Užmaršties muziejus

Rousseau įžanginė dedikacija jo 1754 metų “Svarstymui apie nelygybę” glumina, bent jau šiuolaikinius skaitytojus. Jis aptaria romėnus, kurie sukūrė “laisvos tautos modelį”, tačiau “nemokėjo savęs valdyti, kai išsilaisvino iš Tarkvinijų [etruskų dinastijos – vert.] jungo”. Turėjo praeiti daug laiko, kol romėnai išmoko naudotis laisve, nes “jų sielos buvo įaudrintos, veikiau – tapo žiaurios dėl patirtos tironijos”. Trauminė, nors tai, žinoma, ne Rousseau žodis, romėnų praeitis, prieš svetimus ir prieš save pačius nukreiptas žiaurumas ir sunkios viso to pasekmės, atsispindėjusios santykyje su laisve ir savivalda, leidžia Rousseau išdėstyti savo keistą norą: “Dėl šios priežasties, – rašo jis, – būčiau siekęs savo kraštui, kad jis taptų laiminga ir taikia valstybe, kurią prarado istorijos tamsoje ir kuri ištvertų priešų atakas, sutvirtindama gyventojų drąsą ir patriotizmą. Norėjau tokios valstybės, kurios piliečiai, įpratę prie protingos nepriklausomybės, ne tik būtų, bet ir mokėtų būti laisvi.”

Kaip visuomet prieštaringi ir sumaištingi Rousseau teiginiai pasako nė kiek ne mažiau negu aiškūs jo pasiūlymai. Ar šioji geistina valstybė yra laiminga ir taiki todėl, kad jos istorija pamiršta? Ar ši valstybė taiki ir laiminga todėl, kad ji patyrė tik tokį priešiškumą, kuris leido išsaugoti viską, kas geriausia, o jeigu taip, tai kodėl reikėtų istoriją prarasti? Turint galvoje romėnus, akivaizdu, kad bloga istorija kenkia valstybei, o tai neabejotinai turi rimtų pasekmių, tą puikiai supranta ir Rousseau, ir jo skaitytojai, nes tik kai kurios visuomenės turi nesuterštą praeitį, o gal net nė viena iš jų tokios neturi (mitai apie Aukso amžių, bandantys ištrinti praeitį, šį faktą patvirtina). Šiuolaikiniams skaitytojams keistas Rousseau teiginys, kad gera ateitis – “laiminga ir taiki valstybė” – priklauso nuo prarastos praeities, kitais žodžiais tariant, nuo praeities, kurią pavyko užmiršti ir kuri iš tikrųjų turėjo būti užmiršta, juoba kad apie ją neliko jokių liudijimų.

Šiandien mes labiau linkę atgauti savo prarastą praeitį, negu jos gailėtis, bijoti ar vengti. Užmarštis asmeniniame ir politiniame gyvenime įtvirtinama tarsi laikantis prietaringos baimės. Netgi tie, kurie tikisi būti išgelbėti, mano, kad tam padės atmintis ir kad prisiminimas yra paskutinis dar likęs išganymo mito pėdsakas. Pastangas uždrausti praeitį arba dogmatiškai pakeisti ją priimtinesnėmis versijomis daugelis žmonių vertina įtariai, net ir tie, kurie tiki, kad istorija rašoma vien norint ją perrašyti, nes bet kokia istorija yra revizionistinė, klausimas tik toks – kokiu tikslu ji reviduojama, kokie troškimai visa tai skatina. Holokausto neigėjai skiriasi nuo tų istorikų, kurie nori sužinoti, kiek žmonių buvo nužudyta koncentracijos stovyklose, tačiau vis tiek svarbu išsiaiškinti, kuo jie, norom ar nenorom, bando mus (ir save) įtikinti. Tai, ką esame raginami prisiminti, susiję su tuo, kaip esame skatinami gyventi. Trokštamas gyvenimas turi trokštamų prisiminimų rinkinį. Valingai ar nevalingai, t. y. norime to ar nenorime, mūsų prisiminimai suponuoja mūsų ateitį.

Todėl, kai sakome, kad visi turi kuo išsamiau prisiminti Holokaustą, turime mąstyti ir apie tai, ko tais prisiminimais norime pasiekti. Pavyzdžiui, teiginys, kad tie, kurie nori užmiršti praeitį, veikiausiai ją pakartos, anaiptol nereiškia, kad jos nepakartos tie, kurie ją prisimena. Jei traumos apskritai kartojasi – o kartojasi, žinoma, ne visos – jos pasikartoja skirtingai. Turėdami visa tai galvoje, esame linkę manyti, kad tie, kurie prisimena praeitį ir ją kartoja, daro tai tarsi atlikdami atkūrimo veiksmą, atnaujinimą, paminėjimą, permąstymą ir taip toliau; o tie, kurie ją užmiršo arba užgniaužė savyje, kaip dabar sakoma apie traumuotus asmenis, kartoja praeitį veikiausiai nė nesuvokdami, kad jie tai daro. Galime laikyti juos bejėgiais, apsėstais to, ko jie patys nesuvokia, ir būtent tai skatina juos pakartoti viską iš naujo. Išganančiame atminties mite baisaus dalyko – prigimtinės nuodėmės, kultūrinės ar asmeninės traumos – prisiminimas turėtų sumažinti jo pasikartojimo galimybę arba netgi užkirsti tam kelią. Prisiminti traumą – vadinasi, įsivaizduoti gyvenimą, kuriame ji buvo patirta, panašiai kaip galvojant apie nusikaltimą atsimenamas įstatymas, kurio nevalia laužyti.

Išganingą atminties mitą pagrindžia viltingas tikėjimas, skelbiantis, kad panirę į atsiminimus (žinoma, jei teisingai atsimename teisingus dalykus) esame ne tik geranoriški, bet ir dorybingi. Tinkami prisiminimai suteikia mūsų gyvenimui trokštamą pavidalą. Atmintis gali netgi padaryti mus geresnius. Tačiau nesąmoningai nujaučiame ir kitką – atminties dorumas priklauso nuo dorybingumo tų, kurie ja naudojasi. Naciai kūrė savas atminties versijas perdirbdami arijų kilmės mitą. Žiaurumų rekonstravimas, dokumentavimas, liudijimai, analizavimas ir pateikimas nė kiek nesumažina jų dydžio ar masto. Kultūros lauke nacizmo ikonografiją ir ideologiją galima panaudoti pasisakant ir už, ir prieš. Apsėstumas praeitimi apakina mus ir tada, kai ją prievartaujame, ir tada, kai primygtinai ją užmirštame. Galbūt reikėtų klausti, ne kaip derėtų kai kuriuos dalykus, tarp jų ir Holokaustą, prisiminti, bet kaip juos pamiršti?

Žinoma, teiginys, jei užmiršime netinkamai, prisiminti bus apskritai neįmanoma, gali būti grindžiamas baime, kad žiaurumai bus ištrinti iš atminties, nes esame padarai, linkę pamiršti baisius dalykus. Siekiame užmiršti patyrimus, kuriuos pernelyg sunku pakelti, kurie, kalbant reduktyvia psichologijos kalba, yra pernelyg malonūs arba pernelyg skausmingi. Užmaršumą lyginame su trivialumu, užmarštis yra talpykla to, kas nepakeliama, tačiau tikime, kad atmintyje, patirtyje, troškimuose nepakeliamybė išlieka ir ją galima susigrąžinti. Trivialumas padeda sėkmingai to atsikratyti (“prisiminti viską – tai viena iš beprotybės formų”, pasak Briano Frielo “Vertimų” personažo). Jei esi persekiojamas, turi ir galimybę to atsikratyti, bet ne visuomet iš anksto nuspėsi, kas yra geriau. Ir būtent tai verčia žmones prisiminti, panašiai kaip ir valgyti, – net jei tai yra ir sunkiai įmanoma, ir moraliai problemiška.

Norėdami, kad vokiečiai nepamirštų Holokausto, ir prisimintų jį kuo baisesnį, geriausiu atveju sakome jiems kažką panašaus į tai: mes galime neprisiminti būtinybės rūpintis kitais, veikiausiai rūpinimasis kitais ir yra tikroji trauma, kurią mes pasistengsime kuo greičiau užmiršti. Bet jūs neturite to pamiršti niekados. Blogiausia, kad galime kuo gražiausiai paklusti tam tikram dėsniui, pavyzdžiui, imdamiesi kankinti kankintojus patys tapsime tuo, kas mums kelia siaubą (kaltės jausmas dažnai paverčia žmones agresyviais, todėl versdami kitus jaustis kaltais dažnai išprovokuojame tai, ko siekiame išvengti). Versti žmones prisiminti – reiškia manyti, kad žinome, kokia bus jų reakcija į prisiminimus. Tai yra ne kas kita, o sprendimų inžinerija, tačiau inžineriniai sprendimai kaip tik ir sudaro problemos dalį. Prievartinis prisiminimas suponuoja absurdišką mintį, neva įmanoma atmintinai išmokti savo asmeninio gyvenimo istoriją, neva teisingoje versijoje slypi galimybė užkeikti istorijos baimę. Apima pagrįstas nerimas, kad praeitį galima keisti, o ne tik įvairiai interpretuoti. Tai, kas prisimenama ir kur gali nuvesti atmintis, turint galvoje ir tai, ką mes darome jai ir ką ji gali padaryti mums, yra nenuspėjama. Vadinamoji liberalioji demokratija negali uždrausti daliai jos narių prisiminti Holokaustą, pavyzdžiui, įkvėpimo dėlei. Kitais žodžiais tariant, atmintis nėra instrumentinio proto forma. Visiškai suprantama, kad, kai kalbama apie Holokaustą, būtinas susitarimas, nes visa, kas su juo susiję, yra pernelyg siaubinga. Bet gal vis dėlto galima apie Holokaustą mąstyti ir savarankiškai? Regis, niekas karingai neragina, kad Holokausto aukos siaubingus savo patyrimus prisimintų tam tikru būdu. Tačiau kodėl to reikalaujama iš persekiotojų ir jų palikuonių?

Iš prisiminimų norime vieno dalyko – garantijos, kad praeities siaubas nepasikartos iš naujo. Bet šis reikalavimas, primenantis veikiau egzorcizmą negu dialogą, yra gąsdinantis ir ko gero ne itin realus. Jis primena Rousseau norą prarasti istoriją. Nurodyti, ką kiekvienas individas turėtų prisiminti apie Vokietijos istoriją ir patirtį, juo labiau – ką jis turėtų jausti, veikiausiai neįmanoma, nes milijonai patyliukais susigyveno su režimu, užmerkę akis, kad nematytų to, kas vyksta. Prievartinė atmintis, kaip ir visos indoktrinavimo rūšys, reiškia atminties baimę, t. y. baimę to, ką ji gali atverti, kai liksime akis į akį su savimi. Palikti ją jos pačios valiai reikia tam tikro laiko ir užmaršumo. Atminčiai galima leisti užmiršti – jeigu ji nėra įdiegta, sukonstruota, ji dar turi tokią galimybę. Tačiau šiuo metu šitaip rizikuoti nesame pasiryžę. Po to, kai buvo pastatyta tokia gausybė memorialų, į ką galėtų būti panašus Užmaršties muziejus?

Published 2 August 2007
Original in English
Translated by Almantas Samalavičius
First published by Kulturos barai 6/2007 (Lithuanian version); Index on Censorship 2/2005 (English version)

© Adam Phillips / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / DE / LT / ET

Published in

Discussion