Vakarų Laikysena, Nekreipiant Dėmesio Į Rytus

Jürgeno Habermaso (1929–2026) reikalavimas derėtis su Vladimiro Putino režimu kilo iš nesugebėjimo suvokti Rytų Europos totalitarizmo prigimties. Argumentas, kad režimo pakeitimas nelaikytinas teisėtu politiniu Vakarų pasirinkimu, nėra nepagrįstas, tačiau istoriškai klaidingas.

Habermasas buvo didelis universalistinės pasaulio tvarkos, susiformavusios po 1945 m., šalininkas ir akcentavo „globalios vidaus politikos“ galimybę. Tuo rėmėsi jo kritika neonacionalizmui ir įsipareigojimas post- arba supranacionalinei Europai. Tačiau tai buvo aklavietė, nes nei Stalinas, nei jo įpėdiniai, įskaitant Michailą Gorbačiovą, niekada nepritarė tokiai pasaulio tvarkai. Priešingai – socializmas iš tikrųjų visada siekė ją sugriauti.

Kai Adamas Michnikas paklausė, kodėl Vakarų intelektualai, tarp jų ir pats Habermasas, visą savo dėmesį sutelkė į Hitlerį, lyg nematydami Stalino, šie atsakė niekada netikėję, kad jo svarba tokia didelė. Kadangi totalitariniam valdymui nebūdinga nei išsami ideologinė teorija, nei monolitinio „Rytų bloko“ koncepcija, tai savaip užkirto kelią pripažinti Rusijos disidentus, Prahos pavasarį, Lenkijos Solidarnosć, Rytų Vokietijos demokratinį judėjimą. Vėliau dėl tos pačios priežasties Ukrainos Maidanas irgi liko nepastebėtas…

Vakarų Vokietijos socialdemokratija, po karo demonstravusi ištikimybę pacifistinei konflikto tarp Rytų ir Vakarų tradicijai, iš esmės skyrėsi nuo Prancūzijos antitotalitarinių srovių, atsiradusių komunistų partijos hegemonijos šešėlyje. André Gorzas, André Glucksmannas ir daugelis kitų kairiosios krypties prancūzų devintajame dešimtmetyje protestavo prieš sovietų perginklavimą, o vokiečių intelektualai laikėsi detencijos – „galių pusiausvyros“ – formulės, esą teigiamus pokyčius lems prekyba (Wandel durch Handel). Dešimtajame dešimtmetyje jie sumenkino grėsmę, keliamą Bosnijai, vadindami savo poziciją realpolitik, smerkė Vokietijos žaliųjų pritarimą NATO taikdarių intervencijai, laikydami tai žvanginimu ginklais. Galbūt keista, bet šitoks požiūris pavertė Habermasą pagrindiniu viešosios nuomonės reiškėju tiek Vokietijos rytuose, tiek vakaruose.

Derybos dėl dienos po to

Putinui pradėjus invaziją į Ukrainą, daugelis socialdemokratų kaip ir Habermasas ragino „laiku vesti derybas, kurios neleistų karui užsitęsti, nusinešant dar daugiau gyvybių, sukeliant dar didesnę destrukciją, o galiausiai pareikalaujant beviltiško pasirinkimo – arba aktyviai įsikišame į karą, arba paliekame Ukrainą likimo valiai, kad nekiltų pirmasis pasaulinis karas tarp branduolinių valstybių.“ Būdamas nuoširdus pacifistas, skatino „diskusiją, kuri pamažu jau prasideda Vokietijoje, apie taikos derybų galimybę ir prasmę“. Priminė seną branduolinio karo grėsmės baimę, o postsovietinei Rusijai suteikė lygiavertės derybų partnerės Rytų ir Vakarų konflikte statusą.

Konkretesni pareiškimai, kas ir su kuo turėtų derėtis, būtų buvę sveikintini, ypač atsižvelgiant į tai, kad Habermasas iš esmės atmetė galimybę atkurti padėtį, buvusią iki 2022 m. vasario 23 d. Jis pritarė Krymo aneksijai 2014 m., sveikino Rusijos armijos teritorinius laimėjimus Donbase, nors juos lydėjo siaubingos civilių žudynės. Habermasas teigė, kad nustačius šią naują sienų demarkaciją, „nereikėtų iškart prarasti vilties, kad kompromisas, išsaugant abiejų pusių reputaciją, irgi įmanomas, net esant dabartiniams diametraliai priešingiems reikalavimams“.

Žinoma, nebuvo jokių požymių, kad tai galėtų įvykti. Habermaso pasiūlymams griežtai pasipriešino Ukraina ir solidarumo su užpulta šalimi judėjimas Vakaruose. Šis vokiečių filosofas nuo pat pradžių mąstė prieštaringai: šalia tuščios Budapešto ir Minsko retorikos reikalavo, kad Vakarai suteiktų Kyjivui tikras saugumo garantijas, nors tai įmanoma tik tuo atveju, jei Ukraina prisijungtų prie NATO, kita vertus, narystė Europos Sąjungoje irgi reikštų panašius tarpusavio įsipareigojimus, jeigu Putinas toliau tęs imperinę savo agresiją. Bet Vokietijos socialdemokratai Ukrainos įstojimo į šiuos aljansus galimybę faktiškai atmeta, nors dar kancleris Scholzas užsiminė apie „laikų lūžį“ (Zeitenwende).

Mums neįsivaizduojamas dalykas, kad ukrainiečiai taptų amputuota tauta, o Ukraina būtų neutrali buferinė valstybė tarp Rytų ir Vakarų. Jos vientisumą ir nepriklausomybę galima užtikrinti, tik priimant į gynybinį Vakarų bloką. Tačiau Putinas tvirtina įsiveržęs į kaimyninę šalį būtent dėl to, kad neleistų „kolektyviniams Vakarams“ plėstis iki Rusijos sienų.

Įdomu, kodėl Putinas atsisakė savo skelbto tikslo – Ukrainos „denacifikacijos“, kurią laikė patikimu būdu atgaivinti imperinį „rusų pasaulį“? Habermasas nemanė, kad jo siūlomas derybų planas ne mažiau rizikingas negu pozicija tų, kuriuos jis lengvabūdiškai apkaltino ginklų žvanginimu ir kurie, beje, nemato jokio vidinio prieštaravimo tarp karinės paramos ir diplomatinių derybų. Mes, žinoma, irgi pritariame sąžiningoms deryboms, kurios leistų pasiekti taikos.

Habermasas tarsi pamiršo, kad ne Putinas, o būtent Rusija yra ir bus Ukrainos kaimynė. Tai lemia ir solidarumo su Kyjivu šalininkų neapsisprendimą. Derybos būtinos, tačiau pirmiausia su rusų opozicija. Bet koks postputininis režimas bus vertinamas pagal tai, kiek jis pripažins Rusijos atsakomybę už sukeltą karą, ar perduos Putiną su jo grupuote Baudžiamajam teismui. Būtinas dabartinio režimo pakeitimas apima daug daugiau negu tai, kad vietoj Putino atsisėstų panašiai mąstantis autokratas. Demokratizacija neturi – kaip 1991 m. ir vėliau – apsiriboti reguliarių rinkimų rengimu be normatyvinio ir institucinio pagrindo.

Kad būtų išardyta Rusijos giluminė valstybė, reikalingas valdžių padalijimas, nepriklausoma teismų sistema, laisva spauda ir pilietinių laisvių garantavimas. Turėdama dešimtmečius trunkančio autoritarizmo tradiciją, Rusija tokiam pokyčiui yra dar mažiau pasirengusi negu Vokietijos Reichas 1945 m. Liberalūs judėjimai Rusijoje – nuo aristokratinių reformų 1860-aisiais ir Vasario revoliucijos 1917 m. iki Perestroikos ir Jelcino eros – istoriškai per silpni, kad užtikrintų laisvę. Didžiausia nežinomybė yra tai, kaip marginalinės jėgos tiek Rusijoje, tiek tremtyje įsivaizduoja „postputininę“ ateitį, ar jai bent kiek ruošiasi. Opozicija daug metų planingai naikinama, o visa kita padarė karas de facto ir ideologinis smegenų plovimas, primenantis stalinizmo metodus. Dauguma rusų dabar turi „kitų rūpesčių“, todėl dar nuolankiau paklūsta savajam carui.

Vakarų požiūriu, kiekvieną pasipriešinimo žybsnį, kad ir koks menkas jis būtų, reikia puoselėti, pripažįstant Rusijos disidentus, ugdant naująją lyderių kartą, kuri galiausiai įstengtų sudaryti vyriausybę, iš pradžių veikiančią tremtyje. Moksliniai ir kultūriniai ryšiai turi būti palaikomi visur, kur jie dar egzistuoja arba galėtų atsirasti. Labai svarbu tinkamai pasirengti tribunolui Hagoje. Rusijos visuomenei reikia parodyti alternatyvas, kurios grąžintų šalį į tautų bendruomenę, reintegruotų ją į pasaulio pastangas pristabdyti klimato kaitą, užtikrinti rūšių įvairovės apsaugą, supažindintų su atsinaujinančiais energijos šaltiniais bei šiuolaikiniais ekonomikos modeliais.

Verta priminti, kad pasipriešinimą nacių valdžiai Hitleris slopino panašiais būdais, kaip šiandien Putinas elgiasi su savo kritikais. Tačiau, nepaisant, atrodytų, beviltiškos padėties, Ukraina sugeba kurti planus ateičiai, kurią dauguma amžininkų dar neseniai laikė visiškai „neįsivaizduojama“. Anksčiau tokius planus yra pavykę įgyvendinti daugiausia laisvoje Europoje, įskaitant ir Vakarų Vokietiją. Kariaujančių valstybių dvišalis taikus sambūvis šiandien atrodo utopinis, bet po vidutinės trukmės laikotarpio bendradarbiavimas tarp jų ne mažiau tikėtinas negu tarp Vokietijos ir Prancūzijos, „paveldėjusių tarpusavio priešiškumą“, tačiau suartėjusių laisvoje Europoje. Iki tol turime toliau dėti visas pastangas, kad Ukraina laimėtų taiką.

Habermasas apgailestavo, atseit Vakarai darosi vis karingesni, vis labiau paklūsta karo logikai. Jis neneigė Ukrainos teisės į savigyną ar politinės bei materialinės paramos, reikalingos tam įgyvendinti. Tačiau būtent Vakarų ginklų tiekimas, anot filosofo, trukdo Ukrainai pačiai apsispręsti, kokie jos tikslai kare, Kyjivas viską reguliuoti leidžia rėmėjams. Ši pozicija sulaukė pritarimo iš įvairių pusių – ją gyrė populistai demagogai, dar karščiau palaikė ta visuomenės dalis, kuri piktinasi Vakarų bendrininkavimu, kaltindama juos dėl Ukrainos kareivių ir civilių žūčių. Argi „mes“ nesame iš dalies kalti dėl jų kančių, nes „mūsų“ ginklai skatina juos tęsti karą, kurio neįmanoma laimėti? Šios atsakomybės našta iš tikrųjų bauginanti.

Tačiau kokie Ukrainos tikslai kare galėtų būti pagrįsti? Tie, kuriuos nusistatė pati Ukraina, išliekanti suverenia valstybe. Tai teritorinio vientisumo atkūrimas, įskaitant anksčiau aneksuotas teritorijas; apsauga nuo tolesnių Rusijos išpuolių, pasitelkiant nepriklausomai suformuotas sąjungas; karo nusikaltimų, įskaitant daug mažesnio masto ir skaičiaus nusikaltimus, įvykdytus ukrainiečių, pasmerkimas; reparacijos sugriovimų atstatymui ir kompensacija.

O kas, jei režimas nepasikeis?

Paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais Habermasas, kaip teigiama, darėsi vis niūresnis todėl, kad esminis jo viso gyvenimo darbas patyrė nesėkmę. Herfriedas Münkleris negailestingai konstatavo: „neprievartinė geresnio argumento galia“ kaip viešųjų diskusijų epistemologinis pagrindas tapo nebeaktuali, dabar vyrauja Nietzsche’s apibrėžta pagieža (ressentiment). Sugrįžo intelektualinė dešinė, kurią Habermasas atmetė dar šeštajame dešimtmetyje, prieštaraudamas Martino Heideggerio ir Carlo Schmitto palikimui. ES demokratizavimas, anot Münklerio, yra iliuzinis, o normomis ir taisyklėmis pagrįstai pasaulio tvarkai atėjo galas. Reikia „gebėjimo veikti“ – tokio, kuris galiausiai tampa karinis.

Tokie „realistai“ kaip Münkleris kategoriškai smerkia bet kokį režimo pakeitimą. Tačiau ką gi kita, išskyrus diktatoriško režimo nuvertimą, sąjungininkų pajėgos turėjo omenyje, išsilaipindamos Normandijoje, patirdamos didžiulius nuostolius, bet išlaisvindamos kalinius, išlikusius gyvus koncentracijos ir naikinimo lageriuose? Tiesa, dabartiniai Amerikos ir Izraelio raginimai Irano žmonėms sukilti ir išsivaduoti skamba ciniškai. Tiesa ir tai, kad ankstesni bandymai pakeisti Libijos, Irako, Afganistano režimus buvo apgailėtinai nesėkmingi. Tačiau šis argumentas nurodo tik Vakarų strategines klaidas, ignoruojant esminį, vis labiau būtiną Irano, Talibano ir Putino režimų nuvertimą.

Apžvelgdami Europos išsivadavimą iš nacionalsocializmo 1944/1945 m., lengviau suprasime dilemą, su kuria susiduria iraniečiai. Nors jie jau daug metų drąsiai priešinasi teroristiniam režimui, kurio nekenčia, bet dabar, Trumpo ir Netanyahu raginami tą režimą nuversti, jie nebeišeina į gatves, kur juos iškart suimtų Revoliucinė gvardija ir sukarintos pajėgos. Kita vertus, jeigu liks namuose, juos nužudyti gali raketos. Jie tiesiog laukia svarstydami, ar mulos režimas žlugs, ar tironija taps dar žiauresnė. Istorijos neišmanantys „realistai“ šią dilemą ignoruoja, prieštaraudami ne tik „režimo pakeitimo“ būdams, bet ir gąsdina pražūtingomis pasekmėmis, iš principo atmesdami tai kaip karo tikslą. Jų argumentas iš dalies grindžiamas tarptautine teise, kuri draudžia kištis į kitų šalių „vidaus reikalus“, tačiau iš esmės padeda žudikiškam režimui išgyventi, užmegzdami su juo glaudžius ekonominius ryšius.

Vakarų demokratijos turėtų stengtis nuversti totalitarinius ir autokratinius režimus. Deja, siekdamos bent prastos taikos su diktatoriais, jos toliau susilaiko net nuo nekarinių sankcijų, tokių kaip turto įšaldymas, naftos ir dujų pirkimo sustabdymas, tiekimo grandinių nutraukimas, opozicinių judėjimų rėmimas. Kai Irano režimas sausio mėnesį nužudė tūkstančius protestuotojų, nė vienas santūrumo šalininkas necitavo tarptautinės teisės, neužsiminė apie JT priimtą „Pareigą ginti“ (R2P), įpareigojančią valstybes saugoti savo gyventojus nuo genocido, karo, etninio valymo ir nusikaltimų žmoniškumui, o jeigu valstybė to nedaro, ši atsakomybė perkeliama tarptautinei bendruomenei. Tai irgi yra tarptautinės teisės dalis vėliausiai nuo karo Jugoslavijoje, nors, deja, tiktai kaip negyva raidė, – skuba tą pabrėžti „realistai“. Tokią padėtį lemia imperinių valstybių – Jungtinių Valstijų, Rusijos Federacijos ir Kinijos Liaudies Respublikos – turima veto teisė JT Saugumo taryboje.

Kad ir kokios neproduktyvios būtų priemonės, praeityje taikytos režimui pakeisti, šios nuostatos reikia laikytis. Kas galėjo tikėtis nacių valdymo Europoje pabaigos, nepakeitus režimo Berlyne? Kaip Rytų Europa būtų galėjusi išsivaduoti, neįvykus sovietų režimo krachui? Revoliucija [nei aksominė, nei dainuojanti, – red.] nebūtų laimėjusi taip taikiai, jeigu ne dalinis režimo pakeitimas, kurį iš vidaus inicijavo Michailas Gorbačiovas. Ar kas nors gali įsivaizduoti moterų ir laisvę mylinčių žmonių ateitį Afganistane ir Irane, valdant „nuosaikiam“ Talibano ir mulos režimui? O arčiau namų – ar laisvė galėjo būti įmanoma Vengrijoje, kol valdžią savo rankose laikė Viktoras Orbánas? Arba Turkijoje, kol ją valdo Recepas Tayyipas Erdoganas?

Ne mums, gyvenantiems saugiai, spręsti ar teikti rekomendacijas. Vis dėlto šalyse, kurias kadaise bombardavo sąjungininkai, šiandien vyrauja nuomonė, kad išsivadavimas iš diktatūros buvo vertas net šios didžiulės kainos. Šiandien Amerika neturi nei teisės, nei priemonių išlaisvinti Irano žmones. Ji neturi net ketinimo tai padaryti. Vis dėlto režimo pasikeitimas turės įvykti, tačiau reikia visapusiškai aptarti, kaip tas atsitiks.