Naujasis intymumas prieš susventimėjimą ir agresiją

The correspondence between Algirdas Julius Greimas and Aleksandra Kasuba, 1988-1992

Neseniai Lietuvoje lankęsis lenkų kilmės sociologas Zygmuntas Baumanas savo paskaitoje kalbėjo apie vartotojiškumą kaip postmodernios visuomenės reiškinį, kuris kelia grėsmę pačios visuomenės egzistavimui. Vartotojiškumas nevaldomai plinta po visas gyvenimo sritis, o jo skatinamas vis didėjantis energijos poreikis griauna gamtos jėgų pusiausvyrą, greitina klimato atšilimą, sukelia katastrofas.

Sociologams rūpi, kaip vartotojiškumas veikia tarpasmeninius santykius, t. y. sritis, tradiciškai priklausančias etikai ir moralei. Baumanas turi galvoje ryšių tarp žmonių komercializaciją, kai emocinį santykį pakeičia apsikeitimas daiktais, dovanomis ir pan. Aptaria grėsmes, kylančias romantiniams santykiams tarp moterų ir vyrų, jei tie santykiai grindžiami ta pačia vartotojiška schema, kuri egzistuoja tarp pirkėjo ir prekės arba tarp kliento ir paslaugos. Pasak sociologo, viskas prilyginama eiliniam apsipirkimui: vyrai ir moterys yra nuolat raginami negaišti laiko ir “netaisyti” nepakankamai gerai veikiančių santykių, verčiau užmegzti naujus, t. y. jei “prekė” brokuota, ją reikia grąžinti ir pirkti naują.

Tarpasmeninių santykių tikslas dabar yra jau ne stabilumas, o malonumo ir pasitenkinimo paieškos. Partneris vertinamas tik kaip komforto ir laimės šaltinis, jeigu jis nesugeba, nenori ar negali išpildyti šių reikalavimų, lengviausia jį/ją tiesiog palikti. Taigi žmonės nėra skatinami investuoti į ilgalaikius ryšius. Sociologas ironizuoja: “Juk kai įsigyji daiktą, neprisieki jam amžinos meilės, neištari priesaikos: Kol mirtis mus išskirs, nes gerai žinai, kad rytoj pasirodys geresnis daiktas ir tu išmesi šitą, o nusipirksi aną.”

Vartotojiškumo schema pagrįsti santykiai kelia grėsmę visuomenei apskritai. Nestabili šeima ir neįpareigojanti partnerystė lemia, kad daugėja apleistų vaikų, vyksta sunkios besiskiriančių porų turto dalybos ir pan. Visa tai didina ir visuomenės nestabilumą. Baumanas primena, kad kadaise partnerystė buvo visuomenės gyvenimo “cementas”, todėl siūlo iš naujo permąstyti tą tarpasmeninių santykių modelį, kuris tradiciškai susiklostė ikimoderniose ir gerokai vėlesnėse visuomenėse, ragina grįžti prie tradiciškai “visam gyvenimui” užmezgamo ryšio. Pasak jo, patarimas patikrinti jausmus, leidžiantis į eksperimentinius santykius, tiesiog primeta trumpalaikiškumą. Tik sąmoningai suvokta ir pasirinkta ilgalaikė partnerystė skatina ir apsisprendimą tą partnerystę nuolat tobulinti, užuot keitus ją nauja.

Kalbėdamas apie vartotojiškumą, sujaukusį santykius tarp žmonių, Baumanas kritikuoja britų sociologą Anthony Giddensą ir jo pasiūlytą vadinamąjį “grynųjų santykių” modelį, kai socialiniai ir seksualiniai ryšiai trunka tiek laiko, kiek jie tenkina abi puses.1 Baumano įsitikinimu, tai įteisina atsakomybės vengimą ir “paviršutiniškumą”, o Giddensas tai vadina nauja intymumo forma. Britų sociologas teigia, kad “grynieji santykiai” reikalauja ypač didelės abiejų partnerių atsakomybės, atvirumo ir pasitikėjimo vienas kitu, nes partneriai, užuot kaupę savyje nepasitenkinimą, nuolatos dalijasi patirtimi, kurią teikia jų tarpusavio ryšys. Nauji atsivėrimai vienas kitam, sako Giddensas, reikalauja arba priimti vis naujus bendravimo iššūkius, arba išsiskirti.

Abi tarpasmeninių santykių formos iš esmės yra du skirtingi lyčių politikos privačioje erdvėje modeliai. Ir Giddensas, ir Baumanas sprendžia tą pačią problemą, kuri kamuoja postmodernią visuomenę, – tai susvetimėjimas. Tačiau Baumanas ją sieja labiau su bendravimo komercializacija, o Giddensas – su vis didėjančiu žmonių agresyvumu.

Abiejų sociologų manymu, šią problemą išspręsti įmanoma, vienaip ar kitaip transformuojant vyraujančias seksualumo ir intymumo formas. Tačiau Baumanui atrodo, kad lyčių pusiausvyrą galima užtikrinti remiantis savotiškais “neotradiciniais” įsipareigojimais, o Giddensas intymumo transformaciją sieja visų pirma su abiejų partnerių autonomija, pagarba vienas kitam, kitaip tariant, su lyčių/individų lygybe ir intymių santykių demokratiškumu. Pasak jo, tada emocijos tampa gyvenimo politika, nes lygybe paremti santykiai jau savaime atmeta agresiją, kuri yra pagrindinė šių laikų visuomenės rykštė.

Tarpasmeninių santykių išeities tašku abu sociologai laiko partnerių derybas. Tačiau Baumanas jas suvokia kaip būdą užtikrinti ilgalaikius santykius, o Giddensas yra įsitikinęs, kad partnerių derybos ir susitarimai leidžia sukurti komfortabilius tarpasmeninius ryšius. Nesiimu spręsti, kuris iš dviejų modelių yra priimtinesnis šiuolaikiniams žmonėms, tačiau atrodo, kad Giddenso modelis geriau atitinka lyčių vaidmenų pokyčius, vykstančius moderniose visuomenėse, – moterys jau nėra linkusios įsipareigoti ilgalaikiams kančios santykiams. Giddensas pripažįsta, kad jo siūlomas “grynųjų santykių” modelis galimas tik demokratinėje aplinkoje. Tai greičiau siekiamybė negu dažnas pavyzdys…

Būtent čia norėčiau pereiti prie Aleksandros Kašubienės ir Algirdo Juliaus Greimo susirašinėjimo ir paanalizuoti jį pagal Anthony’o Giddenso siūlomą “grynųjų santykių” modelį. Laiškai atskleidžia, kad menininkės ir mokslininko ryšys buvo artimas tokiems tarpasmeniniams santykiams, apie kokius kalba britų sociologas. Jo teigimu, “grynieji santykiai” nusako intymų dviejų žmonių ryšį, atsirandantį iš to, ką vadiname aistringa meile ir romantiniu impulsu. Beje, tas pačias nuostatas Giddensas taiko ir heteroseksualiam, ir homoseksualiam ryšiui.

Aleksandra Kašubienė ir Algirdas Julius Greimas pradėjo susirašinėti, gyvendami toli vienas nuo kito. Atrodo, pats pirmas laiškas nebuvo tiesiogiai padiktuotas aistringo romantinio impulso ar paskatintas neseniai įvykusio panašaus susitikimo. Kaip sako pati Kašubienė, 1988 m. ji nusiuntė Greimui savo rankraščio kopiją, nuo tada ir prasidėjo jų bendravimas. Tačiau jaunystėje – tą byloja laiškai – jie jautė vienas kitam romantinę aistrą. Knygos įžangoje Aleksandra rašo: “Kai 1944 metais, karo frontui artėjant, Greimas ragino mane bėgti drauge su juo į Prancūziją, tokiam žygiui buvau nepasiruošusi. Jau bendravau su skulptoriumi Vytautu Kašuba, mano būsimu vyru.”2

Po keleto dešimtmečių atsinaujinęs jų bendravimas atitinka ir kitą Giddenso “grynųjų santykių” nuostatą – sociologo teigimu, “grynieji santykiai” kaip transformuotas intymumas apskritai yra prieš tokią tarpasmeninių santykių formą kaip santuoka. Šiuo atžvilgiu tiek Kašubienė, tiek Greimas turėjo kitus oficialiai įteisintus santykius. Aleksandra daugelį metų gyveno santuokoje su skulptoriumi Vytautu Kašuba, o Greimas – su jauna moterimi Teresa. Jiedu nebuvo vedę, tačiau tai nekeičia reikalo esmės. Be to, Prancūzijoje gyvenančios poros paprastai sudaro vadinamąją PAX – merijoje patvirtintą partnerystę, kad sumažėtų pajamų mokesčiai ir priklausytų kitos socialinės lengvatos. Nėra jokios abejonės, kad Teresa buvo labai svarbi Greimui iki pat jo mirties, o ir Kašubienei apie Teresą jis rašė vienareikšmiškai: “Neatsimenu, kad Tau būčiau kalbėjęs apie Teresą. Tai, žinoma, siūlas, ant kurio užsikabinęs galėjau išlaikyti pastaruosius metus.”

Kita vertus, 1988 m. Greimas ir Kašubienė pradėjo bendravimą, kuris taip pat buvo emociškai intymus. Tai atitinka dar vieną Giddenso “grynųjų santykių” nuostatą – pora nebūtinai turi apsiriboti vieninteliais santykiais. Sociologo manymu, tai irgi yra partnerių derybų, susitarimo objektas. Kašubienė laiškuose Greimui vis patvirtindavo: “Pastoviai džiaugiuosi, kad gyveni ne vienas, kad Teresa su Tavimi.” Savo ruožtu Greimas rašė Aleksandrai: “Norėjau ir vėl pabučiuoti, kad tu Teresą priimi natūraliai, be klaustukų ir šauktukų.” Santykius su moterimis semiotikas apibūdina gidensiškai: “Hania – legali žmona, – Teresa – Tu.” Taigi Kašubienę Greimas įvardija vienodai reikšmingai kaip ir Teresą, nors objektyviai abi moterys užėmė skirtingas pozicijas.

Giddenso teigimu, kai kuriais atvejais transformuotas intymumas arba “grynieji santykiai” apskritai gali eliminuoti seksualinį ryšį, jeigu tai priimtina abiem partneriams ir dėl to susitariama. Tokias derybas ir susitarimą galima įžvelgti ir aptariamuosiuose laiškuose.

Kašubienė užsiminė, kad norėtų susitikti su Greimu, entuziastingai ir gana euforiškai dėliojo tokį būsimos kelionės į Prancūziją planą, kuris leistų jiems keletą dienų pabūti vieniems, be kitų žmonių. Aleksandra siūlė įvairiausius gundomai romantiškus va-riantus ir rašė Greimui: “Jei Tau patogiausia, galėčiau atsirasti pas Tave, pabūti, ir po to į Chartres. O būtų tikras džiaugsmas, jei sutiktum būti mano svečiu Chartres, kur ir tau kelioms dienoms paimčiau kambarį viešbutyje. Ką tu siūlytumei, kas tau priimtina. Patogiausia?” Negavusi jokio konkretaus patvirtinimo iš Greimo, ji gerokai sutrinka, jai nesmagu, kad klaidingai suprato juos siejantį ryšį, jaučiasi kiek įžeista, gal nusivylusi. Su lengva ironija Aleksandra rašo: “Dėl galimo pasimatymo – rašiau, kad norėčiau pabendrauti kelias dienas. Tą patvirtinu. Kitaip man važiuoti į Tavo padangę būtų juokinga. Tačiau nesistebėčiau nė truputį, jei tiek laiko tam skirti Tave jau dabar juokina. Neimk į galvą – mirtinų reikalų gi neturim, viską galima “atidėti”. Reikia žiūrėti, kad mano adventure tau nebūtų laiko gaišinimas. Jei širdis dėl to nesidžiaugia, neskubėkime.”

Greimas į šį laišką atsakė greitai: “Mieloji, atsakau kuo skubiausiai. Aišku, kad noriu tave pamatyti, matyti.” Jis rašo, kad gali ją priimti savo namuose, kai bus Teresa ar net kai Teresa išvyks. Bet teigia, kad į Paryžių ar Šartrą su ja tikrai nevažiuosiąs: “Apie tai negali būti net kalbos.” Kaip priežastį Greimas nurodo prastą fizinę savijautą, atseit, galįs judėti tik 200 m spinduliu, nors su Teresa gana intensyviai keliavo po Europą ir užjūrį. Tame pačiame laiške jis vėl mini Teresą ir netiesiogiai dar kartą nurodo savo santykį su ja: “Aš buvau įsimylėjęs – tas, sako, ir dabar matosi – ji man savo buvimu davė daug džiaugsmo.” Taigi, Greimas aiškiai apibrėžia savo seksualinės meilės teritoriją ir siūlo Aleksandrai kitokią – transformuoto intymumo atmainą. Atrodo, Kašubienei šis Greimo siūlymas buvo netikėtas, nelauktas, anksčiau niekada nepatirtas, todėl sunkiai priimtinas. Dėl šio nesusikalbėjimo laiškuose ji netiesiogiai vis dar priekaištauja, esą jų susitikimas neįvyksta dėl Greimo, kuris, kaip jai atrodė, nenori dėl jos aukoti savo laiko.

Pagaliau Greimas nedviprasmiškai ir nekoketuodamas pasako, kad ne laiko stoka jį varžo, bet galimai romantinis-seksualinis jų būsimo susitikimo pobūdis jam yra nepriimtinas ir nereikalingas: “Juokas ima, kai tu rašai, kad galiu per daug ar per mažai laiko skirti. Laiko marios, bet kaip jose plaukioti? Ar aš tau galėčiau nors kiek “džiaugsmo” duoti? Dabartiniame stovyje – abejoju. Gal tik pakenkti galėčiau, laužydamas tavo pusiausvyras. O tu ar galėtum?” Ir čia pat jau atvirai siūlo Kašubienei kitokius santykius: “Viskas, ką tau rašiau apie praktiškas kelionės realizacijas, galioja, nepasikeitė. Užtat tau apsispręsti. Laiko aš tau turiu, tik gal neturiu ką tau duoti…”

Aleksandra į tokius žodžius reagavo jautriai ir savo atsakymą Greimui sudėliojo punktais. Ketvirtame punkte ji rašo: “Kelionė į Prancūziją atpuola. Dėkinga, kad parašei atvirai, pasisakei, jog pasiūlymas vargintų.” Iš esmės šį atsakymą galima vertinti kaip savotišką “tylią agresiją” – Greimo siūlomų santykių, pagrįstų transformuotu intymumu, Kašubienė nesuprato ir nepriėmė. Tame pačiame laiške ji lyg ir atsisveikino su Greimu, nes gana griežtai nukirto: “Jei kada būsiu Tavo padangėje, užsuksiu.” Ir tiek.

Vis dėlto susirašinėjimas nenutrūko ir po kiek laiko atgijo, nors objektyviai niekas nepasikeitė: Greimas ir toliau primindavo Kašubienei savo jausmus Teresai, nekeitė savo požiūrio į Aleksandrą ir jų ryšį. Tačiau neabejotina, kad Kašubienė tęsė susirašinėjimą, jau suvokusi ir priėmusi jų tarpusavio santykių pokytį, abu laiškuose džiaugėsi, kad “susišneka”. Nemanau, kad jie turėjo omenyje intelektualinius profesinius pokalbius. Nors Greimas patarinėjo Kašubienei kūrybos klausimais, tačiau yra abejojęs jos literatūriniais bandymais ir klausė, kam ši rašanti apskritai. Tikras kūrybinis ir profesinis bendradarbiavimas jį siejo būtent su Teresa, su kuria abu rašė žodyną, rengė bendras publikacijas.

Vėliau, kai 1991 m. Kašubienė aplankė Greimą, parašė šiltą padėkos laišką: “Tavo gaspadoj ir Teresos globoj man buvo įdomu, smagu ir miela.” Tame pačiame laiške Kašubienė kalba, kad jų bendravimas įgavo dar glaudesnį emocinį ryšį ir atvirumą. Ji rašė: “Išsivežiau liūdesį – atgarsius ir Tavo, ir mano esminių liūdesių: ryškiai pasijuto svoriai, su kuriais tiek Tu, tiek aš stengiamės tą žmogišką nedalią atsverti, balansuoti. Drauge su liūdesiu atkilo ir baigtinumo jausmas – būsim jau turbūt susipažinę. Ar ne keista, jog atrodo, kad tik dabar pradėsime draugauti? Nors ir nežinau, ką tai reiškia, bet jaučiasi lyg ir kiti kanalai atsivėrę.”

Kašubienės išpažintis byloja apie likimo suteiktą galimybę ir gebėjimą atsiverti kitam žmogui, tuo pat metu išsaugant aiškias asmeninės autonomijos ribas. Panašiai Greimas prisipažįsta Kašubienei jos dėka patyręs, ką reiškia pasitikėti kitu žmogumi ir būti su juo atviram: “Į mano gyvenimą tu nesiskverbi, atvirkščiai – tu man atrodai kaip ramybės uostas, pasitikėjimo: savo gyvenime nesu sutikęs žmogaus, kuriam galėčiau atsidėti, tu vienintelė man tokį jausmą sukeli.”

Giddensas irgi kalba apie emocinę aistrą kaip ypatingą atvirumą ir domėjimąsi partneriu, kai nepasotinamas potraukis nuolatos girdėti Tą Kitą yra tolygus jausti jį fiziškai. Trumpa Greimo žinutė: “Laukiu laiško.” Aleksandros atsakymas: “Tavo dviejų žodžių laiškas: “Laukiu laiško”, nuskambėjo kaip “duok ranką”. Štai manoji – Tu praturtinai mano gyvenimą, Algirdai.”

Tradiciniuose tarpasmeniniuose santykiuose aistrą ir erotizmą dažniausiai sukelia tik kūnas ir fiziniai pojūčiai, o transformuotas intymumas atveria kitas erotiškumo plotmes – tai abipusis bendravimas ir pasitikėjimas vienas kitu, kai (iš)vengiama galios žaidimų. Taigi, nors Greimas rašo: “Įsivaizduosiu tave nuogą tarp kitų moterų”, o Aleksandra prisipažįsta: “Myliu kiekvieną Tavo pasireiškimą, apkabinu, koks esi – ir atsitraukti nesinori, ir taip lieku Tavo rankose”, abu supranta šią erotiką kaip dvasinį intymumą ir aistrą pažinti kitą.

Giddenso siūlomas transformuotas intymumas arba “grynieji santykiai” nėra supaprastintas dviejų žmonių ryšys, reikalaujantis tik abipusės pagarbos ar prievolės išklausyti vienas kitą. Tai ir/ar ne tik dviejų intelektualų pašnekesiai, o veikiau sudėtinga nuolatinė derybinė būsena, prasidedanti romantine aistra, kuri pereina į abipusį atvirumą ir išskirtinį, nenugalimą emocinį lygiaverčių partnerių poreikį bendrauti. Panašiai atsitiko Greimui ir Kašubienei. Tai suteikia dvasinio komforto jausmą ir labai svarbų žinojimą, kad “yra žmogus”. Pasak Giddenso, tai labiau ateities tarpasmeninių santykių vizija. O ateities vizijas, kaip žinome, dažniausiai pirmieji įgyvendina menininkai ir tie mokslininkai, kurie, kaip ir Greimas, yra menininkai.

Anthony Giddens, The Transformation of Intimacy. Sexuality, Love&Eroticism in Modern Societies, Stanford, Stanford University Press, 1992.

Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškai, 1988-1992. Vilnius, Baltos lankos, 2008.

Published 11 March 2011
Original in Lithuanian
First published by Eurozine (English version) / Kulturos barai 12/2010 (Lithuanian version)

Contributed by Kulturos barai © Dalia Leinartė / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / LT

Published in

Discussion