„Post-truth“rytuose ir vakaruose priesistore

15 January 2019
Read in:
Kairieji ilgą laiką postmodernizmą suvokė kaip apsaugą nuo totalitarinių ideologijų. Dabar į jį kėsinasi dešinysis neototalitarizmas. Ar dėl to kalta prancūzų literatūros teorija? Ar priešnuodžiu gali tapti disidentinė teorija, išvystyta komunistinėje Rytų Europoje? Šiuos klausimus „Eurozine“ nagrinėja Jeilio universiteto profesorė Marci Shore.

2014 m. rusų istorikas Andrejus Zubovas neteko profesoriaus vardo dėl to, kad palygino Krymo aneksiją su Hitlerio įvykdyta Sudetų krašo aneksija. Po dvejų metų viename renginyje Ostravos mieste, Čekijoje, A. Zubovas didelei auditorijai kalbėjo apie istorikų užduotį. Jis sakė: „My dolžni govorit’ pravdu.“ Turime sakyti tiesą. Šis pareiškimas, ištartas A. Zubovo baritonu, nuskambėjo keistai, netgi senamadiškai. Kas vis dar tiki tiesa?

„Istorijos pabaigos“ pabaiga atėjo kartu su tikėjimo realybe pabaiga. Šaltojo karo pasaulyje kovojo ideologijos. XXI amžiuje amerikiečių kapitalizmas ir posovietinė oligarchija naudoja tuos pačius viešųjų ryšių specialistus ir maitina gangsterius, turinčius politinių ambicijų. Kaip knygoje „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“ rašo Peteris Pomerancevas, XX a. pirmame dešimtmetyje skirtis tarp melo ir tiesos buvo peržengta. Šiuolaikiniam apsišvietusiam žmogui „viskas yra viešieji ryšiai“.

Realybės šou ištrynė ribą tarp fikcijos ir tikrovės. Tiesa yra konstruktas, kurį galima peržengti, „post-truth“ buvo paskelbtas metų žodžiu. Vašingtone Baltieji rūmai gėdingai gina „alternatyvius faktus“. Iš pradžių JAV žurnalistai buvo prigauti, nes jie buvo mokomi pagrįsti informaciją, o ne priešintis realybei. „The New Yorker“ sukūrė satyrą apie faktų tikrintoją, kuris nualpo po respublikonų debatų. Jį teko paguldyti į ligoninę, ir niekas šio darbo neperėmė.

Bet kuriuo kriziniu momentu rusiškoji tradicija užduoda du amžinus klausimus. Pirmasis yra Kto vinovat? Kas kaltas? Ar postmodernistinė kritika ontologiniam tiesos stabilumui sukuria sąlygas post-truth galimybei, dabar išnaudojimai oligarchinių režimų abiejose Atlanto pusėse? Ar prancūzų literatūrinė teorija ir jos narcisistinis obskurantizmas dėl to kaltas? „Nedvejoju dėl to, kad esu ne vienintelis, kuris rašo tam, kad neturėtų veido. Neklausk manęs, kas aš esu, ir nereikalauk, kad likčiau tas pats“, – rašė Michelis Foucault. Ar nebuvo įtartina, kai literatūros teoretikai, tokie kaip Paulis de Manas ir Hansas Robertas Jaussas norėjo atsieti karo metų jaunystę nuo savo pokario metų mokslinių asmenybių, aistringai tobulino nepastovumo filosofiją, stabilaus subjekto, reikšmės, tiesos neegzistavimo idėjas. Ar Jacquesas Derrida nėra taip pat atsakingas, kaip ir Vladimiras Putinas?

Kitas amžinas klausimas – Čto delat’? Ką daryti? Ar yra priešnuodis postmodernizmui? Jeigu taip, kur priešnuodžio ieškoti?

Postmodernizmas turi savo istoriją. Jis neatsirado iš niekur, bet kilo iš modernizmo, kurį Europos istorija datuoja nuo XVIII a. prancūzų apšvietos. Pradžioje nuošalyje paliktas Dievas, pažemintas iki šalutinio vaidmens, į centrą iškeliant žmogaus protą. Sapere Aude! „Būk drąsus mąstyti savarankiškai“, – rašė Immanuelis Kantas,  toks ir buvo Apšvietos motto. Devintajame XIX a. dešimtmetyje Dievas buvo visiškai nužudytas (spekuliatyviai – Fiodoro Dostojevskio, galutinai – Friedricho Nietzsch’es). Dabar filosofų, mėginančių kompensuoti susilpnintą neegzistuojantį Dievą, statymai auga. Dievas atliko epistemologinę, ontologinę ir etinę normas, jo mirtis paliko milžinišką tuščią erdvę. Daug moderniosios filosofijos galima apibūdinti kaip mėginimus pakeisti Dievą, rasti absoliučią tiesą net Jam neegzistuojant.

Kelio į tiesą paieška buvo tilto per Būtį ieškojimas: tarp subjekto ir objekto, vidaus ir išorės, sąmonės ir pasaulio, minties ir būties. Epistemologija (žinojimo ir jo galimybės studijos) filosofijoje dominuoja. Mums reikia epistemologinio aiškumo, tikrumo, kad galime pažinti pasaulį. Kitaip mes būsime pasmerkti atsiskirti. Hana Arendt apibūdino trūkumą to, kas galėtų suderinti Būtį ir mintį kaip „moderniosios filosofijos melancholiją“. Ji kaltino I. Kantą (kurį mėgo) tuo, jog šis sunaikino klasikinį sąmonės ir pasaulio identitetą, nepalikdamas, kuo remtis. Georgo Hegelio filosofija buvo atsakas I. Kantui ir bandymas atkurti sugriautą vienybę. Lenkų filosofas Leszekas Kołakowskis ir vengrų filosofė Agnes Heller apibūdino G. Hegelio „Dvasios fenomenologiją“ kaip sąmonės Bildungsroman: mes dialektiškai judame per istoriją telos link, kuris mums žada sutaikymą: tarp subjekto ir objekto, sąmonės ir pasaulio, minties ir Būties. H. Arendt rašė, jog niekas negali būti tikras, ar G. Hegelio bandymas „surinkti sudužusį pasaulį“ palieka mus „realybės kalėjime“.

Yra dar vienas problemos aspektas. Europiniame modernume tiesą ne tik buvo sunku pasiekti, ji buvo labai pažeidžiama politikos. H. Arendt paaiškino, kad ne visa tiesa yra pažeidžiama politikos, bet ypač „faktinė tiesa“. Šią tiesą ji skiria nuo „filosofinės tiesos“, kurią galime suvokti kaip a priori tiesą naudodami savo pačių protą, tiesą, nepriklausomą nuo patirties: pavyzdžiui 2+2=4, ar I. Kanto kategorinį imperatyvą, kad asmuo visada turi būti traktuojamas kaip tikslas, o ne priemonė. Politikoje pažeidžiama yra faktinė tiesa a posteriori, empirinė tiesa, priklausoma nuo patirties. Faktinės tiesos silpnybė ir nenumatyti faktai. Du ir du visada yra keturi, bet Vokietija nebūtinai įsiveržė į Belgiją 1914 m. Įvykiai suvokiami skirtingai. Vokietijos įsiveržimas į Belgiją yra a posteriori faktas. (L. Kolakowskiui tai yra empirinės realybės pradiniai ir begaliniai nenumatyti atvejai, kurie yra egzistenciškai nepakeliami: aukštesnio imperatyvo trūkumas dalykams, kurie nutinka).

Politika visada buvo grėsmė faktinei tiesai, tačiau H. Arendt teigia, kad priešmodernus „tradicinis melas“ buvo kuklus, jeigu jį lyginsime su „moderniu politiniu melu“. Tradicinis melas turi du išskirtinius bruožus. Pirma, jis skirtas apgauti tik priešą, o ne visus. Antra, tradicinis melas „susijęs tik su smulkmenomis, tai apgavystė, kuria nesiekiama pakeisti viso konteksto Kiekvienas istorikas žino, kad jį galima atpažinti pagal neatitikimus, trūkumus, baltus siūlus.“

Moderniame mele tiesa nėra paskutinė priebėga, nes melagis apgauna ir pats save. Modernus melas nebėra įtrūkimas realybėje. „Modernūs politiniai melai yra tokie dideli, jog jie reikalauja visiškai pertvarkyti faktų struktūrą pertvarkymo.Kuriama kita realybė, kuriai jie tinka be įtrūkių“, – rašė H. Arendt. Naujoje realybėje nėra suvokimo įtrūkimų. Tai yra vienas iš būdų suvokti XX amžiaus totalitarines ideologijas: besiūlės realybės rekonstrukcijos. Jos pasiūlo didįjį naratyvą – istoriją, kuri gali būti neteisinga, bet vis tiek pateikiamas pasakojimas. Jos pasiūlo transcendentinį istorijos ir mūsų gyvenimų raktą, pateikdamos tai kaip vietisą visumą.

Ideologijos, kurios leido susikurti totalitarizmui, netrunka amžinai. („Bolševizmas yra vienos kartos fenomenas“, – savo epinėje sagoje apie bolševikų elitą rašė Jurijus Slezkinas.) Vieno iš didžiųjų naratyvų pabaigos pradžia buvo „socializmo žmogišku veidu“ sunaikinimas, kai Varšuvos pakto šalys įsiveržė į Prahą. Apie 1968 m. marksizmas prarado savo įtaką. Ir niekas neužėmė jo vietos. Dešimtmečiu vėliau prancūzų filosofas Jeanas-Francois Lyotardas rašė: „Apibrėžiu postmodernizmą kaip netikėjimą metanaratyvais.“ Postmodernizmo filosofiją įkvėpė moralinis troškimas niekada neįkliūti į didžiuosius naratyvus, į realybės rekonstrukcijas, kurias įgalino totalitarizmas. Modernizmas bandė pakeisti Dievą, o postmodernizmas prasidėjo su mintimi, kad reikia nustoti tai daryti ir sutikti su tuo, jog nėra nei Dievo, nei gyvybingo pakaitalo Jam.

Karlas Marxas per anksti rašė: „Viskas, kas egzistuoja tvirto, ištirpsta ore.“ XIX a. viduryje toks pastebėjimas buvo per ankstyvas. Tik XX a. pabaigoje viskas, kas buvo tvirta, ištirpo. Modernizmas, kurį aiškino lenkų filosofas Zygmuntas Baumanas, mėgino pakeisti tai, kas prieš modernizmą buvo tvirta, į kažką, kas būtų dar tvirčiau ir ilgiau išsilaikytų. Postmodernizmas (kurį Z. Baumanas vadino skystąja modernybe) siekia sunaikinti tai, kas tvirta. Antroji modernizmo banga nesiekia tvirto pagrindo, bet priima efemeriškumą, slidumą, neapibrėžtumą, likvidumą. Z. Baumanas rašė: „Lankstumas pakeitė tvirtumą kaip ideali sąlyga siekti tikslų.“ Dievas visą laiką išlieka „užsitęsusiame išėjime į nebuvimą“.

Istorikas Tony Judtas pažymi, kad postmodernizmo teorijoje itin vilioja „primygtinis reikalavimas pakeisti ne tik neabejotinus faktus, bet ir panaikinti galimybę, kad jie apskritai egzistuoja“. Mes atsisakome bet kokio galimybės tilto: tarp subjekto ir objekto, vidaus ir išorės, minties ir Būties. Mes atsisakome minties, kad gali egzistuoti holistinė tvarka, susiejanti partikuliarumą ir universalumą, sukurti stabilią struktūrą, individus jungiančią į pasaulį. Prancūzų filosofas Jacquesas Derrida teigia, kad struktūroms reikia centro, Dievo ar jo pakaitalo, būdo riboti nesibaigiantį simbolių žaidimą ir dalykus, kuriuos jie reiškia. Šis transcendentiškai reikšmingas centras yra tai, ko trūksta, kas neegzistuoja ir negali egzistuoti. Tai destabilizuoja ir išlaisvina. J. Derrida rašė: „Transcendentinio reikšmingumo nebuvimas be galo išplečia reikšmės sritį ir veikimą.“

J. Derrida veikimas reiškia atvirumą, kuris apima daugumą. Nėra centro, Dievo, jo pakaitalo, laikančio pasaulio struktūrą vietoje, žodžiuose, reikšmėse, tiesose, tekstuose, suplaktuose į vieną, visada talpinančiuose tarpusavio įtampos elementus, neigiančius vienas kitą. Reikšmė niekada savęs neidentifikuoja, bet visada yra taki, nepilna, kenkianti sau, kitokia negu prieš momentą ir vis dar atsirandanti. Ryšys tarp žodžių ir dalykų nėra fiksuotas: žodžiai visada yra tarpusavyje susiję, todėl negali būti vienos visiems apibrėžtos tiesos. Gyvenimas nėra uždara struktūra. Nėra uždarų struktūrų apskritai, gyvenimas yra nuolatinis judėjimas.

Labai svarbu paminėti tai, kad J. Derrida vien egzistavimas kažko, kas yra „transcendentiškai reikšminga“, yra totalitarizmo grėsmė. Tad jo neegzistavimas yra netgi džiaugsmingas. Šis nebuvimas palieka mus ne su tiesos trūkumu, bet perviršiu. J. Derida žodis „veikimas“ nereiškia mūsų gyvenimų ir ryšių su pasauliu sumenkinimo. Priešingai, „veikimas“ yra mūsų kūrybingumo, laisvės ir atsakomybės patvirtinimas. J. Derrida dekonstrukcija – paradigminė postmoderni filosofija nereiškia fatališko nihilizmo, bet provokuojantį linksmumą. Visų pretenzijų į absoliučią tiesą atsisakymas apsaugo mus nuo totalitarinio teroro. J. Derrida yra įsitikinęs, kad dekonstrukcija visada atstovauja „paskutinei reikalingai sąlygai, kad galėtume identifikuoti totalitarizmo grėsmę ir su ja kovoti.“

Šis nestabilumas, šis atvirumas begalinėms galimybėms palieka mus be saugaus pagrindo, kurį H. Atrendt vadina Bodenlosigkeit. Jeigu nėra apibrėžtos tiesos, jei realybę konstruoja tik diskursas, sudarytas iš simbolių, kurie visada sąveikauja tarpusavyje ar apskritai egzistuoja kokia nors realybė, prie kurios turėtume prisirišti, investuoti į ją, priklausyti nuo jos, ja rūpintis? Z. Baumanas teigia, kad „daugybė valdžios institucijų“ yra oksimoronas, reiškiantis, jog valdžios nėra apskritai. Begalinės reikšmės ir tiesos reiškia reikšmių ir tiesų nebuvimą? Po to, kai nustota tikėti marksizmu, Rytų Europos mąstytojai, ilgai gyvenę jo sąlygomis, ėmė baimintis nihilizmo. Jie bijo to, ką čekų disidentas Vaclovas Havelas savo žmonai Olgai apibūdino kaip „nebūtį, modernųjį šėtono veidą“.

V. Havelas šį laišką žmonai rašė iš kalėjimo 1981 m. kovą. Čia jis buvo pasodintas dėl to, kad vadovavo pasirašant peticiją dėl žmogaus teisių „Charta 77“. Vienas iš kitų dviejų vadovų buvo daugiau negu ketvirčiu amžiaus už V. Havelą vyresnis – Janas Patočka. J. Patočka ir J. Derrida atėjo iš tos pačios vokiškos filosofinės tradicijos: G. Hegelio sąmonės Bildungsroman, Edmundo Husserlio fenomenologijos, Martino Heideggerio egzistencializmo. 4-ajame dešimtmetyje J. Patočka mokėsi iš E. Husserlio ir M. Heideggerio, buvo vienas paskutinių pirmojo studentų. 1949 m. Prahos Karolio universitete jis dėstė G. Hegelio „Dvasios fenomenologijos“ kursą ir visą veikalą išvertė į čekų kalbą. Senstantis čekų filosofas visada vengė politikos, jis nebuvo nei komunistas, nei disidentas, jis buvo mokslininkas ir mąstytojas, kuris po 1968 m. Prahos pavasario vedė seminarus savo namuose, skaitė M. Heideggerio „Būtį ir laiką“ su savo studentais, susižavėjęs kiekvieno sakinio reikšme, garsiai versdamas iš vokiečių kalbos į čekų. Dabar J. Patočka sutiko prisijungti prie V. Havelo peticijos. Po kelių dienų slaptoji policija aplankė abu. J. Patočkos sveikata buvo silpna, jis neatlaikė tardymų.

Po 1,5 metų pogrindinis kurjeris lenkų savilaidos žurnalo redaktoriui Adamui Michnikui atnešė V. Havelo esė, dedikuotą J. Patočkos atminimui. Ši esė, pavadinta „Bejėgių galia“, tapo ikonišku tekstu Rytų Europos disidentams. Esė antiherojus yra eilinis daržovių ir vaisių pardavėjas, kuris kiekvieną rytą sąžiningai iškabina šūkį „Pasaulio darbininkai, vienykitės!“ savo parduotuvės lange. Pardavėjas nėra komunistinių idėjų entuziastas – tokių aštuntame dešimtmetyje nebuvo. Kiekvienas, pamatęs ženklą, supranta, jog jau nebetikima, kad darbininkai susivienys. Tačiau pardavėjas, kaip ir kiti, šį šūkį iškabina. Ar jis turi pasirinkimą? Jeigu jis atsisakys, gali būti klausinėjamas, sulaikomas, persekiojamas. Šeima taip pat gali nukentėti. Vaikams gali būti uždrausta stoti į universitetą. V. Havelas sako mums, kad pardavėjas gyvena mauvaise foi. Jis gyvena blogame tikėjime, kurį Jeanas Paulis Sartre’as suvokia kaip savęs apgaudinėjimą. Pardavėjas meluoja sau, kad tiki komunizmu. Jis puikiai žino, kad netiki. Jis meluoja sau, kad yra bejėgis.

Kodėl jautimasis bejėgiu yra savęs apgaudinėjimas? V. Havelas atsako klausimu: kodėl visos šios nemalonios pasekmės užklups pardavėją, jeigu jis neiškabins užrašo. Juk niekas užrašu netiki. Visi, taip pat ir karalius žino, kad karalius nuogas. Šios nemalonios pasekmės reiškia, jog komunistiniam režimui yra itin svarbu, kad užrašas būtų iškabintas. Jeigu vieną dieną visi daržovių ir vaisių pardavėjai to nepadarytų, prasidėtų revoliucija. Taigi, daržovių ir vaisių pardavėjas nėra jau toks bejėgis. Priešingai, jis yra gana galingas – jis gali pradėti revoliuciją.

V. Havelas apkaltina pardavėją tuo, jos jis gyvena mele. Jo nesugebėjimas gyventi tiesoje yra moralinė klaida, jis yra kaltas dėl to, kad palaiko sistemą, kuri engia. Tai, kad jis gyvena mele, kad kiekvienas gyvena mele, dar nereiškia, kad tiesa pasitraukia, tai tik demoralizuoja žmogų, kuris negyvena autentiško gyvenimo. V. Havelo teiginys priešinasi postmodernizmo posūkiui: joks propagandos kiekis ar akli ritualai, ar „blogas tikėjimas“ negali išspręsti ontologinio skirtumo tarp tiesos ir melo.

Neatsitiktinai būtent Rytų Europos disidentai taip dažnai kalbėjo apie tiesą, lyg tai būtų kažkas materialaus ir tvirto kaip raktai kišenėje. V. Havelas nebuvo vienintelis, nusprendęs, kad ontologinė tiesos realybė buvo patvirtinta ontologinio melo realumo. Į pasipriešinimo filosofijos centrą iškeldami skirtį tarp tiesos ir melo, Rytų Europos filosofai ne tik sėmėsi idėjų iš Centrinės Europos filosofijos, bet ir senos Rusijos literatūrinės tradicijos. Komunistinis režimas po 1968 m. primena Fiodoro Dostojevskio didįjį inkvizitorių tuo, kad nebetiki Dievu. F. Dostojevskiui, Antonui Čechovui, Nikolajui Gogoliui, Levui Tolstojui ir kitiems imti į rankas rašiklį reiškė leistis į žmogaus egzistencinės tiesos paieškas. Stalinistinio teroro aušroje rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas parašė esė, pavadintą „Melo paradoksas“. Melas buvo sąlyga, kuri leido totalitarizmui tapti realybe. Jo išgyvenimuose melas buvo gilios žmogaus sąmonės deformacijos išraiška, dėl šios deformacijos individuali sąžinė pabėgo nuo pasaulio.

Solidarumo eros lenkų filmas – duoklė disidentinei filosofijai – nušviečia esminį skirtumą tarp modernaus komunistinio totalitarizmo ir postmodernios Vladimiro Putino Rusijos. 1982 m. „Tardyme“ veiksmas vyksta Stalino laikų kalėjime. Puiki lenkų aktorė Krystyna Janda vaidina Tonią, jauną naktinio klubo dainininkę, kuri netikėtai pasodinama į kalėjimą, paskelbus ją Lenkijos liaudies prieše. Tardytojai įsitikinę, kad mergina yra antikomunistų šnipo meilužė. Tyrėjų istorija yra sukurta, Tonia ją neigia. Tardymai tęsiasi, mergina kankinama. Laikui bėgant, ji nustoja priešintis ir priima kaip tiesą vis daugiau sukurto naratyvo dalių.

Filmo pabaigoje mes taip ir nesužinome, kokia yra tikra istorija, kuris iš tardytojų minimų vyrų yra Tonios meilužis, kiekvienas iš jų gali būti šnipas, ir mergina tai žino. Tačiau filmas mus priverčia suvokti, kad tikroji istorija yra. Jeigu nežinome, kokia ji yra, tai dar nereiškia, kad tiesa neegzistuoja. Filmo pabaigoje yra tik epistemologinis sumišimas, bet ne ontologinis. Tiesa egzistuoja stabiliai, nesvarbu, ar individas gali ją atskleisti.

„Tardymas“ atstovauja moderniai tradicijai: Dievas mirė, bet tai nereiškia, kad tiesa (net ir totalitariniame režime) yra vien tik subjektyvi iliuzija. Postmodernus pasaulis prasideda tada, kai epistemologinis netikrumas virsta ontologiniu netikrumu. Kai nustojame tikėti, kad yra stabili realybė ar kad mus supa sukurti naratyvai. „Post-truth“ atspindi postmodernią laikyseną: „Tu turi savo faktų, mes turime alternatyvių faktų.“ „Viskas yra viešieji ryšiai“. Dabar gyvename begaliniame skaičiuje alternatyvių realybių, iš kurių kiekviena turi alternatyvių faktų. P. Pomerancevas V. Putino Rusiją apibūdina kaip pasaulį, kuriame niekas nėra tiesa, ir kiekvienas tai lengvai priima. Knygos „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“ recenzijoje ukrainiečių eseistas Jurko Prochasko tiesą apibūdina kaip ribą ir sieną. Negalėjimas pripažinti tiesos yra negalėjimas pripažinti ribų. „Šis nepripažinimas niekada nesibaigia gerai“, – rašo J. Prochasko.

J. Derrida tikėjo į svetingumą, draugystę ir atleidimą. Jis nebuvo moralinis nihilistas. Tačiau dabar idėjos, kilusios iš kritinio kairiųjų jautrumo, tapo dešiniųjų ginklais. Filosofija J. Derrida suvokė kaip apimančią atsakomybę, kai atsakomybės atsisakoma. Žvelgiant iš intelektualinės istorijos taško, ironiška tai, kad postfaktuališkumas juda iš Rytų į Vakarus, iš Maskvos į Vašingtoną. J. Derrida turi pasiūlymą: tarp jo mėgstamiausių sąvokų yra pharmakos, senovinis graikiškas žodis, kuris gali reikšti nuodą arba vaistą. Šiandien Rytų Europa gali būti pharmakos: nuodo šaltinis gali tapti priešnuodžiu.

Kto vinovat? Kas kaltas? „Kaltinti yra neatsakinga“, atsako A. Heller. „Turi būti prisiimta atsakomybė“, – sako ji. Rytų Europoje disidentų filosofija buvo atsakomybės filosofija. „Bejėgių galioje“ V. Havelas rašo: „J. Potočka sakydavo, jog įdomiausias dalykas apie atsakomybę yra tai, kad ją su savimi nešamės visur. Atsakomybė yra mumyse, mes turime su tuo sutikti ir suvokti tai čia ir dabar.“ „Gyvenimas ir istorija, – rašo lenkų filosofas Krzysztofas Michalskis, vienas iš paskutinių J. Patočkos studentų, – nevyksta nepriklausomai nuo mūsų, kaip karuselė, į kurią gali įsėsti ar jos iššokti.“ Žmonės, „gali būti identifikuojami tik kaip istorijos subjektai“.

Čto delat’? Ką turime daryti? J. Patočka mano, kad net jeigu mes nerandame konkrečios ir stabilios prasmės, prasmės ieškojimas yra mūsų atsakomybė. „Žmonės negali gyventi be prasmės“, – rašė jis. Tiesa nėra duotybė, bet gali ir turi būti atrasta. L. Kolakowskis buvo įsipareigojęs šiai pozicijai: „E. Husserlis tikėjo, kad tikrumo paieškos sukūrė Europos kultūrą, o jų atsisakymas kultūrą sugriautų.“ L. Kolakowskis tikėjo, kad E. Husserlio aistringų tiesos paieškų žlugimas buvo neišvengiamas: „Tilto problema yra neišsprendžiama, nėra logiško sprendinio.“ Nenustoti ieškoti yra mūsų atsakomybė. Atsisakyti tiesos reiškia atsisakyti etikos.

2008 m. per vieną iš paskutinių susitikimų Adamas Michnikas klausė V. Havelo: „Kokį patarimą šiandien duotum jaunam žmogui, jeigu tavęs klaustų, kaip turėtų gyventi?“

„Fundamentaliai imperatyvų, – atsakė V. Havelas. – Gyventi tiesoje.“

Pagal „Eurozine“ parengė Matas Baltrukevičius 

 

Published 15 January 2019

Original in English
Translation by Matas Baltrukevičius
First published in Eurozine / Public Seminar (English version) / Bernardinai.lt (Lithuanian version)

© Marci Shore / Public Seminar / Eurozine / Bernardinai.lt

PDF / PRINT

recommended articles