Saugumas versus laisvė: Klaidingas kompromisas

26 January 2016
Read in:

1.

Pastaruosius kelerius metus visa Europa plėtoja tariamai racionalų diskursą – bando rasti pusiausvyrą tarp laisvės ir saugumo. Vargu ar ši vieša diskusija, politinės kalbos ar kritinės skiltys laikraščiuose, kur žarstomos nuvalkiotos tiesos, padės suderinti šiuos du kilnius tikslus. Kol reikšmė, teikiama laisvei ir saugumui, taip smarkiai skiriasi, kas galėtų teigti, kad piliečių poreikiai dabar yra racionaliai ir atsargiai derinami su visuomenės, kaip visumos, poreikiais? Deja, tikrovė visai kitokia. Iš tikrųjų šiandien reikėtų paisyti visiškai naujos logikos. Tačiau tie, kurie dalyvauja debatuose, kalbėdami apie masinio sekimo padarinius, formuluoja problemą, vis dar remdamiesi nusistovėjusiomis, senomis paradigmomis.

Server room. Photo: Andrey VP. Source:Shutterstock

2.

Pamenu iš vaikystės, kaip ankštame mūsų butuke Sofijoje buvo vykdoma didžiulė technologinė operacija, susijusi su slaptu pasiklausymu. Jai vadovavo Bulgarijos valstybės saugumo komiteto (CSS) 3-iojo poskyrio 2-ojo departamento 6-ojo direktorato vadovas, pareigūnas Pantelejevas. Pas mus namie įtaisė keletą mikrofonų, kad galėtų vykdyti “strateginį tyrimą”, rinkdami įkalčius prieš įtariamą asmenį, žinomą kaip G. K. G. (mano dėdę). Vieną saulėtą pavasario dieną pareigūnai ėmėsi veiksmų. Visi namo gyventojai – kelios čia įsikūrusios šeimos – konspiracijos sumetimais turėjo kelioms valandoms išeiti iš namų. Mano dėdės viršininkui įsakyta išsiųsti pavaldinį į komandiruotę (vienas agentas patvirtino, kad įtariamasis įlipo į traukinį, kaip ir planuota, kitas paliudijo, kad išlipo iš traukinio numatytoje vietoje). Namo prižiūrėtojas buvo informuotas apie saugumiečių planą, jam liepta sudaryti gyventojų sąrašą, kuriame buvo 17 pavardžių. Mano tetą ir močiutę iškvietė į Vidaus reikalų ministeriją, kur ilgam užlaikė. Mūsų kaimynai, gyvenantys apačioje, pavarde Červenovai (išvertus reiškia “raudonieji”), kad būtų patikrintas jų paklusnumas sistemai, gavo (iš)kvietimą apsilankyti vietinio Liaudies fronto ilgai trunkančiame mitinge. Pensininkei, pavarde Stambolova, teko vykti į senjorų klubą, kur slaptųjų tarnybų darbuotojas akylai stebėjo, kad ji nesugalvotų grįžti į namus anksčiau, negu numatyta. Taigi saugumiečiai pasirūpino, kad visi namo gyventojai atsidurtų kuo toliau nuo pastato. Penkių asmenų grupė iš 4-ojo departamento, atsakinga už mikrofonų įrengimą, galėjo laisvai patekti į butą, kiti du agentai palaikė ryšį su valdymo skyriumi. Prie paradinių durų stovėjo trys apsaugos darbuotojai. Per radijo imtuvą jie susisiekdavo su visais operacijos dalyviais ir koordinavo veiksmus, kurių reikėtų imtis, jei netikėtai pasirodytų koks nors nelauktas sugrįžėlis. Valstybės saugumo filialui, įsikūrusiam Bulgarijos provincijos miestelyje Blagoevgrade, nurodyta stebėti mano dėdės tėvus, kad šie nesugalvotų neplanuotai vykti į Sofiją. Galiausiai Trukdymų valdymo grupė (taiklus pavadinimas) gavo įsakymą neprarasti budrumo iki tol, kol bus sėkmingai įtaisyti mikrofonai. Iš viso šioje operacijoje dalyvavo 24 Bulgarijos slaptųjų tarnybų agentai.

3.

Sąvokos “saugumas” ir “laisvė” nuolatos kinta, todėl negalima jų per jėgą dirbtinai sulyginti. Saugumas yra projektas, kuris, visų nuomone, niekada nebus baigtinis. “Nėra tokio dalyko kaip absoliutus saugumas” – šia mantra, kartojama be sustojimo, siekiama sumažinti piliečių lūkesčius. Saugumas susijęs su realiu ir neišsprendžiamu trūkumu: mes niekada nesijaučiame pakankamai saugūs; dėl mūsų saugumo visada galima padaryti daugiau; vienintelis dalykas, kuriuo neabejojame, yra tai, kad dėl nieko negalime būti tikri, ir t. t.

Priešingai negu saugumas, laisvė yra fundamentali idėja ir svarbiausia Apšvietos dogma. Priimta manyti, kad žmonės gimsta laisvi, tačiau akivaizdu, kad jų teisę į absoliučią laisvę apriboja politiniai, religiniai ir kitokie suvaržymai. Tad ką reiškia nuvalkiota tiesa: “Niekas negali atimti iš mūsų laisvės, jei mes to neleisime?” Tikriausiai ne veltui yra kuriamos sudėtingos teorijos, bandant atsakyti į klausimą, kodėl individai yra nuolat verčiami paklusti valstybės diktatui, pamindami savo laisvę. Teoriškai daugeliui iš mūsų laisvė vis dar yra egzistencinė individo esmė, o saugumas – vienas iš daugelio visuomenės tikslų. Todėl negalima laisvės ir saugumo lyginti tarpusavyje. Juk būtų konceptuali nesąmonė, jei saugumą apribotume vien tam, kad būtų užtikrinta absoliuti laisvė, ir atvirkščiai. Klausimas: kodėl mums turi rūpėti filosofiniai išvedžiojimai, kai terorizmas tūno už kampo? Argi nebūtų prasmingiau kalbėti ne apie laisvę ir saugumą, o apie baimę ir sekimą? Reaguodamas į teroristinius išpuolius Paryžiuje, populiarus Vienos dienraštis Der Standard išspausdino straipsnį, pavadintą “Laisvei reikia saugumo”. Tačiau nebuvo išaiškinta klastinga šios antraštės logika:

Laisvei reikia saugumo. Vadinasi, laisvei reikia slapto pasiklausymo. Vadinasi, laisvei reikia uždėti antrankius.

Kitaip tariant: laisvė mums nebereikalinga.

Tikslesnė ir atviresnė formuluotė galėtų skambėti taip:

Kuo didesnė baimė ir nesaugumas, tuo plačiau atveriami vartai sekimui.

4.
8-ojo dešimtmečio pradžioje mūsų butas Sofijoje buvo slaptų pasiklausymo operacijų vieta. Šiandien tokiam veiksmui atlikti reikėtų juokingai mažai išteklių – sekti asmenis galima mobiliaisiais telefonais ir kompiuteriais, kurie prijungti prie interneto. Užtektų vos keleto klaviatūros komandų, kad mano šešių asmenų šeima taptų skaitmeninio sekimo operacijų įkaite. Nebūtina detaliau svarstyti šio hipotetinio scenarijaus, nes dabar, šiandien, kai aš kalbu, tai vyksta begalėje pasaulio butų. Tiesa, daugumą iš jūsų turbūt labiau sukrėtė senamadiškas Sofijos scenarijus, kurį ką tik aprašiau: klasikinė apgaulės mikstūra, prievarta ir sąmokslas, kuriems diriguoja valstybė, – tai šiurkštus privačios erdvės, kuri ir taip menkai apsaugota, pažeidimas. Keista, bet šiandieniniams klastingiems, nematomiems įsibrovimams ir išpuoliams, pažeidžiantiems mūsų privatumą, esame paprasčiausiai abejingi.

