"Revoliucijos našlaičiai" po penkiasdešimt šešerių metų

Nepilnamečių vengrų pabėgėlių liudijimai

21 January 2013
Read in:

“Mažiausiai 15 proc. vengrų, pabėgusių į Austriją, buvo nepilnamečiai. Dauguma jų atvyko kartu su tėvais, o kadangi šeimoms buvo teikiama pirmenybė, netrukus juos priėmė Vakarų valstybės. Tačiau be tėvų atvykę jaunuoliai laisvajame pasaulyje rado užtrenktas duris. Už juos ir jų ateitį niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės. Visi užmiršo, kad būtent šiais jaunuoliais, daugumai iš kurių buvo penkiolika–aštuoniolika metų, vos prieš penketą mėnesių taip žavėjosi antikomunistinės šalys.”

Dagens Nyheter, Stokholmas, 1957 m. balandžio 3 d.

Iš Vengrijos 1956 m. pabaigoje – 1957 m. pradžioje, po antrosios sovietų invazijos, pasitraukė apie 200 tūkst. pabėgėlių, iš kurių apytikriai 20 tūkst. buvo paaugliai, išvykę be tėvų, nelydimi suaugusiųjų. Šie nepilnamečiai iš “karo metų kartos”, gimusios 1939–1944 m., nuo ankstyvos vaikystės patyrė daug kančių, praradimų ir smurto. Tarp jų buvo įvaikintų ar išaugusių valstybiniuose vaikų namuose, vargingų valstiečių vaikų, pramonės pameistrių ar Budapešto vidurinių mokyklų auklėtinių, kilusių iš intelektualų šeimų, kurios iki 1945 m. priklausė vidurinei ar aukštesnei klasei. 1956 m. rudenį daugelis jų entuziastingai dalyvavo revoliucionierių demonstracijose, gatvių kovose, drąsiai stoję prieš sovietų tankus ir komunistinės valstybės saugumo pajėgas. Kai pabėgo į Vakarus, jų likimai susiklostė skirtingai. Laimingesniems pavyko iš pabėgėlių stovyklų Austrijoje ir Jugoslavijoje greitai išvykti į vieną iš 36 šalių, sutikusių juos priimti, o ten buvo apgyvendinti šeimose arba jaunimo namuose. Išmoko kalbų, įgijo vidurinį išsilavinimą, gavo diplomus ir padarė gerą profesinę karjerą, o po daugelio metų grįžo aplankyti savo gimtinės kaip pasiturintys ir gerbiami Vakarų piliečiai. Tačiau buvo ir tokių, kurie daugybę metų plaukė pasroviui, klajojo iš vienos šalies į kitą, dažnai be dokumentų, gyveno iš pašalpų ir atsitiktinio darbo. Dalis įstojo į JAV kariuomenę arba į Prancūzijos Užsienio legioną ir dalyvavo kruviniausiose Alžyro, Vietnamo kovose. Vis dėlto, kaip paaiškėjo vėliau, labiausiai nepasisekė tiems nepilnamečiams pabėgėliams, kurie po keleto mėnesių ar metų sugrįžo į Vengriją, vedami tėvynės ilgesio ir naivaus tikėjimo melagingais amnestijos pažadais. Daugelis iš jų buvo įkalinti ar ilgus metus persekiojami. Išlikę dokumentai liudija, kad po 1956 m. skubiai reorganizuota komunistinė slaptoji policija naujus šnipus gudriai verbuodavo sukiodamasi tarp jaunuolių, sugrįžusių iš Vakarų, – per masines represijas vienus palikdavo laisvėje, kitus įkalindavo.

Šis straipsnis skirtas aptarti “revoliucijos našlaičių” – tos daugybės paauglių, kurie po 1956 m. patirto smurto pabėgo iš gimtosios šalies ir pasklido beveik po keturias dešimtis įvairių pasaulio valstybių, – klajones. Vėlesnis jų likimas iki šiol metodiškai netyrinėtas, padriki šaltiniai nesusisteminti, nepaskelbta net ir tai, kas žinoma. Tokių institucijų kaip Tarptautinis Raudonasis Kryžius, Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba, vakarietiškos imigracinės tarnybos, JAV kariuomenės ir jūrų laivynas, Prancūzijos Užsienio legionas ar buvusi Vengrijos slaptoji policija unikalūs dokumentai taip pat neapžvelgti. Nors skaitydami nepublikuotus atsiminimus, archyvinius spaudos ir radijo reportažus, kalbėdamiesi su tos emigrantų kartos atstovais vis dar sužinome jaudinančių dalykų, tačiau šį iškalbingą tarptautinės reikšmės epizodą vis dar gaubia tiršta nežinios migla.

1956 m. vengrų egzodo mastas ir padariniai

Pažvelkime iš arčiau, kiek nepilnamečių patys vieni, be šeimų, išvyko į Vakarus po antrosios sovietų invazijos, pradėtos 1956 m. lapkričio 4 d. Kas buvo tie paaugliai, kokia jų kilmė? Kokia baimė juos privertė, kokie troškimai skatino palikti gimtąjį kraštą ir leistis nežinomybėn? Kaip juos priėmė Austrijos ir Jugoslavijos pabėgėlių stovyklose? Kas jiems nutiko vėliau, kai dauguma buvo pervežti į vieną iš 36 šalių, sutikusių juos priglausti? Autorius, 1956 m. gimęs “revoliucijos vaikas”, seniai jautė poreikį ištirti tikruosius praeities faktus, kuriuos komunistų valdžia slėpė, klastojo.

Po Antrojo pasaulinio karo tai buvo pirmasis masinis pabėgėlių srautas Europoje, tapęs dideliu iššūkiu tarptautinėms humanitarinėms organizacijoms, privertęs jas keisti savo veiksmų sistemą.

1951 m. įkurtas JT Vyriausiasis pabėgėlių komitetas (JTVPK) turėjo mažą biudžetą ir įgaliojimus tik iki 1956 m. pabaigos. Šią neveiklią instituciją iš miego prikėlė ir mobilizavo Vengrijos pabėgėlių antplūdis. JT Generalinė Asamblėja Niujorke 1956 m. lapkričio 9 d., nepaisydama sovietų protesto, nusprendė, kad visą tarptautinę humanitarinę pagalbą, skirtą Vengrijos pabėgėliams, tvarkys ir koordinuos JTVPK. Tačiau šios organizacijos vadovai nebuvo oficialiai priimti nei Maskvoje, nei Budapešte, net pats JT generalinis sekretorius Dagas Hammarskjöldas bergždžiai bandė vengrų pabėgėlių reikalus tiesiogiai aptarti tiek su Vengrijos, tiek su SSRS vadovybe. Todėl tinkamų humanitarinių ir diplomatinių priemonių, kad nenutrūkstamą pabėgėlių srautą aprūpintų tuo, kas gyvybiškai svarbu, JTVPK teko ieškoti iš Vienos ir Belgrado.

Po intensyvių daugiašalių derybų Vienoje, keletą svarbių savo darbų JTVPK perdavė Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui (TRK), turėjusiam nacionalinius padalinius SSRS ir Vengrijoje, nors juos griežtai kontroliavo komunistų valdžia. Šveicarų rašytoja Isabelle Voneche Cardia vertingoje monografijoje “Vengrijos spalis tarp raudonojo kryžiaus ir raudonosios vėliavos” (L’octobre hongrois entre croix rouge et drapeau rouge, Briuselis, Bruylant, 1996) pabrėžia, kad TRK nuo pat pirmųjų revoliucijos dienų skirstė iš Vakarų siunčiamą paramą, glaudžiai bendradarbiaudamas su naująja demokratiškai išrinkta Vengrijos Raudonojo Kryžiaus vadovybe. Šalis dar nebuvo atsigavusi nuo ją nusiaubusio karo ir paralyžiuota visuotinio streiko, trukusio iki metų pabaigos, todėl jai labai reikėjo materialinės pagalbos. Tai privertė sovietų tankų palaikomą Kádáro vyriausybę pratęsti bendradarbiavimą su TRK ir lapkričio viduryje pasirašyti susitarimą, galiojusį iki 1957 m. birželio.

Po daug žadančios pradžios kilo keletas neišsprendžiamų konfliktų: valdžia priėmė materialinę paramą, bet reikalavo išimtinės teisės kontroliuoti jos paskirstymą. Be to, griežtai atmetė šveicarų Raudonojo Kryžiaus pasiūlymą teikti teisinę ir humanitarinę pagalbą tūkstančiams internuotų ar įkalintų civilių. Įtampa kilo ir dėl priešingų principų, taikomų sprendžiant šeimų suvienijimo, nepilnamečių pabėgėlių reikalus. Kádáro vyriausybė reikalavo, kad TRK perduotų jai pabėgėlių į Vakarų šalis sąrašus, kad Šveicarijos atstovai kuo aktyviau prisidėtų prie visų nepilnamečių pabėgėlių, kurie likę be tėvų, grąžinimo į tėvynę. Tačiau šveicarai tvirtino, kad visi politiniai pabėgėliai turi teisę laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą.

Emigrantai ir reemigrantai

Vengrijos pabėgėlių, pirmiausia nepilnamečių, likimas ilgus metus buvo svarbiausias Šaltojo karo propagandos taikinys, ypač kai sovietų tankų palaikoma Kádáro vyriausybė bandė įrodyti savo teisėtumą ir teisę “išsaugoti gyventojus”, susigrąžindama kuo daugiau pabėgėlių. Kelias pirmąsias egzodo savaites vakarinė šalies siena buvo nekontroliuojama ir pasaulio spauda kitoje pralaužtos geležinės uždangos pusėje bandė išsiaiškinti, kiek vengrų “balsavo kojomis” prieš komunistų diktatūrą. Tiesa, kol vėl buvo įvesta griežta pasienio kontrolė, per “žaliąją”, o netrukus ir per “baltąją” vakarinę Vengrijos sieną didžiuliai žmonių srautai tekėjo į abi puses, nors 1956–1957 m. žiema buvo išties šalčiausia per visą Šaltojo karo laikotarpį, su daug sniego ir ledo. Pirmuosius du mėnesius toks “dvipusis eismas” ypač masino paauglius. Pavyzdžiui, penkiolikmetis Gyula Kozákas iš Budapešto vidurinės mokyklos ir daugelis jo draugų norėjo tik pasižvalgyti po “laisvąjį pasaulį”, tad po kelių savaičių per žaliąją (paskui jau baltąją) sieną sugrįžo, nė vienos valdžios nepatikrinti ir neužregistruoti. Tokias “mokomąsias ir nuotykines išvykas” į Vakarus jiems palengvino tai, kad dėl kilusio chaoso daugumoje Vengrijos mokyklų iki 1957 m. sausio nevyko pamokos.

1956 m. lapkričio 29 d. Reuters iš Vienos pranešė, kad saugiai atvyko 100 000-asis vengrų pabėgėlis. Vengrijos vyriausybė iškart pareikalavo, kad Austrija visus nepilnamečius vengrus grąžintų į gimtąją šalį ir užtikrino, esą tiems piliečiams, kurie nelegaliai išvyko iš šalies, bet grįžo iki 1957 m. kovo, bus taikoma amnestija.

Nepilnamečiai atsidūrė ne tik Vakaruose (Austrija) arba Pietuose (Jugoslavija), bet ir Rytuose (SSRS), tiesa, ne savo noru. Apie juos komunistinė spauda nieko nerašė ir nebuvo jokios vilties rasti paauglius, pasitelkiant Raudonąjį Kryžių, nes jie tapo Raudonosios armijos ir KGB belaisviais. Slapta vidinė 1956 m. lapkričio 15 d. sovietų ataskaita nurodo, kad iš 846 vengrų, įkalintų Užhorode (Ukraina), 68 buvo 15 ir 17 metų amžiaus nepilnamečiai, tarp jų 9 mergaitės. Ataskaitą rašęs KGB pareigūnas siūlė: “Manyčiau, reikėtų įgalioti atsakingus ir kompetentingus kolegas (gal net kelis vengrus) nedelsiant peržiūrėti šių įkalintų Vengrijos piliečių bylas ir išlaisvinti visus, kurie buvo suimti dėl nepagrįstų kaltinimų.” Tiesa, tam prireikė dar dviejų mėnesių.

Artėjant Kalėdoms, Laisvosios Europos radijas Miunchene ir jau ne “laisvas” Kossutho radijas Budapešte stojo į karštą propagandinį mūšį, dažnai transliuodami reportažus apie emigrantus ir reemigrantus, perduodami pabėgėlių pranešimus jų šeimoms ir atvirkščiai. Kádáro vyriausybė į Vieną ir Belgradą delegavo vadinamuosius repatrijavimo komitetus, siuntė diplomatines notas, reikalaudama grąžinti nepilnamečius pabėgėlius iš juos priglaudusių Vakarų šalių. Vengrijos valdžia aprūpindavo specialiais pasais tuos tėvus, kurie nusprendė “sūnus paklydėlius” iš Austrijos ir Jugoslavijos pabėgėlių stovyklų parsigabenti namo. Likus savaitei iki Kalėdų, Vienos oro uoste nusileido lėktuvas, atskraidinęs JT Vyriausiąjį pabėgėlių komisarą ir JAV viceprezidentą Nixoną, jie atvežė pabėgėliams pusės milijono dolerių pagalbą, daug insulino ir gerą žinią, kad JAV vyriausybė gerokai padidins jiems imigrantų kvotą (tad daugiau kaip 50 000 vengrų naujus namus rado JAV).

Austrija, kuriai teko 90 proc. pabėgėlių srauto, per porą savaičių sugebėjo įsteigti šimtus laikinų ar ilgalaikių prieglaudų – tai buvo didelės stovyklos tūkstančiams žmonių (pvz., Eizenštate, Traiskirchene, Zalcburge), paskirstymo centrai (pvz., Velse, Pasau, Ryde), daugybė mažesnių vietinių prieglaudų visoje šalyje. Nepilnamečiai pabėgėliai dažniausiai patekdavo į jas, veikusias viešbučiuose, pensionatuose, bendrabučiuose, vilose, pilyse, moterų vienuolynuose. Nuo 1957 m. pavasario buvo atidarytos penkios naujos vengrų vidurinės mokyklos, įkurta nemažai jaunimo namų. Predinge veikė paauglių paskirstymo centras, o Kacdorfe, Mariacelyje ir kitur – specialūs institutai vengrų mergaitėms. Kur atsidurs nepilnamečiai pabėgėliai, dažniausiai priklausė nuo to, kokios šalies, tarkim, švedų, norvegų, danų, olandų ar prancūzų Raudonasis Kryžius vadovavo prieglaudai. Vis dėlto didžiausią vaidmenį suvaidino Austrija, palyginti maža neutrali šalis “buferinėje zonoje”, vos prieš metus atsikračiusi sovietų karinės kontrolės. Vyriausybė darė ką galėdama, kad suvaldytų vengrų pabėgėlių krizę, sprendė jautrias humanitarines ir žmogaus teisių problemas, susijusias su nepilnamečiais pabėgėliais, kartais drįsdama pasipriešinti tiek Rytų bloko politiniam spaudimui, tiek Vakarų reikalavimams.

Maršalo Josipo Broz Tito vadovaujama Jugoslavija, komunistinė šalis, dar prieš metus laikyta didžiausia Maskvos ir jos satelitų prieše, Vengrijos pabėgėlių reikalus irgi priėmė kaip politinį iššūkį, bet dėl skirtingų priežasčių ir puoselėdama visai kitokias ambicijas. Daugelis iš 20 000 čia prisiglaudusių vengrų galiausiai buvo išgabenti į Vakarų šalis, tačiau dešimtadalis jų, reikalaujant Vengrijos valdžiai, vis dėlto grąžinta į gimtąjį kraštą, tarp jų nemažai nepilnamečių, o keletas šimtų liko šioje komunistinėje pietinių slavų valstybėje. Prieštaringa Tito taktika Rytų ir Vakarų blokų atžvilgiu aiškiausiai matyti iš elgesio su nepilnamečiais pabėgėliais. Jugoslavijos valdžia ir valstybinės saugumo pajėgos (UDB) kartais demonstratyviai saugodavo juos nuo Vengrijos pasieniečių ir šnipų (tarkim, išvarė iš šalies daug vengrų slaptosios policijos pareigūnų, šniukštinėjusių aplink pabėgėlių stovyklas), o kartais klusniai grąžindavo į gimtinę pagal Vengrijos vyriausybės sudarytus sąrašus. Gruodžio pradžioje pasienio zonoje buvo įkurtos laikinos prieglaudos, ėmė veikti paskirstymo stovyklos. Vėliau atokiose Kroatijos ir Serbijos vietovėse atsirado kelios didesnės ilgalaikės pabėgėlių stovyklos.

Vienas iš nepilnamečių pabėgėlių – Sándoras Nemesas, kuriam per revoliuciją buvo 15 metų, Seksardo vidurinės mokyklos devintokas, pabėgęs vienas ir internuotas atokioje vietovėje Slavonijos (Kroatija) kalnuose, prisimena: “Tai buvo didžiulės kareivinės, anksčiau naudotos kaip nacių koncentracijos stovykla. Pusantro metro aukščio sniego pusnys, spygliuotos vielos tvora. Bokštuose sargybiniai su automatais, nukreiptais į mus… Mūsų, sukrėstų ir apleistų vengrų, ten buvo tūkstančiai: vyrai, moterys, vaikai, senyvi žmonės, apimti didžiulės baimės ir liūdesio. Visi norėjome iš ten ištrūkti, nes kareiviai, dėvėję kepures su raudonomis žvaigždėmis, elgėsi labai žiauriai. Badas ir kančios pavertė žmones pabaisomis. Tarp pabėgėlių dažnai pasitaikydavo vagysčių, muštynių, užpuolimų, kartais net nužudymų. […] Prisimenu mirtimi pasibaigusį bandymą pabėgti – sargybiniai pradėjo šaudyti iš bokštų ir vieną bėglį nušovė, kitą sunkiai sužeidė. Viena jauna nėščia mergina nusižudė, iššokusi pro langą iš trečio aukšto. […] Taip tęsėsi iki kito pavasario.”

Sándoras vėliau pateko į Prancūziją, kur įstojo į Užsienio legioną.
Nadykanisos vidurinės mokyklos dešimtokas Nándoras Orbánas, kartu su trim klasės draugais 1957 m. pradžioje pabėgęs į Jugoslaviją, patyrė panašius vargus. Devynis mėnesius kilnotas iš vienos stovyklos į kitą, pagaliau atsidūrė Eseke, pervežimo į Australiją “atrankos” stovykloje. Skausmingai ilgą pabėgėlių “rūšiavimo” procesą pagreitino įvykusi tragedija. Vieno paauglio vyresnioji sesuo, universiteto studentė, ir jos sužadėtinis jau buvo atrinkti vykti į Australiją, kai paaiškėjo, kad sąraše nėra nepilnamečio jos brolio: “Berniukas tą pačią dieną pabėgo per tvorą ir šoko po greituoju traukiniu. Jo savižudybė visus labai sujaudino ir papiktino, net australai atrodė sukrėsti, matyt, todėl tiems, kurie buvo kreipęsi anksčiau, leista išvykti į Australiją. Aš irgi buvau atrinktas netrukus po šio nelemto įvykio”, – atsimena Orbánas.

Įvaikinimas

Kiek nepilnamečių vengrų Vakarų šalyse priėmė šeimos? Kam jos teikė pirmenybę?

Nors statistikos duomenų neturime, iš to meto spaudos ir surinktos papildomos informacijos gali susidaryti įspūdis, kad tūkstančius jaunuolių priglaudė ir įsivaikino šeimos, ypač Austrijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Beniliukso ir Skandinavijos šalyse. Šveicarijos Raudonojo Kryžiaus (ŠRK) dokumentai rodo, kad vien šveicarų šeimos priglaudė 580 nepilnamečių vengrų pabėgėlių (į tą skaičių neįtraukti nepilnamečiai Vengrijos žydai, įvaikinti aktyviai tarpininkaujant vietinėms žydų organizacijoms). ŠRK archyvuose išsaugotos konfidencialios bylos, nors jų dar negalima viešinti, suteikia tvirtą pagrindą statistinėms išvadoms. 1956 m. pabaigoje – 1957 m. pradžioje iš viso 499 vengrų vaikai be šeimų atvyko į Šveicariją, jauniausias buvo 3 metukų berniukas, vyriausia – 17-metė mergina. (Po metų iš Austrijos atvyko dar 80 nepilnamečių pabėgėlių, bet jų bylos ne tokios detalios.) Padedant ŠRK, juos visus per porą dienų ar savaičių priglaudė šeimos, bet tai nebuvo įvaikinimas teisiniu požiūriu. Globėjai rūpinosi vaikais, tačiau toji globa buvo greičiau de facto negu de jure. Aukotojų pinigais ŠRK dosniai rėmė globos programą, nors dauguma globėjų šeimų priklausė viduriniajai klasei ar buvo net labiau pasiturintys. Penktadalį globojamų vaikų sudarė mergaitės. Per metus 85 iš jų grąžino į Vengriją, 40 pervežė į kitas šalis. (Deja, tolesnis jų likimas nežinomas.) ŠRK duomenimis, dauguma iš tų vaikų, kurie liko Šveicarijoje, sėkmingai rado naujas šeimas, jei ne visam gyvenimui, tai daugeliui metų.

Panašiai “revoliucijos našlaičius” priėmė ir Italija. Vengrų žurnalistė emigrantė Zsuzsa Sz?nyi savo atsiminimuose apie 1956-uosius rašo: “Italijoje net tuo metu buvo sunku rasti darbą, tačiau daugybė šeimų pasisiūlė padėti jauniems vengrų pabėgėliams. Italų šeimos priglaudė nepilnamečius berniukus (dauguma jų buvo kalnakasių pameistriai), atvykusius iš Pécso anglių kasyklų.”

Septyniolikmetį našlaitį Tiborą Sámuelį Pataky, kurio tėvas tarpukariu buvo ministras, o motina – garsi aktorė, suėmė antrąją revoliucijos dieną per policijos gaudynes gatvėje, tris dienas kalino ir tardė centriniame ÁVH (vengriškasis KGB) kalėjime, nors gatvių kovose vaikinas nedalyvavo. Vėliau jam pavyko pabėgti į Austriją, o 1957 m. kovą Otto Mülleris, vidurinės mokyklos mokytojas, kartu su kitais išvežė į Glarusą (Šveicarija). Nors nebuvo oficialiai įvaikintas, jį augino draugiška ir intelektuali šeima. Tiesa, globėjai neįstengė apmokėti jo aukštojo mokslo ir Tiborui teko pačiam užsidirbti pragyvenimui. Vis dėlto ambicingas jaunuolis padarė puikią karjerą, tapo Šveicarijos tekstilės kompanijų asociacijos prezidentu.

Tačiau sekėsi toli gražu ne visiems. Kiekvienu atveju priežastys buvo skirtingos, bet dažniausiai tą galima paaiškinti dideliais socialiniais ir kultūriniais skirtumais, kalbos barjeru. Kartais net labai atsidavusios ir pasiturinčios šeimos grąžindavo įvaikius, o kai kada, kilus rimtiems konfliktams, nepilnamečiai pabėgdavo ar nusižudydavo.

Lájoso Kisso istorija buvo viena nepaprasčiausių, su politinio kuriozo prieskoniu. Trylikametis berniukas, pabėgęs iš Dorogo (kalnakasių miesto) našlaičių prieglaudos, atsidūrė Austrijoje, o iš ten prieš pat Kalėdas kartu su dar 30 berniukų buvo perkeltas į Portugaliją, į Santa Mare vaikų namus netoli Lisabonos. “Po kelių dienų mūsų aplankyti atėjo buvęs Vengrijos gubernatorius Miklosas Horthy’s, kaip pats sakė, kad pareikštų užuojautą Vengrijos jaunimui, patyrusiam tokią pačią politinę tremtį kaip ir jis. Kažkodėl išsirinko mane, pasiėmė su savimi ir nuo tada gyvenau jo rezidencijoje Lisabonoje”, – prisimena Lájosas. Tačiau toks simboliškas įvaikinimas, labiau politinis, o ne asmeninis gestas, “vargšui jaunajam proletarui iš Dorogo”, kaip save vadino Lájosas Kissas, atrodė šaltas ir konservatyvus, o prabangus gyvenimas netrukus baigėsi, nes admirolas Horthy’s po dviejų mėnesių mirė. Paaugliu iškart buvo atsikratyta ir jį užgriuvo visi vienišo vaiko svetimame krašte rūpesčiai: “Kai mane išvijo, nutariau pažinti gyvenimą ir kurį laiką valkatavau. Vėliau patekau į pataisos namus, o paskui buvau išsiųstas atgal į Austriją, kur tapau automobilių mechaniku.” Sulaukęs pilnametystės, Lájosas išvyko į Ameriką ir gyvena Passice netoli Niujorko.

Kolektyvinė emigracija

Pagal JT Generalinės Asamblėjos 1957 m. sausio 10 d. rezoliuciją 1132/XI buvo įkurtas Specialusis komitetas, kurio užduotis buvo ištirti Vengrijos 1956 m. revoliuciją, sovietų armijos intervenciją ir aplinkybes, atvedusius prie to, kad buvo sudaryta Jánoso Kádáro kontrrevoliucinė vyriausybė. Penkios šalys paprašytos deleguoti narius į šį komitetą: Australija, Danija, Ceilonas, Tunisas ir Urugvajus.

Penketo komitetas prieš pateikdamas pirmąją ataskaitą “Vengrijos klausimu” Generalinei Asamblėjai, apklausė 111 atsargiai parinktų pabėgėlių, apsigyvenusių Niujorke, Romoje, Vienoje, Ženevoje ir Londone. Tarp jų buvo ir vidurinės mokyklos mokinė iš Budapešto, kurios liudijimas konfidencialiai išklausytas ir įrašytas Vienoje 1957 m. kovo pabaigoje, jam suteiktas identifikacijos kodas “PP”. Merginos vardas ir tolesnis likimas vis dar yra įslaptinti, nes vadinamasis Penketo komitetas visiems liudytojams apdairiai užtikrino anonimiškumą, nors Sovietų Sąjungos delegacija Jungtinėse Tautose primygtinai reikalavo atskleisti jų sąrašą. “PP” tapo liudytoja vargu ar atsitiktinai. Moksleivių parlamentas dar iki revoliucijos išrinko ją į penkių žmonių delegaciją deryboms su Švietimo ministerija dėl mokyklų reformos. “PP” buvo viena iš moksleivių demonstracijos, oficialiai uždraustos, bet vis tiek įvykusios spalio 23 d., organizatorių. Tą pačią naktį prie Radijo komiteto kartu su daugiatūkstantine minia ji reikalavo paskelbti šešiolika punktų, kuriuos pateikė moksleiviai, kad paskatintų pokyčius. ÁVH pajėgos pradėjo šaudyti į taikius demonstrantus. Vėliau, vykstant kovoms gatvėse, “PP” dirbo ligoninės pirmosios pagalbos skyriuje, slaugė sužeistuosius. Ji matė žiaurias ÁVH represijas prieš gatvėse pagautus beginklius moksleivius. Be to, turėjo artimų draugų tarp šimtų suimtų ir į Užhorodo (SSRS) kalėjimą KGB išgabentų bendraamžių. Po lapkričio 4-osios saugumiečiai atkakliai ieškojo “PP”, todėl ji tris mėnesius slapstėsi, kol 1957 m. vasario pradžioje pabėgo į Austriją. Caritas apgyvendino ją vienuolyne kartu su dar trisdešimčia pabėgėlių.

Iš kai kurių vidurinių mokyklų, ypač Budapešte ir pasienyje su Austrija, pabėgo ištisos klasės, dažnai vedamos mokytojų. Geras to pavyzdys yra pasienio miesto Soprono Berzsenyi vidurinė mokykla, likusi beveik tuščia, nes dauguma mokinių ir mokytojų pasitraukė į Austriją, vedami direktoriaus Rezs? Peéry’o, vėliau tapusio garsiu Vengrijos pabėgėlių vidurinės mokyklos, atidarytos Obertraune, mokytoju. Kitas žinomas “kolektyvinės emigracijos” pavyzdys – Soprono Specialioji miškininkystės mokykla. Iš jos iškeliavo trečiųjų ir ketvirtųjų kursų mokiniai kartu su vietinės Miškininkystės kolegijos studentais ir profesoriais. Baigė studijas Kanadoje, netoli Powell Hillo, kur jauniesiems pabėgėliams buvo įkurtas Mokymo vengrų kalba institutas.

Austrijos vyriausybė iki 1957 m. sugebėjo įsteigti vidurinių mokyklų su bendrabučiais tinklą maždaug 2000 vengrų moksleivių, veikusį beveik šešerius metus. JT Vyriausiasis pabėgėlių komitetas kartu su prancūzų, olandų ir norvegų atstovybėmis rūpinosi tokių mokyklų išlaikymu. Nuo 60 iki 90 proc. jų auklėtinių – “našlaičiai” (pabėgėliai be šeimų). 1963 m. visos mokyklos buvo uždarytos (vienintelė vidurinė mokykla vengrų emigrantų vaikams liko Burg Kastle, Bavarijoje, Vokietijoje, įkurta 1958 m.). Dauguma jas baigusiųjų gana sėkmingai išlaikė gyvenimo egzaminą, tapo mokytojais, gydytojais, inžinieriais, ekonomistais, verslininkais, o po 1990-ųjų vėl įsikūrė gimtajame krašte. Tačiau daug jų draugų, iš Austrijos iškart sugrįžusių į Vengriją, susidūrė su daug žiauresne realybe (András Lénárt: Fluchtgeschichten von 1956er Jugendlichen, in: Die ungarische Revolution und Österreich 1956, Viena, Czernin Verlag, 2006, p. 465–495).

Nepilnamečiai reemigrantai, tapę slaptosios komunistų policijos agentais

Menki Vengrijos valstybės saugumo archyvų Budapešte (toliau ÁBTL) likučiai rodo, kad nuo 1957 m. vien tik Vašo rajone (Vakarų Vengrija) buvo užverbuoti 8 nauji nepilnamečiai slaptieji agentai. Šiems beprotiškai įbaugintiems jaunuoliams – atsiminkime jų pabėgimą iš šalies 1956 m., už kurį jiems nebuvo atleista, nes žadėtoji amnestija pasirodė esanti akių dūmimas, – pavesta šnipinėti draugus, kad išsiaiškintų, ar kurie nors iš jų neketino išvykti į Austriją, pranešti apie grįžusius emigrantus ir juos stebėti. Sprendžiant iš registracijos dokumentų, dauguma užverbuotųjų augo didelėse darbininkų ar valstiečių šeimose, būdami paaugliai, metė mokyklą ir pradėjo dirbti nekvalifikuotą darbą valstybiniuose ūkiuose, gamyklose netoli Austrijos pasienio. Po vienų ar dvejų metų dauguma jų buvo pašalinti iš šnipinėjimo tinklo kaip “netinkami”, “nesugebantys gauti operatyvinės informacijos”, tačiau tik vienas iš jų, slapyvardžiu “Puskás”, pats išdrįso atsisakyti šnipinėti savo draugus. Iš tų aštuonių nepilnamečių šnipų tik vienas darbavosi ilgiau: vidurinės mokyklos auklėtinis iš pasienio miesto Sombathėjaus, slapyvardžiu “Lázáris”, vėliau tapęs teisininku, sugebėjęs kaime susikurti neblogą advokato karjerą, slaptajai policijai rašė ataskaitas iki 1972 m., kol pagaliau buvo paleistas. Dauguma ilgų jo “pranešimų” atskleidžia, kad tai protingas, ambicingas, tačiau moraliai pakrikęs jaunas vyras.

Didelis ankstesnis šnipų tinklas revoliucijos metais suiro, visą sistemą reikėjo kurpti iš naujo, ypač “jaunimo skyrių”. Tai gerai atspindi Vengrijos vidaus reikalų ministerijos II/5-f departamento konfidenciali slapta 1958 m. pradžios ataskaita “Dėl dabartinės vidurinių mokyklų auklėtinių ir mokytojų politinės padėties”: “Yra ištisų rajonų, kuriuose mūsų slaptųjų tarnybų operatyviniai daliniai gali pasikliauti tik vienu ar dviem agentais. […] Tarkim, Segedo mieste, kur veikia trys vidurinės mokyklos, dvi pedagoginės mokyklos ir dešimt pramoninių mokyklų, šiuo metu turime tik vieną agentą visoms joms kontroliuoti” (ÁBTL A-985/2).

Tarp nepilnamečių, kurie, sugrįžę iš Vakarų, buvo priversti tapti slaptosios policijos šnipais, minimas ir kalėjimo agentas slapyvardžiu “Pál Csorba”. Jo ataskaitos, rašytos ranka daugiau kaip šešerius metus, nuo 1960 iki 1968 m., susegtos keturiuose storuose segtuvuose (ÁBTL-M18130; M-24608, M-24608/1-2), – tai šokiruojantys liudijimai, daugmaž patikimai išsaugoję daugybės kalinių žodžius ir charakterius. Tarp tokių buvo ir keletas iškilių intelektualų, politikų – Istvánas Bibo, Árpádas Gönczas, Jen? Széllas ir Ferencas Mére. Slaptasis “reporteris” tapo šnipu, būdamas dvidešimties, netrukus po to, kai Váco kalėjime 1960 m. kovo mėnesį buvo žiauriai numalšintas politinių kalinių bado streikas.

Buvęs agentas dabar yra gerbiamas gamtininkas, aplinkosaugininkas, kurio viešai prieinamoje autobiografijoje ši niūri jaunystės paslaptis nutylėta. 1956 m. rudenį jis, septyniolikmetis vidurinės mokyklos vienuoliktokas, prisišliejo prie ginkluotos revoliucionierių grupuotės Széna tér (Šieno turgaus aikštė), vėliau pabėgo į Austriją, dalyvavo keliuose emigrantų sąmoksluose ir buvo užverbuotas britų žvalgybos, kuri jį su slaptomis užduotimis siųsdavo į Budapeštą. 1957 m. sausio pabaigoje per trečią kelionę į Vengriją buvo pagautas, suimtas ir nuteistas 12 metų kalėti. Paleistas 1963 m. pavasarį, paskelbus visuotinę amnestiją. Nuolatinėse ataskaitose apie Istváną Bibo ir kitus kalinius pastebimas ryškus paradoksas: pats vis labiau palūždamas, “Csorba” detaliai aprašo drąsiausius kitų poelgius, suprantama, papildydamas juos neigiamais komentarais. Tarkime, rašo, kaip iškilūs vidutinio amžiaus mokslininkai, rašytojai ir politikai (Bibo, Gönczas, Mére ir kt.) moko, globoja jaunus neišsilavinusius darbininkus, bando pagelbėti bėdos ištiktiems, rizikuodami perduoda iš kalėjimo slaptus raštelius ir t. t. Taigi jų išdavikas tapo tikru draugystės, kalinių solidarumo ir ištikimybės aukštiems moralės standartams metraštininku.

Paauglių, kovojusių už laisvę, patirtos represijos

Šešiose iki šiol išleistose Lászlo Eörsi’o monografijose apie Budapešto ginkluotus revoliucinius būrius, pavyzdžiui, naujausioje knygoje “Barosso respublika, 1956” (Budapeštas, L’Harmattan, 2011, www.eorsilaszlo.hu) aprašyta daug nepilnamečių, drąsiai dalyvavusių gatvės kovose, gelbėjusių sužeistuosius. Dešimtys paauglių vėliau išvyko į Vakarus, bet netrukus grįžo į Vengriją, kur buvo policijos persekiojami arba ilgam įkalinti. Čia neaptarsime visų individualių atvejų, paminėsiu tik kelias nepilnamečių grupes, kurios po 1956 m. tapo negailestingų represijų aukomis.

Šeštajame dešimtmetyje sostinės Budos dalyje, viename seniausių Úri (Džentelmenų) gatvės pastatų, viduramžių pilyje, buvo mūrininkų pameistriams skirtas bendrabutis. Dauguma čia gyvenusių paauglių, kilusių iš kaimo, nuo pat revoliucijos pradžios prisijungė prie kovotojų už laisvę grupės Széna tér (Šieno turgaus aikštė). Jie tapo pasiuntiniais, patruliavo, gamino Molotovo kokteilius padegti sovietų tankams, dažnai ir patys stodavo į kovą. Vėliau daugelis be tėvų pabėgo į Vakarus, tarp jų ir septyniolikmetis Árpádas Képesas, migravęs per šešiolika šalių, kol galiausiai įstojo į Prancūzijos Užsienio legioną, bet po kelių mėnesių pabėgo iš Alžyro. 1958-ųjų pabaigoje grįžo į Vengriją ir buvo suimtas. Be jo, dar bent šeši nepilnamečiai mūrininkų pameistriai, 1956 m. tapę kovotojais už laisvę, vėliau buvo nuteisti kalėti nuo šešerių iki aštuonerių metų.

Kita istorija veda mus į Aszodo kaimo nepilnamečių pataisos mokyklą. Ją lankė ir keturiolikmetis Gergely’s Fodoras (pravarde “Dygliuotas”), našlaitis, augęs vaikų namuose. 1956 m. spalį tuziną savo draugų jis įkalbėjo pabėgti, ir jie, apsiginklavę vietinėse kareivinėse, nužygiavo beveik 50 kilometrų iki Budapešto, kur prisijungė prie revoliucionierių. Bebaimiai paaugliai pirmiausia pasisiūlė padėti didžiausiam laisvės kovotojų atramos punktui Corvino skersgatvyje, vėliau perėjo į Budą, kalvotąją miesto pusę, ir prisidėjo prie sukilėlių, apsistojusių Schmidto pilyje. Jų užduotis buvo stebėti strateginius sovietų tankų, besiveržiančių į sostinę, manevrus. Jaunieji žvalgai drąsiais veiksmais bandė sutrukdyti SSRS kariuomenei patekti į miestą, pavyzdžiui, netoli Bago miško susprogdino tiltą, kuriuo turėjo važiuoti tankai. Kai sukilimas buvo nuslopintas, šešis berniukus iš “Aszodo divizijos” suėmė ir nuteisė kalėti nuo penkerių iki devynerių metų.

Dar tragiškesnis, labai jaudinantis buvo kalnakasių pameistrių, 14–17 metų berniukų, kurie mokėsi Oroszlány anglių kasyklose, pasiaukojimas. Antrąją revoliucijos savaitę iš Budapešto jie buvo išsiųsti namo, į tolimą rytinį Vengrijos pakraštį. Tačiau toliau Rytų geležinkelio stoties negalėjo nukeliauti, nes visi geležinkeliai, vedantys į rytus, buvo užblokuoti sovietų armijos. Iš tų 400 paauglių maždaug 90 savo noru prisijungė prie Barosso aikštės sukilėlių, kai iki antrosios sovietų invazijos spalio 4-ąją buvo likusi vos viena naktis. Ryte jie tapo pirmosiomis baisaus antpuolio aukomis. Daugelis žuvo, buvo sužeisti arba dingo be žinios, kitiems pavyko pabėgti į Vakarus, bet vėliau jie ryžosi grįžti – nesitikėjo, kad gimtinėje bus suimti ir ilgam įkalinti.

Nepilnamečiai pabėgėliai, įstoj JAV kariuomen

ę

1963 m. pradžioje, pirmaisiais “Kádáro įsitvirtinimo” metais, policijos pulkininkas Lájosas Káraszas, Vengrijos vidaus reikalų ministerijos kontržvalgybos departamento BM III/II vadovas, įsakė, kad dvidešimt jam pavaldžių regioninių departamentų pradėtų naujas bylas visiems vengrams, anksčiau ar tuo metu vis dar tarnavusiems “priešiškose imperialistų kariuomenėse”. Dvi didžiausios tikslinės grupės buvo vengrų emigrantai, įstoję į JAV kariuomenę ir Prancūzijos Užsienio legioną, apytikriai aštuoni ar dešimt tūkstančių vyrų. Nors iš pirmosios, JAV karių, kategorijos yra išlikusi tik Dėro-Šoprono rajono byla, o iš antrosios, legiono kategorijos, – tik Pešto rajono byla (t. y. vos dvi bylos iš keturiasdešimties), net ir šių dokumentų pakanka, kad atsiskleistų stulbinančios detalės.

Pradėkime nuo vengrų “emigrantų kontingento” JAV kariuomenėje po 1956 m. Slaptoje Dėro-Šoprono rajono byloje pateikta išsami informacija apie 134 vyrus, kurie išvyko į Vakarus ir tarnavo JAV kariuomenėje. Bet iš kur komunistinės valstybinio saugumo pajėgos tiek daug žinojo apie vengrų savanorius, prisiekusius “žvaigždžių ir juostų” vėliavai? Panašu, kad pagrindiniai informaciniai slaptosios policijos šaltiniai buvo trys: 1) nuolatinė laiškų kontrolė; 2) slaptųjų agentų ataskaitos; 3) reemigrantų ir jų giminaičių apklausos. Iš tų 134 samdinių, užregistruotų, kai buvo paleisti arba pabėgo, 25 sugrįžo į Vengriją iki 1965 m. Beveik trečdalis sąraše išvardytų vyrų, prieš išvykdami į Vakarus, buvo nepilnamečiai (ÁBTL 3.1.5. O-18563/1, p. 163–178). Tad prie šių 38 nepilnamečių emigrantų pridėję dar maždaug dukart tiek panašaus amžiaus, bet nežinomų jaunuolių, tarnavusių JAV kariuomenėje, gautume taikos metų kuopą, o atsargiai ekstrapoliuodami šalies mastu, galėtume spėti, kad iš viso į JAV kariuomenę įstojo maždaug du su puse tūkstančio nepilnamečių vengrų emigrantų.

Jų asmeninės istorijos labai įdomios. Daugeliui net nereikėjo perplaukti Atlanto, kad patektų į Amerikos kariuomenę – jie galėjo keletui metų parsisamdyti budėtojais ar pagalbiniais darbininkais bet kurioje iš JAV karinių bazių, dislokuotų Vakarų Vokietijoje, Italijoje ar Prancūzijoje. Pavyzdžiui, Zoltánas D., spynų meistro pameistrys iš Dėro miesto, prieš sugrįždamas į Vengriją tarnavo keliose JAV karinėse bazėse Vakarų Vokietijoje, o Tiboras Rajna (pravarde “Blondinas”), su keletu draugų pabėgęs į Austriją, iš pradžių buvo nuvežtas į Belgiją, o iš ten nelegaliai nusigavęs į Vakarų Vokietiją, tarnavo JAV kariuomenės štabe Frankfurte. Kiti nepilnamečiai, kuriems pavyko pabėgti anksčiau, galėjo su pirmaisiais pabėgėliais lengvai pasiekti Naująjį Pasaulį, o ten, sulaukę pilnametystės, įstoti savanoriais į kariuomenę arba jūrų laivyną. Tie, kurie, prieš išvykdami iš gimtinės, baigė dvi ar tris technikos arba vidurinės mokyklos klases, čia galėjo tikėtis neblogos perspektyvos. Jei buvo pakankamai darbštūs ir ištvermingi, lengvai išlaikydavo puskarininkio ar karininko egzaminus, o aukštąjį (civilinį) jų mokslą apmokėdavo Pentagonas, mainais už tarnybą kariuomenėje, kai baigs studijas. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio vis daugiau jaunų vyrų trumpam atvykdavo į Vengriją aplankyti savo šeimų, jau būdami Amerikos piliečiai ir JAV karininkai, dėl aukštojo mokslo studijų laikinai nutraukę reguliariąją tarnybą.

Slaptosios policijos 1965 m. pabaigos ataskaitoje paminėta, kad į Dėro-Šoprono rajoną atvyko devyni tokie asmenys, iš jų keturi – 1956 m. pabėgėliai nepilnamečiai. Ataskaitos išvadose tipinė Zoltáno B., gimusio Dėre 1939 m., istorija aprašyta taip: “Atostogas nuo liepos 28 d. iki rugsėjo 4 d. jis praleido pas seserį Bágyogszováto kaime, 1956 m. lapkritį, būdamas nepilnametis, išvyko į Austriją, iš ten po pusės metų emigravo į JAV. 1959–1961 m. tarnavo JAV kariuomenėje ir vėliau gavo stipendiją studijoms Ekonomikos universitete. Netrukus pradės penktą kursą su mėnesine 275 dolerių stipendija. Apklausiamas griežtai atsisakė atsakyti į klausimus apie JAV kariuomenę, ciniškai pareiškęs, kad tokios informacijos negali mums suteikti” (ÁBTL 3.1.5. O-18563/1, p 53).

Tačiau toli gražu ne visų vengrų, tapusių JAV kariais, karjera buvo sėkminga. Remiantis 1963 m. birželio mėnesį rašyta agento ataskaita, Zoltánas J. (gimęs Budapešte 1940 m.) savo tėvams, gyvenantiems B?nyrétalapo kaime Vakarų Vengrijoje, slapčia atsiuntė žinutę, “pranešdamas, kad įstojo į JAV kariuomenę ir šiuo metu atlieka tarnybą Vakarų Vokietijoje. Kadangi tėvus informavo slaptai, negalėjo duoti jiems savo adreso. Tačiau planavo kaip įmanoma greičiau dezertyruoti ir parvykti namo, kol jo neišvežė kariauti į Indokiniją.” Apie kitų “nuotykius” galima sužinoti iš slaptosios policijos ataskaitose pateiktų sugrįžėlių apklausų. Pavyzdžiui, Lászlo M. istorija tokia: gimė 1940 m. Dėre, iš Zalcburgo bazės buvo išvežtas į Klyvlandą, kur vėliau įstojo į JAV jūrų laivyną. Iki 1962 m. gegužės tarnavo povandeniniame laive Carton Conny, bet iš karinio jūrų laivyno bazės Italijoje pabėgo ir nelegaliai grįžo į Vengriją.

Šaltojo karo laikais vengrų pabėgėliai tapo abiejų pusių manipuliacijos aukomis. Kad ir kaip vertintume slaptosios policijos bylas, jos irgi liudija suluošintus “revoliucijos našlaičių” likimus.

Vengrų savanoriai Prancūzijos Užsienio legione

Tyrinėjant, kaip susiklostė tos pačios amžiaus grupės nepilnamečių, vėliau įstojusių į legioną, gyvenimas, pasisekė rasti keletą labiau nepriklausomų šaltinių. Iš apytikriai 500 asmenų, į Prancūzijos kolonijinius dalinius įstojusių 1956–1965 m., kol kas žinomi 256 savanoriai. (Iš viso vengrų legionierių tuo laikotarpiu buvo 3000.) Šiuo atveju galima remtis ne tik slaptosios policijos dokumentais (agentų ataskaitomis, dezertyravusių legionierių apklausų protokolais, laiškais, nuotraukomis iš archyvų ir t. t.), nes dabar jau atviri Legiono archyvai Obanėje (Centre Documentation ir Bureau des Anciens). Be to, 2011 m. vasarą Provanse pavyko rasti būrelį vengrų veteranų, su kuriais darėme interviu ir susukome dokumentinį filmą “Patria nostra”. Visi jie 1956 m. pabaigoje pabėgo, būdami nepilnamečiai, o legione tarnavo nuo 16 iki 30 metų. Dabar priklauso veteranų bendrijai, turinčiai 25 narius Provanse ir apie 70 narių visoje Prancūzijoje.

Iš įvairių šaltinių matyti, kad, išskyrus panašią ankstyvąją patirtį (vaikystė karo metais, 1956-ieji, kovos Alžyre ir kitur), kiekvieno legionieriaus likimas klostėsi vis kitaip. Net ir individualios paskatos stoti į legioną buvo labai skirtingos. 256 žinomų asmenų biografijos rodo, kad vieni buvo arba našlaičiai, arba palikti tėvų, todėl augo vaikų namuose, kiti kilę iš didelių valstiečių ar darbininkų šeimų, bet pasitaikė ir vaikų, augusių viduriniosios klasės, inteligentų, net aristokratų šeimose, kurių aukštą kilmę komunistų valdžia “pagerbė” nuolatiniu kenkimu ir pažeminimais. Dauguma tų paauglių metė mokslą ir dirbo menkai apmokamus vergiškus darbus kasyklose, fabrikuose, kiti pateko už grotų dėl maištavimo, valkatavimo, smulkių vagysčių, bandymų per “geležinę uždangą” pabėgti į Vakarus.

Nenuostabu, kad 1956 m. rudenį visi taip entuziastingai dalyvavo protesto demonstracijose ir revoliuciniame sąjūdyje – dabar, jau perkopę septyniasdešimtmetį, visa tai jie prisimena kaip savo “kovos krikštą”. Trylikametis Jánosas Spátay’us pasisiūlė būti pasiuntiniu ir per rusų tankų užblokuotus Budapešto tiltus nešiodavo revoliucionieriams slaptas žinutes, įsiūtas į futbolo kamuolį. Keturiolikmetis Béla Huberis iš Šoprono pirmasis metė rankinę granatą į vietinį ÁVH štabą, o suaugusiems sukilėliams pabėgus į Austriją, kartu su kitais paaugliais gerai apsiginklavo ir visą mėnesį slapstėsi miškuose Vakarų pasienyje. Šešiolikmetis Gyula Sorbánas ginklo griebėsi pirmąją Radijo centro apgulties naktį ir kelias dienas gamino Molotovo kokteilius, kol buvo sunkiai sužeistas iš rusų tanko paleistos granatos. Sándoras Soosas, septyniolikmetis kalnakasio pameistrys iš Oroszlány, ginkluotas automatu, saugojo įėjimą į New York Palace (viešbutis ir spaudos biuras Budapešto centre). Pabėgo į Vakarus tik su paskutiniais sukilėlių likučiais, praėjus savaitei po antrosios sovietų invazijos.

Minėti paaugliai su daugeliu kitų būsimų legionierių buvo pažįstami dar Vengrijoje, bet artimai susidraugavo tik vėl susitikę Šiaurės Afrikoje, kaudamiesi Alžyre. Vengrai, į legioną įstoję dešimtmečiu anksčiau – Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (dažniausiai kaip karo belaisviai iš prancūzų stovyklų), žiauriai kovėsi Indokinijoje, o savanoriai, įstoję po 1956 m., tarnavo Alžyre, vėliau Korsikoje, Čade, Madagaskare, Taityje ir kitur. Visi samdiniai pasirašydavo penkerių metų sutartį, tačiau tik nedaugelis ištarnavo visą laiką. Vieni išbuvo kelias savaites, kiti atliko prievolę, suteikiančią teisę nuolat gyventi Prancūzijoje ar gauti Prancūzijos pilietybę, bet buvo keletas ištarnavusių nuo 16 iki 30 metų ir gavusių aukščiausią jiems prieinamą jaunesniojo leitenanto laipsnį – paprastai tik Prancūzijoje gimę piliečiai galėdavo tapti legiono karininkais. Legionierius turėjo teisę gauti pensiją, ištarnavęs 15 metų ir aštuonis mėnesius. Pažymėtina, kad dezertyravo ar bandė pabėgti kas ketvirtas vengras samdinys, ypač įpusėjus 1958 m., kai karas Alžyre tapo ypač nuožmus.

Kodėl tiek daug nepilnamečių pabėgėlių nusprendė stoti į Užsienio legioną? Galima įtarti, kad jiems atrodė labai patrauklūs nuotykiai, aprašyti populiariuose bulvariniuose skaitaluose. Tačiau būta ir svaresnių motyvų. Pirmiausia, dauguma šių paauglių paliko namus dėl nuolatinės skriaudos, kentėtos nuo pat vaikystės, o tie, kurie dalyvavo revoliucinėse kovose, bijojo represijų, ir toji baimė buvo pagrįsta, nes sukilėlius, net ir nepilnamečius, slaptoji policija masiškai suiminėjo. Vėliau, kai nutrūko pabėgėliams teikta pagalba, kai nebeliko laikinų darbų, į legiono šaukimo punktus juos atvarė skurdas, nes daugelis badavo, buvo benamiai. Šios kartos legionierių, dingusių be žinios, sužeistų ar žuvusių Alžyro kovose, skaičius dar nenustatytas. Tas pats pasakytina ir apie dezertyrus, ir tuos, kurie liko tarnauti ilgus dešimtmečius. Tik tada, kai visa tai išsiaiškinsime, galėsime susidaryti tikrą vaizdą, kokį prieglobstį jauniems vengrų pabėgėliams suteikė Prancūzijos Užsienio legionas, savo šūkiu Legio [est] patria nostra visiems benamiams žadėjęs naują tėvynę.

Išvados

Kaip matėme, daugeliu atvejų emigravusieji ir reemigravusieji Vengrijos jaunuoliai abiejose “geležinės uždangos” pusėse ilgus metus, jei ne visą gyvenimą, buvo Šaltojo karo įkaitai. Vieniši ir neapsaugoti, iš vienų spąstų pakliuvę į kitus – retas kuris iš jų galėjo laisvai pasirinkti savo likimą ir suaugęs normaliai gyventi. Tas pats, nors dėl skirtingų priežasčių ir skirtingais mastais, galioja ir tiems pabėgėliams, kurie klajojo po daugybę šalių, keitė darbus uostuose, laivų statyklose, fabrikuose, kasyklose, ir tiems, kurie parsisamdė į užsienio armijas, ir tiems, kurie po keleto mėnesių ar kelerių metų sugrįžo į gimtinę, kur jų laukė aršus persekiojimas, teismo bylos, įkalinimas ar per prievartą įpirštas gėdingas slaptosios policijos šnipo vaidmuo, visam gyvenimui užtraukęs kaltės ir gėdos jausmą.

Tačiau ir kitų nepilnamečių gyvenimas susiklostė ne ką geriau – jie metų metus beviltiškai tūnojo pabėgėlių stovyklose ir tapo imigracijos reikalus tvarkančių biurokratų aukomis arba lengvu Vakarų žvalgybos ir propagandos tarnybų grobiu. Šios galingos organizacijos jaunais vengrų imigrantais pasinaudojo, siekdamos savų tikslų. Nereikėtų pamiršti, kiek daug metų užtruko, kol net ir “laisvasis pasaulis” atsikratė šnipinėjimo psichozės ir niūrių grasinimų trečiuoju pasauliniu karu.

Published 21 January 2013

Original in English
Translation by Išvertė Rasa
First published in Kulturos Barai 12/2012 (Lithuanian version); Eurozine (English version)

Contributed by Kulturos barai
© Béla Nové / Kulturos Barai / Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles