Literatūrinės perspektyvos: Estija

Didžiojo estiško romano Belaukiant

20 May 2008
Read in:

Statistika atskleidė, kad populiariausia autorė Estijoje 2005 m., sprendžiant pagal knygų, pasiskolintų iš bibliotekos, skaičių, buvo Nora Roberts, amerikietė, romantinių veikalų rašytoja, po jos sekė Sandra Brown ir Agatha Christie. Didysis senasis estų rašytojas Jaanas Krossas (g. 1920) atsidūrė populiariausiųjų dvidešimtuko pabaigoje. Tai neturėtų stebinti, nes visuotinai žinoma, kad bestseleriai skaitomi labiau už bet kurias kitas knygas. Pagal UNESCO Index Translatorium, Agatha Christie yra antroji labiausiai verčiama autorė pasaulyje (po Walto Disney’aus kompanijos), o Nora Roberts – trylikta, viena vieta aukščiau už Karlą Marxą.

Tačiau statistika taip pat rodo, kad pačios viešosios bibliotekos bendrininkavo siekiant tokių rezultatų. Pastaruoju metu romantinių ir kitų žanrinių romanų jos įsigyja gerokai daugiau negu vadinamųjų “literatūrinių romanų”, nesvarbu ar jie būtų estiški ar užsienietiški, klasikiniai ar šiuolaikiniai. Romantinių knygų leidėjai Estijoje gana specifiškai taikėsi būtent į viešųjų bibliotekų, o ne į knygynų klientus.

Interneto duomenų bazės atskleidžia, kad kaimo bibliotekose, turinčiose labai nedaug vietos, esama po penkiolika Barbaros Cartland knygų egzempliorių, tačiau nėra nė vieno, pavyzdžiui, Levo Tolstojaus veikalo, jau nekalbant apie didžiuosius estų rašytojus. Beveik visos mažos bibliotekos prenumeruoja paskalų žurnaliūkštį Kroonika, tačiau kultūros žurnalai Vikerkaar ir Looming jų lentynose – reti svečiai.

Nenuostabu, kad tokia situaciją įsiutino Estijos rašytojų sąjungą. Ji nurodė, kad nepaisoma Estijos viešųjų bibliotekų įstatymo, kuris skelbia: “Viešųjų bibliotekų misija yra suteikti gyventojams laisvą ir nevaržomą informaciją, žinias, supažindinti su žmonijos mąstymo ir kultūros pasiekimais, remti visą gyvenimą trunkantį lavinimą ir saviugdą”. Rašytojų sąjunga pareikalavo, kad kūriniai būtų įsigyjami centralizuotai – tokia politika esą pakeis knygų pasirinkimą estų rašytojų naudai.

Tačiau bibliotekininkai, o tai dažniausiai būna “kietos”, aiškius įsitikinimus turinčios ponios, dėl tokios kritikos nė kiek nesutriko ir priminė, kad viešosios bibliotekos yra svarbūs visuomeninės veiklos centrai, o jų finansavimas priklauso nuo lankytojų skaičiaus. Bibliotekų uždavinys – tenkinti skaitytojų poreikius yra nė kiek ne mažiau svarbus už jų skonio ugdymą. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad šiuolaikiniai egocentriški, neaiškūs ir nepadorūs estų autorių veikalai esą netaps masalu skaitytojams. Šis argumentas, nors ir nepaaiškina, kodėl daugelyje viešųjų bibliotekų nėra pasaulio klasikos, turi šiek tiek tiesos.

Diskusija greitai išsisėmė. Centralizuota kūrinių įsigijimo politika nėra taikoma, nesvarbu, ar tai gerai, ar blogai. Bendradarbiaudama su viešosiomis bibliotekomis Rašytojų sąjunga organizavo literatūrinių skaitymų ciklą, nors naujausioje skolintų knygų statistikoje jų rezultatai neatsispindi. Jei konfliktą aiškinsime kaip ginčą tarp atsilikusių bibliotekininkų, kuriems nesvarbi literatūra, ir pagedusių rašytojų, kuriems nerūpi skaitytojai, atsakymas bus vienas: “Vargas mūsų namams!”

Tačiau diskusija atskleidė kai ką daugiau. Pirma, ji patvirtino, kad Estijos rašytojų sąjunga autoriteto nėra praradusi, literatūrinis gyvenimas sukasi aplink šią tris šimtus narių turinčią organizaciją. Tiesa, ne visi jos nariai yra poetai, romanistai ar dramaturgai, dalį sudaro vertėjai, kritikai ir literatūrologai, kiti estų raštijos kūrėjai. Įkurta 1923 m. ką tik susikūrusioje Estijos Respublikoje skleisti literatūrai ir ginti autorių interesams, sovietmečiu Rašytojų sąjunga buvo inkorporuota į stalinistinę kūrybinių sąjungų sistemą, tarnavo kaip tarpininkė ar buferis tarp rašytojų ir komunistinio režimo, prižiūrėdama autorius ir teikdama jiems tam tikrų privilegijų.

Šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiais daugelyje Rytų Europos kraštų susiklostė dviguba kultūros sistema: oficiali ir pogrindinė, o jų abiejų hierarchija neretai atspindėdavo viena kitą. Tačiau ne Estijoje. Galbūt dėl mažo gyventojų skaičiaus estai negalėjo sau leisti prabangos turėti dvi atskiras kultūras, taigi Estijos rašytojų sąjungai priklausė tiek komunistai ir kolaborantai, tiek nonkonformistai ir disidentai. Daugelyje postkomunistinių šalių po aksominių revoliucijų rašytojų sąjungos suskilo ar liovėsi egzistavusios. Estijos rašytojų sąjunga iki šiol išlaikė gerą formą, galbūt geresnę nei pati estų literatūra.

Sociologiškai kalbant, literatūra, o bendresne prasme ir kultūra, sovietinio režimo metais atliko trigubą funkciją. Ji buvo vartotojiškumo pakaitalas, kolektyvinio tapatumo išraiška ir saugumo vožtuvas, padedantis nukreipti nepasitenkinimą tam tikromis kontroliuojamomis kryptimis. Platesnėje istorinėje perspektyvoje Rytų Europos nacionalizmą galima laikyti pusiau literatūriniu dariniu, nes rašytojai čia suvaidino ne mažesnį vaidmenį negu politikai. Dešimtojo dešimtmečio viduryje, po to, kai buvo atgauta nepriklausomybė ir įsigalėjo rinkos ekonomika, romanų skaičius kasmet vis mažėjo, literatūra patyrė trumpalaikę tapatumo krizę. Šaltojo karo metais Philipas Rothas ironizavo, kad Vakaruose viskas vyksta, bet niekas nėra svarbu, o Rytuose nieko nevyksta, bet viskas yra svarbu. Naujausioji Estijos istorija tai patvirtino (Jaanas Kaplinskis 1992 m. alegorijoje “Iš haremo į viešnamį” teigia panašiai).

Šiomis dienomis viena iš pagrindinių Rašytojų sąjungos funkcijų yra palaikyti literatūros kaip kažko, kas visuomenei egzistenciškai svarbu, įvaizdį ir kompensuoti tai, kad estų literatūra neturi tikros rinkos. Potenciali vieno milijono estų skaitytojų auditorija nepakankama net ir perkamiausiems autoriams išlaikyti. Kitas estų literatūros ramstis yra Kultūros fondas – viešoji įstaiga, įkurta 1994 m. Jis literatūrai kasmet skiria iki vieno milijono eurų, surenkamų iš mokesčių už tabaką, lošimus ir alkoholį. Apytikriai pusė sumos skiriama autoriniams atlyginimams, knygų ir žurnalų leidybai, ketvirtadalis išdalijamas kaip stipendijos autoriams, o kas liko išleidžiama literatūros premijoms, festivaliams, tyrimams, konferencijoms, pristatymams ir kitiems viešiems renginiams.

Šios dvi institucijos (galbūt nesąmoningai) prisidėjo prie to, kad rašymas tapo visiškai nesusijęs su skaitytojų interesais, rašytojai nė nesivargina artėti prie publikos. Galima manyti, kad literatūra (kaip ir kita žmogaus veikla) kyla iš mirtinų nuodėmių, tačiau Estijos atveju tai negalėtų būti godulys, nes praturtėti iš rašymo buvo galima tik kartą per estų literatūros istoriją – stalinizmo ir postalinistiniu laikotarpiu. Tuštybė – gerokai rimtesnis kandidatas: mažoje tautoje rašytojui lengviau tapti garsiam negu skaitomam. Jei paskelbei knygą, ypač jei esi jaunas ir gerai atrodai, veikiausiai atkreipsi žiniasklaidos dėmesį, nors tavo knygas vis tiek pirks menkai.

Galima manyti, kad literatūros reikalų būklė yra normali, jei rašytojas parašo knygą, kurią išperka suinteresuoti skaitytojai arba paremia keletas dosnių mecenatų. Estijos atveju svarbiausi skaitytojai yra kritikai arba kolegos, o pagrindinis rėmėjas, nors ir netiesiogiai, – valstybė. Tačiau literatūrinio gyvenimo komponentai yra santykinai autonomiški. Autoriai, kuriuos labiausiai gerbia kritikai ir kolegos, nebūtinai yra garbstomi žiniasklaidos. Autoriai, apie kuriuos daugiausia kalba žiniasklaida, nebūtinai yra perkamiausi. Perkamiausių knygų (daugiau nei pusantro tūkstančio egzempliorių) dažnai nevertina kritikai. Autoriai, sėkmingai verčiami į kitas kalbas, gali būti marginalai savo šalyje.

Ar teisūs bibliotekininkai teigdami, jog šiuolaikiniai estų romanai yra pernelyg egocentriški, ezoteriniai ar nepadorūs, kad juos vertėtų rekomenduoti kaimo bibliotekų lankytojams? Kaltinimus nepadorumu galima drąsiai atmesti, nes šią temą dirbtinai išpūtė žiniasklaida. Kaltinimas egocentriškumu yra labiau pagrįstas, nes daugelis rašytojų tiesiogiai ar netiesiogiai teigia, kad vienintelis būdas rašyti autentiškai – tai remtis asmenine patirtimi. Tonu Onnepalu (g. 1962) knygoje “Pratimai” (Harjutused, 2002), parašytoje Antono Nigovo slapyvardžiu, teigia: “Šioje kultūroje, kurioje esu ir koks esu gali būti rašomos tik tokios knygos, kurių vienintelis veikėjas esu aš. Nieko, stebimo iš išorės, išskyrus vidinę intuiciją. Knygos su veikėjais, visokiais dėdėmis ir tetomis, jų didenybėmis, tarybų pirmininkais, Ivanais Pavlovičiais ir poniomis N, priklauso praeičiai, didiesiems svarbaus veiksmo laikams. Šias knygas įmanoma tik perrašyti su nedidelėmis pataisomis. Jei noriu likti sąžiningas ir išvengti nederamo kopijavimo, nelieka apie ką kalbėti, išskyrus save.”

Laimei, Tonu Onnepalu vidujai toks turtingas, protingas ir įžvalgus, kad savo autobiografines pastabas ir apmąstymus apie kultūrą, kasdieninę politiką ir seksualumą paverstų godžiai, net vujaristiškai skaitomais. 2006 m. savaitraštis Eeesti ekspress apklausė literatūros kritikus, prašydamas nurodyti geriausius autorius ir aptarti knygas, pasirodžiusias po 1991 m. Tonu Onnepalu, paskelbęs penkias prozos knygas ir keletą poezijos rinkinių, dažnai pasirašytų įvairiais slapyvardžiais, atsidūrė pirmoje vietoje. Nors du jo bandymai parašyti tradicinį romaną su išplėtotu siužetu ir aiškiu veikėjų komplektu buvo gluminantys, išpažintiniai (pusiau) autobiografiniai jo tekstai yra labai vertinami, ir ne be reikalo. Naujausią memuarų, išpažinties, laiškų rinkinį “Pratimai” (Harjutused) jis parašė tuo laikotarpiu, kai dirbo Estijos kultūros atašė Paryžiuje. Autorius negailestingai rakinėja visus praeities veiksmus ir jausmus, šis elegiškas kūrinys kupinas gilių įžvalgų apie tarpkultūrinį snobizmą, saviapgaulę ir apmaudą. Pagrindinė Tonu Onnepalu tema – rašymas kaip savo tapatumo kūrimo būdas.

Jo bendraamžis Peeteris Sauteris nubrėžia kiek didesnį atstumą tarp savęs ir savo knygų veikėjų. Tačiau jo santykis su romano tradicija toks pat sudėtingas: “Nemėgstu vadinti savęs rašytoju, tai trikdo, jaudina”, – mėgsta kartoti jis, nors jau išleido kelis apsakymų rinkinius. Galiausiai jis lyg ir prisiėmė rašytojo vaidmenį, bet kol kas vis tiek nebando imtis tikro romano. Jo kūryba – tai pasakojimai pirmuoju asmeniu, desperatiškai siekiant autentiškos egzistencijos, gyvenimo, kurio nevaržytų socialinės konvencijos ar asmeniniai saitai: “Tiesiog noriu būti. Noriu būti tuščias ir nuobodus niekas”. Bet paprasčiausiai būti jam neužtenka, nes jaučia, kad net ir tai kankina: “Jaučiuosi taip, tarsi pats sau parduočiau savo gyvenimą”. Pasak jo, “literatūra, aprašydama gyvenimą, tarsi suteikia jam vertę.” Sauterio naujausia knyga “Kraujo išsiliejimas” (Vere joks, 2006) liudija jo posūkį rišlesnio naratyvo link. Tipiškas Sauterio veikėjas, kadaise buvęs nepavojingas dykinėtojas, dabar tapo niūriu, žiauriu išsišokėliu. “Grynos būties” ar “autentiškos egzistencijos” siekis baigėsi beprasmiais, kone ritualiniais griovimo – dažnai savinaikos – aktais, tarsi žiaurumas būtų paskutinė galimybė atsispirti sparčiai vulgarėjančiam gyvenimui. Tarptautinę reputaciją Sauteris pelnė po kelias savaites trukusios girtuoklystės “Europos literatūros ekspreso 2000” vagone. Tačiau jo literatūriniai gabumai stebina nė kiek ne mažiau. Gebėjimas sukelti simpatiją neįprastiems personažams ir atmesti moralinius prietarus pavertė jį, Tonu Onnepalu žodžiais tariant, didžiu savo kartos moralistu.

Laisvą žanrą, palyginti neseniai įvaldytą Onnepalu, kuris autobiografinius apmąstymus sieja su eseistinėmis įžvalgomis, devintajame dešimtmetyje pradėjo Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – ko gero, labiausiai žinomas Estijos intelektualas ir poetas. Jis dalyvavo dviejose poetinėse revoliucijose: pirmoji vyko septintajame dešimtmetyje, kai estų poezijoje atsirado modernistinis ritmas ir Oriento vaizdinija. Jo giesmių pobūdžio dainos turėjo užgydyti skilimą tarp savęs ir pasaulio, tarp privačios ir visuomeninės būties. Nepaisant oficialaus įtarumo, o gal kaip tik dėl jo, Kaplinskis tarp savo kartos pelnė kone roko “žvaigždės” šlovę. Devintojo dešimtmečio pradžioje, per antrąją poetinę revoliuciją, jis atsisakė šamaniškų pretenzijų ir padarė “antipoetinį posūkį” – išgryninęs literatūrinių įvaizdžių kalbą, rašė trumpas kasdieniškas epifanijas. Pastaraisiais dešimtmečiais jis ėmė rašyti prozą, eseistiką, kelionių apybraižas, memuarus ir “teoprozą”, panašiai kaip britų filosofas, mokslinės fantastikos autorius Olafas Stapletonas. “Ta pati upė” (Seesama jogi, 2007), rašyta dvylika metų, buvo pirmasis tikras Kaplinskio romanas. Pusiau autobiografinis Bildungsroman, kurio veiksmas vyksta septintojo dešimtmečio pradžioje, perteikia, kaip jaunasis jo alter ego stengiasi prarasti nekaltybę, įgyti seksualinį ir mistinį žinojimą. Dvidešimtmetis personažas suranda neoficialų mokytoją, pensininką teologą, patekusį komunistų valdžios nemalonėn. Vasarą praleidžia atsidėjęs intelektualinėms ir erotinėms paieškoms, seksualinės ir politinės intrigos susipina ir baigiasi daliniu apsisprendimu. KGB ir universiteto nomenklatūra labai susidomi poetų – mokytojo ir mokinio – santykiais. Mokinys pranoksta mokytoją – šis, nors kaltina vaikiškumu žmoniją, pats pasirodo esąs didelis vaikas. Trumpai tariant, toks yra siužetas romano, kuriame realistiniai aprašymai susipina su mistinėmis epifanijomis, psichologiniais svarstymais, kultūros apmąstymais, su tiksliai atskleistu to laikotarpio socialiniu klimatu, o stiprias emocijas atmiešia subtili ironija. “Perregima emocinė atmintis” ir taiklios įžvalgos apie savo ankstesniojo “aš” naivumą, kartu su nepretenzingu, lengvu ir autoironišku stiliumi padarė romaną beveik nepranokstamai sėkmingą.

Kaplinskio romanas sodrus, bet lengvas, o Enes Mihkelson (g. 1944) naujausias romanas “Maro kapai” (Katkuhaud, 2007) – sukrečiantis, niūrus. Jos knygos parašytos sudėtinga, sunkia maniera, tačiau tai visiškai pateisina jų tematikos niūrumas. Tai irgi asmeninės istorijos, bet su visomis tragedijai būdingomis savybėmis. Jos ankstesnį romaną “Ahasvero sapnas” (Ahasveruse uni, 2001) Eesti Express pripažino geriausia knyga, parašyta po 1991 metų.

“Maro kapų” pasakotoja sutrikusi, kamuojama nerimo. Ją užaugino teta, nes tėvai, bijodami, kad bus išvežti į Sibirą kaip buožės – toks likimas ištiko septyniasdešimt tūkstančių estų, – 1949 m. ėmė slapstytis. 1953 m. jos tėvą nužudė enkavėdistai, motina po dvejų metų “legalizavosi”, kitaip tariant, grįžo į viešumą. Pasakotoja bando išsiaiškinti tikrąsias tėvo mirties aplinkybes, kokį vaidmenį atliko miškiniai (sovietų žargonu kalbant, banditai), jo žmona, žmonos sesuo. Kas ką išdavė? Ar tarp miškinių buvo taip masiškai infiltruota enkavėdistų, kad jie tapo paprasčiausiais įkaitais didesnių žaidimų, kuriuose dalyvavo ir britų Mi 6?

Po Estijos nepriklausomybės atkūrimo miškinių veikla oficialiai buvo apibūdinama kaip neabejotinai herojiška rezistencija. Mihkelson romanai atskleidžia, kad tiesa gerokai sudėtingesnė. Linija, skirianti kolaboravimą nuo rezistencijos, o rezistenciją nuo terorizmo, labai plona. “Maro kapai” – žudynių aukų palaikai, kuriuos ekshumavus gali kilti naujos epidemijos grėsmė, – yra XX amžiaus vidurio palaidotos atminties metafora. Romanas sukomponuotas kaip pokalbiai tarp pasakotojos ir tetos, kuri norėtų prisipažinti, kad buvo NKVD informatorė, tačiau niekaip nesiryžta. Mihkelson romanas apverčia pigų pasakojimo apie patirtą traumą stereotipą kaip, pavyzdžiui, išganymas per atminimą. Ji nedviprasmiškai parodo, kad panašiais atvejais kaip šis tiesa neišlaisvina. Tačiau, suprantama, neišlaisvina ir jos neigimas. Mihkelson asmeniškai išgyventa istorija paliečia kai ką labai jautraus ir reikšmingo šiandieniniame visuomenės gyvenime – atmintis ir prisiminimai vis dažniau užima vietą, anksčiau priklausiusią utopijai ir ateities planavimui.

Tačiau yra romanistų, kurie nesiima rakinėti savo autobiografijos, kad asmeninę patirtį paverstų romanų tematika. “Knygos su veikėjais, visokiais dėdėmis ir pusbroliais” tebėra rašomos, tiek sėkmingai, tiek ir nesėkmingai. Tačiau išskirtiniausiuose iš jų nėra pasakojama apie šiandieninę Estiją. Veikiau tai pretenzingos magiškojo realizmo ir Naujojo amžiaus parabolės, kur sapnai ir realybė susipina įsivaizduotose ar mitologinėse vietovėse. Rezultatas dažniausiai nesėkmingas dėl supaprastintos koncepcijos, žodingo, klišėmis perkrauto stiliaus, kuris prašyte prašosi apdailos. Skaitydamas kai kurias pastaruoju metu kritikų išgarbintas knygas prisimenu Nabokovą, teigusį, kad “sunku paaiškinti žmonėms, kodėl konkreti knyga, kimšte prikimšta kilnių emocijų ir atjautos, prikaustanti skaitytojų dėmesį tematika, kuri tolima kasdienybės įvykiams, yra daug prastesnė už tokią literatūrą, kurią visi laiko pigia.”

Tad juo labiau džiugu aptikti tradicinį realistinį romaną, kuriame nėra jokios mistikos ar sentimentalumo. Stipriausias rašytojas, kuriantis realistine maniera, be abejo, yra Matsas Traatas (g. 1936). Jo knyga “Moterys ir sūnūs” (Naised ja pojad, 2006), apdovanota kasmetine Kultūros fondo premija, – tai naujausias iš tuzino tomų Roman fleuve – šeimyninės sagos apie Pietų Estijos valstiečių šeimą, – atskleidžiantis sparčią estų visuomenės modernizaciją ir tautos gimimą per pastaruosius du šimtmečius. Naujausia dalis nukelia mus į ketvirtąjį dešimtmetį, ekonominės krizės ir kvazifašistinio sąjūdžio laikus. Matsas Traatas kruopščiai atliko namų darbus ir įtikinamai perteikė santykius tarp socialinių sluoksnių iš esmės agrarinėje visuomenėje. Jo romanai iš dalies yra pakaitalas socialinės istorijos, kurios iki šiol nesugebėjo parašyti istorikai. Jis pateikia išsamų agrarinei visuomenei neįprastų sparčiai modernėjančių tipų spektrą: femme fatale, verslininkas, politikas manipuliatorius, prasimušėlis, socialistas, bohemos atstovas ir t.t. Priešingai įsigalėjusiai estų romanistikos tradicijai, aukštinančiai protestantišką darbo etiką, Matso Traato vizija yra niūri ir naikinanti. Iš istorinės perspektyvos geriau matyti, kokios apgaulingos ir kartu herojiškos estų valstiečių pastangos kurti autonomišką savo ūkių pasaulį, kur jie jaustųsi saugūs ir savarankiški.

Neabejotinai populiariausias estiškai rašantis autorius yra Andrus Kivirahkas (g. 1970), kurio pjesėse ir apsakymuose tyrinėjamos jaunatviško šėlsmo, meninio kūrybingumo ir tautinės mitologijos temos. Jis pelnė didžiulį populiarumą dėl karnavališko, absurdiško, nepagarbaus ir bereikšmio humoro. Sunku numanyti, kaip sektųsi šį humorą perteikti verčiant į kitas kalbas, nes jis iki kaulų smegenų estiškas. Ankstesnis Kivirahko romanas “Senoji daržinė, arba Lapkritis” (Rehepapp ehk November, 2002) rėmėsi liaudies padavimais, kad apibūdintų baudžiauninkų tautos cinizmą, klastingumą ir naivumą. Nepaisant vietinių aliuzijų gausos ir estiškumo obsesijos, jis buvo išverstas į norvegų, vengrų ir suomių kalbas. Kivirahką išgarsino knyga “Ivano Oravo memuarai, arba Praeitis kaip žydrai mėlynas kalnas” (Ivan Orava malestused ehk minevik kui helesined maed, 1995) – smagi XX amžiaus Estijos istorijos parodija, kurioje šaipomasi iš nacionalinių mitų. Jo naujausias romanas “Žmogus, kuris mokėjo gyvačių kalbą” (Mees, kes teadis ussisonu, 2007) yra fantastinė parabolė apie skausmingą kultūros mirtį, gyvenimo būdo pasikeitimą – anaiptol ne juokinga tema. Pasakotojas yra paskutinis pirmykščių miško žmonių atstovas, kurio gentį išstūmė “pažangesni” valstiečiai. Kabutėmis noriu paryškinti, ko gero, esminę šio keisto romano idėją – pažanga ir atžanga, naujovės ir konservatyvumas yra reliatyvūs dalykai. Svarbi ne technologinė pažanga, bet su ja siejamos kultūrinės užgaidos, paverčiančios ją prestižine. Miško žmones, kurių technologija – magiška gyvačių šneka, leidžianti jiems išgyventi ir valdyti gamtą, – nugalėjo ne tiek plūgas ir kardas, kiek su jais susijusios idėjos. Tačiau regis, kad miško gyventojų neverta gailėtis, nes jų gyvenimas buvo ne tik varganas ir trumpas, bet bjaurus ir brutalus. Šia knyga Kivirahkas, regis, prisidėjo prie diskusijų apie demografinę Estijos būklę – esant dabartiniam gimstamumui, ilgai nepavyks atkurti nei visuomenės, nei ekonomikos, nei kultūros, taigi ir literatūros. Tačiau tonas toks orakuliškas, dviprasmiškas, reliatyvistinis ir nihilistinis, kad sunku atspėti, ko autorius moko.

Nežinau, ar teisinga tikėtis, kad romanai atskleistų, ką reiškia gyventi tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Rašytojai turi savų teisėtų tikslų. Tačiau ateities istorikui, kuris dabartinę estų literatūrą skaitys siekdamas minėto tikslo, veikiausiai teks nusivilti. Dauguma šiuolaikinių Estijos romanų nagrinėja istorinę praeitį ar įsivaizduojamas temas, o tie, kurie rašo apie dabartį, remiasi siaura asmenine patirtimi. Plačios panoramos skirtos ne dabarčiai, o dabarties vaizdams stinga platesnio užmojo. Ir vis dėlto, jei istorikas skaitys romanus ne kaip dokumentus, bet kaip archeologinius artefaktus, kurie net nevalingai liudija tiesą apie savo laiką, jis susidarys palyginti adekvatų įspūdį apie postkomunistinės Estijos viltis ir neviltį, nerimą ir baimes.

Postkomunistinė Estija kol kas nesukūrė Didžiojo estų romano ir galbūt niekada nesukurs. Tačiau, jei atsižvelgsime į Tonu Onnepalu negailestingą modernaus savitapatumo tyrinėjimą, Jaano Kaplinskio subtilius perėjimus tarp dieviškos ir žemiškos meilės, tarp asmeninio ir politinio nerimo, Peeterio Sauterio egzistencinį autentiškos būties siekį ir nemotyvuotą žiaurumą susidūrus su buržuaziniu pasitenkinimu, Enes Mihkelson šekspyriškas išdavystės ir keršto, atminties ir užmaršties temas, Andruso Kivirahko ilgesingą istorinės pažangos reliatyvizmą ir Matso Traato aprašytą susidūrimą tarp kaimo tradicijų ir modernaus gyvenimo būdo, – veikiausiai galėsime sakyti, kad užčiuopėme homo estonicus pulsą.

Published 20 May 2008

Original in English
Translation by Almantas Samalavičius
First published in

Contributed by Kulturos barai
© Märt Väljataga/Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles