Europos universitetų reforma

Dešimt pasiūlymų ieškant atsakymo

15 November 2010
Read in:

1. Europos universitetų reforma, kaip ją apibrėžia Bolonijos deklaracija (“Bolonijos reforma”), turėtų padėti efektyviau nei tradicinė europinė sistema atremti JAV universitetų spaudimą pasaulinei akademinei rinkai.

Iš tikrųjų tai buvo vienas esminių argumentų, kodėl reikia priimti šią deklaraciją ir pradėti reformas. Tačiau kol kas nėra tyrimų, atskleidžiančių, kokie reformos pasiekimai varžybose su JAV universitetais. Jei atspirties tašku laikysime “paskaitų teatrą”, tai, atrodo, santykiuose tarp “mūsų, europiečių”, ir “jų, amerikiečių”, niekas nepasikeitė. Prancūzijoje, Vokietijoje ar Italijoje pastaruosius dvejus ketverius metus vykstančios protesto akcijos rodo, kad akademiniai sluoksniai nelabai (pasi)tiki naujosios sistemos efektyvumu.

2. Tokia lavinimo sistema yra geriau pritaikyta antrepreneriško pobūdžio universitetams – privačioms įstaigoms, pritraukiančioms didžiojo verslo ir pramonės paramą.

Galbūt. Panašu, kad Šiaurės Amerikos patirtis tai patvirtina. Tačiau, jeigu tam pritariame, reikės reformuoti gausybę kultūrinių praktikų, kurios sudaro europinės tradicijos pagrindą, kurios įteisina ir teikia pirmenybę “humboltiškam” universiteto modeliui, o jis yra atsidėjęs tyrimams ir ugdo laisvą mąstymą, nepriklausomą nuo rinkos. Akivaizdu, kad Europos universitetai, kuriuos vietinė šalies valdžia remia menkai, o jie dažniausiai visiškai priklauso nuo valstybinės paramos, dabar ieško patrauklesnių ekonominių šaltinių, iš kurių galėtų užsitikrinti investicijas. Tačiau dėl krizės tai padaryti tapo gerokai sudėtingiau.

JAV susiklosčiusi tradicija bendradarbiauti su klestinčiu privačiu verslu europiečiams grėsminga, nes kyla didelė rizika, kad bus pasiduota ekonomikos diktatui su tokiais trumpalaikiais tikslais kaip antai: “Kitąmet duokite tūkstantį elektros inžinierių, kurių mums reikia, o mes už tai skirsime pinigų!” To rezultatas – universitetas, stokojantis vizijos, neturintis ilgalaikių mokslinių planų ir etinio stuburo. Iškart dings tos mokymo šakos, kurios nedomina verslo, – tai mirusių kalbų studijos, menas, istorija ir daugybė kitų dalykų. Tai prastas verslininkiško JAV universiteto modelio atspindys.

3. Ši universitetinė sistema geriau parengia studentus aukštesniam akademiniam lygiui, kurio reikia priešakiniams tyrimams, atitinkamai ir priešakinėms studijoms ir kt.

Nebūtinai. Jei Bolonijos reforma reiškia mokymo programų struktūrinimą pagal pastaruoju metu pagarsėjusį modelį 3B2M3D – treji bakalauro, dveji magistro, treji doktorantūros studijų metai, o kursų turinys yra pertvarkomas iš esmės atsiliepiant į darbo rinkos poreikius, tada teks pripažinti, kad metų skaičius, praleistas studijuojant, nėra gero lygio garantija ir kad doktorantūra – pernelyg trumpas laikas priešakinio lygmens studijoms. O jei pagrindinis mokslinio pranašumo variklis nėra tiesiog rinka, tada teks pripažinti, kad naujoji sistema neužtikrina lavinimo lygio, tinkamo fundamentiniams tyrimams atlikti. Šiuo metu yra sunku įvertinti santykį tarp lavinimo proceso restruktūrizacijos ir specifinio turinio pagerinimo – “tinkamesnio” būdo mokyti vienokių ar kitokių dalykų. Kitaip tariant, “gerai mokytis” leido ir senoji sistema, jei buvo užtikrinta reikiama lektorių, mokymo ir etikos kokybė.

4. Ši universitetinė sistema padeda absolventams lengviau rasti savo vietą darbo rinkoje.

Ir taip, ir ne. Pirmojo trejų metų ciklo absolventai galbūt įsidarbins greičiau, nes jie gali pretenduoti tik į tokį darbą, kuris nesusijęs su sprendimų priėmimo galia, yra nepastovus ir menkai apmokamas. Kad užimtum aukštesnį, kaip antai vidurinės mokyklos mokytojo, gydytojo, inžinieriaus, analitiko, informacinių technologijų specialisto ir pan., postą, teks dar keletą metų studijuoti, taip pat kaip ir pagal senąją sistemą.

5. Bolonijos sistema skatina jaunus darbuotojus jaustis profesiškai saugiau darbo rinkoje.

Taip nėra – tai tik šiek tiek sumažina nesėkmės grėsmę. Ši sistema leidžia studentams daryti studijų pertrauką, kada jie panorės, ir vėl jas tęsti po ilgesnės ar trumpesnės pauzės. Šios sistemos lankstumas lemia, kad ji geriau pritaikyta individualaus gyvenimo pokyčiams, nes studijos tampa asmeninio egzistencinio projekto akademiniu ekvivalentu. Naujovė ta, kad nei vienas, nei kitas daugiau nėra “oficialiai” skriaudžiamas; tartum net ir tą, kuris “niekam tikęs”, reikėtų išvaduoti iš gėdos jausmo.

6. Laipsnius, įgytus pagal šią sistemą, noriau pripažįsta kiti ją taikantys universitetai.

Ir taip, ir ne. Bolonijos reformos įgyvendinimas nereiškia, kad akademiniai laipsniai standartizuojami europiniu mastu. Valstybiniams, o tokių Europoje dauguma, universitetams ši problema tebėra opi, nes užsienyje įgyti laipsniai pripažįstami remiantis dvišalėmis sutartimis tarp nacionalinių valstybių. Galimybė palyginti studijų programas palengvintų tokį pripažinimą, tačiau automatiškai jo neįteisintų. O JAV dauguma universitetų yra privatūs ir gali savo nuožiūra pripažinti laipsnius, kuriuos tik nori. Jų kriterijai labai įvairūs, tačiau pirmenybė teikiama tikrajai kandidatų kompetencijai, o ne universitetui, kuriame jie studijavo.

7. Pritaikius Bolonijos sistemą, artimiausiu metu gerokai sumažės išskirtinai gabių protų nutekėjimas iš Europos į JAV švietimo ir mokslo įstaigas.

Neapgaudinėkime savęs. Pastaraisiais metais atlikti tyrimai rodo, kad reikia imtis radikalių priemonių emigracijai stabdyti. Pagrindinė priežastis, kodėl tikrai geri specialistai ir išskirtinai gabūs studentai renkasi Šiaurės Ameriką, yra ne universitetų programos, bet patrauklesnė akademinė sistema. Ji dosniau remiama, decentralizuota, laisva nuo gerontokratinių struktūrų, mobilesnė ir intensyviau plėtojanti fundamentinius tyrimus, taip pat ir tų sričių, kurios nėra tiesiogiai susijusios su ekonomine nauda. Europos universitetuose šios sritys yra visiškai apleistos, o iniciatyvos, kaip reikėtų reformuoti universitetinius tyrimus, geriausiu atveju yra abejotinos (tą rodo ir nesenas Prancūzijos bandymas).

8. Bolonijos reforma nepavyko, ją reikia radikaliai keisti arba teks grįžti atgal – prie struktūrų, kurių buvo atsisakyta.

Taip mano dauguma tų, kurie pastaruoju metu įžiebė protestus Vakarų Europoje. Net ir tie akademikai, kurie laikomi “reformų ekspertais”, pripažįsta, kad naujoji sistema labai nepaslanki ir jos pertvarkymai ad hoc paremti vienadieniais, o ne ilgalaikiais sprendimais. Bet šiuo metu ekonominis klimatas toks, kad nei tolesnių reformų, nei restauracijos kaštai nėra priimtini.

9. Bolonijos reforma pradėta po gilių apmąstymų, tie, kurie priima sprendimus, susijusius su Europos aukštuoju mokslu, pripažįsta būtinybę modernizuoti senojo kontinento universitetus, kad jie pajėgtų susidoroti su šių dienų iššūkiais.

Galimas dalykas, kad reforma tikrai prasidėjo nuo “apmąstymų akto” su visomis iš to išplaukiančiomis komplikacijomis, apsirikimais ir neatspėtomis mįslėmis. Tačiau ji buvo primesta iš viršaus, todėl akademikai suvokė ją kaip privalomą pertvarką, įteisinamą žodžiais “ES nustatyta tvarka”. Šiuo atveju tai žodžiai, vartojami ne tik “mioritiniame”1 pasaulyje, kuriame įstatymai pakeičiami anksčiau, negu jie apmąstomi. Akademikai nesijaučia įtraukti į reformą, jiems paprasčiausiai liepta ją įgyvendinti. Pavojingiausia tai, kad jie priima ją kaip svetimkūnį, “Briuselio biurokratų”, aktyvistų ir aukštojo mokslo vadybininkų sukurptą kūrinį.

10. Bolonijos reforma padės geriau pasirengti masiniam aukštajam mokslui, kurį reikia užtikrinti, jei norime pagerinti visuomenės profesinį pasirengimą.

Čia reikėtų būti ypač atsargiems. Kiekybė pati savaime anaiptol nėra kokybės garantija. Universitetas, teikiantis išsilavinimą masėms ir kartu esantis akademinio elito institucija, yra tik iliuzija: neįmanoma vienu metu atlikti abiejų vaidmenų, taigi kyla didelė rizika, kad nebus atliktas nei vienas, nei kitas uždavinys. Jei universitetas pertvarkomas į profesinę mokyklą, kurioje lavinami gavusieji vidurinį išsilavinimą, savo elitiškumą jis praras, o jei kasdieninę gerovę norima užtikrinti pasitelkiant vidurinės klasės, įvaldžiusios gausybę profesijų, produktyvumą, tada esmingo mokslinio, technologinio ir kultūrinio progreso galima tikėtis tik iš intelektualinio elito. Noras plačiosioms masėms suteikti aukštąjį išsilavinimą yra natūralus, bet jo nereikėtų demagogiškai vadinti švietimo sistemos kokybės gerinimu.

Ir apie mandagius prasimanymus

Mandagūs prasimanymai – veikiau kaip neabejotini gandai negu nepatvirtinti faktai – nesiliauja cirkuliavę akademiniame pasaulyje. Jie dažniausiai išreiškia baimingą sąmyšį ir miglotas nuojautas, tačiau, kad ir kokie būtų nepagrįsti, jie įvardija tam tikrus “neišsakytus” dalykus. Tas, kuriuo norėčiau baigti savo komentarus apie Bolonijos reformą, pastaruosius dešimt metų nuolatos keliauja po tarptautinius akademinius susitikimus. Šis mitas yra apie tai, kad reformos iniciatoriai esą nuo pat pradžios nesiekė patobulinti aukštojo mokslo sistemos, priešingai – sugalvojo perkelti į rinką nepakankamai parengtus jaunus absolventus, kuriems reikės papildomo laiko, kol taps tikrais specialistais, todėl iš pradžių jie galės pretenduoti tik į trumpalaikius darbus su menkais uždarbiais. Tada jie nekels pavojaus vyresnėms kartoms, ypač tai, kuri gimė po Antrojo pasaulinio karo. Ši “naujagimių bumo” karta artėja prie pensinio amžiaus ir, jeigu išlaikys užimamus postus dabar, kai ilgėja laikas iki pensijos, visa tai mažiau kainuos ekonomikoms, susidūrusioms su krize. Didžioji dauguma tų, kuriems tenka atsakomybė už “Bolonijos reformos” sukūrimą ir įgyvendinimą priklauso šiai kartai.

  1. Rumunijoje dažnai tenka susidurti su "mioritinėmis erdvėmis" (mioritiniu pasauliu). Tokį terminą sukūrė rumunų filosofas Lucianas Blaga, įkvėptas gerai žinomos baladės "Miorita". Nors ši frazė dažnai vartojama norint perteikti romantizuotą, pakylėtą Rumunijos ir rumunų įvaizdį, už privalomos mokyklinės programos ribų šiais žodžiais neretai sarkastiškai įvardijamas piktnaudžiavimas.

Published 15 November 2010

Original in Romanian
Translation by Almantas Samalavičius
First published in Kulturos barai 10/2010 (Lithuanian version); Dilema veche 290 (2009) (Romanian version)

Contributed by Kulturos barai
© Ioana Bot / Kulturos barai / Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles