Padėtis nepakankamai pažįstama, kad būtų galima apie ją diskutuoti

Darja Cimbaliuk eilėraštyje „NENU(SI)VILKITE. Laiškas mokslininkui, kurio tėvynę kitąkart užpuls Rusija“, konstatavo:

akademinė bendruomenė aptardinės dekolonizaciją,

apie tai be paliovos diskutuodama, 

bet, išskyrus kelias išimtis,

nekalbės apie tavo tėvus, brolius, seseris, draugus,

kurie šaltuose apkasuose dekolonizuoja šalį, ją deokupuodami.

Tas nepakankamai pažįstama, kad būtų galima diskutuoti.

Šias pastabas parašiau 2024 m. kovo mėnesį, praėjus dvejiems metams nuo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios ir pusantrų metų po to, kai skaičiau pranešimą Ukrainos paviljone Venecijos bienalėje, kuri 2022 m. buvo atidaryta balandžio viduryje. Kartu su Andrijumi Dostlievu pristatėme projektą „Paguodos darbas“, jį užsakė pagrindinės parodos kuratorė.

Nepaisant mirtį sėjančio karo, 2022-ieji suteikė ir lašelį vilties, kad Ukrainos kultūros profesionalai, suvieniję pastangas su bendraminčiais sąjungininkais, pagaliau galės atmesti Rusijos kultūrai a priori suteikiamą privilegiją visada būti dėmesio centre, parodys tikrąją jos vietą…

Karas, sukeltas 2022 m. vasarį, tapo lūžio tašku – postkolonijinė Ukrainos valstybė virto dekolonijine.1 Pokalbiai Venecijos bienalėje buvo kupini optimizmo dėl būsimų pokyčių, diskusijos dalyviai, manau, įsivaizdavo save kaip aktyvią jų dalį.

Pamenu tą karo pradžios akimirką, kai supratau, kad ukrainiečių (žodį „ukrainiečiai“ čia ir kitur vartoju pilietiniu ir politiniu, o ne etniniu aspektu) kultūra pasaulyje reprezentuojama taip menkai visų pirma dėl prieinamų viešosios raiškos platformų stokos. Tačiau realybė pasirodė esanti daug sudėtingesnė.

Knygoje „Traumų imperija“ Didier Fassinas ir Richardas Rechtmanas rašo, kad 1988 m. kilęs žemės drebėjimas, sugriovęs kelis Armėnijos miestus, nusinešęs dešimtis tūkstančių gyvybių, palikęs daugiau kaip šimtą tūkstančių sužeistųjų, buvo politiškai reikšmingas įvykis, nes „Vakarams suteikė praktiškai pirmąją galimybę patekti į šį regioną“,2 kurį sovietai „iki tol buvo aklinai užrakinę nuo bet kokio išorinio žvilgsnio“.3 Tačiau praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų po SSRS žlugimo, teritorijų, kadaise priverstų būti jos dalimi, gyventojai ne kartą patyrė, kad Vakarų dėmesys yra itin selektyvus ir nebūtinai priklauso nuo to, kiek atviras stengiasi būti pats regionas. Stichinė nelaimė ar šalį užgriuvęs karas iš tikrųjų gali trumpam atkreipti dėmesį į nusiaubtą, kenčiantį kraštą, tačiau užsienio žiniasklaida įvykius nušviečia taip, tarsi tą pasaulio dalį būtų ką tik atradusi žemėlapyje. 2014 m., kai Rusija okupavo Krymą, dalį Donecko ir Luhansko sričių, o po aštuonerių metų pradėjo plataus masto antpuolį, vadinamieji kolektyviniai Vakarai tarsi pirmąkart pastebėjo Ukrainą, šiek tiek nustebę suprato, kad tarp Berlyno (arba, jei esate akylesni, tarp Varšuvos) ir Maskvos driekiasi anaiptol ne begalinė ir ne bevardė dykuma, o teritorija su autentišką kalbą ir kultūrą turinčiais gyvais žmonėmis, kurių namai be gailesčio bombarduojami, griaunami dabar, kai aš apie tai rašau [iš tikrųjų tai vyksta jau pusketvirtų metų – red.].

Vakarų mentaliteto žemėlapyje mūsų šalies buvimas trauminės geografijos dalimi lėmė labai specifinį dėmesį ir pripažinimą, kokį gauna visuomenė. Ryškus pavyzdys – Mstyslavo Černovo filmui „20 dienų Mariupolyje“ skirtas Oscaras. Sunku įsivaizduoti, kad Vakarų režisierius, atsiimdamas apdovanojimą, pradėtų savo kalbą tokiais žodžiais: „Norėčiau, kad šis filmas niekada nebūtų buvęs sukurtas.“

Susidomėjimas Ukraina, išaugęs po Rusijos plataus masto invazijos, paskatino steigti naujas viešąsias platformas, siekiančias atskleisti mūsų šalies kultūrinę savastį. Tačiau šis dėmesys gana paviršutiniškas, ribotas. Tai nebuvo staigus suvokimas, kad Ukrainos kultūrinis spektras ne mažiau vertingas negu Rusijos arba Vakarų. Šis požiūris neatmeta įsišaknijusios hierarchijos, yra tik laikina solidarumo su bendruomene, kuri didvyriškai priešinasi daug stipresniam agresoriui, forma. Todėl kultūrinė viešai pristatomų kūrinių vertė, ypač didelio masto karo pradžioje, atrodė antraeilis dalykas. Svarbiausia buvo tai, kad kūrėjai kilę iš Ukrainos, todėl jiems galima teikti humanitarinę pagalbą kultūros tikslais.

Užsienyje sparčiai daugėjo su Ukraina susijusių renginių, bet meninė jų kokybė dažnai būdavo prasta. Juos organizavo institucijos, norinčios padėti, tačiau daugeliui iš jų trūko patirties kurti kokybišką produkciją, juo labiau gebėjimo taisyti trūkumus. Parodose, skirtose Ukrainai, dalyvaudavo menininkai, kuriuos vienijo tik ukrainietiška kilmė, nebuvo perduodama jokia aiškesnė kuratorių žinutė.

Tokių renginių antplūdis kultūros erdvėje išblukino ribas tarp laikinų pagalbos rezidencijų ar parodų, organizuojamų kaip solidarumo gestas, ir profesionalių, kokybe pagrįstų Ukrainos projektų. Be to, laikinas ažiotažas lėmė, kad kai kurie autoriai, karjerą susikūrę užsienyje, irgi buvo suvokiami kaip Ukrainos atstovai, nepaisant profesinio jų lygio.4Veiklą kategorizuojant išimtinai tapatybės pagrindu, juos imta laikyti traumų liudytojais, nors jie su tuo nesusidūrė.

Kokybiško Ukrainos meno, kuris „reikštų daugiau negu tiesiog kalbėjimas apie karą ir nuolatinis situacijos aktualumo priminimas“,5 meno, „nepaisančio fiksuotų, binarinių tapatybės kategorijų“,6 poreikis akivaizdus, nes priešingu atveju atmetama keletas labai svarbių dalykų. Kūryba, kuri turėtų būti „daugiau negu nacionalinė“, peržengianti etninį matmenį, kol kas įrėminama dirbtinėmis nacionalinio tapatumo kategorijomis, pirmiausia remiantis kritikų aprašymais, kuratorių veikla ir žiūrovų suvokimu, o tai simptomas, kad į Ukrainą vis dar žvelgiama per kolonijinės Rusijos prizmę (arba, kaip Lenkijos atveju, viską lemia kolonijinė praeitis). Neįmanoma pristatyti „postnacionalinio“ meno, jei žiūrovai ir kritikai kūrinius vertina išimtinai autoriaus tautybės atžvilgiu, pagrindine savybe laikydami „ukrainietiškumą“. 

Kita problema, susijusi su viešosiomis platformomis, skirtomis Ukrainos kultūros reprezentavimui Vakaruose, ta, kad tokios platformos dažnai veikia kaip savotiški „getai“, kur Ukrainą pristatančiuose renginiuose dalyvauja tik ukrainiečiai (pabėgėliai arba diaspora) ir keli bendraminčiai sąjungininkai. Toks formatas išlaiko dabartinę kolonijinę hierarchiją – jis išreiškia solidarumą, tačiau neturi jokio emancipacinio užmojo, nes nesiekia pritraukti platesnės auditorijos, išskyrus siaurą Ukrainos simpatikų grupę, todėl prarandama galimybė daryti realią įtaką. Tikslinė dekolonijiniais pokyčiais suinteresuota publika tiesiog nekviečiama, paprasčiausiai išpučiamas Ukrainos burbulas – formaliai suteikiama erdvė atstovauti „emociniam traumuotos šalies balsui“, tačiau tas balsas nėra plačiau girdimas.

Į vakarus nuo Oderio upės ši nedidelė labdaros akcija tapo beveik atpirkimo ožiu – juk lengviau Ukrainos menininkams suteikti erdvę vienos dienos renginiui tarp suplanuotų parodų, negu svarstyti, kaip dešimtmečius, net šimtmečius trukęs rusų kultūros nekritiškas šlovinimas, Rusijos požiūrio perėmimas prisidėjo prie Maskvos suįžūlėjimo ir plataus masto invazijos 2022 m. Su Ukraina susijusių dekolonijinių renginių gausa paradoksaliai tampa tikrų dekolonizacinių (struktūrinių) pokyčių apgailėtinu pakaitalu.

Nuo pat karo pradžios ne kartą atsidūriau situacijose, kai siūlymas nutraukti „ukrainiečių geto“ kūrimą, skatinant, kad Ukrainos renginiuose dalyvautų ne vien ukrainiečiai, Vakarams kėlė nerimą: „Kas yra šie žmonės auditorijoje? Ar jūs juos pažįstate? Ar jie jūsų draugai?“

Dabar jau galima teigti, kad tai, ką iš pradžių suvokėme kaip poslinkį dekolonizacijos link, buvo tik laikina Ukrainai suteikta kvota, neturinti struktūrinių pokyčių potencialo. Priešingai – tiek kultūros institucijos, tiek akademinė bendruomenė mobilizavo esamus išteklius, kad išsaugotų status quo, pasirengusios kovai su grėsme prarasti privilegijuotą savo padėtį. 

To pavyzdys – įvairios strategijos, kad būtų galima instrumentalizuoti dekolonijinį diskursą, išsaugant esamą kolonijinę hierarchiją. Termino „rusų kultūra“ įvardijimas problemišku nemažai kultūros veikėjų, kurie profesinį savo identitetą susikūrė remdamiesi būtent ja, paskatino atsiriboti nuo simbolinės erdvės. Nors visi staiga „nustojo“ būti rusais, tačiau atkakliai tebegina profesinę teisę kalbėti viso buvusių Rusijos kolonijų regiono vardu. Žmonės, kurie po 2022 m. išvyko iš Rusijos, kur buvo susikūrę karjerą, staiga liovėsi autobiografijose nurodyti, kad gimė RF, susirado giminaičių – beveik visada moterų, dėl kažkokios priežasties močiučių ar tetų – Ukrainoje, kitose buvusiose kolonijose, kur vaikystėje praleisdavo daug laiko, mėgaudamiesi skaniu nacionaliniu maistu ir maloniais, jiems kiek juokingais vietinės kalbos garsais.7 Simboliškai palikdami grupę tų, kurie ragina „dekolonizuoti Rusijos kultūrą“, šie asmenys prisidėjo prie bendruomenės, kuri dedasi atsakinga už „dekolonizaciją“, tiksliau tariant, bando išsaugoti kolonijinę hierarchiją, bet šįkart jau su dekolonijiniu apvalkalu. Vakarai palaikė šį pervardijimą, rusams, apsiskelbusiems „buvusiaisiais“, suteikdami teisę atstovauti visam regionui, kadaise priklausiusiam carinės Rusijos imperijai.

Protėvių, dar labiau engtų, paveldo ieškojimas neturi nieko bendra su faktine dekolonizacija, sprendžiančia kolonijinės priespaudos sukeltas problemas, sugrąžinančia prarastą pliuralizmą.8 Iš tikrųjų tai dekolonijinio teisingumo priešingybė,9 kol Rusijos kuratorius ar bet kuris kitas viešasis asmuo vien dėl savo tapatybės gauna privilegijuotą prieigą prie institucinių išteklių. Kitas problemiškas tokių tapatybės pokyčių aspektas yra Ukrainos apibūdinimas, taikant „primityvaus ultranacionalizmo“ terminą, tiesiogine prasme per kraują ir žemę, ignoruojant pilietinį, socialinį ir politinį matmenį. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, priklausymas tam tikrai kultūrinei bendruomenei yra kažkas, su kuo gimstama, tai neturi nieko bendra su sąmoningu pasirinkimu ar su performatyviuoju, kasdien tobulinamu kultūros sandu, nes jis redukuojamas iki etninio kičo. Todėl susiduriame su savotišku paradoksu – tai pakartotinis kolonizuotos tapatybės pasisavinimas, į ją žvelgiant iš kolonijinių pozicijų. (Verta paminėti, kad „blogąjį nacionalizmą“ – monoetninį, monokultūrinį, nusiteikusį prieš viską, kas nėra sudedamoji jo paties dalis, – Vakarų tyrinėtojai tradiciškai priskiria anksčiau kolonizuotoms tautoms, atgavusioms valstybingumą.)

Kaip turėtume elgtis šiomis aplinkybėmis? Jei Ukraina nori palaikyti diskusiją apie dekolonijinius požiūrius – o aš tikiuosi, kad taip ir yra, – pirmiausia mums vertėtų megzti naujus horizontalius ryšius su kitų buvusių kolonizuotų bendruomenių, turinčių panašią priespaudos patirtį, atstovais. Manyčiau, Ukrainos kultūros bendruomenė pirmiausia turėtų bendrauti ir vienytis su jais.

Šis tekstas yra skyrius iš leidinio „Dekolonizuojantis menas: anapus akivaizdumo“ (Decolonising Art: Beyond the Obvious. 2025), apibendrinančio ir dokumentuojančio Ukrainos viešąją programą, pristatytą 59-osios Venecijos bienalės tarptautinėje meno parodoje.