Peržengus nuosmukio slenkstį

A conversation with Richard Heinberg

Post Carbon instituto Kalifornijoje vyresnysis mokslo darbuotojas Richardas Heinbergas yra žinomas klimato kaitos, energetikos, ekonomikos ir žemės ūkio analitikas, paskelbęs keliolika pasaulyje plačiai skaitomų knygų: “Naujoji sutartis su gamta: pastabos apie civilizacijos pabaigą ir kultūros atsinaujinimą” (1996), “Budos klonavimas: moralinis biotechnologijų poveikis” (1999), “Pokylis baigtas: nafta, karas ir industrinių visuomenių likimas” (2003), “Visko kulminacija: atbudimas po nuosmukių šimtmečio” (2007), “Išsijungimas: anglis, klimatas ir energijos krizė” (2009), “Augimo pabaiga” (2011), “Gyvačių aliejus” (2013) ir kt. Daugelis išverstos į portugalų, ispanų, italų, prancūzų, vokiečių, kinų, japonų kalbas. Mokslininko straipsnius skelbia žurnalai The American Prospect, Public Policy Research, The Futurist, The Ecologist, European Business Review, Nature.

Heinbergas per pastaruosius du dešimtmečius perskaitė daugiau kaip penkis šimtus viešų paskaitų įvairioms auditorijoms – nuo aktyvistų ir savanorių iki politikų – keturiolikoje pasaulio šalių. Filmuojasi televizijoje ir kine (pavyzdžiui, Leonardo DiCaprio filme “11 valanda”). Prieš dvejus metus Butano karalius pakvietė analitiką tapti jo įsteigtos tarptautinės grupės, kūrusios Naująją plėtros paradigmą, nariu. Už edukacinę veiklą energijos srityje Heinbergas pelnė prestižinę M. Kingo Hubberto premiją. Kelis jo parengtus videosiužetus YouTube jau peržiūrėjo daugiau kaip pusantro milijono žmonių. Įdomu, kad viena iš analitiko knygų gulėjo ant JAV prezidento Billo Clintono darbo stalo ir buvo, pasak jo padėjėjų, išmarginta pastabomis taip tirštai, kaip jokia kita…
Su Richardu Heinbergu kalbėjomės apie ekonomikos alternatyvas, baigiantis naftos epochai.

Kern River Oil Fields near Bakersfield, California. Photo: Richard Thornton. Source:Shutterstock

Almantas Samalavičius: Tiek šalių vyriausybės, tiek didysis verslas, tiek dauguma individų visame pasaulyje yra tarsi užhipnotizuoti minties apie nesibaigsiantį nepertraukiamą ekonomikos augimą. Rytų Europoje tiek kairieji, tiek dešinieji vienodai ištikimi ekonomikos augimo ideologijai – esą tai vienintelis kelias į gerovę. Ši mąstymo paradigma tokia stipri ir nekintama, kad labiau primena karštą, besąlygišku atsidavimu grindžiamą religinį jausmą negu racionalų protavimą.

Richard Heinberg: Puikiai įvardijote problemą. Augimo ideologija yra tokia pat “religija” kaip ir ekonomika (jeigu “religiją” apibrėšime kaip save įtvirtinančią tikėjimo sistemą, paremtą racionalia falsifikacija). Iš tikrųjų ekonomika toli gražu nėra mokslas, ji grindžiama daugybe nepatvirtintų prielaidų – viena iš tokių yra įsitikinimas, esą gyventojų skaičius ir vartojimo mastas ribotoje planetoje gali augti per amžius. Tai mąstymas, paremtas geidžiamybe. Euforiška sąmonės būsena paprastai apima per visus pakilimus – nesvarbu, ar tai būtų biržos akcijų kurso, ar nekilnojamojo turto kainų, ar gamtos resursų gavybos pakilimas, ar dar kas nors. Žmonės, kurie pelnosi iš tokio pakilimo, perima būtent tokį požiūrį: “Tai gali tęstis ir tęstis! Praturtės visi!” Suprantama, ši viltis niekada neišsipildo. Racionalūs argumentai daro įtaką kai kuriems žmonėms, tačiau pakilimo skatintojams jie nė motais.

Už augimą pasisakantys ekonomistai ir politikai įsivaizduoja, esą jų požiūris teisingas vien todėl, kad pakilimas, kurį jie skatina – iškastiniu kuru grįsta industrinė plėtra, – vyksta jau ilgus dešimtmečius. Tačiau skirtinga laiko trukmė anaiptol nereiškia, kad pakilimo dinamika iš esmės nėra tokia pati.

AS: Žavėtis ekonomikos augimu verčia idėjos apie pažangą ir mokslo galias, įsitvirtinusios kartu su Apšvieta ir jos iškelta modernybe. Daugelis tvirtai tiki, kad dabar patiriamas problemas (vis komplikuotesnė klimato kaita, dažnėjantys ir gilėjantys ekonomikos nuosmukiai) pavyks išspręsti, pasitelkiant mokslą. Esą žmonija anksčiau susidorodavo su visais aplinkos iššūkiais, tad juo labiau susidoros dabar, apsiginklavusi mokslu ir pažangiomis technologijomis. Kas galėtų prablaivyti karštas ekonomikos augimo entuziastų galvas?

RH: Mokslas ir technologijos per pastaruosius du šimtmečius iš tikrųjų sukūrė nemažai stebuklų. Be abejonės, bus ir daugiau atradimų, išradimų. Vis dėlto yra bent dvi priežastys, raginančios skeptiškai žvelgti į nevaldomą ekonomikos augimą.

Pirmoji susijusi su būtinybe teisingai nustatyti ekonominės plėtros šaltinius nuo pat pramonės revoliucijos. Visuotinai tikima, kad tą pakilimą lėmė mokslas, technologijos ir laisvoji rinka. Visų jų vaidmuo, be abejo, svarbus, tačiau pakilimo nebūtų buvę be iškastinio kuro. Ekonominės veiklos kaip ir paties gyvenimo neįmanoma įsivaizduoti be energijos. Iškastinis kuras suteikė energijos, kuri buvo pigesnė, o jos ištekliai nepalyginamai gausesni negu visa tai, kuo disponuota anksčiau. Dabar, kai visi “žemiau kabėję vaisiai” jau nuskabyti, lengvai prieinamos anglies, naftos ir dujų atsargos išseko. Klimato kaita ima kelti žudantį pavojų ekonomikai, taigi reikia ieškoti kitų energijos šaltinių, kuriais pakeistume ankstesnius. Esama įvairių alternatyvų, bet nė viena iš jų nėra tokia pigi, taip lengvai tiekiama ir tokia koncentruota kaip iškastinis kuras. Technologijos pačios savaime neveikia – joms reikia energijos. Ir nors kai kurios technologijos padeda surasti naujus energijos šaltinius, negalima pažeisti termodinamikos dėsnių. Nemokamų priešpiečių nebūna!

Antroji priežastis ta, kad mokslas ir technologijos yra pavaldžios mažėjančios grąžos dėsniui. Ankstyvaisiais mokslinių tyrimų laikais visi esminiai atradimai buvo padaryti, išsiverčiant su nedidelėmis investicijomis. Šiandien, kad būtų galima bent šiek tiek patobulinti technologijas, naudojamas jau kelis dešimtmečius, reikia didžiulės mokslininkų komandos, aprūpintos labai brangia įranga. Daugelis mokslo ir technologijų istorijos tyrinėtojų priėjo prie tos pačios išvados – pasiekėme stadiją, kai investicijos į atradimus ir išradimus nuolat auga, bet praktinė jų svarba mažėja.

AS: XX a. sukūrė galingą ideologiją, kurią galima vadinti scientizmu. Ši ideologija, apsimetusi, neva “moksliškai” aiškina pasaulio reiškinius, nuteikė žmones tikėti, kad viskas, kas modernu, yra moksliškai pagrįsta, todėl nekvestionuotina. Ar tokio pobūdžio mitologijos neužkerta kelio realistiškai vertinti ateities galimybes?

RH: Kaltas, suprantama, ne pats mokslinis metodas. Tai tik būdas patikrinti ir išsiaiškinti, ar teisingas mūsų požiūris į pasaulį. Kritiško mąstymo mums reikia ne mažiau, o daugiau. Tačiau mokslas dažnai tarnauja tiems, kurie apmoka tyrimo projektus. Pavyzdžiui, chemijos pramonės kompanijos apmoka tyrimus, skirtus “įrodyti”, kad genetiškai modifikuotas maistas yra nepriekaištingai saugus, o naftos kompanijos apmoka tyrimus, parodančius, kad gręžiniai nekelia jokio pavojaus nei aplinkai, nei žmonių sveikatai. Kadangi tai sakoma mokslo vardu, esame linkę tuo tikėti. Tačiau turėtume klausti, kokie motyvai slypi už tyrimo projektų ir už prielaidų, kuriomis jie remiasi.

AS: Knygoje “Augimo pabaiga” nurodėte veiksnius, dėl kurių ekonomika nustos augusi. Tai lems klimato kaita, energijos, vandens ir mineralų trūkumas, bankų žlugimo bangos, kompanijų bankrotai ir t. t. Bet ar visuomenės sąmoningumas šių grėsmių akivaizdoje bent kiek didėja? Kas galėtų padėti politikams ir visuomenei suvokti, kad su religiniu įkarščiu toliau skelbdami augimo “evangeliją”, tikrai nerasime tinkamo kelio iš aklavietės? Gal žmonių švietimas padėtų keisti mąstymo kryptį?

RH: Tikrai nemanau, kad tokia knyga kaip manoji galėtų pakeisti daugumos politikų ir ekonomistų mąstyseną arba didžiosios visuomenės dalies nusiteikimą. Tačiau jeigu faktai, kuriuos pateikiu, yra teisingi ir esmingi, jei mano logika yra pagrįsta ir jei kompetentingai dėstau tai, ką noriu pasakyti, nors ir mažas visuomenės procentas vis dėlto ims mąstyti kitaip. Tie žmonės darys geresnius asmeninius sprendimus ir padės tęsti viešą diskusiją. Ar to pakaks, kad užkirstume kelią klimato kaitai, bankų žlugimui ir kitokio pobūdžio sukrėtimams? Žinoma, ne. Tačiau net ir tam nedaugeliui žmonių, kurie išgirdo perspėjimą, o gal ir kitiems, ateitis klostysis šiek tiek geriau negu tuo atveju, jei nebūčiau parašęs “Augimo pabaigos”. Manau, svarbu, kad darytume tai, ką galime padaryti, bandydami atremti gausybę mums tenkančių nelengvų iššūkių.

AS: Daugelis žmonių, regis, netiki, kad naftos gavyba yra pasiekusi kulminaciją, nepaisydami duomenų, liudijančių, kad įprastiniai gamtos resursai sparčiai senka (tą aptarėte ir dokumentavote knygoje “Augimo pabaiga”). Panašiai reaguota ir tada, kai pasirodė garsioji studija “Augimo ribos” (buvo skleidžiami net pramanai, esą tyrimo, duomenų atrankos metodika abejotina ir pan.). Tai rodo, kad vis dar kliaujamasi mokslo ir technologijų galiomis padaryti “stebuklą”… Jūs tiesiai sakote, kad “pokylis baigėsi” (toks yra vienos Jūsų knygos pavadinimas). Kodėl esate tuo toks tikras?

RH: Duomenys šiuo klausimu tvirti kaip uola. Jei “naftą” apibrėšime kaip dalyką, kuris perkamas ir parduodamas būtent kaip nafta (t. y. jei nelaikysime ja biokuro, natūralių suskystintų dujų), tada teks pripažinti, kad pasaulinė naftos gavyba nustojo augusi jau 2005 m. Taip atsitiko ne todėl, kad naftos pramonė mažiau investuoja į tyrimus ir naujas technologijas. Priešingai – laikotarpiu nuo 1998 iki 2005 m. naftos pramonė išleido pusantro trilijono dolerių tyrimams ir eksploatacijai, be įprastinės pasaulinės naftos produkcijos tada buvo išgaunama papildomai 8.6 milijono barelių per dieną. Laikotarpiu tarp 2005 ir 2013 m. pramonė investavo keturis trilijonus dolerių į tyrimus ir gavybą, tačiau šios kone dvigubai didesnės išlaidos nepadėjo gauti naujo papildomo naftos kiekio, jei “naftą” apibrėšime siaurai ir (mano nuomone) teisingai, kalbėdami tik apie tai, kas parduodama kaip medžiaga, iš kurios gaminamas benzinas. Tuo pat metu nustatyta ir nauja naftos kaina – 100 dolerių už barelį. Vienintelis svarbus naujas naftos telkinys (kuris kompensuoja sumažėjusias gavybos apimtis pasaulyje) aptiktas Jungtinėse Valstijose, bet šis šaltinis irgi ribotas, nes kiekis, išgaunamas iš vieno gręžinio, sparčiai mažėja, – tai dokumentuota tyrime, kurį atliko Post Carbon institutas (žiūr. www.shalebubble.org). Taigi pakilimas labai laikinas ir jo nepavyks tokiu mastu pakartoti niekur pasaulyje.

Neabejoju, kad naftos pramonės viešųjų ryšių atstovai, tokie kaip Danielis Yerginas, ir toliau aiškins, esą “kalbos apie tai, kad naftos epocha baigiasi, yra gryniausi niekai”, nekreipdami dėmesio į totalų naftos gavybos mažėjimą per pastarąjį dešimtmetį ar net nuo dar anksčiau. Suprantama, kol jie seks tokias pasakas, ekonomika pasieks dugną, o žmonėms teks gerokai pasukti galvas, kaip ir kur susirasti maisto, kad galėtų išgyventi.

AS: Kokie, Jūsų manymu, bus sunkiausi globalios energijos krizės padariniai? Kokios strategijos reikėtų laikytis, kad su jais susidorotume?

RH: Akivaizdu, kad išvengti globalios energijos krizės nepavyks. Tačiau galėtume išgyventi ją sėkmingiau, jeigu imtumės dviejų dalykų: kol dar turime galimybę, investuokime į alternatyvius (atsinaujinančius) energijos šaltinius ir mokykimės gyventi gerai, turėdami mažiau. Ieškokime būdų, kaip patenkinti pagrindinius poreikius – kad visi turėtų maisto, šilto vandens, šiltus namus žiemą, bet sunaudotų daug mažiau energijos negu iki šiol. Dažnai galima visa tai padaryti gana pigiai, tačiau tam reikia pastangų, be to, teks atsikratyti kai kurių įpročių. Kuo anksčiau pradėsime, tuo šis perėjimas bus lengvesnis.

AS: Ekonominės minties mokykla, susijusi su tokiais mąstytojais kaip Hermanas E. Daly’s, jau keletą dešimtmečių ragina siekti, kad ekonomikos būklė būtų stabili, o augimas nulinis, sklandžiai pereinant prie augimo mažinimo (de-growth), kurį skelbia Serge’as Latouche’as ir jo bendraminčiai. Nors tokio požiūrio šalininkų gausėja, neoklasikinė ekonomikos paradigma laikosi tvirtai, nes už jos mūru stovi akademiniai sluoksniai, didysis verslas, valdžia… Kas darytina, kad ekonomikos suvokimas pradėtų keistis?

RH: Atvirai kalbant, manau, kad vyraujantį ekonominį mąstymą galėtų pakeisti nebent koks nors didžiulis sukrėtimas. Tiesa, kai kurie ekonomistai 2008-ųjų ir 2009-ųjų sandūroje ėmė kvestionuoti savo požiūrį. Bet po to, kai padėtis sąlygiškai pagerėjo, visi lengviau atsiduso, nusiramino ir vėl užsnūdo, nepaisant to, kad esminės problemos taip ir nebuvo išspręstos, o “sprendimai”, kurių imtasi, akivaizdžiai yra laikino pobūdžio. Reikės didesnio sukrėtimo, kad pagaliau pabustume iš apgaulingo snaudulio.

Daly’o, Latouche’o, kitų ekologiškos ekonomikos teoretikų idėjos sklinda vis plačiau, bet labai svarbu, kad jos įsitvirtintų akademijoje ir išstumtų pragaištingai klaidingas doktrinas, stumiančias pasaulį pražūtin.

AS: Dėkoju už pokalbį.

Published 4 June 2014
Original in English
First published by Kulturos barai 5/2014 (Lithuanian version); Eurozine (English version)

Contributed by Kulturos barai © Richard Heinberg, Almantas Samalavičius / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / LT

Published in

Discussion