Neseniai pastebėjau ant Vienos metro durų kabančius du lipdukus: žalias įspėja keleivius, kad juos stebi vaizdo kameros, o mėlynas nurodo vietą kūdikių vežimėliams. Simboliai informuoja aiškiai ir paprastai: esate stebimas nuo lopšio iki grabo lentos. Tai turėtų būti aišku visiems, kurie pastaruosius dvejus metus domėjosi žiniasklaidoje pasirodančiomis Edwardo Snowdeno reveliacijomis. Nesuskaičiuojama galybė straipsnių į dienos šviesą iškėlė faktą, kad sekimo operacijos yra galimos, o iš esmės ir vykdomos neribotu mastu. Nuo to laiko viešasis diskursas, eskaluojantis šį probleminį klausimą, dramatiškai pasikeitė. Niekas nebedrįsta neigti, kad masinis sekimas egzistuoja, kaip daryta prieš kelerius metus. Kai pasirodė mano ir Juli Zeh knyga “Ataka prieš laisvę”, išsklaidžiusi iliuzijas apie saugumą, atskleidusi tiesą, kad egzistuoja sekimas valstybės mastu, o piliečių teisės nuosekliai siaurinamos, mudu dažnai sulaukdavome kaltinimų, kad perdėtai išpūtėme grėsmių mastą, be reikalo keldami isteriją. Šiuo metu jau yra žinoma, kad Nacionalinio saugumo agentūra (NSA) seka apytikriai 3-4 mlrd. žmonių. Kitaip sakant, jos žinioje yra kiekvienas kibernetiškai aktyvus pasaulio gyventojas. Ne paslaptis ir tai, kad pasislėpti nuo saugumo tarnybų beveik neįmanoma. Net jei koduotume savo komunikaciją, kompiuterinės programos, kuriomis plačiai prekiaujama, turi slaptą prieigą, per kurią saugumo tarnybos gali prie jų prisijungti. Nenuostabu, kad niekas nebesiginčija ir dėl (meta)duomenų rinkimo mastų. Vis dėlto dar kyla ginčų dėl kito klausimo – ar tokia autoritarinė kontrolė kelia grėsmę demokratijai? Diskusijų epicentre atsiduria pavieniai nukentėjusieji, niekuo nekalti žmonės, o tai byloja, kad mūsų supratimas apie represijas yra pasenęs, be to, ryškėja vaizduotės stoka. Į tai, kokią žalą visuomenei kaip visumai daro totalus sekimas, visiškai neatsižvelgiama.

5.

Kapitalizmo sąlygomis stoti skersai kelio sėkmingam verslo modeliui niekas nedrįsta, nesvarbu, ar būtų pateikiami racionalūs, ar idealistiniai argumentai. ASD-Reports 2013 metų rinkos tyrimų duomenimis, globalaus industrinio saugumo komplekso metinė apyvarta sudarė 415,53 mlrd. JAV dolerių. Prognozuojama, kad šis rodiklis toliau didės ir 2018 m. pasieks 544,02 mlrd. JAV dolerių. Dabar, kai ekonomikos augimas palyginti lėtas, toks apyvartos šuolis tiesiog užima kvapą. Kadangi pelnas sistemai reikalingas kaip deguonis, piliečiai turi liautis teršę orą savo troškimais turėti daugiau laisvės.

Griežta kokybės kontrolė, plačiai taikoma kitiems sektoriams, saugumo sritį kažkodėl aplenkia. Tik ateityje sužinosime, ar pastaruoju metu įdiegti sekimo mechanizmai priartino prie deklaruoto tikslo – užtikrinti didesnį ir ilgalaikį visuomenės saugumą. Nors ant kiekvieno maisto produkto, parduodamo prekybos centre, pakuotės turi būti pateiktas detalus maistinės jo vertės aprašymas, bet jokių įrodymų, kad “sužlugdyta dar viena teroristų planuota ataka”, nereikalaujama, matyt, pakanka tik paties saugumo sektoriaus patvirtinimo. Jei tyrimą atliekantys žurnalistai galėtų iš arčiau detaliai susipažinti su tokio pobūdžio bylomis, paaiškėtų, kad jos yra izoliuotos ir pavienės. Dažniausiai kelias teroristų atakoms užkertamas atsitiktinai arba taikant įprastinius policijos metodus, arba tada, kai į operacijas įtraukiami aktyvūs ir ryžtingi slaptieji agentai. Niekas nebando įvertinti pačių antiteroristinių programų efektyvumo, nors dalis buvusių saugumo ir slaptųjų tarnybų darbuotojų (tarp jų ir geriausiu NSA agentu pripažintas Williamas Binney’s) nuolat keldavo klausimą, ar negali būti taip, kad totalinis sekimas iš tikrųjų duoda visiškai priešingus rezultatus.

Teisės nuostatų principai, kurie turėtų apsaugoti mūsų (piliečių) teises, atremiami kontrargumentu par excellence – nacionalinis saugumas! Tai savo ruožtu suteikia laisvę tiems, kurie bando valdyti visus ir viską, o patys yra niekada niekieno nekontroliuojami. Skaidrumas yra didžiausias priešas tų asmenų, kurie tik apsimeta siekiantys išsaugoti laisvę. Visiškas anonimiškumas to, kas susiję su valstybe, visapusiškas skaidrumas, kai kalbama apie jos piliečius, – štai tokia dabartinė padėtis. Tačiau siekimas ją įteisinti paremtas aiškia mąstymo klaida. Žmonės, kurie nedvejodami tiki, kad totalus sekimas daro teigiamą poveikį, logiškai pamąstę, turėtų suprasti, kad tie, kurie atlieka sekimo operacijas, irgi yra sekami. Selektyvi paranoja apskritai nėra paranoja. Todėl patartina įtarinėti ir tuos, kurie kasdien primena kovojantys su “grėsmėmis”, nes jie trokšta įgyvendinti savo visagales fantazijas, būdingas visoms slaptosioms tarnyboms. Rekomenduotina nepasitikėti ir tais, kurie mano, kad paranoja yra “profesinis turtas”. Juo labiau kad jų paslaptingumas ir išsisukinėjimai pagrįstai kelia įtarimą, kad jie kažką slepia. Remiantis jų postuluojama logika, kaltė gula ant jų pečių. Nemanykite, kad aš kalbu lengvabūdiškai. Leidimas slaptosioms tarnyboms naudotis visomis prieinamomis priemonėmis, kurios visuomenę paverčia sekimo operacijų įkaite, be jokio jų monitoringo, reikštų, kad pasitikite valstybe labiau negu individu, kad pramiegojote visą XX amžių ir kad kenčiate nuo užkrato, vadinamo vergišku nuolankumu.

6.

