Naujasis Nenormalumas

Maždaug savaitę prieš Rusijos invazijos į Ukrainą ketvirtąsias metines laikraštis The New York Times išspausdino kviestinės viešnios Natalijos Gumeniuk esė „Kada baigsis šis karas? Klausimas beprasmiškas“. Tiriamosios žurnalistikos atstovė daug laiko praleidžia netoli fronto linijų, nuolatos rašo ir kalba apie karą tarptautiniu mastu. Pasidalijusi nuoroda į šį tekstą savo Facebook puslapyje, Gumeniuk pridūrė, kad vis tiek laiko jį aktualiu, nors publikavimas buvo atidėtas daugiau negu šešiems mėnesiams: „Parašiau šitą esė po Aliaskos, bet redaktoriai vis galvojo, kad greitai kažkas nutiks. Galbūt Rijade, galbūt Floridoje...“ (tai numanomos vietos derėtis dėl taikos Ukrainoje, vykstant Rusijos sukeltam karui).

Kas paskatino redaktorius pagaliau paskelbti šį rašinį, nėra iki galo aišku, gal tai lėmė artėjanti vasario 24-oji – plataus masto karo ketvirtosios metinės? O gal jie galiausiai nusivylė Trumpo taikdarystės talentais ir nusprendė nelaukti dar vieno susitikimo Ženevoje? Veikiausiai ir viena, ir kita. Šiaip ar taip, šis keistas delsimas tik patvirtino Gumeniuk įžvalgą, išdėstytą rašinyje: „Gali atrodyti, kad Rusijos karą Ukrainoje pasaulis stebi tarsi filmą. Kai dėmesys atbunka, pradedama nekantrauti, kada gi ateis jo pabaiga – jei ne gera, tai bloga. Ukrainiečiams, deja, čia ne kinas, o realybė. Ji truks tiek ilgai, kiek truks.“

Matyt, Natalija tai parašė ne tam, kad tiesiog apibrėžtų skirtumą tarp dviejų realybių, galbūt net dviejų planetų – Ukrainos ir nekariaujančios pasaulio dalies. Per pastaruosius ketverius metus apie tai rašyta daug – ir karčių, ir viltingų, ir kritiškų, ir atsiprašinėjančių tekstų. Manau, tai tiesiog bandymas panaikinti atotrūkį ar bent jį sumažinti, kad atsirastų daugiau tarpusavio supratimo, atkreipiant dėmesį, koks beprasmiškas klausimas apie šio karo pabaigos laiką, ir nusistatant bendrą darbotvarkę.

Gumeniuk iškelia du esminius dalykus. Nors Ukraina ir Vakarai labai nori, bando ir stengiasi kuo greičiau užbaigti šį karą, iš tikrųjų svarbu ne tai, kada, o kaip jis baigsis, cituojant krano operatorių iš vamzdžių gamyklos netoli Zaporižės. Ko gero, dar svarbiau, kad po ketverių metų plataus masto invazijos ir po dvylikos karo metų apskritai Ukrainos visuomenė pasiekė tašką, kai nebeatidėlioja gyvenimo iki karo pabaigos, pradeda gyventi dabar, nors karas tęsiasi.

Rašytojas, o nuo 2024 m. Ukrainos nacionalinės gvardijos seržantas Serhijus Žadanas pateikia dar vieną požiūrį į karo pabaigą ir gyvenimą, jam tebevykstant. Miuncheno saugumo konferencijoje 2026 m. vasarį savo kalboje „Dešimt tezių apie ateitį“ jis pabrėžė: „Turime būti pasiruošę. Kai karas baigiasi, paprastai lieka pasekmės. Labai svarbu suprasti, kad su jo vaiduokliais ir šešėliais susidursime dar labai ilgai.“

Ateitį jis aprašo kaip gyvą atmintį, susijusią su šiurpia karo patirtimi, kaip negyjančią traumą, kaip sugriautą pasaulio tvarką, kuri, viliamasi, bus atkurta. Serhijus nelaiko ateities atidėta praeitimi. Karas nėra lūžis, natūralios daiktų krypties pakeitimas. Tai realybė, nenormali padėtis, bet, anot Žadano, „ateitis vis tiek priklausys nuo mūsų – kas mes esame, ką išsaugojome, kuo galėsime tapti“.

Ar sugestija perkelti karo vaiduoklius ir šešėlius į ateitį, juos legalizuoti, bandant suvaldyti, yra drąsus, ar desperatiškas žingsnis? Ar tai tik politinis raginimas užsitikrinti bendrą darbotvarkę? O gal vienintelė galimybė išvengti nuolatinio savęs apgaudinėjimo? Žadanas rašo: „Šis pirmasis didelis XXI amžiaus karas parodė, kad pasaulis yra pernelyg susijęs su savo praeitimi, kad nekurtų ateities, pagrįstos bendru saugumu ir pasitikėjimu. Todėl šiandien, padedant aukoms gintis nuo ginkluotos agresijos, daroma ne paslauga joms, o kuriama visiems bendra normalumo ir abipusiškumo erdvė. Kad ir kaip kai kuriems žmonėms norėtųsi to išvengti, tačiau gaisras laive paveikia visus keleivius, nepriklausomai nuo bilieto klasės.“

Iš pastarųjų introspekcijų srauto ir svarstymų apie gyvenimą karo apsuptyje bene radikaliausia arba tiesiog skausmingai sąžininga yra istorikės, rašytojos Olenos Stiažkinos esė, skirta – kitaip nei du tekstai, kuriuos čia jau citavau, – ukrainiečių skaitytojams. Buvusi Donecko nacionalinio universiteto istorijos profesorė, po Rytų Ukrainos okupacijos 2014 m. laikinai iškeldinta (universitetas irgi iškeldintas), o tai iš esmės reiškia, kad Stiažkina prarado savo namus galbūt visiems laikams. Žvelgdama į gyvenimo karo sąlygomis perspektyvą, ji drąsiai ragina padėtį normalizuoti: „Laikyti karą normaliu dalyku būtų visiškas nonsensas, tačiau reikia jį įtraukti į strateginį mąstymą ir valdymo modelius. Karas yra veiksnys, į kurį būtina atsižvelgti ką nors planuojant, lygiai kaip ir į klimato kaitą, darbo rinką ar demografiją.“ Ji irgi rašo apie vykstančio karo „rutinizaciją“, pabrėžia, kad tai de facto jau įvyko: milijonai žmonių rytais po dar vieno Rusijos oro smūgio atsibunda be šildymo ar elektros, eina į darbą, į mokyklą, apsipirkti, į teatrus ir barus. Papasakoja net karo laikų anekdotą: „Man nesvarbu, kas tai – bombardavimas, elektros energijos tiekimo nutraukimas, ateivių invazija, kometa, meteoritas, vandens trūkumas. Man tiesiog reikia, kad viskas įvyktų laiku.“

Stiažkinos pasiūlymas įtraukti karą į ilgalaikį mąstymą irgi paverčia karo pabaigos klausimą beprasmišku: nesvarbu, kada ir ar apskritai kada nors karas baigsis, nes jau amžiams pakeitė visuomenę, jos požiūrį į save ir savo ateitį. Tai reiškia, kad dabartis nelaikoma tik nelaiminga pauze tarp praeities ir ateities. Ji tampa tęstinė, visuomenei išmokus būti kartu nuolatiniame netekčių sraute, simbolinio ir fizinio susidorojimo sąlygomis, vieni kitiems teikiant paramą, sutartinai ieškant prasmės, šiurpią patirtį paverčiant žinojimu, nuolatiniu keitimusi ir prisitaikymu. Jau pats gyvenimas yra pergalė, bendra atsakomybė ir atskaitomybė. Tą diktuoja naujasis nenormalumas.

Ką reiškia Rusijos karo prieš Ukrainą, bet ir prieš pasaulį pripažinimas „nauju nenormaliu“ pokyčiu? Tai neabejotinai daro įtaką darbotvarkės nustatymui tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Matyt, nebegalima jausti karo nuovargio; panašiai, grįžtant prie Stiažkinos, nevalia pavargti nuo klimato kaitos. Nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne, ar mes tai pripažįstame, ar ne, šis karas ir toliau veiks mūsų ir ateities kartų gyvenimą. Kai nustoja būti išimtimi, tampa kasdienine realybe, yra įtraukiamas į planavimo horizontą, karas suteikia kitokią prasmę tokioms sąvokoms kaip taika, saugumas, stabilumas ir militarizacija. Tai iškelia daugybę nepatogių, bet neatidėliotinų klausimų: kaip galime siekti taikos, jei ruošiamasi karui tarptautiniu Europos lygmeniu? Kaip sukurti visos Europos saugumo architektūrą, kuri apimtų Ukrainą arba net laikytų ją kertiniu akmeniu? Kaip sukurti bei remti aktyvią, įtraukią armiją, kartu kovojant su patriarchaliniais ir autoritariniais proveržiais? Kaip nacionalinius ir tarptautinius saugumo aspektus paversti kiekvieno piliečio atsakomybe, užuot užkrovus tą naštą tiktai keliems iš jų? Ir galbūt paskutinis, bet tikrai ne mažiau svarbus dalykas, kaip spręsti karo, kuris neišvengiamai spartina klimato kaitą, padarinius?

Ukrainai karas kaip naujas nenormalus, darbotvarkę keičiantis horizontas reiškia ir tai, kad visuomenė turi įsivaizduoti save iš naujo, vartodama kitokius terminus. Neseniai vykusiame pokalbyje su keliais kolegomis pasidalijome netikėtai panašia, nerimą keliančia išvada: apmąstymai apie karą ir socialinio bei politinio jo poveikio suvokimas, regis, įstrigo 2023 m., kai pirmasis invazijos sukrėtimas jau buvo praėjęs, o tikėti greito kontrpuolimo sėkme vis dar atrodė įmanoma.

Balsai, raginantys normalizuoti karą, taip pat ragina atsižvelgti į 2026-uosius, kai karas jau bus ne nukrypimas nuo normos, bet strateginis iššūkis, reikalaujantis ilgalaikio kruopštaus, prisitaikančio ir lankstaus planavimo. Išskyrus karo ilgalaikiškumo pripažinimą, perėjimas iš 2023 m. į 2026-uosius reiškia, kad radome naują viešojo gėrio ir socialinės sutarties apibrėžimą.

Pirmaisiais mėnesiais ir metais po plataus masto invazijos vienintelis įmanomas išgyvenimo būdas buvo atšaukti, atidėti ar nutildyti viską, kas nesusiję su gynyba pačiu tiesiausiu ir neatidėliotiniausiu būdu. Praėjus ketveriems metams nuo didžiojo karo pradžios, šie metodai nebepadeda. Bogdanas Logvynenko, žurnalistas, rašytojas ir jau kelis mėnesius Ukrainos ginkluotųjų pajėgų narys, neseniai šią inerciją palygino su turniketu: teisingai pritaikytas trumpam laikui, jis sustabdo kraujavimą gelbsti gyvybes, tačiau paliktas ilgiau negu būtina, tampa mirtinas.

Bėgant metams, santykis tarp tylos ir saugumo labai pasikeitė, kaip ir santykiai tarp visuomenės ir įvairių įstatymus leidžiančių bei vyriausybinių institucijų, kitaip tariant, to, kas vadinama „valstybe“. Nors labai svarbu nepamiršti, kad karas neišvengiamai nustato prioritetus, apriboja tam tikras teises ir laisves, dabar ne mažiau svarbu peržiūrėti šias naujas taisykles, apribojimus palyginti su realybe, reikalaujant skaidrumo ir atskaitomybės. Jau seniai reikėjo atviresnės viešos diskusijos apie realių poreikių vertinimą ir tam tikrų apribojimų laikiną pobūdį.

Karas kaip naujasis nenormalumas reikalauja atsakomybės prisiėmimo platesniu mastu. Vien mažuma negali apsaugoti daugumos. Jaunas rašytojas Arturas Dronas, 2022 m. savanoriškai įstojęs į ginkluotąsias pajėgas, savo naujausioje knygoje „Hemingvėjus nieko nežino“ (2025) su kartėliu rašo: „Jei šie tarnybos metai būtų buvę padalyti tarp dviejų ar trijų tautos sluoksnių, visi būtų galėję likti gyvi, visi būtų galėję leisti laiką su savo šeimomis ir visi būtų galėję apsaugoti savo artimuosius.“ 

Tiek Ukrainai, tiek visai Europai karas kaip nauja nenormalybė reiškia kitokį kariuomenės vaidmenį ir sudėtingesnius, painesnius visuomenės požiūrius į kariuomenę. Ukrainoje kariuomenė yra ne tik institucija, kuria pasitikima labiausiai, remiantis 2025 m. gruodžio mėn. apklausomis, 92 proc. žmonių pasitiki ginkluotosiomis pajėgomis. Ji turi tapti institucija, turinčia teisingiausias taisykles, skaidriausias ir labiausiai apsaugančias procedūras, institucija, orientuota į žmones, kuriuos gina. Kai visuomenė dalijasi atsakomybe už savo ir kitų apsaugą bei rėmimą, kariuomenė yra ne bauginantis „kitas“, o neatsiejama „mūsų“ socialinė tarnyba ir naujos sutarties taikai ginti dalis.

Tačiau bene svarbiausias karo normalizavimo, gyvenimo su visais jo vaiduokliais ir šešėliais, perkeltais į ateitį (kurią nulems tai, kas mums atsitiko), iššūkis yra visados prisiminti, kas jį kariavo. Jokios diskusijos ar kritika dėl šio karo žingsnių, metodų, sprendimų ir požiūrių negali vykti, aiškiai neįvardijus jo priežasčių, motyvų ir, galiausiai, kaltininko. Karo normalizavimas reiškia, kad išmokstamos jo pamokos, kai viskas ir bet kas yra įmanoma, net jei mažai tikėtina.

Ukraina šio karo nepasirinko nei prieš dvylika, nei prieš ketverius metus. Ji yra priversta kariauti, susitaikydama su naujuoju nenormalumu dar ir dėl to, kad šis karas netaptų pasauline norma, nustatančia tarptautinę darbotvarkę. Jei ir kyla prasmingas klausimas dėl šio karo pabaigos, tai ne kada, o kaip – būtent Ukrainos sąlygomis, su bendrais vaiduokliais ir visuotine atsakomybe.