Senoji Olandija ir naujieji olandai

Ar Nyderlandai gali pasigirti didžia literatūra? Šį klausimą dažnai išgirstu būdama užsienyje. Tad kas yra olandų literatūros didieji? Daugelis žmonių, su kuriais tenka kalbėtis, neįstengia nurodyti nė vieno rašytojo, kilusio iš olandiškai kalbančios pasaulio dalies. Erazmas, Spinoza, Anne Frank? Bet nė vienas iš jų nėra tiesiogiai susijęs su Nyderlandais, nors Erazmas gyveno Roterdame, Spinoza gimė Amsterdame, o “Jaunos merginos dienoraštis” (Het achterhuis) buvo sukurtas viename iš Amsterdamo namų priešais kanalą.

Norintys nupiešti pastarųjų penkiasdešimties metų olandų literatūros paveikslą, turėtų įsidėmėti penkis svarbiausius rašytojus: Willemą Frederiką Hermansą, Gerardą Reve (abu jau mirę), Harry Mulischą, Ceesą Nooteboomą ir Hellą S. Haasse.

Willemas Frederikas Hermansas (1921-1995) mėgo save vadinti – o toks jis veikiausiai ir buvo – didžiausiu Nyderlandų rašytoju. Po jo mirties leidėjas De Bezige Bij ėmėsi leisti visų Hermanso raštų rinkinį, jį sudarys dvidešimt keturi tomai, į kuriuos bus sudėti romanai, laiškai, esė, poezija ir dramos kūriniai. Pagrindinė Hermanso tema – tuščias žmogaus mėginimas surasti nors šiek tiek tvarkos realybės chaose. Jo personažai atsiduria situacijose, su kuriomis nesusidoroja, ir nesėkmingai ieško savo tapatumo. Keturių pagrindinių Hermanso romanų veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais, aplinkoje, kuri ypač tinka jo filosofiškam, kartais nihilistiniam tonui. Šių metų pradžioje Milanas Kundera Le Monde des Livres išreiškė susižavėjimą Hermanso romanu “Tamsus Damoklo kambarys” (De donkere kamer van Damocles) (1958), kuris, nors ir išverstas į prancūzų kalbą, iki tol buvo nepakankamai įvertintas. Tai romanas apie tabako augintoją, kuris vykdo pasipriešinimo akcijas, kad patenkintų savo kaip “kieto” vyro (macho) ambicijas. Po to, kai šalis buvo išvaduota, paaiškėjo, kad jis įtariamas kolaboravimu.

Kundera apibūdina knygą kaip veikalą, kuris apsėstas realybės, kerintis neįmanomybe ir ypatingumu. Jis giria įžvalgų juodą Hermanso lyrizmą ir dviprasmišką moralę, persmelktą nepasitikėjimo, kartu jo tekstai yra jaudinantis trileris. Hermansas atskleidžia, kaip Antrajame pasauliniame kare individas ima ir atitrūksta nuo visko, kas laikoma to meto kolektyvine atmintimi.

Gerardas Reve (1923 – 2006), nepaisant kontroversiško gyvenimo būdo, buvo populiarus olandų rašytojas, kūryboje siekęs peržengti leistinumo ribas. Jo leksika pasižymėjo iškilmingumu, ironija ir labai priminė citatas – tai ir padarė jį išskirtiniu rašytoju. Jo debiutinis kūrinys “Vakarai” (De avonden) (1947) buvo visiškai naujas balsas olandų literatūroje, jis sukūrė stilių, palikusį ryškų pėdsaką daugelio vėlesnių kartų kūryboje. Būdamas romanų, poezijos ir epistolinio žanro rašytojas, jis tarėsi priklausąs tradicijai, kuri romantizmą derino su dekadansu, ieškojo egzistencijos, aukštesnės už daugelį “būties” apraiškų. Todėl jo stilius neretai sukelia biblinės egzaltacijos pojūtį. Dievas, meilė ir mirtis – esminės Reve’s literatūros temos. Ir gyvenime, ir kūryboje nevaržė jo tabu, nevengė uždraustų temų, nesvarbu, ar tai būtų religija, seksas, jausmai, ar svarstymai apie literatūros prigimtį.

Antrasis pasaulinis karas ilgai buvo laikomas vaisingiausia olandų literatūros tema. 1940-1945 metų tarpsnis tapo impulsu daugybei liudijimų ir autobiografinių romanų, kuriuos parašė, pavyzdžiui, tokie aukomis tapę žydai kaip Marga Minco ir G. L. Durlacheris, o keli tuzinai rašytojų ėmėsi narplioti pokarinės kartos psichologiją (Leon de Winter, Adriaan van Dis).

Vienas plačiausiai žinomų romanų apie Antrąjį pasaulinį karą, be abejo, yra Harry’o Mulischo (g. 1927) “Užpuolimas” (De aanslag) (1982), išverstas į daugelį kalbų. Tai puikios struktūros, sukrečiantis romanas apie kolaboranto užpuolimą. Šeima, priešais kurios namus įvyksta susidorojimas, sušaudoma, lieka gyvas tik vienuolikametis berniukas, kurį visą gyvenimą persekioja kaltės jausmas.

Mulischas, austrų kolaboranto ir žydės sūnus, 1992 metais paskelbė savo opus magnum, pavadintą “Dangaus atradimas” (De ontdekking van de hemmel), – tai pusiau mistinis, pusiau realistinis “absoliutus romanas” apie išrinktąjį, kuriam patikėta sugrąžinti į dangų Akmens lenteles. Romane “Zigfridas: juodoji idilė” (Siegfried, een zwarte idylle) (2001) jis pasakoja tragišką istoriją apie prasimanytą Hitlerio sūnų. Livres en Europe duomenimis, Europos moksleiviai neseniai išrinko šį kūrinį geriausiu Europos romanu.

O štai Ceesas Nooteboomas (g. 1933) europiniu rašytoju par excellence laikomas tik už Nyderlandų ribų. Pasak patarlės, savo namuose pranašu nebūsi – jo romanai ir esė gimtinėje nėra vertinami taip gerai kaip užsienio šalyse. Pats rašytojas mano, kad tai lėmė katalikiškos jo šaknys arba kosmopolitinis požiūris, tačiau įtikinamesnis paaiškinimas būtų toks: nerealistinę jo prozą olandų skaitytojams sunkiau suvirškinti. Jo knygose nuolatos pasikartojančios temos – laiko trapumas, atminties nepatikimumas – iškyla ir “Kitoje istorijoje” (Het volgende verhaal) (1991). Šis romanas tėvynėje nebuvo labai šiltai sutiktas, tačiau sėkmės sulaukė išverstas į daugelį kitų kalbų.

Iš didžiosios penkiukės tik Hella S. Haasse (g. 1918) neseniai paskelbė naują knygą. Ji debiutavo 1948 metais romanu Oeroeg, kuriame pasakojo apie savo gimtąją Rytų Indiją – olandų koloniją. Trūkinėjanti dviejų berniukų – olando ir sudaniečio – draugystė atskleidžia, kokią traumą patyrė daugelis Rytų Indijoje gyvenusių olandų per nepriklausomybės karą, po kurio kolonija tapo nepriklausoma.

Haasse rašo romanus, pjeses, poeziją ir eseistiką. Querido leidykla šiuo metu leidžia puikiai parengtą visų jos raštų rinkinį. Rašytojos knygos verčiamos į daugelį kalbų, o į prancūzų išversta beveik viskas. Šeštajame dešimtmetyje ji parašė du istorinius romanus – “Tamsiame klajonių miške” (Het woud der verwachting) (1949) ir “Skaisčiai raudonas miestas” (De scharlaken stad) (1952), o vėliau ėmėsi išradingai struktūruotų romanų, kuriuose plėtojo blogio, painiavos, meilės ir vedybų temas, atmieštas mitologiniais ir egzistenciniais motyvais. Kita kūrybos tema – paslaptis ir baimė, kad jos neatskleistų. Haasse yra parašiusi ir “dokumentinių romanų”, pagrįstų autentiškais, archyvuose rastais laiškais, – “Ponia Bentinck, arba Nesutaikomas charakteris” (Mevrouw Bentinck of Onverenigbaarheis van karakter) (1978) ir “Šešėlis, arba Apelterno paslaptis” (Schaduwbeeld of Het geheim van Appeltern) (1989).

Vadinamieji olandiški Rytų Indijos romanai (iš kurių pirmasis – Oeroeg) taip pat užima reikšmingą vietą jos kūryboje. Veiksmas iš dalies vyksta gimtinėje, į kolonijinę tematiką žvelgiama iš įvairių perspektyvų, jas kaitaliojant ir priešpriešinant. Dokumentinis romanas “Arbatos pirkliai” (Heren van de thee) (1992) apie ambicingą olandų pirklį, kuris paaukoja savo šeimą, kad užtikrintų arbatos plantacijos klestėjimą, tapo bestseleriu. “Rakto skylutėje” (Sleuteloog) (2002) rašytoja dar kartą palietė Oeroeg nagrinėtus klausimus, tiesa, šįkart į viską žvelgdama senyvos moters, prisimenančios savo vaikystę ir bičiulystes olandams priklausiusioje Rytų Indijoje, akimis.

Neseniai Haasse paskelbė apsakymų rinkinį “Sodo namelis” (Het tuinhuis) (2006) ir tai puikus tiek stilistinių, tiek tematinių rašytojos pasiektų aukštumų įrodymas. Kaip ir kituose jos kūriniuose, painūs santykiai tarp žmonių atvirai neišsakomi, apie juos tik užsimenama. Mums lemta pamatyti tik dalelę pasaulio, niekada neperprasime tikrosios jo prigimties, – teigia rašytoja. Metaforiškai kalbant, Haasse’s veikalai yra tarsi indiškos tekstilės raštai – juose gausu skirtingiausių veikėjų, o kuriama mozaika turtinga ryškių formų ir subtilių spalvų.

Į rinkinį “Sodo namelis” sudėti ir jau skelbti, ir nauji apsakymai. Tono, temos ir stiliaus atžvilgiu didelio skirtumo tarp apsakymų, parašytų 1948-aisiais ir 2000-aisiais, nėra. Pritrenkiančios formuluotės, intriguojantys personažai ir gausybė paslapčių – visa tai nuolat kartojasi. Pavyzdžiui, apsakyme “Kore” (De kore), pasakojama apie porą, apsistojusią Graikijos saloje. Vyras aistringai domisi archeologiniais kasinėjimais. Jis įsimyli jauną merginą, kuri išvykdama įteikia jo žmonai puokštę, kaip paaiškėja, mirties gėlių, nes moteris tuo metu sužino nepagydomai serganti.

Haasse’s istorijose nuolat kartojasi mitologiniai simboliai. Tai pasakytina apie kitą šio rinkinio apsakymą “Akmeninis indas iš Arelato” (Een kruik uit Arelate). Veiksmas vyksta pirmajame mūsų eros amžiuje Nimės apylinkėse. Piemenė nuvyksta į kaimyninį miestelį aplankyti savo dieverio, jo žmonos ir jų naujagimio. Šis duoda jai tuščią akmeninį indą nugabenti atgal į kaimą. Skaitytojams nepateikiama jokių detalių, tačiau apima nuojauta, kad netrukus įvyks nelaimė. Ne mažiau dramatiškas japonės likimas apsakyme “Lidy Boeaja”, kurį galima priskirti indiškiems Haasse’s veikalams. Sunkiai dirbanti moteris tampa auka despotiško, egocentriško vyro, už kurio buvo ištekinta prieš savo valią ir kuris dabar rengiasi ją palikti. Šiame apsakymų rinkinyje Haasse dar kartą pademonstravo išskirtinį literatūrinį savo talentą, paprasčiausius atsitiktinumus ar nereikšmingus istorinius faktus paversdama nuos-tabiomis, prasmingomis istorijomis, kurios sužadina skaitytojų vaizduotę ir įžvalgumą.

Greta Hellos S. Haasse’s, vienas svarbiausių šiuolaikinių autorių, rašančių apie olandų Rytų Indiją, yra Adriaanas van Disas (1946). Nemažai jo romanų paremti vaikystės, kai šeima repatrijavo iš olandų Rytų Indijos, įspūdžiais. Jo debiutinis romanas “Natanas Sidas” (1948), “Mano tėvo karas” (Indishe duinen) (1994) ir “Šeimos linija” (Familieziek) (2002) – tai įspūdinga trilogija, persmelkta juodojo humoro, joje aprašomi meilės ir neapykantos kupini santykiai tarp tėvo ir sūnaus, pasakojama apie jaunystę, apie šeimą, kur susipynusios olandiškos ir indiškos šaknys. Van Disas yra parašęs ir kelionės istorijų, daugiausia apie Afriką, kur jis daugybę kartų lankėsi.

Paryžius, į kurį rašytojas persikėlė prieš keletą metų, įkvėpė jo naujausią romaną “Vaikštikas” (De wandelaar) (2007). Van Diso alter ego – senas olandas, sergantis širdies liga ir gyvenantis ankštame bute Paryžiuje. Vieną dieną jam einant pro nelegalių imigrantų bendrabutį, kuriame įvyko gaisras, į glėbį staiga puolė šuo ir daugiau nuo jo nesitraukė. Vaikštikas, nurodytas pavadinime, yra šuo iš Afrikos, pasiekęs miestą po neapsakomai ilgos kelionės. Šuns padedamas pagrindinis herojus susipažįsta su pakraščiuose gyvenančiais paryžiečiais, nelegalais, kartoninėse dėžėse miegančiais valkatomis, pamato jų skurdą, vadinamąsias sriubos virtuves.

Van Disas tarsi sako, kad turtingi vakariečiai turėtų jausti kaltę dėl vargstančiųjų. Pagrindinis herojus, sukrėstas skurdo, kurį išvydo, tos kraupios prarajos tarp turtuolių ir vargšų, o ji yra neatsiejama paryžiečių gyvenimo dalis, desperatiškai bando “daryti gera”, tačiau kaip “išpirkti kaltę”? Van Diso romanas yra labai aktualus, kelia nemažai asociacijų su Paryžiaus priemiesčių situacija ir su pastarojo meto riaušėmis.

Nyderlanduose ne kartą svarstyta, kodėl olandų literatūra vengia aktualijų, beveik nekreipia dėmesio į itin svarbius įvykius. Pavyzdžiui, klausiama: kur romanai apie Rugsėjo 11-ąją arba politiko Pimo Fortuyno ir kino režisieriaus Theo van Gogho nužudymus? Kodėl tokios temos niekinamos? Kodėl olandų rašytojai, priešingai nei jų kolegos amerikiečiai, yra užsisklendę ir neatsiveria įtakoms iš šalies?

Tačiau, jei reikalausime iš rašytojų, kad jie pasinertų į šių dienų socialinius reikalus, literatūrą paversime kažkuo panašiu į laikraštį. Gilinimasis į dabarties nesusipratimus, aktualijas ir reportažiškas jų suvokimas nieko nepasako apie tai, kokia galėtų ir turėtų būti literatūra. Laikraščiai, televizija ir radijas labiausiai domisi naujienomis ir jaunaisiais menininkais: naujausiu filmu, knyga, ką tik atidaryta paroda. Dauguma olandų rašytojų sutartinai į visa tai nekreipia dėmesio ir yra visiškai teisūs. Net pati romano teisė į egzistenciją paremta visai kitais principais: ilgaamžiškumu, tęstinumu, išraiškingumu ir rišlumu. Rašytojo pareiga irgi kitokia. Romanistas neturi jaustis įpareigotas komentuoti realaus gyvenimo įvykių. Romanui nereikia atsiliepti į šios dienos naujienas. Literatūra atsiranda iš asmeninio apsėstumo ir interesų, iš poreikio nusišalinti. Romanas yra kontrastas gyvenamajam metui – jis eina prieš laiko dvasią, prieš laikinumą ir vienodėjimą. Romanas turi būti unikalus ir individualus, jis privalo užmegzti dialogą su savo pirmtakais, kad suteiktų istorinį literatūrinį kontekstą egzistenciniams klausimams, kurie sudaro literatūros esmę. Jis turi suteikti erdvę reikšti abejonėms, jaustis nesaugiai, nes toje erdvėje niekas neturi tiesos monopolio. Tai nepriklausomos dvasios prieglobstis.

Kita vertus, literatūra, kad ir kokia ji būtų, vis tiek atveria šį tą esminga apie laiką, kai buvo sukurta. Ji nušviečia kaitos procesus, darančius įtaką mąstymui ir jausmams. Ji iliustruoja tai, kas yra paviršiuje, ir tai, kas glūdi gelmėse, kas rūpi to meto visuomenei. Apie šiandieninę olandų visuomenę daug ir labai aiškiai pasakė Jano Siebelinko (g. 1938) romanas “Priklupus prie žibučių lysvės” (Knielen op een bed violen) (2005). Jo pasisekimas stulbinantis – per metus parduota daugiau negu 300 000 egzempliorių, o tai beprecedentinis atvejis olandų literatūros istorijoje. Siebelinkas jau buvo parašęs bene tris dešimtis knygų, kai vėl grįžo prie savo debiuto 1975 metais temos – niūraus religinio fanatizmo. Knygos problematika sutapo su laiko dvasia. “Priklupus prie žibučių lysvės” yra sukrečiantis pasakojimas apie medelyno savininką, kuris susižavi ortodoksiška kalvinistų sekta ir baigia gyvenimą ne tik sužlugdęs verslą, bet ir visiškai susvetimėjęs su savo žmona ir dviem sūnumis.

Tai knyga apie blogį, kuris reiškiasi kaip gilus religingumas ir sugriauna santuoką, žemišką laimę, šeimą. Jautrus, neryžtingas ir sutrikęs romano herojus, tvirtėjant ryšiams su jį įtraukusia religine sekta, vis labiau tolsta nuo savo artimųjų. Jis nepajėgia atsispirti senoviniams tekstams, kurie pateikiami kaip tiesa, nesistengia kritiškai į juos pažvelgti. Nuolanki žmonos meilė vyrui yra kita ne mažiau svarbi tema. Pagrindinio herojaus žmona kaip įmanydama stengiasi suprasti savo vyrą, toleruoja religinę jo maniją, nors akivaizdu, kad religiniai fanatikai stumia jį bankroto link. Galiausiai jis praranda viską, dėl ko kadaise jautėsi laimingas: meilę, santuoką, medelyną, šeimą ir tėvystę.

Kažin ar reikia priminti, kad dauguma XX amžiaus olandų rašytojų buvo ateistai. Intelektualiniuose sluoksniuose religija buvo paversta tabu. Atrodė, kad devintajame dešimtmetyje religija mirė kartu su kitomis didžiosiomis ideologijomis. Tik keistoki regioniniai rašytojai vis dar rašė krikščionišką prozą. Tačiau šiandien Nyderlanduose klimatas pasikeitė ir tikėti Dievą jau nebelaikoma atsilikimu nei literatūroje, nei politikoje. Religija sugrįžo į darbotvarkę. Jos pergalingą sugrįžimą į olandų kultūrą liudija ir romano “Priklupus prie žibučių lysvės” sėkmė. Ši knyga rodo, kad tikėjimas Nyderlanduose yra ne tik giliai įsišaknijęs, bet ir dievobaimingas. Tokios madingos sąvokos kaip “sekuliarizacija”, “globalizacija” ir “globalus kaimas” romane negalioja. Išskirtinės sėkmės sulaukęs romanas neturi jokių modernumo žymių – čia nėra interneto ir elektroninių laiškų, kompiuterių ir televizijos, neištikimybės ir sekso, jau nekalbant apie atostogas tolimose šalyse ar kitokią egzotiką.

Siebelinkas į savo knygą perkėlė la Hollande profonde atmosferą – tai senieji Nyderlandai su vakarykštės dienos Dievu. Ši “senoji Olandija” reprezentuoja praeitį, kurią septintuoju dešimtmečiu į antrą planą išstūmė kairioji ateistinė filosofija, tačiau toji praeitis niekur nedingo. Religinė manija, apėmusi Siebelinko romano herojų, atskleidžia ir kitą aktualią temą – kova su kitatikiais jau įgauna džihado formą. Ortodoksai protestantai irgi daro viską, kad į savo tikėjimą atverstų kuo daugiau naujų sielų ir visiškai nepaiso, kad griauna į jų pinkles įkliuvusių žmonių gyvenimus.

Daugelis jaučia, kad dėl galingos Vakarų sekuliari-zacijos ir dechristianizacijos daug ką prarado. Jie nori susigrąžinti saugumo jausmą ir pradeda gerbti savo krašte puoselėtas vertybes, kad sukurtų tvirtą tapatumą kaip atsaką globalizacijai. Jaučiamas didesnio stabilumo, naujos ideologijos, kurios būtų galima laikytis, poreikis. Daug kas pasisako už sveiką provincialumą. Daugelis jaučiasi apsinuodiję vartotojų visuomenės bukumu, materializmu ir paviršutiniškumu, todėl ieško prasmingesnės gyvensenos.

Tačiau Nyderlanduose populiarūs ir visai kitokio pobūdžio romanai – nihilistiški, postmodernūs ir persmelkti egzistencinės desperacijos. Vienas iš talentingiausių šiandieninių autorių yra Arnonas Grunbergas (g. 1971) nuo savo debiuto “Niūrūs pirmadieniai” (Blauwe maandagen) (1994) tapęs vienu mėgstamiausių ir produktyviausių Nyderlandų rašytojų. Jis parašė jau devynis romanus. Ne mažiau įspūdingas skaičius jo tekstų, kurie neįgavo knygos formos – tai skiltys laikraščiuose, polemika, straipsniai, serialai… Jis puikiai jaučiasi tiek rašydamas įvairių žanrų kūrinius, tiek televizijos ekrane, kur veda kultūros pokalbių laidas.

Savo pavarde ir Mareko van der Jagto slapyvardžiu Grunbergas yra parašęs tragikomiškų romanų, kuriuose vaizduojami žlugusieji, tarp jų – imigrantai, nevykę rašytojai, darbą praradę redaktoriai, desperatiškai bandantys suteikti prasmę tuščiam savo gyvenimui. Trumpi sakiniai, gausybė pasikartojimų, pseudofilosofavimas ir aibė vienos eilutės sentencijų jo tekstus verčia laikyti farsu. Ankstyvuosiuose kūriniuose jis vaizdavo grumtynes tarp motinų ir jų sūnų. Tai jauni, ambicingi vyriškiai, kuriems garantuota puiki ateitis. Ankstyvųjų romanų personažai labai primena patį Grunbergą. Didelis pokytis jo kūryboje įvyko pasirodžius pirmajam slapyvardžiu pasirašytam romanui “Mano nuplikimo istorija” (De geschiedenis van mijn kaalheid) (2000). Jo autorius išgalvotas, o Grunbergas liovėsi buvęs personažu. “Ieškantis prieglobsčio” (De asielzoeker) (2003) reiškė dar vieną posūkį Grunbergo kūryboje. Pirmą kartą jo herojus – ne jaunuolis, bet vidutinio amžiaus vyriškis, jau patyręs nesėkmę, o ankstesnių jo veikėjų nelaimės dar tik tykodavo. Jis jau praradęs ambicijas, iliuzijas, o mirtina liga pranašauja gyvenimo pabaigą.

Naujausias Grunbergo romanas “Tirza”, pelnęs daugybę prestižinių premijų, pasakoja apie senstantį žmogų, grožinės literatūros redaktorių. Atleistas iš darbo, jis trainiojasi oro uoste tarsi kažką sutiktų arba išlydėtų. Herojus turi dukterį Tirzą, kuri gyvena su juo nuo to laiko, kai prieš daugelį metų jį paliko žmona. Jis gyvena tik dėl dukters ir daro viską, kad būtų pavyzdingas tėvas. Kai Tirza buvo dar maža, jis stengėsi išmokyti ją visų svarbiausių dalykų. Jis nėra vargšas, nes protingai investavo, tačiau jo laisvei trūksta disciplinos, būtent dėl jos stokos viskas ir baigiasi katastrofa. Stabilumas ir pastovumas, jo manymu, yra meilės ir laisvės sąlyga. Tol, kol gali prižiūrėti Tirzą, jis įstengia susitaikyti su mintimi, kad žmona jį iškeitė į savo vaikystės meilę, ir su tuo, kad apgavikai išviliojo dalį jo turto.

Knyga pradedama tuo, kad per dukters mokyklines išleistuves staiga grįžta jo buvusi žmona. Tragedija, įsibėgėjanti per tolesnes savaites, yra kraupi, perteikiama su didžiule įtampa ir nepaprastai preciziškai. Tėvą apėmęs siaubas, kad praras dukterį, palaipsniui tampa suvokiamas: ji planuoja keliauti į Afriką su draugu, kuris yra tiksli gerai žinomo teroristo kopija. Padorus, geranoriškas žmogus, spaudžiamas aplinkybių, virsta tikru monstru, kuris slypi kiekviename iš mūsų ir pasirodo susiklosčius ekstremalioms sąlygoms. Tai atspindi Grunbergo nihilizmą, nors knygos pabaigoje nuskamba ir moralizuojanti gaida.

Greta romano suklestėjimo (nekalbu apie gausybę šeimos sagų ir autobiografinę prozą) šiuolaikinėje olandų literatūroje pastebima ir kita kryptis –negrožinės prozos iškilimas. Tokie autoriai kaip Geertas Makas, Annejet van der Zilj, Frankas Westermanas, Christine Otten, Joris Luyendijkas ir Judith Koelemeijer yra tikros šio žanro “žvaigždės”.

Geertas Makas (g. 1946) savo veikaluose, tarp jų ir knyga “Mano tėvo amžius” (De eeuw van mijn vader) (1999), kurioje Nyderlandų XX amžiaus istorija papasakota kaip vienos šeimos biografija, svarsto, kas sieja tuos, kurie gyveno praeitame šimtmetyje. 2004 metais jis išleido didelę knygą “Europoje” (In Europa), sėkmingai perkamą Anglijoje ir Prancūzijoje. Jos pagrindas yra Mako kelionės po Europą 1999 m., sumanytos kaip tam tikras tyrimas bandant nustatyti, kokia kontinento būsena ir savijauta XX amžiui baigiantis. Kartu tai buvo ir “istorinė kelionė” – istorijos slėpiniuose Makas ieškojo kokių nors priminimų. Jis keliavo po atkampias Europos vietas ir sukūrė gigantišką dėlionę, atskleidžiančią žemyną saistančius ryšius. Knyga tapo europiniu bestseleriu.

Annejet van der Zijl “Sonny Boy” (2004), Franko Westermano “Grūdų respublika” (De graanrepubliek) (1999), “El negro ir aš” (El negro en ik) (2004) taip pat priskirtini šiam naujam nefikcinės prozos žanrui ir yra tapę ne ką mažiau populiarūs. Kad apibūdintų realybę, autoriai pasitelkia literatūrines priemones. Jų knygos pagrįstos rimtais žurnalistiniais ar istoriniais tyrimais, tačiau skaitomos lengvai kaip romanai. Tai nėra labai naujas žanras – po ranka neturėdami vizualinių priemonių, tyrinėtojai jau XIX amžiuje pasitelkdavo žodžius, kad nutapytų savo epochos paveikslą, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais toks metodas ir vėl atgimė. Impulsą davė 1996 m. pasirodžiusi Geerto Mako “Jorwerd: kaimo mirtis XX amžiaus pabaigos Europoje” (Toen God verdween uit Jorwerd). Knygoje pasakojama apie olandų šiaurinės Fryslando provincijos kaimą vadinamosios “tyliosios revoliucijos” metais nuo 1945 iki 1995-ųjų. Joje pasakojama apie fermerius ir pinigus, mažų krautuvėlių savininkus, apie grėsmingai artėjantį miestą ir bežadį kaimo nykimą.

Šios knygos sėkmę, ko gero, lėmė olandų visuomenės kaita. Religinių atramų nykimas septintajame dešimtmetyje, antroji feminizmo banga ir seksualinė revoliucija lėmė, kad žmonės prarado orientaciją ir atramos ėmė ieškoti kitur – kitų žmonių gyvenimuose. Suprantama, biografijos tapo puikiu to šaltiniu. Negrožinės prozos sėkmė gali būti laikoma šio pokyčio vaisiumi.

Svarbų vaidmenį suvaidino ir baby-boomers (per demografinį sprogimą gimę vaikai) – užuot kaip anksčiau pasikliovę vaizduotės galia, dabar jie, regis, tyrinėja savo kartos poveikį visuomenei, aiškindamiesi, kur ją nuvedė, tyrinėja septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais įvykusius mentaliteto pokyčius, kuriuos paskatino būtent jų karta. Ar tai prabudimas, noras pateisinti praeities poelgius, ar savigrauža ir abejonės, ar paprasčiausia nostalgija? Negrožinė proza padeda atskleisti, koks sudėtingas, dviprasmiškas ir neperprantamas yra gyvenimas. Tačiau dviprasmybės, ironija ir paradoksai negrožinei prozai yra labai naudingi.

Per praėjusį amžių olandų literatūrą labai praturtino autoriai, kilę iš Indonezijos, olandų Antilų, ir veikalai, kuriuose rašoma apie buvusias kolonijas. Per pastarąjį dešimtmetį olandų kalba rašoma literatūra suskambėjo ir kituose pasaulio kraštuose – Irane, Irake, Somalyje, Libane ir kitur, nors joje ypač jaučiama marokietiška gaida.

Iš pradžių juos vadino marokiečių ir olandų autoriais. Tai jauni olandų rašytojai, gimę Maroke, vaikystėje persikėlę į Olandiją, – Abdelkaderas Benali, Naima El Bezaz, Hafidas Bouazza ir Mustafa Stitou, kurių statusas olandų literatūroje pastaraisiais metais labai sutvirtėjo. Fouadas Laroui, iš pradžių rašęs prancūziškai, irgi išgarsėjo kaip olandų rašytojas.

Benali “Vedybomis prie jūros” (Bruiloft aan zee) ir Bouazza “Abdulos pėdomis” (De voeten van Abdulah) debiutavo 1996 metais. Abu liaupsinami už ryškų, naujovišką stilių. Benali susiejo skirtingas tradicijas, suplakė daugelį literatūros žanrų ir sukūrė iš jų galingą vizualinį universumą. Vakarietišką romano tradiciją papildė rytietiškas sumanumas. Bouazza giriamas už barokinę kalbą, kurios šaknys siekia vadinamuosius Tachtigers arba Aštuoniasdešimties sąjūdį, t.y. grupę rašytojų, kurie XIX amžiaus devintajame dešimtmetyje padarė perversmą literatūroje. Tai kalba, prisodrinta jausminio suvokimo ir originalių, retsykiais keistų žodžių ir posakių. 1994 m. tada devyniolikmetis Mustafa Stitou paskelbė eilėraščių rinkinį “Mano formos” (Mijn vormen) ir jo talentas iškart sužibėjo.

Olandų literatūra įgavo naują kvėpavimą ir jis vis stiprėja. Benali paskelbė kelis stambius romanus, keletą pjesių, apybraižą apie Libano karą, nemažai straipsnių, buvo priimtas dirbti reziduojančiu rašytoju Amsterdamo Vrije universitete. Bouazza atsidėjo arabų poezijos vertimams, sudarė keletą antologijų, parašė keletą pjesių ir stambių romanų. Mustafa Stitou irgi sėkmingai rašo toliau.

Iš Maroko kilusių autorių nauja karta iš pradžių buvo laikoma “migruojančiais rašytojais” ir dažniausiai juos kviesdavo dalyvauti “migrantų literatūros” renginiuose. Nors tam tikru metu žodis “migrantas” tampa ypač aktualus, tačiau jis visiškai neadekvačiai taikomas menui, taigi ir literatūrai. Esė “Lokys su kailiniais” (Een beer in bontjas) (2001) Bouazza šaipėsi iš etikečių klijavimo, net pats sukūrė etiketę N.S.M.A.N.N. (Nederlandse schrijver van Marokkaanse afkomst met Nederlandse nationaliteit) – marokiečių kilmės olandų tautybės olandų rašytojas. Jis bodėjosi įpratimu aukštinti migrantų rašytojų “egzotiškumą”, troškimu padėti juos į konkrečią lentynėlę. Jis teigia, kad kultūros perkėlimas nebūtinai yra pagrindinis migrantų rašytojų tikslas: pirmiausia jie yra rašytojai, “jų tapatumas, stilius ir pasas yra kalba”. Nesvarbu, ar įkvėpimo jie semiasi iš šalies, kurioje gimė, ar iš tos, į kurią atvyko, literatūra yra įsišaknijusi jų vaizduotėje, jų bešakniškume, tam tikroje pašaliečio pozicijoje, kurios negalima nei apibrėžti, nei įvardyti kokia nors etikete, nes ji būdinga visiems rašytojams.

“Olandų kultūra, – rašo Bouazza toje esė, – rašytojams yra tvirta, rūpestinga motina kengūra. Būna ir blogesnių sterblių.” Fouadas Laroui esė “Svetimasis, malonu su tavim susipažinti” (Vreemdeling: aangenaam) (2001) svarsto panašiai. Gimęs Maroke, augęs Prancūzijoje, dabar gyvenantis ir kuriantis Nyderlanduose, Laroui romanus rašo prancūziškai, o poeziją – olandų kalba (“Uždrausti žodžiai”, Verbannen woorden) (2002). Esė “Svetimasis, malonu su tavim susipažinti” jis aprašo savo susitikimus su “svetimaisiais” skirtingose šalyse ir daro išvadą, kad yra aptikęs vietą, kuri svetimšaliui malonesnė už kitas, – tai Amsterdamas.

Bandymas suvaldyti gyvenimą yra vienintelis romano raison d’etre. Hella S. Haasse kartą man pasakė: “Kur pritrūksta žodžių, literatūra praplečia realybės suvokimą. Ji ir yra praplėtimas. Staiga suvoki patirtį, kuri nėra tavo kasdienybės realija ir, regis, negalėtum jos perteikti žodžiais. Svarbiausia literatūros savybė ta, kad net tada, jei ko nors apibūdinti neįmanoma, galima apie tai užsiminti.”

Literatūra be paliovos kelia klausimus “Iš kur atėjome?”, “Kur einame?” – tokie patys klausimai keliami ir mąstant apie Europą. Rašytojai pasakoja istorijas, kurios atveria skaitytojams akis, supažindina su pasauliais, apie kuriuos jie neturėjo jokio supratimo arba vertino pagal šabloną. Literatūra leidžia būti ne tik savimi, bet ir kitu. Ji padeda suprasti praeitį, kitą, kaimynus (net ir naujus)… Štai kodėl naujiesiems europiečiams, migrantams iš šalies į šalį ir iš kontinento į kontinentą taip svarbu imtis plunksnos. Tai vyksta ir olandų literatūroje, ir visame pasaulyje.