Nacionalpopulizmas prieš demokratiją

Naujasis populizmas paskatino atlikti daug ir įvairių tyrimų: bandoma apibrėžti pagrindines jo atmainas, išryškinti naujus bruožus, atskleisti specifinius pavojus, kuriuos jis kelia.

Populizmas jau seniai yra politologų analizės objektas. Tai istorinis fenomenas, kurio apraiškų esama ir dabar. Istoriškai jis siejamas su specifiniais sąjūdžiais – XIX a. pab.-XX a. pr. tai buvo Populistinė partija JAV, narodnikystė Rusijoje, vokiškojo romantizmo völkisch ideologija. XX a. irgi apstu populizmo apraiškų – tai agrariškumas tarpukario Europoje, populistinė Italijos fašistų ir Vokietijos nacistų frazeologija, peronizmas Argentinoje po Antrojo pasaulinio karo. Bet ryškiausios šiuolaikinės populizmo apraiškos yra dešinysis ir radikaliai dešinysis populizmas Europoje (Haideris Austrijoje, Le Penas Prancūzijoje, Volenas Siderovas Bulgarijoje), kairuoliška Hugo Chavezo politika Venesueloje. Kyla teorinis klausimas, ar tokius skirtingus (tiek genealogijos, tiek istorinių aplinkybių požiūriu) reiškinius galima apibendrinti ir apibrėžti populizmo sąvoka?

Viena iš pirmųjų šio reiškinio tyrinėtojų Bulgarijoje postkomunistiniu laikotarpiu Evelina Ivanova studijoje “Populizmas ir teisėtumas” rašo: “Teorinė galimo idealiai tipiško populizmo konstravimo patirtis atskleidžia kelis pagrindinius principus. Edwardas Shilsas, Šiaurės Amerikos tautinių sąjūdžių tyrinėtojas, akcentuoja liaudies valios viršenybę “bet kokio kito principo, tradicinių institucijų ir bet kokio visuomeninio sluoksnio valios atžvilgiu”, norą užmegzti “tiesioginį” ryšį tarp liaudies ir valdančiojo elito be jokių institucijų tarpininkavimo. Peteris Worsley’s priduria “liaudies dalyvavimo” svarbą, taip pat pseudodalyvavimą.1 Populizmas įsakmiai propaguoja ekstremalias demokratijos formas, siūlo įteisinti politines pozicijas, veiksmus ir veikimą per “liaudį”. Populizmas siekia idealaus tiesioginio kontakto su masėmis pasitelkiant įvairias tiesioginės demokratijos formas. Populizmą galima apibrėžti kaip bandymą garantuoti teisingumą pereinamaisiais laikotarpiais, kai ankstesni santykiai su?ra ir žmonės pajunta, kad įvykiai slysta jiems iš rankų” (Ivanova 1994).

Šioje plačioje definicijoje yra keli dalykai, kuriuos derėtų pakomentuoti. Visų pirma, populizmas apibrėžiamas kaip strategija, paremta tiesioginiu kontaktu tarp elito ir masių be institucijų tarpininkavimo. Čia, be abejo, kalbama apie tai, kad populistinės strategijos atmeta vieną iš svarbiausių moderniosios demokratijos bruožų, bent jau kaip tą apibrėžė Tocqueville’is kalbėdamas apie tuos “tarpinius objektus” (Europos aristokratiją, politines asociacijas Amerikoje), kurie tarpininkauja tarp piliečių ir vyriausybės, kad pažabotų valdžios visagalybę ir neleistų jai tapti tironiška. Šitaip apibrėžiant, populizmas atmeta tarpines instancijas ir ne tik atveria erdvę tiesioginiam elito kontaktui su žmonėmis, bet ir panaikina valdžios vienvaldystės apribojimus.

Populistinių strategijų akcentas – tiesioginė demokratija. Iš tikrųjų nemažai populistinių lyderių yra griebęsi plebiscito dažniausiai tam, kad įveiktų parlamento pasipriešinimą. Kai kuriais atvejais tokia strategija būdavo sėkminga, bet dažniau baigdavosi tam tikra minios, kuri tiesiogiai sprendžia visus klausimus, tarp jų ir teisminius, diktatūra. Kita vertus, tiesioginė demokratija negali būti siejama vien su populizmu. Kai kur, pavyzdžiui, Šveicarijoje, referendumai yra galinga priemonė, ribojanti politinių partijų vienvaldystę, – tai instrumentas spausti politinius lyderius, ypač tais atvejais, kai jie nepaiso tautos lūkesčių. Štai kodėl negalima tiesioginės demokratijos smerkti apskritai, o tik jos panaudojimą autoritariniais tikslais. Toks populizmo apibrėžimas išryškina jo sąsają su žmonių teisingumo siekiu arba nuojauta, kad teisingumas šalyje pamintas, o tai ypač problemiška, nes bet kuri teisingumo siekį deklaruojanti politinė programa gali būti apkaltinta populistiniais kėslais. Ar kiekviena politinė platforma, kritikuojanti socialinę neteisybę, kovojanti prieš socialinę nelygybę, būtinai yra ir populistinė?

Emilas Asemirovas straipsnyje apie populizmą pabrėžia: “Apibendrinant galima tvirtinti, kad kiekvienas, kuris mėgina sugriauti elito vienybę ir prabyla iš “liaudies” pozicijų, apšaukiamas populistu… Paprastai manoma, kad partijoms, kurios laikosi kolektyvistinės ideologijos, būdinga populistinė retorika. Tačiau daugelio šalių praktika rodo, kad tokios gali būti ir dažnai būna netgi partijos, išpažįstančios individualizmo ideologiją. Viena iš svarbių priežasčių ta, kad populizmas operuoja antielitinėmis nuostatomis ir retorika, kuri grindžiama organišku tautiniu bendrumu – tauta ir valstybė tiesiog pirmapradiškai turi būti tam tikras vienis. Nors populizmas atsiranda kaip antielitinis gestas – kairuoliška status quo kritika – jo griebiasi ir dešiniosios partijos. Populistų sėkmę garantuoja tai, kad jie kreipiasi į žmones su gatavais receptais, remiasi plačiai paplitusiomis idėjomis, o ne siūlo ką nors radikaliai naujo” (Asemirov 2007). Šis autorius populizmą kvalifikuoja kaip antielitinę retoriką, kuri prieštarauja elito tarpusavio susitarimui, todėl atrodo genetiškai kairuoliška. Kita vertus, tai strategija, kuria mielai naudojasi ir dešiniosios partijos, kai joms skubiai prireikia žmonių paramos.

1. Populizmas kaip dėmė

Šiandien populizmas yra dėmė, naudinga politiniam priešininkui diskvalifikuoti. Politiniame diskurse ši sąvoka turi neigiamą konotaciją. Populizmas yra kažkas, ko reikia vengti, jis gėdingas, nes prieštarauja geram tonui, įtartinas, nes griebiasi nešvarių manipuliacijų arba paprasčiausio melo. Julianas Popovas yra teisus sakydamas, kad “kaltinimai populizmu jau tapo nauju populizmu” (Popov 2007). Kita vertus, kaltinimai populizmu yra tik politinės retorikos dalis, nes kiekvienas politinis aktorius rėžia populistines kalbas, ypač prieš rinkimus. Borislavas Georgievas pagrįstai teigia: “Mūsų politinėje realybėje populizmas yra tarsi vienintelis realiai egzistuojantis dalykas. Kiekvienas politikas, kiekviena politinė organizacija kaltina oponentus populizmu, bet jie visi daugiau ar mažiau veikia populistiškai, ypač prieš rinkimus” (Georgiev 2007).

Kaltinimų populizmu funkcija – ne vien diskredituoti politinius priešininkus, bet ir įtvirtinti savo politinę liniją oponentų sąskaita: “mes nesielgiame taip, kaip jie”, ypač kai šie kaltinami, kad dalija tuščius pažadus. DJS2 vadovybės narys Martinas Dimitrovas interviu laikraštyje Standart (2007 m. vasario 8 d.) pareiškė: “Koalicija [valdančioji dauguma, kurią sudaro Bulgarų socialistinė partija, Sąjūdis už teises ir laisvę, Tautinis sąjūdis “Simeonas Antrasis” – aut. past.] paspringo pigiu populizmu. Mes reikalaujame nepasitikėjimo votumo, nes žmonės nepatenkinti. Tai, ką daro BSP, yra grynas populizmas prieš pavasarį vyksiančius rinkimus. Socialistai ir kabinetas susivieniję atėjo į valdžią, nes daug prižadėjo suaugusiems žmonėms. Tačiau savo pažadų neįgyvendino ir žmonės yra nusivylę.” Populistų kalboms lengviausiai pasiduoda skurdžiausi sluoksniai, iš nevilties linkę sekti paskui kiekvieną, kuris įtikinamiau žarsto pažadus.

Populistinės kalbos traktuojamos ir kaip trumparegiškos, neperspektyvios, nes pasiduodama laikinai konjunktūrai, nesugebama strategiškai įžvelgti bendros naudos. 2003 metų balandį per paskaitą Atlanto klube tuometinis užsienio reikalų ministras Solomonas Pasi’s pareiškė: “Matyt, nesu pirmas, kuris konstatuoja, be to, patyrė savo kailiu, kad tai, kas teisinga, ne visada populiaru, o tai, kas populiaru, ne visada teisinga. Prieš du tūkstančius metų panašų skausmą iškentėjo Išganytojas, sakydamas: “O kadangi aš kalbu tiesą, tai jūs ir netikite manimi” (Jn 8, 45). Žodžio “populiarus” etimologija rodo, kad masės linkusios susižavėti tuo, kas paprasta ir visiems suprantama. Tačiau tokios kalbos retai veda į teisingą sprendimą, kuris naudingas visiems, nors ir tolimesnėje perspektyvoje. Čia galiu tik pakartoti didžiojo matematiko René Descartes’o žodžius: “Mažai tikėtina, kad tiesa tą pačią akimirką atsiskleis daugumai. Natūraliau, kai ji tampa pavienių asmenybių nuosavybe” (Pasi 2003).

Teiginiai, kad populistinės kalbos “išduoda” giluminės daiktų esmės nesuvokimą, kad tik išrinktieji (elitas) suvokia tikrąjį visuomeninį interesą, paremtos ta pačia logika kaip ir populizmas, t.y. pabrėžia, kad praraja tarp elito ir liaudies masių yra neįveikiama. Elitas mano, kad valdo tiesą, o liaudis atseit nieko nesupranta, todėl pasiduoda paviršutiniškoms emocijoms. Ši logika tos pačios rūšies kaip ir populizmas, nes vieni demonstruoja nepasitikėjimą išrinktaisiais (politikos profesionalais), o kiti – išdidumą “paprastų žmonių” (politikos neprofesionalų) atžvilgiu.

Dažnai teigiama, kad populizmas yra užuovėja tiems, kurie pereinamuoju laikotarpiu ko nors neteko – socialinio statuso, visuomeninio prestižo, materialinės gerovės, senų iliuzijų ir t.t. Vladimiras Šopovas interneto dienoraštyje apie populizmą rašo taip: “Viešame Bulgarijos diskurse pastarosiomis savaitėmis labai stengiamasi atgaivinti tezę, kad vienintelis likęs elektorato resursas šalyje priklauso populizmui. Visos kitos preferencijų grupės arba jau iširusios (“dešiniųjų” rinkėjai), arba pradeda irti (neo- ir postkomunistinis flangas). Vienintelė nekintama formuotė – amorfiška “praradusiųjų” masė, apimta frustracijos ir įniršio. Būtent iš ten plūsta chaotiška energija, sužadinta populistinių lūkesčių, kurie vieninteliai gali iškelti į politines aukštumas.”

Populizmo samprata išvedama iš dichotomijos populiaru versus nepopuliaru, priimtina plačiajai visuomenei ar nepriimtina. Ši priešprieša ypač akivaizdi ekonominėje politikoje – nepopuliarius, bet ekonomiškai būtinus veiksmus dauguma ekonomistų vadina šoko terapija, kainų šoku, kai trumpalaikis sukrėtimas pateisinamas ilgalaikiu teigiamu rezultatu. Pasirinktoji strategija pristatoma kaip sėkmingas gydymas, teisingai nustačius diagnozę. Bet dalykas tas, kad diagnozę nustato profesionalai (politikai, ekonomistai), o gydymą turi ištverti visuomenė, dažnai nesuprantanti jo prasmės. Evelina Ivanova pabrėžia: “Etiketė populizmas pas mus dažnai klijuojama reiškiniams, kurie atsirado iš visai kitokios politinės dirvos ir yra kitokios prigimties.”

Kas vadinama populizmu siekiant diskredituoti politinius oponentus? Pirmiausia – klaidinimas žarstant neišpildomus pažadus. Antra, pataikavimas tiems, kurie daug prarado pereinamuoju laikotarpiu, polinkis į emocionalumą, neracionalus elgesys. Trečia – efektyvios socioekonominės terapijos atsisakymas bijant rizikuoti.

Taikoma ta pati strategija: visuomenė skaldoma į profesionalius politikus, t.y. elitą, kuris suvokia reiškinių esmę, ir liaudį, mases, nesuvokiančias, kas vyksta. Populizmo kaip pažadų, kurių neįmanoma išpildyti, samprata suponuoja, kad yra instancija, kurios valia nustatyti, ką galima įvykdyti, o ko ne, ir kad šis gebėjimas duotas ne kiekvienam. Tai nustato “ekspertai”, bet “liaudis” to neįsisąmonina. Pažadai apibrėžiami kaip “utopija” – iš principo neįgyvendinamas kažko patrauklaus troškimas. Tačiau čia kyla klausimas, ar politika apskritai įsivaizduojama be “idealų”, t.y. be didelių socialinių projektų, kurie turėtų visų politinių institucijų paramą ir įgyvendinimo perspektyvą? Utopijos dažnai lengva ranka atmetamos kaip klaidingos ir žalingos, raginant mąstyti “realistiškai”. Kairuoliškos pakraipos projektai dažnai priskiriami populizmui vien todėl, kad jiems sekasi mobilizuoti žmonių energiją ir gauti palaikymą. Tačiau nuo Renesanso iki mūsų laikų utopija yra galingas socialinės vaizduotės šaltinis, be jos politika, matyt, virstų paprasčiausia valdymo technologija – “reiškinių valdymu”, kur politiškumas atsiveria per technologiją (Chatle 1998, 173-179).

Kita vertus, vadinti populizmą prieglauda tiems, kurie daug prarado postkomunistiniu laikotarpiu, reikštų susiaurinti sąvokos turinį, nes populizmas egzistuoja ne tik postkomunistinėse ir ne tik pereinamąjį laikotarpį išgyvenančiose valstybėse. Tokiame populizmo apibrėžime kaip prielaida glūdi įsitikinimas, kad vykstant socialinėms permainoms, kurios laikomos neabejotinai teigiamomis, visi individai daugiau ar mažiau, anksčiau ar vėliau vis tiek laimės. Tokia “lygių galimybių visuomenės” samprata, kai visų norai yra patenkinami, ribojasi su populizmu, kurį ji kritikuoja. Akivaizdu, kad vykstant socialinei transformacijai visi gali laimėti tik tuo atveju, jeigu visuomenė taps nekonfliktiška.3

Nepopuliarių priemonių, apibrėžiamų kaip neišvengiama terapija, atmetimas laikomas populizmu remiantis prielaida, kad vadybos sprendimai, ypač ekonomikoje, yra akivaizdūs, numanomi, ginčyti juos neprotinga, tai daroma tik iš neišprusimo, nes tai lygiai tas pats, kaip atsisakyti būtino gydymo. Taigi ir vėl atskiriamas apsišvietęs elitas nuo tamsios liaudies, o vadyba – nuo politikos. Nėra nė vieno sprendimo, kuris tiktų visiems. Politikos esmė – būti instancija, kuri priima sprendimus, tačiau iš anksto žino, kad vis tiek bus nepatenkintų. Šiuo atžvilgiu politika negali lygintis su vadyba, nes ji pagrįsta visai kitokio pobūdžio racionalumu, o jos efektyvumas yra visiškai kitoks. Politikas stengiasi išvengti didelių konfliktų ir visada bando sutaikyti visuomenę. Todėl politiškai efektyvus dalykas visiškai nebūtinai yra efektyvus ir ekonomiškai. Tačiau populizmo, kaip neracionaliai atmetančio ekonominį efektyvumą, samprata grindžiama tuo, kad politiškumas prilyginamas vadybai arba tiesiog ja pakeičiamas. Tai madinga tezė, dažniau naudojama neoliberalų, vietoj tradicinio termino “politika” taikančių terminą “valdomumas”.

2. Populizmas – demokratijos krizės simptomas

Šiandienos populizmas yra veikiau krizės simptomas negu dabartinių atstovaujamųjų demokratijų naujas pavadinimas. Mat demokratiniuose režimuose jis reiškiasi kaip įvairialypė ir prieštaringa moderniosios demokratijos pagrindų kvestionavimo strategija, o nedemokratiniuose režimuose jis yra demokratijos pakaitalas. Pirmuoju atveju populizmas atsiduria toje pačioje įteisintoje politinio pliuralizmo plokštumoje – tai viena iš galimų teisėtų politinių programų, vienas iš daugelio politinių sprendimų. Jeigu modernioji demokratija – tai politinis režimas, kuriame nėra vienintelės tiesos, partijos, filosofijos ar religijos, tai iš principo įmanomos visokios strategijos, tarp jų ir tos, kurios kvestionuoja demokratiją. Tokioje aplinkoje populizmas pasireiškia kaip politinė platforma, atliepianti tikruosius žmonių polinkius, priešingai negu elitas, kuris, kad ir koks būtų įvairialypis, vienu atžvilgiu yra vieningas – nepaiso žmonių interesų.

Antruoju atveju populizmas iškyla kaip demokratijos apraiška arba pretenzija į ją. Kyla didelė rizika tas politines strategijas, kurios paiso visuomenės interesų ir lūkesčių, supainioti su tomis, kurių vienintelis tikslas – įteisinti save pasitelkiant mases. Ne visi politiniai sąjūdžiai, turintys liaudies paramą ir kovojantys su akis badančia socialine nelygybe, yra populistiniai, ypač Lotynų Amerikos, Afrikos arba Azijos šalyse. Tačiau jų retorika, priešiška “turtingosios Šiaurės”, JAV ekonominių, informacinių ir politinių monopolijų atžvilgiu, lemia, kad tokia strategija priskiriama prie populistinių. Nesvarbu, ar populizmu kaltinama teisėtai, ar ne, šis fenomenas rodo atstovaujamosios demokratijos, kuri, atrodo, nebesugeba atliepti naujų socialinių lūkesčių, krizę.

Iš esmės populizmas yra moderniosios demokratijos fenomenas, nes nedemokratiškų režimų sąlygomis jis yra tik demokratijos substitutas. Populizmas atskleidžia krizinius atstovaujamosios demokratijos reiškinius, todėl jo apraiškos senosiose demokratijos šalyse – Vakarų Europoje ir JAV – yra visų ryškiausios. Prancūzų politologas Pascalis Perrineau šitaip apibrėžia šiuolaikinį populizmą: “1930 metais Sigmundas Freudas puikiai parodė, kad kultūros krizė4 yra mirtinų ideologijų siautėjimo Europoje priežastis.” Europietiškoji kultūra, kaip ir kiekviena kultūra, neigianti impulsyvumą, atrodė apimta didelio negalavimo ir nepajėgi priešintis pasąmoninei agresijai, net mirčiai. Nors praėjo septyniasdešimt metų, bet psichoanalizės tėvo įžvalga vis dar aktuali. Prie psichoanalitinio paaiškinimo reikia pridurti sociologinį – negaluoja ir ekonominė, ir sociokultūrinė, ir politinė sfera… Dar vienas nūdienos krizės elementas, parankus kraštutiniams dešiniesiems, – demokratijos negalia. Puikioje politinėje regiono istorijoje Marcelis Gauchet įrodė, kad nusivylimas pasauliu5 apima ne tik religinę plotmę, bet ir visas atstovaujamąsias sistemas. Kai buvo prarasti politiniai orientyrai, prasidėjo gili politinio atstovavimo krizė, išplitusi po visą Europą. Kai kuriose šalyse spaudimas yra dar didesnis, nes politinis atstovavimas nesugeba aprėpti įvairovės, naujumo ir atskirčių visumos, skaldančios visuomenę. Panašu, kad ši krizė aukščiausią tašką pasiekė politinėse sistemose, kur politinė priešprieša prarado prasmę – dešinieji ir kairieji pasiekė esminio susitarimo, pagrindinės politinės grupuotės pasiskirsto valdžią pasitelkdamos kvaziinstitucinį konsensusą. Kartais ši sistema siekia ganėtinai toli ir yra institucionalizuota, pasak Arendo Lijpharto, konsociatyvinės demokratijos6 pavidalu. Šalyse, kur “konsensuso demokratija” virto sistema (Proporz Austrijoje, la concordance Šveicarijoje, pilarization (Verzuiling), partocratie Belgijoje ir Nyderlanduose) dešinieji radikalai ir/arba populistai turi galimybę sutelkti žmonių nepasitenkinimą ir pasipriešinti status quo. “Visuomenė keičiasi, o valdžios paskirstymo sistema ir elitas nesikeičia, todėl populistai ir į juos panašūs “anti” tampa vieninteliais tikrais oponentais” (Perrineau 2003).

Perrineau aiškiai suformuluoja problemą, kylančią dėl šiuolaikinio populizmo, – demokratinis konsensusas atmetamas, alternatyvos ieškoma bet kokia kaina, siekiama pasinaudoti frustracijomis, kurios kamuoja demokratines visuomenes. Kraštutinai dešinysis populizmas dažniausiai tarpsta tada, kai prasideda senų kairiųjų projektų ir radikaliai kairuoliškų strategijų krizė. Vidurio ir Rytų Europoje kraštutinis dešinysis populizmas įgauna kur kas aršesnę ir antidemokratiškesnę formą negu žemyno Vakaruose. Perrineau patikslina: “Nors Vidurio ir Rytų Europos dešinieji radikalai dažnai yra prasčiau struktūruoti ir menkiau organizuoti negu vakariečiai, ideologiškai jie “kietesni” ir atviriau antidemokratiški – tai irgi demokratijos krizės apraiška. Perėjimas nuo autoritarinio režimo prie demokratijos, socialistinio ūkio pertvarkymas į kapitalistinę rinkos ekonomiką, industrializaciją pakeitusi postindustrializacija atveria kelius dešiniesiems radikalams, bet jų politinė erdvė palyginti ribota, nes nacionalizmas glūdi daugelio tų šalių politinių veikėjų ideologinėse užuominose, o fašizmas istoriškai diskredituotas”7 (Perrineau 2003).

Naująjį populizmą kaip liberaliosios (moderniosios, atstovaujamosios) demokratijos krizės išraišką aptaria ir Danielas Smilovas: “Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad būtent dabar, kai daugelis regiono valstybių gavo brandos atestatą, t.y. buvo priimtos į NATO ir ES, jose kilo populizmo banga, kurios pagrindinis požymis yra nusistatymas prieš liberaliąją demokratiją ir pagrindines jos vertybes – toleranciją kitam ir mažumoms, individo teisių gynimą, rinkos prioritetą ekonomikoje. Pereinamojo laikotarpio liberalusis konsensusas, Bulgariją pasiekęs ir šiaip palyginti vėlai, netrukus iširo ir tai neabejotinas liberaliosios demokratijos krizės ženklas. Bet, kaip paprastai atsitinka mūsų kraštuose, tą krizę lėmė nesupratimas ir neišprusimas” (Smilov 2006). Žinoma, čia irgi juntama užuomina apie “nenuovokią liaudį”, bet svarbiau yra tai, kad populizmas traktuojamas kaip atstovaujamosios liberalios demokratijos krizės simptomas. Be to, ši krizė būdinga tiek senosios demokratijos šalims, tiek, nors ir atrodytų paradoksalu, naujosios demokratijos valstybėms Vidurio ir Rytų Europoje.

