Populizmo metas

“Šmėkla klaidžioja po pasaulį – populizmo šmėkla!” Kai Vidurio Europos tautos atgavo nepriklausomybę, iškilo pagrindinis klausimas: kiek iš jų pasuks komunizmo keliu? Tada buvęs aktualus, šiandien šis klausimas jau išėjęs iš mados. Jeigu naujų valstybių valdžios vyrai apskritai linkę laikytis kokios nors ideologijos, ji yra populistinio pobūdžio. Tokią išvadą Čita Ionescu ir Ernestas Gellneris padarė lygiai prieš keturiasdešimt metų. “Populizmas” turėjo išnykti palyginti ilgam laikotarpiui, kad vėliau sugrįžtų kaip pagrindinis globalios politikos žaidėjas. Šiandien, kaip, beje, ir tada, negali kilti nė menkiausios abejonės dėl populizmo svarbos. Tačiau dabar, kaip ir tada, vis dar niekas negali tiksliai apibrėžti, kas yra tasai populizmas. Ar egzistuoja koks nors konkretus fenomenas, kuriam tiktų ši konkreti sąvoka?

Pastaruosius penkiasdešimt metų “populizmo” terminas buvo vartojamas įvardyti vadinamiesiems “narodnikams” XIX amžiaus Rusijoje, vėliau tapo pagrindine sąvoka, apibūdinančia sunkiai apibrėžiamą Trečiojo pasaulio valstybių, kurias valdė charizmatiški lyderiai, politinių režimų pobūdį. “Populizmas” tapo mėgstamiausia sąvoka, taikoma Lotynų Amerikos politikai 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais. Tačiau tokia plati šios sąvokos vartosena iš esmės patvirtina Isaiah’os Berlino teiginį apie Pelenės sindromą – yra populizmo formos kurpaitė, bet nėra kojos, kuriai ji tiktų.

Pažvelgus, kas dabar vadinama “populizmu”, stebina tiesiog neįtikėtina politikų, kuriems taikoma ši sąvoka, įvairovė. Jeigu mėginsime išvesti bendrą vardiklį tarp kairuoliškos Chavezo “Bolivaro revoliucijos” ir dabartinės antikomunistinės Lenkijos vyriausybės ideologijos ir politikos, ar tai nebus ataka prieš sveiką protą? Ar nėra pernelyg keblu, kad populistiška vadinama ir Berlusconi’o vyriausybė, neseniai valdžiusi Italiją, ir dabartinis Irano režimas? Vis dėlto primygtinis kai kurių komentatorių ir politikos teoretikų teigimas, kad terminas “populizmas” galėtų būti vartojamas kaip bendras visų, nors ir labai skirtingų, politikos žaidėjų pavadinimas, nėra visiškai nepagrįstas. Tik tokia miglota, neaiškiai apibrėžta sąvoka kaip “populizmas” padeda suprasti ir paaiškinti radikalią politikos transformaciją, kuri dabar vyksta daugelyje pasaulio šalių. Miglotas ir neaiškiai apibrėžtas “populizmas” geriau už bet kurią tikslią ir plačiai vartojamą sąvoką leidžia apčiuopti nūdienos iššūkių liberaliajai demokratijai pobūdį. Tie iššūkiai nėra antidemokratiškų ir autoritarinių alternatyvų padarinys, jie kyla iš pavojingų mutacijų pačios liberaliosios demokratijos viduje.

Akivaizdu, kad naujasis populizmas nevadintinas nei ideologija, nei agrariniu radikalizmu, kokia buvo pirminė šios sąvokos reikšmė. “Populizmas” pernelyg nekoncentruotas ir eklektiškas, kad galėtų lygiuotis su tokiomis ideologijomis kaip liberalizmas, socializmas arba konservatizmas. Tačiau augantis susidomėjimas populizmu atskleidžia pagrindinę moderniojo politinio pasaulio tendenciją – demokratinio iliberalizmo iškilimą.

Kai kalbame apie padažnėjusias populistines revoliucijas Lotynų Amerikoje, politinius sąmyšius Vidurio Europoje, politinę logiką, lėmusią negatyvų votumą Prancūzijoje dėl ES konstitucijos arba referendumo Olandijoje rezultatus, mums labiausiai rūpi būtent demokratinio iliberalizmo iškilimas. Naujasis populizmas nemeta iššūkio demokratijai kaip sistemai, paremtai laisvais rinkimais arba daugumos valdymu. Priešingai negu ekstremistinės partijos (fašistai, komunistai) XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, naujieji populistai nesiekia uždrausti rinkimų arba įvesti diktatūros. Naujieji populistai iš esmės mėgsta rinkimus ir, deja, dažnai juos laimi. Jie pasisako prieš reprezentatyvią moderniųjų demokratijų esmę, prieš mažumų teisių gynimą, prieš tautos suvereniteto apribojimus, kurie yra išskirtinis globalizacijos proceso bruožas.

Kalbėdami apie populizmo iškilimą dabar, turime omenyje tiek liberaliojo konsensuso eroziją, prasidėjusią po Šaltojo karo, tiek didėjančią įtampą tarp demokratinio mažoritarizmo ir liberaliojo konstitucio-nalizmo – dviejų pagrindinių liberaliosios demokratijos sandų. Populizmo iškilimas rodo, kad liberalūs sprendimai politikos, ekonomikos ir kultūros srityse darosi vis mažiau patrauklūs, o vadinamieji “išimčių politikai” tampa vis populiaresni.

Populistinė situacija

Jeigu populistinių partijų iškilimą traktuotume kaip antidemokratinių nuostatų ir pozicijų pergalę, darytume labai rimtą intelektualinę klaidą. Iš tikrųjų populistinių partijų iškilimas ir populistinės nuotaikos yra globaliõs demokratizacijos bangos, kurios liudytojai buvome dešimtajame dešimtmetyje ir kuri tęsiasi iki šiol, šalutinis padarinys. Pasaulio viešosios nuomonės tyrimo “Žmonių balsas 2006”, kurį atliko Gallup International, rezultatai rodo, kad 79% pasaulio žmonių demokratiją vadina geriausia iš egzistuojančių valdymo formų, tačiau, kai klausiama apie valdymą jų šalyje, vos trečdalis respondentų mano, kad žmonių balsas išgirstamas. Būtent todėl, kad šiuolaikinių populistų negalima pavadinti antidemokratais, liberalai yra tokie sutrikę ir taip tyliai reaguoja į populizmo iššūkį.

Žiniasklaida terminu “populizmas” dažniausiai įvardija emocingą, banalų ir manipuliacinį diskursą, nukreiptą į “esminius žmonių jausmus”, arba juo apibrėžia oportunistišką politiką, kai žmonių palaikymą bandoma “nupirkti”. Tačiau argi demokratinė politika draudžia apeliuoti į žmonių jausmus? Ir kas sprendžia, kurie politikai yra “populistai”, o kurie – “normalūs”? Kaip pažymi Ralfas Dahrendorfas, “tai, kas vieniems yra populizmas, kitiems yra demokratija, ir atvirkščiai”. Populizmas yra ir bus mūsų politinio peizažo dalis, jeigu, žinoma, nesigriebsime brechtiško gesto, kad anuliuotume liaudį.

Populizmas kelia grėsmę ne todėl, kad iškyla tokios politinės partijos ir tokie sąjūdžiai, kurie, apeliuodami į “liaudį”, stoja prieš galimus jos atstovus, abejoja esamomis politinėmis partijomis, jų interesais ir vertybėmis. Populizmas nevertas didelio dėmesio ir kaip galimas demokratinės politinės sistemos Europoje transformacijos paaiškinimas, partinės demokratijos su “auditorine demokratija” pakaitalas. Tapęs postmoderniosios politikos sinonimu ir mėgindamas kategorizuoti naujuosius centristus, populizmas atsitraukia nuo klasių ir interesų politikos. Tačiau ideologinės politikos nuosmukis yra vakarykštė naujiena.

Grėsmė sklinda iš populizmo pasaulėžiūros: esą visuomenė nuo senų senovės padalyta į dvi homogeniškas ir antagonistiškas grupes – tai “dora liaudis” ir “korumpuotas elitas”; politika turi būti visuotinės žmonių valios reiškėja, bet socialinės permainos galimos tik radikaliai pakeitus elitą.

Labai grėsmingos dvi populizmo tendencijos – populistinis mažoritarizmas ir elito manipuliacijos. Šiame kontekste revoliucinis Venesuelos režimas, kuris laikytinas puikia Tocqueville’o tezės apie daugumos tironiškumą iliustracija, ir Maskvos režimas, kuris remiasi antipopulistišku manipuliavimu, yra dvi to paties medalio pusės. Lotynų Amerikos revoliucionieriaus populisto tikslas – užkirsti kelią korumpuotai mažumai, kad ji negalėtų sugrįžti į valdžią. Rusiško stiliaus suverenios demokratijos vadovai pilietinę sistemą naudoja tam, kad neleistų pavojingai daugumai būti atstovaujamai valdžioje.

Vidurio Europos dilema

Politinės dilemos, su kuriomis šiandien susiduria Vidurio Europa, gali būti traktuojamos kaip demokratinio iliberalizmo keliamų pavojų pavyzdys.

Didelės populistinės koalicijos susiformavimas Lenkijoje po 2005 metų rugsėjo ir spalio rinkimų buvo pirmas nerimą keliantis signalas, kad Vidurio Europos politikoje darosi kažkas keista ir nenuspėjama. Ypač po liepos 14 dienos, kai Jaros?awas Kaczy?skis – prezidento Lecho Kaczy?skio brolis dvynys – buvo paskirtas ministru pirmininku vietoj Kazimierzo Marcinkiewicziaus ir drauge su Romanu Giertychu (švietimo ministru) papildė populistų gretas ministrų kabinete.

2006 metų birželio 17 dienos rinkimai Slovakijoje ir naujos vyriausybės sudarymas Bratislavoje buvo dar vienas ženklas, kad tai, kas įvyko Lenkijoje, yra ne ekscentriškos lenkų laikysenos pasireiškimas, o aiški tendencija. Bratislavoje sudarytas kabinetas – neįsivaizduojama ir nepakenčiama koalicija tarp nuosaikiųjų Roberto Fico populistų, kraštutinių Jáno Slotos nacionalistų ir buvusio ministro pirmininko Vladimíro Mečiaro mečiaristų – yra iškalbingas naujų tendencijų Vidurio Europos politikoje pavyzdys. Iš esmės tai antiliberalių kairuoliškų pažadų, iš kurių dauguma liks neįgyvendinti, ir konservatyvios kultūrinės programos, kuri persmelkta stiprėjančių netikrumo, ksenofobijos nuotaikų, mišinys.

Nesunku suprasti, kodėl proeuropietiškos orientacijos liberalūs reformatoriai pralaimėjo rinkimus, priežastis – didelis nedarbo lygis ir didėjanti socialinė nelygybė. Sunkiau paaiškinti, kodėl populistinės ir profašistinės grupuotės tapo vienintele alternatyva. Ar tai tik Vidurio Europos problema, ar ji glūdi pačioje demokratijoje?

Tą pačią dieną, kai Robertas Ficas sudarė vyriausybę, Slovakijos konstitucinis teismas paskelbė, kad vienas Slovakijos pilietis reikalauja anuliuoti rinkimų rezultatus. Ieškovas pareiškė, kad respublika neįvykdė savo pareigos sukurti “normalią” rinkimų sistemą, todėl pažeidė konstitucinę piliečių teisę į išmintingą valdymą. Ieškovo manymu, rinkimų sistema, kurioje gali atsirasti tokia marga koalicija kaip Slovakijos vyriausybė, nėra “normali”.

Šis privataus asmens skundas turi pagrindą. Teisė į išmintingą valdymą gali prieštarauti balso teisei. Tokia demokratijos specifika liberalams visada kėlė nerimą. Prietaringesni žmonės, susipažinę su XIX amžiaus įtakingo politiko Francois Guizot (1787-1874) veikalais, galėtų įtarti, kad tai jis įsikūnijo į Slovakijos pilietį, kuris reikalauja Konstitucinio teismo įsikišimo.

Būtent Guizot ir jo kolegos “doktrinieriai” iškalbingai pagrindė tezę, kad demokratija ir geras valdymas yra suderinami tik esant ribotos rinkimų teisės režimui. Pasak jų, tikrasis suverenas yra ne liaudis, o protas. Todėl balsavimas turi būti rengiamas remiantis gabumais, o ne teisėmis. XIX amžiuje “gabumai” buvo siejami su turtu arba išsilavinimu; balsavimo teisė gali būti patikėta tik tiems, kurie turi tinkamą išsilavinimą arba pakankamai turto.

Iš tikrųjų niekas atvirai nesako, kad reikėtų riboti rinkimų teisę, tačiau vienas liberalių pažiūrų lenkų profesorius neseniai jau pasiūlė įvesti politinio brandumo testą ir tik sėkmingai jį išlaikiusieji turės teisę balsuoti. Putino autoritarinės demokratijos atveju šis projektas atrodytų taip: siekiama apriboti pasirinkimo galimybes, o ne balsavimo teisę turinčių žmonių skaičių. Kremliaus politiniai technologai vadovauja tokiai politinei sistemai, kuri iš esmės panaikina galimybę, kad rinkimus laimės nepageidaujama partija arba jos kandidatas.

Elitas prieš liaudį

Tinkamiausiai šį šiuolaikinės europietiškos politikos paradoksą apibūdino Stevenas Holmsas, Niujorko universiteto teisės profesorius. Pasak jo, lemiamas klausimas yra toks: “Ar įmanoma elito, kuris nori būti kartu ir globalus, ir lokalus, egzistencija?” Europos politika neranda atsakymo į šį klausimą. Todėl eurooptimizmas šiandien reikalauja didelės drąsos ir vaizduotės, ypač jeigu turėsime omenyje įvykius Lenkijoje ir Slovakijoje.

Skamba iškreiptai, bet yra tikra tiesa: demokratinėje nūdienos epochoje Europos elitas slapčia svajoja apie sistemą, kuri iš balsavimo teisę turinčių neatsakingų rinkėjų atimtų galimybę pažeisti teisę į išmintingą valdymą. Kad įgyvendintų šią svajonę, jie yra pasirengę pasinaudoti Europos Sąjunga. Dauguma piliečių taip pat yra įsitikinę, kad nors jie ir turi balsavimo teisę, tačiau neturi teisės paveikti sprendimų priėmimo, todėl priešinasi tolesnei Europos Sąjungos plėtrai.

Šiuo atžvilgiu Vidurio Europa dabar yra “1847 metų Prancūzija”, prieš atsiritant 1848 metų revoliucijos bangai. 2006 metais pagrindiniai Europos politikos veikėjai buvo du: elitas, trokštantis politiškai korektiška forma apriboti rinkimų teisę, ir liaudis, kuri yra įsitikinusi, kad jau gyvena ribotos balsavimo teisės režimu.

Naujoji populistinė dauguma suvokia rinkimus ne kaip galimybę priimti sprendimus, renkantis iš skirtingų politinių alternatyvų, o kaip maištą prieš privilegijuotas mažumas, Vidurio Europos atveju tai yra elitas ir romai, įkūnijantys pagrindinį kolektyvinį “kitą”. Populistinių partijų retorikoje esminio skirtumo tarp elito ir romų nėra. Ir vieni, ir kiti “ne tokie kaip mes”, abi grupės vagia ir apiplėšinėja sąžiningą daugumą, tiek vieni, tiek kiti nemoka mokesčių, kuriuos privalo sumokėti, abi grupės yra remiamos iš šalies, konkrečiau – turi Briuselio palaikymą. Negatyvios nuotaikos, nukreiptos prieš elitą, kuris buvo svarbus Vidurio Europos piliečių motyvacijos remti savo šalių narystę ES faktorius, šiuo metu krypsta prieš ES. Viešosios nuomonės tyrimai rodo, kad tada, kai siekė narystės ES, didžioji visuomenės dalis buvo linkusi laikyti Briuselį savo sąjungininku, kuris pažabos elitą, tačiau dabar, kai šios valstybės jau yra ES narės, dauguma jų piliečių Briuselį suvokia kaip elito sąjungininką, ieškantį būdų, kaip išvengti demokratinės atsakomybės.

Rezultatas – tokia politika, kai populistai tampa atvirai antiliberalūs, o elitas darosi slaptai antidemokratiškas. Tai ir yra realus pavojus, slypintis populizme. Populizmo epochoje pagrindinis susidūrimas politikos plotmėje vyksta ne tarp kairiųjų ir dešiniųjų, ne tarp reformatorių ir konservatorių, – tai struktūrinė kaktomuša tarp elito, kuris ima vis labiau abejoti demokratija, ir įniršusios visuomenės, kurios antiliberalios nuotaikos vis stiprėja. Antikorupcinė, antiteroristinė ir antiamerikietiška politika – štai trys naujos populizmo apraiškos.

Stebina tai, kad tarp šių trijų diskursų, formuojančių globalią nūdienos politiką, esama bauginančių panašumų. Jie primena “tuščias dėžes”, į kurias galima sukrauti neaiškias baimes ir ciniškas politines strategijas. Kiekvienas iš šių diskursų yra reakcija į didėjantį atotrūkį tarp elito ir visuomenės ir kiekvienas iš jų simptomiškas politiniam pasauliui, kuriame ideologinės alternatyvos demokratijai nėra, bet dauguma žmonių jau praradę tikėjimą jos pranašumais.

Vakarietiška liberalioji demokratija pradėjo triukšmingą reklaminę antikorupcinės politikos kampaniją, mėgindama sušvelninti antielitines nuotaikas, sutvirtinti demokratiją ir ekonominį liberalizmą. Liberalieji demokratai bando įtikinti žmones, kad vienintelė problema yra korumpuotos vyriausybės.

Antiteroristinio diskurso pavyzdys galėtų būti Vašingtonas, leidęs susikompromitavusiai, bet parankiai vyriausybei apšmeižti vidaus oponentus, neva jie yra “teroristai”, ir apriboti pilietines teises mainais už paramą globaliame “kare prieš terorizmą”.

O antiamerikietišką politiką pasitelkia korumpuotos ir neteisėtos vyriausybės, kurios mėgina legitimuotis įtikinėdamos pasipiktinusią visuomenę, kad dėl visų blogybių tiek jų šalyse, tiek visame pasaulyje kaltos Jungtinės Amerikos Valstijos.

Politiniame kontekste, kuriame struktūrinis konfliktas kyla tarp “elito” ir “liaudies”, o politinio pranešimo “tuščia dėžė” yra ne pasyvas, bet pagrindinis aktyvas, liberaliajai demokratijai gresia didelis pavojus. Šiuolaikinė Europos liberalų karta išauklėta pagal politinę tradiciją, kuri klaidingai (tiek istoriškai, tiek teoriškai) laiko aksioma teiginį, kad antiliberalios politinės partijos būtinai yra ir antidemokratinės. Tačiau taip jau nėra. Tikrasis iššūkis liberaliajai demokratijai šiandien yra demokratinio iliberalizmo iškilimas. Liberalai pasmerkti kariauti dviem frontais – ne tik su populistais, bet ir su tais liberalais, kurie jau išsigando demokratijos.

Published 13 March 2008
Original in Bulgarian
Translated by Laima Masytė
First published by Kulturos barai 2/2008

Contributed by Kulturos barai © Ivan Krastev / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / DE / BG / FR / LT / SK

Published in

Discussion