NAUJI MIESTAI ŠALTOJO KARO PASIENYJE

Kaip modernusis urbanistinis planavimas buvo eksportuojamas mūšyje už besivystantį pasaulį

Miestai, šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiais nuo pamatų pastatyti visame pasaulyje, stebina tuo, kad su gyventojų skaičiaus augimu bandyta susidoroti panašiais būdais įvairiose šalyse, kurios skiriasi tiek savo kultūra, tiek ir politinėmis sistemomis. Panaši strategija ir planavimo metodai taikyti konstruojant villes nouvelles aplink Paryžių, naujus miestus netoli Londono, naujas Stokholmo dalis ar tokius miestus kaip Hoogvlietas Nyderlanduose. Šie miestai buvo statomi remiantis miesto-sodo idėjomis, hierarchine tvarka ir funkcijų zonavimu, pasitelkiant modernistinį urbanistinį planavimą. Pradedant Londono regionu penktajame dešimtmetyje, šie nauji modeliai tapo miestų augimo Vakarų Europoje panacėja. Sunkiau suvokti, kaip toks pats modernistinis urbanistinis planavimas pasklido ir įsitvirtino besivystančiose, dekolonizuojamose Afrikos, Vidurio Rytų ir Azijos šalyse. Naujųjų miestų idėjos ir principų eksportą įmanoma suprasti tik Šaltojo karo fone, kai Rytai ir Vakarai kaip įmanydami varžėsi dėl Trečiojo pasaulio lojalumo. Sovietų Sąjungos užmojai šioje srityje menkokai tyrinėti, tačiau akivaizdu, kad JAV siuntė būrius miestų planuotojų į tokias strategines vietas kaip Vidurio Rytai. Urbanistinis planavimas buvo laikomas galingu Šaltojo karo politikos instrumentu, o architektūros ir planavimo eksportas buvo ne tiek politinės, kiek kultūrinės kolonizacijos būdas.

Šią hipotezę puikiai iliustruoja dviejų partnerių koalicija – graikų planuotojas Konstantinas Doksiadis ir Amerikos Fordo fondas kartu sukūrė galingą vizijos ir pinigų tandemą. Šitai turėjo ilgalaikių ir toli siekiančių padarinių besivystančioms šalims Vidurio Rytuose ir Afrikoje. Jų bendradarbiavimo tikslas – įgyvendinti vadinamąjį “neutralų” didelio masto urbanistinį planavimą, kuris buvo koks tik nori, bet anaiptol ne neutralus. Iš tikrųjų tai buvo laisvės, demokratijos ir klestėjimo pažadas, supakuotas kartu su bendruomenės ir emancipacijos idealais.

Šaltasis kultūros karas

Poliarizuotoje to meto atmosferoje JAV nebuvo institucijos, kuri nebendradarbiautų su valdžia “kare prieš komunizmą”: Valstybės departamentas, CŽV, Jungtinės Tautos, Rokfellerio, Fordo ir Carnegie’o fondai, MIT’as, Rice’o ir Harvardo universitetai suvaidino nemažą vaidmenį Šaltajame kultūros kare. Ne per seniausiai mano kaip detektyvės mėgėjos uždavinys buvo atskleisti šį painų tinklą imant interviu iš žmonių ir peržiūrint gausybę dulkėtos korespondencijos bei mikrofilmų.

Keletas žodžių apie Doksiadį: draugų iš Fordo fondo pravardžiuotas Dinosu, Doksiadis sukūrė itin hermetišką teorinę planavimo ir inžinerijos sistemą Ekistika, t.y. mokslą apie žmonių gyvenvietes. Tai buvo racionali mokslinė alternatyva egzistuojantiems istoriniams miestams, tankiai apgyventiems ir užkimštiems automobilių. Doksiadis pasiūlė tinklinius miestus, sukuriančius žmogiškos skalės aplinką ir tuo pat metu gebančius aprėpti neribotą skaičių žmonių, pritraukti investicijų ir parkuoti begales automobilių. Tuo atžvilgiu jie buvo itin gerai pritaikyti plėtrai. Doksiadis veikiausiai pirmas pademonstravo eksplicitiško modernistinio planavimo ir projektavimo kaip laisvės, taikos ir progreso variklio galimybę, remiantis Vakarų modeliu.

Jo politiniai ryšiai ir talentas padėjo suformuoti tokį įspūdingą tarptautinį tinklą įtraukiant daugybę JAV ir JT pareigūnų, planuoti ir statyti tokiu mastu, kad jo kolegos galėjo tik pavydėti. Jis sukonstravo daugiau urbanistinės “masės” nei visi jo kolegos iš CIAM’o (Congres International d’Architecture Moderne) kartu sudėjus. Kai CIAM’o veikla nutrūko, jis įsteigė didžiulį mokymo ir tyrimo organizacijų konglomeratą, įskaitant ir Deloskonferencijas, kurios siekė pratęsti tai, ką anksčiau puoselėjo CIAM’as. Doksiadis projektavo ir statė naujus miestus Ganoje, Zambijoje, Sudane, Libane, Pakistane, Irake ir JAV.

Kaip atsitiko, kad viena kontora pastatė tiek daug didelių miestų visame pasaulyje, o kitiems urbanistiniams planuotojams nieko panašaus nepavyko pasiekti? Pavyzdžiui, Sertas neįgyvendino nė vieno Pietų Amerikai skirto plano; Le Corbusier turėjo pasitenkinti vienu vieninteliu, nors ir herojišku nauju miestu – Candigaru. Akivaizdu, kad Doksiadis gebėjo sukurti imperiją ne tik dėl fenomenalios charizmos ar darbo braižo, bet pirmiausia todėl, kad jam buvo suteikta JAV parama.

Nelemtas ryšys

Šis tas apie Fordo fondą: tai privatus fondas, trečiajame dešimtmetyje įsteigtas paties Henry’o Fordo; 1950-aisiais jis buvo pertvarkytas, kad galėtų plėtoti veiklą už JAV ribų. Pagrindinius tikslus suformulavo fondo vadovas Paulas Hoffmannas, anksčiau koordinavęs Marshallo planą Europoje. Būdamas šiame poste Hoffmannas susidraugavo su Doksiadžiu, kuris, veikiausiai negailėdamas paskutinio skatiko, pademonstravo Hoffmannui graikišką svetingumą, surengė puotą Atėnuose su pusiau autentiška graikų šokėjų grupe. Pasirodo, pinigai nebuvo paleisti vėjais. Hoffmannas vadovavo Fordo fondui puoselėdamas ambicingus pasaulinės tvarkos, neraštingųjų ugdymo, lavinančio vadinamuosius “intelektualinius gebėjimus, individualų mąstymą” ir įtraukiančio juos į demokratinę Vakarų civilizaciją, planus. Fondas siekė šių kilnių tikslų daugiausia investuodamas į kultūros institucijas, mokyklų steigimą ir žemės ūkio modernizavimo programas. Nors miestų planavimas nebuvo prioritetas, Fordo fondas išleido penkis milijonus dolerių Doksiadžio planams ir tyrimams, o tai didžiausia suma, kada nors skirta vienam privačiam asmeniui. Pradedant šio graiko parengtu Karačio miesto planu Pakistane šeštojo dešimtmečio viduryje, Doksiadis ir Fordo fondas ėmė glaudžiai bendradarbiauti.

Per Fordo fondą Doksiadis įsitraukė į didesnį su juo susijusį tinklą. Fondas turėjo gerus ryšius su JAV užsienio politikos institucijomis – tai matyti iš apykaitos tarp fondo valdybos narių, JAV verslo struktūrų ir Vašingtono. Prestižiniai universitetai, tokie kaip Harvardas ir MIT’as, glaudžiai bendradarbiavo ir su Fordo fondu, ir su JAV užsienio reikalų ministerija. Jie daugiausia prisidėjo tyrimais ir konsultacijomis, padėdavo fondui efektyviai skirstyti dotacijas. Tyrimams šiuose centruose, pavyzdžiui, Harvardo/MIT’o Urbanistinių studijų centre, buvo skirta milijonai dolerių iš Fordo fondo lėšų. Tai užtikrino nuolatinį apytakos tarp Harvardo, Fordo fondo ir vyriausybės procesą, kuriame susiliejo informacija, interesai ir finansavimas. Amerikos elitas vylėsi sukurti taiką ir tvarką pasaulyje, todėl buvo visiškai logiška, kad privačios iniciatyvos ir vyriausybės politika vienos kitas skatino ir stiprino.

Vis dėlto tai nepaaiškina, kodėl Doksiadis, o ne Sertas ar Gropius taip puikiai tiko tokiam aljansui. Kokius bruožus Fordo fondas aptiko Doksiadžio planuose, kad ėmė laikyti Ekistiką instrumentu, naudingu Šaltojo karo politikai, ir kokius politinius tikslus jis kėlė urbanistiniam planavimui?

Atsakymas veikiausiai slypi itin racionaliame Ekistikos pobūdyje ir metoduose, kuriais Doksiadis reklamavo savo darbą kaip mokslą. Jis pristatė savo tyrimų ir planų rezultatus tinkleliais, lentelėmis, brėžiniais ir diagramomis, panašiai kaip kompiuterio darbą, visiškai objektyvizuotą, be jokių estetinių ar asmeninių preferencijų. Ikikompiuterinėje eroje niekas kitas nepristatė projekto, kuris būtų toks panašus į tuos, kurie sukuriami kompiuteriais. Doksiadis akivaizdžiai parodė, kad jis nėra užgaidus menininkas su kreidelėmis. Jis buvo pasitikėjimo vertas inžinierius, galintis užtikrinti rezultatą. Ekistika buvo vizionieriška, tačiau vis dėlto moksliška sistema, operuojanti lokaliniais duomenimis ir automatiškais sprendimais. Šiek tiek reikėjo ir vietinio peizažo, ir architektūros, tačiau ne pernelyg daug, kad tai neprieštarautų universalioms Ekistikos pretenzijoms.

Šis objektyvus ir racionalus požiūris puikiausiai tiko Fordo fondo filosofijai, kuri formulavo tokius tikslus kaip nevakarietiškos populiacijos tapsmas racionaliais ir mąstančiais žmonėmis eliminuojant nepasitikėjimą ir užkertant kelią nepaliaujamam smurtui. Kartu su šiuo tikslu Fordo fondas eksportavo pačias fundamentaliausias JAV vertybes. Žymus Šaltojo karo istorikas profesorius Odas Arne Westadas tai išanalizavo naujausiame savo veikale “Globalus Šaltasis karas”. Esminėmis vertybėmis JAV laikė laisvę, antikolektyvizmą, nenorą pripažinti centralizuotą politinę valdžią, absoliutų tikėjimą mokslu ir technologijomis kaip “racionalaus veiksmo” pirmtakais. Amerikiečių elitas buvo įsitikinęs, kad “laisvės verti ne visi, o tik tie, kurie per nuosavybę ir išsilavinimą įgijo privalomą nepriklausomybę, leidžiančią būti respublikos piliečiais”. Išvada: civilizacija lygi racionalumui. Amerikiečiai ėmėsi ir kitas tautas ugdyti iki civilizuoto būvio. Urbanistinio planavimo srityje nebuvo racionalesnės teorijos už Ekistiką.

Bet, kaip aiškina Westadas, JAV susidūrė su didžiule dilema. Viena vertus, viskas buvo aišku: “Amerikietiški simboliai ir vaizdiniai – laisvoji rinka, antikomunizmas, valstybės galios baimė, tikėjimas technologijomis turėjo teleologinę funkciją: tai, kas šiandien Amerika, rytoj bus visas pasaulis”. Kita vertus, reikėjo apsispręsti, kokių priemonių demokratinė respublika gali griebtis bandydama paveikti kitas tautas – šis klausimas išlieka svarbus. Štai čia pasirodė ypač naudingos kartais pernelyg toli siekiančios, ambicingos paramos programos, ryšiai tarp vyriausybės ir nevyriausybinių organizacijų. Tai buvo būdas užtikrinti kontrolę nenaudojant prievartos, kurios griebtųsi senamadiška imperija, o pasikliaujant neįpareigojančiu laisvos demokratinės respublikos stilium.

CŽV ir Europos meno scena

Kartais būdavo nueinama taip toli, kad kontrolės imta siekti slaptomis operacijomis. Tokia išvada savaime peršasi po to, kai dviem skirtingomis progomis man buvo pasiūlyta panagrinėti tematiką, susijusią su CŽV. Vienas klausimas buvo itin tiesus – ar Doksiadis buvo CŽV agentas? Kitas klausimas susijęs su Naumo Gabo skulptūra Roterdame. Tai abstrakti metalinė skulptūra, pastatyta svarbiame verslo gatvės taške, priešais Marcelio Breuerio šeštajame dešimtmetyje suprojektuotą parduotuvę. Mane patikino, kad ją apmokėjo CŽV.

Iš pradžių atrodė visiškai neįtikėtina, kad CŽV rūpintųsi meno kūrinių subsidijavimu viename iš labiausiai proamerikietiškų Nyderlandų miestų. Tačiau pasirodė, kad CŽV iš tikrųjų buvo įsivėlusi į manipuliavimą vizualiniu menu visoje Vakarų Europoje. Francisas Saundersas (1999) aiškino: CŽV suvokė pavojų, slypintį tradiciškai kairuoliškame Europos mene, ir baiminosi, kad kūrėjai gali persiimti komunistine ideologija. CŽV įsitikinimu, norint apsaugoti Europos kultūrą, būtina palenkti savo pusėn kultūrinį ir intelektualinį elitą, nes jis nulems ateitį. Siekiant šio tikslo Kulturkampf prasidėjo išsyk po Antrojo pasaulinio karo rungiantis dėl Berlyno, kur sovietai ir Jungtinės pajėgos varžėsi dėl koncertų, rečitalių, filmų peržiūrų ir dailės parodų.

Tuo tikslu pasitelkta ir architektūra: gerai žinomas leidinys Built in USA (Pastatyta JAV), 1952 m. išleistas Moderniojo meno muziejaus, buvo tarp vertimų, kuriuos platino JAV karinė vadovybė Psichologinio karo padalinys, siekdamas nušviesti pokarinės JAV architektūros raidą. Entuziastingai sutiktas, šis veikalas tapo labai įtakingas daugelyje Vakarų Europos šalių, pavyzdžiui, Nyderlanduose jis atsidūrė kiekvieno modernaus architekto bibliotekoje.

Pollockas ir amerikietiškos vertybės

Manipuliacijas kultūra pradėta institucionalizuoti 1950-aisiais, kai, praėjus vos keletui metų po Trumeno doktrinos ir Marshallo plano, CŽV surengė Kultūros laisvės kongresą. Kartu suformavo paralelinį politinių, ekonominių ir kultūrinių premonių rinkinį, kad neleistų Europai nuslysti “į kitą pusę”. Kultūros laisvės kongreso misija buvo “paakinti Vakarų Europos inteligentiją, kad ji nesižavėtų marksizmu ir persiimtų požiūriu, padėsiančiu priimti “amerikietišką gyvenimo būdą”. Kongresas tapo “mūšiu dėl žmonių protų” padedant margai grupei radikalų ir menininkų, nusivylusių Stalino SSRS. Tai buvo muzikantai, rašytojai, tapytojai, aktoriai, tarp jų – tokios gerai žinomos asmenybės kaip George’as Orwellas, Jeanas Paulis Sartre’as ir Jacksonas Pollockas. Kultūros laisvės kongresas organizavo įspūdingą kultūrinę ofenzyvą, leido žurnalus daugelyje šalių įvairiomis kalbomis, ne tik Europoje, bet ir Trečiajame pasaulyje, be to, surengė tikrą antplūdį amerikiečių tapybos parodų (daugiausia bendradarbiaudamas su MoMa), koncertų ir konferencijų.

Jacksono Pollocko ir jo bičiulių abstrakčiųjų ekspresionistų pozicija ypač stulbina: Kultūros laisvės kongresas juos pasitelkė kaip naują JAV talismaną prieš Vakarų Europoje vyravusius skonius. Kongreso supratimu, abstraktieji ekspresionistai įkūnijo visas dorybes, reikalingas meno sąjūdžiui, siekiančiam senajai Europai pateikti naują Amerikos įvaizdį, kuris įtikinamai atsvertų požiūrį į amerikiečius, kaip “menkos kultūros, gumą kramtančią naciją, ševroletus vairuojančius miesčionis”, o amerikiečių kultūrą pateiktų kaip gyvybiškesnę ir pranašesnę už sovietų.

Amerikos elito manymu, Pollocko tapyba išreiškė laisvės ir nevaržomo verslo ideologiją. Ji buvo nefigūratyvinė ir politiškai tyli – visiška socialistinio realizmo antitezė. Pollockas spinduliavo naujumu, buvo aktyvus ir energingas, o socialistinių realistų menas atrodė sustingęs, nes kopijavo istorinius stilius. Abstraktusis ekspresionizmas buvo suvokiamas kaip specifiškai amerikietiškas išradimas, užkariaujantis pasaulį, senąjį meno centrą – Paryžių – pakeičiantis Niujorku. Pollockas buvo visų tinkamiausias oponentas sovietiniams boiskautams – tapytojams, kurie klusniai vaizdavo komunistines vertybes. Pollockas buvo tikras, vyriškas, šiurkštus amerikietis, be to, girtuoklis – šie bruožai buvo laikomi “privalomais” menininkui.

Fordo fondas glaudžiai bendradarbiavo su Kultūros laisvės kongresu. Juos siejo ne tik asmeniniai santykiai, keistasi ir personalu, tad Kongresą galima laikyti dukterine Fordo fondo įmone. Per keletą metų Fordo fondas skyrė Kongresui beveik dešimt milijonų dolerių ir galiausiai tapo pagrindiniu finansiniu jo rėmėju.

Grįžkime prie Doksiadžio ir urbanistinio planavimo: architektūra ir urbanistiniai klausimai nebuvo Kultūros laisvės kongreso prioritetas, Doksiadis buvo vienas iš nedaugelio architektų, dalyvavusių Kongreso veikloje. Svarbioje 1955 metų konferencijoje Milane jis skaitė pranešimą “Ekonominis neišsivysčiusių šalių progresas bei demokratinių ir komunistinių metodų varžybos”. 1960 metais jis buvo rinktinės grupės, apsilankiusios Naujųjų arabų metropolių konferencijoje, narys kartu su Hassanu Fahty, kuris tuo metu dirbo jo kontoroje. Šias konferencijas inicijavo CŽV, o apmokėjo Fordo fondas. Žinoma, Doksiadžio dalyvavimas Kongrese dar neįrodo, kad jis buvo CŽV agentas, tačiau sustiprina hipotezę apie jo darbo svarbą CŽV ir Fordo fondui ir paaiškina, kodėl jo projektams buvo teikiama pirmenybė.

CŽV ir Fordo fondą laikau kone tapačiomis institucijomis, nes jos laikėsi to paties požiūrio. Rizikuodama, kad mano teiginys skambės kaip konspiracijos teorija, vis dėlto tvirtinu, kad Kultūros laisvės kongresas, Fordo fondas, JAV vyriausybė, Gebenės lygos universitetai, taip pat tokie privatūs dariniai kaip Rockfelerio ir Carnegio fondai, perfrazuojant šių dienų posakį, veikė kartu “kariaudami prieš komunizmą”. Jie dalijosi vaidmenimis: jei kokia nors veikla neatitiko Fordo fondo programos, ją finansuodavo arba organizuodavo Kongresas. CŽV atstovai kas savaitę lankydavosi Fordo fonde, kad aptartų planus ir deleguotų juos fondo pareigūnams. Dauguma toje veikloje dalyvavusių žmonių šį laikmetį apibūdina kaip itin aistringą, kvapą gniaužiantį slaptų operacijų, buduarinės politikos, spontaniško veiksmo, daugybės kelionių ir pretenzijų mišinį, kai nestokota pinigų, o svarbiausia – neturėta nė krislelio abejonės, kad viskas daroma teisingai, yra reikalinga ir etiška. Puikus, nuostabus istorijos epizodas, kuriame norėjo dalyvauti visi. Jie manė, kad buvo “labiausiai privilegijuoti dalyviai tokios puikios dramos, kokia retai pasitaiko net ilgame didžios nacijos gyvenime”. Negalima nepavydėti.

Nauja planavimo teorija

Doksiadis šiems žmonėms tapo tokiu pat talismanu urbanistinio planavimo srityje, koks mene buvo Jacksonas Pollockas. Pollocko kūryba virto socialistinio realizmo tapybos priešnuodžiu, o Doksiadžio projektai buvo visiška priešingybė socialistinio realizmo urbanistiniam planavimui ir architektūrai. Pokariniai sovietų miestai iki Chruščiovo atėjimo į valdžią šeštojo dešimtmečio pabaigoje turėjo aiškų stalinistinio planavimo ženklą. Milžiniškoje šalyje buvo pastatyta beveik tūkstantis naujų miestų, naudojantis gerai žinomu istoriniu tiek miestų planavimo, tiek ir architektūros repertuaru. Perspektyva, ašis, aikštė, uždaras gyvenamasis kvartalas, monumentali rūmų stiliaus architektūra kūrė paprastiems žmonėms atpažįstamą urbanistinį vaizdą.

Pollockas suteikė visiškai naują kryptį tapybai, išlaisvindamas ją iš istorinių precedentų ir ikonografijos, o Doksiadžio ekistika pasiūlė visiškai naują miestų planavimo sistemą, išlaisvinančią iš formalaus planavimo, kurį pakeitė urbanistinė sklindančių tinklelių ir sistemų erdvė, vietoj monumentalios kompozicijos siūlanti neribotos plėtros ir kaitos schemas. Jo Dynapolis, vėliau tapęs Ekumenopoliu, t.y. pasaulinio masto miestu, išsprogdino visas žinomas urbanistinio planavimo praktikas. Kaimynystės vienetas, žinomas iš Anglijos naujųjų miestų, tęsėsi, kartojosi megzdamas begalinį tinklą, kol išnyko bet kokia nuoroda į egzistuojančias urbanistines vietoves. Ideologiškai buvo svarbu tai, kad valstybės primestą socrealistinio planavimo kolektyvizmą pakeitė dėmesys bendruomenėms. Dar daugiau, kaitos ir plėtros be ribų idėja ir technologijos, pajėgios išspręsti bet kokią problemą – nuo demografinių iki energetinių, nuo ekonominio atsilikimo ir taršos iki etninių ir socialinių neramumų, – visa tai Doksiadžio viziją pavertė puikiu JAV plėtros ideologijos varikliu.

Fordo fondas savo urbanistinio planavimo projektus Indijoje, Jugoslavijoje, Cilėje ir Pakistane apibūdino kaip “baltą duoną”: minkštą, be ypatingo skonio, tačiau visų mėgstamą. Projektuotojai galėjo atsižvelgti į skirtingus gyvenimo stilius, vakarietiškai, efektyviai ir taikiai padėti Trečiojo pasaulio šalims tapti racionaliomis civilizacijomis, įgyti užsitarnautą autonomiją. Šiuo atžvilgiu teiginys, kad Doksiadžio darbas buvo susijęs su kultūriniu ir ekonominiu Vakarų imperializmu besivystančiose šalyse, nėra perdėtas.

Planavimas Vidurio Rytams

Vidurio Rytuose, lokalizuotuose ties minkšta SSRS papilve ir dėl to tapusiuose pagrindine Šaltojo karo veiksmų scena, šeštajame dešimtmetyje atsirado žaidimų aikštelė amerikiečių architektams. Jie ėmė veikti iškart po amerikiečių ir tarptautinių pagalbos programų, tokių kaip Keturių punktų programa ar Jungtinių Tautų vystymosi dekada. Juos nusamdė žaisliniai režimai, palaikomi britų ir amerikiečių “koalicijos”.

Valdant šachui Rezai Pahlevi’ui, Victoras Gruenas Irane sukūrė didįjį Teherano planą ir šalį užtvindė amerikiečių kontoros, projektuojančios naujuosius miestus. Karaliaus Faisalo režimas Irake nusamdė Walterį Gropiusą, Le Corbusier, Gio Ponti, Alvarą Aalto ir Franką Lloydą Wrightą. Cia būta ryšio ir su Harvardu – rinktinę užsienio architektų grupę pakvietė sutuoktinių pora: Harvardo absolventai, studijavę pas Walterį Gropiusą, buvo artimai susiję su Irako premjeru.

Amerikos pagalbos programos, skirtos Libanui, Irakui ar Iranui, dažnai neįvertindavo šalių specifiškumo. Atvykėliai nemokėjo vietos kalbų, nepakankamai išmanė vietinius papročius, todėl geranoriškos, tačiau mėgėjiškos jų iniciatyvos dažniausiai šaudavo pro šalį. Irane penki amerikiečių architektai ryžosi priimti iššūkį. Kai 1957-aisiais atvyko į šalį, juos apėmė neviltis, nes suvokė, kad miestai čia nėra metropoliai, nėra patogaus susisiekimo, paslaugų tinklo, parduotuvių, mokyklų ir t.t. Jiems nesisekė bendrauti su vietos pareigūnais, nuolat susidurdavo su kliūtimis, nes neišmanė hierarchijos, jautė slegiančią visa ko stoką beveik visose srityse. Entuziastingiausiam planuotojui, dirbusiam Sanadžane, kurdų mieste Vakarų Irane, vargais negalais pavyko įkurti nedidelį projektavimo biurą, veikiantį pagal vakarietiškas taisykles, su kontora ir piešimo lentomis. Tačiau, grįžęs iš dvi savaites trukusio medaus mėnesio, jis sužinojo, kad kontorą sugriovė audra, o neseniai apmokyti jo padėjėjai išsilakstė. Trumpiau tariant, praraja tarp vakarietiškų racionalaus planavimo metodų, kuriuos vylėsi įskiepyti amerikiečiai, ir vietos tradicijų bei papročių buvo neįveikiama.

Palyginti su šiais naiviais metodais, tai, ką pateikė Doksiadžio kontora, buvo nepaprastai veiksminga ir efektyvu. Ypač Irake, kur jį nusamdė parengti modernią nacionalinę būsto programą, apimančią ir sostinę Bagdadą. Doksiadis įrodė, ko yra vertas: galima sakyti, pats vienas jis sukūrė ištisą būsto planavimo ir architektūros bei architektūros mokymo ministeriją. Gropiuso kontora iš paskutiniųjų grūmėsi, kad Bagdado universiteto projektas būtų įgyvendintas, tačiau to pasiekti pavyko tik po dvidešimties metų; Franko Lloydo Wrighto suprojektuoti Bagdado operos rūmai buvo “palaidoti”, kai revoliucinis režimas 1958 metais nuvertė karalių Faisalą. Doksiadis su tokiomis problemomis nesusidūrė: jo multidisciplininė komanda, dariusi apklausas, rašiusi ataskaitas, ne tik suprojektavo dešimtis tūkstančių namų, bet ir sugebėjo juos pastatyti. Vis dėlto oficialioji architektūros istorija neproporcingai daug dėmesio skyrė nepavykusiems aukštos klasės architektų projektams ir ignoravo gerokai įtakingesnius Doksiadžio darbus.

Beje, nieko apie tai nenumanydami, visi matėme Doksiadžio kūrinius per CNN. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Doksiadis suprojektavo teritorijas dabar ypač gerai žinomuose Irako miestuose – Mosule, Basroje ir Kirkuke. Daugiausia namų pastatyta Bagdade, ant Tigrio upės dešiniojo kranto, – begalinė kvadratinių kvartalų seka lengvai atpažįstama iš bet kurio satelitu perduoto vaizdo. Tai vietovė, vadinama Sadro miestu. Dabar ji labiausiai žinoma kaip siaubingas getas ir karo veiksmų arena. Ši vietovė – pasipriešinimo amerikiečiams centras, kuriame gyvena maždaug du milijonai irakiečių šiitų. Joje stūkso neaukšti, tačiau tirštai sustatyti namai su siauromis alėjomis ir cul-de-sac (akligatviais), pilkomis betoninėmis lūšnomis ir nedidukų namelių eilėmis. Sadro miestas dvigubai garsus – jis vaizduojamas net kompiuteriniame interneto žaidime “Kuma karas: misija 16, mūšis Sadro mieste”.

Planavimas kaip politinė strategija

Doksiadis suprojektavo Sadro miestą kaip Bagdado generalinio plano dalį. Projekte laikomasi ekistikos taisyklių ir jis beveik identiškas kitiems urbanistiniams Doksiadžio projektams Islamabade, Temoje ar Kartume. Istorinį Bagdado centrą Doksiadis apjuosė stačiakampiu tinklu, besidriekiančiu abiejose Tigrio ir Eufrato pusėse, suskaidytu į 40 sektorių, iš kurių kiekvieną sudaro du kvadratiniai kilometrai, vienas nuo kito atskirti plačiais perėjimais. Kiekvienas sektorius savo ruožtu padalytas į tam tikrą skaičių “bendruomenių” su mažesniais kaimynystės centrais ir eilėmis sustatytais namais, kuriuos supa cul-de-sac tinklas. Kiekvienos bendruomenės centrą sudaro modernistinės kompozicijos turgaus statiniai, viešąsias paslaugas teikiančios institucijos ir mečetė. Namai išdėstyti taip, kad net mažiausia bendruomenė turėtų “paskalų aikštę”, intymią, tačiau atvirą susirinkimų vietą – tai lėmė irakiečių papročiai. Nors šias mažas oazes galima interpretuoti kaip kontekstualius elementus, Bagdado kaip visumos plėtra buvo kryptinga, universali sistema, Doksiadžio nuomone, tinkama kiekvienam besivystančiam karšto klimato miestui. Architektūra irgi buvo orientuojama į tam tikrą vietos specifiką: saikingas modernizmas su paneliais, kurių dekoras primena arabiškus motyvus; statoma iš vietinių medžiagų, tačiau be jokio aiškaus liaudiškumo. Vietos dvasia Doksiadžiui darė labai ribotą įtaką, be to, vien techniniu atžvilgiu: jis naudojo vietinę techniką ir statybos metodus, tačiau nesigilino į vietos tapatumą ar kultūros tradicijas.

Rėmėjams iš Fordo fondo Doksiadžio projektuose patraukliausia atrodė tai, kad akcentuojama bendruomeninė statyba. Reikėjo bet kokia kaina siekti, kad miestai neatrodytų atstumiantys, keliantys susvetimėjimo jausmą milijonams, iš kurių dauguma pirmąkart atsidūrė modernioje urbanistinėje aplinkoje. Toks susvetimėjimas galėjo nevilties apimtus gyventojus pastūmėti į komunizmo glėbį ar sugrąžinti prie archajiškų prietarų, žiaurumo tradicijų. Tad Doksiadžio suprojektuotus miestus su mažomis “paskalų aikštėmis”, siauromis gatvelėmis ir bendruomenės centrais galima laikyti puikiai sustyguotomis “emancipacijos mašinomis”. Ši emancipacija buvo dalis modernistinio apipavidalinimo, kurį sudarė demokratinių institucijų kūrimas ir rinką išlaisvinančios reformos.

Retrospektyviniu požiūriu aišku viena: miestų planavimo projektai Irake, Irane ar Pakistane nedavė tokio efekto, kokio tikėjosi amerikiečiai – nesukūrė stabilaus demokratinio mentaliteto, kuris užtikrintų vakarietišką tų kraštų užsienio politiką. Pirminė idėja, kad atviras planas, simbolizuojantis atvirą visuomenę, padės įgyvendinti tai tikrovėje, nebuvo sėkminga. Tačiau tai liudija, kiek daug kadaise tikėtasi iš urbanistinio planavimo.

Pralaimėjimo signalas

Kyla pagunda dabartinę situaciją Irake palyginti su ta, kokia susiklostė Šaltojo karo metais. JAV vėl bando primesti savo idėjas Irakui, tik šįkart diegia, kaip išanalizavo Naomi Klein, jau neokonservatyvią laisvosios rinkos ekonomikos idėją. Net ir tie pareigūnai, kurie šeštuoju dešimtmečiu formavo Amerikos politiką, pavyzdžiui, istorijos profesorius Williamas Polkas, dabar perspėja antrąsyk nedaryti tos pačios klaidos: neprimetinėti struktūrų, idėjų, organizacijų ir planų, kurių nenori vietiniai gyventojai ir kuriuos atmeta vietinė kultūra. Polkas sako paprastai ir tiesiai: ne tik JAV nori pačios spręsti savo likimą. Mes galėtume pridurti: ne tik amerikiečiai nori patys spręsti, kokia bus jų architektūra. Miestų planavimas ir jų architektūra nėra “balta duona”, kaip teigė Fordo fondas, tai nėra vien techniniai darbai be prasmės ir skonio; priešingai, jie sukuria stiprų, gal net idealų tam tikros visuomenės įvaizdį. Kad ir kaip vertintume Doksiadžio miestus, kad ir kokie kritiški būtume jų atžvilgiu, jie buvo bent jau pagrįsti idealu, o šiuo metu kažin ar pavyktų rasti kokį nors pozityvų rytdienos Irako vaizdinį.

Gal kam pasirodys, kad nederėtų Bagdado lyginti su europiniais Naujaisiais miestais, kurių problemos ir radimosi aplinkybės yra visai kitokio pobūdžio. Tačiau egzistuoja akivaizdi paralelė: Europoje irgi buvo atliekama kultūrinė ir politinė misija, kurią maskavo technokratinis industrializuotas ir standartizuotas miestas, – tai idėja, kad miestai gali funkcionuoti kaip emancipacijos ir modernizacijos instrumentai. Europoje, kaip ir Bagdade, atviras planavimas turėjo dar vieną tikslą: paveikti gyventojų protus, atverti juos laisvai, demokratinei visuomenei. Tačiau ir Europoje šie idealai nepateisino lūkesčių. Aišku viena: šiandien ir architektai, ir bendruomenė pripažįsta, kad pokario miestai yra visiškai nevykę, paremti keletu neproduktyvių strategijų. Nors tai gali būti tiesa, akademijose esama tendencijos pokarinį modernistinį planavimą ir originalias koncepcijas studijuoti iki apsėdimo.

Mūsų modernistinis paveldas

CIAM’o susitikimų stenogramos išsirikiavo lentynose, užpildytose analitine literatūra; neįgyvendinti Serto, Le Corbusier ar Kahno projektai iki šiol tebėra neištirti kaip ir Negyvosios jūros ritinėliai. Tačiau tokio pobūdžio studijos modernistinę architektūrą ir planavimą linkusios perkelti į tolimą erą, nepaisant to, kad egzistuoja konkretūs miestai, o juose gyvena konkretūs žmonės, kad galima tuose miestuose apsilankyti ir išspręsti tų žmonių problemas.

Kita vertus, praktikuojantys architektai ir planuotojai arba visiškai ignoruoja ne itin patrauklius Naujuosius miestus, arba, įsikibę tabula rasa požiūrio, norėtų nušluoti juos nuo žemės paviršiaus ir pastatydinti naujus. Tai nėra tinkamas sprendimas: pokarinė urbanistinė substancija paprasčiausiai yra pernelyg didelė, čia gyvena pernelyg daug žmonių, tad pradėti viską iš naujo reikštų iš naujo sukurti tą pačią problemą. Nykstančios pokarinės teritorijos šaukiasi kūrybiško urbanistinio planavimo, tyrimų ir projektavimo, kad egzistuojanti medžiaga būtų panaudota naujai tiek fiziniu, tiek ir socialiniu atžvilgiu.

Nesvarbu, ar kalbame apie Bagdadą, ar apie Hoogvlietą: abu jie yra dalis XX amžiaus paveldo, net moralinių klausimų apatinė linija yra tokia pati. WIMBY padarė pareiškimą Hoogvliete, kad moderniojo planavimo vertybės – demokratija, kolektyviškumas, emancipacija – iki šiol tebėra svarbios, net ir tuo atveju, jeigu architektūrinės miestų formos pakinta. Kiti miestai siūlo kitokius požiūrius. Kai imamasi pertvarkyti kokį nors Danijos ar Nyderlandų miestą, prasminga pastudijuoti socialinę organizaciją, kuri pastatė 23 Enero kvartalus Karakase, Venesueloje, arba Indijos miestus, kurių gyventojai išdailino modernistinius statinių blokus, kad užpildytų personalizuotų simbolių ir ženklų vakuumą. Kita vertus, projektai, kuriami pertvarkant Europos miestus, galėtų labai praversti pertvarkant Islamabadą ar Bagdadą. Reikia iš naujo permąstyti modernistinį miestų planavimą, o Naujuosius miestus priimti tokius, kokie jie yra, – juk tai realūs miestai, kuriuos reikia ne ištrinti, bet sukurti tokią projektavimo strategiją, kuri leistų pridurti naują urbanistinės medžiagos sluoksnį ir paversti juos normaliais, augančiais, besivystančiais ir senstančiais miestais.

Published 8 January 2007
Original in English
Translated by Almantas Samalavičius
First published by Kulturos barai 12/2006 (Lithuanian version); Lettre Internationale (Denmark) 11 (2006) (Danish version)

Contributed by Kulturos barai © Michelle Provoost / Lettre Internationale (Denmark) / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / DA / LT / DE

Published in

Discussion