Ką galime prarasti?

(Ne)internetinės draugystės privatumas

Spartūs technologiniai pokyčiai visada darė didelę įtaką žmonių santykiams, ypač socialinėms privatumo normoms. Prisiminkime Georgo Simmelo svarstymus, kaip pasikeitė žmonių elgesys po to, kai atsirado metropolitenas ir imta važinėti, sėdint sausakimšuose vagonuose. Klausimas, kurį norėčiau iškelti šiame straipsnyje, yra susijęs su konkrečios žmonių santykių formos – draugystės – transformacija. Ji keičiasi, veikiama vienos iš masinės komunikacijos technologijų – tai socialiniai tinklai. Teigdama, kad draugystės pagrindas yra privatumas, norėčiau pasvarstyti, kuo Facebook‘o draugai skiriasi nuo neinternetinių ir kodėl šie skirtumai turėtų būti mums aktualūs.

Draugystės vaidmuo

Kiekvienas iš mūsų su šeimos nariais, draugais, kolegomis, kaimynais, nepažįstamaisiais, sutiktais miesto gatvėse, su savo šalies piliečiais nusistato skirtingus santykius. Skiriamasis bruožas, lemiantis tarpusavio santykius, – žmonių (jų grupių) žinios apie vienas kitą. Šeima ir draugai žino apie mus daug daugiau įvairių dalykų negu kaimynai, kolegos ar darbdavys. Paprasčiau sakant, kiek ir ko žinome apie kitus, reguliuoja informacinio privatumo normos. Jos kontroliuoja ir mūsų laikyseną kitų žmonių atžvilgiu, lūkesčius dėl jų atliekamo vaidmens.

Kodėl tai yra taip svarbu? Todėl, kad šios privatumo normos suteikia galimybę įvairiais būdais pristatyti save kitiems, atliekant skirtingus vaidmenis. Be to, jos leidžia išsaugoti autonomiją: galime iš dalies reguliuoti kitų žinojimą apie mus ir iš dalies nujausti, kas kitiems yra žinoma, todėl bendraujame laisvai, pasitikėdami savimi. Tačiau privatumo normos veikia dviem kryptimis: nors jos ir saugo mūsų autonomiškumą, leisdamos bendrauti skirtingu būdu, atsižvelgiant į santykių intensyvumą, jas pačias apibrėžia socialiniai vaidmenys ir tarpusavio santykių pobūdis. Kalbėti apie pernelyg privačius dalykus, kai santykiai nėra pakankamai artimi, reikštų rizikuoti, kad draugystė nutrūks.

Jeigu socialiniai ryšiai, be kita ko, paiso ir informacinio privatumo normų, pasvarstykime, kokį poveikį jos daro ypatingam santykiui, egzistuojančiam tarp draugų. Dažniausiai draugais laikome žmones, kuriais rūpinamės ir be išlygų pasitikime, kuriems esame ištikimi, su kuriais dalijamės rūpesčiais ir džiaugsmais. Draugams esame morališkai labiau įsipareigoję ir kur kas reiklesni negu nepažįstamiems asmenims. Taigi draugystė yra tam tikra pasitikėjimo, prieraišumo, šališkumo ir ypač didelio lojalumo išraiškos forma.1 Įdomu, kad empirinių tyrimų duomenimis, žmonės, nepaisant jų kultūrinių skirtumų, dažniausiai turi 3–5 geriausius neinternetinius draugus.2

Bet, jeigu į draugystę pažvelgsime per privatumo normų prizmę, pirmoje vietoje atsidurs visai kiti dalykai. Bendravimas, vykstantis tarp draugų, tiek pokalbių temomis, tiek stiliumi iš esmės skiriasi nuo komunikacijos su kitais žmonėmis. Pagrindinis draugystės bruožas tas, kad ji pasireiškia kaip savotiška atsivėrimo ir dialogo forma, kuri, atrodo, tampa labai svarbiu asmens tapatybės sandu. Į klausimus “kas mes esame”, “kuo norime būti”, “kokio gyvenimo trokštame”, kalbėdamiesi su draugais ar su savo antrąja puse, bandome atsakyti labiau implicitiškai (numanomai) negu eksplicitiškai (pabrėžtinai aiškiai), nes su jais galime būti atviri, sąžiningi, neatsargūs, nesibaiminti, kad esame pažeidžiami. Būtent čia ir glūdi priežastis, kodėl galime pasirinkti, ar nuslėpsime, ar atskleisime tam tikrą informaciją apie save, jeigu norime išlaikyti daugiau ar mažiau artimą draugystę.3

Vis dėlto draugystei, kaip ir bet kuriems kitems santykiams, informacinio privatumo normos taikomos dvejopai. Draugo vaidmuo reikalauja , kad su juo bendrautume tam tikru būdu: nebijotume prisipažinti, kad esame lengvai pažeidžiami, pasidalytume asmeniniais rūpesčiais, gerąja ir blogąja patirtimi. Jei niekada su draugu nepasidalysime tuo, kas mums atrodo svarbu arba kas mus slegia, galime sulaukti priekaištų, kad nesame tikrai nuoširdūs draugai, nes laikomės tam tikros distancijos. Gero draugo vaidmuo reikalauja ypatingo įsipareigojimo kito asmens atžvilgiu.

Draugai ir ryšiai

Atrodytų, tai visiškai aiškūs nevirtualaus pasaulio dalykai. Virtualybėje viskas vyksta sudėtingiau. Pirma, privatumas atlieka svarbų vaidmenį ir net gali atsidurti pavojuje, kai socialiniuose tinkluose rašome apie save ir apie kitus arba tie kiti rašo apie mus.4 Antra, jauni žmonės privatumo atžvilgiu neabejotinai elgiasi supratingai, tuo paneigdami išankstinį nusistatymą. Jie rūpinasi savęs pristatymu, kreipia dėmesį į piktavalių apkalbas, stengiasi būti atsargūs, kad vienokios auditorijos nesupainiotų su kitokia. Taigi šis faktas paneigia nuomonę, esą privatumas jau nėra vertybė. Tuo įtikina žmonių, ypač jaunų, svetainės socialiniuose tinkluose. Kita vertus, plika akimi matyti, kad suvokimas, kas yra privatu, o kas vieša, akivaizdžiai pasikeitęs.5

Viena pagrindinių socialinės medijos funkcijų, kurią nuolat pabrėžia jaunimas, – suteikti galimybę “kitus pamatyti ir save parodyti”, palaikant gyvus draugystės ryšius. Tyrinėtoja Danah Boyd teigia: “Socialinės medijos yra glaudžiai susijusios su pažinčių užmezgimu, puoselėjimu, minčių ir jausmų reiškimu, plėtojimu, lemia, kokią padėtį paauglys užims tarp bendraamžių. Socialinės medijos ypač vertinamos dėl to, kad padeda kurti, palaikyti ir plėtoti draugystę su sau lygiais. Jos atlieka svarbų vaidmenį ir lavindamos paauglių gebėjimą vieniems su kitais dalytis idėjomis, kultūros artefaktais, emocijomis […] suteikia galimybę stiprinti tarpusavio ryšius.”6

Taigi interneto svetainės atlieka svarbias socialines funkcijas ir neturėtume išleisti to iš akių. Tačiau iškart susiduriame su viena problema – žmonės, ypač jauni, retai susimąsto apie galimas savo elgesio pasekmes. Gali atsirūgti ne tik nekorektiškas atostogų nuotraukų paviešinimas, bet ir draugystės užmezgimo ar jos nutraukimo taisyklių nepaisymas, nesusigaudymas, kaip smarkiai virtuali komunikacija skiriasi nuo tiesioginio bendravimo akis į akį. Vėl prisiminkime Boyd argumentus: “Kol renkasi draugus, žmonės susiduria su įvairiais iššūkiais. Kadangi socialinių tinklų svetainėse draugystės ryšiai yra viešinami, kyla socialinė įtampa, susijusi su sprendimu į draugų sąrašą įtraukti arba iš jo išbraukti tam tikrus asmenis. Be to, daugelis momentinių pranešimų [instant messaging] reikalauja, kad klientai ir socialinių tinklų svetainės patvirtintų, leidžiančios apsikeisti kontaktais. Kai kokį nors asmenį pasirenkame įtraukti į draugų sąrašą, jam atsiunčiama “draugystės užklausa”. Ji suteikia adresatui galimybę priimti arba atmesti pasiūlymą užmegzti ryšius. Tai reiškia naują socialinės sąveikos etapą.”7

Tačiau grįžkime prie privatumo problemų. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad pagrindinis klausimas, susijęs su privatumo socialinių tinklų svetainėse apsauga, yra visų į Facebook‘ą įkeltų duomenų atkūrimas, išsaugojimas ir jų paieškos galimybė. Tačiau rimčiausia problema yra pati interneto svetainės struktūra. Facebook‘e labai sunku įvairioms auditorijoms pristatyti save skirtingais būdais, kaip esame įpratę elgtis realiame gyvenime, kur bendraudami su skirtingais asmenimis atliekame skirtingus vaidmenis. Nors per pastaruosius kelerius metus Facebook‘o struktūra gerokai pakito, jauni vartotojai vis dar turi vargo, rinkdamiesi grupes ir auditorijas: suradę sau tinkamas, jie dažnai nesugeba adekvačiai įvertinti tarp jų egzistuojančių skirtumų. Informacinio privatumo normos turėtų užtikrinti įvairius savęs pateikimo virtualioje erdvėje būdus, reglamentuoti skirtingas bendravimo formas, tačiau Facebook‘o struktūra būtent tam ir trukdo. Nors vartotojai gali burtis į skirtingas grupes ir bendrauti jose, “draugai” nėra diferencijuojami. Jauni žmonės, matyt, jaučia poreikį iš kai kurių diskusijų pašalinti kai kuriuos žmones, pavyzdžiui, nenori, kad jų skelbiamą informaciją matytų/skaitytų tėvai ar mokytojai.8

Zadie Smith, apžvelgdama filmą “Socialinis tinklalapis”, nusistebėjo, kad Markui Zuckerbergui niekas neuždavė pagrindinių etikos klausimų: “kodėl?”, “kodėl Facebook‘as?”, “kodėl būtent šis formatas?”, “kodėl jis sukurtas būtent toks, o ne kitoks?”. Smith manymu, žodį “prisijungti” Zuckerbergas vartoja kaip tikintieji vardą “Jėzus”, tarsi jis būtų šventas savaime: “Pagrindinis tikslas – ryšys. Šiuo atveju kokybė – nei jo paties, nei informacijos, sklindančios per jį, nei santykių, kuriems plėtoti jisai skirtas, – nėra svarbi. Programinė socialinių tinklų įranga, bent jau didžioji jos dalis, kryptingai skatina žmones kurti silpnus, paviršutiniškus tarpusavio ryšius. O tai gali virsti visiškai ne teigiamu dalyku, bet Zuckerbergui tokia mintis, atrodo, niekada nešovė į galvą.”9

Smith manymu, svetainės struktūra toli gražu nėra neutrali: ji iš tikrųjų nustato, kokie ryšiai gali atsirasti socialiniame tinkle. Manyti, kad socialinių tinklų svetainėmis naudojamės taip, kaip norime, būtų naivi iliuzija. Kaip minėjau, negalime lengvai nuspręsti, kuriuos asmenis Facebook‘e priskirsime artimų, gerų, atsitiktinių draugų, o kuriuos – pažįstamų grupei. Komunikacijos turinio atžvilgiu šio pasirinkimo padariniai akivaizdūs: jeigu esame lengvai pažeidžiami, turėtume vengti tam tikrų temų ar išpažinčių. Facebook‘e atsirandančios išpažintys daugiausia yra tyčinės, sąmoningai surežisuotos. Kuo bendravimo formos homogeniškesnės, tuo tokios išpažintys darosi priimtinesnės. Be to, žvelgiant iš “recipiento” pozicijų, bendravimas, perleidžiamas iš rankų į rankas, nesaisto jokiais įsipareigojimais: juk, jeigu nesu vienintelis, kam visa tai skiriama, vadinasi, neturiu jaustis atsakingas, neprivalau į tą žinutę reaguoti, atsakyti į ją, kaip elgčiausi, jei tas pranešimas būtų adresuotas vien man. Vadinasi, asmeninis įsipareigojimas praranda vertę.

Ką galime prarasti?

Pasikartosiu: informacinis privatumas funkcionuoja dviem būdais: viena vertus, leidžia individui pristatyti save ir sąveikauti su kitais, antra vertus, reikalauja paklusti tam tikroms intersubjektyviai galiojančioms taisyklėms, kurios apibrėžia mūsų atliekamus vaidmenis. Draugystė, užsimezgusi socialiniuose tinkluose, yra reguliuojama kitaip negu atsiradusi realiame gyvenime. Virtualioje erdvėje tarp labai artimų, artimų ir mažiau artimų draugų, savaime suprantama, įžvelgsime kur kas mažiau skirtumų negu realybėje. Tai reiškia, kad internetinei draugystei negalima taikyti tokių pačių lojalumo, prieraišumo, šališkumo ir pasitikėjimo išraiškos formų.

Kai kas gal nesutiks su čia išdėstytais argumentais, kitiems gali pasirodyti, kad visa tai niekaip nesusiję su pačia draugystės idėja, juk net labiausiai apsėsti Facebook‘o vartotojai realiame gyvenime paprastai turi bent keletą tikrų draugų. Tačiau kodėl gi mums nežengus dar toliau ir nepasvarsčius, ar svarbu tai, kad vis labiau linkstama draugauti išimtinai internete? Santykiai tarp žmonių keičiasi ir nėra jokių geležinių taisyklių, kaip galėtume preciziškai konceptualizuoti draugystę.

Išskirčiau bent dvi priežastis, kodėl manau, kad tokie socialinių santykių pokyčiai sukels dideles etines, socialines ir psichologines problemas. Pirma priežastis: galimybė autonomiškai sąveikauti su kitais, paremta įvairiais savęs pristatymo būdais, tarsi atveria erdvę kurtis įvairiems stipriems ir prasmingiems santykiams. Žmonėms jų reikia, kad galėtų gyventi laisvai ir individualiai. Skirtingos įsipareigojimų formos veikia išvien su įvairiais socialiniais vaidmenimis – visi drauge jie yra mūsų autonomijos išraiška. Būtent dėl minėtų pokyčių prarastume autonomiją, kuri suteikia galimybę kurti skirtingus santykius – intensyvius ir gilius, oficialius ir paviršutiniškus.

Antra priežastis: reikia būti atsargiems, atsisakant tradicinės draugystės. Besikeičiančios informacinio privatumo normos arba tiesiog privatumo praradimas sukurtų, Danielio Solove’o žodžiais tariant, “prislopusią visuomenę”.10 Homogeniškos grupės, kur visi vienas apie kitą žino maždaug tą patį, kartu yra ir labai konvencionalios. Čia kiekvienas privalo užimti lygiai tokią pačią poziciją, už nepriimtiną elgesį bijo sulaukti bausmės (pavyzdžiui, gali būti “išmestas” iš draugų) ir t. t. Prislopusiai visuomenei kur kas mažiau svarbios (arba išvis neatlieka jokio vaidmens) skirtingos ir subtilios socialinės informacinio privatumo normos.

Vis dėlto gal svarbiausias klausimas būtų ne ką mes prarandame, nykstant tam tikroms privatumo formoms, bet kaip mes keičiamės, gyvendami visuomenėje, kuri mezga vis daugiau ryšių, tačiau turi vis mažiau draugų ir privatumo. Daugelis autorių jau pirmuosiuose tekstuose apie pavojų, gresiantį privatumui, ateitį išpranašavo teisingai: vaizdo stebėjimo kameros ties kiekvienu gatvės kampu, kiekvienam individualiai skirtas antrosios kartos saitynas (WEB 2.0), duomenų rinkimas tokiu mastu, koks prieš dvidešimt ar trisdešimt metų buvo visiškai neįsivaizduojamas…11 Žinoma, dabar žmonės taip paniškai nebebijo galimų viso to pasekmių, kaip bijojo anksčiau. Antra vertus, gal tiesiog nebesuvokiame, kaip smarkiai pasikeitėme.

Žr. Marilyn Friedman. What are Friends For? Feminist Perspectives on Personal relationships and Moral Theory. Cornell University Press. 1993.

James Randerson. Social networking sites don't deepen friendships. The Guardian. 10 September 2007. www.theguardian.com/science/2007/sep/10/socialnetwork.

James Rachels. Why Privacy is Important. 1975. Ferdinand David Schoeman. Privacy: A Moral Analysis. 1984, both in: Philosophical Dimensions of Privacy: An Anthology, edited by Ferdinand David Schoeman. Cambridge University Press. 1984.

Anita Allen. Unpopular Privacy: What Must we Hide? Oxford University Press. 2011; Helen Nissenbaum. Privacy in Context: Technology, Policy, and the Integrity of Social Life, Stanford University Press. 2009; Danah Boyd and Alice Marwick. Social Privacy in Networked Publics: Teen's Attitudes, Practices and Strategies. 9 May 2011. www.danah.org/papers/2011/SocialPrivacyPLSC-Draft.pdf.

Valerie Steeves. Reclaiming the social value of privacy. In: Lessons from the Identity Trail: Anonymity, Privacy and Identity in a Networked Society, edited by Ian Kerr, Carole Lucock, and Valerie Steeves. Oxford University Press. 2009; Alessandro Acquisti and Ralph Gross. Imagined communities: Awareness, information sharing and privacy on the Facebook. In: Privacy Enhancing Technologies: 6th International Workshop, PET 2006. Cambridge. UK. 28-30 June 2006. Revised Selected Papers, edited by George Danezis and Philippe Golle. Springer, 2006; Danah Boyd, It's Complicated. The Social Life of Networked Teens. Yale. 2014.

Danah Boyd. It's Complicated.

Ibid.

Ronald Leenes. Context is everything sociality and privacy in online social network sites. In: Privacy and Identity Management for Life 320 (2010): 48-65; Steeves. Reclaiming, 2009; Boyd. It's Complicated. 2014.

Zadie Smith. Generation why? In: New York Review of Books. 25 November 2010. www.nybooks.com/articles/archives/2010/nov/25/generation-why/

Daniel J. Solove. Understanding Privacy. Harvard University Press. 2008.

Žr. Alan Westin. Privacy and Freedom. Atheneum. 1967; Viktor Mayer-Schönberger and Kenneth Cukier. Big Data: A Revolution That Will Transform How We Live, Work and Think. John Murray. 2013.

Published 26 August 2015
Original in English
Translated by Justė Povilaitienė
First published by Krisis 1/2013

Contributed by Kulturos Barai © Beate Roessler / Krisis / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / LT

Published in

Discussion