Modernus melavimo menas

Ne meluodamas, o pagautas meluojant politikas šiandien gali tvirtinti metantis iššūkį status quo. Kodėl šiuolaikinis politinis gyvenimas, kaip jį apibūdino Hannah Arendt, dabar veikia tik kaip savęs dekonstrukcija.

Ne tas politikas, kuris meluoja, o tas, kuris pagaunamas meluojantis, šiandien gali didžiuotis, kad meta iššūkį status quo. 

Donaldo Trumpo melus žurnalistai pradėjo skaičiuoti tą pačią akimirką, kai jis tapo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. The Washington Post teigimu, iki 2018 m. vasaros pabaigos jis pamelavo ne mažiau kaip 4229 kartus. Tačiau štai paradoksas – Trumpas yra prezidentas, susikrovęs didžiulį „tiesos kapitalą“! Rinkėjų nuomone, jis yra ne melagis, o žmogus, sakantis tiesą, kurios kiti politikai nedrįsta sakyti. Kaskart, kai Trumpas pagaunamas meluojant, jo „tiesos kapitalas“, užuot nuvertėjęs, tik dar labiau išauga.

Diskutuojant apie suklastotas naujienas, alternatyvius faktus ir politinį melą, reikėtų turėti omenyje, kad melas ir paslaptys visada buvo politinio žaidimo dalis. Tarkime, lotyniškas posakis arcana imperini (imperijos paslaptys) rodo, kad politinė valdžia daug ką neišvengiamai slepia ir maskuoja. Tačiau dažnai pamirštama, kad politiniuose kontekstuose tiesa ir ištikimybė tiesai nebūtinai yra susijusi su faktais, jeigu jais laikysime teisingą susiklosčiusios padėties apibūdinimą. Politikai visada griebdavosi melo, slėpdami, iškraipydami ir neigdami faktus. Gal nuskambės amoraliai, tačiau politiko gebėjimas elgtis „teisingai“ nebūtinai reiškia faktų paisymą. „Melas neprasmunka į politiką atsitiktinai, – rašė Hannah Arendt, – vien dėl to, kad žmogus nuodėmingas. Jau ši priežastis lemia, kad moralinis pasipiktinimas nėra pajėgus išstumti melo iš politinės aplinkos.“1

Politinis veiksmas, pasak Arendt, turi pradžią, jį palaikančią iniciatyvą. Politiniai veiksmai istorijos vagą keičia netikėtais būdais, todėl kažko naujo pradžia visuomet yra nenuspėjama, prieš tai buvusiais įvykiais neįmanoma jos paaiškinti. Tačiau visa tai nevyksta vakuume – joks veiksmas neprasideda ex nihilo, iš nieko, jo šaknys visada glūdi konkrečiuose istorijos ir politikos kontekstuose. Kad susikurtume erdvę savo veiksmams, „turime pašalinti ar sunaikinti viską, kas joje buvo prieš tai, pakeisdami visus anksčiau ten buvusius dalykus“.2 Tačiau to padaryti neįstengtume, jei nepajėgtume įsivaizduoti kitokio pasaulio, mintyse atitrūkdami nuo tikrovės, kurioje esame. Jei negalėtume pasakyti nei „taip“, nei „ne“, apibūdindami ne vien pasaulį, bet ir pačią tikrovę, t. y. „tuos dalykus, kuriuos patiriame savo jutimo bei pažinimo organais, nesvarbu, ar jiems pritariame“, – veiksmas būtų neįmanomas, o jis, pasak Arendt, ir yra „ta medžiaga, iš kurios daroma politika“.3

Polinkis meluoti ir gebėjimas atlikti politinius veiksmus remiasi tuo, ką Immanuelis Kantas vadino vaizduote. Šis požiūris leido Arendt pažvelgti į fašizmą kaip į režimą, kuris politiniam melui netikėtai suteikė naujų bruožų. Veikale „Totalitarizmo ištakos“ ji analizuoja totalitarinius režimus ne kaip ideologijas ar specifines, autoritarines valdymo formas, o kaip „modernų politinį melą“.4

Modernus politinis melas nėra tapatus netiesai, jis nėra ir tyčinis fakto nuslėpimas, iškraipymas ar paneigimas. Jo netgi negalima vadinti tiesos priešingybe, kokia laikomas įprastinis melas. Modernus politinis melas yra būdas, kaip į politiką įtraukti tiesą, į ją investuojant. Šiuo atžvilgiu politinio melo sąvoka padeda atskleisti, kas lemia, kad šiandien kai kurie politikai, griebdamiesi melo, sustiprina savo kaip teisuolių įvaizdį.

Prasimanyti tikrovę

„Totalitarizmo ištakų“ pirmame skyriuje Arendt rašo, kad „tiesos padėtis pasaulyje labai kebli“.5 Modernų melą ji apibūdina, apžvelgdama skirtumus tarp senosios ir šiuolaikinės sofistikos. Senovėje sofistai pasitenkindavo „trumpalaike argumentavimo pergale tiesos sąskaita“, o šiuolaikiniai sofistai siekia „ilgalaikės pergalės tikrovės sąskaita“.6 Senovės sofistai neigė paskirus faktus, o šiuolaikiniams sofistams svarbu melą paversti pramanytu pasauliu. Pasak Arendt, būtent toks yra fašizmas.7 Fašistinė propaganda „nesitenkino vien melavimu, ji sąmoningai bandė melą paversti tikrove… Tokiam melagingos tikrovės prasimanymui niekas nebuvo pasirengęs.“8

Fašistinės ideologijos ir propagandos turinys nelaikytinas jokia naujove. Netikėta buvo tai, kad melas paverstas išgalvota, bet didžiulį poveikį darančia ilgalaike tikrove. „Totalitarinė organizacija įgavo visiškai naujas formas, nesusijusias su ideologiniu turiniu ir propagandos šūkiais. Jos suprojektuotos taip, kad propagandos melus, išaustus aplink pagrindinį pramaną – žydų, trockistų, 300 šeimų ir t. t. sąmokslą, – paverstų veikiančia tikrove, net ir netotalitarinėmis sąlygomis nuteiktų visuomenę paklusti pramanyto pasaulio dėsniams.“9

Totalitarinė organizacija pasitelkia melą, kad išgalvotų kontroliuojamą pasaulį, alternatyvią tikrovę. Vienas iš Arendt dažnai pateikiamų pavyzdžių yra stovykla, kurią totalitarinės valstybės pavertė „laboratorija“ – ten „eksperimentuojama su tikrove, nusistačius prieš ją“, rodant „didžiausią panieką faktams ir pačiai tikrovei.“10 Stovyklos tapdavo zonomis, izoliuotomis nuo prieštaringo, nekontroliuojamo, nestabilaus pasaulio, kuris sklidinas spontaniškų sąveikų ir komunikacijos. Tose zonose režimo politika ir prognozės išsipildė, o pats režimas buvo įteisintas – stovyklos gyventojai netrukus tapo gyvu patvirtinimu, kad propaganda veikia.

Totalitarizmas, pasak Arendt, tradicinę vakarietišką tiesos kaip adaequatio rei et intellectus – atitikmens tarp daikto ir minties – sąvoką iškreipė tokiu laipsniu, kad tiesa prarado prasmę, o politikoje jau apskritai nebeįmanoma tiesos atskirti nuo melo. Laikantis adaequatio rei et intellectus, kokia nors mintis arba sprendimas yra teisingas tiek, kiek atskleidžia tikrovę tokią, kokia ji yra. Totalitarizmas, remdamasis šia įžvalga, padarė išvadą, „kad galima tiesą prasimanyti tiek, kiek galima prasimanyti tikrovę; nebūtina laukti, kol tikrovė pati atsiskleis ir parodys tikrąjį savo veidą, tikrove su mums jau žinomais bruožais galima paversti viską, nes viskas yra mūsų gaminys. Kitaip tariant, totalitarinės ideologijos pavertimas tikrove pagrįstas įsitikinimu, kad ji, nesvarbu, kaip toli būtų nuo tiesos, vis tiek bus laikoma tiesa.“11

Arendt teigimu, būtent dėl šios priežasties beprasmiška tikėtis, kad pavyks fašizmą paneigti racionalia diskusija, surengus jo šalininkams akistatą su jų pačių melais. Modernus melagis nepaiso mąstymo logikos, jis atlieka veiksmus, kad savo politiką paverstų tiesa. Melagis „iš prigimties yra aktorius“.12 Jis naudojasi tuo, kad mūsų noras vaidinti, t. y. pakeisti pasaulį, labai panašus į „tą paslaptingą gebėjimą, kuris leidžia sakyti, kad šviečia saulė, nors lyja kaip iš kibiro“.13 Modernus melas yra kalbos aktas, o kaip toks jis reiškia kur kas daugiau negu vien faktų neigimą. Šis aktas keičia istoriją. 

Taigi modernus melas pavojingas ne todėl, kad iškraipo istorinius faktus, o todėl, kad ištrina ištisą faktų audinį, politinių ištakų istoriją pakeisdamas alternatyvia istorija, sunaikinančia informaciją apie tas ištakas. Istorinis audinys, spontaniškai susidarantis „tarp“ žmonių, pakeičiamas organizuota, išgalvota tikrove: „Skirtumas tarp tradicinio ir modernaus melo dažniausiai prilygsta skirtumui tarp tikrovės slėpimo ir jos naikinimo.“14

Modernaus melo menas ir yra toks pokytis, kai ištrinama ir prarandama istorinė atmintis apie politines ištakas. Šis modernaus melo bruožas būdingas ne vien totalitariniams režimams, kurie veikia, griebdamiesi smurto ir sėdami baimę. Jis aptinkamas ir demokratiniuose kontekstuose. Vieną iš pavyzdžių Arendt pateikė esė „Melavimas politikoje“ (1971) – tai vadinamieji Pentagono dokumentai, liudijantys, kad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1968-ųjų JAV kišosi į Indokinijos vidaus reikalus. Tie dokumentai, 1971-aisiais, per patį karo Vietname įkarštį, nutekinti į The New York Times, nors neatskleidė jokios paslapties, tačiau sukėlė tokią audrą, kad Richardas Nixonas galiausiai buvo priverstas nutraukti karą. Sukrėtė ne tiek melo, pateikto tuose dokumentuose, turinys, kiek pats faktas, kad melas jau ne atsitiktinis ar antraeilis, bet sudaro pačią bendros politinės strategijos esmę, yra infrastruktūros dalis. 

Pasitelkiant modernaus melo versiją, pasak Arendt, kuriami įvaizdžiai, sprendžiamos problemos. Įvaizdžius kuria viešųjų ryšių agentai, atėję iš reklamos srities, o problemas sprendžia profesionalūs žaidimų teoretikai, sistemų analitikai, kuriuos vyriausybė pasikviečia iš universitetų ir mokslinių institutų. Kad rinkėjams amerikiečiams būtų lengviau „parduoti“ karą, viešųjų ryšių agentai kuria įvaizdžius, kad JAV yra, tarkime, šalis „taikdarė“, geraširdiškai padedanti draugams ir sąjungininkams kovoti su blogio įsikūnijimu – komunistais. O tie, kurie sprendžia problemas, gauna užduotį, kaip šis įvaizdis galėtų būti sustiprintas karu. Pentagono dokumentai atskleidė, kad karo faktai sistemingai ištrinami ir pakeičiami įvaizdžiais, o tada kuriami scenarijai, kaip tuos įvaizdžius paversti teisingais „faktais“, kad būtų lengviau šią informaciją parduoti. Modernus politinis melas primena laboratoriją, kurioje sistemingai manipuliuojama faktais, kad politika atrodytų teisinga, nors pati tiesa tiesiog ištrinama.

Tiesos sakymas kaip politinis veiksmas

Kas tokiomis sąlygomis yra modernus tiesos sakymas? Arendt teigimu, melagis, ateidamas į politiką, turi didelį privalumą. Būdamas veiksmo žmogus, siekiantis pakeisti istorijos kryptį, jis visada lengvai įsitvirtina kaip politikas. Tačiau tam, kuris sako tiesą, reikia užimti visai kitokią poziciją, – privalu rodyti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Arendt manymu, tiesos sakymas niekada nebuvo laikomas politine dorybe, nes jis mažai kuo gali prisidėti tiek prie pasaulio, tiek prie aplinkybių keitimo, kuris yra viena iš labiausiai teisėtų politinės veiklos krypčių.15

Tačiau modernaus melo prigimtis visai kitokia, negu buvo kadaise. Kadangi modernus melas kuria išgalvotus pasaulius, moderniam tiesos sakymui tenka liudyti iš paties melo pozicijų. Pavojus kyla jau ne atskiriems faktams, bet visai istorinei tikrovei, todėl tiesos sakymas darosi pavojingas politinis veiksmas. Arendt pabrėžia: „Ten, kur visi meluoja apie viską, kas reikšminga, tiesos sakytojas irgi sąmoningai ar nesąmoningai įsitraukia į politikos verslą, todėl irgi pradeda veikti, imasi keisti pasaulį, nes žino, kad antraip vargu, ar jam pavyks išgyventi.16

Pastangos grąžinti tiesą ten, iš kur ji buvo ištrinta, tampa politiniu veiksmu, kad ir koks nepolitiškas būtų jos liudytojas. Tačiau toks veiksmas nepaprastai rizikingas. Melagiai be skrupulų manipuliuoja faktais pagal politinius savo interesus ir lūkesčius, todėl įstengia visuomenę įtikinti labiau už tiesos sakytojus, kuriuos net imama laikyti melagiais.

Tikrovė kaip reginys

Kokiu atžvilgiu sąvoka modernus melas atskleidžia šiuolaikinę politinę padėtį? Svarbu suprasti, kad modernus melas nuolatos atkuria save iš naujo. „Aš jį supakuoju ir parduodu kaip prekę“, – aiškina Rogeris Stone’as, vienas iš Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos variklių, sukūręs šūkį: „Tiesos nebeužgniauši! Uždaryk ją! Uždaryk ją!17 Kokioje tikrovėje melas, kad Trumpas – tai asmuo, kuris nėra su niekuo susijęs, tampa tiesa? Tokioje, kur tikrovė paverčiama cirku, karnavalu, reginiu. „Politika yra šou verslas bjauriems žmonėms“, – tvirtina Stone’as, lobistas, norėjęs tapti aktoriumi, savo priešininkų pramintas „tamsybių princu“, bet ne tiek dėl to, esą jis „neturi sielos“, o todėl, kad šį tą išmano apie valdymo paslaptis.

Stone’as sugeba prasiskolinusį kandidatą, kurio lošimo namams iškelta bankroto byla, parduoti kaip asmenį, nebijantį rizikos. Jis moka patarti melagiui, kaip galima politiniame kontekste, valdomame masinio informavimo priemonių, išlaisvinti savąjį „tiesos kapitalą“. Ne tada, kai meluoja, o tada, kai pagaunamas meluojant, Trumpas tampa teisuoliu, nes, pasak Stone’o, tai vienintelis kandidatas, metantis iššūkį status quo. Kas galėtų žinoti tai geriau už Stone’ą, kuris buvo vienas iš jaunųjų protų, palaikiusių Nixono perrinkimo kampaniją. O juk tai tas pats Nixonas, kurio krytis prasidėjo nuo Pentagono dokumentų, kai buvo atskleistas juose slypintis melo mechanizmas, kaip faktus pakeisti tokiais įvaizdžiais, kuriuos lengviau parduoti. Vadinasi, Stone’as puikiai žino, kad tikrovei tapus įvaizdžiu, tiesos sakytoją, kuris, nepaisydamas įvaizdžių, per Twitter kalba tiesiai žmonėms, galima supakuoti ir parduoti. „Buvau žokėjas, ieškantis žirgo. Be žirgo nelaimėsi lenktynių“, – savo veiklą vaizdžiai pakomentavo „tamsybių princas“.

Stone’o pagaliau rastas politinis žirgas, nuolat pristatomas kaip nevengiantis rizikuoti, nugalėjo pasaulyje, kurio tikrovė paversta lošimo namais. „Manote, nepatyrę rinkėjai skiria pramogą nuo politikos?“ – ironiškai klausia Stone’as, o savo samprotavimus patvirtina, remdamasis aksioma: „Geriau būti liūdnai išgarsėjusiam negu išvis niekada neišgarsėti.“ Juk ir imperija prieš pat žlugimą gali nors akimirkai tapti reginiu ir smagia pramoga.

Politikos atžvilgiu tiesa yra tiesiog atplaiša, kurios nepavyksta visapusiškai kontroliuoti. Ji gali pripažinti politinius interesus, strategijas ir net melą, bet grasina sunaikinti politinę melagių įtaką. Sofoklio tragedijoje Edipas siekė įteisinti savo valdžią, ieškodamas tiesos. Tačiau karaliaus atskleista tiesa ne tik atėmė iš jo valdžią, bet ir sugriovė karalystę. Pasak Gilles’io Deleuze’o, tiesa yra tai, ko nenorime ir ko neieškome, bet su kuo prieš savo valią privalome susitaikyti.18 Sokratas tiesą laikė politikos aprobavimo akmeniu, į kurį politikai turėtų pasitrinti, kad patikrintų tikrovę ir ją išsaugotų.

Hannah Arendt. Lying in Politics („Melavimas politikoje“). In Crises of the Republic („Respublikos krizės“). New York: Harcourt Brace & Company. 1972, p. 6.

Op. cit., p. 5.

Op. cit., p. 6.

Arendt. The Origins of Totalitarianism („Totalitarizmo ištakos“). New York: Harcourt Brace & Company. 1973.

Op. cit., p. 9.

Op. cit.

Arendt. The Seeds of a Fascist International („Fašistinio internacionalo sėklos“). In: Essays in Understanding („Bandymai suprasti“). New York: Shocken Books. 1994.

Op. cit., p. 146–147.

Op. cit., p. 364.

Arendt. Origins..., p. 392, 385.

Arendt. On the Nature of Totalitarianism: an Essay in Understanding („Apie totalitarizmo prigimtį: bandymas suprasti“), p. 354.

Arendt. Truth and Politics („Tiesa ir politika“). In: Between Past and Future („Tarp praeities ir ateities“). New York: Penguin Books. 2006, p. 246.

Op. cit.

Op. cit.

Arendt. Truth and Politics, p. 246.

Op. cit., p. 247.

Rogeris Stone’as filme Get me Roger Stone („Rodžeri Stounai, pagauk mane“). Režisierius Dylanas Bankas, Danielis DiMauro & Morganas Pehme. Netflix. 2017. Visos tolesnės citatos paimtos iš to filmo.

Gilles Deleuze. Proust and Signs („Proustas ir ženklai“). New York: Continuum. 2000, p. 11–17.

Published 16 March 2020
Original in Swedish
Translated by Inga Tuliševskaitė
First published by Glänta 2/2018 (Swedish version) / Eurozine (English version) / Kultūros barai (Lithuanian version)

Contributed by

Kultūros barai
© Anna-Karin Selbeg / Kultūros barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / SV / SL / LT

Published in

Discussion