Šiuo metu santykiai tarp individų ir institucijų nepastebimai, bet iš esmės keičiasi. Senamadiški reiškiniai, tokie kaip pasitikėjimas ar tarpusavio sąveika, yra praeities dalykai. Šiais totalaus sekimo laikais dirba tik skaitmeniniai pavaldiniai, kurie nuodugniai atlieka tyrimus realiu laiku ir kurių veiksmus gali numatyti įvairūs algoritmai. Nebėra jokios priežasties įtikinėti piliečius, bandyti juos integruoti – pakanka juos sekti. Valdantieji naudojasi tuo, kad kiekvienas žmogus, kiekvienas objektas ir kiekvienas mechanizmas priklauso tam pačiam tinklui. Kitaip tariant, vienintelė relevantiška laisvė yra laisvas informacijos srautas, visiškas duomenų skaidrumas. Laimė, lyderiaujančios IT kompanijos jau ėmėsi šio reikalo. Facebook ir Google ėmėsi vykdyti valstybinės kontrolės funkcijas. O jei atsisakote skaitmeninių paslaugų, pagal apibrėžimą esate kaltas ir pats tampate atsakingas, kad jūsų atžvilgiu taikomos prevencinės priemonės. Knygoje “Naujasis skaitmeninis amžius” (The New Digital Age) Ericas Schmidtas, buvęs Google generalinis direktorius, kartu su bendraautoriu Jaredu Cohenu apie šią naują tikrovę kalba nusistebėtinai atvirai: “Be abejo, atsiras žmonių, kurie atsisakys įsigyti technologijas ir jomis nesinaudos, nebenorės turėti nieko bendra su virtualiais profiliais, internetinėmis duomenų sistemomis ir išmaniaisiais telefonais. Tačiau vyriausybei kils įtarimų, kad tokie žmonės kažką slepia ir, tikėtina, yra potencialūs įstatymų pažeidėjai. Kovojanti su terorizmu valdžia imsis atsakomųjų veiksmų – sudarys “kažką slepiančių žmonių” registrą, apie kurį esu kalbėjęs anksčiau. Jei jūs nesate susikūrę jokių registruotų profilių socialiniuose tinkluose, nesate mobiliojo ryšio abonentas arba internete nėra jokių duomenų apie jus, vadinasi, jūsų pavardė gali papildyti šį registrą. Jums taip pat gali būti pritaikytos naujos griežtos taisyklės, pavyzdžiui, itin kruopštus tikrinimas oro uoste ar kelionių apribojimai.”

Kai įsigilini į šią situaciją, tampa akivaizdu – tas, kuris atsisako būti stebimas, veikiausiai yra teroristas.

“Internetas yra didžiausias žmonijos istorijoje eksperimentas, keliantis anarchiją”, – tokiais žodžiais savo knygą pradeda Schmidtas ir Cohenas. Įsibėgėjant technologinei revoliucijai, vis labiau neteks prasmės saviorganizacijos ir kooperacijos principai, juos pakeis hierarchija ir galios koncentracija. Ar valstybė gali sankcionuoti tokią plėtrą, jei tuo pat metu ji naudoja pačias skvarbiausias sekimo technologijas, kokias yra kada nors turėjusi?

Čia negalima kalbėti apie pavienes aukas, nes visi mes esame aukos. Jomis mus paverčia skaitmeninės technologijos, kurios agresyviai ir nenumaldomai braunasi į mūsų privačią erdvę, nepalikdamos jokių fizinių pėdsakų. Kino filmuose su prievarta susidūręs asmuo vaizduojamas įprastine forma: herojus ar herojė prislėgtas sliūkina namo, o jo ar jos veide atsispindi pralaimėjimo kartėlis. Retai kada išvystame socialinių tinklų vartotoją, kurio traumuotas žvilgsnis bylotų: vyriausybės statytinis perskaitė visus mano įrašus Facebook’e! Mes, homo sapiens, vis dar gyvename absoliučiai analoginėje erdvėje, pasikliaudami savo instinktais ir vaizduote. Todėl visuotinio sekimo grėsmė mums atrodo mažiau pavojinga negu policijos pareigūnas, užsimojęs lazda. Kibernetinio valdymo tikslas buvo formuluojamas ne kartą – užuot sunaikinus pasipriešinimo nišas (kadaise atrodė, kad tai būtina), dabar norima priešingo dalyko – reguliuoti jas tokiu būdu, kad tariamai neprognozuojami procesai būtų lengvai valdomi. Tarsi pati ateitis siektų tapti perregima. Šių metų pradžioje Bavarijos regiono policija testavo “pranašišką” programinę įrangą Precob, sukurtą JAV. Karlas Geyeris, atsakingas vyriausiasis pareigūnas, nuramino piliečius: “Mes aklai nepasitikėsime sistema.” Pasak jo, patyręs pareigūnas tikrins kiekvieną pavojaus signalą. Pavyzdžiui, Los Andžele automatizacijos lygis pažengęs jau gerokai toliau – programinė įranga, nustatanti pavojaus tikimybę realiu laiku, nurodo judėjimo kryptį policijos patrulių automobiliams.

7.

Jeigu norime suvokti naujų totalitarinių grėsmių esmę, pirmiausia turime suprasti, kad jos susijusios ne vien su individualia priespauda, bet ir su absoliučia visuomenės kontrole, kuri vykdoma, apdorojant duomenis apie ją. Individas tampa nereikšmingas, nes galima naudotis profiliais ir modeliais. Tokiu būdu yra kenkėjiškai braunamasi į nepriklausomų grupių ir organizacijų, rajonų ir miestų ateitį, net laiko tėkmė reguliuojama norima linkme. Kai visa tai tampa realybe, asmuo gali net įsivaizduoti esąs laisvas.

Taigi pirmiausia reikėtų kalbėti ne apie efektyvumą. Kaip matyti, viešajame diskurse pro pirštus žiūrima į esminį dabartinės paradigminės kaitos aspektą: svarbiausia čia “administrokratinė” vis plačiau plintanti visuomenės kontrolė, pasitelkiant naujausias technologijas. Ar visa tai susiję su savaime besipildančiomis valdžios institucijų pranašystėmis (saugumo tarnybų įrengtose katakombose nufilmuotas pražilęs vyras aiškina: “Mums privalo leisti naudotis visomis prieinamomis technologijomis”), ar su tikimybe, kad atskirtis tarp turtuolių ir vargšų toliau didės, o priemonės, kuriomis reikės užtikrinti taiką visuomenėje, darysis vis represyvesnės? Ginčytinas klausimas.

Visiems gerai žinoma, kad ištisus metus ar net dešimtmečius (nuo 1989 metų iki dabar) buvusio Rytų bloko šalių piliečiai tylomis reiškia vieni kitiems įvairias pretenzijas. Kaip pasikeis mūsų elgesys, kai suvoksime, kad net menkiausias mūsų šnabždesys bus išgirstas, o jo turinys – paviešintas? Ar vokiečių posakis, kad “mintys yra laisvos, niekas negali jų skaityti” išliks teisingas šiais laikais, kai mūsų interneto naršyklės istorija, mūsų buvimo vieta, mūsų skaitymo įpročiai, mūsų lankymosi bibliotekoje įpročiai ir kiti veiksniai, švelniai tariant, atskleidžia teminę (mūsų) minčių orientaciją ar net jų pobūdį? Gal apskritai nustosime mąstyti? Asmenų sekimas neišvengiamai veda prie vidinės cenzūros, laikytinos subtiliausia ir efektyviausia cenzūros forma: individas kontroliuoja save, todėl nėra jautrus tam, kad kažkas svetimas skverbiasi į jo mintis. Kad ir kaip fatališkai tas skambėtų, savireguliacijos procesas vyksta sklandžiai: individas jaučiasi laisvas, juk niekas neverčia jo kalbėti ar kažką daryti. Tačiau ar tikrai norime gyventi pasaulyje, kuriame privačios sferos griuvėsiai tūnos tamsiausioje mūsų smegenų kertelėje, kaip neišklausyta, todėl niekam neprieinama informacija, ir kai net patys nežinosime, ar dar esame pajėgūs laisvai plėtoti mintis?

Published 26 January 2016

Original in English
Translation by Išvertė Justė Povilaitienė
First published in IWMpost 115 (2015)

Contributed by Kulturos barai
© Ilija Trojanow / Kulturos Barai / Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles