Prieš pasakojimų garbinimą

Pasakojimų sureikšminimas, siekiant apibrėžti, kas esame, arba gelbstint planetą, kai kam kelia antipatiją, pavyzdžiui, filosofas Byung-Chul Hanas šią maniją vadina „istorijų pardavinėjimu“. Ar skaitmeniniu būdu supakuotos istorijos suvaržo suvokimą apie dažnai padriką, fragmentišką mūsų pačių gyvenimą? Ar atviruose, akytuose, neišbaigtuose pasakojimuose galima rasti kokių nors alternatyvų, net atsidūrus mirties akivaizdoje?

Kas bendra tarp tokių rašytojų kaip amerikietė Rebecca Solnit, lenkė Olga Tokarczuk, indas Amitavas Ghoshas? Visi trys rašė apie istorijų būtinumą pasauliui išgelbėti. Straipsnyje apie klimato krizę, paskelbtame The Guardian 2023 m. sausio 12 d., Solnit tiesiai šviesiai pareiškė, kad „kiekviena krizė iš dalies laikytina pasakojimo krize“. Naujos, paveikesnės istorijos esą padės žmonėms suvokti, kad įmanomas kitoks gyvenimas. Tokarczuk savo paskaitoje, atsiimdama Nobelio premiją, teigė, kad pasaulis kuriamas iš žodžių, o tai, kas neįvardijama, dingsta. Ragino kurti istorijas, peržengiančias pirmojo asmens perspektyvą, nes daugiasluoksnė grožinė literatūra ryškiau nubrėžia ribą tarp tiesos ir melo, paveikiau ugdo žmogiškumą. Ghoshas rašytojų, apskritai menininkų užduotimi, netgi našta vadina būtinybę pasitelkti istorijas kovai su antropocentrizmu, gresiančiu sunaikinti visą, įskaitant žmonijos, gyvybę Žemėje. Tai „impulsyvus moralinis poreikis“, būtinybė įsiklausyti ne tik į žmonių balsus, o tą daryti padeda istorijos, – rašo jis knygoje „Muskato riešuto prakeiksmas“ (2023).

Aistringus tvirtinimus apie transformuojančią pasakojimų galią, tiesa, atskiestus kaip trečias vanduo nuo kisieliaus, skaitome ir laikraščiuose, portaluose. Atseit jeigu „kairieji“ turėtų gerą istoriją, jie laimėtų rinkimus. Jeigu įtikinamai papasakotume apie gamtos naikinimą, žmonės pagaliau pradėtų klausytis. Siekiant pokyčių, tapo įprasta apeliuoti į emocijas ir tapatybę, o tas geriausiai pavyksta, pasakojant istorijas. Akivaizdu, kad sausi faktai, nerimą keliantys duomenys, informacijos perteklius nepadeda įsijausti. Sielos „portalus“ atveria istorijų pasakojimai. Jei norite paliesti kieno nors širdį, istorijos yra tai, ko reikia. Tariamai taip veikia smegenys, pasaulį suvokdamos per naratyvus. Kai kas teigia, esą save, kitus, ateitį ir praeitį matome, suprantame, tik įsiklausydami į pasakojimus. Gyvenimas yra pasakojimas ir atvirkščiai: „Mes pasakojame istorijas, kad gyventume“, anot amerikiečių rašytojos Joanos Didion garsiosios frazės.

Pasakojimai apsunkina reikalus

Mane labai trikdo šitoks istorijų garbinimas (neįsižeiskit, Rebecca, Olga ir Amitavai). Jau daug metų renku informaciją tema „prieš pasakojimus“, nes jie pirmiausia skamba kaip rinkodara, ypač Nyderlandų kontekste. Istorijų pasakojimas iš tikrųjų pasitelkiamas kaip strategija paliesti žmonių širdis, bet dažniausiai tada, kai yra ką parduoti. Toks pasakojimas, užuot kvietęs mąstyti, blokuoja mąstymą. Tas pats galioja ir anapus reklamos ribų. Mums reikia būti kuo nors įsitikinusiems. Tačiau ką istorijų pasakojimas galėtų paveikti planetinės katastrofos akivaizdoje? Ar dešinieji tikrai pasakoja geresnę istoriją negu įstengia kairieji, ar jie skleidžia tiesiog veiksmingesnę propagandą? Atrodo, mažai kas patvirtina prielaidą, kad pasakojimai daro įtaką tokiu aukštu lygmeniu. Retai išgirstame, kad kokia nors istorija būtų padariusi tokį galingą poveikį.

Trys mano minėti autoriai iš prigimties yra pasakotojai, tačiau jų kūrinių (laimei!) negalima susiaurinti iki politinių sprendimų. Solnit požiūriu, pasaulio supratimą amžiams pakeitė neįveikiama „vyrų viršenybė“. Tokarczuk plečia mūsų akiratį, pasitelkdama „ketvirtojo asmens perspektyvą“, peržengiančią įprastinės egzistencijos ribas. Ghoshas parodo, kokius didžiulius atstumus įvykiai gali įveikti laike ir erdvėje. Iš tų trijų požiūrių aiškiausią poveikį padarė „vyrų viršenybės“ konceptualizavimas, kitų dviejų autorių papasakotos istorijos iš esmės dar labiau komplikavo reikalus.

Akivaizdesni sėkmės pavyzdžiai yra „didieji naratyvai“, tokie kaip Bažnyčios istorija ar politinės ideologijos, juos buvo nepaprastai sunku pakeisti, kad atsirastų erdvės daugybei mažesnių pasakojimų. Argi ne didžiausia transformuojanti jėga buvo laisvė kiekvienam paskelbti savo paties istoriją? Ir vis dėlto kaip tik šita laisvė sukėlė naujų, didingų, vienijančių naratyvų troškimą.

Mane erzina ir tai, kad pasakojimas dažnai panašus į paviršutinišką triuką. Laimei, tie laikai, kai turėjai praleisti pirmąsias penkias kiekvieno ilgo skaitinio pastraipas su privalomais asmeniniais pašmaikštavimais, jau praeityje – dabar tai trumpi, apriboti pasakojimai. Tačiau vis dar dažnai susižavima kuo triukšmingesniais straipsniais ar tinklalaidėmis apie kelionių nuotykius. Vyrauja eseistinis stilius, negrožinę literatūrą derinantis su grožine, viską susieja autentiškas pasakotojo balsas. Labiausiai man patinka šio stiliaus fragmentiškumas ir padrikumas, kitaip tariant, nepasakojamasis aspektas. Mano alergija planetą išgelbėsiančioms istorijoms, kurios turėtų viską sutvarkyti, susijusi su tokių naratyvų išbaigtumu, išsamumu, visų mazgų suraišiojimu ir didžiulės reikšmės viskam suteikimu. Tai neturi nieko bendra su gyvenimu, kokį pažįstu. Bet prie to grįšiu vėliau.

Internetinės istorijos sklandžios ir slidžios tarsi pornografija

Nesu vienintelė, skeptiškai vertinanti istorijų pasakojimus. Straipsniai ir knygos, nukreiptos prieš pasakojimų garbinimą, pasirodo gana reguliariai. Filosofas Galenas Strawsonas jau daug metų priešinasi idėjai, kad žmonės yra būtybės, pasakojančios istorijas, naujausias jo esė rinkinys šia tema „Man įkyrėję dalykai: mirtis, laisvė, savastis etc“ (2018). Peteris Brooksas, literatūros kritikas, turintis pasakotojo patirties, knygoje „Istorijų suvilioti: naratyvų pasitelkimas ir piktnaudžiavimas jais“ (2022) kritiškai apmąsto savo ankstesnį „istorijų pasakojimo svarbos atradimą“, pristatytą veikale „Skaitymas dėl siužeto“ (1984). Filosofas Byung-Chul Hanas neseniai išleido knygą „Naracijos krizė“ (2024), kurioje aršiai narsto istorijų pasakojimo fenomeną, nors tą daro todėl, kad naratyvams suteiktų naują galią.

Pradėkime nuo paskutinio iš trijų paminėtų autorių. Hanas taikliu ir pedantišku stiliumi aiškina, kas, jo manymu, klostosi ne taip, kaip turėtų. Tai, kad šiais laikais visur kalbama apie istorijas, iš tikrųjų rodo jų nyksmą: „Paradoksalu, bet pasakojimo išpūtimas išduoda naracijos krizę. Visame pasakojimų triukšme slypi vakuumas, pasireiškiantis prasmės ir orientacijos stoka.“ Pasakojamos istorijos, anot jo, mažai ką bendra turi su tikromis istorijomis. Hanas grįžta prie mitinio laužo, aplink kurį rinkdavosi jauni ir seni, kad susikaupę, rimtais veidais, sulaikę kvėpavimą klausytųsi genties vyresniųjų. Istorijos neįkainojamos dėl žmogiškųjų, prasmę suteikiančių savybių, o ne dėl nešvankumo, kuriuo jas sutepė kapitalizmas. „Istorijų pasakojimas tapo istorijų pardavinėjimu“, – sako Hanas aštriu tonu. Kuriame istoriją po istorijos, bet jos nėra susijusios su bendra, tikslinga istorija… O be tokios istorijos visuomenė neturi vairo, yra susiskaldžiusi, pasiduoda beprasmybei, vartotojiškumui, pavojingai užsikrečia populizmu ir sąmokslo teorijomis.

Kas iš tikrųjų suteikia istorijoms telkiamąją galią? Hanas tai apibūdina kaip „išbaigtą formą, kuri suteikia prasmę, ugdo tapatybę“. Modernybė sugriovė autentišką patirtį, peržengė visas ribas, todėl praradome ankstesnę uždarą tvarką. Tai pavertė mus vienišais individais, desperatiškai ieškančiais prasmės likučių. Hanas, bėgant metams, regis, darosi vis konservatyvesnis, savąją skaitmeninių technologijų kritiką atmiešia gana senamadiška bendruomenės idėja, o istorijų pasakojimą sieja ne tik su mitiniu laužu, bet ir su ritualais, su religiniu kalendoriumi, su meno aura. Su vietomis ir su laikais, kai buvo galima susiburti toli nuo ekranų. Ten galima dalytis bendrais pasakojimais, kurie „įtvirtina mus būtyje“, užuot klaidžiojus po individualias laiko juostas.

Hanas teigia, kad naracijos žlugimą lėmė dviejų tarpusavyje susijusių veiksnių – kapitalizmo ir socialinių tinklų – derinys. „Tokios skaitmeninės platformos kaip Twitter, Facebook, Instagram, TikTok, Snapchat sparčiai diegia nulinį pasakojimų laipsnį“, – rašo jis. Laužus pakeitė ekranai, telefono šviesoje keičiamės tik informacija, ištraukomis be jokio prasmingo konteksto. „Į klausimą „Kaip redaguoti arba pridurti gyvenimo įvykį savo Facebook profilyje?“ atsakoma: „Slinkite žemyn iki įrašų ir palieskite nuorodą gyvenimo įvykis“, – ironiškai komentuoja jis. Informacijos, neturinčios naratyvinės prasmės, kaupimas generuoja pelną. Technologijų dvynys – kapitalizmas pavertė pasaulį (skaitmenine) universaline parduotuve, kurioje istorijų pasakojimai, užuot praturtinę ar paguodę, tik padeda pardavinėti daiktus ir žmones.

Internete informacija keičiamasi pašėlusiu greičiu. Ne tam, kad sužinotume apie kitus, o kad parduotume save. Savo sunkumus ir sėkmes pristatome TED (viešojo kalbėjimo) formatu. Kurdami asmeninį prekės ženklą, savo istoriją redukuojame iki pirmojo asmens pasakojimo, kuris tarnauja to pirmojo asmens interesams. Visa tai simptomai, rodantys „pagrindinio veikėjo sindromą“. Vadinasi, pasakojimai trukdo ir sisteminei kritikai. Kai visi užsiėmę savęs reklamavimu pardavimo tikslais, išmintis tūno kamputyje. Bendra prasmė iškeičiama į pasklidą beprasmybę. Maria Tumarkin, australų kultūros istorikė, eseistė, internetines istorijas ir pokalbius vadina „universalumo kanalais“ – nuspėjamos siužetinės linijos veda prie fiksuotų išvadų. (Juk bet kokia klišė gali turėti tiktai septynis skirtingus siužetus.) Toks universalizmas „gali pasakojimų ir klausymosi sukurtas erdves, kupinas tylos bei rimties, paversti sklandžiomis, elementariomis, grįžtant prie to, kaip kartą jau buvo, slidžiomis tarsi moterys po braziliško vaško.“ Tai skamba lyg košmaras, pažadinantis Haną vidury nakties: internetinės istorijos tokios pat palaižūniškos ir bejausmės kaip pornografija, momentinis pasitenkinimas, paliekantis vartotojams tik gūdžią tuštumą, didinantis susvetimėjimą.

Kokią alternatyvą siūlo Hanas? Atrodo, jis norėtų, kad vieną universalizmą (informacijos nulius ir vienetus) pakeistų kitas – uždara istorijų seka. Tačiau kaip tas atrodytų, neaišku. Ar Hanas turi omenyje Didžiuosius praeities naratyvus, apie kurių „nuvertimą“ jis tik epizodiškai užsimena? Ar apeliuoja į „didžiąją istoriją“, kuri, pasak karo istoriko, DI entuziasto, rašytojo Yuvalio Noah Harari’o, vienu mostu apima visą žmonijos raidą? Ar sąmokslo teorijoms, kur kiekviena smulkmena vaidina svarbų vaidmenį, tas irgi galioja? O gal jis turi omenyje dar uždaresnę technokapitalistinę sistemą, tokią kaip metavisata ar transhumanizmas? Tokarczuk rašo apie XXI a. Netflix serialų telkiantį „laužą“, tačiau Hanas tai atmeta, serialų vartotojai, pasak jo, vaizdais „penimi kaip gyvuliai“. Reikia pripažinti, kad Netflix pasakojimų formulė jau atgyveno. Tačiau mintis grįžti į praeitį, kai visi pasitenkindavo ta pačia istorija, man atrodo ne tik išsisėmusi, bet ir skamba siaubingai klaustrofobiškai.

Galbūt aš pati esu dalis problemos, kurią įvardija Hanas, – pernelyg postmoderni ir sekuliari, kad įstengčiau įsivaizduoti bendruomenę, vienijamą istorijų. Nuo tada, kai ėmėme istorijas laikyti konstruktais, taigi sąlyginėmis ir pakeičiamomis opcijomis, prasidėjo „postnaratyviniai laikai“, – rašo Hanas. Ir tai nėra aplinka, kokioje jis norėtų gyventi. Brooksas knygoje „Istorijų sugundyti“ žiūri į tai kitaip. Pasak jo, „realybės istorizavimo“ pagrindas yra būtent (post)modernus mūsų auklėjimas, išmokęs realybę skaityti kaip istoriją. Jis tuo kaltina rusų formalistus ir prancūzų struktūralistus. Reklamos industrija ir socialinės medijos paspartino istorizavimo procesą. Nuo tada istorijos tapo dominuojančia komunikacijos priemone. Nėra tokio dalyko kaip mitinė praeitis, kur žmonės buvo būtybės, pasakojančios istorijas, o jei tokios praeities ir būta, ja neabejotinai laikytinas XX amžius.

Užuot vadinus istorijas žmonijos šerdimi, kuri dabar piktybiškai sugadinta, patį istorijų kaupimą galima laikyti korupcija, nors Brooksas to netvirtina. Be abejo, kadaise žmonės buvo giliai religingi ir susiję vieni su kitais, tačiau tam jokių istorijų pasakoti nereikėjo. Šią funkciją lygiai taip pat gali atlikti muzika, dainos ar poezija.

Akytas ir neišbaigtas

Terminas „istorijų pasakojimas“ reiškia tiek šiuolaikinę jų gausą (juk visi rašo memuarus), tiek poreikį turėti vienijančią istoriją, pasakojamą prie laužo. Tai apima ir pasakojimo struktūrą, kuri uždara, tačiau įgavusi universalią prasmę, todėl kiekvienas gali uždėti ją ant savo individualios istorijos. Istorijų pasakojimas gali reikšti tiek norą parduoti daiktus, tiek siekimą juos suprasti. Pasakojimas yra ir problema, ir sprendimas. Tačiau kuri naracijos forma laikytina problema, o kuri – sprendimu?

Hanui sunku susidoroti su istorijų gausa. Mano pasipriešinimas labiau susijęs su uždaru istorijų pobūdžiu. (Mes abu smerkiame, kad istorijos išnaudojamos reklamai.) Jei žmonės iš tikrųjų yra būtybės, pasakojančios istorijas, kaip galima smerkti jų gausą? Pažymėtina, kad knygoje apie naratyvumą ir istorijų pasakojimą Hanas neužsimena apie Didžiųjų naratyvų pabaigą, kurią paskelbė Jeanas Lyotard’as. Istorijų galia slypi būtent tame, kad visada gali atsirasti kita istorija, kurią galima papasakoti, trečia, ketvirta ir penkta.

Pasak Hano, populistai siūlė užpildyti prasmės tuštumą, pasitelkdami uždarą tvarką, padedančią išsaugoti tapatybę. Jis tvirtina, kad populistinės istorijos neveikia, nes netelkia bendruomenės. Aš abejoju. Kaip tik jų sėkmė (populiarumas) iš tikrųjų verčia abejoti uždarų istorijų patrauklumu. Nebūtinai išspręsime puikios istorijos trūkumą, postuluodami alternatyvų Didįjį naratyvą. Galima bandyti užpildyti prasmės vakuumą istorijų įvairove, o ne suburiant bendrą chorą.

Pasirodo, yra daug alternatyvių pasakojimo formų, pavyzdžiui, vietinių gyventojų pasakojimas, kur girdimi ne tik žmonių balsai. Biologė Robin Wall Kimmerer knygoje „Pinant saldžiąsias žoles“ (2013) aprašo savo pokalbius su augalais, kuriuos Potawatomi ir kitos vietinės tradicijos laiko neatsiejama visumos dalimi. Mokslininkė pabrėžia, kad kelias į priekį slypi pasakojime kitokių istorijų negu tos, prie kurių esame įpratę. Arba imkime Saidiyos Hartman „kritinę fabuliaciją“ – akademinį metodą, kurį ši rašytoja naudoja faktams derinti su fikcijomis, kad suteiktų balsą pamirštiems žmonėms (afroamerikiečiams), praeities istorijoms. Kitas pavyzdys – naujausia amerikiečių rašytojo Ta-Nehisi Coateso knyga „Pranašystė“ (2024). Jis aprašo sunkų procesą, kai atgyja alternatyvios istorijos ir prasmės, remdamasis transatlantine vergų prekyba ir keblia Palestinos situacija. Susiedamas šias dvi istorijas, sukuria naują naratyvą. Konstrukcinis pobūdis nemenkina prasmės, tačiau labai aiškiai parodo, kad tokie pasakojimai nėra uždari, jie atviri, akyti, neišbaigti. Istorijos nepriklauso pasakotojams, jos atsiranda įkvėptame abipusių mainų kontekste. Pasakojimai yra gyvos istorijos.

O, prasmė!

Brooksas savo knygą pradeda, trumpai apžvelgdamas ankstesnį savo įsitikinimą, kad pasakojimas – tai gyvenimo struktūra. Tam tikru atžvilgiu jis atsikratė šito įsitikinimo. Aš tai pripažįstu. Aukščiau rašiau, kaip blogai jaučiuosi, kai man pateikiama išbaigta ir tvarkingai supakuota prasmė, kuri turėtų užmegzti ryšį, telkti bendruomenę. Taip buvo ne visada. Kadaise ir aš tikėjau, kad gyvenimas yra istorija, žavėjausi mintimi, kad tai padeda suvokti realybę. Studijavau Paulio Ricœuro pasakojimo filosofiją, kurią atpažinau ne tik savo gyvenime, bet ir televizijos serialuose, socialinėse medijose. Pasinėriau į „siužeto planavimą “ kaip autorefleksijos, savęs pažinimo varomąją jėgą, į pasakojimo etiką, o istorijas laikiau prasmės kūrimo instrumentu.

O, kaip tada troškau „išbaigtumo“, prasmės ir bendruomeniškumo! Tikriausiai norėjau įrodyti, kad pasirinkau studijuoti literatūrą, nes istorijų garbinimas irgi rodo nepaprastą literatūrinės perspektyvos vertingumą.

Ir tada (ir tada…) atėjo Didysis pasakojimas, kuris, kaip sakė Milanas Kundera, nuplėšė akių uždangą, – tai buvo mylimo žmogaus, mano tėvo, mirtis. Būtent nuo tada ieškau literatūroje istorijų, kurios atskleistų gyvenimo atsitiktinumą, beprasmybę, susiskaldymą, priverstų pažvelgti kenčiančiajam į akis. Istorijų, neapsimetančių istorijomis.

O, visi tie romanai apie mirtį, kuriuose galiausiai viskas vis tiek gerai (nes gedintieji atranda prasmę, susitaikymą ir atleidimą)! Tikrai čia pats prasčiausias pasakojimas, TED kalba, autobiografine forma išdėstytas per šimtus puslapių. Man tai atrodo netikras pinigas, savęs apgaudinėjimas, o ne savęs pažinimas, fikcija, maskuojama kaip tikrovė. Gyvenimas, pateikiamas kaip realybės šou, tampa visiškai netikras, taikant procedūras, pasiskolintas iš filmų ir grožinės literatūros. Verčiau pasinerti į socialines medijas – ten rodomos bent jau fragmentiškos tikrovės dalys!

„Šiais laikais viskas yra trauma“, – 2021 m. Parula Sehgal rašė straipsnyje „Byla prieš traumos sąmokslą“ žurnale The New Yorker. Pasak literatūrologės, kiekvienas veiksmas paaiškinamas, nuglaistomas ir neutralizuojamas. Tai paradoksalu, nes trauma yra būtent žalos požymis, kurio negalima paaiškinti, žaizda su šiurkščiais kraštais. Tačiau trauma – tai kategorija, funkcionuojanti tiek Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovėlyje (DSM), tiek populiariojoje kultūroje, tapusi patogia etikete žmonėms ir įvykiams apibūdinti. Tai turi savo kainą – pasak Sehgal, traumos siužetas prilygina asmenis jų simptomams, o ant viršaus užkrauna moralės porciją. Paradoksas lengvai išsisklaidys, jei traumos siužetą interpretuosime iš pašalinio žmogaus perspektyvos, kuri nieko nesako apie tai, ką trauma iš tikrųjų reiškia ją patiriančiam žmogui. (Kartais pašalinis yra tas, kuris pats jau atsigavo po traumos.) Tvarkingai sustyguotas ir pateiktas siužetas yra lyg talismanas, traumos įveikimo mechanizmas. Uždara struktūra, suteikianti prasmę.

„Trauma tapo priešistorės sinonimu“, – rašo Seghal. Tačiau „priešistorės“ poreikis yra naujas reiškinys. Asmenybė nebūtinai turi būti tapatinama su asmenine istorija. Šią mintį patvirtina ir Strawsonas. Knygoje „Man įkyrėję dalykai: mirtis, laisvė, savastis etc.“1 jis nagrinėja tezės, kad žmonės yra būtybės, pasakojančios istorijas, pagrindą. Ir daro išvadą, kad tokių nėra. Akivaizdžiai nusivylęs, teigia, esą žmonės pagal apibrėžimą nesupranta savęs kaip savo istorijos rezultato. Strawsonas parašė net filosofijos esė „Prieš naratyvus“, kuriuos pavadino „mūsų amžiaus klaida“.2 Kai kurie filosofai ir psichologai taip karštai prilygina žmones jų naratyvams, rašo jis, kad kiekvienas, kuris savo gyvenimo nelaiko istorija, net neturėtų būti vadinamas žmogum.

Save jis priskiria tiems, kurių savipatirtis (self-experience) „epizodinė“ arba „trumpalaikė“, kitaip tariant, savo gyvenimą jie patiria kaip trumpų scenų seką, kuri atmintyje nėra išsaugoma chronologiškai, jau nekalbant apie tai, kad įgautų vientisą istorijos pavidalą. Strawsonas šiuo atžvilgiu laiko save Michelio de Montaigne’o (kuris, jo paties teigimu, turėjo prastą atmintį), Marcelio Prousto (kuris savo „vidinę knygą“ parašė, paniręs į „nevalingus prisiminimus“) ir Virginios Woolf (prisiminkime jos „Orlandą“) kompanionu.

Nesu tikra, ar aš tokia pat epizodinė persona kaip Strawsonas, nors tai, kad nesu tikra, veikiausiai reiškia tam tikrą to epizodiškumo laipsnį. Man labiau patinka išsisukti nuo kategorizavimo. Tačiau dabar geriau suprantu, iš kur kyla mano nenoras pasakoti istorijas, – jos neatspindi to, kas esu. Kai atsigręžiu į savo gyvenimą, matau ne siužetą, o kažką panašaus į archeologinius kasinėjimus – čia ir ten kelios nuosėdos, keli akmenys, išnyrantys į paviršių, purve žibanti puodo šukė… Patyrusi ankstyvą brandą, bet niekada nesuaugusi, iš pradžių visada jauniausia, o vėliau visada vyriausia, jau dvidešimt metų vidutinio amžiaus, turinti šiek tiek per didelį ligų ir mirčių bagažą, bet dėl to keistai atsikračiusi jo naštos. Prastai atsimenu tai, kas jau buvo, pamiršiu ir tai, kas dar bus.

Strawsonas perspėja skaitytojus (ir save patį) nedaryti moralinio skirtumo tarp epizodinių ir naratyvinių žmonių. Vieni nėra geresni už kitus – tai skirtingi buvimo pasaulyje būdai. Galiausiai svarbi ne istorija ar naratyvinė jos forma, o tai, kas suteikia prasmę, arba, kaip sako Hanas, „kas įtvirtina būtyje“. Epizodiškumui reikia kitokio įtvirtinimo. Ir jeigu viskas gali būti istorijos – nuo reklaminės kampanijos iki politinės propagandos, nuo Instagram paskyrų iki traumos siužeto – tuomet prasmę galima rasti ir kitur, anapus istorijų.

Juk giedama ir prie laužo. Poezija deklamuojama kalėjimo kameros tamsoje. Rilke’s eilutė „Privalai pakeisti savo gyvenimą“ išties keičia likimus. Yra lapidarijų (Ryszard Kapuściński) ir frantumaglijų (Elena Ferrante) rinkiniai. Dienoraščiai ir pagalvių knygos. Bene geriausio romano, kurį skaičiau per pastarąjį dešimtmetį, Shi Tieshengo „Užrašų apie principus“3 vertėjas Markas Leenhoutsas rašo, kad kinų autoriams nerūpi siužetai. Taigi jie nerūpi ir Byung-Chul Hanui, aršiam pedantui. Yra grotažymių, memų, YouTube vaizdo įrašų. Yra visa tai ir dar daugiau. Mes esame ne tik istorijų pasakotojai, kaip tą primena Robin Wall Kimmerer, bet ir pasakojimų kūrėjai. Dar pridurčiau – esame skaitytojai, klausytojai, dalininkai ir kasinėtojai.