Laisvė saugumo sąskaita ir atvirkščiai

26 January 2016
Read in:

Jei reikia įrodymų, kaip terorizmo era keičia pasaulį, pažvelkite į iškalbingus pastarųjų metų įvykius Danijos Karalystėje.

Po neseniai įvykusių šaudymų Kopenhagoje vyriausybinių institucijų tradicinė liberali nacionalinė laikysena sparčiai supanašėjo su nuotaikomis, vyravusiomis po teroristų išpuolio, Rugsėjo 11-ąją sukrėtusio Ameriką. Beveik neatsižvelgus į visuomenės nuomonę, policijai ir saugumo tarnyboms buvo suteikti nauji įgaliojimai, nors tai lyg ir turėjo sukelti nemažai diskusijų.1
Tačiau Danijos visuomenė, apimta baimės ir netikrumo jausmų, atrodo, pasyviai susitaikė su vyriausybės veiksmais.

Šaudymai Danijoje, įvykdyti iš teroristinių paskatų, sudrebino šalies nacionalinio saugumo pamatus ir sukėlė nerimą kitoms pasaulio valstybėms. Minimu atveju užpuolikas surengė teroro išpuolį sinagogoje, kur nušovė kino režisierių. Per šį incidentą žuvo du civiliai ir pats įtariamasis, sužeisti penki policijos pareigūnai.

Per kelias dienas Danijoje požiūris į saugumą pasikeitė. Šiuos pokyčius akivaizdžiai rodė tai, kad policijos pareigūnai viešosiose vietose budėjo, aprūpinti didelio kalibro ir automatizuota ginkluote. Savo ruožtu saugumo tarnybos žaibo greičiu suskubo stiprinti savąsias galias. Pavyzdžiui, pateikė pasiūlymą, kad Danijos gynybos ministerijos Žvalgybos tarnyba stebėtų šalies piliečius užsienyje. Tiek Žvalgybos tarnybai, tiek policijai suteiktas ir naujas kovos su terorizmu priemonių paketas.2

Danijoje ši tendencija ėmė ryškėti jau ir prieš žudynes. Žvalgybos tarnyba nusprendė, kad kompetentinga organizacija Govcert, užtikrinanti vyriausybės kibernetinį saugumą, veiks jos žinioje, kad padėtų užtikrinti duomenų apsaugą. Galimybės taikyti paralelines apsaugos priemones įstatymų leidėjai net nesvarstė. Iš tikrųjų jau kurį laiką stiprėjo kritika, kad normatyvinė duomenų apsauga Danijos valstybinėse institucijose visiškai neatitinka standartų.

“Išvalanti” apsaugos politika

Tokia įvykių raida labai panaši į tai, kas vyko kitose šalyse, susidūrusiose su tragiškais teroro aktų padariniais.

2014 m. spalis Otavoje prasidėjo pasikartojančiais “teroristinio pobūdžio” epizodais. Per išpuolį, kurį Kanados policija klasifikuoja kaip teroristų ataką, vienas ginkluotas nusikaltėlis, bandydamas įsiveržti į Federalinio parlamento pastatą, nušovė kareivį ir įsivėlė į susišaudymą su saugumo pareigūnais. Po šio įvykio Kanados valdžia jautė didelį spaudimą, kad būtų gerokai padidintos saugumo ir policijos pajėgos.3

Tų pat metų gruodį Australijoje, vienoje iš Sidnėjaus kavinių, ginkluotas teroristas paėmė įkaitais aštuoniolika asmenų. Per šį incidentą trys žmonės žuvo. Reaguodama į tai, vyriausybė ėmėsi tokių saugumo priemonių, kurias apžvalgininkai vadina vienomis griežčiausių Australijos naujųjų laikų istorijoje.4

Rally in support of the victims of the 2015attack, Paris, 11 January 2015. Photo: Guillaume Highwire. Source:Wikimedia

2015-ųjų sausį Paryžiuje per teroristinius išpuolius (garsiausias iš jų – satyrinio laikraščio Charlie Hebdo redakcijos ataka) žuvo dvidešimt žmonių. Prancūzijos įstatymų leidėjai reagavo panašiai, kaip jų kolegos Australijoje.

Visų vyriausybių atsakas į šiuos įvykius sukūrė savotišką “projektą”: institucijos ėmė glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje ir keistis duomenimis, policija gavo didesnę veikimo laisvę, išaugo neteisėto sekimo mastai, imta plačiau naudoti komunikacijos duomenis privatumo sąskaita. Tai viena iš formų, kai “išvalymo” politika, vykdoma abipus sienų.

Visi, kuriems rūpi privatumo apsauga, ateityje turėtų įsidėmėti kiekvieno išpuolio, ypač tokio kaip žudynės Charlie Hebdo redakcijoje, pasekmes. Pastarųjų metų įvykių virtinė sukėlė domino efektą – vis griežtesnės kontrolės reikalavimai ir tą kurstanti retorika ateityje gali kelti rimtą pavojų privatumo teisei.

“Susivieniję kovai už taiką ir laisvę”

Privatumo mažėjimas – tai dalis globalių išpuolių, nukreiptų prieš asmens laisvę, padarinys, – taip per vienybės šou Paryžiuje, vykstant Hebdo eitynėms, kalbėjo pasaulio lyderiai.
Įdomumo dėlei vertėtų pasvarstyti, kodėl (ir kaip) daugelio valstybių lyderiai spontaniškai atsidūrė Paryžiaus gatvėse. Iki šiol dar niekas į šį klausimą nėra atsakęs. Žiniasklaida beveik choru supaprastino šį įvykį, esą lyderiai susirinko, kad visam pasauliui pademonstruotų broliškai vieningai kovosiantys už žodžio laisvę.

Kai kurių apžvalgininkų manymu, tai sunkiai tikėtina. Retai kada valstybių vadovai susirenka dėl pagrindinių asmens laisvių, nebent manytų, kad jos gali tapti konflikto pretekstu (prisiminkime pasaulinę isteriją, kilusią 9-ajame dešimtmetyje, kai Margaret Thatcher ir Ronaldas Reaganas paskelbė “karą narkotikams”5).

O dėl žodžio laisvės viršūnių susitikimai rengiami dar rečiau. Juk šią problemą būtų sprendę ir tie Paryžiaus eitynėse dalyvavę politikos carai, kurie šiuo atžvilgiu yra įgiję pasibaisėtiną politinę reputaciją. Dar vienas neregėtai ironiškas dalykas tas, kad daugiau kaip keturiasdešimt lyderių netikėtai atsidūrė reikiamoje vietoje reikiamu metu – sensacingoje nuotraukoje jie įamžinti demonstracijos priekyje. Sakau “daugiau kaip keturiasdešimt lyderių”, nes, kas keisčiausia, nelengva išsiaiškinti, koks galutinis tos eisenos dalyvių sąrašas. Daugeliui pagrindinių žiniasklaidos priemonių atrodo, kad to nustatyti apskritai neįmanoma (išskyrus nuolat minimus politinius favoritus iš pagrindinio sąrašo – Hollande’ą, Merkel, Cameroną ir Netanyahu).

Šiuo atveju svarbus Danielio Wickhamo, Londono ekonomikos mokyklos studento, požiūris, paskelbtas socialiniame tinkle Twitter. Jo manymu, veidmainiška, kad Prancūzijos prezidentas, gindamas žodžio laisvę, susikibo rankomis su Egipto, Alžyro, Rusijos, Tuniso ir panašių šalių atstovais.6

Vis dėlto Paryžiaus eitynės simbolizavo vienybę ir vargas tam, kuris būtų išdrįsęs sugadinti šią iškilmingą akimirką. Be to, nei per demonstraciją, nei per pasaulio lyderių susitikimą nepriimta jokio naujo susitarimo, tik išreikštos viltys, kad įvyks kokybinis demokratijos ir teisių šuolis. Bent jau toks buvo daugelio politikų kalbų, minint teroro aukas, tonas.

Tačiau grįžkime prie pradinio klausimo: kaip ir kodėl tai įvyko? Ir kodėl būtent šiuo istorijos tarpsniu? Tikėtina, kad formuojama nauja neoficiali ašis, tariamai sieksianti apsaugoti saviraiškos laisvę ir taiką, bet tikrasis motyvas yra poreikis vieningiau kovoti su terorizmu.

Kur kas mažiau spaudos dėmesio sulaukė prieš pat eitynes surengtas viršūnių aukščiausio lygio pasitarimas saugumo klausimais. Kitas netrukus buvo surengtas Vašingtone. Tokie veiksmai rodo, kad viso pasaulio saugumo tarnybos pripažįsta galimą terorizmo eskalaciją ar bent jau tai, kad išpuoliai darysis vis labiau “išsėtiniai”, vis sunkiau prognozuojami, vis žiauresni, o politinė jų motyvacija – vis miglotesnė.

Saugumo griežtinimas pasauliniu mastu

Jei Paryžiaus aljanso tikslas iš tikrųjų buvo sukurti naują ašį kovos su terorizmu fronte, galima sakyti, ši misija jau įsibėgėjo. Dalis pasaulio lyderių pradėjo kalbėti apie didesnį saugumą privatumo sąskaita.

Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas iškart pasiūlė apriboti kodavimo naudojimą, Australijos teisingumo ministras, remdamasis įvykiais Paryžiuje, aiškino, kad būtina padidinti policijos ir saugumo tarnybų įgaliojimus. Sugriežtino saugumą Danija ir kitos šalys, pavyzdžiui, Nyderlandai, Belgija, Austrija.

Italija pristatė keletą naujų nuostatų, suteiksiančių policijai daugiau įgaliojimų.7 Belgijos gynybos ir vidaus reikalų ministrai parengė teisės aktų pataisas, kurios leis miestų gatvėse plačiau naudoti kariuomenę. Ispanija jau taiko imigrantų kilmės kontrolę.8 Jungtinės Valstijos parengė intervencinių priemonių paketą.9

Policijos pareigūnai vis dažniau lankosi priemiesčiuose, kur plečiamos operacijos prieš piliečius, kurių pažiūros griauna šalies tvarką. Belgijos policija, Antverpene atlikusi kratas, suėmė keletą gyventojų, kurie socialiniuose tinkluose platino žinutes, kurstančias neapykantą.10

Kai policija ir saugumo tarnybos yra nekontroliuojamos, kai iš jų nereikalaujama griežtos atskaitomybės, peržengti priimtino elgesio ribas labai lengva. Tai gali paspartinti miestų militarizacijos ir visuotinio piliečių sekimo tendencijas.

Atskirtis ir priešiška reakcija

Žurnale International Business Times rašoma, kad išpuoliai Paryžiuje labai paveikė politinę kontinento raidą: “Visoje Europoje kraštutinių dešiniųjų ir centro dešiniųjų partijos, siekdamos pažaboti imigraciją ir griežčiau kovoti su terorizmu, svariai argumentuoja, primindamos, kiek žmogžudysčių įvykdyta per teroristų atakas. Savo ruožtu kairiosios partijos griežtina savo poziciją dėl pilietinių teisių ir laisvių. Dešinieji kritikuoja kairiuosius dėl nepakankamo rūpinimosi saugumu, šis trūkumas jau įvertintas per šiemet vykusius keleto valstybių vadovų rinkimus.”11

Politikos filosofas Bleris Lleshis straipsnyje laikraščiui EU Observer konstatavo, kad Europa ritasi į baimės krizę: “Pažvelgus į Graikijos Aukso aušros (Greece’s Golden Dawn) rinkėjus ar Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos, pasisakančios prieš imigrantus ir prieš ES (anti-immigrant anti-EU UKIP), šalininkus, matyti, kad tokios partijos darosi vis populiaresnės tarp žmonių, priklausančių socialinės atskirties grupėms.”12

Taigi pakibo Damoklo kardas. Viena akivaizdi vieningos vyriausybių pozicijos šalutinė pasekmė – tai rizika, kad gilės konfliktas tarp valdžios ir tų, kurie jaučiasi išstumti ar izoliuoti. Praėjus savaitei po Paryžiaus solidarumo eitynių, Drezdene buvo surengtas mitingas prieš Europos islamizaciją, į gatves išėjo 25 tūkst. žmonių. Šią protesto akciją viešai pasmerkė vieningo fronto politikos lyderiai, nes toks antiislamiškas nusiteikimas gali sukelti dar didesnį priešiškumą, izoliaciją, gal net ekstremistinius veiksmus, kurių imtis gali ne vien islamo teroristai.

Vieningo Paryžiaus fronto tikslas aiškus – pasipriešinti tiems, kurie kėsinasi sunaikinti taiką ir laisvę. Tačiau jo pasirinktas gambitas yra rizikingas – jis gali sukelti milijonų žmonių įtūžį ir nusivylimą, nes po padidinamuoju stiklu atsidurs įvairūs nacionaliniai, rasiniai judėjimai. Saugumo tarnybos nuogąstauja, kad bus supriešinti artimiausi kaimynai.

Akivaizdu, kad bet kokie vieši vienijimosi prieš ar už islamą pareiškimai kelia rimtą grėsmę. Pavyzdžiui, Danijoje kilo didžiulis pasipiktinimas, kad vieta, kur buvo nukautas įtariamas nusikaltėlis, skendo gėlių jūroje, o kitą penktadienį net 3000 mečetės lankytojų dalyvavo ceremonijoje, skirtoje pagerbti teroristo atminimą. Toks masinis žudiko, kurio kaltė įrodyta, palaikymas privertė spėlioti apie gilėjantį danų visuomenės skilimą.13

Baimės kalba

Nors vyriausybės sutarė dėl saugumo priemonių, kurios turi būti taikomos per teroristinius išpuolius, iki šiol svarstoma, kada ir koks asmuo laikytinas teroristu. Pavyzdžiui, išpuolį Sidnėjuje policija iš pradžių traktavo kaip psichiškai nesveiko pavienio žmogaus poelgį. Teroristinei atakai jis priskirtas po to, kai paaiškėjo, kad nusikaltėlis turėjo Islamo valstybės vėliavą.

