Modernus melavimo menas

Ne meluodamas, o pagautas meluojant politikas šiandien gali tvirtinti metantis iššūkį status quo. Kodėl šiuolaikinis politinis gyvenimas, kaip jį apibūdino Hannah Arendt, dabar veikia tik kaip savęs dekonstrukcija.

Žurnalistai pradėjo skaičiuoti Donaldo Trumpo melus tą pat akimirką, kai Donaldas Trumpas taip Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Pagal „The Washington Post“, iki 2018 metų vasaros pabaigos jis pamelavo ne mažiau nei 4229 kartus. Tačiau paradoksaliai Trumpas yra prezidentas, turintis didelį „tiesos kapitalą“. Rinkėjų nuomone, jis yra ne melagis, o žmogus, sakantys tiesą kurios kiti politikai nedrįsta sakyti. Kaskart, kai Trumpas būdavo pagautas meluojant, jo „tiesos kapitalas“, užuot nuvertėjęs, tik dar labiau išaugdavo.

Diskutuodami apie „suklastotas naujienas“, „alternatyvius faktus“ ir politinį melą, linkstame pamiršti, kad melas ir paslaptys visada buvo politinio žaidimo dalis. Tarkim, lotyniškas posakis arcana imperini (valdžios paslaptys) politinę valdžią apibrėžia kaip tą, kuri slepia ir maskuoja. Tačiau linkstame pamiršti ir tai, kad politiniuose kontekstuose tiesa ir ištikimybė tiesai nebūtinai yra tapačios faktams, jei faktais laikysime tiesas apie dalykų padėtį. Politika visada naudojo melo ir faktų slėpimo, iškraipymo bei neigimo įrankius. Nors gali skambėti amoraliai, tačiau būti „teisingu“ politiku nebūtinai reiškia paisyti faktų. „Neužmirškim“, rašė Hannah Arendt, „kad melas neprasmunka į politiką atsitiktinai, dėl žmogaus nuodėmingumo. Jau vien dėl šitos priežasties moralinis pasipiktinimas jo iš ten nepašalins“.1

Politinį veiksmą Arendt apibūdina kaip gimimą, pradžią, iniciatyvą. Politiniai veiksmai yra tokie veiksmai, kurie netikėtais būdais pakeičia istorijos įrašą, todėl yra nenuspėjama kažko naujo pradžia – pradžia, kurios neįmanoma pilnai paaiškinti prieš tai buvusiais įvykiais. Tačiau tas veiksmas gimimo ir pradžios prasme įvyksta ne vakuume: veiksmas nėra pradžia ex nihilo, iš nieko, bet visada turi savo vietą konkrečiuose istoriniame ir politiniame kontekstuose. Kad atlaisvintum erdvę savo veiksmams, „turi pašalinti ar sunaikinti viską, kas buvo joje prieš tai, pakeisti visus anksčiau ten buvusius dalykus“.2 Tai būtų neįmanoma, jei mes nepajėgtume įsivaizduoti kitokio pasaulio, mintyse atitrukti nuo tos tikrovės, kurioje esame. Pagal Arendt, jei negalėtume pasakyti „taip“ ir „ne“, ir ne vien teiginiams apie mūsų pasaulį, bet ir pačiai tikrovei, „tiems dalykams, kurie yra duoti mūsų jutimo ir pažinimo organams nepriklausomai nuo sutarimo ar nesutarimo“ – veiksmas būtų neįmanomas. O veiksmas, pasak Arendt, yra „ta medžiaga, iš kurios padaryta politika“.3

Mūsų mokėjimo meluoti ir mūsų gebėjimo atlikti politinius veiksmus šaltinis yra vienas ir tas pats: tai, ką Kantas vadino vaizduote. Šis įsitikinimas padėjo Arendt pažvelgti į fašizmą kaip į režimą, politinio melo istoriją papildžiusį netikėta naujove. Veikale „Totalitarizmo ištakos“ ji analizuoja totalitarinius režimus ne kaip ideologijas ar specifines, autoritarines valdymo formas, o kaip „modernų politinį melą“.4

Modernus politinis melas nėra tapatus netiesai, jis nėra ir tyčinis fakto nuslėpimas, iškreipimas ar paneigimas. Jo netgi negalima laikyti – kaip įprasta laikyti melą – tiesos priešingybe. Ir nors Arendt to nesuformulavo, modernus politinis melas yra būdas įtraukti tiesą į politiką, ir būdas politikai investuoti į tiesą. Šia prasme Arendt politinio melo sąvoka padeda atskleisti, kodėl šiandien kai kurie meluojantys politikai  tik sustiprina savo kaip skelbiančių tiesą įvaizdį.

Prasimanyti tikrovę

Apie melavimą Arendt rašo jau pirmame knygos „Totalitarizmo ištakos“ skyriuje, kalbėdama apie „labai nesaugią tiesos padėtį pasaulyje“.5 Modernų melą ji apibūdina per skirtumus tarp senosios ir šiuolaikinės sofistikų. Senovės sofistai pasitenkindavo „trumpalaike argumentavimo pergale tiesos sąskaita“, o šiuolaikiniai sofistai siekia „ilgalaikės pergalės tikrovės sąskaita“.6 Senovės sofistai neigė atskirus faktus, o šiuolaikiniai sofistai bando melą paversti išgalvotu pasauliu. Arendt teigia, kad būtent toks yra fašizmas.7 Fašistinės propagandos skiriamasis bruožas buvo „nesitenkinti melavimu, o sąmoningai paversti melą tikrove… Tokios melagingos tikrovės prasimanymui niekas nebuvo pasiruošęs.“8

Fašistinės ideologijos ir propagandos turinys nebuvo jokia naujovė. Tačiau „totalitarinė organizacija“, paverčianti melus išgalvota, bet veikiančia ir ilgalaike tikrove, buvo kažkas netikėto:

„Totalitarinės organizacijos formos, atskirtos nuo jų ideologinio turinio ir propagandos šūkių, yra visiškai naujos. Jos suprojektuotos taip, kad aplink centrinį pramaną – žydų, trockistų, 300 šeimų ir t.t. sąmokslą – išaustus propagandos melus paverstų veikiančia tikrove, o net ir netotalitarinėmis sąlygomis sukurtų visuomenę, kurios nariai veikia ir reaguoja pagal išgalvoto pasaulio dėsnius.“9

Totalitarinė organizacija yra priemonė, kuri paverčia melus organizuotu išgalvotu pasauliu, alternatyvia tikrove. Vienas iš Arendt dažnai pateikiamų pavyzdžių yra stovykla. Totalitarinėse valstybėse stovykla buvo išrasta kaip „laboratorija“, „eksperimentas su – ar labiau prieš – tikrovę“, rodantis „aukščiausią panieką visiems faktams ir visai tikrovei.“10 Stovyklos tapdavo nuo prieštaringo, nekontroliuojamo ir nestabilaus spontaniškos sąveikos ir komunikacijos pasaulio atskirtomis zonomis. Tose zonose režimo politika ir prognozės išsipildė, o režimas buvo įteisintas: stovyklos gyventojai netrukus tapo gyvu propagandos patvirtinimu.

Pasak Arendt, totalitarizmas išnaudojo tradicinę vakarietišką tiesos kaip adaequatio rei et intellectus – atitikimo tarp minties ir daikto – sąvoką iki tokio laipsnio, kuriame būdavo prarandama tiesos prasmė, o politikoje  jau nebegalėjai atskirti tiesos ir  melagystės. Pagal adaequatio rei et intellectus, koks nors sprendimas ar mintis yra teisingi tiek, kiek jie atskleidžia tikrovę tokią, kokia ji yra. Šios įžvalgos pagrindu totalitarizmas padarė išvadą „kad galima prasimanyti tiesą tiek, kiek galima prasimanyti tikrovę; neprivalu laukti, kad tikrovė pati atsiskleistų ir parodytų tikrąjį veidą, bet galima paversti ją tikrove su mums jau žinomais bruožais, nes viskas yra mūsų gaminys. Kitaip tariant, kiekvienas totalitarinės ideologijos pavertimas tikrove pagrįstas įsitikinimu, kad ši taps tiesa, nesvarbu, yra ji yra tiesa.“11

Arendt teigia, kad būtent dėl šios priežasties buvo beprasmiška tikėtis paneigti fašizmą racionalia diskusija, surengus jo šalininkų akistatą su jų melais. Modernus melagis veikia ne vadovaudamasis mąstymo logika, o atlieka veiksmus, per kuriuos politika tampa tiesa. Melagis, rašo Arendt, „iš prigimties yra aktorius“.12 Jis išnaudoja mūsų gebos vaidinti, t.y. pakeisti pasaulį, ir „to paslaptingo gebėjimo, kuris leidžia sakyti „šviečia saulė“ kai lyja kaip iš kibiro“ panašumą.13 Modernus melas yra kalbos aktas, o kaip toks jis yra daugiau nei vien tik faktų neigimas. Jis yra aktas, keičiantis istoriją.

Taigi, modernus melas pavojingas ne dėl to, kad iškreipia istorinius faktus, o todėl, kad ištrindamas ištisą faktinį audinį jis pakeičia politinių ištakų istoriją alternatyvia istorija, kuri tas ištakas sunaikina. Spontaniškai „tarp“  žmonių susidarantis istorinis audinys pakeičiamas organizuota, išgalvota tikrove: „Skirtumas tarp tradicinio melo ir modernaus melo dažniausiai prilygsta skirtumui tarp tikrovės slėpimo ir jos naikinimo.“14

Modernaus melo menas ir yra toks pasikeitimas, kai prarandama ir ištrinama politinių ištakų istorinė atmintis. Šia prasme modernus melas nėra vien per smurtą ir baimę veikiančių totalitarinių režimų bruožas. Jis sutinkamas ir demokratiniuose kontekstuose. Vienas iš Arendt pavyzdžių, pateiktas 1971-ųjų metų esė „Melavimas politikoje“, yra „Pentagono dokumentai“, liudiję JAV buvimą Indokinijoje nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos iki 1968-ųjų. Tie dokumentai buvo nutekinti į „The New York Times“ 1971-aisiais, per patį Vietnamo karo įkarštį, ir nors jie neatskleidė jokių paslapčių, tačiau sukėlė audringus debatus ir galiausiai Richardas Nixonas buvo priverstas nutraukti karą. Tie dokumentai sukrėtė ne tiek dėl juose pateiktų melų turinio, o todėl, kad bendroje politinėje strategijoje melas nebuvo atsitiktinė ar antraeilė priemonė. Melavimas parodytas kaip tos strategijos esmė, jos infrastruktūra ir menas.

Apie tokią modernaus melo versiją Arendt kalba kaip apie „įvaizdžio kūrimą“ ir „problemų sprendimą“. Įvaizdžio kūrėjai buvo viešųjų ryšių agentai, kurių šaknys buvo reklamoje ir kurie atvyko į Vašingtoną iš Medisono aveniu. Tuo tarpu problemų sprendėjai buvo profesionalūs žaidimų teoretikai ir sistemų analitikai, pakviesti į vyriausybę iš universitetų ir mokslinių institutų. Viešųjų ryšių agentai gavo užduotį kurti įvaizdžius – tarkim, JAV kaip geradario „daktaro“, kuris padeda draugams ir sąjungininkams kovoti su blogiečiais komunistais –, kad rinkėjams amerikiečiams būtų lengviau „parduoti“ karą. O problemų sprendėjams duota užduotis palaikyti šį įvaizdį karu.  „Pentagono dokumentai“ atskleidė, kaip karo faktai būdavo sistemingai ištrinami ir pakeičiami įvaizdžiais, ir kaip buvo kuriami scenarijai, kurie tuos įvaizdžius padarydavo teisingais, kad savo ruožtu būtų lengviau parduoti juos kaip „faktus“. Modernų politinį melą galima suprasti kaip laboratoriją,  kaip priemonę, kuri padaro politiką teisinga, sistemingai ištrindama faktus ir tiesas.

Tiesos sakymas kaip politinis veiksmas

Kas tokioje padėtyje yra modernus tiesos sakymas? Arendt teigia, kad politikoje melagis turi didelį privalumą. Kaip veiksmo žmogus, kaip tas, kuris siekia pakeisti istorijos įrašą, melagis visada yra jau įsitvirtinęs politikoje. Tačiau tam, kad sakytum tiesą, reikia užimti visai kitą poziciją: tai reiškia rodyti pasaulį tokį, koks jis yra. Kaip rašo Arendt, tiesos sakymas „niekada nelaikytas politine dorybe, nes jis mažai kuo gali prisidėti prie pasaulio ir aplinkybių keitimo – vienos iš labiausiai teisėtų politinių veiklų.“15

Bet modernaus melo padėtis visai kitokia. Kadangi modernus melas sukuria išgalvotus pasaulius, modernus tiesos sakymas yra liudijimas iš paties melo. Čia kyla pavojus ne atskiriems faktams, o visai istorinei tikrovei. Tiesos sakymas tampa pavojingu politiniu veiksmu. Kaip rašo Arendt: „Ten, kur visi meluoja apie viską kas reikšminga, tiesos sakytojas irgi pradėjo veikti, sąmoningai ar nesąmoningai; jis irgi įsitraukė į politikos verslą, nes tuo neįtikėtinu atveju, kad jam pavyks išgyventi, jis jau pasuko pasaulio keitimo link.“16

Grąžinti tiesą ten, iš kur ji buvo ištrinta, tampa politiniu veiksmu, kad ir koks nepolitinis būtų jos liudytojas. Tačiau toks veiksmas nepaprastai rizikingas. Melagiai gali laisvai modeliuoti savo faktus pagal politinius interesus ir lūkesčius, o todėl jie atrodo labiau tikėtini už tiesos sakytojus, kurie laikomi melagiais.

Tikrovė kaip reginys

Kokia prasme modernaus melo sąvoka gali atskleisti šiuolaikinę politinę padėtį? Svarbu suprasti, kad modernus melas nuolat atkuria save iš naujo. „Aš jį supakuoju ir parduodu kaip pašalietį“, aiškina Rogeris Stone‘as, vienas iš Trumpo rinkimų kampanijos smegenų, sukūręs šūkį „Tiesos nebeužgniauši! Uždaryk ją! Uždaryk ją!“17 Kokioje tikrovėje melas apie Trumpą kaip pašalietį tampa tiesa? Kai tikrovė paverčiama cirku, karnavalu ir reginiu. „ Politika yra šou verslas bjauriems žmonėms“, teigia Stone‘as, lobistas, norėjęs tapti aktorium, savo priešų pramintas „tamsumų princu“, bet ne tiek dėl to, kad jis „neturi sielos“, o todėl, kad šį tą išmano apie valdymo paslaptis.

Stone‘as žino, kaip prasiskolinusį kandidatą, kurio kazino iškelta bankroto byla, parduoti kaip tą, kuris nevengia rizikuoti. Jis žino, kaip sukurti melagį, kad masinių informacijos priemonių valdomame politiniame kontekste išlaisvintų „tiesos kapitalą“. Ne meluodamas, o pagautas meluojant Trumpas tampa teisingu, ar Stone‘o žodžiais, tampa vieninteliu kandidatu, „metančių iššūkį status quo“.  Kas galėtų tai žinoti geriau už Stone‘ą, kuris buvo vienas iš Nixono perrinkimo kampanijos jaunųjų protų, to paties Nixono, kurio krytis prasidėjo nuo „Pentagono dokumentų“. Jei „Pentagono dokumentuose“ atskleistas melas buvo mechanizmas kaip faktus pakeisti įvaizdžiais, tais įvaizdžiais, kuriuos lengviau parduoti, Stone‘as žino, kad kai tikrovė yra įvaizdis, tiesos sakytoją, kuris nepaisydamas įvaizdžių per tviterį kalba tiesiai žmonėms, galima supakuoti ir parduoti. „Buvau žokėjus, ieškantis žirgo. Be žirgo negali laimėti lenktynių“, pakomentavo Stone‘as.

Jo pagaliau rastas politinis žirgas nugalėjo pasaulyje, kuriame jis nuolat rodomas kaip nevengiantis rizikuoti, pasaulyje, kur tikrovė paversta lošimo namais. „Manote, nepatyrę rinkėjai skiria pramogą ir politiką?“, klausia Stone‘as ir savo samprotavimą patvirtina įgyvendindamas aksiomą: „Geriau būti liūdnai pagarsėjusiu, nei niekada išvis nepagarsėti“. Prieš pat žlugimą imperija nors akimirkai gali tapti reginiu ir gryna pramoga.

Politikos atžvilgiu tiesa yra pašalietė, kurios nepavyks pilnai kontroliuoti. Ji gali pripažinti politinius interesus, strategijas ir veikėjus, bet ir grasinti sunaikinti jų politinę įtaką. Sofoklio tragedijoje Edipas siekia įteisinti savo valdžią, ieškodamas tiesos. Tik jo atskleista tiesa ne tik atima iš jo valdžią, bet ir sugriauna valdytą pasaulį. Pagal Gilles‘į Deleuse‘ą, tiesa yra tai, ko nenorim ir ko neieškom, bet su kuo prieš savo valią privalome susitaikyti.18 Sokratui tiesa yra politikos prabavimo akmuo, į kurį ji turi pasitrinti, kad patikrintų ir išsaugotų savo tikrovę.

 

Hannah Arendt, ‘Lying in Politics’ (“Melavimas politikoje“), iš Crises of the Republic („Respublikos  krizės“), Harcourt Brace & Company: Niujorkas, 1972, psl. 6.

Ten pat, psl. 5.

Ten pat. psl. 6.

Arendt, The Origins of Totalitarianism („Totalitarizmo ištakos“), Harcourt Brace & Company: Niujorkas, 1973.

Ten pat, psl. 9.

Ten pat.

Arendt, ‘The Seeds of a Fascist International’ („Fašistinio internacionalo sėklos“), iš Essays in Understanding („Bandymai suprasti“) red. Jerome Kohn, Shocken Books: Niujorkas, 1994.

Ten pat, psl. 146–147.

Ten pat, psl. 364.

Arendt, Origins, psl. 392, 385.

Arendt, ‘On the Nature of Totalitarianism: an Essay in Understanding’ („Apie totalitarizmo prigimtį: bandymas suprasti“) , psl. 354 iš Essays in Understanding.

Arendt, ‘Truth and Politics’ („Tiesa ir politika“), iš Between Past and Future („Tarp praeities ir ateities“), Penguin Books: Niujorkas, 2006, psl. 246.

Ten pat.

Ten pat.

Arendt, ‘Truth and Politics’, iš Between Past and Future, psl. 246.

Ten pat, psl. 247.

Rogeris Stone‘as filme Get me Roger Stone, („Rodžeri Stounai, pagauk mane“), režisierius Dylanas Bankas, Danielis DiMauro & Morganas Pehme, Netflix 2017;  visos tolesnės citatos yra iš šio filmo

Gilles Deleuze, Proust and Signs, („Proustas ir ženklai“), vertė Richardas Howardas, Continuum: Niujorkas, 2000, psl. 11-17.

Published 16 March 2020
Original in Swedish
Translated by Inga Tuliševskaitė
First published by Glänta 2/2018 (Swedish version) / Eurozine (English version) / Kultūros barai (Lithuanian version)

Contributed by

Kultūros barai
© Anna-Karin Selbeg / Kultūros barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / SV / SL / LT

Published in

Read more

Cover for: Gone viral

Gone viral

COVID-19 in the disinformation ecosystem

Cover for: Zine renaissance and hyperlocal news

Zine renaissance and hyperlocal news

Eurozine podcast part 2: Local journalism in the digital age

Cover for: A computer is all you need

A computer is all you need

How Big Tech – especially Digital Health – is eroding the social contract

Cover for: Game over for the monopolists?

Game over for the monopolists?

On the race to regulate Big Tech

Cover for: Digital socialism

Digital socialism

Reimagining social democracy for the 21st century

Cover for: Disinformation, hyper-partisanship and the limits of regulation

Disinformation, hyper-partisanship and the limits of regulation

Eurozine podcast pt. 1: The changing face of the media

Cover for: Notes on the networked psyche

Notes on the networked psyche

Exploring online hyper-sensibilities

Cover for: Another media regime is possible

Another media regime is possible

From the liberal public sphere to the information commons

Cover for: Big Brother to the rescue

Big Brother to the rescue

Can artificial intelligence help in Ukraine’s fight against corruption?

Cover for: Lies, fakes and deep fakes

Lies, fakes and deep fakes

Deceptions and scams in the age of Trump

Cover for: The power of law or the law of power?

The power of law or the law of power?

Why Europe must lead the way in the governance of technology

Cover for: Interference everywhere?

Interference everywhere?

Disinformation in the EP election

Cover for: And we dream as electric sheep

And we dream as electric sheep

On humanity, sexuality and digitality

Discussion