Bolonijos paradoksas

Dabar, kai rašau šį tekstą, visos Europos ir JAV universitetuose pats streikų įkarštis. Austrijoje protestai prasidėjo Vienos dailės akademijoje ir išplito po visą šalį, studentai ir dėstytojai palaiko tarptautinio streiko dėl aukštojo mokslo reikalų idėją. Protestuojama prieš suvaržymus, dėl kurių mokslas darosi sunkiai prieinamas, piktinamasi nepakankamu universitetų finansavimu, tuo, kad universitetinis lavinimas virto paprasčiausiu mokykliniu mokymu, nepriimtinas ir mokesčio už mokslą įvedimas. Primenama, kaip Europos universitetų reformos buvo propaguojamos ir kaip jos yra įgyvendinamos nacionaliniame lygmenyje visą pastarąjį dešimtmetį. Protestai išryškino prieštaravimus tarp nacionalinių ir antnacionalinių universiteto reformos tikslų.

Bolonijos deklaracija ir nacionalinis jos įgyvendinimas

Bolonijos deklaracijos, priimtos 1999 m., pirminis tikslas buvo sukurti europinę aukštojo mokslo ir tyrimų erdvę. Tačiau Bolonijos deklaracijos įgyvendinimas nacionaliniu lygmeniu dažniausiai duoda priešingą rezultatą nei tikėtasi. Pavyzdžiui, taip atsitiko su mobilumu ir galimybe palyginti studentų gebėjimus bei kvalifikaciją. Buvo įvestos naujos universitetinių laipsnių hierarchijos, kurios ne tik prieštarauja demokratiško lavinimo tikslams, bet ir darbo rinkoje neatitinka įdarbinimo politikos. Kritikuoti tokią raidą turėtų būti pirmiausia nacionalinės ir europinės politikos, jos ekspertų komisijų ir sprendimus priimančių institucijų pareiga, užuot visą atsakomybę suvertus patiems universitetams, kuriuos reforma palietė skaudžiausiai.

Nors originalioji Bolonijos deklaracija numatė transeuropinius laipsnius, ji turėjo galvoje tik dviejų laipsnių sistemą, kuri lydės būsimas reformas kaip nuoseklūs “ciklai”. Austrijos mokslo ir tyrimų ministerija pranešime apie Bolonijos tikslų įgyvendinimą taip pat nurodė, kad europinių reformų procesas reikalauja įvesti sistemą, “iš esmės pagrįstą dviem pagrindiniais ciklais”, “tokią kreditų sistemą kaip ECTS” ir “aiškių, lengvai palyginamų laipsnių sistemą”.1 Tačiau Šveicarijoje, Vokietijoje ir Austrijoje Bolonijos procesas dažniausiai buvo prilygintas bakalauro ir magistro laipsnių įvedimui. Vokietijoje ketverių ar penkerių metų studijų diplomo buvo atsisakyta trejų metų bakalauro studijų labui. Bolonijos deklaracija ir ja paremti susitarimai jokių konkrečių pasiūlymų šiuo klausimu dar nepateikė. Kadangi deklaracija yra ES direktyva, tinkamai ją interpretuoti ir įgyvendinti gali tik nacionaliniai veikėjai. Būtent nacionalinės interpretacijos lėmė, kad didėja laipsnių heterogenizacija tiek ES, tiek, pavyzdžiui, Vokietijoje – jos federalinių žemių lygmeniu. Praėjus dešimčiai metų po pirmosios deklaracijos, kol kas neįmanoma kalbėti apie lavinimo europinėje erdvėje suvienodinimą ir geresnes galimybes jį palyginti. Frankfurter Allgemeine Zeitung viena antraštė 2009 m. lapkričio 24 d. neatsitiktinai skelbė: “Bolonijos burbulas sprogo.”

Universitetinio lavinimo hierarchizacija = “Bolonija”?

Vis dėlto Bolonijos dokumentus ir Bolonijos proceso praxis reikėtų skirti nuo politinės “Bolonijos” etiketės naudojimo nacionaliniame kontekste. Dviejų laipsnių įvedimas, kaip planuojama Austrijoje, iš esmės baigiasi universitetinio lavinimo hierarchizacija, nors jos negalima tiesiogiai išpešti iš Bolonijos deklaracijos. Planuojami bakalaurų kursai paremti tokia aukštojo mokslo logika, kuria kliaujasi technikos kolegijos – studentai orientuojami į darbą, į vidutinį lygį, į pritaikomumą nauja moduliuota forma. Tačiau ši logika praplėsta iki laipsnius teikiančių kursų, kurie anksčiau buvo dėstomi universitetuose. Ypač diplomų pripažinimo srityje – vokietkalbėje aplinkoje diplomas dabar yra prilygintas pirmajam laipsniui, nors diplomas kartu su magistro laipsniu leidžia siekti Ph. D [daktaro laipsnio – vert.], o tai yra gerokai daugiau nei dviejų pagrindinių ciklų ekvivalentas. Kita vertus, bakalauras yra pirmasis laipsnis technikos kolegijos (Fachhochschule) atžvilgiu. Skirtingai nei diplomas, bakalauro laipsnis leidžia tik nedidelei absolventų daliai įgyti akademinį išsilavinimą (magistras, Ph.D) siauresne prasme. Austrijoje bakalauras suteikia kvalifikaciją siekti ne aukštesnės už vidutinę tarnautojo pozicijos, o aukščiausiojo lygio pozicijos, ypač tyrimų srityje, yra rezervuotos magistrantūros absolventų mažumai.

Skandinavijoje teko skubiai atsisakyti kvotų sistemos, kai bakalaurai žlugo darbo rinkoje. Vokietijos žemių kultūros ministrai 2009 m. spalio 15 d. konferencijoje pripažino, kad studentų kritika yra pagrįsta: universiteto kursai iš tikrųjų “mokyklizuojami”, akademinis jų tinkamumas yra ribotas, mažėja nacionalinis ir tarptautinis studentų mobilumas, bakalauro laipsnis kaip profesinė kvalifikacija yra menkavertis, kreditų sistema komplikuota. Šveicarijoje taipogi buvo nutarta, kad bakalauro ir magistro įvedimas labiausiai paskatino biurokratinio aparato plėtrą, tačiau išsilavinimo kokybę nusmukdė. Galiausiai ekonomistai sugebėjo įrodyti, kad aukštojo mokslo transformacija surijo lėšas, kurios turėjo būti panaudotos tam, kad visi turėtų lygias teises gauti išsilavinimą. Jei norima, kad Bolonijos procesas nacionaliniame kontekste vyktų be negatyvių padarinių išsilavinimo lygiui, tuomet teks jį pratęsti, deramai koordinuoti ir paversti demokratiškesniu.

“Bolonija” transformuoto valstybingumo kontekste

Viena vertus, bakalauro ir magistro sistemos įvedimas vokietkalbėje aplinkoje sutampa su nacionalinių vyriausybių interesais – jos gali mažinti švietimo sistemos apimtis ir dėstytojų skaičių apeliuodamos į Europos reformas. Mokesčio už mokslą įvedimas dažnai teisinamas Bolonijos deklaracija – tai politinės proceso instrumentalizacijos pavyzdys. Vis dėlto žvelgiant į visumą, reikia pripažinti, kad Bolonijos deklaracijos įgyvendinimas, o kartu su juo vykstanti ir nežabota biurokratizacija, davė retrogradiškus rezultatus.

Kita vertus, ši nauja “valdymo” forma iliustruoja, kad nacionalinės valstybės susiduria su nauja valstybingumo forma, kai vis didesnę įtaką nacionaliniams įstatymams daro antvalstybiniai veikėjai. Tai neapsiriboja vien švietimo politika, kaip aiškiai parodė antiglobalistų sąjūdis. Įgyvendinti antvalstybines instrukcijas skatina abstraktus diskursas, apeliuojantis į laisvosios rinkos reguliacinę galią, konkurencingumo, efektyvumo ir optimizacijos poreikį, kitaip sakant, – į neoliberalias ideologijas. Tad Bolonijos proceso tikslai, pateikiami postnacionaliniame Europos Sąjungos politikos kontekste, atskleidžia naują įtraukimo ir išstūmimo dinamiką, o tai būdinga ne tik aukštojo mokslo sistemai. Šio posūkio pagrindas yra įsitikinimas, kad lavinimo procesas atlieka pagrindinį vaidmenį, kai rinka diferencijuojama globalios konkurencijos fone. Specialistų “gaminimas” pertvarkytuose universitetuose yra pagrįstas įsitikinimu, kad žinojimą galima akceleruoti ir optimizuoti, o jo prieinamumą galima kontroliuoti taikant patentavimo ir monetarizavimo būdus. Manoma, kad žinojimas gali būti pasitelkiamas tik konkrečiam naudojimui, pavyzdžiui, kompanijų ekonominei gerovei užtikrinti.2 Žinių gamybą ir distribuciją norima pertvarkyti pagal verslumo principus. Tačiau nacionaliniai įstatymai nesuteikia tam pagrindo, įteisinti šiuos argumentus nacionaliniame kontekste galima tik griebiantis spaudimo ir nurodant tariamą neišvengiamybę, kad ir kokia būtų jos prigimtis.

Tuo pat metu paradoksai tarp antvalstybinių ir nacionalinių požiūrių atvėrė kelią naujam derybų etapui, kai jau pripažįstama, kad egzistuoja neatitikimas tarp programų, diskursų, interpretacijų ir praktikos europiniame ir nacionaliniame lygmenyse. Šis procesas suteikė pagrindą plačiai kritikuoti šliaužiantį ekonomizavimą ir išdemokratinimą vokietkalbėje erdvėje, paskatino transnacionalinius protesto sąjūdžius.

Plečiant perspektyvas: migracijos režimo kritika

Universiteto reformų kritika ir diskusijos apie mobilumą, kurį skatina žinių ekonomika, turėtų plėstis, kad aprėptų tiek europinį sienų ir migracijos režimą, tiek postkolonijinę eurocentrizmo kritiką žinių turinio ir jų “gamybos” metodų požiūriu. Tuo metu, kai jaunesnės akademikų kartos vis dažniau pasitelkiamos iš ekonomiškai kylančių šalių, imigraciją ribojančių įstatymų laisvėjimas Europos nacionalinėse valstybėse ir “ugdymo rinkodaros” naujos formos lėmė, kad kitoms – ne ES – šalims Europa darosi vis sunkiau pasiekiama. 2005 m. priimtas Vokietijos emigracijos įstatymas netgi numato skirtį tarp “kvalifikuotų” ir “nekvalifikuotų” asmenų. UNESCO pateikta globali ugdymo suvestinė, pavyzdžiui, rodo, kad tarptautiniu mastu leidimas gyventi išduodamas tik tiems, kurie laikomi “aukštos kvalifikacijos” specialistais. Naujausiais statistikos duomenimis, aukštos kvalifikacijos, mokslinio ir techninio universitetų personalo migracija į šalis, kuriose, kaip manoma, yra geresnės sąlygos gauti išsilavinimą ir vykdyti tyrimus, jau tapo Šiaurės Europos šalių problema. Tačiau labiausiai pažeidžiamos yra šalys, kurių švietimo sistemą paveikė europinis kolonializmas. Iš vadinamojo protų nutekėjimo daugiausia pasipelno angliškai kalbančios šalys: JAV, Kanada, Australija ir Anglija. Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM) duomenimis, 20 000 aukštos kvalifikacijos specialistų iš Afrikos šalių nuo 2008-ųjų kasmet migruoja į Europą, Kanadą ar JAV. O mažumos lūkesčiai dėl geresnių švietimo sąlygų neišsipildo ir jie niekada nepateks į universitetus, kuriuose dabar vyksta protesto akcijos.

Žr. bmwf (ed.), Bericht über den Stand der Umsetzung der Bologna Ziele in Österreich 2009, 19.

Žr. Yann Moulier-Boutang, "Neue Grenzziehungen in der politischen Ökonomie", in: Marion von Osten (ed), Norm der Abweichung, Zürich/Wien/New York: Voldemeer/Springer 2003.

Published 5 October 2010
Original in German
Translated by Marius Gaucys
First published by Kulturos barai 9/2010 (Lithuanian version); Malmö 48 (2009) (German version)

Contributed by Kulturos barai © Marion von Osten / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / DE / LT

Published in

Discussion