Kritika ir krizė

Reinharto Kosellecko tezės apie modernumo kilmę komentaras

Kritika iöreiökia tikimybę, kad viskas galėjo būti kitaip. Tai darydama, kritika suardo tam tikrų dalykų – institucijų, prasmių, santykių, psichinių nusiteikimų ir kultūrinių nuostatų – tvarką, sukeldama krizinę būseną. Tikrovė iökyla kaip realizuota galimybė. Kitaip tariant, kritika iöreiökia poûiūrį, kad galimybė ir realybė yra vienodai svarbios. Robertas Musilis romane Némogus be savybiųi raöo, kad greta Ntikrovės pojūčioi egzistuoja Ngalimybės pojūtisi ir toji Ngalim tikrovėi gerokai įdomesnė uû Ntikrą galimybęi.1

Sakoma, kad kritika yra iö tikrųjų modernus nusiteikimas, lygiai kaip krizė – iö tikrųjų moderni socialinė ir psichinė būsena. Urbanistikos sociologas Robertas Ezra Parkas raöė, kad miestas – pagrindinė modernumo apraiöka tiek visuomeninės santvarkos, tiek mentaliteto poûiūriu – patiria ar netgi pats kuria Nnuolatinės krizės būsenąi.2

Kritika ir krizė – svarbiausios kategorijos kiekvienam, norinčiam suprasti moderniąją kultūrą. äių sąvokų etimologinė kilmė yra bendra. Jos apraöo būseną, kai dar niekas nėra nuspręsta, tačiau netrukus bus nuspręsta, būseną, glaudûiai susijusią su sprendimais, skirtumais ir įûvalgomis. Graikų kalbos ûodis krinein reiökė tiek Nsubjektyvią kritikąi, tiek Nobjektyvią krizęi. Abi sąvokos tikrąją prasmę įgavo, savo galimybes ir potencialą atskleidė Naujaisiais laikais, t. y. nuo Renesanso ir Reformacijos iki dabarties. Jos tapo reikömingos, nes atspindi, aiökina, pavaizduoja santykius, kurie Naujaisiais laikais ir modernybėje pasidarė esminiai ir būtini, – visuomeninius ir politinius ryöius, materialias ir nematerialias institucijas, vertybes, normas, prasmes. Evoliucija atspindi ir modernumo savimonę, kuri visada yra bent jau slapčiomis kritiöka, todėl susiklosto tokia padėtis, kad visuomenę charakterizuoja, santykius tarp ûmonių lemia prieötaravimai ir dviprasmybės arba tiesiog krizė.

Kritinis (kitaip tariant, modernus) nusiteikimas viską stebi ir tai, ką priima, – o priima jis ir praktiką, ir teoriją, ir ideologijas, ir technologijas, – vertina kritiökai, kaip krizinius reiökinius. Krizinė ar kritinė tikrovės būklė skatina priimti kritiökus sprendimus. Modernybė aprėpia ir sugeria visą aplinką, graikų krinein laikydama skiriamuoju savo ûenklu.

Reinhartas Koselleckas prieö pusę amûiaus paraöytoje studijoje NKritika ir krizėi3 modernumo kilmę nagrinėjo kritikos ir krizės poûiūriu. Pradėjęs nuo kruvinų ir painių religinių karų, kurių rezultatas – absoliutinė monarchija, baigė Prancūzų revoliucijos, utopijų ir teroro analize. Ankstyvųjų Naujųjų laikų tiek startas, tiek finiöas buvo susiję su egzistencinėmis, visuomeninėmis ir politinėmis krizėmis, atvėrusiomis kelią kritikai, ją iöplėtojusiomis ir netgi uûtikrinusiomis kritikos sėkmę. Kitaip tariant, būtent krizinė būsena laikytina istorinėmis kritikos iötakomis, nes tiek istorinis atsakas į krizę, tiek pati krizė yra kritikos padariniai. Kritika ir krizė iö esmės yra istorinės kategorijos.

Koselleckas apraöo modernumo kilmę, gilindamasis į inkubacinį jo tarpsnį, trukusį öimtus metų iki pat 1789-ųjų. Kartu jis aptaria ir interpretuoja svarbius visuomenės mentaliteto sandus, galiojančius ir öiandien. Kritika, kaip idėja, patirtis, nusistatymas ir praktika, yra istorinė jėga, kilusi, suformuota ir net prisidėjusi prie tos istorinės raidos, kuri vis dar lemia mūsų gyvenimą, nesvarbu, ar laikome save post– ar vėlyvaisiais modernistais.

XX a. antrojoje pusėje Koselleckas tapo įtakingu istoriku, kurio veikla daugeliu atûvilgių pliuralistinė. Religijos sociologas Jacobas Taubesas pavadino jį Npartizanui. Jis nesekė jokia ankstesne mokykla ir pats tokios nepaliko. Istorijos ir ikonografijos teorija jau vėl kelia susidomėjimą. Iökiliausios Kosellecko idėjos susijusios su sąvokų ir mentaliteto istorija. Enciklopedijoje Geschichtliche Grundbegriffe,4 kurią Koselleckas paraöė kartu su Werneriu Conze ir Otto Brunneriu, daugelis modernybę apibūdinančių sąvokų – revoliucija, valstybė, kapitalizmas, visuomenė, paûanga, krizė, kritika – nuodugniai iönagrinėtos didelės apimties straipsniuose. Idėjų istorikas öias sąvokas laiko indikatoriais ir faktoriais, tipiökais reikömingų faktų, idėjų liudijimais. Pamatinių istorinių modernybės sąvokų visuma čia pateikiama tarsi detalusis minčių planas.

émogaus prigimtį Koselleckas supranta irgi pliuralistiökai. Istoriniams įvykiams istorijos filosofas neturi pretenzijų. Jie kuria nesupaprastinamą pliuralizmą, apimdami skirtingus prasmės ir laiko lygmenis, o jų interpretavimas ir atkūrimas neiövengiamai fragmentiökas. Tačiau istorikas gali laisvai apraöyti įvykius ir procesus, kuriuos tiria. Taigi, istoriografija apima objektyvius antraeilių ir pagrindinių dalykų apraöymus, teorinius svarstymus, net poetinius vaizdinius. Kontekstą, struktūrą, prasmę – visas tas nebylias, nematomas sąlygas, kurių atkurti neįmanoma, – reikia ekstrapoliuoti, suteikti joms pavidalą. Tik tada suprasime įvykius ir veiksmus. Koselleckas pasinėrė į istorinę hermeneutiką ir istorinę euristiką.

NKritika ir krizėi – pirmoji Kosellecko knyga ir viena iö nedaugelio jo monografijų. Akivaizdi mokytojų – Martino Heideggerio, Hanso Georgo Gadamerio, Karlo L^witho, Carlo Schmitto – įtaka. Istorikas atlieka tyrimą tarsi nepriklausomas sudėtingo istorinio proceso aiökintojas. äiame dialektiniame ûaidime Naujieji laikai labai įtaigiai sutraukiami į dvi kone archetipines koncepcijas, dvi patirtis, du nusistatymus, o öiems suteikiamos amûinos, prieötaringos, dviprasmiökos reikömės ir kryptys.

Kas lėmė, kad kritika ir krizė tapo pagrindiniais Naujųjų laikų ir modernizmo veiksniais?5 Naujieji laikai laikytini kriköčionybės irimo ir religinių karų padariniu. Hobbeso teorija apie valstybę ir individualistinę antropologiją iö esmės reiökia, kad susidarė istoriökai nepakeliama padėtis. (Panaöiai galima suprasti ir Descartes’o tikslaus metodo paieökas.) Appetitus ir fuga, troökimas ir baimė iökilo kaip lemtingos ûmogaus savybės. Karas yra natūrali būsena, o taika – kaûkas, ko trokötama. Hobbesas pristatė valstybę kaip taikdarę – ji yra neutrali ir nelinkusi daryti kompromisų su religiniais fanatikais. Leviatanas įkūnijo protą, todėl valstybės genais turėjo būti baimė ir mirtis. Absoliuti, absoliutinė valstybė, o ji, pasak Hobbeso, esanti Nne tik didûiulis mechanizmas, bet ir dirbtinis kūnas, kurio siela – auköčiausioji valdûiai, atmetė sąmonę kaip politicum.6 Vis dėlto tuo pat metu ji pripaûino ar net sukūrė privačią erdvę religijai, svarstymams ir troökimams. äioje valdovui pavaldûioje, bet jo nedominančioje, sferoje tikintys, mąslūs ûmonės galėjo atsidėti savo tikėjimui ir mąstyti savo nuoûiūra. Taip atsirado kritikos erdvė. Tačiau anuomet kritinis mąstymas dar nebuvo įsibėgėjęs, bent jau neįgavęs formos, stokojantis savimonės.

Hobbesas – neabejotinai öiuolaikiökas ûmogus. Jo pateikti metmenys tapo detaliu öiuolaikinės valstybės projektu, ypač tinkamu ten, kur valstybė, tuo metu dėjusi pastangas, kad neįsipliekstų visų karas su visais, buvo latentiökai kritikuojama. Valdovas galėjo sustabdyti krizę, pasitelkdamas savo galią kaip politinę praktiką, o pačią politiką pavertęs menu. Tačiau kartu absoliutizmas pasėjo ir būsimos gilios krizės sėklą. Kritika suklestėjo tarp öių dviejų krizių.

Absoliutinė valstybė, kaip taikos ir tvarkos sergėtoja, atliko svarbų vaidmenį. Tačiau taikai pamaûu tampant norma, valdovas prarado savo galios teisėtumą. Prigimtiniu valstybės būtinumu pradėta abejoti. Nueita dar toliau, nes Nvalstybės apsaugą pakeitė apsauga nuo valstybėsi.7

Asmeninė sfera iösiplėtė, keisdama savo pobūdį, prarasdama nekaltybę. Ji galėjo būti privati ir aprėpti asmens ugdymą arba galėjo būti kolektyvinė. Ji buvo morali ir moralizuojanti. Moralumas – kritiöka moralė, morali kritika – pradėjo laikyti save viröesniu uû valstybę, atvirai neutralią moralės atûvilgiu. Moralė ir kritika tapo menu, kuris mokė ûmones, kad valstybė ir jos valdovai yra laikini, – taigi menas metė iööūkį politikai ir pasidarė jos konkurentas.

Moralės prieglobsčiu tapo paslaptis. Būtent čia kilo naujos idėjos, susijusios su laisve ir teisėmis: NAsmeniniame gyvenime ûmogus yra laisvas, tik ten jis yra ûmogusi;8 NĮslaptinta laisvė tapo laisvės paslaptimii.9 Slaptumas sudarė Illuminati ir masonų egzistavimo esmę. Masonai iöreiökė visuomeninius naujųjų burûua interesus, bet svarbiausia – jie skleidė ävietimo amûiaus idėjas. Masonų loûė skelbė moralinius nuosprendûius valdovui tiek savo kritika, tiek pačiu gyvavimu, o valdovas, matydamas, kaip traukiasi jo valdymo plotai, darėsi vis despotiökesnis.

Moralė – laisvė ir kritika – persismelkė ir į kitus lygmenis. Atsirado visuomenės (La Societe, die Gesellschaft) samprata – daugiau iöorinė, valstybės atûvilgiu opozicinė sfera, apgyventa burûua, nepaklusnios aukötuomenės, teisėjų, filosofų, raöytojųÖ Teatras drąsiai ėmėsi teismo vaidmens. Menas galėjo ar turėjo būti kritiökas, moralus ir nusistatęs prieö valstybę. Menas, paskelbęs grieûtą, nors negalutinį, nuosprendį politikai, iökart atsitraukdavo. Schilleris, kuris galėjo būti masonas, paraöė net apybraiûą NScena kaip moralinė institucijai.10

XVIII a. – ävietimo amûiuje – kritika tapo svarbiausia kategorija ir nuostata: taikli, pagrįsta, pasitikinti savimi, ji iöreiökė proto paûangą, tiesos, ûinių ir laisvės troökimą. Kritika iökilo ir veikė kaip kaltintoja ir teisėja. Kartu ji buvo lengvai suderinama su skirtingomis paûiūromis, tiksliau tariant, skatino reiköti skirtingus poûiūrius. Absoliutizmas sėkmingai susidorojo su religiniais politiniais karais, bet dabar kilo naujas karas, tik öįkart – intelektualinis. Čia bendras prieöas buvo politika, tačiau moralės ir laisvės tiek veidai, tiek turinys nuolatos keitėsi. Kritiką sugadino esminis jos dvilypumas: NTariamai nepolitinė, esanti auköčiau uû politiką, iö tikrųjų ji buvo labai politiöka.i11 Mokslas ir menas tiesiogiai ar netiesiogiai tapo ginklais tiek politikos kritikų rankose, tiek kritikos grumtynėse su kritika. Diderot raöė, kad kritika valdo viską: NViskas paklūsta jos dėsniams.i12

Kritikos, kuri iö pradûių buvo apolitiöka, bet vėliau tapo atvirai politiöka, iökilimas yra ne kas kita kaip naujos eros pradûia – atsiradęs burûua sluoksnis uûvaldė vieöąją socialinę sferą (Jürgenas Habermasas, panaöiai kaip Koselleckas, raöė apie Nvieöąją burûuazinę socialinę aplinkąi ir jos pobūdį)13. Be to, naujoji visuomenė iöugdė naujo tipo ûmogų (Richardas Sennettas vaizdûiai nusakė tokio Nvisuomenės veikėjoi prigimtį ir vėlesnį nuopuolį).14

Burûuazijos klestėjimo laikais prasidėjo ir sekuliarizacijos era. Religiją pakeitė kritiöka moralė, morali kritika. Teologiją iöstūmė istorijos filosofija, kuriai svarbiausia buvo paûangos idėja, perėmusi kriköčioniökosios eschatologijos vaidmenį ir funkcijas.15 Istoriją imta vertinti pagal proto, moralės, laisvės ir kritikos paûangą. Ir atvirköčiai – protas, moralė, kritika ir laisvė turėjo vesti paûangos keliu. Diferencijuotas, pliuralistines realybės sampratas istorijos filosofija surinko į Nkuopinę vienaskaitąi.16 Protas ir moralė buvo laikomi paûangos garantais, o istorijos filosofija tapo auköčiausia tą paûangą uûtikrinsiančia instancija. Istorinės permainos buvo privalomos, apibrėûtos įstatymais, trokötamos, esamoji tikrovė turėjo atsiverti pokyčiams. Galėta, norėta, privalėta gyventi kitaip.

Istorijos filosofija ir krizė iökyla kaip dvi glaudûiai susijusios kategorijos. Jų tarpusavio sąveiką lėmė burûuazinio intelekto įsuktas procesas, nukreiptas į valstybės kritiką. Kritika, kurią sumodeliavo istorijos filosofija, pranaöauja krizę, laikomą istoriniu filosofiniu imperatyvu. Viskas istoriökai akivaizdu, apöviesta ir akylai stebima.
Prancūzijos revoliucija buvo izoliuota privačioje erdvėje, kurią suteikė absoliutizmas ir kuri puoselėjo moralę, kritiką, tarpusavio supratimą, laisvę, amortizuodama susidūrimus tarp to, kas slapta ir kas vieöa. Krizė stumia į krizę, o öi veda į revoliuciją, nes iökelia dvi absoliučiai prieöingas alternatyvas – laisvė arba vergovė, protas arba etatizmas.

Revoliucijos reikalavimai buvo absoliutūs ir visuotiniai, nukreipti prieö valdovą kaip iöskirtinį asmenį. ävietimo amûiaus moralė ir mąstymas galiojo Nnuo Kinijos iki Amerikos, nuo Paryûiaus iki Pekinoi,17 nediskriminavo nei iöorės, nei vidaus, neskirstė individų pagal visuomeninę jų padėtį, tai, kas ûmogiöka, derino su tuo, kas pilietiöka. O absoliutinė, jau tapusi despotiöka, politika rėmėsi būtent öiomis skirtybėmis, todėl dabar ja ypač smarkiai suabejota. Voltaire’as, kuris buvo masonas, raöė: NYra tik viena moralė, lygiai kaip yra tik viena geometrija.i18

Politinė naujosios krizės, t. y. revoliucijos, realybė buvo pilietinis karas. Iö baisios sumaiöties kilo diktatūra, kuri, reikalaudama besąlygiöko paklusnumo, iökraipė ävietimo amûiaus idealus, politizavo moralę, kad iöreikötų visuotinę valią, iötirpdė skirtumus tarp valstybės ir visuomenės, tarp valstybės ir ûmogaus. Sąmonės sritis, kurios neaprėpė Hobbeso projektas, tapo diktatūros ûidiniu. Rousseau raöė: NLabiausiai absoliutinė valdûia yra ta, kuri prasismelkia į ûmogaus vidų.i19 Mirties baimė kartu reiökė ir valstybės baimę. Tokia padėtis labiau koncentravo krizę, negu ją neutralizavo.

1789-ųjų krizė uûbaigė ilgą kritinį procesą, kuris prasidėjo privatizavus sąmonę, o suklestėjo XVIII a. – Nkritikos ir krizėsi amûiuje,20 ypač antrojoje jo pusėje, kai viskas atrodė nebeatöaukiama ir Europa įûengė į moderniuosius laikus, ėmusius stropiai maskuoti krizę.21 Ir atvirköčiai – krizė, tokia pati, kokią iöreiökė Europos religiniai karai, pradėjo maskuoti kritiką. Naujieji laikai prasidėjo krize, tęsėsi valstybei centralizuojant savo galias ir stiprėjant jos kritikai. Ankstyvąjį, dar ne öiuolaikinį, jų tarpsnį vainikavo nauja krizė. Pačią kritiką iötikus krizei, kritika virto diktatūra: XVIII a. antroji pusė yra ne vien etat de crise, bet ir crise de l’etat, – iö pradûių absoliutinės valstybės, o vėliau ir diktatūros krizė (ar, tiksliau, diktatūra kaip krizė).22

Komentaras

Koselleckas pateikia sudėtingą modernybės kilmės vaizdą. Kritika ir krizė yra kontroliniai, reikömingi ir tipiöki to paveikslo sandai. Modernybės kilmė Npatogeninėi ne todėl, kad tai būtų gedimo istorija, o todėl, kad ji sklidina kančių, kurias sukėlė religiniai ir revoliuciniai karai, prarasta patirtis ir patirti praradimai. Koselleckas raöo, kad modernybę persekioja Nnuolatinės krizės būsenai,23 krizė yra NNaujųjų laikų ûenklasi,24 Nlanksčioji Naujųjų laikų paradigmai.25 Pasak jo, Nterminas krizė dėl diagnostinės ir predikatinės savo reikömės tapo naujojo sąmoningumo rodikliui,26 kuris puikiai tinka visuomenei, stokojančiai teisėtos politinės ir socialinės tvarkos (Herrschaftslosigkeit).

Raöydamas NDievo mirtįi, Nietzsche nenuginčijamai įrodė, kokie netvirti visuomeninės tvarkos pamatai. Modernų būvį jis apibrėûė kaip Npakibusį sapnuose tarsi ant tigro nugarosi.27 Nietzsche’s vaizdiniai iölieka archetipiniai.

Modernus krizės suvokimas arba moderni, t. y. krizinė, sąmonė verčia vertinti pasaulį kritiökai, nesvarbu, ar tai daroma atvirai, ar slapta. Kritika viską aprėpia ir viską kritiökai pasveria, toleruodama skirtingus poûiūrius ir poelgius. Jei viską galima suprasti skirtingai, o elgtis ir vienaip, ir kitaip, vadinasi, krizė tikra. Kritinis poûiūris vėl tampa reikalingas ir įmanomas. Kritikos ir krizės dialektika apibrėûia modernybę ne vien patologijos, bet ir laisvės atûvilgiu. Laisvė reiökia ir suponuoja, kad viskas galėtų būti kitaip, kad į viską galima ûvelgti skirtingai. Modernybės sąlygomis laisvė visada yra galim. Tačiau ji susijusi ir su prievarta. äiuolaikinis ûmogus turi pats laisvei suteikti prasmę, o toji prasmė kaskart gali būti vis kitokia. Vadinasi, moderni visuomenė turi maûiau tvarkos ir tikrovės, tiesos ir prasmės, bet daugiau santvarkų ir tikrovių, tiesų ir prasmių.

Kritiką ir krizę reikėtų vertinti iö istorinės arba istorinės-sociologinės perspektyvos. Jos abi atsirado konkrečiame istoriniame ir socialiniame kontekste kaip nusistatymai ir potyriai. Jų negalima nei suvokti, nei patirti atsietai nuo istorinės dialektikos, kurią jos iöreiökia. Tokia Kosellecko argumentų esmė. Istoriniai kontekstai taip pat yra priklausomi nuo istoriko teorinių koncepcijų ir vaizduotės.

Kosellecko tiriamuoju laikotarpiu, t. y. ankstyvaisiais Naujaisiais laikais ir modernybės pradûioje, laikas, ûmonės ir visuomenė buvo apibūdinami sąvokomis, turinčiomis istorinę prasmę. Laikas buvo suvokiamas kaip jėga, kaip istorija – jis aprėpia ir padidina skirtumus, skatina raidą ir spartina paûangą, o kartais suteikia öiokią tokią ramybę. Toje pačioje vietoje tuo pat metu gali tarpti įvairios kultūros, visi gali eiti skirtingais gyvenimo keliais. Dabartis nuolatos kinta, Nlūkesčių akiračiaii iölaisvinami nuo anksčiau juos varûiusios Npatirties erdvėsi.28 Iömanymas praranda neabejotinas, amûinas, nesenstančias savo vertybes istorinės, subjektyvios perspektyvos labui.
Kitaip tariant, pasikeitė gyvenimo būdas: niekas jau nebeatrodė būtina ir viskas atrodė įmanoma. Viskas galėjo būti kitaip – (kritinė) nuojauta virto (kritine) tikrove, kuri nuolatos dinamiökai keitėsi, viskas buvo pavaldu istorijai, visus apėmė nuolatinės krizės būsena. Paulis Valery kalbėjo apie Nlaikinumo erąi. Modernybė teigė, kad tai, kas pastovu ir kas laikina, yra tik tariamai nesuderinama.

Prototipas, pavyzdys

Kritika reiökia dabarties vertinimą – tokią iövadą padarė Koselleckas iö naudotos istorinės medûiagos, iö filosofinių ir istorinių Hobbeso, Vattelio, Locke’o, Lessingo, Boyle’o, Voltaire’o, Diderot, Turgot, Rousseau, Raynolo įûvalgų, tapusių savo laikmečio paradigmomis ir perteikusių to meto mentalitetą.
Kritika kaip grieûtas esamojo laiko vertinimas buvo trokötama ir kartais suprogramuota. Moderni kultūra pavertė ją nenutrūkstamu procesu ir gyvybiökai svarbiu nusistatymu. Pradûią tam davė Kantas, vėliau puoselėjo Foucault.

Kantas aptarė kritiką ir įvairias jos prasmes. Viena kritikos rūöis buvo neistoriöka, kita rėmėsi istorija. Pirmoji paisė racionalumo ir nuovokos ribų, to, ką galima ir ko negalima ûinoti. Tikėtina, kad öiuo atûvilgiu Kantas siekė to paties, ko ir Hobbesas su Descartes’u: pasaulyje, kuris keitėsi iö pamatų, jie ieökojo tikrumo, iöbaigtumo ir vientisumo. Kantas kalba apie kritiką ne kaip apie istorinę sąvoką ar visuomenės vertinimus, jis kalba apie ją kaip apie övietimą. Garsiajame straipsnyje, atsakančiame į klausimą, kas yra övietimas, Kantas įrodinėja, kad tai – ûmogaus Niösivadavimas iö sau pačiam primesto nebrandumoi, reiökiantis asmens tapsmą savarankiöku ir nepriklausomu.29 Kitaip tariant, övietimas yra ûmonijos ir proto iölaisvinimas nuo religijos ir kitokių tikėjimų. ävietimas reiökia ir drąsą ûinoti, paûinti save, pripaûinti kritinio proto ribas. ävietimas irgi laikytinas dabarties kritika, darančia įtaką kasdieniniam gyvenimui, drauge suvokiant, kad viskas gali būti filosofinių ir kitokių apmąstymų objektas, kol patenka į metafizinę grynųjų sąvokų erdvę, iö kurios negalime gauti jokių empirinių ûinių ir kurią įmanoma tik įsivaizduoti.

Kantas ûvelgė į ûmogų ir iö filosofinės antropologijos, ir iö istorinės antropologijos perspektyvos. Aptarė tai, kas yra pastovu ir kas kinta. Knygoje NAntropologija pragmatiniu poûiūriui, dar vadinamoje Nketvirtąja kritikai, bandančia atsakyti, kas yra ûmogus, Kantas parodė, kaip ûmonės keičiasi istoriniame kontekste.30 Pasak jo, ûmogus nėra nei įgimtų instinktų vergas, nei dieviöka būtybė, o tiesiog unikali gyvybės rūöis, būtent ûmogiökoji rūöis, kuriai lemta pačiai save iöauginti ir iöugdyti. Kanto antropologija, kaip dabarties supratimas ir kritika, yra moderni, kritiöka, atspindinti ir jo paties doktriną, ir savaip artima Kosellecko istoriniam kritikos kaip Nesamojo laiko vertinimųi pristatymui: jei noriu suprasti ûmogų, pirmiausia turiu suprasti jo padėtį ir bendrą kontekstą. Istorinė situacija yra ne vien faktinė ir tikroviöka, joje įûvelgiama ir galimybė, kad ûmogaus gyvenimui įmanoma suteikti naują formą. Modernybė yra vienas ilgas įrodymas, kad Kanto esamojo laiko kritika iki öiol aktuali ir svari.

Foucault sekė Kantu, kuris kalbėjo ne tik apie ävietimo amûiaus filosofo, bet ir apie öiuolaikinio ûmogaus vaidmenį, iölaisvintus gebėjimus kritiökai, o kartais övietėjiökai, apmąstyti savo gyvenimo kokybę. Foucault raöo, kad övietimas reiökia Nnuolatinę mūsų istorinio laikotarpio kritikąi.31
Filosofijos, ävietimo filosofijos ir apsiövietusios filosofijos uûduotis yra gilintis į Ndabarties ontologijąi.32 Tikrovė arba dabarties ontologija yra esamasis laikas, kuris be paliovos keičiasi nepaliaujamos istorinių įvykių tėkmės fone. Tai sudaro sąlygas perprasti ûmonijos genezę galios, paûinimo ir subjektyvumo poûiūriu. Esamoji realybė ar kiekviena nauja realybė yra Ngalimybių dirvai, ir tai lemia jos Ngrįûtamumąi.33 Kritika ir övietimas iö esmės priklauso tai pačiai socialinei sričiai. Modernybė, pasak Foucault, pirmiausia yra nuolatinis kritinis poûiūris į gyvenimo kokybę laikinumo kontekste. Foucault manymu, Kantas buvo pirmasis filosofas, iödėstęs Nmodernų poûiūrįi.34

Politinį kritikos aspektą Foucault supranta panaöiai kaip Koselleckas, tiesa, kiek siauriau. Perėjimas į modernybę, į tarpsnį, Nformuojantį öiuolaikinę visuomenęi, 35 reiökė perėjimą nuo auköčiausiosios valdûios prie Ndrausminės valdûiosi ir Nbiovaldûiosi.36 émonės tampa individais, o minia arba tie, kurie atsitiktinai apsigyvena tam tikroje teritorijoje, laikomi tiesiog populiacija. Atsiranda nauja racionali praktika, o mentalitetas diferencijuojasi. Tai reakcija į istorines aplinkybes, lemiančias istorinius pasirinkimus, kurie retkarčiais susikerta. Visuomenė, kurios ontologinis nusistatymas yra pasklidas, iö esmės yra atvira visuomenė, iöreiökianti tiek esamos tvarkos trūkumus – visuomenės krizė, krizės visuomenė – tiek neabejotinai konstruktyvų potencialą kurti galimai naują tvarką. Foucault kalba apie valdymo mentalitetą (governmentality). Valstybė klausia: kaip galima ir kaip reikėtų valdyti? Racionaliai? Optimaliai? émogus, individualiai ir kolektyviai, uûduoda kritiöką, visai politinei filosofijai esminį klausimą: kaip ir kokiomis sąlygomis galiu leisti save valdyti? Kas yra racionalu pareigų visuomenei poûiūriu, o kas nepriimtina, nes paûeis asmenines mano teises? Kritika Foucault akyse tampa Ngebėjimu nebūti taip labai valdomami, reiökia Nmokėjimą savanoriökai nepaklusti ir apmąstytą nenuolaidumąi.37 Kritika nepraranda aktualumo, nes disciplinos ir biovaldûia be perstojo kinta: kritika yra valdymo mentaliteto Nbendrininkė ir varûovėi.38 Tokius tarpusavio ryöius galbūt lemia ûmogaus sieloje vykstanti kova, susijusi su asmeninės didybės pojūčiu, su poûiūriu į valdûios ir visuomenės öulus, bet galima tai suprasti ir kaip Nkūno kalėjimąi.39 NElgesysi ir Nvadovavimas elgesiuii yra vienas kitą papildantys dalykai.40 Kritika, kritiökas gyvenimo būdas yra nepaprastai sudėtinga, problemiöka, libertalinė būsena – nuolatinis svyravimas tarp priklausomybės ir atmetimo, tarp visiöko savarankiökumo ir auköčiausiosios valdûios.

Kritinis eskizas

Koselleckas pasakoja, kaip rutuliojosi Naujieji laikai ir kaip susikūrė modernybė. Tai istorizuota kritikos, jos prasmės ir konteksto perspektyva. Kritika yra intymiai susipynusi su krize kaip realybė, idealas, galimybė, motyvacija ir esminis modernus nusistatymas. Kritinė nuostata yra susijusi su övietimu, mentalitetu, savarankiökumu ir auköčiausiąja valdûia. Tų dalykų negalima suprasti atsietai, bet juos galima palyginti vienus su kitais.

Koselleckas, kaip ir Kantas su Foucault, parodo, kad kritikai labai svarbus atstumas arba eksternalizmas. Absoliutinė valstybė savimonę ir tikėjimą perleido privačiai sferai, iö kurios kilo kritika, moralė, tarpusavio supratimas, övietimas, civilizacija. Naują kritinę situaciją suformavo didėjanti tiek pačios kritikos, tiek bendroji patirtis, rodanti, kad nebūtinai viskas turėtų būti taip, kaip yra. Tai buvo bendra neûinomybės ir laukimo patirtis – sakyčiau, revoliucijos laukimas. Kritika ir moralė susijusios ir su asmenine autonomija, savarankiökumu. Arba apskritai individualizmu. Iö esmės individualizmas reiökia, kad kiekvienas gali gyventi savaip. Taigi individualizmas visada neiövengiamai kritiökas.

Individualizacija yra moderni antropologinė tendencija. Kita tendencija būtų totalitarizmas. (Vienas ryökiausių modernybės bruoûų yra tai, kad įvairios prieöybės čia koegzistuoja tuo pat metu.) Totalitarines modernybės tendencijas Tocqueville’is, Nietzsche ir Simmelis nagrinėjo, remdamiesi kritikos teorija, daug dėmesio tam skyrė Arendt, Sennettas, Baeckeris ir Baumanas. Pagrindinės sąvokos čia yra socialinis imanentiökumas, plačiosios masės, atitikimas ir standartizacija. Tirdamas Amerikos demokratinę kultūrą, Tocqueville’is įsitikino: ûmonės individualistiöki, tačiau tuo pat metu verčiami atitikti tam tikrus reikalavimus. NMasėsi vykdo savo Ntironijąi: nors kiekvienam individui suteikta teisė turėti savo nuomonę ir ją pareiköti, bet vos kyla grėsmė normai, visos teisės paminamos.41 Beveik po dviejų öimtmečių Richardas Sennettas raöė, kokie Nlankstūsi yra ûmonės ir kokios Nlanksčiosi organizacijos turėtų būti visuomenėje, sumenkintoje iki Nlankstaus kapitalizmoi, – lankstumas yra idealas ir labiausiai apčiuopiama tikrovė. Tai neabejotinai liudija, kad ûmonės gali viską daryti savaip, suprasti skirtingai, gyventi, kaip jiems patinka, bet iö esmės tik tol, kol nekyla pavojus subordinacijos tęstinumui.42 Dabar öį tęstinumą uûtikrina komunikacija, tapusi skiriamuoju öiandienos ûenklu. (Norbertas Bolzas raöo, kad komunikacija yra öių dienų religija, o tinklai – mūsų dievai.) 43 émonės gyvena skirtingose tikrovėse – virtualioje, materialioje, įprastinėje nematerialioje (normos, vertybės), – tačiau tikimasi, kad jie lengvai susitvarkys su keliais socialiniais Ngyvenimaisi. Kad vienas derėtų su kitu, pasitelkiama nuolatinė ir vis greitėjanti komunikacija. Pasak Zygmunto Baumano, viskas įgauna takų pavidalą, apima būsena, atrodanti amûina, nes yra beformė ir tuo pat metu neiövengiama.44

Totalitarinė modernybės tendencija kenkia tam, kas buvo unikalu ävietimo amûiuje, – moralės, tarpusavio supratimo ir individualumo, autonomijos ir auköčiausiosios valdûios deriniui. Dar labiau tai kenkia kritikos pamatams, kuriuos paklojo ävietimo amûius, uûtikrinęs ûmonėms teisę skirtingai vertinti tikrovę, nes pasak Musilio, mūsų Ngalimybių pojūtisi yra toks pat svarbus kaip ir Ntikrovės pojūtisi.

O gal net svarbesnis. Nes Musilis įtaria, kad Nesamoji tvarka nėra tokia tvirta, kokia dedasi: joks daiktas, joks asmuo, jokia forma, joks principas nėra saugus, viskas nematomai, bet nepaliaujamai kinta, tai, kas permaininga, daro gerokai didesnę įtaką ateičiai, negu tai, kas jau nusistovėję, o dabartis yra tik dar neatmesta hipotezėi.45

Robert Musil, The Man Without Qualities, Volume I, 1995, p. 10-13.

Robert Ezra Park, The City as Social Laboratory, In: Human Communities. The City and Human Ecology, 1952.

Reinhart Koselleck, Critique and Crisis, 1988.

Otto Brunner, Werner Conze, Reinhart Koselleck, Geschichtliche Grundbegriffe. Historisches Lexikon zur politisch-sozialen Sprache in Deutschland, Volume VIII, 1972-1997.

agal chronologiją, Naujieji laikai prasideda apytikriai XVI amûiuje. Prancūzijos revoliucija iöskiria juos į ankstyvuosius ir vėlyvuosius. Kosellecko studija pirmiausia aprėpia ankstyvuosius Naujuosius laikus. Taigi övietimas egzistavo prieö modernybę ir tęsiasi iki öių laikų.

Reinhart Koselleck, Critique and Crisis, 1988 (ûr. 35 öios knygos iönaöą).

Ten pat, p. 73.

Ten pat, p. 38.

Ten pat, p. 75.

Friedrich von Schiller, The Stage Considered as a Moral Institution, In: Essays on German Teatre, M. Herzfeld-Sander (editor), 1985, p. 24-33.

Reinhart Koselleck, Critique and Crisis, 1988, p. 114.

Denis Diderot, Oeuvres completes de Diderot, Volume VIII, 1821, p. 84. (Tout est soumis a sa loi)

Jürgen Habermas, The structural transformation of the public sphere, 1989.

Richard Sennett, The Fall of Public Man, 1977.

Karlas L^withas tai aptaria veikale Meaning in History (1957), o filosofas Hansas Blumenbergas The Legitimacy of the Modern Age (1985).

Reinhart Koselleck, Historia Magistra Vitae: The Dissolution of the Topos into the Perspective of a Modernized Historical Process, In: Futures past: On the Semantics of Historical Time, Reinhart Koselleck, 1985, p. 32-38.

Reinhart Koselleck, Critique and Crisis, 1988, 41.

Voltaire'as, cituojamas ten pat. Koselleckas remiasi Dictionnaire Philosophique, Julien Benda (editor), 1954, p. 325. (Il n'y a qu'une morale [...] comme il n'y a qu'une geometrie.)

Jean-Jacques Rousseau, cituojamas ten pat, 165. Koselleckas remiasi Dictionnaire Philosophique, Julien Benda (editor), 1954, straipsnis ... conomie, I skyrius. (L'autorite la plus absolue est celle que penetre jusqu'a l'interieur de l'homme.)

Reinhart Koselleck, Das achtzehnte Jahrhundert als Beginn der Neuzeit, In: Poetik und Hermeneutik, XII, Epochenschwelle und Epochenbewufltsein, Reinhart Herzog, Reinhart Koselleck (editors), 1987, p. 281.

Ten pat, p. 103.

Ten pat, p. 168.

äios citatos nėra knygos vertime į anglų kalbą, originali citata iö Reinhart Koselleck, Kritik und Krise, 1.: Zustand einer permanenten Krise.

Reinhart Koselleck, Krise, In: Geschichtliche Grundbegriffe, Brunner, Conze, Koselleck (editors), Volume III, 1982, p. 627.

Ten pat, 631.

Reinhart Koselleck, Critique and Crisis, 1988, p. 161.

Friedrich Nietzsche, On Truth and Lie in an Extra-moral Sense, In: The Portable Nietzsche, Walter Kauffmann (editor), 1978, p. 42-50.

Reinhart Koselleck, Space of Experience and Horizon of Expectation: Two Historical Categories, In Reinhart Koselleck, Futures Past: On the Semantics of Historical Time, 1985, p. 255-275.

Immanuel Kant, An Answer to the Question: What is Enlightenment?, 1784. http://www.english.upenn.edu/~mgamer/Etexts/kant.html, ûiūrėta 2011m. lapkričio 6 d.

Immanuel Kant, Anthropology from a Pragmatic Point of View, Robert B. Louden (editor), 2006.

Michel Foucault, What is Enlightenment?, In: The Foucault Reader, Paul Rainbow (editor), 1991, p. 42.

Michel Foucault, Discipline and Punishment, 1995, palyginti su Michel Foucault, What is Enlightenment?, 1991.

Michel Foucault, What is Critique?, In: The Political. Readings in Continental Philosophy, David Ingram (editor), 2002, p. 203.

Michel Foucault, What is Enlightenment?, 1991, p. 38.

Michel Foucault, What is Critique?, p. 199.

Michel Foucault, Security, Territory, Population, Lectures at the College de France 1977-78, Michel Senellart (editor), 2007.

Michel Foucault, What is Critique?, p. 194.

Ten pat, p. 193.

Michel Foucault, Discipline and Punishment, 1995, p. 30.

Michel Foucault, Security, Territory, Population, 2007.

Alexis de Tocqueville, Democracy in America, Volume I, 1961, skyrius 15.

Richard Sennett, Corrosion of Character, 1998.

Norbert Bolz, Tele! Polis!, In: Stadt am Netz. Ansichten von Telepolis, Stefan Iglhaut, Armin Medosch, Florian Rötzer (editors), 1996.

Zygmunt Bauman, Liquid Times: Living in an Age of Uncertainty, 2007.

Robert Musil, The Man Without Qualities, Volume I, p. 269.

Published 4 October 2013
Original in Swedish
Translated by Rasa Radzevičiūtė
First published by Kulturos Barai 9/2013 (Lithuanian version); Eurozine (English version)

Contributed by Kulturos Barai © Bo Isenberg / Kulturos Barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / SV / LT / RU

Published in

Discussion