Šiandienos Filosofų Požiūris į Nietzsche

Tęsiame projektą, parengtą Kultūros barams bendradarbiaujant su bulgarų Critique & Humanism ir slovakų Kritika&Kontext kultūros žurnalais, remiamą Next Page fondo (Sofija). Šiame numeryje skelbiame akademinio žurnalo Kritika&Kontext, skirto slovakų ir čekų mokslo bendruomenėms, plėtojančio dialogą tarp Rytų ir Vakarų, publikaciją, kurioje Friedricho Nietzsche’s filosofija aptariama šiandieniniame sociopolitiniame kontekste.

Kritika&Kontext: Kurias ištraukas iš Nietzsche’s veikalų laikote morališkai ir politiškai labiausiai žeidžiančiomis? Kaip manote, ar jos reprezentuoja Nietzsche’s požiūrį į moralę ir politiką apskritai?

Richard Rorty: Labiausiai mane žeidžia ištraukos, kuriose Nietzsche niekina silpnybę, ir tos,a kuriose jis tvirtina, kad krikščionybė yra kažkas blogo, nes ji sukurta vergų. Žinoma, tai tiesa, tačiau tie vergai turėjo gerą idėją: ideali būtų tokia visuomenė, kurios vienintelis įsakymas yra meilė. Tokia visuomenė būtų tobula. Šį krikščioniškąjį idealą galime atskirti nuo pagiežos (ressentimento), būdingos asketiškiems kunigams, tačiau Nietzsche skirtumo čia neįžvelgia.

Paul Patton: Kai kuriuos Nietzsche’s pareiškimus apie moteris galima priskirti prie labiausiai žeidžiančių jo veikaluose išreikštų minčių. Tai, mano manymu, puikiai atspindi, kad jis buvo tikras savo laikmečio žmogus, nesugebėjęs įveikti to laiko kultūros nulemtos atskirties tarp lyčių. Panašiai kaip daugelis XIX amžiaus Europos vyrų, Nietzsche nepajėgė atskirti ir moteriškojo žavesio, inteligencijos, fizinių galimybių nuo tariamai “esminio” ryšio su vaikų gimdymu. Jo mintys apie moterį puikiai reprezentuoja filosofo požiūrį į moralę ir politiką tuo atžvilgiu, kad prieštarauja galimybėms, kurias jam atvėrė istorinis žmogaus prigimties suvokimas. Pavyzdžiui, kartais jis pripažįsta, kad tariamai įgimtos vyrų ir moterų savybės iš tikrųjų yra tam tikros socialinės santvarkos padarinys. Iš to galime spręsti (nors pats Nietzsche to nedaro), kad šios savybės nėra įgimtos, jos gali kisti. Šioje srityje, panašiai kaip ir kalbėdamas kitais socialiniais ir politiniais klausimais, Nietzsche nesugebėjo nuspėti kai kurių kelių, kuriais jo paties identifikuota žmonijos kultūrinės evoliucijos varomoji jėga galėtų vesti mus į visiškai kitokią ateitį.

Teodor Münz: Negaliu solidarizuotis su tais jo darbų (“Valia galiai”, “Anapus gėrio ir blogio”, “Antikristas”) skyriais, kuriuose Nietzsche bendrais bruožais nusako “visų vertybių pervertinimo” ir Antžmogio filosofiją. Pabrėžia fizinę prievartą, nuožmumą, melą, sistemišką žmonijos atranką, teigia, esą “daugelis žmonių neturi teisės egzistuoti, todėl yra našta aukštesniesiems”, pritaria rasizmui ir kitoms “dorybėms”, pavyzdžiui, priemonėms, kurias pasitelkę stiprieji individai įgytų galią prieš silpnuosius. Manau, šios Nietzsche’s pažiūros yra svarbiausios ir esminės, kalbant apie jo moralės ir politikos koncepciją.

František Novosád: Paskutinėmis raidos fazėmis, kalbėdamas apie santykį su krikščionybe ir tais idėjiniais dariniais, kuriuos jis laikė iš krikščionybės kilusiais, Nietzsche, regis, prarado saiką. Analizę staiga pakeitė kritika ir smerkimas. Pavyzdinė šio laikotarpio knyga – “Antikristas”. Krikščionybė čia pristatoma kaip išskirtinai pagiežingas tikėjimas, bejėgių pykčio sublimacija, kaip antikinę kultūrą sunaikinęs nuodas, žudantis moderniąją vakarietišką visuomenę. Daugelį “žeidžiančių” teiginių Nietzsche suformulavo būtent šiame kontekste, aptardamas krikščionybės poveikį šiuolaikinio žmogaus mentalitetui. Nemanau, kad šiuos Nietzsche’s darbų fragmentus reikia kaip nors ypatingai interpretuoti ar bandyti teisinti – kaip galvojo, taip ir parašė. Kai jis sako, kad “silpnieji ir nevykėliai turi išnykti… ir netgi reikia padėti jiems išnykti”, tai taip ir galvoja. Jo darbuose, be abejo, rasime daug ištraukų, kuriose jis persvarsto, apmąsto ir prielaidas, galimus (galbūt net nepageidautinus) savo minčių padarinius. Balansuoti tarp jo minčių, kurios žeidžia, ir tų, kurios verčia mąstyti, galėtume iki begalybės arba tiek, kiek užteks kantrybės. Kraštutinumas arba minties plėtojimas iki kraštutinumo, yra pagrindinis Nietzsche’s metodo principas. Iki pat gyvenimo pabaigos jis neprarado paaugliško polinkio provokuoti, apversti aukštyn kojom tai, ką įprasta laikyti savaime suprantamais dalykais. Jei nebūtų šių, humanistiškai mąstantį žmogų taip žeidžiančių minčių, tikriausiai nebūtų ir kitų, kur Nietzsche laužo nusistovėjusias tiesas, pasenusius mąstymo tabu. Manau, Nietzsche’s pagiežos idėją reikėtų nagrinėti adekvatesniame istoriniame lygmenyje. Pagieža yra iš tikrųjų veiksminga istorinė ir socialinė jėga. Tačiau ji tikrai visiškai nepaaiškina krikščionybės, o ir krikščionybė nėra vienintelė sritis, kur reiškiasi pagieža. Kiekviena visuomenė turi savo “padugnes”, o padugnių mentalitetas turi kažkokią magišką traukos jėgą ir labai lengvai iškyla į “viršų”. Nietzsche vienas iš pirmųjų suprato, kad “padugnių”, liumpenproletariato mentalitetas europietiškose visuomenėse tampa valdančiąja jėga. Nesu tikras, ar jis apsidžiaugtų sužinojęs, kad jo knygomis labiausiai susižavėjo skaitytojai ar “pusiau skaitytojai” iš liumpenaristokratijos. Šiandieninė liberalioji demokratija visiškai užleido socialinę pedagogiką ir sudarė sąlygas klestėti fanatikams arba liumpenburžuazijos, liumpenaristokratijos ir liumpenproletariato nihilizmui.

Jan Sokol: Nietzsche buvo didis žmogus ir nusipelno būti teisingai vertinamas. Jis buvo vieniša, jautri ir itin gili asmenybė, gal net romantizmo auka. Ligų ir nesėkmių iškamuotas, jis ėmė “filosofuoti kūju”. Skaityti Nietzsche’s kūrybą turi subrendęs, įžvalgus žmogus: ji provokuoja, žeidžia, stengiasi skaitytoją pabudinti, priversti, kad jis susimąstytų apie save patį. Ir nederėtų Nietzsche’i prikaišioti to, ką žinome šiandien, bet jis to žinoti negalėjo. Nepaisant to, kai kurie jo teiginiai, iš tikrųjų verčia baisėtis: apie tuos, kurių “per daug”, kuriuos turi nunešti viesulas, taip pat apie žydus. Šito paneigti negalima. Tačiau nustatyti kokią nors bendrą Nietzsche’s poziciją labai sunku – ji paslėpta sužeistos romantiko širdies gelmėse ir perskaitoma tik “tarp eilučių”.

Leslie Paul Thiele: Perskaityti Nietzsche’s kūrinį ir nerasti nieko, kas įžeistų bene kiekvieną grupę ar asmenį, reiškia skaityti neatidžiai. Dirginti skaitytojų sąmonę, o kartais ir atvirai provokuoti – savotiška Nietzsche’s knygų meninė forma. Neteigiu, kad Nietzsche rašė nerimtai. Tačiau ne kiekviena savo ištarta “tiesa” besąlygiškai tikėjo visą gyvenimą. Būdamas nuoseklus perspektyvistas, Nietzsche greičiausiai iš tikrųjų sakė tai, ką galvojo, tačiau nejautė būtinybės savo mintis apriboti ilgalaike, koherentiška ir vientisa moraline pozicija ar politine programa.

Kaip ypatingai problemišką išskirčiau Nietzsche’s pareiškimą kūrinyje “Anapus gėrio ir blogio”: “Tauta yra aplinkinis gamtos kelias, kuriuo siekiama ateiti prie šešių septynių didžių vyrų. – Taip, ir po to apeiti juos” (vert. E. Nekrašas). Be abejo, Nietzsche sugebėjo gerokai daugiau negu ši neatsakinga pastaba. Įžeidžiantis intelektualinio sąžiningumo ydingumas atveria kelius visoms blogybėms. Koks pasibjaurėtinas piktžodžiavimas prieš gamtą!

Tačiau galiausiai Nietzsche geriau negu bet kas kitas suprato, kad gamta yra galingesnė už teologiją. Ji neturi jokio plano, jokio tikslo, todėl negali naudotis jokiais aplinkkeliais, kad nusigautų prie pustuzinio didžių vyrų arba dar toliau.

Kritika&Kontext: Kiek, Jūsų manymu, Nietzsche atsakingas už tai, kad jo mintis pasisavino nacistai? Ar manote, kad Nietzsche’s politines pažiūras galima arba netgi reikia atskirti nuo jo filosofijos?

Richard Rorty: Manau, Nietzsche’s negalima kaltinti nacistų palaikymu. Joks mąstytojas negali jaudintis dėl to, kaip ateityje bus pasinaudota jo mintimis. Nietzsche, panašiai ir Heideggeris, yra bevertis kaip savo laikmečio politinės situacijos komentatorius. Nė vieno iš jų politinės pažiūros nevertos to, kad būtų rimtai traktuojamos.

Paul Patton: Nemanau, kad Nietzsche bent truputį atsakingas už tai, kad nacizmo ideologai pasisavino jo mintis. Tačiau numanau, kad daugelį jo darbuose išreikštų idėjų perėmė žiaurios biopolitinės “antžmogių” interpretacijos autoriai. Vis dėlto tai pasakytina apie didžiąją dalį XIX amžiaus antros pusės socialinių mąstytojų, paveiktų darvinizmo. Viena vertus, Europos kultūroje giliai įsišaknijusi rasinės hierarchijos teorija, o katastrofiški tokio mąstymo padariniai neapsiriboja vien holokaustu – čia derėtų paminėti ir siaubingas europinės kolonizacijos daugelyje pasaulio kraštų pasekmes. Antra vertus, tik patys nacistai atsakingi už praktinį šių teorijų įgyvendinimą. Nietzsche negalėjo numatyti, kad jo koncepcija apie istorinę ir natūralistinę žmogaus prigimtį pergyvens jo laikmečio Europos polemiką ir socialines formas, todėl manau, kad politines jo pažiūras reikėtų atskirti nuo jo filosofijos. Kitaip tariant, jo filosofijoje randame reikšmingus ir nepakankamai išnaudojamus kitokio požiūrio į politiką ir politinį visuomenės organizavimą resursus.

Teodor Münz: Nietzsche neatsakingas už tai, kad nacistai pasisavino jo idėjas. Jis skelbė tik savo filosofiją. Nacistai jo idėjų griebėsi savaip, nes norėjo atkeršyti pasauliui už pažeminimą Pirmajame pasauliniame kare, o po to ir viešpatauti pasaulyje. Nietzsche greičiau jau niekino vokiečius, negu juos aukštino. Nemanau, kad jo mintys apie politiką yra organiška jo filosofijos dalis. Jei atsiribotume nuo politikos, liktų didžiulė, grynai filosofinė dalis, nepraradusi vertės iki šių dienų.

Peter Bergmann: Nietzsche priklausė tiems filosofams, kurie mąsto daugiausia istoriniame kontekste. Yra žinoma, kad savo pirmtakus (pradedant nuo Sokrato) jis irgi nagrinėdavo tam tikrame kontekste. Jį galėtume laikyti ankstesnės – Bismarcko eros filosofu. Išprotėjo jis kaip tik tais metais, kai gimė Hitleris. Svarstyti pomirtinę Nietzsche’s įtaką pagrįsta tiek, kiek Trečiojo Reicho katastrofą paaiškina Antrojo reicho žlugimas. Jei Nietzsche būtų gyvenęs tiek, kiek jo sesuo, būtų susidūręs su Trečiuoju reichu. Nietzsche nebuvo marginalas: išauklėtas elitinėje Prūsijos akademijoje, savanoriu išėjo į Prūsijos karą su Prancūzija, netrukus tapo žinomas kaip Wagnerio kultūrinio nacionalizmo gynėjas. O vėliau pasuko priešingu keliu – tapo aristokratišku radikalu, kovojančiu už tai, kad jo nesietų su antisemitu leidėju ir demagogu svainiu.

Alan D. Schrift: Tai painus klausimas, apimantis platų hermeneutinių padarinių lauką. Viena vertus, Nietzsche’s rašymo stilius tiesiog provokuoja nesupratimą – jo metaforos, apsimetinėjimas, o labiausiai hiperbolės, lemia, kad dažnai jo žodžiai suprantami visiškai kitaip, negu jis galbūt tikėjosi (nors atspėti, ką jis buvo sugalvojęs, manau, apskritai neįmanoma). Atsižvelgdamas į tai, neabejoju, kad nacistai tyčia klaidingai interpretavo Nietzsche. Rašydami tekstus ir komentarus, Nietzsche’s žodžius jie deformuodavo ir pakreipdavo antisemitine linkme, nors tokių pareiškimų pats filosofas niekada nedarė. Vis dėlto Nietzsche reiškė priešiškumą žydams, tačiau šie pareiškimai nublanksta prieš jo aršią antisemitų ir antisemitizmo kritiką. Be to, skaitant antisemitiškiausius Nietzsche’s pareiškimus neatsietai nuo konteksto, susidaro įspūdis, kad labiausiai supuvęs “žydiškas” vaisius – krikščionybė.

Jei klausiama, ar Nietzsche’s politinės pažiūros turėtų būti atskirtos nuo jo filosofijos, vadinasi, klausiantysis žino, kokie jo politiniai įsitikinimai. Bet, pavyzdžiui, iš kai kurių ištraukų atrodo, kad jis linkęs į demokratiją, o kitur demokratiją kritikuoja. Kartais, kritikuodamas demokratinę vidutinybę, Nietzsche išreiškia panašų susirūpinimą kaip ir kai kurie demokratijos gynėjai, įskaitant Jeffersoną, Madisoną, Tocquevillį, Emersoną ir Millą, kuriuos baugino “daugumos tironija”. Pavyzdžiui, JAV Senatas ir “rinkėjų kolegija” buvo suburti todėl, kad Jungtinių Valstijų Konstitucijos autoriai baiminosi, jog tiesioginę politinę galią perims “masės”. Jų argumentai daugeliu aspektų sutampa su Nietzsche’s demokratiškos / socialistinės / krikščioniškos “bandos” kritika.

František Novosád: Nėra bjauresnio klausimo negu klausimas apie Nietzsche’s ryšius su nacizmu. Bet kuris žmogus, baigęs bent vidurinę mokyklą, žino, kad fašizmas ir nacizmas nebuvo Nietzsche’s idėjos “realizacija”, o Nietzsche nebuvo “oficialus” Trečiojo Reicho filosofas. Kitas dalykas, kad atsirado daug apsukrių filosofijos profesorių, kurie pasisiūlė tarnauti režimui pasitelkdami savo išmanymą apie Nietzsche. Labiau pagrįsta būtų klausti: kiek Nietzsche’s mąstymas galėtų padėti bandant suprasti fašizmą (o iš esmės ir komunizmą). Atrodė, kad XIX amžius yra stabilizacijos, mokslinio, pramoninio ir socialinio progreso amžius. Nietzsche (o kiek anksčiau ir Karlas Marxas) vis dėlto nujautė ir netgi žinojo, kad Europa – tai parako statinė, pakanka žiežirbos, kad žmoniją ištiktų katastrofa.

Jan Sokol: Nietzsche yra ir tuo pat metu nėra atsakingas. Atrodo, kad jis vis dėlto turėjo galvoti apie pasekmes to, ką rašo. Tačiau tvirti ir žiaurūs jo žodžiai (pats buvo kuklus, švelnus ir tylus žmogus, kaimynai Sils Maria miestelyje vadino jį “atsiskyrėliu”) rodo pasibaisėjimą žmonių civilizacijos nuopuoliu. O aistringais kritikais dažnai kas nors pasinaudoja. Kiek galiu spręsti, Nietzsche neturėjo nuoseklios politinės pozicijos ir nė negalėjo įsivaizduoti (galbūt panašiai kaip Marxas), kiek žalos pridarys radikalios filosofinės pažiūros, jei jos bus realizuotos politinėje praktikoje ir atitinkamai “patobulintos”. Tai visų “minties aristokratų” našta. Tik vienoje vietoje, regis, “Moralės genealogijoje”, savo kritikams jis mesteli: “Jums nepatinka valdžia, bet nejaugi manote, kad jos apskritai nusipelnėte?” Jis nori pasakyti, kad žmogus, o ypač kritikas, retkarčiais turėtų prisiminti, kokia palaima yra beveik kiekviena valdžia, ir kad prie jos sukūrimo jis praktiškai niekuo neprisidėjo, todėl jos ir nenusipelno. Tai tikrai didi politinė mintis, pamiršta nuo Hobbeso ir Burke”o laikų.

Leslie Paul Thiele: Kol politika laikoma valstybės valdymo menu, dėl Nietzsche’s pozicijos nekyla nė menkiausių abejonių. Valstybė kėlė pavojų Antžmogiui (jo raidai), o Antžmogis – valstybei. Tikroji didybė yra apolitiška arba net antipolitiška. Nietzsche tvirtino savo veikalus rašęs taip, kad jų panaudoti politiniais tikslais iš esmės neįmanoma, o masėms ir politinėms partijoms jie nei naudingi, nei malonūs skaityti. Tačiau pasinaudojo jais, galimas daiktas, ne “teisėti skaitytojai”, ne tie, kuriems Nietzsche rašė, o visai kiti.

Šiandien jau daugmaž aišku, kad Nietzsche’s mintys paveikė gerokai platesnę ir ne tokią garbingą auditoriją, kaip tikėtasi. Ką gi reikštų, jei mes laikytume jį atsakingu už žiaurų manipuliavimą jo veikalais? Galbūt, vadovaudamiesi paties Nietzsche’s rekomendacija, norėtume ištirti psichologinį šio moralinio sąskaitų suvedinėjimo poveikį ir priežastis. Kodėl jaučiame poreikį mesti kaltinimus ir retrospektyviai derėtis? Čia Nietzsche galėtų mus daug ko pamokyti.

Galbūt tiesiog norime pasakyti, kad XX amžiuje viskas būtų pakrypę geresne linkme, jei Nietzsche būtų buvęs apdairesnis? Tačiau šito žinoti negalime. Ar norėtume iš įniršusio ir pasipiktinimą keliančio Nietzsche’s padaryti švelnesnį ir malonesnį žmogų? Ar nuosaikus, ne toks kandus ir blaivesnių politinių pažiūrų Nietzsche apskritai būtų Nietzsche?

Galbūt pasijusime psichologiškai ramiau, jei Nietzsche laikysime demokratu, liberalu arba pacifistu? Jei norime jį skaityti būtent taip, tam tikras vietas iš jo veikalų teks išbraukti taip pat kruopščiai, kaip tą darė nacistai, pateikę jį kaip antisemitą, karingą kryžiuotį nacionalistą. Nietzsche yra Nietzsche – jo darbai parašyti taip, kad patvirtina jį esant tokį. Nesu nusiteikęs prieš skaitytojus, kurie mano, kad rašytojas atsakingas už savo žodžius. Tačiau tik tol, kol teisėjo vaidmuo netrukdo jiems rimtai skaityti.

Kritika & Kontext: Ar Nietzsche’s egalitarizmo kritika pravarti ir ar aktuali šiuolaikinių diskusijų apie liberaliąją demokratiją kontekste?

Richard Rorty: Nietzsche’s egalitarizmo kritika neoriginali ir neįdomi. Istorinė patirtis parodė, kad aukštoji kultūra ir individualaus genialumo raiška yra galima net ir masių demokratijose – šalyse, kuriose valdžią renka minia. Neišsipildė nė viena iš XVIII-XIX amžių prognozių, kad minios išrinkta valdžia lems minties ir gyvenimo suvulgarėjimą.

Paul Patton: Šiuolaikinių diskusijų apie liberalią demokratiją kontekste, Nietzsche’s egalitarizmo kritika itin svarbi. Viena vertus, šiuolaikiniai liberaliosios demokratijos teoretikai nerado vieningo atsakymo į Amartya Sen iškeltą klausimą – “kieno lygybė?” Kita vertus, liberaliosios demokratijos teorija nedaug ką pasako apie daugelį atvejų, kai žmonės vis dėlto nėra lygūs, arba apie tai, kokie politiniai santykiai turėtų vyrauti tarp nelygių būtybių (žmonių ir kitų gyvųjų). Liberalioji demokratija yra linkusi ignoruoti asmenybių, skonio, vertybių sistemos, požiūrio į kultūrą ir priklausymo tam tikrai kultūrinei sistemai skirtumus, nuo kurių priklauso individo gebėjimas “išeikvoti visas jėgas ir pasiekti maksimalų valdžios pojūtį” (Apie moralės genealogiją, III:7). Liberalioji demokratija linkusi politinės asmenų lygybės sampratą išplėsti iki moralinės lygybės, atsižvelgdama į jų gėrio supratimą. Tačiau, žinoma, su sąlyga, kad asmuo nepažeis tam tikrų minimalių standartų, draudžiančių žeminti kitus asmenis arba nusižengti “sveikam protui”. Todėl nėra išaiškinami svarbūs skirtumai tarp gyvenimo būdo ir asmenybės, o jie daro poveikį individų gebėjimui naudotis savąja laisve; nebent šie skirtumai nulemti aplinkybių, už kurias žmonės nėra atsakingi, taigi jiems priklauso tam tikra kompensacija. Be to, pasirinkimas yra pačių žmonių atsakomybė, liberalizmas į konkretaus asmens pasirinkimą ar jo priežastis neatsižvelgia. Lygybės prielaida leidžia demokratiškai – liberaliai valdžiai išvengti atsakomybės už destruktyvius, kenksmingus, individą varžančius pasirinkimus.

Kita vertus, Nietzsche’s istorinis žmogiškosios prigimties kaip biologinio ir kultūrinio fenomeno supratimas (“valia galiai”) leidžia jam apibrėžti kokybinius skirtumus tarp įvairių buvimo ir veikimo būdų. Pasak Nietzsche’s, esminis žmogiškosios prigimties elementas – galios jausmas, kuris apima laikui bėgant ir yra pagrindinis žmogaus veikimo akstinas. Jausmai ir interpretacijos – neatsiejama kiekvieno žmogaus veiksmo dalis – atskleidžia sudėtingą santykį tarp individo galios augimo arba mažėjimo ir jo arba jos galios pojūčio. Kaip rodo ilga magijos, prietarų, religijų praktikavimo istorija, galios jausmas nebūtinai adekvatus pačiai galiai. “Moralės genealogijoje” Nietzsche iškėlė hipotezę, kad veiksmai, daugiausia prisidėdavę prie galios jausmo augimo (visa gėrio link nukreipta veikla, fiksuota vergiškų krikščioniškų tautų moralėje), “tipinio žmogaus” galios nepadaro didesnės, o tam tikrais atvejais gali ją net pakirsti (Apie moralės genealogiją, Įvadas, 6). Tai, ką suvokiame kaip silpnėjantį galios jausmą (pvz., kančią), iš tikrųjų gali sustiprinti individo galias, todėl Nietzsche pabrėžia kančios svarbą ir žmonių, kurie siekia eliminuoti visas kančios formas, trumparegiškumą (žr., Anapus gėrio ir blogio, 225).

Nietzsche’s kritikai neįžvelgė galimo neatitikimo tarp stiprėjančio galios jausmo ir tikrosios galios, todėl nesuprato, kad Nietzsche’s mintys apie stipresniųjų ir silpnesniųjų gyvenimo formų kokybinius skirtumus, aktyvias ir reaktyvias “valios galiai” formas nereiškia žmogaus prigimčiai būdingo priešiškų jėgų panaudojimo prieš kitą žmogų. Taigi, nors veikale “Ryto žara” (18) Nietzsche pabrėžia, kad galios jausmas istoriškai būdavo išreiškiamas žiauriu elgesiu su kitais žmonėmis per įvairiausius pasilinksminimus, vykdant bausmes arba aukojant dievams, “Linksmajame moksle” (13) jis užsimena, kad kenkimas kitiems ne taip veiksmingai stiprina galios jausmą kaip geranoriškumas. Kitaip tariant, kenkti kitiems, kad sustiprintų savo galios jausmą, trokšta tik silpni žmonės. Žiaurumo istoriją vertinant kultūros istorijos kontekste, akivaizdu, kad Nietzsche kalba apie vergiškos prigimties žmones, veikiančius reaktyviai ir negatyviai.

Didinti galios jausmą gelbstint kitus arba veikiant jų naudai yra stipraus ar “kilnaus” žmogaus bruožas. Veikale “Anapus gėrio ir blogio” kilnūs individai yra susivaldantys, o ne demonstruojantys savo galią prieš kitus: “Svarbiausias yra pilnatvės, užliejančios galios jausmas, laimė, susijusi su didelės įtampos būsena, turtų pažinimas, sukeliantis troškimą juos dovanoti ir dalyti. Toks kilnus asmuo ir padeda nelaimėliams, nors ir ne iš gailesčio (arba tik retkarčiais iš gailesčio), o pajutęs vidinį postūmį, kylantį iš galios pertekliaus” (Anapus gėrio ir blogio, 206). Yra daugybė būdų daryti gera ir padėti kitiems. Tai gali padidinti padedančiųjų galios jausmą tų, kuriems padedama, galios jausmo sąskaita. Krikščioniška labdara – vienas iš mėgstamiausių Nietzsche’s pateikiamų pavyzdžių: modernus pasaulietinis atitikmuo galėtų būti įvairios pasyvios socialinės išmokos arba tai, ką Australijos čiabuviai vadina “pinigais už nieko neveikimą”. Dovanojimo dorybe pasižyminčiam aukštesniojo tipo žmogui (pvz., Zaratustrai) sunkiausia rasti būdą, kaip stiprinti kitų galią, kad kartu augtų ir jų (o ne dovanojančiojo) galios jausmas.

“Ryto žaroje” (23) Nietzsche pažymi, kad galios jausmas tapo viena švelniausių savybių būtent dėl žmogaus silpnumo: “…negalėjimo ir baimės jausmas beveik be pertrūkio veikė labai intensyviai ir labai ilgai, todėl galios jausmas pasiekė tokio švelnumo, kad žmogus pradėjo juo naudotis taip subtiliai kaip juvelyras. Galios jausmas tapo stipriausiu žmogaus polinkiu; priemonės, išrastos tam, kad kurtų šį jausmą, galima sakyti, kuria kultūros istoriją.” Taip suprantama politinės kultūros istorija daugeliu atveju galėtų įkvėpti šiuolaikinę liberaliosios demokratijos teoriją. Ji leidžia suprasti, kad tradiciniai politinės valdžios veikimo mechanizmai realizuojami apeliuojant į individų, kuriančių politinę bendruomenę, bailumą ir bejėgiškumą. Be to, ji leidžia kelti klausimą, kokia yra suverenių individų bendruomenėje egzistuojančios politinės valdžios ir institucijų prigimtis. Nietzsche’s šiuolaikinio egalitarizmo kritika, visų pirma, nukreipta į kultūros sferą ir psichologijos sritį, ji netaikoma griežtam lygybės reikalavimui teisės ir politikos lygmenyje. Be to, Nietzsche kalba apie tam tikro pobūdžio moralinį perfekcionizmą, kurio trūksta šių dienų liberaliosios demokratijos teorijai.

Teodor Münz: Nors šiandien retai užsimenama, bet Nietzsche vis dėlto padarė įtaką liberaliosios demokratijos raidai. Juk tokio tipo visuomenė pripažįsta tam tikrą “egalitarizmą”: pavyzdžiui, vienodus įstatymus visiems, vienodas teises, vienodas galimybes ir t.t. Visa tai Nietzsche vadino silpnųjų, vergų, gyvenimo paraštėn išmestųjų tarpusavio pagalba. Tačiau kartu atkreipė dėmesį į dalykus, iš kurių galima pasimokyti. Pavyzdžiui, jis sako: “Mes jau pripratome prie mokymo apie žmonių lygybę, tačiau ne prie pačios lygybės.” Tai įžvalga, apie kurią turėtų nuolat mąstyti ir liberalioji demokratija.

Alan D. Schrift: Manau, jo egalitarizmo kritika (pridurčiau, kad ji sutampa su Platono mintimis šia tema) glaudžiai siejasi su dabartinėmis diskusijomis apie demokratiją JAV. Galima tvirtinti, kad demokratija JAV neveikia: iš dalies todėl, kad kraštutinis susiskirstymas į dešiniuosius ir kairiuosius labai nedideliam rinkėjų skaičiui leidžia nuspręsti, kuri partija bus valdžioje. Georges’as W. Bushas 2004 metais buvo vėl išrinktas po to, kai 2000-aisiais neabejotinai pralaimėjo, bet neleistinais būdais vis tiek iškovojo pergalę ir sukurpė pasiteisinimą dėl avantiūristiškos karinės kampanijos, kurios padariniai katastrofiški tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek pačiose Jungtinėse Valstijose ir kuri paskatino didžiąją civilizuoto pasaulio dalį nusisukti nuo JAV. Ar tai nėra įrodymas, kad kritikuodamas egalitarizmą Nietzsche buvo teisus?

Peter Bergmann: Nietzsche buvo aršus antiliberalas, bet prieš liberalizmą jis nusiteikė ne todėl, kad norėjo sukliudyti demokratijai, o todėl, kad, būdamas postdemokratinis kritikas, siekė sužlugdyti jos įsiviešpatavimo galimybę. Liaudies ir naujosios moters triumfas buvo ranka pasiekiamas (bent jau jis taip tvirtino). Bismarckas ir Wagneris, kiekvienas savaip, sumenkino 1848 metų liberaliąją tradiciją. Nietzsche’s reakcija išreiškė to meto vokiškojo liberalizmo nuopuolį. 1888 metais jis apraudojo paskutiniosios vokiečių liberalizmo vilties – imperatoriaus Frydricho III – mirtį.

František Novosád: Čia derėtų atskirti, kas yra kas. Nietzsche identifikavo tam tikros formos – pagiežingo egalitarizmo – keliamus pavojus. Juk iš tikrųjų egzistuoja tai, ką jis vadino “vergų mentalitetu”, ir tai pasireiškia netgi labai plačiai. O tai jau tikras nuodas, žudantis kultūrą.

Jan Sokol: Man rodos, Nietzsche kritikuoja ne egalitarizmą, o beveidiškumą, prisitaikymą, nesugebėjimą stovėti ant savo kojų ir galvoti savo galva. Iš pirmo žvilgsnio, Nietzsche atrodo autoritariškas, tačiau Zaratustroje sako: “Poetai per daug meluoja, o Zaratustra – taip pat poetas”. Nieko nepaaiškina, savo žodžiais nedvejoja ir svaidosi teiginiais į visas puses. Tačiau iš tikrųjų jis nekantraudamas laukia, kad kas nors jam paprieštarautų – tada lyg niekur nieko tas didžias vertybes puola ginti. “Viskas išnyksta”, niekas nesvarbu, tačiau tik ne Nietzsche’i. Taigi jokios politinės filosofijos iš jo minčių sukurti neįmanoma, tačiau tarsi įkyrus žadintuvas jis žadina patogiai snaudžiančius abejingus žmones, nė nenutuokiančius, kas su jais vyksta ir į ką jie grimzta. Nietzsche nėra nei patarėjas, nei mokytojas. Greičiau eschatologinis pranašas. Jis nekaltas, kad daugelis jo pranašysčių išsipildė.

Leslie Paul Thiele: Tikėjimas lygybe užbraukia visas pastangas tobulėti, todėl Nietzsche kalba apie “gyvenimui priešišką principą, apie faktorių, atsakingą už žmogaus likvidaciją ir destrukciją, bandymą nužudyti žmogaus ateitį, išsekimo požymius, šventą kelią į nebūtį”.1 Akivaizdu, kad liberalioji demokratija negali vadinti Nietzsche’s savo įkūrėju ar iniciatorium. Tačiau gali laikyti vertingu kritiku. O kai kuriais atvejais mes, liberaldemokratai, galime “pasisavinti” Nietzsche ir kaip mūsų pačių vidaus kritiką.

Veikale “Žmogiška, pernelyg žmogiška” jis rašo: “Kiekvienam būna gerų dienų, kai jis atranda savo aukštesniąją esybę. Tikrasis žmogiškumas reikalauja, kad kiekvieną vertintume tik atsižvelgdami į šią jo būseną, o ne į kasdienę nelaisvę ir vergiškumą… Daugelio gyvenimus valdo baimė ir nuolankumas prieš savąjį idealą, nors jie su malonumu jo atsisakytų, tačiau bijo savo aukštesniojo “aš”, nes vos pravėręs burną jis prabyla įsakmiai. Be to, jam būdinga siaubą kelianti laisvė ateiti ar pasilikti tada, kai pats nori; todėl retkarčiais tai vadinama Dievo dovana, nors iš tikrųjų dievo (atsitiktinumo) dovana reikėtų vadinti ką kita – vis dėlto tai pats žmogus.”2 Tokias eilutes galėtų parašyti Emersonas, Thoreau ar Whitmanas, Amerikos demokratinės kultūros teoretikai – poetai. Jei kas nors šlovina geriausius žmogiškosios patirties momentus, jis netiesiogiai sugrąžina demokratijos idealą, gal net praktiką. O jei liberaliosios demokratijos ir egalitarizmo praktika reikalauja visų pirma numatyti tai, kas žmoguje blogiausia, tada Nietzsche’s kritika siūlo gerą eliksyrą.

Pernelyg dažnai organizuojamės į kampanijas, partijas, politiką ir institucijas, sukurtas žemiausiame, kasdieninės žmogaus nelaisvės ir pažeminimo, lygmenyje. Politika, apeliuojanti į žemiausią bendravardiklį, dar nėra viskas, kuo demokratija galėtų būti.

Kritika & Kontext: Kaip suprantate Nietzsche’s “Dievo mirties” koncepciją? Ar šiandien dar įmanoma palaikyti monoteistinių religijų puolimą ir visas ideologijas, tvirtinančias, kad jos užima Dievo vietą?

Richard Rorty: Manau, Nietzsche buvo teisus, sakydamas, kad žmogaus gyvenimas būtų geresnis, jei sugebėtume atsikratyti Dievo – antžmogiškos galios idėjos, reikalaujančios mūsų pagarbos ir paklusnumo. Jei visi tikėtume, kad privalome rodyti pagarbą tik kitiems žmonėms, žmonės būtų laimingesni. Atmesti metafiziką (panašiai kaip Heideggeris), mano manymu, skatino ir Nietzsche, o tai laikau pagirtinu intelektualiniu reiškiniu.

Teodor Münz: Šią koncepciją suprantu labai plačiai, kaip ir Nietzsche’s tezę apie visų vertybių perkainojimą. Dievo mirtis reiškia ne vien ateizmą, o viską, kas susiję su senuoju, teistiniu mąstymo būdu, tikriausiai ir su ateizmo idėjomis iki Nietzsche’s. Taigi, reikia atsisakyti ne vien Dievo, bet ir senosios metafizikos, racionalizmo ir atsigręžti į sensualizmą, ne niekinant gyvenimą, o mėgaujantis juo. Reikia atsisakyti ir senosios žydiškosios – krikščioniškosios moralės, senosios pažinimo teorijos, pasak kurios pažinti galime ir išorinę, nuo mūsų nepriklausančią realybę (Dievą, medžiagą ar bet ką kita). Šiuo atžvilgiu didžiulę įtaką Nietzsche’i padarė Darwinas. Kalbėdamas apie moralę ir politiką Nietzsche perėjo prie kitų kraštutinumų. Manau, jo iššūkis monoteistinėms religijoms vis dar aktualus. Derėtų prisiminti problemas, kurias šiandien pasaulyje kelia islamas. O argi Hitleris su Stalinu nebuvo garbinami kaip dievai? Žmogaus polinkis garbinti žmogiškuosius dievus dar tebėra gyvas.

Alan D. Schrift: Tikrai tikiu, kad Nietzsche’s išpuoliai prieš religijas, ypač monoteistines, vis dar tebėra aktualūs, nes didžiąja dalimi sutinku su jo kritika, kuri, beje, turi nemažai bendro su Feuerbacho, Marxo ir Freudo idėjomis.

“Dievo mirtį” galime suprasti keleriopai:
– kaip asmeninio tikėjimo Dievu – kūrėju praradimą. Pasak Nietzsche’s tai buvo neišvengiama reakcija į postdarvinistinę kultūrą, išplitusią po Švietimo amžiaus;
– kaip absoliutinio tradicinės moralės pagrindo atmetimą;
– kaip krikščionybės “esmę” (pasak Feuerbacho).

Peter Bergmann: Savąją ateizmo idėją Nietzsche suformulavo ir pateikė “liūdesio kalba”: Dievas yra miręs; mes jį nužudėme; mūsų lemtis, deja, nihilizmas; būkime stiprūs, kad pasistūmėtume pirmyn ir t.t. Ši idėja susijusi su nuojauta, kad krikščioniškosios kultūros nuopuolis sukurs vakuumą, kuris ir taps dirva naujiems fanatiškiems sąjūdžiams. Šiuo atžvilgiu jis užsipuolė nacionalizmą kaip naująją pasaulietišką religiją.

František Novosád: Trumpai į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Juk kalbame apie itin sudėtingą istorijos filosofiją, apie Vakarų civilizacijos istorijos teismą. Šiek tiek supaprastintai tariant, savąja “Dievo mirties” koncepcija Nietzsche nori pasakyti, kad religijos, visų pirma krikščionybė, prarado realią formuojančiąją jėgą. Euroatlantinėje erdvėje religija tapo tiesiog kultūra, tradicija, paprasčiausiu ornamentu. Nuo XVIII a. pabaigos krikščionybė reaguoja tik į naujas istorines tendencijas (paprastai vėluodama kelis dešimtmečius). Tai, kad ideologijos, pasišovusios pakeisti krikščionybę, viena po kitos kapituliuoja, rodo ne krikščionybės jėgą, o priešininkų silpnumą. Kalbėdamas apie krikščionybės silpimą, turiu galvoje krikščionybę kaip visuomenę formuojančią jėgą, o ne krikščionybę kaip individo tikėjimą.

Jan Sokol: Skaityti Nietzsche pradėjau būdamas brandaus amžiaus, tačiau iškart supratau, kad jo lūpomis kalba siaubas ir baimė. “Dievo mirtis” kilo iš Hegelio ir, žinoma, iš krikščioniškosios teologijos. Toks siaubingas sakinys “Mes jį nužudėme”, o visi dedasi lyg nieko nebūtų nutikę. Prie šito Nietzsche prideda tik “ar galime sau tai leisti?” Visi dedasi krikščionimis, tačiau iš tikrųjų jiems niekas nesvarbu, jie nieko nepriima rimtai ir ramiausiai švilpauja, nes jiems gerai sekasi. Ar pabudins juos bent šventvagiškas Nietzsche’s burnojimas? Yra toks aforizmas, pavadintas “Kaip tikrasis Dievas tapo pasakaite”: krikščionybė Dievą prisijaukino, kol galiausiai jis virto ūku, kuris nieko iš nieko nenori – tai, pasak Nietzsche’s, ir yra “Dievo mirtis”. O tas, kuris dėl to visiškai nesijaudina, jo manymu, yra “nihilistas”. Bijau, kad tai galioja ir šiandien. Ne kaip “Dievo kritika” (tai būtų visiška nesąmonė), o kaip žmogiško abejingumo, apatijos kritika. Jei tai neegzistuotų, religinėms ir pseudoreliginėms ideologijoms paprasčiausiai trūktų pagrindinio ingrediento – nesunkiai apdirbamos žmogiškos žaliavos.

Leslie Paul Thiele: Nietzsche leidžia mums pasirinkti vieną iš dviejų galimybių: galime eiti aktyvaus nihilizmo keliu arba priimti pasyvųjį nihilizmą. Pasyvusis nihilizmas kyla iš “neapykantos gyvenimui”, o aktyvusis – iš dėkingumo už gyvenimą. Pasyvus nihilistas yra visų prasčiausias žmogus, Dievo žudikas, kurį Zaratustra kaltina: “Negalėtum ištverti to, kuris į tave pažiūrėjo – kuris į tave pažvelgė nė nemirktelėdamas ir permatė tave kiaurai, tu, bjauriausiasis iš žmonių! Atkeršyk šiam liudytojui.”3 Nietzsche užsibrėžė tikslą surasti Dievo žudiką, nors apie tai žmonės retai pagalvoja. Jį pripažinęs kaltu ir nuteisęs, Nietzsche tikisi, kad jo vietoje atsiras aktyvus, kūrybingas nihilistas. Tas, kuris į gyvenimą žiūri pozityviai, todėl sugebės stoti akis į akį su pasaulio kančiomis, neįžeisdamas žemiškojo gyvenimo.

Pateisinti kančią kaip bausmę už padarytas nuodėmes ar kaip skolą, už kurią bus atsilyginta laime po mirties, reiškia iš esmės smerkti gyvenimą. Gyvenimas – tai raida, o raida – tai savęs peržengimas. Išsinerti iš senos odos nėra neskausminga.

Nietzsche neteigė esąs atsakingas už Dievo mirtį, tačiau parodė mums, kaip turėtume švęsti šį pabudimą. Nietzsche’s projekto esmė glūdi tame, kad žmones turi apimti augimo ir didybės troškimas pasaulyje be dievų. Šis projektas reikalauja imtis vertinimo meno. Tam reikia sugebėjimo paskelbti nuosprendį net tada, kai nėra teisėjų, besipuikuojančių savo baltomis barzdomis. Tai reikalauja gebėjimo teisti, nesiremiant žvilgsnio iš “Dievo varpinės” teikiamu privalumu verdiktą skelbti be jokių abejonių.

Nietzsche klausė (tačiau jam retai pavykdavo būti to pavyzdžiu), ar sugebame kultivuoti vertinimo meną ir tuo pat metu atsispirti pykčiui, išankstiniam nusistatymui, nuogąstavimams ir asmeniniams interesams, kurie mus perkelia į (moralinio) nuteisimo lygmenį? Šis įdomus, bet daug pastangų reikalaujantis projektas šiandien, fundamentalizmo ir netolerancijos laikais, įgyja išskirtinę reikšmę.

Kaip išmokti teisingai vertinti, nerizikuojant prarasti dėkingumo už žemišką gyvenimą? Kalbame ne apie bet ką, o apie žygdarbį, vertą dievų.

Kritika & Kontext: Kaip suvokiate Nietzsche’s pasiūlymą perkainoti visas vertybes? Ar nemanote, kad taip jis pasiduoda moraliniam ir kultūriniam nihilizmui? Tiksliau tariant, kaip vertinate Nietzsche’s kritikuotas “galvijų bandos vertybes”?

Richard Rorty: Manau, kad šūkis, raginantis “perkainoti visas vertybes”, yra pernelyg ambicingas. Mūsų moraliniam mąstymui revoliucijos nereikia. Pakako dalinių reformų, kad per pastaruosius šimtmečius žmonijos supratimas apie moralę ženkliai pasistūmėtų į priekį. Geriausia, ko galime tikėtis ateityje, – kad šios reformos bus tęsiamos.

Teodor Münz: Šį siūlymą, paprastai tariant, suprantu kaip siekį įtvirtinti tiesą pagal Nietzsche. Jis buvo psichoanalitikas, gilinosi į žmogaus vidų, ieškojo senųjų moralinių vertybių pagrindo, kurį daugeliu atvejų rasdavo sublimuotame “bandos” siekyje įgauti galią prieš stipriuosius individus. Vietoj jų Nietzsche bandė įteigti savąsias, tikrąsias vertybes, šeimininko moralę. Manau, tai nereiškia, kad Nietzsche priskirtinas prie moralinių ir kultūrinių nihilistų. Jis nesakydavo vien “NE”, jis ne tik griovė, bet ir statė. Be to, jis įtvirtino savąją filosofiją. Šiame kontekste apie nihilizmą galima kalbėti tik iš senosios pasaulėžiūros, kurią Nietzsche iš tikrųjų visomis jėgomis bandė griauti, pozicijų.

Peter Bergmann: Nietzsche buvo kultūrinis modernizmo herojus. Be to, reikia turėti omenyje, kad modernizmas, palyginti su Reformacijos ar Švietimo laikais, buvo tikra kultūrinė revoliucija. Galvijų bandos vertybių kritika atsispindi avangardo pozicijoje: tai, kas šiandien atrodo elitiška, ateityje atrodys demokratiška. Nietzsche aukština mases niekinantį antžmogį, tačiau kartu jis imasi ir Zaratustros, kuris bando diegti naują gyvenimo šlovinimo evangeliją, vaidmens.

František Novosád: Nietzsche turbūt mažiausiai originalus kritikuodamas galvijų bandos moralę. Bandos jausmą, pseudoindividualizmą, lygybę ar susvetimėjimą kritikavo visi žymesni XIX amžiaus mąstytojai. Čia kalbama daugiau apie pavojų, kad galvijų bandos vertybių kritika gali sukelti pagiežą tų, kurie save laiko aukštesniosios kultūros atstovais. Tai, kad gyvename “visų vertybių perkainojimo” laikais, atrodo savaime suprantamas dalykas. Prie pervertinimo prisideda ir pati krikščionybė. Juk ir katalikų bažnyčia (nepaisant jos konservatyvios ar tariamai konservatyvios pozicijos) šiandien visiškai kitokia, negu buvo XIX amžiuje. Nihilizmas Nietzsche’i – problema, o ne jos sprendimo būdas. Sprendimų jis nesiūlo. O antžmogio idėja, kurią jis laiko problemos sprendimo būdu, – greičiau fantazija, iliuzija. Nietzsche teisus, sakydamas, kad atskirų socialinių darinių kokybę galima vertinti pagal tai, ar sudaromos sąlygos “individams sėkmingai egzistuoti”. Deja, jis nesiūlo jokių kriterijų, kuriais remiantis galima spręsti, kuris individas yra “nusisekęs”, ar galima nusisekusiu pavadinti jį, Nietzsche, o gal Gandhi.

Jan Sokol: Laikyti Nietzsche nihilistu – klaida, nulemta neatidaus skaitymo. Jis buvo tiesiog pernelyg jautrus žmogus, pasibaisėjęs pasauliu, kuriame negalioja jokios taisyklės ir niekas nieko nebereiškia. Be to, “nihilistas” – tai keiksmažodis, apibūdinantis kitus. Šį epitetą Nietzsche kartais taiko ir sau, tačiau visiškai kita reikšme: vertybėmis visi švaistosi į kairę ir į dešinę, tačiau iš tikrųjų elgiasi lyg gerai įsiganiusi “banda”. Tai, ką jie vadina “vertybėmis”, tėra mediniai stabai, kurie galiausiai patys sunyksta. Žmonėms nesvarbios jokios “vertybės”, nes kaip galvijų banda jie seka tik paskui kitus žmones. Ir šiandien tebegalioja taisyklė, kad vertinga tai, kas yra reta, sudėtinga, rizikinga, reikalauja daug pastangų. O šito mes visi vengiame. Daug mieliau palaukiame, kol viskas paaiškės. Tačiau vienu atžvilgiu Nietzsche (panašiai kaip ir Heideggeris) tikriausiai klysta. Šiandien išsiskirti iš “bandos” (iš Heideggerio das Man ar, šių dienų žargonu tariant, iš meinstrymo) nedrąsu, nes pernelyg sudėtinga. Kad drįstų atsiskirti, žmogus turi bent jau neprarasti vilties, jog galima nesėkmė nereikš asmeninės katastrofos. O ekonomika tam puikiai pasirengusi: sukurtas “ribotos atsakomybės įmonių”, draudimo bendrovių ir bankroto reglamentavimo mechanizmas. Tačiau, kalbant apie moralę ir individualų žmonių vertinimą, deformavosi ir tokios sąvokos kaip užuojauta, atlaidumas ar susitaikymas (tai pasakytina ir apie pačią krikščionybę). O šioms sąvokoms netekus prasmės, rizikuoti yra velniškai sunku. Ypač dabar, kai mums, pasak Pascalio, lyg ir nieko labai netrūksta.

Leslie Paul Thiele: Nietzsche rašė: “Mano filosofijos tikslas yra nustatyti tvarką; jos tikslas nėra individualistinė moralė. Bandos idėjos turėtų vyrauti bandoje ir neperžengti jos ribų.”4Vertybių perkainojimas nereiškia, kad visos vertybės atmetamos. Pervertindamas mūsų moralinius įpročius, Nietzsche pabrėžia, kad, tapę galutiniu tikslu, jie laisvę daro nepasiekiamą. Tačiau tai nereiškia, kad reikia atmesti jų teikiamą naudą, juk galima puikiausiai jais naudotis kaip savotišku tramplynu, atspirties tašku.

Nuolatinis tobulybės siekimas lemia endeminį individo, pasiryžusio peržengti per save, pasikeitimą. Bandant peržengti per save, reikia įveikti ir savo asmeninius įpročius. Lygiai tokią pačią funkciją atlieka ir bandos vertybės, kurias taip pat reikia peržengti. Jomis paprastai laikome įprastą gyvenimą reguliuojančius moralinius įpročius, kurie yra išskirtiniai pasiekimai, papildantys mūsų asmeninių ir socialinių įpročių visumą. Nors neretai teigiama, kad Nietzsche ragino šių įpročių visiškai atsisakyti, manau, jis suprato, kad naują vertybių sistemą būtina kurti jų pagrindu.

“Gyvenkime virš savęs, – viename iš laiškų rašė Nietzsche, – kad galėtume gyventi su savimi.”5 Gyventi virš savęs reiškia pakilti virš to, kas įprasta ir būdinga bandai. Tačiau galutinis tikslas – gyventi su savimi, remiantis tais asmeniniais ir socialiniais įpročiais, kurie daro mus konkrečiais individais ir žmogiškomis būtybėmis. Žmogaus gyvenimo tikslas nėra sukurti utopiją, viliantis, kad radikalus individualizmas ir prigimtinis dvasingumas eliminuos bandos vertybes ir asmeninius įpročius. Vienintelis gyvenimo tikslas yra pats gyvenimas. Dvikova tarp laisvos dvasios ir gyvuliškų įpročių nėra palaidos egzistencijos preliudija. Geras gyvenimas reiškia kasdieninį priešinimąsi įpročiams ir bandos jausmui. Šiame kare priešininkas nesmerkiamas, nes jo pasmerkimas diskredituotų patį gyvenimą.

Esu rašęs apie sielos politiką Nietzsche’s veikaluose.6 Darau esminę prielaidą, kad Nietzsche’s teiginiai apie išorinę, pasaulietinę politiką atspindi jo viltis ir nuogąstavimus dėl savo paties prigimties. Jo aprašomas psichologinis – dvasinis savęs peržengimas nesunkiai randa atitikmenis kovose dėl pasaulietinės valdžios. Taigi garbinamą hierarchiją Nietzsche visų pirma turėtų susikurti savo paties sieloje. Nietzsche pripažįsta, kad bandos vertybės užima tam tikrą vietą žmogaus viduje. Jos, panašiai kaip asmeniniai įpročiai ir vertybės, yra stabilus pagrindas, leidžiantis dvasiai laisvai skrieti. Išardę pakilimo taką, niekada neatsiplėšite nuo žemės.

Kritika & Kontext: Kuo šiandien yra svarbūs Nietzsche’s išpuoliai prieš nacionalizmą?

Richard Rorty: Nemanau, kad Nietzsche’s nacionalizmo kritika yra ypač svarbi. Nacionalizmas – didelis blogis, tačiau su jo keliamais pavojais supažindina istorijos mokslas, o ne filosofų veikalai.

Teodor Münz: Manau, tai vis dar aktualu. Nacionalizmas vis dar gyvuoja, ypač šiandieninio “rasių maišymosi” kontekste. Nietzsche tai numatė. Jis numatė ir “europiečio radimosi” procesą, kuriame įžvelgė antinacionalistines tendencijas. Tačiau atkreipė dėmesį, kad žmonių tapsmas lygiateisėmis vidutinybėmis gali virsti “išskirtinio žmogaus, pasižyminčio pačiomis pavojingiausiomis ir patraukliausiomis savybėmis” radimosi akstinu. Juk naujiems vergams reikės šeimininko. Mąstydami šiek tiek piktavališkai, šioje pranašystėje galėtume įžvelgti nacizmo grimasą, arba atvirkščiai – šia mintimi gali pasinaudoti nacistai, kad įvardytų save kaip šeimininkų rasę.

Alan D. Schrift: Nietzsche’s atakas prieš nacionalizmą laikau itin svarbiomis, ypač turėdamas omenyje naują Europos Sąjungos projektą. Manau, Nietzsche’s “gerųjų europiečių” paieška yra paremta idėjomis, kurias turėtų atidžiai išstudijuoti šiuolaikiniai mąstytojai, siekiantys atsiriboti nuo Europos tautinių valstybių palikimo.

Peter Bergmann: “Gerojo europiečio” Nietzsche ieškojo tada, kai europietiškasis kosmopolitizmas atsidūrė giliausiame nuosmukyje. Jis palaikė Bismarcko iškeltą vokiečių dominavimo idėją ir buvo skeptiškai nusiteikęs Jungtinių Amerikos Valstijų atžvilgiu (prisiminkime frazę: “Jokios amerikietiškos ateities!”). Tuo išreiškė modernistų sąjūdžio europietiškumą.

František Novosád: Iš to, kiek esu susipažinęs su Nietzsche’s veikalais, atrodo, kad nacionalizmo, tautinių apribojimų, vokiečių tautos apribojimo kritika yra turbūt pozityviausias jo pamokomųjų tekstų sandas. Nietzsche’s pastabos apie tautų genezę ir modernųjį nacionalizmą labai aktualios ir šiandien, kai geriau suprantame jo teiginį, kad tautos nėra duotybė, o žmogaus kūrybos vaisius.

Jan Sokol: Viena vertus, šie išpuoliai patvirtina, kad Nietzsche nebuvo eilinis šovinistas ar rasistas, kaip šiuos terminus suprantame dabar. Jam nerūpėjo nei nacionalizmo atsiradimas, nei reikšmė, nei plitimas. Nietzsche’i nešovė į galvą, kad būtent tai taps beveidės “bandos” pakaitine “vertybe” ir sukels tokią sumaištį. Todėl šioje srityje Nietzsche mūsų nieko neišmokys.

Kritika & Kontext: Koks, Jūsų manymu, būtų Nietzsche’s požiūris į tai, kaip pastaraisiais šimtmečiais evoliucionavo liberalioji demokratija? Ar manote, kad jo pesimizmas dėl “demokratiško žmogaus” ateities buvo nepagrįstas?

Richard Rorty: Nietzsche’i niekada nebuvo svarbūs faktai, todėl ir prikeltas iš numirusių jis tikriausiai nebūtų linkęs klausyti žmonių, kurie tvirtina, kad prabėgus šimtmečiui po jo mirties demokratija veikia palyginti neprastai. Nemanau, kad egzistuoja kažkas panašaus į “demokratišką žmogų”. Demokratija – tai geriausias iki šiol išrastas žmogiškų reikalų tvarkymo būdas. Tačiau ji nenumato ir neužsiima jokiu konkrečios žmonių rūšies kūrimu.

Paul Patton: Nietzsche itin kritiškai vertintų liberaliąją demokratiją, kuri tapo daugumos valdžia per mažumą ir yra paremta baime, apimta moralinės panikos ir žiauraus ekonominio savanaudiškumo. Be to, jis galėtų tvirtinti, kad egalitarinis požiūris į gyvenimo tikslą ir jo siekimo būdus padeda siekti politinių tikslų – išlaikyti žmoniją iš esmės pasyvią ir paklusnią. Kad ir koks ribotas būtų tokio egalitarizmo principas, tokiu būdu vis dėlto išsaugomos politinės laisvės formos, ir tai leidžia ugdyti kritinę mintį. Yra ženklų, kad liberalioji demokratija evoliucionuos ir skatins tapti aktyvesniais, atsakingesniais piliečiais. Kol liberalioji demokratija sudaro sąlygas žmogui kaip gyvūnui toliau tobulėti ir tobulinti kultūros ir politikos formas, apie ateitį galime kalbėti optimistiškai.

Teodor Münz: Manau, Nietzsche ir toliau kritikuotų liberaliąją demokratiją kaip šiandieninio žmogaus nuopuolį, dar labiau pabrėždamas antžmogio reikšmę. Arba bandytų prikelti, jo manymu, didžias praeities asmenybes (Napoleoną, Cesare Borgia ir kt.). Bet kartu tikriausiai suprastų, kad demokratija ugdo didžias asmenybes. Ir būtent dėl natūralios atrankos, kurią demokratija pripažįsta (nes pripažįsta ir prigimtinę žmonių gebėjimų nelygybę). Tačiau demokratijoje tai tampa įmanoma dėl visiškai kitų priežasčių, negu siūlė Nietzsche. Jo pesimizmas dėl demokratiško žmogaus ateities, atrodo, nebuvo pagrįstas, nes gyvenimas evoliucionavo būtent ta kryptimi, ir ne Nietzsche’s, Franco, Hitlerio, Stalino ar kokio kito diktatoriaus, o paprastų žmonių pastangomis.

Alan D. Schrift: Privalau pakartoti: faktas, kad Vokietijoje žmonės išrinko Hitlerį, arba tai, kad Bushas 2004-aisiais vėl buvo išrinktas, nors 2000-aisiais “pavogė” rinkimus, be to, priėmė daugybę neprotingų, galima sakyti, net “neamerikietiškų” sprendimų, kurie, kaip išaiškėjo, buvo pagrįsti melu ir ideologiniais įsipareigojimais, turėjusiais nedaug bendro su šiandienos geopolitine realybe, patvirtina, kad Nietzsche’s pesimizmas dėl “demokratiško žmogaus” labai pagrįstas.

Peter Bergmann: Nietzsche’s pesimizmas buvo pranašiškas, tačiau jo pranašystės buvo pagrįstos to meto jėgomis (nacionalizmu ir socializmu), kurios XX amžiuje sunyko. Gyvename “postnyčiškais” laikais.

František Novosád: Nesu tikras, ar Nietzsche suprato politinius to meto procesus. Atidžiau pažvelgę į jo tekstus, kuriuose išlaikomas bent šioks toks santykis su gyvenamuoju metu, suprasime, kad iš esmės Nietzsche varijuoja antikiniais tekstais. Jo demokratijos kritika – tai percituotos Platono ir Aristotelio mintys, o ne naujųjų laikų visuomenės politinės raidos autentiška analizė. Laikraščių jis neskaitė – skaitė Platoną. Kalbant apie socialines pažiūras, Nietzsche yra Platono pasekėjas, nors ontologijos ir gnoseologijos kontekste jis buvo aršus Platono oponentas. Tuo tikriausiai ir paremtas jo įsitikinimas, kad vienos grupės iškilimas galimas tik pavergiant ir barbarizuojant kitą grupę. Kartu tai ir priežastis, kodėl lygybės idėją Nietzsche laiko kliūtimi formuotis “nusisekusiam individui”. Jis sunkiai galėjo įsivaizduoti liberalizmo ir demokratijos kombinaciją. Visiškai įmanoma, kad dabar Nietzsche šios kombinacijos jau neatmestų ir priimtų kaip galimą. Demokratiją jis suvokė tik kaip vartotojiško santykio su gyvenimu išraišką. Demokratijai, kaip galimybei pačiam rinktis gyvenimo būdą, jis buvo abejingas. Kitas klausimas, kodėl šia galimybe daugeliu atvejų nepasinaudojama. Vis dėlto Nietzsche – radikalas, manantis, kad tie, kurie savo galimybių neišnaudoja, neturi teisės į galimybes.

Jan Sokol: Nietzsche buvo konservatyvusis romantikas, didelę reikšmę teikęs garbingai laikysenai, mąstymo lygiui, išsilavinimui ir pan. Būdamas aristokratas, jis niekino neišsilavinusią prastuomenę (der Pöbel), panašiai kaip ir Hegelis. Jo požiūris į demokratiją panašus į Platono ar Hobbeso – dauguma negali būti teisi. Tačiau moderniosioms valstybėms kilo kita problema: kaip išlaikyti pilietinę visuomenės ramybę, kai žmonių niekas nesieja, visi turime tik savo teises ir mums iš esmės gerai sekasi? Skirtingai nei šių dienų demokratija, Nietzsche nesiūlė, kad vienoda balso teisė būtų suteikta kiekvienam. Kitaip tariant, jis nežinojo ir nesuprato tos esminės aksiomos, kurią įgijau iš Tomo Akviniečio: gėris linkęs plisti labiau negu blogis. Nepritariantys šiai minčiai demokratiją ir laisvę turėtų vertinti panašiai kaip Hobbesas, Benthamas arba Nietzsche. Beje, Hobbesui nepriimtinas ir Aristotelis, nes “jį apsėdusi liaudies valdžios manija”.

Žodis “pesimizmas” tinka ir Schopenhaueriui, o šiandien – Mary Midgley, nes abu jie ragina susitaikyti su dabartine pasaulio būsena, o nuo atsakomybės už visuomenę ir jos ateitį siūlo slėptis už kokio nors patogaus, pavyzdžiui, “budistinio” principo. Tačiau tai tikrai nėra Nietzsche’s atvejis. Jei jau Nietzsche puola, tai visada slapčia tikėdamasis, kad atsiras kas nors, kas ims drąsiai ginti “vertybes” ir įrodys, jog jos dar nemirė. Jį labiausiai slėgė tie pasekėjai, kurie važinėjo paskui jį pritardami jo išpuoliams, bet nejautė didžiulio sielvarto, apėmusio Nietzsche. Pasak jo, tai baisiausia nihilizmo forma: “Alles ist wert zu Grunde gehen.” Nietzsche niekada nesusitaikė su pasaulio būkle, kurią laikė pasibaisėtina. Bet viltys nuolat suduždavo, apimdavo vis niūresnė neviltis ir galiausiai jis palūžo. Tai neįrodo, kad jis buvo teisus, tačiau puikiai iliustruoja jo nuoširdumą ir net meilę žmonėms. Sakoma, kad Nietzsche palūžo dėl užuojautos arkliui. Ačiū Dievui, ir jis nebuvo antžmogis, o paprasčiausias mirtingasis, tik, matyt, užsikrovęs pernelyg didelę atsakomybės naštą. Galima sakyti, kad Nietzsche jautė atsakomybę už visus jį supančius žmones, o jie nuo tos atsakomybės meistriškai išsisukinėjo, kol susidūrė su XX amžiaus katastrofomis.

Tačiau, kaip jau minėjau, kalbėti apie Nietzsche’s politinę filosofiją neverta. Ji buvo prasta. Nietzsche geras mokytojas yra tik savo priešininkams – šito jis visą gyvenimą troško.

Friedrich Nietzsche, On the Genealogy of Morals: A Polemic, trans. Walter Kaufmann and R.J. Hollingdale (New York: Vintage, 1967), p. 76.

Friedrich Nietzsche, Human, all too Human: A Book for Free Spirits, trans. R.J. Hollingdale (Cambridge: Cambridge University Press, 1986), p. 19.

Friedrich Nietzsche, Thus Spoke Zarathustra: A Book for Everyone and No One, trans. R.J. Hollingdale (New York: Penguin, 1969), p. 276.

Friedrich Nietzsche, The Will to Power, trans. Walter Kaufmann and R.J. Hollingdale (New York: Vintage, 1968), p. 162.

Friedrich Nietzsche, Kritische Gesamtausgabe Briefwechsel, eds. Giorgio Colli and Mazzino Montinari (Berlin, New York: Walter de Gruyter, 1975-1984), letter of March 11, 1882.

Leslie Paul Thiele, Friedrich Nietzsche and the Politics of the Soul: A Study of Heroic Individualism (Princeton: Princeton University Press, 1990).

Published 4 April 2008
Original in English
Translated by Andrius Jevsejevas
First published by Kulturos barai 3+4/2008 (Lithuanian version) / Kritika&Kontext 35 (2007) (English original)

Contributed by Kulturos barai © Peter Bergmann / Teodor Münz / Frantisek Novosád / Paul Patton / Richard Rorty / Alan D. Schrift / Jan Sokol / Leslie Paul Thiele / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: SK / EN / LT / SL / BG

Published in

Discussion