Susidūrimai pasienio zonose

Gyvename pasaulyje, kuriame jau paneigtos ribos tarp skirtingų kalbų, tarp realybės ir nerealybės, tarp to, kas žmogiška ir nežmogiška. Priešnuodis nihilizmui dėl beribiškumo galėtų būti vertimas kaip skirtumų susidūrimo su atvirumu priminimas.

Europos kultūros žurnalų 33-iasis susitikimas 2025 m. lapkričio 7–9 d. vyko Nova Goricoje, Slovėnijos mieste, prisidėjus ir Italijos miestui Goricijai. Konferencija, vadovaudamasi Nova Goricos daugiakalbe tapatybe, grįžo prie Eurozine projekto esmės – geriausia priemonė transnacionalinei viešajai erdvei formuoti yra vertimas. Toliau pateikiamas konferencijos pagrindinis pranešimas, kurį perskaitė idėjų istorikė Marci Shore.

Kai ano amžiaus dešimtajame dešimtmetyje įkurtas svarbiausių Europos kultūros leidinių tinklas Eurozine, dabartinė pasaulio situacija buvo neįsivaizduojama. Vakarų intelektualiniuose sluoksniuose vyravo linksmas optimizmas: piktoji ragana mirė, dabar visi gyvensime ilgai ir laimingai. Tačiau, kaip savo knygoje „Šviesa, kuri užgeso“ rašo Stephenas Holmesas ir Ivanas Krastevas, daugelis Vakaruose, kalbėdami apie šviesią demokratijos ateitį, „kliūčių nebuvimą supainiojo su išankstinių sąlygų kėlimu“. Tikėta, kad nuvertus komunistinę blogio imperiją, „liberali demokratija iššoks kaip skrebutis iš skrudintuvo“.

Šis liberalų optimizmas sutapo su triumfališkomis nuolaidžiavimo nuotaikomis. Vyravo prielaida, kad Rytai „pasivys“ laisvę ir gerovę, nes „Vakarai“ jau išaiškino teisingą veikimo būdą ir dabar visi tiesiog turėtų sekti jų pavyzdžiu. Holmesas ir Krastevas abejoja, kad tokio pobūdžio „kopijuojantis“ liberalizmas buvo savaime žeminantis. Tačiau net geriausių ketinimų turintys Vakarų patarėjai nesugebėjo nuslėpti savo pranašumo prieš tuos, iš kurių tikėjosi stropaus mėgdžiojimo. „Vakariečiai, – rašo Holmesas ir Krastevas, – postkomunistines šalis galiausiai aplankė taip, kaip turistai lanko primatus zoologijos sode. Jie visur žavėjosi tiktai tuo, ko čia trūko: metaforiškai tariant, kad neturima jokių „priešingų nykščių“ (opposable thumbs), netaikomas teisinės valstybės principas.“

Eurozine į šią aplinką atėjo su Europos dehierarchizacijos idėja – tai abi puses praturtinančio pliuralizmo ir kosmopolitizmo atkūrimas; daugiapoliškumas ir atvirumas vienų kitiems kaip būdas panaikinti Rytų ir Vakarų disbalansą; intelektualinė integracija kaip priešnuodis triumfališkam nuolaidžiavimui.

Iš dalies tai galėjo būti tokia nostalgija, kokia dvelkia iš Stefano Zweigo memuarų „Vakarykštė diena“. Laikotarpį iki Pirmojo pasaulinio karo rašytojas prisimena kaip nekaltybės amžių, kai buvo galima keliauti be paso. „Tie, kurie pažinojo individualios laisvės pasaulį, patyrė ir gali paliudyti, kad Europa kadaise be rūpesčių mėgavosi kaleidoskopiniu jo spalvų žaismu“, – rašė Zweigas. Šią Habsburgų imperijos nostalgiją, pliuralizmo ilgesį Milanas Kundera priminė savo 1984 m. esė „Pagrobti Vakarai, arba Vidurio Europos tragedija“. Anot jo, Vidurio Europa „troško būti kondensuota visos Europos versija su kultūrine jos įvairove – tai maža arkieuropietiška Europa, sumažintas žemyno modelis, sudarytas iš tautų ir suvokiamas pagal vieną taisyklę: didžiausia įvairovė mažiausioje erdvėje“.

Šaltojo karo pabaiga sužadino jausmą, kad galima grįžti prie kosmopolitizmo turinio dabar jau postimperialistiniu pavidalu. Man tai buvo Eurozine etosas: postimperialistinis kosmopolitizmas, nešališkas pliuralizmas. O priemonė tam užtikrinti yra vertimas, reiškiantis aktyvizmą.

Pasienio argumentas

Kas yra vertimas? Ukrainiečių vertėjas ir psichoanalitikas Jurko Prochasko viename interviu, duotame vokiečių kalba, pasakė: „Viskas yra vertimas“ (Alles ist Übertragung). Vokiška sąvoka yra platesnė negu angliškas žodis translation [arba lietuviškas „vertimas“ – red.], nes ji apima viską, kas gali būti perteikta, perduota, apie ką komunikuojama. Šiuo atžvilgiu visas žmonių bendravimas yra vertimas.

Vertimas reiškia Kito esmės perteikimą, tam tikru atžvilgiu primena „dybuką“ (piktąją dvasią). Būna akimirkų, kai jis tampa atostogomis nuo savęs, atokvėpiu, kuris kartu praplečia ir „vertėjo“ balso galimybes. Kaip radikalus empatijos aktas, vertimas man, idėjų istorikei, yra natūralus darbo tęsinys – stengiuosi rašyti taip, kad skaitytojai galėtų vaizduotės šuoliu pasiekti laikus ir vietas, kuriose niekada nebuvo, prisiliesti prie gyvenimo žmonių, kokiais jie patys nėra. Ar galima išversti patirtį? Istorijos rašymas – tai veržlus tikėjimo, kad patirtis tam tikru atžvilgiu gali būti išversta, proveržis, net jei vertimas niekada nebus iki galo baigtas.

Esė „Sienų argumentas ar priežastis sienoms?“, pasakytoje 2003 m. Belgrade vykusiame Europos kultūros žurnalų 16-ajame susitikime, germanistas, vertėjas António Sousa Ribeiro teigė: „Bet kurią situaciją, kai bandoma prasmingai susieti skirtumus, galima vadinti vertimu. Šiuo požiūriu skirtingos kalbos, skirtingos kultūros, skirtingi politiniai kontekstai gali būti siejami taip, kad būtų užtikrintas abipusis suprantamumas, neaukojant skirtumų dėl aklos asimiliacijos.“

Sousa Ribeiro remiasi Michailo Bachtino idėja, kad kultūra atsiranda pasienyje: „Kultūros srityje nėra vidinės teritorijos – ji visa yra pasienyje, sienos eina visur, per kiekvieną jos komponentą… Bet koks kultūrinis veiksmas iš esmės vyksta pasienyje“.

Sienos gali skaldyti ir atskirti. Jos gali būti naudojamos savasčiai apibrėžti, priešpriešinant save tam, kas nesame. Jas galima pasitelkti, akcentuojant išskirtinumą. Tačiau jos taip pat yra susidūrimų erdvės. Tai vietos tarp sienų. Sousa Ribeiro apibūdina vertimą kaip trečiąją erdvę, sąlyčio tašką tarp to paties ir Kito.

Sienos yra dramų vieta. Galvoju apie daugybę susitikimų, kurie formavo idėjų istoriją: kai Marxas susitiko su Engelsu, kai Romanas Jakobsonas susitiko su Claude’u Lévi-Straussu, kai Václavas Havelas susitiko su Adamu Michniku. Šis susitikimas įvyko ant Śnieżka / Sněžka kalno viršūnės Lenkijos ir Čekoslovakijos pasienyje. Pokalbis ant šito kalno tapo impulsu Havelui parašyti esė „Bejėgių galia“ – tai bene svarbiausias disidentų literatūros tekstas nuo 1968 iki 1989 m.

Sienos ir avangardas

Mano susidomėjimas sienomis susijęs su dėmesiu avangardui – pirmąją savo knygą parašiau apie lenkų poetus futuristus. Radikalus avangardo kosmopolitizmas tarpukariu pasireiškė agresyvaus internacionalizmo pavidalu. Imperijos žlugo, nebebuvo įmanoma keliauti be paso. Pripažinta, kad nacionalinės sienos jau egzistuoja, savavališkai jas kirsti dabar reikėjo jėga, atliekant nusižengimą.

Avangardo poetai nacionalines sienas atmetė, maištaudami prieš viską, kas drįsta juos apriboti ar suvaržyti. Vienas iš mano archyvinių atradimų buvo Maskvos literatūros archyve saugoma Aleksandro Wato, Anatolio Sterno ir Bruno Jasieńskio, tuo metu visi buvo maždaug dvidešimties, depeša Vladimirui Majakovskiui, parašyta 1921 m. Laiškas pradedamas žodžiais „lenkų futuristai, užmegzdami ryšius su visų šalių futuristais, siunčia broliškus sveikinimus Rusijos futuristams“, toliau prašoma paaukoti „pirmajam dideliam tarptautiniam žurnalui-laikraščiui, kuris skirtas universaliai futuristų poezijai visomis kalbomis“.1

Avangardas įžūliai troško peržengti ribas. Jidiš avangardistas Peretzas Markišas 1919 m. rašė: „Nežinau, ar esu namie, / Ar svetur – jaučiuosi niekieno, / Savo paties šeimininkas, / Be pradžios ir be pabaigos.“ Poetai tikėjo kalbos materialumu – mintis, kad žodį galima atskirti nuo to, ką jis reprezentuoja, teikė svaiginantį išsilaisvinimą. Iš literatūros kaip reprezentacijos jie pasinėrė į literatūrą kaip transformaciją. Pasak Aleksandro Wato, „džiugino fundamentali griūtis (collapse), nes dabar atsirado vietos viskam, viskas tapo įmanoma… Matote, tas šūkis, žodžių išlaisvinimo idėja, kad žodžiai yra daiktai ir su jais galima daryti, ką nori, buvo didžiulė literatūros revoliucija.“

Ukrainiečių poetas futuristas Mychailas Semenko rašė: „Jaučiuosi beribis“ (Я почуваю себе без меж). Semenko buvo ukrainiečių avangardo grupės, pasivadinusios „panfuturistais“, lyderis. Jie kūrė manifestus ne tik ukrainiečių, bet ir prancūzų, anglų, vokiečių kalbomis, leido trikalbį žurnalą – rusų, ukrainiečių ir jidiš kalbomis. Jie integravo esperanto kalbą. „Turime eiti universalių kūrybinių tikslų keliu, kad nevirtume savo sultyse, – pareiškė Semenko. – Turime atsikratyti provincializmo.“ Straipsnį pavadino „Apmąstymai apie tai, kodėl ukrainiečių nacionalizmas kenkia ukrainiečių kultūrai, arba Kodėl internacionalizmas yra naudingas“.

Avangardo maištas buvo beribiškumo utopija. Poetai, apimti laisvo kritimo jaudulio, šoko tiesiai į bedugnę. Trumpai tariant, viskas baigėsi labai, labai blogai jiems visiems.

Vertimas ir susidūrimas

Dabar norėčiau aptarti skirtumą tarp ribų ištrynimo ir sienų kirtimo. Ką reiškia ištrinti ribas? Apsistoti prie sienos? Peržengti sieną? Sienų kirtimas yra aktyvus veiksmas. Jis toks pat aktyvus kaip ir vertimas. Dažniausiai atliekamas sąmoningai. Visada žinome, kada kertame sieną.

Vertimas reiškia susidūrimą su Kitu, esančiu anapus sienos. Emmanuelis Levinas domėjosi Kito (l‘Autre) idėja. Jis norėjo pamatinį epistemologijos ir etikos tašką nuo santykio tarp subjektų ir objektų perkelti prie vienų subjektų santykio su kitais subjektais, vadindamas tai akis į akį. Levinui susitikimas su Kitu reiškė susidūrimą su radikaliu kitoniškumu. Kitas yra kitoje sienos, kuri niekada neišnyks, pusėje. Vartojant Hegeliui patikusį žodį anapusybė (jenseits), kitoje pusėje esantis Kitas yra visiškai transcendentinis.

Kitas, pasak Levino, reiškia ir tą, kuris visiškai laisvas. „Aš neturiu jam jokios galios (je ne peux pouvoir).“ Kitas niekada negali būti absorbuotas ir asimiliuotas į visumą su Aš. Nėra jokios galimybės pasiekti sintezę. Kitas lieka anapus ir vilioja iš ten. Levino teigimu, mus valdo būtent šio radikalaus kitoniškumo troškimas. Tai santykis, kurio pozityvumą lemia atstumas, atskirtis, alkis to, ko neturime.

Kitas ne tik gundo, bet ir verčia prisiimti atsakomybę. Levinas rašo: „Kitas išplėšia mane iš mano hipostazės, iš čia, iš būties šerdies arba pasaulio centro, kur save pozicionuoju, jausdamasis privilegijuotas ir šiuo atžvilgiu pirmapradis… Matau save iš Kito požiūrio taško, atsiveriu Kitam, turiu jam atsiskaityti.“

Levino pasekėjas Józefas Tischneris, lenkų katalikų teologas, klausė, kokia patirtis lemia, kad mūsų gyvenimą reguliuoja gėris ar blogis, džiaugsmas ar neviltis. Pasak jo, tai įvyksta, kai susiduriame su Kitu. „Susitikimas yra kai kas daugiau nei įprastas „kontaktas“ su kitu žmogumi, kito matymas ar girdėjimas. Susitikimas yra įvykis, pradedantis dramą, kurios eigos neįmanoma numatyti“, – svarstė Tischneris.

Manau, visa žmogiškoji drama yra susidūrimas, o visa žmogiškoji komunikacija – vertimas.

Susidūrimo drama

Dabar papasakosiu šiek tiek painią istoriją, kur svarbų vaidmenį atliko Tischneris. Ji prasidėjo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, kai Edmundas Husserlis, dėstydamas Getingene, subūrė aplink save fenomenologijos studentus. Viena iš jų buvo Edith Stein, vokiečių žydė, priklausiusi ortodoksų šeimai Prūsijos Breslau. Praradusi tikėjimą Dievu, Stein tikėjosi rasti tiesą, gilindamasi į grynąją filosofiją. Kitas jaunas filosofas buvo lenkas Romanas Ingardenas, kuris, nusivylęs studijomis Austrijos Lemberge, irgi pasitelkė grynąją filosofiją, siekdamas tiesos.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Stein pademonstravo fanatišką vokiečių patriotizmą – tapusi savanore slaugytoja, buvo išsiųsta dirbti į ligoninę Moravijoje. Savo ruožtu Ingardenas bandė prisijungti prie Józefo Piłsudskio lenkų legionų ir kovoti už nepriklausomą Lenkiją, tačiau jo nepriėmė dėl nesveikos širdies. Stein, grįžusi namo atostogų, laukdama, kol bus vėl pašaukta, nuvyko į Freiburgo universitetą, kur Filosofijos katedrai vadovavo Husserlis. Ten Editha parašė disertaciją apie empatijos problemą (Einfühlung). Kadangi Ingardenui nebuvo suteikta galimybė kovoti už Lenkiją, jis irgi atvyko į Freiburgą tęsti studijų. Abu su Stein buvo vieninteliai pirmosios Husserlio grupės Getingene studentai, nes daugelis kitų kovojo už Vokietiją.

Ingardenas ir Stein tapo artimi. Ji Romaną įsimylėjo. Ingardenas, kurio gimtoji kalba buvo lenkų, kūrinius vokiškai galėjo publikuoti tiktai stropiai suredaguotus Edithos. Nors Stein nerimavo dėl jo jausmų jai, bet mylimojo prastas vokiečių kalbos žinias vertino atlaidžiai. Bandė taisyti padėtį, taikydama savąją empatijos metodiką, net studijavo lenkų kalbą, bet vis tiek negalėjo suprasti jo lenkiškumo, kuris atrodė menkesnis už jos pačios vokiškumą.

Kai 1918 m. rudenį tapo aišku, kad Vokietija pralaimės karą, Stein jautėsi sugniuždyta. Išvyko į Breslau pas savo motiną, kviesdama Ingardeną praleisti Kalėdas pas ją. Tačiau grįžusi namo pamatė, kad Silezijos Breslau vokiečiai įnirtingai pykstasi su lenkais. Stein neabejojo, kad Silezija turi priklausyti Vokietijai, todėl nebekvietė Ingardeno paviešėti jos namuose, be to, bijojo, kad negalės jo apsaugoti nuo neapykantos lenkams Breslau [dabar Vroclavas, – red.] mieste.

Ingardenas į jos atsiprašymo laišką neatsakė. Stein jam vis rašė, laiškai darėsi kaskart desperatiškesni. Galiausiai 1919 m. rugsėjį jis atsiuntė jai laišką, kuriame pranešė, kad vedė lenkę. Stein tą pačią dieną atsakė, prašydama sudeginti visus jos laiškus ir pamiršti viską, kas tarp jų buvo.

Po kurio laiko Stein atsivertė į katalikybę. Naciams atėjus į valdžią, užsidarė karmelitų vienuolyne. Po daugelio metų pakvietė Ingardeną į savo šventę (Einkleidungsfest), per kurią davė įžadus ir gavo vienuolės šydą. Romanas atvykti atsisakė. Vėliau ji nusiuntė jam tos ceremonijos nuotrauką, kad „pamatytų, kaip atrodo ji – Kristaus nuotaka“.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vienuolės išsiuntė Stein į vienuolyną kitapus sienos, į Nyderlandus, tikėjosi, kad ten ji bus saugi. Tačiau 1942 m. Editą suėmė gestapas. Ji nužudyta Aušvice.

Ingardeno magistrantas Tischneris rašė disertaciją apie Husserlį. Kitas Józefo mokytojas buvo tuometis Krokuvos arkivyskupas Karolis Wojtyła. Su jais abiem Ingardenas kalbėdavosi apie Edithos Stein kūrybą, pasakojo, kad ji, prieš atsigręždama į Tomo Akviniečio filosofiją, buvo fenomenologė. Vėlyvuosius veikalus parašė vienuolyne, remdamasi tomizmu, tačiau neatsisakė fenomenologijos.

Wojtyła, kuris tomizmą irgi sintetino su fenomenologija, buvo suintriguotas. Ingardenas vienintelis Lenkijoje asmeniškai pažinojo Stein. Be to, niekas nebuvo skaitęs jos kūrinių, nes visoje šalyje turėtas vos vienas Stein disertacijos egzempliorius. Wojtyła paklausė, ar Ingardenas nesurengtų privataus seminaro apie Stein. Romanas sutiko. Wojtyłą sužavėjo tiek Edithos filosofija, tiek asmeninė istorija. Praėjus maždaug ketvirčiui amžiaus po jos mirties Aušvice, lenkų kunigas, galima sakyti, įsimylėjo žydų filosofę, tapusią katalikų vienuole. Maždaug po dešimtmečio nuo tada, kai Ingardenas papasakojo apie ją Wojtyłai, tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi II, jis paskelbė Edithą Stein 1987 m. palaimintąja, o 1998 m. – šventąja. Tam tikru atžvilgiu tai buvo paguodos prizas, kad Ingardenas ją paliko ir vedė kitą.

Skaidrumas ir distopija

Susidūrimo dramos iliustruoja Tischnerio mintį apie patirties vaidmenį. Dabar norėčiau grįžti prie svarstymų apie sienas. Atvirumas susidūrimo dramai reiškia skirtumų išsaugojimą, sąveiką su ribomis, angažavimąsi pasieniui. Avangardo poetų aspiracijos dėl beribiškumo buvo visiška utopija. Kaip ir dauguma utopinių siekių, tai turėjo distopinę potekstę. Skaidrumas – utopijos ir distopijos dialektika.

Distopijų netrūksta ir dabarties pasaulyje. Pradėsiu nuo anglų kalbos, kuri dėl savo hegemonijos yra ir privilegijuota, ir skurdinama. Amerikos vienkalbystė yra ne tik lingvistinis brokas, bet ir vaizduotės trūkumas. Kai užaugi kaitaliodamas kodą tarp dviejų kalbų, teoriškai gali įsivaizduoti, kad įvaldai ir trečią, ir ketvirtą. Tačiau, jei tavo pasaulis pasitenkina tik viena kalba, antroji yra neįsivaizduojama. Jaučiu, kad daugumai amerikiečių tai, kas vyksta anapus sienos, kur kalbama kitomis kalbomis, atrodo visiškai nerealistiška.

 Sousa Ribeiro minėtoje 2003 m. esė rašė: „Hegemoninės globalizacijos galimas apibrėžimas yra globalizacija be vertimo, prilygstanti procesui, kuriuo hegemoninė šalis savo lokalizmus diegia universalumo ar globalumo pavidalu.“ Anglų kalbos hegemonijos problemas aš irgi matau kaip globalizaciją be vertimo – tai pervertinimas, suplokštėjimas, pablogėjimas, nuosmukis iki dirbtinės anglų kalbos.

Dirbtinis intelektas diegia skaidrumo iliuziją, nes viskas vyksta akimirksniu. Bijau, prarandamas vertimo kaip veiklos supratimas. Nerimauju, kad noras panaikinti ribas tarp kalbų turi kažką bendro su idėja ištrinti ribas tarp realybės ir nerealumo, tarp to, kas žmogiška ir nežmogiška.

Neseniai girdėjau Marko Zuckerbergo įrašą, kuriame jis aiškina, kad vidutiniškai žmogus turi vos tris draugus, nors reikėtų maždaug 15-os. Todėl vienišiams siūlo pokalbių robotus – dirbtinio intelekto sugeneruotus draugus, kurie atstos trūkstamus 12 realių asmenų. Šis pasiūlymas anaiptol nėra pokštas.

Recenzijoje apie Peterio Pomerancevo knygą „Niekas nėra tiesa ir viskas įmanoma“ (2014), kurioje aptariamas Rusijoje suklestėjęs postmodernistinis neofašizmas, tokį posttiesos pasaulį Jurko Prochasko apibūdino taip: „Tai įvyksta tada, kai iš savo kūrėjų, juodųjų demiurgų, kaukolių išnyra ir į skirtingas proto ir žiniasklaidos arenas drąsiai įžengia narcisistinis, megalomaniškas, arogantiškas įsitikinimas savo paties manipuliatyvaus intelekto masiniu, beribiu pranašumu prieš tam tikrą plastišką, lanksčią realybės substanciją… Tai be galo išsiplėtusi, labai specifinė tam tikros realybės kūrėjų megalomanija. Praradę tikrovės pojūtį, jie yra įsitikinę, kad bet kurią socialinę ar diskursyvią realybę galima savo nuožiūra perkonstruoti, transformuoti, įdiegti arba atmesti, pakeisti kita.“

Prochasko tiesą apibūdina kaip ribą. Kai nėra tokio dalyko kaip empirinė realybė, pasaulis praranda ribas, o atsisakymas tiesą pripažinti kaip ribą, pabrėžia jis, „niekada nesibaigia gerai“.2

Mirtis irgi yra riba. Dabar gyvename pasaulyje, kurį valdo oligarchai, netikintys mirtimi. Putinas neseniai buvo užkluptas karštąja linija besikalbantis su Xi Jinpingu, kad pasitelkus mokslą, netrukus bus įmanoma pasiekti nemirtingumo. Tai nėra tik vieno tirono fantazija. Peteris Thielis, piktasis genijus, J. D. Vance’o bent jau finansinis įkvėpėjas, yra apsėstas Antikristo. Jau pasirūpino, kad jo kūnas būtų kriogeniškai išsaugotas, kol sulauks prisikėlimo. Elonas Muskas mano, kad gyvenimas Žemėje apskritai yra tik simuliacija, ir planuoja išskristi į Marsą.

Pamenu keistą incidentą, prieš kelerius metus įvykusį Festschrift konferencijoje, skirtoje vienam iš mano buvusių magistrantūros vadovų, puikiam filologui, Heideggerio ekspertui Hansui Ulrichui Gumbrechtui. Vykstant diskusijai apie Heideggerio idėją buvimas iki mirties (Sein zum Tode) iš jo knygos „Būtis ir laikas“, vienas iš dabartinių Gumbrechto studentų, Stanfordo universiteto bakalauras, pasirinkęs dvigubą – informatikos ir humanitarinių mokslų – specializaciją, pareiškė: „Žinote, nesuprantu visos šios diskusijos. Aš gyvenu Silicio slėnyje ir asmeniškai nemanau, kad kada nors mirsiu. Mirtis yra tik dar viena problema, kuriai ieškome technologinio sprendimo.“ Tai nebuvo vien pašmaikštavimas. Kaip ir Zuckerbergas, jis kalbėjo visiškai rimtai.

Pradėjau žaisti su šia mintimi – paradoksalu, bet būtent mirties neigimas yra nihilistinė nuostata. Egzistuoja kažkoks ryšys tarp posttiesos, mirties neigimo ir dirbtinės kalbos, siekiančios ištrinti visas ribas. Pamenu, kalbėjausi su IT ekspertu, kuris bandė man paaiškinti kriptovaliutų fenomeną. Nuostabiausia tai, kad jos veikia be trinties, sakė jis. Virtualumas veikia be trinties! Tačiau vertimas neturėtų būti be trinties. Jis turėtų priminti esminius skirtumus. Turėtume žaisti tuo susidūrimu su skirtumais, atskirdami vieną balsą nuo kito, mėgaudamiesi polifonija. Vertimas turėtų būti ne sienų griovimas, bet kūrybingas tiltų tiesimas. Vengti įtampos, atmetant tiek imperialistinę hegemoniją, tiek nacionalistinį išskirtinumą, kurti įtraukumą, kuris nemaskuotų, bet ir nefetišizuotų kitoniškumo, turėtų būti svarbiausia vertimo veiklos dalis. Trintis čia yra esminė.

Vertimas turėtų išsaugoti tą elementą, kurį rusų formalistas Viktoras Šklovskis pavadino „defamiliarizacija“ arba atsitolinimu (otstranenije). Toks poetinis rašymas dezorientuoja ir leidžia daug ką pamatyti naujai. Kalbama šiek tiek neįprastai, keistokai, o tas keistumas išmuša iš įprastų vėžių, lunatiškai slankiojant gyvenimo keliais.

Vertimas turi veikti erdvėje tarp skaidrumo ir neskaidrumo. Jei viskas neskaidru, vertimas neįmanomas. Jei viskas absoliučiai skaidru, atsiduriame totalitarinėje distopijoje. Analogija būtų ta, kaip Sartre’as atmetė ir Freudo idėją apie pasąmonės neskaidrumą, ir Husserlio idėją apie transcendentinį ego skaidrumą. Sartre’as pareiškė: ne, sąmonė nėra nei neskaidri, nei skaidri. Sąmonė yra permatoma. Būtent ši tarpinė erdvė, kur niekas nėra nei visiškai aišku, nei visiškai sudrumsta, yra vertimo zona.

Ribinė situacija

Norėčiau baigti paskutiniu Husserlio mokiniu, čekų filosofu Janu Patočka ir jo „negatyviu platonizmu“. Patočka nagrinėjo Platono chorismos idėją – atotrūkį tarp realybės ir idealo. Patočkos pozicija buvo ta, kad pati chorismos yra laisvės erdvė. Atotrūkis atsiranda ten, kur dedamos pastangos netampa apsėdimu, kur ieškojimai niekada nebūna baigti. Tai atsakomybės ir laisvės erdvė.

Vertimas man asocijuojasi su negatyviuoju platonizmu – potraukiu Kitam, vengiant apsėdimo, nenorint užgožti viso atstumo, su viltimi pasiekti intymumo, nors jis visada invazinis, rizikingas, ir su galimybe būti nesuprastam, nes tai bet kokio bandymo suprasti dalis.

Šie nesusipratimai ir neteisingi vertimai tam tikrais atžvilgiais yra tokie pat kūrybingi ir produktyvūs, kaip ir bet kas, siekiantis skaidrumo. Galima teigti, kad visas prancūzų egzistencializmas yra pagrįstas neteisingu Heideggerio Dasein (egzistencija) vertimu kaip realité–humaine, įgaunančiu dekartišką posūkį, nors pats Heideggeris niekada to nesiekė. Tačiau tas „neteisingumas“ nepaneigia prancūzų egzistencializmo ir visko, ką jis įkvėpė.

2020 m. per vieno didžiausių Amerikos pilietinių teisių aktyvistų Johno Lewiso laidotuves devyniasdešimt vienerių metų afroamerikietis, metodistų pastorius Jamesas M. Lawsonas perskaitė Czesławo Miłoszo eilėraštį „Prasmė“ (Sens). Pristatydamas kūrinį, neteisingai ištarė Miłoszo vardą. Man patiko ta akimirka, nes ji atskleidė Lawsono norą perteikti kažką iš labai skirtingo pasaulio krašto, iš labai skirtingos tradicijos, nesusijusios su jo paties patirtimi, bet jam vis tiek svarbia. Jis rado tame eilėraštyje dalykų, kurių galbūt neįžvelgtų originalo skaitytojai lenkai, bet kurie ne mažiau prasmingi. Ir jis pasisėmė to iš vertimo. 

Karlas Jaspersas vertimą apibūdintų kaip „ribinę situaciją“ (Grenzsituation), verčiančią užduoti klausimus, į kuriuos neturime atsakymų. Jaspersui ir kitiems ši situacija yra epistemologiškai privilegijuota. Pasak mano mėgstamiausio filosofo Levo Šestovo, būtent ribinė situacija, kur nepakanka vien proto, verčia veržtis tolyn ir gilyn.

Ribinės situacijos idėją aptariau su savo draugais filosofais Kyjive Volodymyru Jermelenka ir Tetyana Ogarkova, kurie ukrainiečių kalba ką tik išleido knygą „Gyvenimas ant ribos“ (Життя на межі). Jie pateikia labai stiprų argumentą, kurį patys įkūnija, kad būtent ši riba, ši siena, kur viskas pavojinga ir viskam gresia pavojus, tampa jiems mąstymo šaltiniu.