Vilniaus miestovaizdis ir nykstantis genius loci

Vilnius yra tartum atvira knyga, gyvais vaizdiniais atskleidžianti Europos stilių istoriją – nuo gotikos iki ampyro. Vilnius – tikras lobis visiems, kas yra pasinešę studijuoti meno istoriją ne iš vadovėlių, o iš pačių meno šedevrų; jis gali tapti neišsemiamu estetinio jaunosios kartos auklėjimo šaltiniu. Šio lobio nepajėgė sunaikinti nei priešų antpuoliai, nei nesuskaitomi gaisrai, nei ilgas svetimšalių valdymo laikotarpis, kai negailestingai buvo griaunami ir gadinami mūsų gotikos, baroko ir ypač renesanso paminklai.
Mikalojus Vorobjovas (1940)

 

Mano svarstymų metmenys susiklostė šiemet pavasarį, kai lankiausi andainykštį grožį išsaugojusiame Europos renesanso lopšyje – Florencijoje, gavęs malonų Universita degli studii di Firenze Architektūros fakulteto kvietimą, nors kai kurie šiame straipsnyje nagrinėjamos tematikos aspektai jau senokai prašyte prašėsi aptariami, matant, kaip sparčiai ir drastiškai (neva ekonominės pažangos dėlei!) keičiamas per šimtmečius susiklostęs unikalus Vilniaus miestovaizdis, dar palyginti neseniai – kiek daugiau nei prieš pusę amžiaus – plačiai garsėjęs puikios architektūros ir savitos gamtinės aplinkos harmonija. O juk ne per seniausiai – vos prieš dvi dešimtis metų, lietuvių tautai atsidūrus bene esmingiausio egzistencinio pasirinkimo akivaizdoje, šalia daugelio kitų anuomet itin opių dalykų buvo susirūpinta ir kultūros paveldo, paminklų išsaugojimo, unikalios gamtos ir architektūros dermės sostinės miestovaizdyje likimu. Deja, šiandien jau galime su širdgėla konstatuoti, kad spontaniškai pasireiškusios tautinio ir socialinio solidarumo energijos, kryptingesnio visuomenės dėmesio kultūros paveldo likimui užteko vos keletui pirmųjų atgautos nepriklausomybės metų. Su senąja nomenklatūra sparčiai susiuosčiusiems, jų mentalitetu persiėmusiems naujųjų bangų politikams pradėjus plėtoti verslą laukinio kapitalizmo sąlygomis, trumpam visus apėmusį solidarumą, sutartinai puoselėtus visuomeninius idealus pakeitė bukiausia ir primityviausia rinkos ideologija. Tai lėmė ne tiek pragmatiški ekonominės gerovės kūrimo projektai, kiek prasisiekėlių noras kuo greičiau susikrauti kuo stambesnį kapitalą. Prie to nemažai prisidėjo ir paprasčiausias kultūrinio išsilavinimo, originalių idėjų ir kūrybinio mąstymo stygius. Postkomunistinėje Lietuvoje prasidėjo skolintų koncepcijų ir svetimų vizijų laikmetis: užuot kūrus savas idėjas, buvo griebiamasi bet kokių importinių minties “pusgaminių”. Beje, tai būdinga ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių visuomenėms. Vilniaus plėtra buvo vykdoma pagal primityvius, kitose Europos šalyse seniai susikompromitavusius modelius, sietinus su liūdnai pagarsėjusia Le Corbusier ir jo adeptų urbanistine “chirurgija”.

Esmingai keičiantis visuomenės santykiui su paveldu (įsigalėjus chaosui, didėjant susvetimėjimui), turto perskirstymo laikotarpiu neliko jokių užtvarų agresyviam naujojo kapitalo skverbimuisi: užuodę milžiniškus pelnus, vietiniai nekilnojamojo turto magnatai ir užsienio investuotojai greitai nusitaikė į Vilniaus senamiesčio prieigas ir centrines miesto dalis. Gedimino prospektui virtus bene pagrindine prekybos prabangos prekėmis gatve (priklausomybės laikotarpiu čia telkėsi beveik vien administracinės įstaigos), nuvorišai ir miesto vadovai žvilgsnius įsmeigė į vieną seniausių sostinės priemiesčių – Šnipiškes kitapus Neries. Per šimtmečius susiklosčiusią šio priemiesčio struktūrą planingai naikinti pradėta dar sovietmečiu, kai vizualiniu Lietuvos SSR “socializmo laimėjimų” ženklu tapo masyvus, centro aplinkoje dominuojantis “Lietuvos” viešbutis (architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai), iš esmės atlikęs tokią pačią ideologinę funkciją kaip ir kitų “broliškų” respublikų sostinėse iškilę panašūs reprezentaciniai objektai.

Didžiojo socialinio lūžio išvakarėse, paminklosaugos idėjų pakilimo laikotarpiu, pasigirdo balsų, raginančių susimąstyti dėl sovietmečiu nusistovėjusių Vilniaus urbanistinės plėtros tendencijų, dėl beatodairiškų miesto istorinės dalies transformacijų, teisinamų neva pažangos idealais. 1989 metais, suvokdamas, koks pavojus gresia Šnipiškėms, architektūrologas Rimantas Buivydas rašė: “Tik iš prisiminimų, negausių aprašų ir ikonografinės medžiagos galime susidaryti vaizdą apie seniausią pietinę Šnipiškių dalį. Šiuo metu tebeformuojamas centras dešiniajame Neries krante paneigė vietos istorinę dvasią, išstūmė ne tik būtą užstatymą, bet ir pėdsako nepaliko pagrindinės Šnipiškių gatvės (vėliau vadintos Ukmergės), taip pat su ja susijusių kitų gatvių, skersgatvių tinklo. Šio centro suplanavimo detalų projektą parengė architektai A. ir V. Nasvyčiai, kurie rėmėsi konkursinio Vilniaus miesto užstatymo projekto idėjomis (autoriai – A. Nasvytis, V. Brėdikis, V. Čekanauskas, 1964 m.) […] Tada kažkodėl galimas buvo tik toks sprendimas, todėl nuo šeštojo dešimtmečio ir prasidėjo šioje Šnipiškių dalyje totalus visko griovimas, vadinamas teritorijos ruošimu.”1

Nepaisant visuomenės susirūpinimo paveldo reikalais, itin sustiprėjusio nepriklausomybės išvakarėse, tolesnę šios miesto dalies raidą vis tiek nulėmė dar šeštajame dešimtmetyje kompartijos ideologų ir miesto planuotojų nubrėžta dešiniojo Neries kranto vizija. Bet kokios kritinės pastabos buvo atvirai ignoruojamos, tuo metu nukaltas net niekinantis “senovės mylėtojų” terminas, taikytas visiems, kurie mąsto savarankiškai ir nepritaria istorinio miestovaizdžio drastiškoms transformacijoms, agresyviai naujų aukštybinių statinių invazijai. Taigi vartai sovietmečio modernybės dvasia dvelkiančiai “pažangos” vizijai buvo kuo plačiausiai atverti. Užuot stabtelėję, susilaikę nuo skubotų sprendimų ir susimąstę apie tolesnį šios miesto dalies likimą, užuot pamėginę išsaugoti tai, kas dar ne visiškai sunaikinta, miesto planuotojai pasuko priešinga kryptimi – galutinai išardė istorinę Šnipiškių struktūrą, jau kiek anksčiau perskeltą plataus Konstitucijos prospekto, į brangius priemiesčio žemės plotus nukrypo ir “miesto tėvų”, ir nekilnojamojo turto rinkos “ryklių” akys. Užsimota būtent čia realizuoti pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių sostinės “pažangos” viziją.

Konstitucijos prospekto aplinką nuspręsta paversti “antruoju Vilniaus centru”. Šis procesas paspartėjo, prospekto prieigose iškilus masyviam komercinės paskirties “Europos” centrui ir sostinės savivaldybės pastatui – šis kompleksas ženklino tolesnę šios miesto dalies transformaciją, kuri bus galutinai baigta pastačius dar keliolika plėtros planuose numatytų aukštybinių pastatų, ironiškai vadinamų “zuokoraižiais”. Nors, esant dabartiniam daliniam užstatymui, sunku nuspėti būsimą vietovės vaizdą, nekyla abejonių, kad dešinysis Neries krantas taps naujuoju vizualiniu statybų ir nekilnojamojo turto plėtros ženklu, pagal jį kada nors bus sprendžiama apie pirmųjų nepriklausomybės dešimtmečių architektūrines, urbanistines (beje, ir finansines) ambicijas. Dabartinio “Europos” centro, kuriame sukoncentruota prekyba, o ypač estetiniu požiūriu gerokai nykesnio savivaldybės komplekso, negalima laikyti nei unikalių vizijų įsikūnijimu, nei dideliais šiuolaikinės architektūros meniniais laimėjimais: abu statiniai su niūriais šalia jų sparčiai kylančiais objektais dvelkia senstelėjusia aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Vakarų architektūros modernizmo dvasia. Nelabai guodžia ir mintis, kad Europos didmiesčiuose panašių dangoraižių irgi apstu. Vis dėlto daugelyje Europos sostinių istorinės miestų dalys nebuvo masiškai apjuostos standartiniais modernistiniais aukštybiniais pastatais.

Beje, kaip teigia įžvalgesni architektūros estetikai (pavyzdžiui, anglų filosofas Rogeris Scrutonas), daugelis šio meno suvokimo ir vertinimo problemų kyla dėl to, kad technologinės inovacijos (naujos medžiagos, mažesni jų gamybos kaštai, kitaip tariant, ekonominiai veiksniai) įdiegiamos greičiau, negu įvyksta pokyčiai estetikos srityje. Todėl esame priversti pakęsti, verčiami netgi žavėtis objektais, kurių estetika, švelniai tariant, yra abejotina, kurie žeidžia išlavintą grožio pojūtį, meninį skonį. Antai XX a. pradžioje meno kritikus ir filosofus svaigino, regis, beribės technologinės stiklo galimybės. Tikėtasi, kad stiklas iš esmės pakeis didmiesčių gatves, naujajai architektūrai suteiks anksčiau neregėto žavesio. Naują šviesos estetiką, kuri turėjo rastis kartu su stikline statyba, šlovino didysis amerikiečių modernizmo klasikas Frankas Lloydas Wrightas. Senajame kontinente nuostabią knygą estetinėms stiklo galioms atskleisti skyrė vokiečių poetas ir meno filosofas Paulas Scheerbartas. Tačiau, kaip neseniai Financial Times rašė architektūros kritikas Edwinas Heathcote’as, “Praėjus šimtmečiui stiklas nustojo stebinęs net ir didžiosiose struktūrose. Jis greitai tapo nebaigtu XX a. fasadu. Bauhausui priklausęs emigrantas Ludwigas Miesas van der Rohe įvykdė revoliuciją komercinėje architektūroje […], tačiau Mieso imituotojams pritrūko jo įgūdžių, ambicijų, jam būdingo minimalizmo. Jų sukurtos neryškios stiklo plokštės de facto tapo sprendimu, miestuose realizuotu kiekviename žingsnyje. Stikliniai fasadai leido pagilinti grindų plokštumas, apšviesti pastatų gilumą, atsirado ekonomiškos inžinerinės stiklo sistemos, be to, jie moderniai atrodė. Visiškai stiklu dengtas pastatas tapo vieninteliu variantu, stotele ties kiekviena parduotuve ir kartais atrodo, kad tai vienintelis atsakymas, kokį pavyko sugalvoti. Tačiau pasivaikščiojus po Londoną ar bet kurį kitą miestą iškart atsiskleidžia estetinis skurdas – likimo ironija, kad taip baigėsi šios medžiagos buvimas visur vienu metu. Esminiai argumentai, kuriais pagrįstas visuotinis stiklo naudojimas, – tai, kad jis permatomas, simbolizuoja prieinamumą, atrodo šiuolaikiškai, leidžia prasiskverbti šviesai, yra darnus, – atrodo įtikinami. Tačiau stikliniai vestibiuliai didžiųjų korporacijų būstinėse, priešingai nei įsivaizduojama, nedaro jų nei permatomais, nei prieinamais. Stiklas gali būti aklinas ir didinti susvetimėjimą. Jis įsileidžia žvilgsnį pro labai fiziškai suvokiamą barjerą, esantį tarp žmogaus ir pasaulio, nuo kurio jis vizualiai atskirtas”.2

Kritiko nuomone, nesaikingas šios medžiagos ir ja pagrįstos estetikos eksploatavimas pabrėžia atsiribojimą, išskaido dėmesį, didina anonimiškumą, kelia nuobodulį, o plėtojant šiuolaikinių miestų vizualinę išraišką viso to derėtų ypač vengti. Deja, šiandieninėje Lietuvoje estetikos normas diktuoja ne architektūros tyrinėtojai ir interpretatoriai, šią teisę nusavino naujųjų statybų investuotojai, rangovai, nekilnojamojo turto rinkos ideologai, kurių siekis – kuo ekonomiškiau ir pelningiau panaudoti kiekvieną brangios žemės metrą. Nieko keista, kad “įsisavinant” Vilniaus senamiesčio prieigas toliau eksploatuojama naftalinu dvelkianti estetika, o pats naujų statybų faktas pateikiamas kaip neabejotinas plėtros ir “pažangos” rodiklis. Kiek labiau stebina tai, kad net iš pažiūros išsilavinę ir pasaulio matę žmonės pakliūna į šios atgyvenusios pseudoestetikos propaguotojų pinkles, todėl ima šlovinti tariamo Vilniaus “atsinaujinimo” tendencijas…

Kai 1940 metais Lietuva atgavo Vilnių, Mikalojus Vorobjovas, vienas įžvalgiausių ir poetiškiausių šio kadaise itin savito miesto architektūros tyrinėtojų, neslėpdamas nuoširdaus susižavėjimo sostinės vaizdingumu, rašė: “Vilniaus architektūros kūrėjai – statydintojai, t.y. didieji kunigaikščiai, magnatai ir dvasiškija, ir jų valią vykdžiusieji statytojai – be abejo, giliai jautė skaistų aplinkinės gamtos – Neries slėnio ir Panerio kalnų – grožį. Pati gamta čia turėjo savo plastinį gymį, savo architektūrą. Žmogaus kuriamoji architektūra čia buvo suderinta su gamta, praturtindama bei patikslindama pastarosios paveikslą. Taip išaugo kultūrinis Vilniaus peizažas: nėra jame dirbtinių formų, kurios prievarta žalotų natūralų gamtos landšaftą, bet nėra ir chaotiško gamtos veržimosi į architektūros ansamblius – visur regime retą harmoniją ir organišką abiejų pradų vienovę. Iš čia gimsta toks subtilus architektūrinių formų sąskambis su gamtos gyvenimu. Iš čia neišsemiamos Vilniaus grožio metamorfozės, įvairuojančios pagal atmosferą, pagal šviesą iš dangaus skliauto.”3

Ar ryžtųsi kas nors pakartoti tokius žodžius šiandien, dairydamasis po anonimiškų beveidžių naujųjų statybų šunvotėmis nusėtas sostinės panoramas?

Italų renesanso lopšyje Florencijoje, kai iš miesto centro per ponte Vechio pereini į kitą Arno upės krantą ir užkopi į masyvaus kalno viršukalnę, nuo Leonardo da Vinci’o vardo aikštės atsiveria įstabus vaizdas į žemiau plytintį miestą. Apžvelgęs plačią istorinio miesto panoramą, netrunki pastebėti, kad puikaus miestovaizdžio nedarko aukštybiniai pastatai, kalnų ir miškų fone virš miesto iškilęs tik impozantiškas Santa Maria del Fiore katedros – vienos didžiausių krikščioniškų Europos bažnyčių – kupolas. Pasižvalgęs po Vilniaus panoramą nuo Tauro kalno, deja, imi dar aiškiau suvokti, kaip klaikiai sudarkytas ir toliau darkomas istorinio miesto – vieno iš Rytų Europos renesanso centrų – vaizdas. Masyvių “Europos” centro ir savivaldybės statinių kompleksas, už kurio rikiuojasi naujos tamsintu stiklu dengtos aukštybinės konstrukcijos, plieksdamos monotonija, anonimiškumu ir susvetimėjimu, ryte praryja kadaise veržliai, dabar jau nedrąsiai šaunančius aukštyn Šv. Rapolo bažnyčios bokštus – šiame pigių stiklo ir gelžbetonio statinių fone jie atrodo kone apgailėtinai. Žvilgsniui slystant tolyn, miestovaizdį atitveria būsimosios Nacio-nalinės galerijos pašonėje dygstantys statiniai ir dar vienas masyvus svetimkūnis – gremėzdiškas ir nykus “Vilniaus vartų” siluetas…

Apie Vilnių kaip “atverstą knygą”, pasakojančią europinių architektūros stilių raidos istoriją, su didžiuliu estetinių pojūčių ugdymo potencialu Vorobjovas rašė prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai miestas buvo pergyvenęs du šimtmečius trukusią carinės rusų imperijos okupaciją. Tačiau per visą šį laiką imperinė administracija, po sukilimų numalšinimo įnirtingai bandžiusi sunaikinti pavergtos tautos kolektyvinę atmintį griaudama jos istorijos simbolius – nušlavė nuo žemės paviršiaus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus, pagal stačiatikių tradicijas pertvarkė arba uždarė katalikų bažnyčias, – įvykdyti visų savo užmačių taip ir neįstengė. Galutinai sunaikinti ir radikaliai pakeisti istorinio Vilniaus miestovaizdžio nepasisekė ir per penkis sovietmečio dešimtmečius, nors tokį norą išduoda ne vienas ano meto ideologų urbanistinės rekonstrukcijos planas. Tikra likimo ironija, kad tai, ko per pustrečio šimto metų nepajėgė padaryti keli okupaciniai svetimųjų režimai, laisvės sąlygomis sėkmingai įgyvendina savas “nepriklausomas” kapitalas, savi urbanistinės plėtros rangovai. Nuolanki ir tolesnei urbanistinei “chirurgijai” palanki visuomenės tyla rodo, kad per du nepriklausomybės dešimtmečius kažkas esminga atsitiko su mūsų istorine sąmone, o ką jau ir kalbėti apie niekados stipriai neišreikštą, bet dabar jau visiškai besiatrofuojantį architektūros estetikos pojūtį. Nuo to, ar pavyks juos pažadinti ir susieti ne tiek su ekonominiu, kiek su estetiniu interesu, priklausys, kokius buvusio miestovaizdžio elementus dar sugebėsime išsaugoti ateinančioms kartoms, kurios, tikėkimės, išsklaidys vis labiau apimančią apatiją, abejingumą ir cinizmą. Visuomenės socialinis neveiklumas savo ruožtu uždega žalią šviesą plataus masto moralinei korupcijai. Apie tai vertėtų susimąstyti ir tiems pilietinės visuomenės šaukliams, kurie mano, kad Lietuvos postkomunistinėje kultūroje ryškėjančią vertybių krizę galima įveikti vien politinio solidarumo akcijomis.

Rimantas Buivydas, Architektūra: pozityvai ir negatyvai, Vilnius: Ex Arte, 2006, p. 143-144.

Edwin Heathcote, Architecture: Dereliction of duty to glass, Financial Times, September 26, 2007.

Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas, Kaunas: Spaudos fondas, 1940, p. 14.

Published 15 March 2011
Original in English
First published by Kulturos barai 10/2008 (Lithuanian version)

Contributed by Kulturos barai © Almantas Samalavičius / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / LT

Published in

Discussion