Atsidūrusios akistatoje su terorizmu, vyriausybės dirba išvien ir skleisdamos provokuojančius vaizdus bei retoriką. Pavyzdžiui, į kasdieninę kalbą įtraukia vis daugiau paslaptingų tranzityvinių veiksmažodžių. Istoriškai tokie dalykai paprastai signalizuoja, kad artėja baimės ir neapykantos proveržis.

Šiuo metu populiariausias tranzityvinis veiksmažodis yra “radikalizuoti”. Per labai trumpą laiką jis tapo pasaulinės politikos ir žiniasklaidos žodyno dalimi ir pasklido taip plačiai, o vartojamas taip dažnai, kad daugelis žmonių jį suvokia kaip savaime aiškią tiesą.

Būti radikalizuotam reiškia patirti radikalizaciją, panašiai kaip tranzityvinis veiksmažodis (nu)nuodyti reiškia nuodijimo proceso rezultatą. Arba imkime kitą tranzityvinį veiksmažodį infekuoti.

Valdžia, daiktavardžius susiedama su tranzityviniais veiksmažodžiais, įtvirtina populiarią nuomonę, kad visuomenė susiduria su grėsmingais (dažnai nepastebimais) elementais, kurie nuodija atmosferą. Taigi radikalizmas neišvengiamai gimdo radikalus. Išvada: radikalai yra nuodai.

Šiame kontekste vartojami tranzityviniai veiksmažodžiai yra labai galingi kalbos ginklai, nes iš anksto skelbia iškreiptą rezultatą, reikalaujantį skubaus įsikišimo. Ir, žinoma, radikalizacija tapo puikiu naujų plataus masto policijos ir saugumo tarnybų galių, peržengiančių liberalios konstitucijos ribas, pateisinimu.

Kaip mat išryškėjo dar vienas šios tendencijos keliamas pavojus – radikalizmas, kilnus visų socialinių ir politinių reformų elementas, dabar priskiriamas nuodų kategorijai. Vyriausybė pamažu pasisavina radikalizmo idėją, kad paverstų jį kažkuo visiškai destruktyviu.

Tokia lingvistinė gudrybė yra problemiška – įsigalėjusi ji tampa visiškai nepriklausoma. McCarty’o politika, grindžiama “komunistų infiltracija”, kadaise sukėlė nepagrįstą paniką ir didžiulę agresiją – kaltinant sąmokslu, buvo masiškai persekiojami Amerikos piliečiai, tikrinamas jų lojalumas. Panaši situacija jau susiklostė Jungtinėje Karalystėje: nauji teisės aktai reikalauja, kad visi asmenys, dirbantys viešajame sektoriuje, nedelsdami praneštų apie pastebėtas radikalizmo apraiškas, net jeigu tai pasitaikytų tarp mažų vaikų. Tokie reikalavimai tikrai negali baigtis geruoju.

Abejotina sekimo išmintis

Atsakas į teroristų išpuolius įgauna naujas formas: institucijos tarpusavyje keičiasi duomenimis, suteikiami vis didesni įgaliojimai policijai, auga masinis neteisėtas sekimas, komunikacijos duomenys naudojami, pažeidžiant privatumą… Anksčiau valdžios institucijos buvo linkusios taikyti tikslingesnes priemones, tiesiogiai susijusias su konkrečiu nagrinėjamu atveju.

Pasvarstykime: palyginti neseniai, 10-ajame dešimtmetyje, įvyko žudynės Oklahomoje, Dunblane ir Port Artūre. Po šių tragiškų įvykių buvo imtasi tiesiogiai į juos nukreiptų iniciatyvų – tai šaunamųjų ginklų licencijavimas, sprogstamųjų medžiagų reguliavimas ir policijos reforma. Kiekviena iniciatyva, atvedusi prie tam tikrų pertvarkymų, buvo pagrįsta įrodymais.

Daugelį dešimtmečių saugumui užtikrinti tarnybos pasitelkdavo ir masinį sekimą. Tačiau šiais laikais jis laikomas praktiškai vienintele adekvačia priemone. Valdžios institucijos skundžiasi, esą nepakanka informacijos, kad būtų nustatyti potencialūs nusikaltėliai, todėl reikalauja apskritai atleisti juos nuo prievolės įrodyti kaltę.

Visa tai tapo sunkiai įmenamomis XXI a. mįslėmis: kodėl saugumo institucijos ir policija neužkirto kelio 2014-ųjų ir 2015-ųjų metų teroristiniams išpuoliams, nors turėjo detalių žinių apie įtariamuosius?

Galbūt skandalingiausias mįslės aspektas yra ne tiek valdžios institucijų neveiksnumas (nors jos turėjo teisę imtis atsakomųjų veiksmų), kiek tai, kad vyriausybė ir parlamentas nereikalauja iš jų visiškai jokio pasiaiškinimo dėl savo veiksmų.

JAV saugumo tarnyboms yra taikomas bent jau simbolinis saugumo atskaitomybės įvertinimas, deja, kitur tokia kontrolė menka arba jos visai nėra. Didžiojoje Britanijoje, nepaisant neseniai priimto teismo sprendimo dėl Vyriausybės ryšių štabo (Government Communications Headquarters, GCHQ) neteisėtai vykdytų sekimo operacijų,14 valdžia atsisakė reikalauti, kad pasiaiškintų slaptieji agentai, pavaldūs šiai institucijai. Taigi slaptumo ir neskaidrumo šešėlis britų valdžią aptemdė amžiams. Be to, šalies Žvalgybos tarnybos komisaras, kai Vidaus reikalų komitetas įteikė jam šaukimą, tik pakartotinai kviečiamas pernai atvyko į apklausą parlamente.15

Žvalgybos institucijų vadai paiso tik tvirtų lyderių, o jie, prisiminus Jungtinės Karalystės ir daugelio Europos valstybių istoriją, daugiausia buvo politiškai neįgalūs. Visai neseniai, 2013 m., Jungtinės Karalystės parlamento Žvalgybos ir saugumo komitetui surengus apklausą, GCHQ direktorius seras Iainas Lobbanas pagaliau sutiko peržengti tos pačios partijos, kurią daugiau kaip dvidešimt metų po parlamentą vaikėsi jo agentai, slenkstį.

Tikro saugumo negali būti be atskaitomybės. Žmogaus teises ginančių advokatų laukia rimta kova, šiame mūšyje dalyvaus visi tie, kuriems rūpi visuomenės saugumo integralumas. Jiems teks sunki užduotis – priversti parlamentarus elgtis brandžiai ir atsakingai, reikalaujant atsakyti į nepatogius klausimus, kad pagaliau būtų užtikrintas adekvatus atsakas į terorizmo keliamas grėsmes.

  1. www.thelocal.dk/20150219/denmark-announces-new-anti-terror-initiatives
  2. http://um.dk/da/~/media/UM/Danish-site/Documents/Udenrigspolitik/Nyheder_udenrigspolitik/2015/Et_st_rkt_v_rn_mod_terror.pdf
  3. http://www.thestar.com/news/gta/2015/03/14/canada-wide-protests-planned-against-proposed-anti-terrorism-law.html
  4. http://www.zdnet.com/article/team-australia-your-surveillance-is-ready/
  5. http://www.nytimes.com/1985/05/04/world/summit-europe-reagan-set-visit-bitburg-bergen-belsen-problem-drugs-raised-bonn.html
  6. http://www.huffingtonpost.co.uk/2015/01/13/lse-student-daniel-wickhams-epic-twitter-takedown_n_6461208.html
  7. http://www.wsws.org/en/articles/2015/01/13/ital-j13.html
  8. http://rt.com/news/222847-spain-arab-charlie-terrorist/
  9. http://www.globalresearch.ca/charlie-hebdo-fallout-in-america-repressive-legislation-to-protect-our-values/5424682
  10. https://euobserver.com/opinion/127219
  11. http://www.ibtimes.com/charlie-hebdo-attack-europes-far-right-political-parties-could-benefit-paris-shooting-1777966
  12. https://euobserver.com/opinion/127219
  13. http://en.wikipedia.org/wiki/2015_Copenhagen_shootings
  14. http://www.privacysurgeon.org/blog/incision/why-the-uk-gchq-unlawful-spying-ruling-may-force-president-obama-to-take-action/
  15. http://www.theguardian.com/uk-news/2014/feb/27/mps-summon-security-services-watchdog-mark-waller-snowden

Published 26 January 2016

Original in English
Translation by Vertė Justė Povilaitienė
First published in Eurozine

Contributed by Kulturos barai
© Simon Davies / Kulturos Barai / Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles