Šuo, kuris nesulojo: beišnykstantis pilietis

Tapatybės politika JAV ir ko iš jos galėtų pasimokyti Europa

12 April 2018
Read in:

Tokiems kaip aš, augusiems Šaltojo karo metais, buvo tvirtai įskiepyta mintis, kad didžiausia grėsmė liberaliajai demokratijai yra išorės priešai. Per Antrąjį pasaulinį karą tai buvo fašistai, po jo iššūkį demokratinėms valstybėms atvirai metė Sovietų Sąjunga, Kinija ir šalys, atsidūrusios jų įtakos zonose.

Šią mintį papildė kita, ne tokia tiesmukiška – buvome įsitikinę, kad tada, kai nugalėsime išorės priešus, liberalioji konstitucinė demokratija galės klestėti netrukdoma, demokratinė tvarka prigis ir kitose šalyse. Šį įsitikinimądiktavo ne arogancija, jį lėmė konkreti istorinė patirtis. Manajai kartai neteko savo kailiu patirti to, su kuo susidūrė visi liberalai nuo XIX a. iki pat Veimaro respublikos, – kad liberalioji demokratija yra be galo trapi valdymo sistema, kuriai nuolat kelia grėsmę priešininkai šalies viduje, tiek dešiniosios, tiek kairiosios jėgos.

Kodėl? Tam tikru atžvilgiu todėl, kad liberaliosios demokratijos ambicija iš tikrųjų labai kukli. Ji siūlo būdą, kaip teisėtai vykdyti politiką, bet nedalija pažadų, kad iš pagrindų pakeis žmogiškąją egzistenciją ar bent jau visuomenę, o jos kokybė priklauso nuo piliečių gebėjimo įgyvendinti savivaldą. Liberalioji demokratija privalo remtis individais, kuriems labiausiai rūpi – o tai natūralu – jie patys, jų šeima, gal dar religinės arba etninės grupės, kuriai priklauso, interesai. Šiuos individus reikia paversti piliečiais, kuriems rūpėtų bendruomeninis interesas, kartais net nustelbiantis visus kitus. Manajai kartai neteko susidurti su sena tiesa, kad demokratiškais piliečiais negimstama, kad juos reikia išugdyti – kiekvienai kartai tokią savivoką įdiegti iš naujo.

Ar mums sekasi tai daryti? Nemanau. Esu įsitikinęs, kad daugybė iššūkių, su kuriais šiandien susiduria demokratija, kyla dėl to, kad nebemokame ar nebenorime ugdyti piliečių ir suteikti jiems balso. Pakalbėkime apie tris konkrečius nūdienos iššūkius.

Pirmasis yra neoliberalizmas, politinę vaizduotę jau nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio užvaldžiusi ideologija, kuri remiasi keturiais pagrindiniais principais: (1) esame absoliučiai laisvi individai, nesaistomi jokių prigimtinių ar istorinių įsipareigojimų vieni kitiems, tarsi atviroje erdvėje sklendžiančios elementariosios dalelės; (2) svarbiausias ir viską nustelbiantis mūsų rūpestis turėtų būti ekonominė gerovė; (3) rinkos – tarp jų ir darbo rinka – turėtų būti kuo mažiau suvaržytos, nes tik jos gali tą gerovę užtikrinti; (4) nūdienos globalizuotoje ekonomikoje, siekiant užtikrinti rinkų laisvę, reikia kuo daugiau galių suteikti technokratams, atitinkamai mažiau – nepriklausomoms įstatymų leidžiamosioms institucijoms bei jas renkantiems piliečiams. Nei vienas iš keturių principų nė žodeliu neužsimena apie pilietiškumą, net ima jį naikinti, vos tik yra įgyvendinami.

Antrą iššūkį liberaliajai demokratijai meta populizmas. Vakarų pasaulyje jau senokai brendo reakcija į neoliberaliomis dogmomis paremtą ekonominę politiką. Vis daugiau tiek europiečių, tiek amerikiečių ima jaustis taip, lyg iš jų būtų atimtas balsas, kai sprendžiamas jų pačių likimas. Bet pastaruoju metu reakcija į neoliberaliąją politiką ima įgauti toli gražu ne liberalią, ne demokratinę formą. Rinkėjus vis labiau traukia populistinės partijos, kurios kreipiasi į juos ne kaip į piliečius, o tiesiog kaip į žmones: das Volk, le peuple, il popolo. Tačiau šie kreipiniai skamba ne iš tų politinių lyderių, kurie mąsto atsakingai, lūpų, juos tariantieji visai nenusiteikę bendrauti su kritiškai mąstančiais individais. Ne, tai rėksmingų demagogų balsai, į kuriuos lygiai taip pat rėksmingai atsišaukia įaudrinta minia. Abiejų pusių skelbiama žinia yra labai paprasta – jos nori „susigrąžinti savo šalį“. Tai reiškia, kad vienos gyventojų dalies reikalavimai, įkvėpti emocijų, turėtų būti suvokiami kaip įsakymas visoms kitoms.

Šie du iššūkiai – neoliberalizmas ir populizmas – žinomi nuo senų laikų, tačiau yra dar ir trečias. Jį vadinsiu tapatybės politika.

Sakydamas „tapatybės politika“, turiu omenyje politiką, suvokiamą ir praktikuojamą, akcentuojant grupinę arba asmeninę tapatybę, o ne individo kaip piliečio statusą. Manoma, kad visi politiniai klausimai ar problemos turi būti sprendžiamos, žvelgiant, pasak amerikiečių, per tapatybės prizmę. Pagal radikaliausią tokios politikos versiją, apeliuoti į rinkėjus kaip į piliečius reikštų vieną socialinę grupę supriešinti su kitomis. Besaikis tapatybės akcentavimas jau darosi pražūtingas Amerikos politikai. Tarp kairiųjų jis sukėlė tikrą moralinę paniką dėl rasinės, lytinės ir seksualinės tapatybės, iškreipė tradicinę kairiųjų programą, sutrukdė jiems tapti vienijančia jėga nacionalinės politikos lygmenyje. O dešinieji sumaniai pasipelnė iš kaimiškosios ir priemiesčių Amerikos reakcijos į vadinamąjį politinį korektiškumą, kuris neatsižvelgia nei į juos, nei į dalykus, pagrįstai keliančius jiems nerimą.

Donaldo Trumpo pergalę, be abejo, lėmė daugybė įvairių veiksnių. Tačiau vienas reikšmingiausių, mano galva, buvo tai, kad liberalioji kairė nesugebėjo pasiūlyti savos vizijos, kokia turėtų būti Amerikos ateitis, nepateikė patrauklios alternatyvos abstrakčiam ir demagogiškam Trumpo šūkiui „Padarykime Ameriką vėl didžią“. Kadaise Johnas F. Kennedy’s ragino kiekvieną amerikietį savęs paklausti, „ne ką tavo šalis gali nuveikti dėl tavęs, o ką tu gali nuveikti dėl savo šalies“. Ronaldas Reaganas kalbėjo apie „Amerikos rytą“ ir „švytintį miestą ant kalvos“. Tapatybės politika užčiaupė Amerikos kairiesiems burnas, pavertė juos nebyliais, praradusiais gebėjimą su savo šalies gyventojais kalbėtis kaip su piliečiais ir susivienyti bendros gerovės dėlei. Aplinkui jie mato tik individus ir grupes, paženklintas ypatinga ta patybe. Tai labai amerikietiška istorija, bet Europa, manyčiau, gali daug ko iš jos pasimokyti.

Jungtinės Valstijos visuomet buvo marga, imigrantams ir kitoniškumui atvira visuomenė, bet ne visada laikėsi tokios tapatybės politikos, kokia įsigalėjo mūsų laikais. Jokia paslaptis, kad XIX a. pabaigoje, kai vyko masinė europiečių migracija į Ameriką, naujieji imigrantai – Amerikos italai, vokiečiai ar lenkai – balsuodavo blokais, ypač didžiuosiuose miestuose. Ėmė dominuoti vadinamosios „politinės mašinos“ – tai asmens ar nedidelės autoritarinės grupelės vadovaujama partinė organizacija, pajėgi užsitikrinti pakankamai balsų, kad išlaikytų politinę ir administracinę miesto kontrolę. Bet imigrantų balsuotojų elgesys niekuo nesiskyrė nuo kitų interesų grupių. Jie nesiekė pabrėžti savo etninės tapatybės, užsitikrinti kokias nors ypatingas privilegijas ar išlygas. Lenkai balsuodavo už tai, kad atsirastų daugiau darbo vietų, italai – už parkų plėtrą, vokiečiai – už naujų mokyklų steigimą, o politikai stengėsi atliepti šių grupių poreikius, kad užsitikrintų jų balsus. Bet nacionalinės politikos lygmeniu Amerikos italai, vokiečiai ar lenkai ginčydavosi ir balsuodavo taip, kaip ir bet kurie kiti šalies piliečiai. O kai atėjo laikas kautis dviejų pasaulinių karų frontuose, jie kovojo ir žuvo kaip amerikiečiai. Tokia buvo jų tapatybė.

Situacija ėmė keistis XX a. 6-ajame dešimtmetyje, prasidėjus judėjimui už piliečių teises. Afroamerikiečių statusas buvo kitoks negu etninių imigrantų, priklausančių paprastoms interesų grupėms. Jie – dar visai neseniai buvę vergai – nesijautė esantys visaverčiai šalies piliečiai, kuriuos įstatymai gina lygiai taip, kaip kitus. Kai kuriose šalies vietose afroamerikiečiai neturėjo teisės balsuoti, šalies Pietuose mokyklos, kitos viešosios institucijos ir net teritorijos buvo segreguotos. Europiečių kilmės imigrantai galėjo ir buvo linkę savo etninę tapatybę nustumti į šalį, kad pritaptų prie baltosios protestantiškos Amerikos. Afroamerikiečiai atsikratyti savosios tapatybės negalėjo, net jei ir būtų norėję, todėl, vienydamiesi kovai už savo teises, buvo priversti pabrėžti būtent ją. Tačiau akcentuoti tapatybę afroamerikiečiams nebuvo tikslas savaime. Tai tik būdas gauti liberaliai demokratiškos valstybės pilietybę. Siekdami šio pagrindinio politinio tikslo, afroamerikiečiai davė baltajai Amerikai pilietiškumo pamoką.

Paskui situacija ėmė klostytis netikėta linkme. Tą lėmė daugybė priežasčių – Vietnamo tragedija, jos įkvėptų pacifistinių judėjimų radikalizacija, protesto kultūros, kurią vienas istorikas pavadino „narcisizmo kultūra“, sustiprėjimas. Bet svarbiausia priežastis ta, kad liberalioji kairė 8-ajame dešimtmetyje pradėjo skaidytis į skirtingas tapatybės grupes ir dar smulkesnius pogrupius, reikalavusius ne tik teisių, bet ir socialinio pripažinimo.

Nuo religinio nuosaikaus Pilietinių teisių judėjimo iš pradžių atsiskyrė juodaodžiai radikalai, ėmę propaguoti tam tikrą separatizmą ir didžiavimąsi savo rase, išreiškiamą šūkiu „Juoda yra gražu“. Nuo pacifistinio judėjimo atskilo feministės, nes jautėsi užgožtos, todėl pradėjo reikalauti, kad būtų užtikrintos lygios pilietinės teisės, be to, pripažintas jų, kaip moterų, skirtingumas. Kiek vėliau nuo feministinio judėjimo atsiskyrė juodaodės ir homoseksualės, nepatenkintos, kad jame dominuoja heteroseksualios baltosios moterys, ginančios savo vertybes ir interesus. Homoseksualūs vyrai būrėsi pagal tokį patį principą – iš pradžių reikalavo lygių teisių, vėliau – socialinio pripažinimo, dar vėliau įsivėlė į vidinius ginčus, ką reiškia būti tikru – „autentišku“ – gėjumi.

Kairiųjų, besiskaldančių į vis smulkesnes grupeles, istorija Vakaruose nieko nebestebina. Tačiau tai, kas JAV įvyko vėliau, buvo neįprasta. Ronaldo Reagano valdymo metais Amerikai atsigręžus į konservatizmą ir individualizmą, visa energija, kurios reikėjo kovoms už lygias teises ir socialinį pripažinimą, buvo išstumta iš politinės arenos ir susitelkė kolegijose, universitetuose. Ilgainiui jie tapo centrais, formuojančiais erzacinės tapatybės ir savęs įtvirtinimo politiką. Akademinė kairė, užuot mobilizavusi tam tikros tapatybės vienijamus žmones, ėmėsi politiniais veiksmais ginti jų teises, o tai jau piliečių darbas. Ir tada viskas pradėjo suktis vien apie tai, kaip nustatoma ir įtvirtinama asmeninė individo – baltojo ar juodaodžio, vyro ar moters, hetero ar homoseksualo – tapatybė. Narcisistiniais Reagano valdymo laikais dėmesio centre natūraliai atsidūrė savęs formavimas, kultivavimas ir įtvirtinimas. Kadaise buvęs politinis projektas virto psichologine drama, bet politinių pretenzijų neatsisakė.

Kodėl tai svarbu amerikietiškajai demokratijai? Todėl, kad universitetai iki šiol formuoja liberalųjį Amerikos elitą. Būtent čia jaunuoliai įsisąmonina arba ne, koks jų, kaip piliečių, vaidmuo tiek visuomenėje, tiek valstybėje. Būtent čia jie įsitraukia į politiką, jeigu, žinoma, nėra jai abejingi. Kadaise studentai, besidomintys politika, studijuodavo politikos istoriją ir politinę filosofiją, jiems tekdavo susidurti ir su marksizmo idėjomis. Marksistinė ideologija šalia galybės savo minusų turi vieną didelį privalumą – skatina, kad jai prijaučiantieji kritiškai analizuotų istoriją formuojančias giliąsias jėgas, tokias kaip klasė, karas ar kolonializmas, žvelgdami iš konkrečios savo pačių perspektyvos. Marksistai dažnai viską apversdavo aukštyn kojomis, kartais jiems vaidendavosi šmėklos, tačiau jie bent jau gilinosi į kontekstą.

Šiandien Amerikos studentai linkę rinktis akademinius dalykus, susijusius su asmenine jų tapatybe, kad ir kaip ji būtų suvokiama. Jiems peršama mintis, kad tai ir reiškia būti politiškai angažuotiems. Jaunuoliai analizuoja tam tikrų socialinių grupių, su kuriomis vienaip ar kitaip tapatinasi, kurioms jaučiasi artimi, literatūrą – juodaodžių, moterų, gėjų ir lesbiečių, postkolonijinius tekstus. Užuot studijavę politinių idėjų istoriją, jie gilinasi į rasinės ar lytinės tapatybės teorijas, kurias stipriai paveikė mistinės prancūzų poststruktūralizmo doktrinos.

Jaunuoliai, įgiję tokį išsilavinimą, demokratinės politikos pagrindu laiko ne pilietiškumą, bet grupinę arba asmeninę tapatybę. Apeliavimas į naciją kaip visumą, jų manymu, yra ideologinė kaukė, maskuojanti vienos grupės dominavimą ir viršenybę prieš kitas. Diskurso apie politinius tikslus pagrindas jiems visada yra tapatybė, tad racionalus dialogas tarp jų ir asmenų, laikančių save piliečiais, virsta iliuzija. Jie nebejaučia jokių pilietinių įsipareigojimų, nes pripažįsta tik teises, kurias reikalauja ginti, akcentuodami tapatybę. Įprasta, rinkimais paremta politinė sistema, susijusi su ilgomis derybomis, kompromisais ir atidžiu įsiklausymu, pasak jų, yra nešvari. Jie nelinkę įsitraukti į partinę politinę veiklą, nenori daryti oficialios politinės karjeros. Jie politikuoja ekspresyviai, bet neįtikinamai.

Taigi noriu dar sykį pakartoti, kad stulbinančią ir gąsdinančią Trumpo populizmo sėkmę užtikrino ne vien nevykusi buvusiųjų politika, ne vien patraukli respublikonų taktika ar dešiniųjų propaganda. Ją didžia dalimi l liberaliosios kairės nesugebėjimas susitelkti, kad suformuluotų tokią Amerikos ateities viziją, kuri įkvėptų ir suartintų amerikiečius, nesvarbu, kokia jų tapatybė. Kaltas, be abejo, ir kairiųjų abejingumas pilietiškumo ugdymui savo pačių gretose. Šiuolaikinį populizmą įkvėpė ir skatina daugybė faktorių, tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad tam tikri faktoriai jau seniai išbraukti iš darbotvarkės.

Taigi su populizmu kovojantys europiečiai turėtų suklusti, kad šio to pasimokytų iš amerikiečių patirties. O pamoka būtų tokia – liberaliosios demokratijos neįmanoma nei sukurti, nei išsaugoti, jei neugdomas ir nepuoselėjamas pilietiškumas. Tai ypač akivaizdu nūdienos Rytų Europoje, kur daugelis šalių formaliai yra demokratinės valstybės, bet demokratiškai mąstančių piliečių jose labai mažai arba net ir visai nėra. Tose šalyse po 1989-ųjų vežimas (valstybės formavimas) buvo pastatytas prieš arklį (piliečių ugdymą). Manyta, kad susikūrus ir pradėjus veikti atitinkamoms institucijoms, buvusių komunistinių valstybių subjektai automatiškai pavirs demokratinių valstybių piliečiais, kurie norės ir gebės tvarkytis demokratiškai. Tačiau toks mechanizmas sukūrė tik turtingesnius nei anksčiau vartotojus, kurių dauguma valstybės valdymo reikalus yra linkę perleisti oligarchams arba reakcionieriams, neseniai prabilusiems apie tautinę tapatybę. Tą patį galima pasakyti ir apie Vakarų europiečius, susižavėjusius populizmu. Senasis žemynas jau senokai pamiršo meną ugdyti piliečius, o akivaizdžiausia to išraiška – daugybės žmonių neigiamas požiūris į Europos Sąjungą.

…Conan Doyle’o pasakojime „Sidabrinės žvaigždės istorija“ nužudomas arklių išjodinėtojas. Šerlokas Holmsas viską išsiaiškina, prisiminęs, kad aukos šunys nė neamtelėjo, vadinasi, žudiką jie pažinojo. Pasak Holmso, tai „keistas nutikimas šuniui naktį“. Mes irgi tapome panašaus nutikimo stebėtojais, tik šis vyksta šiuolaikinėje politikoje – atslinkus populizmui, grasinančiam sugriauti demokratiją, dauguma piliečių nė neamtelėjo.

Published 12 April 2018

Original in English
Translation by Kristina Aurylaitė
First published in Transit 50 (in German), Eurozine (in English), Kulturos barai 1/2018 (in Lithuanian)

Contributed by Kulturos barai
© Mark Lilla / Transit / Eurozine / Kulturos barai

PDF / PRINT

recommended articles