Universitetas XXI amžiuje

Demokratiškos ir išlaisvinančios universiteto reformos link

3 October 2011
Read in:

Esė, paskelbtoje 1994 m.,1 aptariau tris krizes, ištikusias universitetą XX a. pabaigoje. Pirmoji krizė kilo dėl to, kad tradicines universiteto funkcijas sunkiai sekėsi suderinti su tomis, kurios jam buvo priskirtos XX a. Viena vertus, Europos universitetai nuo pat viduramžių laikė savo priederme kurti aukštąją kultūrą, ugdyti kritišką mąstymą ir teikti pavyzdingą tiek mokslinį, tiek humanistinį išsilavinimą – visa tai, kas privaloma elitui. Antra vertus, kapitalizmo plėtrai reikėjo kvalifikuotos darbo jėgos, ir tai skatino pereiti prie vidutinių kultūros standartų ir instrumentalios žinijos. Universiteto nesugebėjimas suderinti tokių prieštaringų funkcijų vertė valstybę, jos ekonomistus ir verslininkus ieškoti alternatyvių būdų tikslui pasiekti. Nustojęs būti vienintele aukštojo mokslo ir tyrimų institucija, universitetas prarado vadovaujamąjį savo vaidmenį, t. y. neteko hegemonijos.


Antrąją – teisėtumo – krizę išprovokavo tai, kad universitetas nustojo buvęs institucija, kurios pagrindas yra bendras sutarimas. Turiu galvoje priešpriešą tarp specializuotos žinijos hierarchizavimo, kai ribojamas jos prieinamumas, o kompetencija vertinama pagal kredencialus, ir sudemokratėjusiam universitetui keliamų socialinių, politinių reikalavimų, taip pat būtinybės užtikrinti lygias galimybes darbininkų klasės vaikams. Trečiąją – institucinę – krizę sukėlė priešprieša tarp poreikio universitetui pačiam apibrėžti vertybinius savo tikslus ir didėjančio spaudimo remtis tais pačiais efektyvumo, produktyvumo ir socialinės atsakomybės kriterijais, kokius taiko privačios įmonės.

Minėtoje esė detaliau analizavau, kaip šias krizes bando įveikti valstybiniai, ypač pagrindinių šalių, universitetai. Susidoroti su šiais iššūkiais toli gražu nesisekė, nes universitetai, stengdamiesi išvengti išorinės kontrolės, kliovėsi ilga institucine savo patirtimi ir administracinio pobūdžio dviprasmybėmis. Tokia laikysena buvo reaktyvi, nes priklausė nuo išorinio spaudimo, priklausoma, nes skatino daugiau ar mažiau nekritiškai paklusti socialinei ir institucinei logikai, diktuojamai iš išorės, ir vienadienė, nes neleido įžvelgti tolimesnės perspektyvos.

Kas atsitiko per du pastaruosius dešimtmečius? Kaip apibūdinti situaciją, kurioje esame atsidūrę dabar? Kokie galimi šiandieninių universiteto problemų sprendimai?

Valstybinio universiteto merkantilėjimas

Nors visos trys krizės yra glaudžiai susijusios tarpusavyje, todėl jas įveikti galima tik kartu, imantis reformų tiek universiteto viduje, tiek išorėje, bet jau tada pranašavau (ir baiminausi), kad būtent institucinė krizė nustelbs reformų turinį ir pasiūlymus. Taip ir atsitiko. Numačiau ir tai, kad susitelkimas spręsti išimtinai institucinę krizę lems klaidingus ir ydingus sprendimus kitų dviejų krizių atžvilgiu: dėl hegemonijos krizės universitetas praras savo specifiškumą, o teisėtumo krizė skatins tolesnį universitetinės sistemos skaidymąsi ir universiteto diplomų nuvertėjimą apskritai. Tai irgi atsitiko.

Susitelkimas spręsti vien institucinę krizę buvo lemtinga klaida, įvykusi dėl daugybės veiksnių, kai kurie iš jų darė poveikį jau 10-ojo dešimtmečio pradžioje, o kiti įgavo milžinišką svorį jam įsibėgėjus. Institucinė krizė buvo ir tebėra silpniausia grandis per du pastaruosius šimtmečius, nuo tada, kai mokslinė ir pedagoginė universiteto autonomija tapo priklausoma nuo valstybės. Kadangi universitetas ir jo teikiamos paslaugos neabejotinai yra viešasis gėris, kuriuo rūpintis dera valstybei, tokia priklausomybė nebuvo problemiška, lygiai taip pat kaip ji netrukdo, pavyzdžiui, juridinei sistemai, – teismų nepriklausomybės nesumažina tai, kad juos finansuoja valstybė. Tačiau, skirtingai nuo juridinės sistemos, valstybė ėmė ir nusprendė sumažinti savo politinius įsipareigojimus universitetams ir švietimui apskritai, paversdama lavinimą kolektyviniu gėriu, kuris, priešingai negu viešasis, vis dėlto nėra išimtinai remiamas valstybės, todėl automatiškai kilo institucinė valstybinių universitetų krizė. Ji egzistavo ir anksčiau, bet dabar tapo gerokai gilesnė. Per pastaruosius trisdešimt metų daugelyje šalių institucinę universiteto krizę išprovokavo arba sukėlė tai, kad jis prarado prioritetą kaip viešojo gėrio kūrėjas, o tada prasidėjo valstybinių universitetų finansavimo ir jiems skiriamų investicijų atoslūgis.

Institucinės krizės ataka, prasidėjusi dėl finansinės krizės, kuri ypač išryškėjo per pastaruosius du dešimtmečius, yra struktūrinis reiškinys, nulemtas fakto, kad valstybinis universitetas prarado prioritetinę padėtį tarp kitų valstybės palaikomų viešojo gėrio sričių. Tai, kad finansinė krizė tiesiogiai paskatino institucinę krizę, anaiptol nereiškia, esą galima visą kaltę suversti vien lėšų stygiui. Struktūrinių priežasčių analizė rodo, kad institucinė krizė yra kitų dviejų neišspręstų krizių – hegemonijos ir teisėtumo – sukeltas padarinys, per pastaruosius vienuolika metų įgavęs naujų bruožų.

Valstybinis universitetas prioritetinę vietą valstybės viešojoje politikoje prarado pirmiausia dėl bendro socialinės politikos (švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos) nuosmukio, kurį lėmė ekonominės raidos modelis, žinomas kaip neoliberalioji globalizacija ir tarptautiniu mastu primestas 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Valstybiniam universitetui tai buvo smūgis. Nustačius institucines jo silpnybes, o jų esama daug, užuot pradėjus esminę politinę ir pedagoginę reformą, tiesiog pripažinta, kad jos yra neįveikiamos, ir tai panaudota kaip pasiteisinimas, kodėl universitetas, būdamas viešasis gėris, pasmerkiamas komerciniam išnaudojimui. Nepaisant visiškai priešingų politinių pareiškimų ir kai kurių reformistinių gestų, ši pirmoji universiteto kaktomuša su neoliberalizmu yra grindžiama požiūriu, esą valstybinio universiteto neįmanoma reformuoti (lygiai kaip ir valstybės), todėl tikroji alternatyva yra universitetų rinka. Laukinis ir nevaldomas modelis, pagal kurį ši rinka atsirado ir yra plėtojama, rodo, kad tokį pasirinkimą lėmė vertelgiški interesai. Kartu tai paaiškina, kodėl nutrauktos investicijos į valstybinius universitetus, kodėl vyksta didžiulis žmogiškųjų išteklių “nusiurbimas”, – visa tai panašu į primityvų privataus universitetų sektoriaus plėtimąsi viešojo sektoriaus sąskaita.

Valstybinis universitetas patyrė du merkantilėjimo etapus. Pirmasis prasidėjo 9-ojo dešimtmečio pradžioje ir tęsėsi iki 10-ojo dešimtmečio vidurio – tada plėtėsi ir konsolidavosi nacionalinė universiteto rinka. Antrajame etape šalia nacionalinės rinkos iškilo transnacionalinė aukštojo ir universitetinio mokslo rinka, kuri buvo tokia gyvybinga, kad baigiantis 10-ajam dešimtmečiui Pasaulio bankas ir Pasaulio prekybos organizacija pripažino ją esant globaliu švietimo problemų sprendimu. Kitaip tariant, prasidėjo neoliberalioji universiteto globalizacija. Tai naujas reiškinys, nepaisant to, kad transnacionaliniai universitetų mainai siekia viduramžių Europą (jau nekalbant apie ankstyvuosius islamo universitetus Afrikoje), o po Antrojo pasaulinio karo imta ypač sparčiai plėtoti partnerystę tarp universitetų – pagrindinėse šalyse buvo rengiami doktorantūros lygio studentai iš periferinių ir pusiau periferinių šalių. Tačiau pastaraisiais metais transnacionaliniai santykiai įgavo visiškai kitokį pobūdį – naujoji transnacionalizacija yra kur kas platesnė už ankstesniąją, o jos logika, skirtingai nuo pirmtakių, išimtinai merkantiliška.

Du esminiai dešimtmečio procesai – valstybės investicijų į valstybinius universitetus mažėjimas ir merkantilistinė universiteto globalizacija – yra dvi tos pačios monetos pusės. Tai du stulpai didžiulio globalaus universitetinės politikos projekto, kuriam lemta iš esmės pakeisti universiteto kaip viešojo gėrio pamatus, paverčiant jį dideliu ir labai pelningu edukacinio kapitalizmo aikštynu. Šį projektą sudaro skirtingi universiteto merkantilizacijos lygmenys. Pirmasis lygmuo yra tada, kai universitetas, kad įveiktų finansinę krizę, verčiamas kurti savus resursus, t. y. bendradarbiauti su pramoniniu kapitalu. Šis lygmuo dar leidžia universitetui išsaugoti autonomiją ir institucinę specifiką, nes privatizuojama tik dalis jo teikiamų paslaugų. Antrasis lygmuo pasiekiamas, kai tendencingai panaikinamas skirtumas tarp valstybinių ir privačių universitetų, – tai reiškia, kad universitetas kaip visuma pertvarkomas į verslo įstaigą, kuri ne tik gamina rinkai, bet ir pati kuria universitetinių paslaugų rinką. Tos paslaugos gana įvairios, pavyzdžiui, administravimas, mokymo programos ir medžiaga, laipsnių sertifikavimas, dėstytojų rengimas, dėstytojų ir studentų vertinimas. Ar vis dar prasminga kalbėti apie universitetą kaip apie viešąjį gėrį, kai pasiekiamas antrasis lygmuo, jau yra tik retorinis klausimas.

Nuo universitetinio iki pliuriversitetinio lavinimo

Per pastaruosius du dešimtmečius universitetai, ypač valstybiniai, susidūrė su didžiuliais iššūkiais. Daugelyje periferinių šalių jie beveik sužlugo, o pusiau periferinėse jų situacija nepaprastai sudėtinga. Nors transnacionalizacijos plėtra ir universitetinių paslaugų rinka pastaraisiais metais reikšmingai prisidėjo prie to, kad susiklostytų tokia padėtis, vis dėlto tai nėra vienintelė nuosmukio priežastis. Įvyko kai kas svarbesnio ir tai paaiškina, kodėl universitetas, nors tebėra laikomas mokslinės žinijos institucija par excellence, prarado turėtąją hegemoniją ir tapo lengvu socialinės kritikos taikiniu. Manau, pastaraisiais dešimtmečiais santykiai tarp išsilavinimo ir visuomenės ėmė esmingai keistis ir pokyčiai žada būti tokie gilūs, kad keisis požiūris į pačią visuomenę ir jos išsilavinimą. Kaip jau sakiau, mokslinės žinijos virsmas preke yra labiausiai matoma šių pokyčių pusė. Tačiau, nepaisant globalaus masto, tai tik ledkalnio viršūnė, o dabar vykstanti kaita yra be galo prieštaringa, turi gausybę implikacijų, tarp jų ir epistemologinių.

Mokslinė žinija, kuriama universitetuose arba institucijose, kurios nuo jų atsiskyrė, bet vis tiek išlaikė etosą, būdingą universitetui, per visą XX a. buvo daugiausia disciplininė – tokį pasidalijimą primetė reliatyvi gamybos procesų dekontekstualizacija, skatinama kasdieninio visuomenės spaudimo. Pagal šių procesų logiką tyrinėtojai yra tie, kurie apibrėžia, kokias mokslines problemas reikėtų spręsti, atrenka iš jų svarbiausias ir sukuria tyrimo metodologiją, nustato ritmą. Tai vienalytė hierarchiškai organizuota žinija tol, kol tie, kurie dalyvauja jos kūrime, siekia tų pačių tikslų, yra vienodai pasirengę, priklauso tai pačiai mokslo kultūrai ir viską daro pagal aiškiai apibrėžtą hierarchiją. Tokia žinija yra pagrįsta skirtimi tarp mokslinio tyrimo ir technologinės raidos – tyrinėtojo autonomija gali reikšti tam tikrą socialinį neatsakingumą, kai kalbama apie tyrimo rezultatų taikymą. Be to, pagal šią universitetinę logiką skirtumas tarp mokslinės ir kitų rūšių žinijos yra besąlygiškas, toks pat santykis yra tarp mokslo ir visuomenės. Universitetų kuriamą žiniją visuomenė pritaiko arba ne, bet, net būdama nepritaikoma, ji vis tiek yra socialiai reikšminga.

Toks požiūris į žiniją sukūrė universiteto struktūrą ir jo etosą. Per pastaruosius du dešimtmečius įvyko pokyčių, ardančių šį žinijos modelį ir siūlančių visai kitokį. Šį perėjimą Gibbonsas ir kt. (1994) apibūdino kaip perėjimą iš “pirmojo tipo žinojimo” į “antrojo tipo žinojimą”, o aš manau, kad universitetinė žinija tapo pliuriversitetine.

Skirtingai nuo universitetinės, pliuriversitetinė žinija yra kontekstualizuota tiek, kad organizuojančiu jos kūrimo principu tampa jos taikymas. Kadangi šis taikymas yra neakivaizdinis, ryžtas formuluoti problemas priklausys nuo pritaikomumo kriterijų, o tai yra bendradarbiavimo tarp tyrinėtojų ir vartotojų rezultatas. Transdisciplininė žinija, būdama smarkiai kontekstualizuota, reikalauja dialogo arba konfrontacijos su kitų rūšių žinija, ir tai daro ją vidujai heterogeniškesnę, jai kurti labiau tinka ne tokios amžinos, atviresnės sistemos, kurių struktūra ne tokia griežta ir mažiau hierarchiška. Visus skirtumus, kuriais grindžiama universitetinė žinija, pliuriversitetas laiko abejotinais, tačiau iš esmės tai reiškia, kad keičiasi santykis tarp mokslo ir visuomenės. Visuomenė nustoja buvusi mokslinio tyrinėjimo objektu ir pati tampa subjektu, tyrinėjančiu mokslą.

Įtampa tarp šių dviejų žinijos kūrimo modelių nušviečia dviejų idealių tipų kraštutinumus kontinuume tarp dviejų polių. Šis heterogeniškumas ne tik ardo dabartinio universiteto institucinę specifiką, bet ir kėsinasi į jo hegemoniją ir teisėtumą, kad priverstų iš naujo įvertinti patį save pagal prieštaringus kriterijus.

Pliuriversitetinis mąstymas nuosekliausiai pasireiškia kaip merkantili universiteto ir industrijos partnerystė. Tačiau kai kuriose šalyse, ypač pagrindinėse ir pusiau periferinėse, jo taikymo kontekstas yra buvęs ir nemerkantilus – grįstas bendradarbiavimu ir priklausomas nuo solidarių partnerystės ryšių tarp tyrėjų ir profsąjungų, nevyriausybinių organizacijų, pilietinių sąjūdžių, labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių (moterų, nelegalių imigrantų, bedarbių, sergančiųjų chroniškomis ligomis, senyvo amžiaus žmonių, užsikrėtusiųjų ŽIV/AIDS ir t. t.), darbininkų bendruomenių ir kritiškų aktyvistų. Didėja pilietinės visuomenės sektorius, kuris plėtoja naujus intensyvesnius ryšius su mokslu ir technologijomis, todėl reikalauja daugiau galimybių dalyvauti jas kuriant ir vertinant jų poveikį. Daugiaetninėse ir daugianacionalinėse šalyse pliuriversitetinės nuotaikos pradeda reikštis ir paties universiteto viduje, kai atėję čia studijuoti etninių ir kitokių mažumų atstovai pamato, kad jų įtraukimas iš tikrųjų yra jų išstūmimo forma. Jie laikomi tabula rasa, nes remiasi tik savo kultūra ir tradicine jų bendruomenės žinija. Visa tai verčia mokslinę žiniją stoti į akistatą su kitomis žinijos rūšimis ir reikalauja didesnės socialinės ją sukūrusių institucijų, vadinasi, ir universitetų, atsakomybės. Kadangi mokslas vis labiau įsitvirtina visuomenėje, pati visuomenė vis labiau tampa mokslo dalimi. Universitetas buvo sukurtas pagal vienpusio santykio su visuomene modelį, kuris ir dabar yra institucinis jo pamatas. Pliuriversitetas vietoj vienpusio santykio siūlo interaktyvumą ir tarpusavio priklausomybę, o visa tai įspūdingai pagyvina technologinė informacijos ir komunikacijos revoliucija.

Šių transformacijų kontekste galima daryti išvadą, kad universitetas nuolat susiduria su prieštaringais reikalavimais, kurių sankirta išmuša jį iš pusiausvyros. Viena vertus, ultraprivatus spaudimas paversti žiniją preke atleidžia universitetą nuo socialinės atsakomybės ir ragina kurti tik tai, kas ekonomiškai naudinga ir komerciškai atsiperka. Antra vertus, ultraviešas socia-linis spaudimas ardo ribotą viešąją universiteto sferą ir reikalauja rimčiau suvokti socialinę atsakomybę. Šis kontrastas tarp ultraprivataus ir ultraviešo spaudimo ne tik išmušė iš vėžių universitetą kaip instituciją, bet ir lėmė gilų socialinio ir kultūrinio jo tapatumo lūžį, kuris paskatino griebtis klaidinančios gynybinės taktikos. O svarbiausia – ištiko paralyžius, sukeltas aklos savigynos, kai įnirtingai priešinamasi pokyčiams, nes dėl jų esą nukentės universiteto autonomija ir akademinė laisvė. Priešingų jėgų spaudimas stumia į nestabilumo aklavietę, nes didesnių pokyčių reikalavimą lydi ne ką menkesnis pasipriešinimas kaitai.

Atsakas: antihegemoniška universiteto globalizacija

Kalbėdamas apie kitas socialinio gyvenimo sritis (Santos 2000; 2002a; 2002b; 2002c; 2003) esu sakęs, kad, mano manymu, vienintelis efektyvus ir išlaisvinantis būdas atsispirti neoliberaliai globalizacijai yra sukurti jos alternatyvą. Universiteto kaip viešojo gėrio antihegemoniška globalizacija reiškia, kad nacionalinė valstybinių universitetų reforma turi atspindėti politinius konkrečios šalies pasirinkimus, skatinančius įsitraukti į vis platėjančius transnacionalinius žinijos kūrimo ir sklaidos kontekstus. O jie vis labiau poliarizuosis, veikiami dviejų priešingų globalizacijos procesų – neoliberalaus ir antihegemoniško. Nacionalinis konkrečios šalies projektas turėtų būti pagrįstas plačiu politiniu ir socialiniu susitarimu, aprėpiančiu skirtingas sritis, tarp jų ir edukacinę, kai valstybinis universitetas suvokiamas kaip kolektyvinis gėris. Reforma turėtų pozityviai atsiliepti į visuomenės norą radikaliai demokratizuoti universitetą, kad būtų užkirstas kelias socialinių grupių ir jų žinijos atskirčiai, dėl kurios universitetui irgi derėtų prisiimti kaltę, nes visa tai prasidėjo gerokai anksčiau negu dabartinis kapitalistinės globalizacijos tarpsnis. Nuo dabar nacionalinis ir transnacionalinis reformos lygmenys susipina tarpusavyje. Nacionalinis sprendimas jau neįmanomas be globalios artikuliacijos.

Universiteto kaip viešojo gėrio antihegemoniška globalizacija reikalauja patikimo politinio projekto, todėl būtina įveikti du priešingus, tačiau vienodai įsišaknijusius prietarus: pasak vieno iš jų, universitetą gali reformuoti tik akademinė bendruomenė, o pasak antro, universitetas niekada nesiims reformuoti savęs. Tai labai galingi prietarai. Trumpai panagrinėkime, kokios socialinės jėgos potencialiai galėtų juos išsklaidyti. Pirmoji socialinė jėga būtų valstybinio universiteto bendruomenės dalis, suinteresuota alternatyvia universitetų globalizacija. Šiandien valstybinis universitetas yra itin susiskaldęs socialinis laukas, kuriame grumiasi prieštaringi sektoriai ir interesai. Daugelyje šalių, ypač periferinėse ir pusiau periferinėse, tokia priešprieša tebėra latentinė. Vyrauja savigynos laikysena, stengiamasi išlaikyti status quo, o globalizacija, nesvarbu, ar ji būtų neoliberali, ar alternatyvi, atmetama. Tai konservatyvus požiūris ne vien todėl, kad palaiko status quo, bet labiausiai dėl to, kad, netekęs rimtos alternatyvos, universitetas anksčiau ar vėliau vis tiek neišvengiamai pasiduos neoliberalios globalizacijos kėslams. Ta universiteto personalo dalis, kuri smerkia konservatyvų požiūrį ir netiki, esą neoliberaliai globalizacijai neįmanoma pasipriešinti, yra mano siūlomos progresyvios reformos šalininkė.

Antroji socialinė jėga, palaikanti tokią reformą, yra pati valstybė, jei tik ji tinkamai skatinama imtis alternatyvios universiteto globalizacijos. To nedarydama nacionalinė valstybė noromis nenoromis turės daugiau ar mažiau besąlygiškai paklusti ar pasiduoti neoliberalios globalizacijos spaudimui ir bet kuriuo atveju taps valstybinio universiteto priešu, nors ir teigtų atvirkščiai. Turint omenyje, kad per visą XX a. valstybės meilė universitetui glaudžiai siejosi su neapykanta, tokia išeitis atrodo itin dramatiška.

Trečioji socialinė jėga, palaikanti reformas, yra piliečiai, susibūrę į grupes, profsąjungas, nevalstybines organizacijas, ir vietinė pažangi valdžia, suinteresuota, kad universitetas bendradarbiautų su tomis socialinėmis jėgomis, kurioms ji atstovauja. Priešingai negu valstybė, ši socialinė jėga aiškiai jaučia istorinę distanciją, jos santykis su universitetu kartais yra netgi priešiškas būtent dėl akademinei bendruomenei būdingo elitiškumo ir atstumo, kurio ji ilgai laikėsi “nekultūringų” visuomenės sluoksnių atžvilgiu. Šią socialinę jėgą būtinai reikia palenkti savo pusėn, sprendžiant teisėtumo klausimą, t. y. įtvirtinant neklasinį, nerasistinį, neseksistinį ir neetnocentrišką universiteto modelį. To siekiant, reikia imantis iniciatyvų, kurios užtikrintų tokią pat socialinę universiteto atsakomybę, kokią prisiima pliuriversitetinis lavinimas.

Be šių trijų socialinių jėgų pusiau periferinėse ir periferinėse šalyse yra dar vienas darinys, kurį aptakiai galima pavadinti nacionaliniu kapitalizmu. Žinoma, dinamiškiausi nacionalinio kapitalo sektoriai jau yra transnacionalizuoti, o neoliberalios globalizacijos šalininkai aršiai priešinasi išlaisvinančiai universiteto reformai. Tačiau transnacionalinę integraciją periferinėse ir pusiau periferinėse šalyse lydi daugybė įtampų. Susiklosčius tam tikroms sąlygoms, tos įtampos gali paskatinti nacionalinį kapitalą ginti universitetą kaip viešąjį gėrį, ypač tais atvejais, kai valstybinis universitetas neturi rimtų varžovų kurdamas technologinę žiniją, kuri būtina norintiems įsitraukti į globalią ekonomiką.

Prarasto teisėtumo atgavimas

Kai hegemonja negrįžtamai prarandama, atgauti teisėtumą darosi dar svarbiau, o kartu sudėtingiau. Tad į grumtynes dėl teisėtumo, kurios taps dar įnirtingesnės, ir turėtų būti nukreipta universiteto reforma. Galima išskirti penkias jos sritis – tai prieinamumas, plėtra, veiksmas-tyrimas, žinijos ekologija, universiteto ir valstybinės mokyklos bendradarbiavimas. Pirmosios dvi yra įprastinės, tačiau teks iš esmės jas peržiūrėti; trečiąją praktikuoja kai kurios Lotynų Amerikos ir Afrikos šalys, kai siekia, kad universitetai prisiimtų didesnę socialinę atsakomybę; ketvirtąją sudaro ryžtinga inovacija pertvarkant postkolonijinį universitetą; penktoji sritis buvo ypač svarbi praeityje, tačiau dabar ją reikės iš naujo perkurti.

Prieinamumas

Prieinamumo srityje per pastaruosius du dešimtmečius didžiausią nusivylimą sukėlė tai, kad nepavyko pasiekti demokratijos tikslo. Daugelyje šalių klasinė, rasinė, lytinė ar etninė diskriminacija pavertė prieinamumą nuopelnų ir privilegijų mišiniu. Vietoj demokratizacijos suklestėjo “masifikacija”, o vadinamuoju “postmasifikacijos” laikotarpiu prasidėjo spartus aukštojo mokslo skaidymasis, tapęs tikrąja diplomų ir mokslinių laipsnių “socialinio dempingo” priežastimi. Elitiškiausi universitetai nesiėmė iniciatyvos, kad tai sustabdytų, nebent gynė savuosius prieinamumo kriterijus, dažnai (ir ne be pagrindo) tvirtindami, kad didžiausia diskriminacija vyksta pakeliui į universitetą – pradinio ir vidurinio lavinimo lygmenyje. Galima numanyti, kad aukštojo mokslo paslaugų transnacionalizacija dar labiau paspartins skaidymąsi, jį transnacionalizuodama. Kai kurios užsienio institucijos tiesiai siūlo studijas geriausiems geriausių (dažniausiai elitinių) mokyklų auklėtiniams, prisivilioja geriausius nacionalinių universitetų absolventus. Transnacionalizuota sistema lems, kad geriausi periferinių ir pusiau periferinių šalių universitetai atsidurs ant žemiausio globalios hierarchijos kopėčių laiptelio. Užsienio pasiūla yra kalčiausia dėl naujo “protų nutekėjimo” protrūkio, kuris ypač pastebimas Indijoje ir kai kuriose Afrikos šalyse, pavyzdžiui, Kenijoje ar Ganoje.

Aptarsiu pagrindinius dalykus, kurie galėtų užtikrinti prieinamumą.

Pirma, šalyse, kuriose universitetas darosi neprieinamas dėl priežasčių, glūdinčių pradinio ir vidurinio lavinimo lygmenyje, progresyvi universitetų reforma, priešingai, nei siūlo Pasaulio bankas, turėtų skatinti universitetus, kad šie aktyviau bendradarbiautų su valstybinėmis mokyklomis mokslo ir technologijų srityse.

Antra, valstybinis universitetas turėtų laisvai disponuoti stipendijomis, vietoj paskolų, kurios teikiamos studentams iš vargingų klasių. Jei tai nebus kontroliuojama, universiteto studentų įsiskolinimas taps uždelsto veikimo bomba – žmonės, slegiami primestos skolos, už kurią atsiskaityti galės tik po dvidešimties metų, bus metami į vis labiau nepatikimą darbo rinką. Studentams turi būti skiriama stipendija kartu su galimybe dirbti studentiškus darbus universitete ir už jo ribų, o tai gana reta praktika periferinėse ir pusiau periferinėse šalyse. Pavyzdžiui, siekiantys bakalauro ar magistro laipsnio galėtų dirbti savanoriais auklėtojais valstybinėse mokyklose, talkindami mokiniams, o, reikalui esant, ir mokytojams.

Trečia, daugianacionalinės ir daugiakultūrinės visuomenės galėtų išvengti rasinės ir etninės diskriminacijos diegdamos įsitvirtinimo programas, užtikrinančias prieinamumą ir globą, ypač pirmaisiais metais, kai iškrintančiųjų skaičius būna ypač didelis. Nereikia nė sakyti, kad rasinė ir etninė diskriminacija susijusi su klasine, tačiau daug kuo ir skiriasi, todėl jai įveikti turi būti taikomos specialios priemonės. Indijoje įtvirtinamojo veiksmo objektas yra kastų diskriminacija, nepaisant to, kad ji vyksta kartu su klasine ir lytine diskriminacija. Pietų Afrikoje įtvirtinamojo veiksmo objektas yra rasinė diskriminacija, nors ji vyksta kartu su klasine. Šiose šalyse antidiskriminaciniai veiksmai universitete vykdomi kartu su antidiskriminaciniais veiksmais kitose srityse, tokiose kaip valstybės tarnyba ir darbo rinka apskritai. Tai leidžia universitetui įsitraukti į progresyvų nacionalinį projektą.

Ketvirta, prieinamumo ir jam daromų kliūčių kritiškas įvertinimas, kaip ir visa diskusija apie žinijos plėtrą ir ekologiją, akivaizdžiai kertasi su kolonijiniu moderniojo universiteto pobūdžiu. Praeityje universitetai ne tik praktiškai didino tariamai “žemesnių” rasių ir etninių grupių socialinę atskirtį, bet ir bandė teoriškai pagrįsti jų nevisavertiškumą. Tas nevisavertiškumas sietas ir su žinija, nes ją kūrė išskirtinės grupės, mokslui suteikus pažinimo pirmenybę. Demokratizuoti prieinamumą būtinai reikia, nes tai universiteto kaip visumos klausimas, susijęs ne vien su tuo, ką į jį priimame, bet ir kokias žinias perteikiame.

Plėtra

Artimiausioje ateityje plėtra taps ypač reikšminga. Globalus kapitalizmas siekia funkcionalizuoti universitetus, kad paverstų didžiule jam tarnaujančia plėtros agentūra, o emancipacinė universiteto reforma turi suteikti plėtrai naują reikšmę suvokdama ją kaip alternatyvą globaliam kapitalizmui, skatindama universitetus aktyviai kurti socialinę sanglaudą, gilinti demokratiją, kovoti su socialine atskirtimi ir aplinkos niokojimu, ginti kultūrinę įvairovę. Plėtra apima platų paslaugų teikimo įvairiems gavėjams spektrą: darbo klasės socialinėms grupėms ir organizacijoms, visuomeniniams sąjūdžiams, lokalioms ir regioninėms bendruomenėms, vietos valdžiai, viešajam ir privačiam sektoriams. Lygia greta egzistuoja ir didžiulė paslaugų teikimo sfera, kurios adresatas yra pati visuomenė – tai mokslinės ir techninės kultūros rėmimas, menų ir literatūros studijos, puoselėjančios pilietiškumą ir stiprinančios demokratiją.

Tam, kad plėtra atliktų šį vaidmenį, ji neturi būti nukreipiama į veiklą, kurios vienintelis tikslas – uždirbti pinigų ir sukaupti kuo daugiau nevalstybinių lėšų. Šiuo atveju susiduriame su diskretišku (arba ne itin diskretišku) universiteto privatizavimu. Turėtų būti priešingai: plėtros, apie kurią kalbu, užduotis – kryptingai spręsti socialinės atskirties ir diskriminacijos problemas, kad būtų suteikta balso teisė atstumtiesiems ir pažemintiesiems.

Veiksmas-tyrimas

Veiksmas-tyrimas ir žinijos ekologija yra universiteto teisėtumo sritys, apimančios ne tik plėtrą, bet ir tyrimus, ir mokymą. Visuomenės interesai yra susiję su moksliniais tyrinėtojų interesais, todėl mokslinė žinija turi tenkinti poreikius ir tų socialinių grupių, kurioms yra neprieinamos specializuotos techninės žinios. Lotynų Amerikoje veiksmas-tyrimas turi senas tradicijas, bet iki šiol nėra buvęs universiteto prioritetu. Kaip ir plėtra, veiksmas-tyrimas akcentuojamas iš naujo todėl, kad neoliberalioji aukštojo mokslo transnacionalizacija paverčia universitetą globalia veiksmo-tyrimo institucija, tarnaujančia globaliam kapitalizmui. Kovoti su funkcionalizmu galima tik kuriant socialinę alternatyvą, paremtą visuomenine universiteto nauda ir antihegemoniška nuostata.

Žinijos ekologija

Dar pažangesnė veiksmo-tyrimo forma yra žinijos ekologija, pranašaujanti epistemologinę tyrimo ir mokymo, tradiciškai vykdomų universitete, revoliuciją.2 Žinijos ekologija tam tikru atžvilgiu yra antiplėtra, t. y. atvirkštinė plėtra, nukreipta į universitetą iš išorės. Tai skatina mokslinės ir humanitarinės žinijos, kuriamos universitete, dialogą su neprofesionalia žinija, cirkuliuojančia visuomenėje ir kuriama paprastų tiek miesto, tiek kaimo žmonių. Jos šaknys slypi vakarietiškose ir nevakarietiškose kultūrose (čiabuvių, Afrikos, Rytų ir kt.). Kartu su technologine euforija visuomenę yra apėmęs ir epistemologinis nepasitikėjimas mokslu, kylantis dėl vis akivaizdesnės kai kurių mokslinės pažangos sričių perversijos ir dėl to, kad daugelio socialinių pažadų modernusis mokslas taip ir neįgyvendino. Pradedama suvokti: specializuodamasis ir laikydamas vertinga tik mokslinę žiniją, universitetas aktyviai prisidėjo, kad būtų nuvertinta ir sunaikinta didelė dalis potencialiai vertingos nemokslinės žinijos. Tai marginalizavo tas socialines grupes, kurios disponavo tik šiomis žiniomis, o įvairovė ir žmonijos patirtis buvo gerokai nuskurdintos. Taigi socialinės neteisybės šaknys slypi kognityvinėje neteisybėje, kuri ypač akivaizdi globaliu mastu – periferinės šalys, sukaupusios daug nemokslinės išminties, tačiau stokojančios mokslinės žinijos, mato, kaip ši, įgavusi ekonomikos mokslo formą, naikina vietinių bendruomenių visuomeniškumą, ekonomiką ir aplinką.

Naujosios institucionalizacijos link

Institucinė sfera yra pagrindinis valstybinio universiteto demokratiškos ir emancipacinės reformos taikinys. Jau minėjau, kad institucinę krizę skatina gilėjanti hegemonijos ir teisėtumo krizė. Mano manymu, universiteto reformą būtina sieti su teisėtumo klausimu. Hegemonija, t. y. vadovaujamasis vaidmuo, atrodo prarastas jau negrįžtamai, ir ne tik dėl to, kad atsirado daugybė alternatyvių institucijų, bet ir dėl universiteto tinklo spartaus skaidymosi tiek nacionaliniu, tiek globaliniu lygmenimis. Šiandien universitetas jau nėra unikali institucija, kokia buvo kitados, o jo heterogeniškumas dar labiau trukdo apibrėžti jo išskirtinumą. Globalizacija tą daugialypiškumą dar labiau išryškina ir daro intensyvesnį. Iš turėtosios hegemonijos universitetui liko tik viešoji erdvė, kur diskusijos ir socialinė kritika gali lietis be didesnių suvaržymų, taikomų kitoms visuomenės sferoms. Ši hegemonijos “liekana” šiandieninei kapitalistinei visuomenei yra pernelyg nereikšminga, kad galėtų sustiprinti universiteto teisėtumą. Štai kodėl institucinė reforma turėtų susitelkti būtent į jį.

Siūlau tokią institucinę reformą, kuri sustiprintų valstybinio universiteto teisėtumą neoliberalios švietimo globalizacijos sąlygomis ir kuri numatytų alternatyvios globalizacijos galimybę. Šios reformos esmė – tinklas, vidinis ir išorinis demokratizavimas, pačių savęs įvertinimas.

Tinklas

Nacionalinis valstybinių universitetų tinklas gali tapti globalaus tinklo pagrindu. Beveik kiekvienoje šalyje egzistuoja universitetų asociacijos, tačiau jos kol kas nė iš tolo nepanašios į tinklą. Daugeliu atvejų tai tiesiog galios grupės, kolektyviai siekiančios individualios naudos. Aš siūlau, kad universiteto viešąjį gėrį kurtų tinklai, tada nė viena šio tinklo grandis negalės pasisavinti visų funkcijų, nesvarbu, ar tai būtų žinijos gamyba, bakalaurų ir magistrų rengimas, ar plėtra, veiksmas-tyrimas, žinijos ekologija. Tai reiškia institucinę revoliuciją. Universitetų struktūra buvo sukurta tokia, kad jie funkcionuotų kaip visiškai savarankiški ir nepriklausomi dariniai. Universiteto autonomija ir akademinė laisvė, viena vertus, saugo universitetą nuo kišimosi iš išorės, antra vertus, jos dažnai yra panaudojamos vienam universitetui supriešinti su kitu. Reitingų varžytuvės skatina atsiskyrimą, o kadangi jos yra vykdomos be kompensacinių priemonių, taip didinama nelygybė, dar labiau išryškinant piramidės viršūnę, skatinant skaidymąsi ir heterogeniškumą. Sukurti viešą tinklą reiškia dalytis resursais ir įranga, užtikrinti vidinį dėstytojų ir studentų mobilumą, mažinti mokymo planų, mokslo metų trukmės ir vertinimo sistemos standartizaciją. Nė vienas iš šių dalykų neturi trukdyti konkrečiam universitetui atsižvelgti į vietinę ar regioninę savo aplinką. Priešingai, išsaugodamas savo specifiką, kiekvienas universitetas tinklo viduje taps vertingesnis.3 Polivalentiškumas ir decentralizacija stiprina valstybinių universitetų tinklą kaip visumą. Tai nereiškia, kad geriausi universitetai verčiami dalytis savo resursais taip, kad jiems patiems kiltų nuosmukio pavojus. Veikiau tai šansas, kad atsiras daugiau gerų universitetų, nes kiekvienam suteikiama galimybė plėtoti savo nišą su kitų pagalba.

Universitetų tinklo vidinė struktūra turi užtikrinti keturių teisėtumo sferų – prieinamumo, plėtros, veiksmo-tyrimo ir žinių ekologijos – stiprinimą.

Išorinis ir vidinis demokratizavimas

Reikia ne tik sukurti tinklą, ypač svarbu plėsti universiteto vidinę ir išorinę demokratiją. Kai svarstomas universiteto demokratizavimas, dažniausiai aptariamos diskriminacijos formos, apribojančios studijų prieinamumą. Tačiau esama ir kitų aspektų. Neseniai vyko įnirtingos diskusijos dėl universiteto išorinio demokratizavimo, kuris siejamas su socialine universiteto atsakomybe. Būtina sukurti organišką politinę universiteto ir visuomenės jungtį, nes autoizoliacija, pastaraisiais metais tiesiai vadinama korporacine elitiškumo išraiška, dramblio kaulo bokštu ir pan., demonizuoja universitetą. Vis dėlto apeliuoti į išorinį demokratiškumą yra dviprasmiška, nes tai daro grupės, siekiančios visiškai priešingų tikslų. Vienokius reikalavimus kelia švietimo rinka, akcentuodama, kad universitetai yra nepakankamai demokratiški ir tai trukdo užtikrinti rinkai reikiamą didesnį jų prieinamumą, esą tai būtų galima padaryti tik privatizavus šias aukšojo mokslo institucijas. Taigi išorinis demokratizavimas suprantamas kaip nauji universiteto santykiai su verslu, kol galiausiai ir jis pats taps verslo įmone. Kita vertus, išorinio demokratizavimo reikalauja ir pažangios socialinės jėgos, suinteresuotos, kad universitetas taptų pliuriversitetu. Tai ypač rūpi istoriškai išstumtų grupių sąjungininkams, reikalaujantiems, kad valstybinis universitetas prisiimtų atsakomybę, nes ilgą laiką nepaisė jų interesų. Pliuriversiteto modelis, numatantis žinijos kontekstualizaciją ir piliečių, taip pat bendruomenių kaip vartotojų ir net bendraautorių dalyvavimą žinių gamybos procese, visa tai grindžia taisyklėmis, kurios užtikrina ryšių tarp universiteto ir socialinės jo aplinkos skaidrumą ir apibrėžia jų ribas.

Šis – antrasis – išorinio demokratizavimo reikalavimas bando neutralizuoti pirmąjį, raginantį privatizuoti universitetus. Per pastarąjį dešimtmetį daugelyje šalių spaudimas juos privatizuoti buvo toks didelis, kad akademinė bendruomenė iš esmės prarado anksčiau turėtą savo tyrimų darbotvarkės kontrolę. Akis badantį pavyzdį galima pateikti iš sveikatos apsaugos srities – tos ligos, kurios kamuoja didžiausią pasaulio gyventojų dalį (maliarija, tuberkuliozė, ŽIV/AIDS), taip ir netapo universitetinių tyrimų prioritetu. Nuo tada, kai mokslo bendruomenės reguliaciniai mechanizmai tapo priklausomi nuo ekonominių galių, tik išorinis spaudimas iš apačios dar gali užtikrinti, kad tie dalykai, kurie yra menkai susiję su komerciniais interesais, tačiau turi didžiulę socialinę reikšmę, bus įtraukti į tyrimų programas.

Vertinimas dalyvaujant

Naujoji institucionalizacija reiškia ir naują vertinimo sistemą, kuri apima tiek universitetus, tiek jų tinklą. Abiem atvejais turi būti priimti vidinio vertinimo ir vertinimo iš išorės kriterijai, sutampantys su minėtais reformos tikslais ir taikomi ne technokratiniais, kaip primygtinai rekomenduoja transnacionalinis švietimo kapitalas, o technodemokratiniais metodais. Technokratinis, t. y. kiekybinis, išorinis vertinimas, taikomas ir tyrimams, ir mokymui, išleidžia iš akių bet kokias kitas funkcijas, tarp jų – plėtrą, tyrimą-veiksmą ir žinijos ekologiją. Tyrimai vertinami pagal tai, ką lengviausia išmatuoti, pasitelkus bibliometrines technikas, kurios diferencijuoja publikacijų tipus, pasiskirstymą, apimtis, o jų vertę matuoja citavimo rodikliais. Menkavertėmis laikomos tos plėtros sritys, kurias sunku apskaičiuoti kiekybiškai, o jeigu jos ir vertinamos, tai pirmenybė teikiama universiteto santykiams su industrija, sureikšminant tokius kriterijus kaip, pavyzdžiui, patentų skaičius.

Nustatyti vertinimo kriterijus, remiantis vidine ir išorine demokratija, yra labai svarbu, nes jie apibrėžia universiteto vykdomų skirtingų veiklų socialinę vertę. Universitetas neturėtų apsiriboti vien profesoriškos veiklos modeliu, reikia diegti diferencijuotus modelius, kurie leistų įvertinti skirtingų grupių kompetenciją. Tai padės universitetams padidinti socialinę grąžą ir imtis vidinių iniciatyvų, skatinančių naujus veiklos būdus ir padedančių atremti vertelgų spaudimą. Modelis, pagrįstas vertinimu dalyvaujant, padeda įtvirtinti tokius vidinius vertinimo kriterijus, kurie prilygsta išoriniam vertinimui. Savivalda, savireguliavimas ir savidisciplina leidžia įgyti politinių įgūdžių. Šie principai yra vienintelė garantija, kad vertinimas dalyvaujant netaps narciziška savistaba ar savanaudiškais tarpusavio mainais.

Išvada: nepasiduoti

XXI a. universitetas bus, be abejonės, mažiau hegemoniškas, tačiau ne mažiau reikalingas negu ankstesniais amžiais. Jo kaip viešojo gėrio specifika yra susijusi su juo kaip institucija, susiejančia dabartį su artimesne ar tolimesne ateitimi per žinias ir lavinimą, kurį jis teikia, per privilegijuotą viešąją atvirų ir kritiškų diskusijų erdvę, kurią jis užtikrina. Deja, šis kolektyvinis gėris neturi stiprių sąjungininkų. Taip yra dėl dviejų priežasčių: dauguma žmonių nesidomi ilgalaike perspektyva, o kiti turi pakankamai galios, kad pažabotų visus, kurie juos įtarinėja arba kritikuoja jų sprendimus.

Taigi valstybinis universitetas yra viešasis gėris, į kurį nuolat kėsinamasi, bet tai nereiškia, kad pavojai gresia tik iš išorės, jų kyla ir iš vidaus. Labiau nei kada nors anksčiau esu įsitikinęs, kad universitetas socialiai ištremiamas į visuomenės užribį dėl savo elitiškumo ir korporatyvinių nuostatų, o paralyžiuojamas nesugebėjimo kelti sau tokius pačius klausimus, kokius kelia visuomenei, jis tampa lengvu neoliberalios globalizacijos grobiu. Štai kodėl universiteto rinkos (iš pradžių nacionalinės, o dabar ir globalios) atsiradimas, universiteto pažeidžiamumą padaręs dar akivaizdesnį, kelia tokią didelę grėsmę viešajam gėriui, kurį ši aukštojo mokslo institucija kuria ar turėtų kurti.

Išorinių ir vidinių pavojų sąveika gana grėsmingai menkina universiteto gebėjimą mąstyti ilgalaikėmis kategorijomis, o tai, regis, yra esmingiausias jo bruožas. Universiteto bendruomenė žino, kad jis pasmerktas siekti trumpalaikių tikslų, – tą lemia biudžeto krizė, varžybos tarp katedrų, profesorių kadencija ir pan. Tai leidžia įsitvirtinti tokiai profesinei laikysenai, kokia būtų visiškai nepriimtina, jei dėmesys būtų sutelktas į ilgalaikius tikslus. Apgailėtina padėtis susiklostė dėl daugybės priežasčių, bet ją reikia suprasti kaip ženklą, rodantį, kokie galingi išoriniai veiksniai daro įtaką universitetui. O kokia yra ilgalaikių tikslų grąža, kai viešoji erdvė naudojama kritiškam mąstymui ugdyti arba kurti tokią žiniją, kurios nereikia rinkai? Pasaulio bankas mano, kad tai neturi jokios vertės. Jei turėtų, tai būtų pavojinga, o jei ir nepavojinga, tai nepriimtina pusiau periferinėms ir periferinėms šalims, nes joms, ko gero, tektų varžytis su pagrindinėmis šalimis, kurios šioje srityje atseit yra gerokai pranašesnės. Jei tokia globalinė ir išorinė logika nerastų palankios vietinės ir vidinės dirvos, ji nekeltų tokio didelio pavojaus.

Universitetas kaip viešasis gėris yra glaudžiai susijęs su nacionaliniu konkrečios šalies projektu. Šio projekto politinė ir kultūrinė reikšmė, jo gyvybingumas priklausys nuo tautos gebėjimo kvalifikuotai derėtis dėl sąlygų, kokiomis universitetas įsiterps į naują transnacionalinę erdvę. Svarbu, kad derybos dėl universiteto ir viso švietimo ateities nevirstų kapituliacijos aktu, nes tai reikš universiteto saulėlydį. Vienintelis kelias išvengti kapituliacijos yra sukurti “kooperuotą” universitetą, kuris įstengtų atlikti ir globalinį savo vaidmenį.

Literatūra

Asmal, K. 2003. “Implications of the General Agreement on Trade in Services (GATS) on Higher Education.” Kagisano Issue (October 3): 47-53.

Chauí, M. 2003. “A Universidade Pública Sob Nova Perspectiva.” Opening conference of the 26th annual meeting of ANPED, Poco de Caldas, Minas Gerais, Brazil, October 5.

Gibbons, M., C. Limoges, H. Nowotny, S. Schwartzman, P. Scott, and M. Trow. 1994. The New Production of Knowledge. London: Sage.

Hirtt, N. 2003. Au Nord Comme au Sud, L’Offensive des Marches sur L’Université.” Alternatives Sud, X(3): 9-31.

Knight, J. 2003. “Trade in Higher Education Services: The Implications of GATS.” Kagisano Issue 3: 5-37.

Mehta, L. 2001. “The World Bank and Its Emerging Knowledge Empire. Human Organization 60 (2): 189-96.

Santos, Boaventura S. 1994. Pela Mão de Alice: O Social e Político na Transicão Pos-moderna. Oporto: Afrontamento.

Santos, Boaventura S. 1995. Toward a New Common Sense: Law, Science and Politics in the Paradigmatic Transition. New York: Routledge.

Santos, Boaventura S. 2000. A Critica da Razão Indolente: Contra o Desperdício da Experiencia. Oporto: Afrontamento.

World Bank. 2002. World Bank Higher Education in Brazil: Challenges and Options. New York: World Bank.

  1. Boaventura de Sousa Santos, "From the idea of the university to the university of ideas", in Pela Mão de Alice: o Social e o Político na Pos-Modernidade, 1994.
  2. Šią epistemologinę revoliuciją analizuoju bent keliose savo knygose (Santos, 1995, 2000).
  3. Pvz., lankydamasis Brazilijoje įsitikinau, kad turtinga Šiaurės ir Šiaurės Rytų regiono universitetų plėtros patirtis visiškai nežinoma ir nevertinama Vidurio ir Pietų universitetuose. Esu įsitikinęs, kad rastume ir priešingų pavyzdžių.

Published 3 October 2011

Original in Portuguese
Translation by Almantas Samalavičius
First published in Kulturos barai 9/2011 (Lithuanian version); Eurozine (English version)

Contributed by Kulturos barai
© Boaventura de Sousa Santos / Kulturos barai / Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles