Vonios kambario istorijos

Lenkų rašytojas Andrzejus Stasiukas savo esė “Dziennik okretowy” rašo, kaip jis, būdamas vonioje, suvokia esąs Europoje:

Neseniai, skalbdamas drabužius, suvokiau, tarsi būtų aplankęs nušvitimas, kad esu Vidurio Europos pilietis. Spalvingoje dėžutėje buvo įpakuota Omo skalbimo milteliai, o gal Ariel ar kažkas panašaus. Tolima, kone mitinė civilizacija – Procter&Gamble, o gal Henkel ar Lever? – kreipėsi į mane manąja kalba. Ir ne tik manąja – į visus Vidurio Europos gyventojus ji kreipėsi jų kalbomis: Praci prostrieok pre farbeny bielizen. Fekezett habzadzu mosopor szines ruhakra. Detergent pentru rufe colorate. Prasak za pranje rublja u boji… Dėdamas drabužius į skalbyklę ir atidžiai seikėdamas Ariel, o gal Omo, jutau, kad mano egzistencija yra giliai ir prasmingai pripažinta. Pažvelgiau į kitus gaminius savo vonioje: dantų pasta, dezodorantai, valymo skysčiai – visi kaip vienas skelbė mano Vidurio Europos prisikėlimą. Jaučiausi taip, tarsi tai būtų nepriklausomybės pripažinimas ir diplomatinių santykių užmezgimas vienu metu. Skladujte mimo dosah deti.1

Aš irgi galiu paliudyti, kad jaučiuosi priklausanti Europai, kai apžvelgiu savo vonios kambarį (kuriame yra ir tualetas), nors Kroatija – dar ne Europos Sąjungos narė. Bet kuriuo atveju netrukus, tiksliau tariant, po trejų metų, kaip mėgsta kartoti mūsų politikai, tapsime nariais. Jau beveik esame ten, kaip galiu spręsti iš skalbimo miltelių dėžučių – tiek Ariel, tiek Omo. Tai atrodo daug žadančiai, nes į mane kreipiamasi mano gimtąja kalba. Kaip ir Stasiukas, žaviuosi, kad mano kalba pripažįstama, ar bent jau tuo, kad Kroatiją pripažįsta rinka. Argi rinka nėra pirmesnė už politiką? Kai kas sako, kad ji politiką netgi lemia. Procter&Gamble dabar turi fabriką Čekijos Respublikoje, netrukus veikiausiai turės ir Kroatijoje. Jis suteiks darbą bent daliai iš 17% mūsų bedarbių (tai neoficialus skaičius – oficialiai jų turime 11%). Nesiliauju žavėtis “šviesia ateitimi” ar rojumi in spe. Bet apžiūrinėdama skalbimo miltelių dėžutę pastebiu, kad yra skirtumas tarp ES narių ir ne narių: nors informacija atspausdinta kroatų kalba, vartojimo instrukcija užrašyta ant lipduko ir priklijuota. Ne, mes dar tik pakeliui; matau, kad Stasiukas pralenkė mane visu žingsniu.

Priešingai negu Stasiukas, esu moteris. Todėl mano vonios kambaryje yra ne tik skalbimo miltelių, bet ir įvairiausių kremų, dušo želė, aliejų, plaukų priežiūros priemonių. Tai pripažinti man nė kiek negėda. Priešingai, ilgai laukiau, kad pamatyčiau Lancôme ir Helena Rubinstein, tuos Estée Lauder ir Givenchy, Chanel ir Dior štai čia, ant savo lentynų. Tiksliau tariant, laukiau, kol galėsiu juos nusipirkti Zagrebo parduotuvėse, užuot įsigijusi Grace, Trieste ar kitame mieste, kur lankiausi. Zagrebe jie brangesni, tačiau tokią kainą esu pasiryžusi mokėti, kad turėčiau juos čia, po ranka. Kaip ir daugelis moterų, suprantama, tikiu, kad odą drėkinantis masažuojantis tepalas, “drėgnas, kvapnus kremas, praturtintas hiperdeguonimi prisotintu augalų aliejumi”, ne tik pavers mano odą švelnia it kūdikio, bet ir “sukurs” – o tai dar svarbiau – “kūno harmoniją ir gerą savijautą”. Trumpiau pasakius, jis žada stebuklus. Kaip ir dauguma moterų Rytuose ar Vakaruose, tikiu tokiais stebuklais. Tad, kai išmetu tuščius buteliukus, širdyje pajuntu sunkumą. Retkarčiais mane apima įtarumas ir užduodu sau įvairiausius nereikalingus klausimus, pavyzdžiui: kam man reikia visos tos kosmetikos? (Nereikia, niekam jos nereikia.) Kodėl kiekvienai mano kūno daliai reikia vis kitokio kremo? (Nereikia.) Tačiau taip būna tik silpnumo akimirkomis, kai mano tikėjimą kosmetika, rinka, reklama, kapitalizmu, Vakarais, demokratija, žmogaus teisėmis ir t.t. ištinka krizė – tai gali suprasti kiekvienas religingas žmogus. Kai neklausinėju savęs, kodėl idiotiškai švaistau pinigus visiškiems niekams, tepdamasi tais kremais ir aliejais jaučiu malonumą.

Iš tikrųjų jaučiu malonumą žvalgydamasi po savo vonią, nes man jau pakankamai daug metų, todėl prisimenu savo tėvų vonios kambarį penktojo dešimtmečio pradžioje, kai buvo tik vieninteliai Plavi radion skalbimo milteliai. Ar dar ankstesnę vonią, kurioje net ir jų nebuvo, tik gabalas muilo Jelen. Atsimenu, turėjome dviejų rūšių odekolono, kurį mama pirkdavo vaistinėje. Tuo reikalu nešdavosi savo buteliuką. Vaistininkas, senyvas, rimtas žmogus, gamindavo jį pats, jis pildavo skystį, o aš įkvėpdavau magiško aromato. Mama labiausiai mėgo Juodąją katę. Mano vaikystėje buvo labai mažai kosmetikos ir net higienos prekių, vienintelė tuo metu dantų pasta buvo dviejų skonių – žemuogių ir mėtų, o vadinosi ji tiesiog “dantų pasta”. Tai reiškia, kad pats gaminys buvo jau savaime rūšis, – šiandien nebeįmanoma to įsivaizduoti. Kas dar buvo vonioje? Anglinis pieštukas blakstienoms, kurį veikiausiai naudojo jau senovės egiptietės, kremas veidui Odos svajonė ir tėvo muilas skutimuisi. Kartą ar pora esame gavę siuntinį iš užsienio; juose, be kitų dalykų, buvo keli muilo Lux gabalėliai, suvynioti į nuostabų popierių su mažytėmis kino žvaigždžių fotografijomis. O, koks švelnus jis buvo! Mano oda iš tikrųjų tapdavo “švelni kaip kūdikio”, “kūnas pajusdavo harmoniją”, ko šiandien nesuteikia joms kremas. Klausiu save, ko toje vonioje nebuvo? Aiškiai ir kiek sutrikusi prisimenu, kad joje nebuvo higienos paketų. Tokie gaminiai iš viso neegzistavo.

Man itin malonu turėti tai, ko Stasiukas nė nemini – puikaus tualetinio popieriaus rulonus. Ištisus rulonus, kuriuos kraunu taip, tarsi jie bet kurią akimirką galėtų išnykti iš prekybos centro lentynų, kaip būdavo kadaise. Seni įpročiai sunkiai nyksta! Jis švelnus, labai švelnus ir būna įvairiausių pastelinių atspalvių, pavyzdžiui, šviesiai mėlynas, rožinis; vienos rūšies popierius būna su gėlių motyvais, kitos – su mažyčiais slidinėjančiais žmogeliukais (veikiausiai, skirtas žiemai), dar kitame pavaizduoti linksmi gyvūnėliai, kad juo noriai naudotųsi vaikai. Prekybos centre kitapus gatvės neseniai pirkau patį naujausią dalykėlį – lengvai iškvėpintą tualetinį popierių iš Italijos. Tačiau nusprendžiau, kad net ir kolekcininkei to jau per daug. Be to, jo kvapas pjovėsi su tualeto purškiklio, oro gaiviklio ir minkštiklio kvapais…

Ar kas nors Rytų Europoje dar prisimena, kad ne per seniausiai tualetinis popierius buvo prabangos prekė? Manau, mano karta paskutinė, kuri tai pamena, po mūsų visa tai bus galutinai užmiršta. Po 1985-ųjų gimę žmonės sutrikę sakys: nebuvo tualetinio popieriaus? Bet juk tai neįmanoma! Kaip galima be jo gyventi? Iš tiesų, kaip galėjome?

Tualetinio popieriaus vaidmuo komunizmo žlugimui buvo ypatingas. Turiu galvoje ne tą tualetinį popierių, kuris dabar yra mano vonioje, o bet kokį tualetinį popierių. Mat šio gaminio stoka tapo simboliu pasikeitimų, įvykusių visuomenėje per du praėjusius dešimtmečius, – komunizmas kaip politinė ir ekonominė sistema liovėsi funkcionavęs. Sistema, kuri nepripažino ir netenkino paprasčiausių visuomenės poreikių, pradedant tualetiniu popieriumi ir baigiant žmogaus teisėmis, anksčiau ar vėliau turėjo žlugti. Ir nors, retrospektyviai žvelgiant, tai akivaizdu, niekas nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai.

Mano susidomėjimas Rytų Europos voniomis ir tualetais prasidėjo gana seniai. 1990-ųjų pavasarį lankiausi Bukarešte, buvau ir viloje, kurioje gyveno Ceausescu šeima. Vėliau tą apsilankymą aprašiau apsakyme, kuris vadinosi “Zojos kambaryje”:

Nusišlapinau jos rožiniame tualete, nusiprausiau rankas jos rožinėje kriauklėje ir paliečiau savo makiažą virš jos buvusiame veidrodyje. Akimirką net svarsčiau, ar neišsimaudžius Zojos vonioje – žinoma, irgi rožinėje. Veikiausiai to troško kiekviena rumunė, svajojusi apie privilegiją naudotis Ceausescu princesės vonios kambariu pirmajame vilos aukšte, jo šeimos rezidencijoje Pavasario gatvėje Bukarešte […] Zojos vonios kambarys visai nėra prabangus, veikiau apgailėtinas savo pretenzija atrodyti prabangiai. Tai paprastas, nors ir erdvus vonios kambarys, kokį galima pamatyti vidurinės klasės žmonių namuose Vakaruose. Tačiau, kai Zoja ten gyveno, jos vonios kambarys buvo absoliučios prabangos demonstravimas, nes jame viskas veikė, jis buvo aprūpintas karštu vandeniu, muilu ir tualetiniu popierium. Rumunijoje tai buvo neįprasta, tai buvo prabangos ženklas.

Paprasti žmonės apie tai svajojo, bet realybė buvo visiškai kitokia.

Bukarešte aplankiau draugą, kuris gyveno dangoraižyje. Jo mažame bute yra vonia, tačiau dažniausiai nebūna vandens. Vandens, kaip ir elektros, nebūna dažnai. Jei teko lankytis kokiame nors valstybinio ar privataus restorano, o juo labiau viešajame miesto tualete, vadinasi, teko patirti jausmą, tarsi būtum nužengęs į požemio karalystę, kur nėra civilizacijos. Veikiausiai tai vienas pirmųjų dalykų, kuriuos atvykėlis pajunta vos atsidūręs šioje šalyje: pirmiausia kvapas, po to tualetų išvaizda. Garsusis Carul cu Bere restoranas Bukarešto širdyje, įrengtas nuostabiame XIX amžiaus pastate, kuris kadaise buvo bažnyčia, šiuo atžvilgiu anaiptol ne išimtis. Medžio drožiniai, sienų ornamentika ir bendra Bierstube atmosfera išsaugota, geras ir maistas, tačiau kokybės įspūdis išnyksta priėmus rizikingą sprendimą nueiti į tualetą. Uždaręs duris pradedi dusti nuo aitraus šlapimo tvaiko ir desperatiškai bandai rasti sausą vietą ant užtvindytų grindų. Nereikia nė pridurti, kad tualetas be sėdynių, bet jau prieš apsilankydamas tokiame garsiame restorane žinai, kad panašių dalykų neverta tikėtis. Po to tenka patraukti purviną virvę, kad nuleistum vandenį. Muilo nematyti niekur ir nepanašu, kad čia kas nors būtų žinoma apie tualetinį popierių. Visame Bukarešte nėra nė vieno viešojo tualeto, kuriame jo galėtum rasti […] Zojos vonios kambaryje supratau, kad civilizuota demokratinė visuomenė vargu ar atsiras šalyje, kurioje normalus, švarus vonios kambarys su tekančiu karštu vandeniu ir tualetiniu popierium yra prabanga, skirta išimtinai diktatoriams.2

Prabėgo du dešimtmečiai nuo mano istorijos apie Zojos vonios kambarį ir Stasiuko istorijos apie savąjį. Šioje Europos dalyje įvyko milžiniški istoriniai pokyčiai – žlugo komunizmas, įsigalėjo demokratija ir laisvosios rinkos ekonomika, daugelis šalių įstojo į Europos Sąjungą… Kokią kainą mums teko sumokėti už normalų vonios kambarį, t.y. už tai, kad gyventume normalų gyvenimą, ir ką šiame kontekste reiškia žodis “normalu”? Kas atsitiko mums tame tarpsnyje tarp Zojos ir Stasiuko?

Plėtojant to paties pobūdžio metaforas, kurias bandžiau taikyti, t.y. “vonios kambarys” ir “tualetinis popierius”, galima drąsiai teigti, kad anuomet visi svajojome turėti Zojos vonios kambarį. Galbūt ne su auksiniais čiaupais ar rožinėmis plytelėmis, o tiesiog tokią vonią, kurioje nuolat būtų karšto vandens ir tualetinio popieriaus. Nes ankstesniais laikais net normalus vonios kambarys buvo prabanga, kuria naudotis galėjo tik nomenklatūra (arba, kaip sakė kadaise buvęs mano bendrapilietis Milovanas Djilas, – naujoji klasė).

Esu tikra, jau pastebėjote, kad pirmąjį asmenį dažnai vartoju daugiskaita. Iš tikrųjų šis įvardis, nurodantis daugiskaitą, kolektyvą yra esminis, norint suprasti daugelį dalykų, susijusių su buvusiomis komunistinėmis šalimis, žmonių elgsena, jų svajonėmis ir lūkesčiais. Kiekvienąkart šitas žodis nuskamba tarsi koks mitinis darinys, bet kas yra tie “mes” – neegzistuojantis kolektyvinis kūnas vaiduoklis?

Ne, tai ne vaiduoklis. Man, užaugusiai vadinamojoje komunistinėje (ar socialistinėje) šalyje, kuri nebuvo tokia varginga kaip sovietinio bloko šalys, tačiau vėliau siaubingai nuskurdo, kai kitos iš jos pasitraukė (Jugoslavija suaižėjo į gabalus kruvino karo metu), šitas “mes” nėra nei gryna kalbos figūra, nei abstrakcija. Tai esminis žodis. Tai tarsi visos mano gyvenimo patirties santrauka. Vartoju jį specialiai kaip ir draugą Tito, draugą Ceausescu, ar kurį nors kitą svarbų draugą, kuris taip kreipdavosi į žmones, nors ir dėl visai kitų priežasčių. Man tai atskleidžia kolektyvinę dvasią, kurioje užaugome tais laikais, kai piliečiai buvo laikomi vienu kūnu. Nei mokykloje, nei viešajame gyvenime, nei politikoje žmonės jokia kita gramatine forma neegzistavo. Kiekvienas “aš” pademonstravimas buvo baudžiamas, nes individualizmas prasideda nuo priešpriešos kolektyvizmui.

Vartoju šį įvardį, kad apibrėžčiau bendrą vardiklį, panašią patirtį, kurią įgijo žmonės, gyvenę komunizmo sąlygomis. Šios formos vartojimo politinės pasekmės buvo ir tebėra griaunančios. Mes tebelaikome save grupe, tauta, kartais ir gentimi. Bet ne individais. Sunku veikti kaip “aš”, nes turint “mūsų” patirtį sunku patikėti, kad individuali nuomonė, iniciatyva ar balsas gali ką nors reikšti. Pasislėpti už “mūsų” lengviau. Be to, būti individu reiškia būti individualiai atsakingam, o to reikia mokytis. Tam reikia laiko.

Ne tik mūsų komunistinė praeitis įkalina mus kolektyviniame įvardyje, bet ir svajonė iš to kalėjimo išsiveržti. Sukūrėme kolektyvinę svajonę apie pabėgimą iš kasdienybės, svajojome apie kitokį normalumą. Tačiau kokį?

Galėtume trumpai atsakyti, kad tikėjomės rojaus. Kodėl rojaus? Ir kaip tai, kas normalu, gali virsti rojumi? Paprasčiausiai todėl, kad, palyginti su tuo, ką turėjome, arba su tuo, ko neturėjome, ir ką turėjo kiti (t.y. vakariečiai), tai buvo tokia gausa, kuri mums atrodė esanti rojus.

Komunistinis blokas nebuvo toks tvirtas, kokiu dėjosi. Dėl vieno kito žvilgsnio, mesto į gyvenimą kitapus, ir dėl dažniausiai nelegaliai įvežamų filmų, žurnalų, TV reklamos, šokolado ir kvepalų, apatinių drabužių, kosmetikos, žaislų ir muzikos, švelnaus pūkuoto tualetinio popieriaus, kurį pati veždavau draugei į Varšuvą, – mūsų tikėjimas vartotojų rojumi lengvai pakeitė oficialų komunistinį tikėjimą.

Tokioje situacijoje bet koks “subtilus” argumentas apie komunizmo ir kapitalizmo skirtumus, apie tai, kad komunizme žmonės vienodai neturtingi, o kapitalizme jie nevienodai turtingi, nieko nereiškė, bent jau anuomet.

Štai todėl ir kilo didelė painiava: vakarietišką europinį normalumą, kuris atrodė toks nuostabus, bet toks nepasiekiamas, laikėme rojum, nors taip jo ir nevadinome. Panašiai Zojos vonios kambarys buvo toks geidžiamas ir toks nepasiekiamas eiliniam rumunui.

Tačiau buvo ir dar kai kas, dėl ko lengvai patikėjome rojum: gyvenimą komunizmo sąlygomis grindė tikėjimas būsima gerove ateityje. Vieną religiją pakeitė kita.

Jei ne praktikoje, tai bent komunistinėje ideologijoje biblinį rojų pakeitė tikėjimas “šviesesne ateitimi”, t.y. beklase, egalitarine visuomene, kurioje, pasak Marxo “kiekvienas dirbs pagal savo galimybes ir bus aprūpintas pagal savo poreikius”. Tiesa, tikėtasi, kad taip įvyks ne kitame, bet šiame pasaulyje, tačiau tai buvo tik niuansas, juoba turint galvoje, kad “šviesesnis” rytojus buvo toks pats nerealus kaip ir krikščionių rojus.

Tačiau komunizmas, kaip ir kiekviena religinė sistema, mus mokė tikėti. Iš to tikėjimo atsirado tam tikras mentalitetas, kurio nelengva atsikratyti net tada, kai aplinkybės iš esmės pasikeičia. Tai padaryti sunku net ir dabartinių trisdešimtmečių kartai. Taigi iki šiol esame linkę mąstyti, patirti ir daryti poveikį realybei šiais religiniais ir kolektyviniais būdais.

Tačiau kyla klausimas, ką gavome vietoje normalumo, kurį supainiojome su rojumi?

Normalumas, su kuriuo Rytų Europos šalys susidūrė po komunizmo žlugimo ir vėliau, įstojusios į ES, skyrėsi nuo rojaus, kurio tikėtasi. Perėjimas iš totalitarinės politinės sistemos į demokratinę, iš planinės ekonomikos į (laukinį) kapitalizmą automatiškai nesukūrė geresnių sąlygų visiems. Naują laisvės patirtį sekė naujo pobūdžio skurdas ir nesaugumas. Laikui bėgant, ėmėme suprasti, kad normalumas (ir rojus – būti Europoje) turi ir kitą pusę: didėja atotrūkis tarp turtingų ir vargšų, daugėja bedarbių, visuose lygmenyse klesti korupcija, nekalbant apie kitus dalykus.

Be to, neapima palengvėjimas, nes kančia neturi pabaigos; kas yra rojus vieniems, daugeliui yra pragaras – tai žeidžia, nes tai neteisinga. Sunku pamiršti lygiavą, kuri buvo, ko gero, patraukliausias komunizmo bruožas.

Pasitelkusi ankstesnę metaforą, ryžčiausi tvirtinti, kad mes ne tik svajojome apie Zojos vonios kambarį, bet ir manėme, kad turime į jį teisę. Anksčiau buvome nuodijami komunizmo lygiavos rojumi, dabar mūsų postkomunistiniai politikai vėl nuodija mus pažadais.

Greitai žlugo ne tik senos svajonės, bet ir nauji pažadai. Nebuvo sukurta jokių efektyvių psichologinių ar materialinių gynybos mechanizmų. Senieji socialinės rūpybos tinklai, kad ir kokie buvo menki, išnyko kartu su senąja sistema. Neturime profesinių sąjungų, kurios pajėgtų apginti mūsų teises, neturime tinkamų ir padorių įstatymų, kuriuos galėtume gerbti, nėra socialinės paramos tinklo, kuris efektyviai padėtų, galiausiai neturime ir aiškaus suvokimo, kodėl viso to reikia.

Dauguma iš mūsų, susidūrę su tokiais dideliais pokyčiais, apgauti ir nuvilti naujų aplinkybių – normalumo, kurio troškome – pasijuto esą aukos. Nerimą ir nesaugumą kai kurie politikai įvardijo kaip “nacionalinio tapatumo krizę”. Nesaugumas kelia baimę, o ji savo ruožtu skatina uždarumą, skubame ginti tai, ką dar turime ar manome turintys, t.y. ko dar nepraradome.

Vis dėlto mums liko “tauta” ir “religija” – iš esmės šios dvi sąvokos reiškia daugiau nei kada nors anksčiau. Sugniuždyti ir įširdę, vieniši ir apimti baimės, žmonės prieglobsčio ieško Rytų krikščionybėje, katalikybėje, islame ar kurioje kitoje pasaulio religijoje. Dauguma pasidavė populistinei nacionalistinių lyderių retorikai, nors ji ne kažin ką gali pasiūlyti, nebent įvardyti keletą kaltininkų: globalizaciją, hedonizmą, dekadansą, kapitalizmą, korupciją, demokratiją, senuosius komunistus, naujuosius oligarchus, Vakarus, žydus, čigonus… ne taip ir svarbu ką.

Tai, kad kai kurie įsigijo Zojos vonios kambarį, o dauguma – ne, tapo problema. Galima sakyti, kad tai šiandieninių Kaczynskių, Slotasų ir Orbanų atsiradimo priežastis.

Ar normalumas (turiu galvoje rojų – Europą), toks, kokį įsivaizdavome ir kokio troškome, buvo paprasčiausia klaida? Ir taip, ir ne. Pradedame suprasti, kad toks normalumas, t.y. patogus gyvenimas, neatsiranda savaime, be to, jo kaina nėra menka.

Dabar patiriame, kad normalumas turi ir kitą dimensiją – tai varginančios, nedidelio masto grumtynės, su kuriomis visi susiduriame. Normalumo spalva pilka, ji neprimena rožinės tualetų spalvos. Tai bloga naujiena. O kova už Zojos vonios kambarį, už tai, kad būtų daugiau teisybės, daugiau laisvės, kova su korupcija, manipuliacijomis ar baime yra be pabaigos. Gera naujiena ta, kad turime šansų šią kovą laimėti. Laikas suvokti, kad kiekvienas turime daryti tai individualiai. Daugiau nebegalime nieko kaltinti, paprasčiausiai todėl, kad kiekvienas galime pasikeisti. Bent pabandykime tai padaryti.