Kultūros simbiozė su represijomis

Maskvos kultūros scenoje nuo 2023 m. lapkričio iki 2024 m. liepos mėnesio centrinę vietą užėmė Vladimiro Putino mėgstamiausia paroda, lakoniškai pavadinta „Rusija“, surengta VDNCh (Vystavka dostiženij narodnovo choziaistva). Tai 325 ha ploto parodų ir poilsio kompleksas, pastatytas 1939 m., Stalino valdymo laikais, skirtas demonstruoti sovietų liaudies ūkio pasiekimams. Paroda megalomaniškai šlovino Putiną ir jo valdymą. Kiekvienam iš 89 Rusijos regionų ir okupuotoms Ukrainos teritorijoms skirtas reklaminis paviljonas arba stendas. Parodą aplankė daugiau kaip 18 milijonų žmonių. Buvo skaitomos propagandinės paskaitos, rėžiamos patriotinės kalbos, vyko seminarai vaikams, kaip megzti maskuojamuosius priešdroninius tinklus, gaminti apkasų žvakes iš skardinių. Ukrainos Chersono srities, kurios 70 proc. šiuo metu kontroliuoja Maskva, paviljone buvo eksponuojamas milžiniškas blizgus transparantas su Putino pareiškimu: „Rusijos sienos nesibaigia niekur.“

Prezidento administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas Sergejus Kirijenka parodą „Rusija“ surengė, pataikaudamas savo viršininkui. Putinas ja taip susižavėjo, kad įsakė Maskvos centre pastatyti specialų kompleksą, kuriame būtų nuolat eksponuojami svarbiausi tos parodos eksponatai. Anoniminiame komentare  vienas politikos strategas šį dabar kuriamą objektą pavadino būsimuoju „Putino mauzoliejumi“. Juk Rusija turi didelę patirtį, kaip išreikšti amžiną pagarbą valdovams – Raudonojoje aikštėje įrengtame mauzoliejuje nuo 1924 m. eksponuojamas balzamuotas Vladimiro Lenino, bolševikų revoliucijos vado, SSRS įkūrėjo, kūnas. Nemokamai mumiją aplankyti galima antradieniais, trečiadieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais nuo 10 iki 13 val., fotografuoti neleidžiama, ten stovint būtina tylėti susimąsčius.

Po parodos „Rusija“ uždarymo praėjus aštuoniems mėnesiams, VDNCh atvėrė duris muziejus, šlovinantis karą Ukrainoje. Groteskiška, kad jis įsikraustė į paviljoną, kur sovietmečiu vykdavo Ukrainos SSR parodos. Naujasis muziejus nenukrypstamai seka ideologinėmis ir propagandinėmis Putino nuorodomis. Aiškiai brėžia paraleles tarp Antrojo pasaulinio karo ir dabartinės Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą 2022 m. vasarį, pateikdamas tai kaip nuolatinę egzistencinę kovą su fašizmu. Eksponuojami užgrobti Ukrainos automobiliai, sunaikinti bepiločiai orlaiviai, vadinamieji trofėjai išmėtyti tarp akmenų, griuvėsių, beržų šakų… Pateikiama detali Bachmuto mūšio diarama, kur vaizduojami nugalėti, pasiduodantys, ant kelių klūpantys ukrainiečiai, rekonstruotas karinis bokštas su pagyrūniškais vaizdo įrašais apie narsius rusų kareivius.

Muziejus, aišku, nekalba apie tai, kad Rusijos armija Ukrainoje vykdo nusikaltimus ir meno atžvilgiu, didžiausius Europoje nuo nacistinės Vokietijos laikų. Per invaziją, pradėtą 2014-aisiais, rusai pavogė ir paslėpė apie 1,7 mln. Ukrainos artefaktų, vertingų eksponatų. Neužsimenama ir apie didžiulę žalą, kurią Rusijos invazija padarė kultūrai – nuo 2022 m. Ukrainoje apgriovė arba sunaikino daugiau kaip 1550 kultūros paveldo objektų, 2380 kultūros įstaigų, tarp jų bibliotekas, muziejus, teatrus…

Naujasis karo muziejus, įsteigtas Liaudies ūkio pasiekimų parodoje (VDNCh), nustato „auksinį standartą“ kitiems, paralyžiuojamiems karo metų cenzūros, priverstiems bet kokia kaina vengti politikos. Sakyti tiesą – neįmanoma misija, nes Kremlius agresyviai atmiešia parodas agitacine propaganda, suimdinėja menininkus, cenzūruoja kūrybą, perrašo istoriją, iškraipydamas kultūrinį Ukrainos identitetą. Rusija dabar kontroliuoja daugiau kaip keturiasdešimt Ukrainos muziejų ir steigia naujus okupuotose teritorijose smegenų šturmo tikslais.

Visa tai vykdoma pagal RF griežtai sankcionuotą planą – kultūros įstaigos visoje šalyje, ypač okupuotose žemėse, skleidžia „rusų pasaulio“ ideologiją, suvokiant jį kaip valstybę be ribų, siekiant „atgauti“ buvusias sovietines respublikas, deklaruojant pasipriešinimą Vakarams.

Kremlius atvirai pasitelkia teisėsaugą, kad nubaustų tuos, kurie neva peržengia apibrėžtas ribas. Rusijos tyrimų komiteto – vieno iš Putino represinės mašinos ramsčių – pirmininkas Aleksandras Bastrykinas 2025 m. balandžio mėn. nurodė įsteigti komitetą kultūros kontrolei iš vidaus. Jo tikslas – „koordinuoti dialogą“ tarp teisėsaugos, visuomeninių organizacijų ir kultūros darbuotojų. Pasak pareigūno, tai nepaprastai svarbu, ugdant jaunimo patriotizmą, tradicines moralines vertybes ir pilietinį įsitraukimą. Pirmasis komiteto posėdis, įvykęs rugsėjo 30 d., pavadintas „Kultūros vaidmuo, formuojant piliečių teisinį sąmoningumą ir užkertant kelią nusikalstamumui“.

Nuo plataus masto invazijos pradžios kultūros padėtis ir veidas tiek šalies viduje, tiek okupuotose teritorijose patyrė drastiškus pokyčius. Karo metais kultūrą persmelkė Kremliaus represijos, ji tapo tokios simbiozės auka.

Kultūros centras, taikantis savicenzūrą

2021 m. gruodį, likus trims mėnesiams iki plataus masto invazijos į Ukrainą, kitapus Kremliaus, ant Maskvos upės kranto, įvyko iškilmingas kultūros namų GES-2 atidarymas. XX a. elektrinės rekonstrukcijai į šiuolaikinio meno centrą, kainavusiai 470 mln. dolerių, vadovavo architektas Renzas Piano, Pritzkerio premijos laureatas, išgarsėjęs Pompidou centro ir Stambulo moderniojo meno galerijos projektais. Iš pradžių GES-2 pristatydavo didžiausius šiuolaikinio meno talentus iš Rusijos ir iš užsienio. Tačiau dabar šis modernus kultūrinio laisvalaikio centras su biblioteka, kino teatru, erdve kūrybinėms dirbtuvėms, paskaitoms, įspūdingiems mados šou, su prabangiais restoranais, čiuožykla ir net beržų giraite, tapo savicenzūros bastionu.

Centro įkūrėjas, oligarchas milijardierius Leonidas Michelsonas, kuriam priklauso didžiausias nevalstybinis Rusijos gamtinių dujų tiekėjas, prieš pat GES-2 atidarymą surengė ekskursiją Vladimirui Putinui ir Maskvos merui Sergejui Sobianinui. Kai kuriuose pranešimuose teigiama, kad tiedu ne tik nesusižavėjo, bet netgi įtūžo, išvydę šį išsilavinusiems hipsteriams skirtą rojų. GES-2 tikrai nebuvo sumanytas kaip politinis megafonas, tačiau laikai keitėsi ir net neutralią kultūrinę jo poziciją imta laikyti pernelyg pavojinga valdžiai.

Netrukus iš pareigų teko pasitraukti direktorei ir kuratorei Teresai Mavicai, o Michelsonas pradėjo kištis į centro programą ir turinį. GES-2 paskutinę akimirką atšaukė meno seminarą apie Rusijos valdymo istoriją. Darbuotojai iš parodų šalina kūrinius, laikomus „pernelyg provokuojančiais“, performanso „Dieve, Maskva“ pavadinimą pakeitė į „Be pavadinimo“. Sostinėje dėl to prasidėjo ginčai. Likus trims dienoms iki plataus masto invazijos, GES-2 paskelbė, kad pasamdė viešųjų ryšių ekspertą, kuris bendraus su Rusijos valdžia, aiškindamasis cenzūros ir nepaliaujamų represijų priežastis. Prokremliški Telegram kanalai šią poziciją iškart pavadino sveikintina vidaus kontrole. Karui įsibėgėjus, muziejus apibūdino save kaip „neutralią, apolitišką teritoriją, kurioje nėra vietos emocionaliems, skubotiems pareiškimams“, ir laikinai uždarė visas parodas.

Nuo 2022 m. vasario pabaigos daug darbuotojų pasitraukė iš GES-2. Remiantis kai kuriais pranešimais, Putino administracijos spaudimas Michelsonui rengti daugiau patriotinių akcijų privertė jį pavojingai balansuoti ant siauro lyno. Kultūros centras vos išgyvena, rengdamas vidutiniškas parodas ir kūrybines dirbtuves. Tačiau kava ten vis dar gera.

Kai kultūros politiką lemia denonsavimas 

Kitoms kultūros erdvėms vykdyti veiklą sekasi dar prasčiau. Oligarcho Romano Abramovičiaus valdomas Šiuolaikinio meno muziejus Garage, įsiplieskus karui, uždarė parodas dvejiems metams, tikėdamasis išvengti problemų. Likus septyniems mėnesiams prieš atidarymą iš naujo, muziejuje surengė reidą OMON – specialūs policijos daliniai iš Nacionalinės gvardijos, o ilgametis direktorius Antonas Belovas atsistatydino ir išvyko iš šalies. Vėl atidarytam muziejui Garage teko atlaikyti apgultį vadinamųjų aktyvistų, reikalavusių rengti parodas, šlovinančias karą. Muziejus bando laikytis atsargios pusiausvyros.

2022 m. lapkritį Putinas pasirašė dekretą, kuriuo apibrėžiama, kaip išsaugoti ir diegti „tradicines Rusijos dvasines ir moralines vertybes“. Tarp jų vardijamos žmogaus teisės, orumas, laisvė, patriotizmas, tarnystė tėvynei, šeimos vertybės, istorinė atmintis, dvasingumo pranašumas prieš materializmą. Dekrete pabrėžiama, kad JAV ir kitos nedraugiškos šalys bei neįvardyta žiniasklaida, tarptautinės korporacijos, Rusijos nevyriausybinės organizacijos kelia grėsmę šioms vertybėms, darydamos žalingą ideologinę ir psichologinę įtaką. RF Kultūros ministerija po dviejų mėnesių pareikalavo, kad Tretjakovo galerija, įkurta 1856 m. ir laikoma svarbiausia pasaulyje Rusijos vaizduojamojo meno saugykla, savo parodas pakoreguotų taip, kad jos atitiktų minėtas tradicines vertybes.

Kultūros ministerija esą gavo piliečio skundą, kad galerijoje vyrauja destruktyvios ideologijos požymiai, nes veikla itin pesimistinė, beviltiška ir tuščiavidurė. Skundikas kaltino galeriją, kad už eksponuojamų paveikslų, kurie religinius ir istorinius įvykius aiškina demoniškai ir voluntaristiškai, slepiasi alkoholizmo skatinimas ir laukia masinės laidotuvės. [Toks kaltinimas labai primena nacistinės Vokietijos susidorojimą parodos „Išsigimęs menas“ pretekstu, – vertėjos pastaba.]

Per mėnesį buvo paskirtas nauja Tretjakovo galerijos generalinė direktorė. Šias pareigas pradėjo eiti Jelena Proničeva, buvusi parlamento darbuotoja, turinti darbo VDNCh patirties, palaikanti glaudžius ryšius su didžiausia nacionalinės energetikos bendrove Gazprom. Gimusi dabar okupuotame Ukrainos Melitopolyje, ji yra žinomo Federalinės saugumo tarnybos (FSB) generolo Vladimiro Proničevo duktė. Šis generolas vadovavo operacijai per įkaitų krizę Maskvos teatre 2002 m., kai nuo specialiųjų pajėgų panaudotų dujų žuvo 132 įkaitai, buvo ir šturmo grupės, veikusios per įkaitų krizę Beslano mokykloje 2004 m., kai žuvo 330 žmonių, tarp jų 180 vaikų, narys. Proničevas FSB įkūrė Konstitucinės tvarkos gynimo ir kovos su terorizmu skyrių, esą sprendžiantį didžiausias politines bylas. Obuolys nuo obels, kaip žinoma, netoli rieda…

2024 m. kovo mėnesį policija šturmavo 20 menininkų butus, ieškodama įkalčių bylai prieš Peterį Verzilovą, įkūrusį feministinę roko grupę Pussy Riot, kuri išgarsėjo, kai 2012 m. po koncerto Kristaus Išganytojo katedroje netoli Kremliaus buvo areštuota ir kalėjo dvejus metus. Verzilovas, prieš daug metų palikęs Rusiją, dabar tarnauja Ukrainos armijoje. Krata buvo žiauri – policininkai, grasindami automatais, vertė menininkus gulėti ant grindų, juos daužė, vėliau sulaikė apklausai. 

Menininkai ir kuratoriai Svetlana Baskova, Anatolijus Osmolovskis, vadovavę posovietiniam Maskvos meno pogrindžiui, išvyko iš Rusijos. Osmolovskio teigimu, šiuolaikinis menas, atspindintis modernėjimo tendencijas, neturi vietos Rusijoje, esant dabartiniam režimui, dėmesį sutelkusiam į praeitį: „Rusų sąmonėje nėra ateities sampratos.“

Valdžia ypač griežtai kontroliuoja kolektyvinę atmintį. 2024 m. lapkritį uždarė Maskvos istorijos muziejų Gulag, įkurtą 2001 m., siekusį viešai tyrinėti žiaurią sovietmečio konclagerių sistemą. Jis kruopščiai rinko valstybinius dokumentus, šeimų nuotraukas, liudijimus apie Gulago aukas. Europos Taryba 2021 m. muziejui skyrė premiją už istorijos atskleidimą ir atminties aktualinimą, „siekiant sustiprinti pilietinės visuomenės atsparumą ir jos pasipriešinimą politinėms represijoms, žmogaus teisių pažeidimams šiandien ir ateityje“. 

Pareigūnai teigė, kad muziejus uždarytas dėl priešgaisrinės apsaugos pažeidimų, tačiau tikroji priežastis – cenzūra. Kai buvo atleistas muziejaus Gulag direktorius Romanas Romanovas, tuometinė Puškino muziejaus vadovė Jelizaveta Lichačiova viešai jį gynė. Nepaisant to, kad pati buvo valdžiai lojali, po dviejų mėnesių atleido ir ją – net nedideli nepaklusnumo aktai netoleruojami. Kalbama, kad muziejus Gulag po metų vėl bus atidarytas, parinkus naują vadovybę. 

Kremlius griežtai prižiūri istorinius tyrimus, atminimo įamžinimą. Antai uždraudė ir žmogaus teisių organizaciją Memorial, ir kasmetinę Didžiojo valymo aukų atminimo dieną. Žmonės suimami ir įkalinami vien už tai, kad Rusijos agresiją prieš Ukrainą vadina tuo, kas ji iš tikrųjų yra, – karu.

Pagrobti lobiai ir paveldėta galia

Michailas Piotrovskis, ilgametis Ermitažo vadovas, atviras Putino rėmėjas, yra vienas iš nedaugelio Rusijos meno galerijų vadovų, išlaikančių savo postą. Šias pareigas 1992 m. paveldėjęs iš savo tėvo, vadovavusio 36 metus, 80-metis Piotrovskis, kurio kadencija baigiasi, tikisi dinastijos principu perduoti valdžią savo sūnui Borisui Piotrovskiui, Sankt Peterburgo vicegubernatoriui.

Ermitaže saugomi Europos meno lobiai, kuriuos po Antrojo pasaulinio karo pagrobė sovietinės trofėjų brigados. Tarp jų papirusai iš Austrijos nacionalinės bibliotekos Vienoje, japonų ir kinų meno kūriniai iš Azijos meno muziejaus Berlyne, Edgaro Degas Place de la Concorde iš Gerstenbergo-Scharfo kolekcijos, Van Gogho, Gauguino, Cézanne’o, Courbet, Renoiro paveikslai iš pramonininkų Otto Krebso ir Bernhardo Koehlerio rinkinių.

Valstybė šiuos ir dešimtis tūkstančių kitų meno kūrinių laikė paslaptyje iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Vėliau, 1990-aisiais, imta juos triumfališkai demonstruoti. Valdžia nacionalizavo kūrinius, pavertusi juos viena iš daugelio Putino ideologijos atramų. Režimas, pagrobtus kūrinius laikydamas atlyginimu už nacių padarytą žalą, paskelbė juos „teisėtais“ nugalėtojos trofėjais. Kadangi Rusijos ideologai Antrąjį pasaulinį karą dabar sieja su invazija į Ukrainą, artefaktai laikomi ir istoriniu pergalės liudijimu, ir agresijos prieš kaimyninę šalį pateisinimu, grobiant jos kultūros turtus.

Neseniai Piotrovskis paskelbė ilgą dokumentą, kuriame nurodė visų Rusijos muziejų misiją skiepyti „ištikimybės ir meilės Tėvynei jausmus, pasineriant į gimtąją kultūrą ir nacionalinę istoriją“. Šį rudenį pareigūnai vėl pratęsė Piotrovskio kadenciją, šįkart iki 2030 m. Tiek Michailas, tiek Borisas Piotrovskiai aktyviai dalyvauja, formuojant kultūros politiką okupuotose Ukrainos teritorijose, ypač sunaikintame Mariupolyje.

Priverstinė rusifikacija, pasitelkiant kultūrą

Kai 2022 m. Mariupolis tris mėnesius buvo apgultas, nužudyta daugiau kaip 20 000 žmonių, sugriauta 90 proc. gyvenamųjų pastatų. Nuo tada okupacinė valdžia miestą laiko priverstinės rusifikacijos vitrina. Čia, kaip ir kitur okupuotose teritorijose, moksleiviai dabar mokosi iš vadovėlių, kuriuose šlovinama Rusija, ypač jos kariuomenė, o ukrainietiška tapatybė ciniškai menkinama. Okupuotuose miestuose RF rengia patriotinius koncertus, parodas, pokalbius, kitus karo šlovinimus, kuriais plauna smegenis.

Mariupolio centre įsikūręs jaukus liaudies buities muziejus, kadaise mėgtas gyventojų, dabar paverstas muziejumi, skirtu Andrejui Ždanovui, artimam Stalino bendražygiui, gimusiam Mariupolyje. Jis, atsakingas už sovietinę propagandą, padėjęs organizuoti Didįjį valymą, diegė kompartijos kultūrinę doktriną, žinomą kaip ždanovščina. Vykdydama jo politiką, Ukrainos valdžia persekiojo rašytojus, aktorius, režisierius, dailininkus, kurie nepakluso oficialiai linijai. Terorizavo Ukrainos istorijos ir literatūros institucijas, kūrybines sąjungas, laikraščių ir žurnalų redakcijas. Cenzūravo teatro repertuarą, pašalindavo bet kokį ikirevoliucinės praeities atspindį, pakeisdama jį panegirika sovietų valdžiai.

Stalino kultas atgimsta. „Tautų vado“ muziejai integruojami į platesnį rusifikacijos kontekstą. Pirmosiomis karo dienomis Mariupolyje rusai grobė, kankino muziejų darbuotojus, kol kai kurie iš jų sutiko bendradarbiauti. Daugelyje regionų paskyrė naujus muziejų direktorius, kurie pasirašė partnerystės sutartis su įvairiomis institucijomis visoje Rusijoje, kalbėjo per televiziją, girdami okupaciją, už tai gavo Putino apdovanojimus. Pavyzdžiui, sunaikintas Kraštotyros muziejus dabar atstatytas ir eksponuoja parodas apie Rusijos nacionalinę gvardiją. Per pirmuosius pusantrų okupacijos metų rusų valdžia okupuotose teritorijose surengė daugiau kaip 50 parodų. Įsteigė naujus muziejus, skirtus Rusijos kazokams, rusų ikonoms, sovietiniams Donbaso angliakasiams, pasipriešinimui per Antrąjį pasaulinį karą, aišku, nutylėdama didžiulį Ukrainos indėlį…

Austrijos architektūros firmos Coop Himmelb(l)au suprojektuoto kultūros komplekso Kryme, Sevastopolyje, statybos artėja prie pabaigos. Putinas asmeniškai prižiūri kompleksą, kuriame yra choreografijos akademija, dailės muziejus, operos teatras. Ukraina dar 2022 m. sausio mėn. įvedė sankcijas ir iškėlė baudžiamąją bylą firmos vadovams, tačiau Coop Himmelb(l)au architektai toliau darbavosi prie projekto, kol ES sankcijos 2022 m. spalio mėn. privertė juos liautis. Vienas iš firmos įkūrėjų Wolfas Prixas gynė bendradarbiavimą su okupantais, išsisukinėdamas, atseit „stato žmonėms, ne Putinui“, teigdamas, kad „architektūra yra menas, o menas nepaiso nei sienų, nei sankcijų“. Vakarų kolegas, kurie atsisakė projektuoti Rusijos objektus, kaltino veidmainiavimu, nes jie toliau dirba su autoritariniais Saudo Arabijos, Kataro režimais. Statybininkai dabar pastatus Kryme baigia be architektų dalyvavimo, tačiau remiasi originaliais jų projektais.

Istorinio revizionizmo planas

Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose kultūros ir muziejų srityje viskas vyksta pagal RF Kultūros ministerijos doktriną, pagrįstą Kremliaus nurodymais. Vidinis dokumentas „Metodinės rekomendacijos, kaip Rusijos Federacijos muziejuose kurti parodas, skirtas specialiosios karinės operacijos istorijai,“ išdėsto aiškius istorinio ir atminties revizionizmo pagrindus. Remiantis šiuo dokumentu, Donbasas ir pietryčių Ukraina istoriškai laikomi Rusijos teritorijomis, o Maidano revoliucija 2014 m. apibūdinama kaip netoleruotinas perversmas. Karas teisinamas „misija“ apsaugoti rusakalbių ukrainiečių tapatybę ir teises.

Doktrina atvirkščiai aiškina Rusijos ir pasaulio istoriją. Karas pristatomas kaip gynybinis Rusijos atsakas „į kultūrinę ir politinę rusakalbių diskriminaciją“, vadinamas pastangomis „apginti Rusiją nuo Ukrainos planuoto išpuolio“. Invazija maskuojama „istorinės tiesos“, tradicinių dvasinių ir moralinių vertybių išsaugojimu. Tie patys teiginiai kartojami mokykliniuose vadovėliuose ir per pamokas visuose okupuotuose miestuose. Rusijos kultūros ministerija kartu su teisėsaugos institucijomis griežtai taiko šias gaires, versdama kultūros įstaigas paklusti galingoms propagandos ir represijų mašinoms.

Tačiau yra ir šviesesnė pusė. Vienas iš buvusių muziejaus direktorių neoficialiai sakė: nors Kremlius ir Kultūros ministerija turi savo planus, doktrinas ir strategijas, Rusija tokia didelė, kad sunku užtikrinti griežtą jų laikymąsi. Muziejaus darbuotojai visada ras būdą, kaip subalansuoti autentiškumą su propagandos taisyklėmis, atlikdami tik būtiniausius veiksmus. O jei bus nutverti, galės apsimesti, kad apsižioplino…

Naujasis Rusijos menų kuravimo modelis, nors prievartinis, niūrus, patinka plačiajai visuomenei, kuri bando gyventi taip, tarsi nieko baisaus nevyktų. Valdžiai lojali meno istorikė Zelfira Tregulova, buvusi Tretjakovo galerijos direktorė, kurią Kultūros ministerija išmainė į FSB generolo dukterį, praėjusią vasarą kuravo didžiulę parodą centre GES-2. „Kuratorė darė viską, kas tik įmanoma, kad išlaikytų iliuziją, neva Rusijoje ir pasaulyje viskas yra taip, kaip buvo prieš ketverius metus“, – rašė meno kritikas Sergejus Hačaturovas. Šis renginys atskleidė šiuolaikinių muziejų pagrindą – jie vizualiai patrauklūs, cenzūruojami, izoliuojami ir nekritiški. Net jei suvenyrų parduotuvėse vis dar esama gražių daikčiukų.

Šis straipsnis yra dalis autoriaus atliekamų tyrimų, skirtų būsimai knygai „Pasisavinta tapatybė: kaip Rusija vagia meną iš Ukrainos“.