrinę revoliuciją. Tačiau jos palikimas akivaizdus visose šiuolaikinės Kinijos gyvenimo srityse, ypač regimas neva kapitalistinėje ekonomikoje, o personalistinis Xi valdymas kai kuriais atžvilgiais labai  primena Mao Zedongo laikus.

Kinijos Liaudies Respublika 1958 m. pradėjo ambicingą programą, kuria siekta agrarinę šalį paversti industrine. Kampanija, pavadinta Didžiuoju šuoliu į priekį, baigėsi katastrofa – dėl nepriteklių ir bado mirė nuo 35 iki 55 milijonų žmonių. Mao Dzedongo pozicija kompartijoje 1962 m. komplikavosi.

Konfliktas su SSKP generaliniu sekretoriumi Nikita Chruščiovu, pasiekęs kulminaciją septintojo dešimtmečio pradžioje, dar labiau sustiprino izoliacijos ir įtarumo atmosferą. Bandydamas nutildyti savo kritikus ir susigrąžinti buvusią valdžią, Mao 1966 m. vasarą perplaukė Jangdzės upę, simboliškai skelbdamas, kad sugrįžta į politinę sceną. Po to griebėsi partijos ir visuomenės „ideologinio valymo“ – Kultūrinės revoliucijos. Kilus žiaurių persekiojimų bangai, didžiąją dalį kruvino darbo atliko jauniausi partijos kadrai – chungveibinai (raudonieji sargybiniai).

Mao ragino, kad komunistinis jaunimas, suorganizuotas į „raudonąją gvardiją“, susidorotų su „reakcingais elementais“ partijos viduje, pašalintų „feodalinės ir imperialistinės praeities likučius“. Masinio teroro ir smurto kampanija, nusinešusi mažiausiai ketvirtį milijono gyvybių (nors kai kuriais skaičiavimais ši statistika gerokai didesnė), vyko iki pat Mao mirties 1976 m.

2023 m. britų žurnalistė Tania Branigan, ilgametė The Guardian korespondentė, rašiusi apie Kiniją, išleido knygą „Raudonoji atmintis“, kurioje tyrinėja šio trauminio laikotarpio palikimą, vis dar slegiantį šiuolaikinę Kiniją. Razpotja kalbėjosi su ja po to, kai 2025 m. buvo išleistas knygos vertimas į italų kalbą.

Luka Lisjak Gabrijelčič. Jei bandysime suvokti šiandieninę Kiniją, ignoruodami Kultūrinės revoliucijos padarinius, ko tame paveiksle neįžvelgsime?

Tania Branigan. Manau, bus palikta didžiulė spraga. Keista, bet dauguma žmonių taip atsietai ir žiūri į Kiniją. Kultūrinė revoliucija traktuojama kaip vienas iš daugelio istorinių epizodų, nekreipiama dėmesio į jos vaidmenį, formuojant šiuolaikinę Kiniją. Ironiška, bet būtent Kultūrinė revoliucija šalies ekonomiką nuo ortodoksinio maoizmo nukreipė rinkos link. Į didžiulį socialinį jos poveikį žmonių tarpusavio santykiams, psichologijai, kultūrai ir politikai nesigilinama iš dalies todėl, kad trūksta daugybės sunaikintų liudijimų. Kultūrinė revoliucija suformavo visą lyderių kartą, įskaitant Xi Jinpingą, kurio šeima tuo laikotarpiu irgi smarkiai nukentėjo.

Pradėkime nuo jo. Savo knygą baigiate apmąstymais apie Kiniją, valdant Xi Jinpingui, matote nemažai personalistinės jo laikysenos sąlyčių su Mao palikimu, bet įžvelgiate ir svarbių skirtumų. Atrodo, pagrindinė pamoka, kurią Kinijos vadovybė išmoko iš Kultūrinės revoliucijos, yra ta, kad geriausias vaistas nuo totalitarizmo yra autoritarizmas.

Labai keistas paradoksas – komunistų partija sugebėjo pasinaudoti Kultūrine revoliucija, kad sustiprintų savo pozicijas Kinijos visuomenėje. Ji pasitelkė istoriją apie Kultūrinę revoliuciją, gąsdindama nevaldomomis masėmis, pasakodama apie tai, kas nutinka, kai nėra tvarkos, drausmės, hierarchijos ir griežtos kontrolės. Kompartija skleidžia šį prasimanymą, nes jis užmaskuoja Kultūrinės revoliucijos politiką, nepripažįsta, kad tai ir buvo Mao Zedongo būdas susigrąžinti valdžią, atsikratant konkurentų.

Komunistai išmoko ir dar vieną Kultūrinės revoliucijos pamoką. Kai nuo jos nukentėjusi partinė vadovybė iškart po Mao mirties 1976 m. vėl ėmėsi savo ankstesnio vaidmens, ji priėjo prie išvados, kad reikėtų vengti situacijos, kai per daug galios atiduodama į vieno asmens rankas.

Tas vėl prarandama, valdant Xi Jinpingui, tiesa?

Būtent Xi panaikino daugelį apsauginių barjerų, kurie buvo įdiegti, siekiant užtikrinti kolektyviškesnį vadovavimo stilių. Tai labiau primena vieno asmens šou, vis dėlto jis tam tikru atžvilgiu nuo Mao smarkiai skiriasi – Xi nesimėgauja chaosu ir netvarka taip, kaip Mao, nei kaip, tiesą sakant, tą daro Donaldas Trumpas. Xi linkęs remtis struktūromis, todėl pertvarkė kompartiją ir veikia, pasitelkdamas ją.

Nepaisant to, daugelis žmonių Kinijoje įžvelgia paralelių su Mao Zedongo era. Šiam lyderiui kadencijos irgi negalioja, jis vadovauja neribotą laiką. Ir nors Xi Jinpingas toli gražu neturi tokio dieviško statuso, kokį turėjo Mao, asmenybės kultas auga, kompartijos lyderis irgi pateikiamas suasmenintai, ne vien kaip stiprus nacionalinis vadovas, bet ir kaip žmogus, neva visus mylintis tarsi šeimos narius. Asmeninės, patriarchalinės jo valdžios vaizdiniai, užplūdę vadovėlius ir žiniasklaidą, labai primena Mao valdymą.

Prieš COVID pandemiją buvo sričių, iš kurių partija tylomis pasitraukė, lyg žadėdama nebevaržyti asmeninių santykių, privačių pasirinkimų. Užgriuvus pandemijai, sugrįžo nuostata kontroliuoti visus gyvenimo aspektus, kompartija galėjo labai tiesiogiai, brutaliai kištis į privatų gyvenimą. Buvo sekami ne tik disidentai, bet ir visiškai apolitiški žmonės, stebimas jų judėjimas, valdžios pareigūnai galėjo kada panorėję įeiti į jų namus ir pan. Tai sukėlė labai karčius prisiminimus iš Mao Zedongo laikų.

Savo knygoje pabrėžiate trauminį Kinijos XX a. istorijos pobūdį. Imperijos žlugimas, karo vadų laikotarpis, Gomindano revoliucija, Japonijos okupacija, Kinijos pilietinis karas, komunistų perversmas, kampanija „Didysis šuolis į priekį“ – nesibaigianti traumuojančių įvykių virtinė. Kuo tame fone išsiskiria Kultūrinė revoliucija? Kodėl, jūsų manymu, ji paliko dar gilesnius randus?

Pirmiausia, ji apėmė visą šalį, neliko nepaliestas joks visuomenės sluoksnis. Jos aukos – nuo pačios socialinės hierarchijos viršūnės iki pat apačios, net galimi Mao įpėdiniai žuvo per šį dešimtmetį, o kitame spektro gale buvo žudomi kūdikiai vien todėl, kad gimė žemvaldžių šeimoje. Tai buvo milžiniška geografinė ir socialinė aprėptis, bet netrumpas ir laiko tarpas, trukęs ištisus dešimt metų.

Kultūrinės revoliucijos kitas bruožas tas, kad ji nubrėžė labai neaiškią ribą tarp aukų ir nusikaltėlių – dažnai tie patys žmonės buvo ir vieni, ir kiti. Pavyzdžiui, daugelis Raudonosios gvardijos narių priklausė įtakingoms politikų šeimoms, bet vėliau jos išsiųstos į ugnies liniją, o galiausiai daugelis atsidūrė lageriuose arba kalėjime. Niekada nežinojai, ar į tinkamą pusę stoji, ir tas netikrumas buvo labai traumuojantis.

Jausmas, kad esi nusikaltimo bendrininkas, buvo visuotinis. Negalėjai tiesiog stovėti nuošalyje. Jei tavo draugas apkaltintas, o tu iš anksto nieko apie jį nepranešei, toks tylėjimas mesdavo įtarimus ne tik tau, bet ir tavo šeimai. Nebuvo įmanoma nedalyvauti. Vienas iš aukų, kurias kalbinau, sakė turėjęs draugą, mitinge jo nepasmerkusį, tai rodo lojalumą ir drąsą, nes čia buvo maksimumas, ką galėjai padaryti tokiomis aplinkybėmis.

Kultūrinė revoliucija iš esmės buvo nukreipta prieš pačius artimiausius žmones. Šiuo atžvilgiu esama paralelių su stalininiais valymais ar XX amžiaus genocidais. Tačiau Kultūrinę revoliuciją vykdė ne tik valdžia, bet ir patys žmonės, tai buvo visuotinis labai artimų ryšių ardymas. Toks bendrininkavimo, darant nusikaltimus, lygis paliko didžiausią randą, ypač todėl, kad atsigręžta ne tik prieš savo klasės draugus, bičiulius, darbo kolegas, bendražygius, bet ir prieš artimiausius šeimos narius.

Knygoje rašau apie septyniolikmetį, kuris pasmerkė savo motiną už tai, kad ši kritikavo pirmininką Mao, reikalaudamas įvykdyti jai mirties bausmę. Tas ir buvo padaryta. Vyrai ir žmonos kaltino vieni kitus. Tai nebuvo tiesiog spontaniška reakcija, dažnai valdžia priversdavo taip elgtis – liepta nubrėžti ribą, atsiribojant nuo savo šeimos narių. Xi Jinpingas jaunystėje irgi buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tada mitinge jį pasmerkė net jo paties motina. Daugelis manė, kad šiuos išdavystės aktus privalo atlikti, kad išgelbėtų kitus šeimos narius. Šių labai intymių išdavysčių lygis, didžiulis jų skaičius, sukeltos traumos ir toliau glūdi visuomenės pasąmonėje.

Kaip minėjau, tai tęsėsi ištisą dešimtmetį. Garsaus kinų mokslininko, nužudyto per Kultūrinę revoliuciją, našlė man sakė: „Matėme susikaupusį tamsų debesį, bet nemanėme, kad jis dusins visą šalį ištisus dešimt metų.“

Jūsų minimas epizodas apie septyniolikmetį jaunuolį ir jo tėvą, kurie prašo mirties bausmės – vienas motinai, kitas žmonai, – vienas ryškiausių knygoje. Parodote ir vėlesnius sūnaus bandymus puoselėti motinos atminimą, tokiu būdu tarsi išperkant savo kaltę, įvykdant pavėluotą teisingumą jos atžvilgiu. Tačiau pripažįstate, kad aukų atminimą stengiamasi puoselėti gana retai.

Yra žmonių, kurie miglotai, net nostalgiškai prisimena tą epochą, tačiau dauguma stengiasi niūrų laiką palikti praeityje ir visai nekreipia į jį dėmesio. Tų, kurie kalba apie to meto siaubą, yra labai mažai. Eiti prieš srovę ne tik politiniu, bet ir socialiniu lygmeniu reikia drąsos – dauguma žmonių tiesiog nenori, kad šie dalykai būtų keliami. Mane tai sukrėtė, bet šis aspektas labai žmogiškas, juk ir patys greitai pamiršome COVID pandemiją. Žmonės tiesiog nenori, kad jiems būtų primenami blogi laikai. Kai suvokiame, kokia traumuojanti buvo Kultūrinė revoliucija, neturėtume per daug stebėtis, kad ir amnezija yra masinė.

Atmintis turi savo istoriją. Kaip Kultūrinė revoliucija vertinta iškart po Mao Zedongo mirties 1976 m. ir kaip valdžia elgėsi su jos palikimu vėlesniais dešimtmečiais?

Netrukus įvyko literatūros protrūkis – memuarai, eilėraščiai apie to meto kančias, norėta, kad visi žinotų, kas tada vyko. Valdžia tą atsiminimų antplūdį toleravo. Čia buvo du aspektai. Viena vertus, leista žmonėms išlieti savo sielvartą, siekiant apvalančio katarsio, antra vertus, po Kultūrinės revoliucijos į valdžią atėjo žmonės, kurie patys buvo aukos, ypač Deng Xiaopingas. Jiems reikėjo įtvirtinti savo reabilitaciją ir pateisinti sugrįžimą. Kitaip tariant, jiems reikėjo įtikinti visuomenę, kad iš tikrųjų nėra susitepę.

Be to, lyderiai baiminosi, kad viskas vėl gali pakrypti priešingon pusėn. Nebuvo aišku, ar atsitraukimas nuo maoizmo bus sėkmingas, todėl nerimas, kad sugrįš kažkas panašaus, turėjo būti didžiulis. Dėl šios priežasties populiarumo banga, iškėlusi literatūrą apie žaizdų paliktus randus, irgi buvo toleruojama. Tačiau svarbu prisiminti, kad egzistavo ribos – neišleista jokių knygų, kuriose dėl Kultūrinės revoliucijos padarinių būtų kaltinamas Mao.

Tuo pačiu laikotarpiu Deng Xiaopingas nurodė kompartijos istorikams parengti oficialų verdiktą dėl to laikotarpio. Siekta ne įamžinti, kuo tiksliau aprašant tai, kas įvyko, ir užtikrinant: „Daugiau niekada!“ Veikiau paraginta: „Baikim kapstytis po praeitį, turime judėti pirmyn.“ Kaltė suversta kraštutiniams kairiesiems, pašalinant juos iš kompartijos. Nuo tada valdžia užėmė keistą poziciją. Kultūrinė revoliucija buvo gana naudinga, parodant visuomenei, kas gali nutikti, jei nebus kontrolės iš viršaus, jei masėms bus leista elgtis laisvai. Šia baime gana dažnai buvo manipuliuojama, ypač kai kildavo grėsmė kompartijai, kaip antai per masines demonstracijas Tiananmenio aikštėje 1989 m. ar protestus Honkonge.

Bėgant metams, atmintis palaipsniui buvo vis labiau slopinama. Partija nenorėjo, kad žmonės dalytųsi prisiminimais. Buvo įvedami vis didesni apribojimai leidiniams. Tai tapo ypač akivaizdu, kai į valdžią atėjo Xi Jinpingas. Per pastarąjį dešimtmetį matėme, kaip uždaromi archyvai, o populiariosios istorijos šaltiniai internete cenzūruojami. Anksčiau leistas novatoriškas istorijos žurnalas, tyrinėjantis jautresnius šiuolaikinės Kinijos istorijos tarpsnius, irgi uždarytas.

Pirmasis viešas Xi Jinpingo veiksmas po atėjimo į valdžią buvo Kinijos vadovybės pakvietimas apsilankyti Nacionaliniame istorijos muziejuje, kur eksponuojama paroda, kaip Komunistų partija išgelbėjo Kiniją. Po keleto mėnesių jis pasakė kalbą, perspėdamas, kad šaliai gresia septyni dideli pavojai. Vienu iš jų Xi pavadino „istorinį nihilizmą“, kuris iš esmės reiškia bet kokią istorijos versiją, nepritariančią partinei linijai. „Istoriniam nihilizmui“, keliančiam pavojų kompartijai, jis prilygino Vakarų demokratiją ir laisvą spaudą.

Matome, kaip skubama kontroliuoti praeitį. Kultūrinei revoliucijai skirtas mažas muziejus, kuris ir šiaip visada buvo nišinė institucija, vengianti viešumos, jau visiškai uždarytas. Priimtas naujas įstatymas, atseit draudžiantis „šmeižti“ Kinijos didvyrius ir kankinius. Neabejotina, kad atminties erdvė darosi vis siauresnė.

Viena iš priežasčių, kodėl parašiau šią knygą, yra ta, kad 2010–2012 m. buvo trumpas momentas, kai partinė žiniasklaida ėmėsi aptardinėti Kultūrinę revoliuciją. Vis daugiau žmonių kalbėjo apie tai viešai. Atrodė, įvyks proveržis. Tačiau, kai valdžią perėmė Xi Jinpingas, viskas buvo nuslopinta, dabar viešoji erdvė dar labiau kontroliuojama ir cenzūruojama.

Iškart kyla paralelė tarp Kultūrinės revoliucijos ir Stalino teroro. Tačiau Sovietų Sąjungoje po diktatoriaus mirties įvyko destalinizacija, kuri bent jau simboliniu lygmeniu buvo vertinama gana rimtai. Stalino kūnas išneštas iš Lenino mauzoliejaus, visi atvaizdai pašalinti, jo vardu pavadinti miestai, įskaitant Stalingradą, pervadinti. Kinijoje nieko panašaus neįvyko. Mao atvaizdai vis dar kabo visur. Tačiau sistema patyrė dramatišką reformą, kokios Sovietų Sąjungoje niekas neįstengė ar nesistengė padaryti. Jūs savo knygoje tą šizofrenišką dvilypumą perteikiate scena, kai vietos politikas, pašalintas per vidinį kompartijos valymą, suimamas, o iš jo namų konfiskuojama didžiulė Mao statula, pagaminta iš gryno aukso… Šis „auksinis Mao“ – puikus prieštaringos atminties politikos šiuolaikinėje Kinijoje simbolis.

Taip, jie iškėlė Mao iki gryno simbolio, kad galėtų nuo jo atsitraukti. Tą puikiai iliustruoja faktas, kad Mao staiga pasirodė ant banknotų – įsivaizduokite didesnį paradoksą! Šis simbolinis Mao glėbys leido sistemai atsiriboti nuo jo politikos, visiškai priešingai negu nutiko Sovietų Sąjungoje. Tarp SSRS ir komunistinės Kinijos buvo esminis skirtumas. Sovietai galėjo teigti, kad Stalinas nutolo nuo Lenino – viskas prasidėjo gerai, tačiau daug ką sujaukė Stalinas. Kinijos komunistų partijos problema ta, kad Mao jai vadovavo nuo pat pradžių…

Jis buvo ir Leninas, ir Stalinas…

Iš tikrųjų. Jei sugriausite Mao Zedongo įvaizdį, sugrius visa sistema. Bet manau, kad yra ir kai kas dar fundamentalesnio – jei suteiksite žmonėms teisę kritikuoti istorinius lyderius, kodėl jie neturėtų teisti dabartinių? [Veikiausiai todėl Rusija dabar taip intensyviai susigrąžina Stalino kultą, net Volgogradą atvadino Stalingradu, – red.]

Ar Kultūrinės revoliucijos pamatinių struktūrų suardymas reikšmingai prisidėjo prie sąlygų sukūrimo kinų kapitalizmui atsirasti?

Kultūrinė revoliucija sudavė smūgį Kinijos ekonomikai, nors diskusijos apie jo mastą ir žalą vis dar tęsiasi. Prasta Kinijos ekonomikos padėtis 1976 m. paskatino atsigręžti į rinką. Labai daug jaunų žmonių neturėjo nei išsilavinimo, nei darbo, todėl buvo skatinamas verslumas.

Be šių pragmatinių aspektų Kultūrinė revoliucija psichologiškai nuteikė žmones kapitalizmo individualizmui – tai jausmas, kad galite pasikliauti tik savimi ir turite nuolat prisitaikyti, nes jūsų statusas be paliovos keičiasi. Stebina tai, kad nemažai verslininkų teigia, esą Kultūrinė revoliucija juos parengė tokiam atsparumui ir prisitaikymui, kuris lemia sėkmę kapitalistinėje sistemoje. Christopherio Marquiso ir Kunyuano Qiano knygoje „Mao ir rinkos“ cituojamas kinų magnato teiginys, esą Kultūrinė revoliucija tokius žmones kaip jis išmokė, kad reikia elgtis kaip vilkams, jei norite išgyventi.

Šis Kultūrinės revoliucijos aspektas dar nepakankamai įvertintas Vakaruose. Mes Kultūrinę revoliuciją siejame su jaunimu, kuris mojuoja Mao Mao Raudonąja knygele, užpuola savo mokytojus bei vyresniuosius, tačiau 1968 m. Mao jau buvo praradęs kantrybę dėl Raudonosios gvardijos ir savo chungveibinus išsiuntė dirbti į kaimą. Knygoje aprašote siaubingas tų jaunuolių, susidūrusių su didžiuliais sunkumais giliame kaime, istorijas. Gal papasakosite apie tai daugiau?

Jų gyvenimas kaime buvo bausmė. Miesto vaikai visiškai nemokėjo prisitaikyti atsilikusiame kaime. Dauguma valstiečių vos įstengė išlaikyti savo šeimas, todėl į kaimą plūstantis jaunimas dar sunkiau galėjo prasimaitinti. Nors iš pradžių turėjo tam tikrų privilegijų, jos netrukus išnyko, taigi atvykėlius ištiko labai skaudus praregėjimas.

Įdomu, kad būtent apie šį Kultūrinės revoliucijos aspektą kompartija dabar labiausiai mėgsta kalbėti, nes tai susiję su Xi Jinpingo biografija. Jis pats nuolat giriasi, kad ši patirtis pavertė jį vyru. Dėl tėvo partinių ryšių jis gyveno geriau negu daugelis kaime, tačiau net ir privilegijuotiems jaunuoliams tai buvo nelengvas išbandymas – kamavo nepritekliai, sunkumai ir vienatvė. Šiaip ar taip, būtent kaimas suteikė Xi tokį atsparumą, kokiam prilygti galėtų nedaugelis lyderių.

Kompartijos pasakojime apie jo patirtį, žinoma, neužsimenama, kodėl teko vykti į kaimą, nepripažįstama, kad jis buvo vienas iš septyniolikos milijonų (sic!) ten išsiųstų jaunuolių. Tačiau ir daugelis kitų, kurie dalijasi prisiminimais, nors nenutyli tos patirties žiaurumo, tvirtina tapę išskirtinai atsparūs.

Raudonosios gvardijos narių likimas antrajame Kultūrinės revoliucijos etape rodo, kad išnyko, kaip sakėte, skirtumas tarp aukų ir nusikaltėlių. Ar toks ir buvo tos kampanijos tikslas, kaip daugelio kitų totalitarizmo formų?

Nepamirškime, kad nusikaltėliai buvo labai jauni, dažnai vos 13 ar 14 metų. Jie augo visur tvyrančioje kultūrinės kovos, revoliucinio smurto šlovinimo atmosferoje, buvo mokomi garbinti Mao kaip dievą. Jų tėvai irgi išgyveno itin sunkius laikus, todėl tarpusavio santykiai buvo sudėtingi, dėl patirtų traumų vaikai dažnai kaltino savo tėvus. Kartais kritikuoti kitą asmenį atrodė geriausias būdas apsisaugoti. Jie atsidurdavo situacijose, kai neaišku, kas teisinga, o kas neteisinga. Jei elgtųsi taip, kaip dabar mums atrodo moraliai priimtina, anomis sąlygomis tai būtų sukėlę pavojų šeimoms ar net artimųjų mirtį. Į klausimą, kiek chungveibinai turėjo atsakomybės, sunku atsakyti.

Pastaruoju metu pasirodė palyginimų tarp Kultūrinės revoliucijos ir kairiųjų pažiūrų jaunimo protestų, apėmusių universitetus Europoje ir JAV. Jūs labai kritiškai vertinate tokius palyginimus. Kodėl manote, kad maoizmo sugretinimas su dabartiniu studentų radikalizmu Vakaruose yra nepagrįstas?

Kultūrinės revoliucijos traktavimas kaip jaunų žmonių uolumas ir aklumas yra iš esmės klaidinantis. Tai buvo suplanuota ir kurstoma iš viršaus. Kinijos komunistų partija vengia apie tai kalbėti.

Kita vertus, maoistų strategijas jūs lyginate su kraštutinių dešiniųjų veiksmais Vakaruose. Kur įžvelgiate tokių panašumų?

Mane šiandienos kraštutinių dešiniųjų judėjimai stebina tuo, kad pagrindinė jų strategija yra pasitelkti masių emocijas, ypač masinę neapykantą, nukreiptą prieš atseit pavojingą Kitą, kuris kaltinamas, kad kelia grėsmę visuomenei, atseit esąs vidinis priešas. Jie tai daro, bandydami išardyti esamas institucijas, nors jose patys veikia, ir tuo sustiprinti savo galią. Manyčiau, tokia padėtis Vakaruose yra daug ryškesnė paralelė su Kultūrine revoliucija.

Kiek Mao elgsenos yra perėmęs Donaldas Trumpas?

Panašumai stulbinantys! Kinai nuolat lygina save su Trumpu. Asmenybės kultas, tai, kad prezidentą supa ištikimi rėmėjai, kuriuos jis mėgsta supriešinti tarpusavyje, tiesioginis kreipimasis į šalininkus, raginant apeiti tradicines valdžios struktūras, o ypač pomėgis trikdyti ir dezorientuoti, labai primena kinų diktatoriaus užmačias.

Tačiau akivaizdžiai yra ir svarbių skirtumų. Mao iš tikrųjų tikėjo komunizmu. Nors Kultūrinė revoliucija pirmiausia susijusi su jo valdžia, pats jis irgi buvo nuoširdžiai uolus. Manė, kad jo revoliucija pasiklydo, kompartija prarado idealų tyrumą, tad jis turi išrauti tą blogį su šaknimis, tada sukurs tobulesnę komunistinę visuomenę. Trumpas akivaizdžiai netiki tokia socialine chirurgija. Taigi nesakau, kad tikrai galima juos vieną su kitu sieti tiesiogiai. Tačiau yra keletas labai įtikinamų paralelių, ypač tai, kaip vienodai jiedu pasitelkia neapykantą, kad sucementuotų gali ngą politinę jėgą.