Naujoje savo knygoje “Politika Prancūzijoje ir Europoje” Perrineau akcentuoja kelias pagrindines demokratijos krizės apraiškas: daugėja žmonių, kurie nebalsuoja per rinkimus, mažėja dalyvaujančių politikoje, politinės klasės ir organizacijos degradavo, žmonės užsisklendė privačiame gyvenime (Perrineau, Rouban 2007, 15-20). Tai bendra tendencija, bet Vidurio ir Rytų Europos šalyse ji kur kas ryškesnė negu žemyno Vakaruose. Apie atstovaujamosios demokratijos krizę kalbama seniai. Tarpukariu fašistuojantys radikalūs dešinieji demonstravo panieką sudėtingiems atstovaujamosios demokratijos mechanizmams ir institucijoms (Vokietija, Italija, Ispanija), septintojo dešimtmečio pabaigoje radikalūs kairieji vietoj politinio atstovavimo griebdavosi tiesioginio veikimo, kuris dažnai virsdavo terorizmu. Puikiai žinomas dešiniųjų technokratų nusiteikimas po Antrojo pasaulinio karo. Jų išvirkštinė pusė – kairieji savivaldos šalininkai – tikėjo, kad visuomenė gali būti valdoma be atstovaujamųjų institucijų tarpininkavimo.

Be abejo, atstovaujamosios demokratijos krizė kyla dėl gilesnių priežasčių. Viena vertus, pabrėžia Perrineau, jos yra politinės. Iš jų svarbesnės būtų šios:

– egoistiškas individualizmas, atitraukiantis piliečius nuo klasikinių kolektyvinio veikimo formų;
– takoskyros tarp kairiųjų ir dešiniųjų nykimas, o būtent ji ilgą laiką buvo politinis orientyras ir politinių debatų pagrindas;
– socialinių skirtumų mažėjimas, antai šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse “vidurinioji klasė” sudaro net samdomosios jėgos daugumą;
– senų ryšių tarp politinių partijų ir vietinių bendruomenių irimas veikiant urbanizacijai ir globalizacijai.

“Toks teritorinių, socialinių ir ideologinių demokratinio atstovavimo substratų išsidėstymas yra didelis sukrėtimas demokratijai ” (Perrineau, Rouban 2007, 25).

Ekonominės ir socialinės priežastys irgi svarbios. Globalizacija nacionalines vyriausybes daro nepajėgias susitvarkyti su savo politinių bendruomenių problemomis ir masėms kyla įtarimų, kad viskas sprendžiama “slaptai” ir kažkur “užsienyje”. Taip atsiranda didelis atotrūkis tarp labiau išsilavinusių, Europai ir globalizacijai atviresnių asmenų ir mažiau išsilavinusių piliečių, atsigręžusių visų pirma į tautiškumą ir įtariai vertinančių viską, kas “svetima”.

Svarbios ir kultūrinės priežastys – mesianizmo ideologijų, susijusių su marksizmu, krizė, komunistinio bloko griuvimas, augantis nusivylimas didžiaisiais projektais, plačiųjų visuomenės sluoksnių atsitraukimas nuo politikos. Pipa Norrisas tai vadina “kognityvia mobilizacija” – politizacija, atmetančia klasikines priklausymo politinėms partijoms ir sąjūdžiams formas8 (žr. Perrineau, Rouban 2007, 30-31).

Zbigniewas Brzezi?skis 2006 metų gegužės mėnesį duodamas interviu laikraščiui Gazeta Wyborcza demokratiją irgi siejo su populizmu. Pasak jo, politinio informuotumo plėtra neabejotinai demokratiškas procesas, sukuriantis populistinių strategijų sėkmės prielaidas. “Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės pirmą sykį prakuto politiškai ir tampa neregėtai aktyvūs. Juos lengva mobilizuoti, nors jie dažnai laikosi visiškai priešingų pažiūrų. Atkreipkite dėmesį, kad neseniai Nepale, Bolivijoje, Kirgizijoje, Afrikoje ir t.t. vykę neramumai turėjo bendrą pagrindą – tai populizmas, radikalizmas ir socialinės neteisybės jausmas. O tai jau naujas dalykas. Žmonės mato, kaip atrodo kita pasaulio dalis ir nori gyventi taip, kaip gyvenama turtingose šalyse. Jie tai mato, nes didėja žiniasklaidos, ypač televizijos ir interneto, aprėptis. Deja, ši naujumo karštinė veda į kraštutinumus, kartais net iki kraujo praliejimo” (Brzezi?ski 2006). Ši jo tezė atliepia Tocqueville’o teiginį apie daugumos tironiją kaip moderniosios demokratijos reiškinį, kuriam neišvengiamai paklūsta bet kokia demokratizacija ir net dalis pačios demokratijos. Demokratinė idėja remiasi liaudies valdžia, praktikuojama daugumos. Šitaip neišvengiamai atsiranda daugumos efektas ir kyla jos tironijos pavojus (Tocqueville 1979, 257-272).

Iš esmės svarstomos ne priežastys, sukėlusios naują populizmo bangą daugelyje pasaulio kraštų, o klausiama, ar populizmas nėra tam tikru atžvilgiu neišvengiamas šiuolaikinės atstovaujamosios demokratijos bruožas. Paradoksalu, bet per pastaruosius du šimtus metų įsitvirtinusi demokratijos forma – atstovaujamasis valdymas priešpriešinamas klasikinei demokratijai, kaip ji buvo suvokiama XVIII ir XX a. Moderniąją demokratiją vadiname atstovaujamąja, bet politinis atstovaujamojo valdymo režimas turi nedaug bendra su antikine demokratija, ypač kai kalbama apie pagrindinius politinės piliečių lygybės principus. Bernard’as Maninas pabrėžia: “Atstovaujamasis valdymas nesuteikia jokio institucinio vaidmens susirinkusiems žmonėms. Būtent tuo jis akivaizdžiausiai skiriasi nuo antikos polių demokratijos” (Manin 1995, 19).

Paprastai kaip pagrindinis skirtumas pabrėžiama tai, kad antikinė demokratija buvo tiesioginė, o modernioji yra atstovaujamoji. Tiesioginė demokratija, dažniausiai išreiškiama per referendumą ir plebiscitą, egzistuoja ir dabar, nors yra labiau apribota. Tačiau tarp dviejų demokratijos modelių yra ir kitas, galbūt dar esmingesnis skirtumas. Maninas nurodo, kad antikinėje Atėnų demokratijoje didžioji pareigų dalis būdavo paskirstoma traukiant burtus. Šiuolaikinė demokratija šia procedūra nesinaudoja, laiko ją keista, atsakingi asmenys yra paskiriami. Atėnuose, skirstant politines pareigas, burtų traukimas turėjo didelę demokratinę prasmę – ši procedūra buvo pagrįsta suvokimu, kad kiekvienas žmogus, tapęs visateisiu piliečiu, turi ir politinę kompetenciją. Tokia piliečio samprata nebūdinga nė vienai iš šiuolaikinių demokratijų. Priešingai – šiuolaikinė demokratija yra atstovaujamoji, o tai reiškia, kad piliečiai išsirenka savo atstovus ir suteikia jiems galias, dažniausiai pasitelkdami rinkimų (asmeninių, tiesioginių ir slapto balsavimo) procedūrą. O rinkimų procedūra, pasak Aristotelio, buvo įprasta antikos oligarchijų praktika, – politinis elitas dažnai griebdavosi demagogijos, kad pelnytų liaudies paramą (Manin 1996, 43).

Ar tai reiškia, kad šiuolaikinė demokratija, veikianti atstovaujamojo valdymo režimu ir naudojanti rinkimus kaip pagrindinę procedūrą, yra artimesnė oligarchijai negu klasikinei demokratijai? Viena iš pagrindinių šiuolaikinio populizmo tezių ir yra tai, kad žmonių suverenitetą pasisavina neįvardijama, bet egzistuojanti, oligarchija. Kita vertus, tezę, kad šiandieninė atstovaujamoji demokratija yra savotiška demokratinių ir oligarchinių elementų simbiozė, palaiko ir kai kurie teoretikai. Robertas Dahlis knygoje “Demokratija ir jos kritikai” pabrėžia, kad “atstovavimą sugalvojo ne demokratai, jis atsirado viduramžiais kaip monarchinio arba aristokratiško valdymo institucija” (Dahl 2006, 45). Modernioji demokratija atsirado ne tiesiogiai iš antikinės kaip naujesnė jos forma ar atmaina, o išsirutuliojo kaip ilgo atstovaujamojo valdymo ir demokratizavimo proceso rezultatas drauge su pagrindiniu moderniosios demokratijos atributu – rinkimais, kurie neišvengiamai skatina demagogiją, o su ja ir populizmą.

3. Populizmas prieš demokratiją

Jeigu sutinkame, kad populizmas (kaip ir demagogija) lydi kiekvieną atstovaujamąją demokratiją, neturėtume stebėtis, kad jis vis labiau stiprėja. Kita vertus, pagrindinius moderniosios demokratijos principus šiandieninis populizmas neigia naudodamasis demokratinėmis procedūromis ir praktikomis (visuotiniai rinkimai, žodžio laisvė). Šis šiuolaikinės politikos paradoksas liks nepaaiškintas, jeigu manysime, kad populizmas, apeliuojantis į paprastus žmones ir veikiantis jų vardu, paprastai yra kairiųjų strategija, o dešinieji labiau orientuojasi į elitą, todėl jų retorikoje populizmo gaida yra retenybė. Jeigu populizmas identifikuojamas tik kaip kairiųjų retorikos atmaina, tai jis nėra pavojingas demokratijai – jo pretenzijos apsiribos vien dažnesniais referendumais ir raginimais labiau atsižvelgti į žmonių nuomonę. Tokia populizmo samprata veda prie tiesioginės demokratijos reikalavimo, o tai nėra nauja.

Dabartiniai populistiniai sąjūdžiai pavojų demokratijai kelia ne todėl, kad siūlo pereiti prie tiesioginės demokratijos (tai nėra pagrindinis jų reikalavimas), o todėl, kad griebiasi nacionalistinės mobilizacijos, skatindami nepasitikėti svetimais ar netgi juos izoliuoti. Šiuolaikinis populizmas dažniausiai yra nacionalpopulistinis. Jo ištakos glūdi nacionalizme, todėl jis radikaliai konservatyvus, radikaliai dešinysis, o ne susijęs su narodnikyste ar “meile varguoliams”. Šiuolaikiniai populistai ne šiaip neigia politinį status quo, jie yra antisistemiški tuo atžvilgiu, kad pliuralistinės demokratijos pagrindus neigia naudodamiesi jos galimybėmis.

Daugeliui šiuolaikinių tyrinėtojų rūpi ryšys tarp populizmo, nacionalizmo ir patriotizmo. Knygoje “Demokratija ir populizmas” Johnas Lukacsas teigia: “Populizmo fenomenas, priešingai nei senamadiškas patriotizmas, yra neatsiejamas nuo mito apie tautą. Populizmas yra nacionalistinis, o patriotizmas – ne. Žmogus gali būti ir patriotas, ir kosmopolitas (kultūriniu atžvilgiu, žinoma). Tačiau populistas neišvengiamai yra tam tikros rūšies nacionalistas. Patriotizmas mažiau rasistiškas už populizmą. Patriotas neišstumtų kitos tautybės žmogaus iš bendruomenės, kurioje jie kartu gyvena ir kurį jis pažįsta daug metų, o populistas visada įtariai žvelgia į tuos, kurie nepriklauso jo genčiai. Patriotas nebūtinai yra konservatorius, jis gali būti net liberalas – nors ir ne abstraktus, o tam tikros pakraipos liberalas. XX amžiaus nacionalistas vargu ar galėtų būti liberalas” (Lukacs 2005, 69).

Lukacsas teigia, kad pagrindinis liberalizmo priešas yra populizmas, o ne socializmas su progresyviomis idėjomis reguliuoti valstybės ekonomiką, išsilavinimą ir socialinę veiklą. Liberalizmui pagrindą iš po kojų išmuša būtent nacionalizmas, menkindamas jo patrauklumą. Šitaip Lukacsas apibrėžia populizmo kaip antiliberalios dešiniosios nacionalistinės strategijos pavojų.

Iš esmės populizmas negali būti apibrėžtas nei kaip kairysis ar dešinysis, nei kaip socialus ar konservatyvus. Šiandieninio populizmo pagrindas iš esmės yra iki šiol egzistavusio svarbaus politinio padalijimo nykimas, ypač tarp kairiųjų ir dešiniųjų. Pasak Kalino Jenakievo, “tikroji populizmo niša Bulgarijoje atsirado tada, kai suiro dviejų polių politinis modelis”. Šiandieninis populizmas visų pirma yra nacionalpopulistinis, jis “ne konservatyvus, nors reaktyvus. Nesusipratimų kyla būtent todėl, kad reaktyvizmas siejamas su konservatyvizmu. Pas mus populizmas nėra ir progresyvinis. Panašu, kad progresyvinis nacionalpopulizmas gali egzistuoti vien amerikietiškoje arba išvis tik protestantiškoje terpėje”. Manau, šis teiginys yra ypač pritemptas, nes XIX a. liberalusis nacionalizmas suplakamas su nacionalpopulizmu ir su amerikietiškomis jo atmainomis.

Kad nacionalpopulizmui palanki terpė atsirado nykstant politiniams skirtumams, įdomi mintis. Čia kalbama ne apie tai, kad pirmaisiais postkomunistinės būklės metais išnyko politinė konfrontacija (taip paprastai atsitinka iškart po radikalios revoliucinės pertvarkos), o konstatuojama, kad populizmas yra strategija, nukreipta prieš valdančiųjų konsensusą, apimantį tiek kairiuosius, tiek dešiniuosius. Populizmas neigia status quo, kurį įtvirtino susitarimas tarp dešiniųjų ir kairiųjų. Populizmą “kairiuoju” ar “dešiniuoju” įvardija jo kritikai.

Ivanas Krastevas naująjį populizmą apibūdina ir kaip kairįjį, ir kaip dešinįjį, pasak jo, “populistinius dešiniuosius daro populiarius ne sugrįžimas į laikotarpį iki 1989-ųjų, o į laikotarpį nuo 1989-ųjų iki 2005-ųjų. Pagrindinė jų mintis ta, kad niekas nepasikeitė, […] kad vienintelė partija, per pastarąjį dešimtmetį niekada nepralaimėjusi rinkimų, yra mafija, atsiradusi iš senojo režimo. Žiūrint iš šio taško, visiškai akivaizdu, kad nauja opozicija dabartiniam status quo kils iš kairės, iš apačios ir iš provincijos” (Krastev 2006). Išvada netikėta, nes iš pradžių kalbama apie populistiškus dešiniuosius, bet paskui sakoma, kad status quo bus bandoma keisti iš kairės. Populizmas apibrėžiamas taip miglotai, bent jau Bulgarijoje, todėl, kad atsakomybę už šį reiškinį bandoma permesti tai kairiesiems, tai dešiniesiems, nelygu kieno pusėje vertintojo simpatijos.

Živkas Georgievas bulgariškąjį populizmą interpretuoja taip: “Atakos” [Voleno Siderovo partija – red.] “turgaus” politinį patrauklumą didina sumažėjęs kitų partijų patrauklumas. Dabar “dešinė” išgyvena krizę, BSP dešinėja, o kairysis flangas ištuštėjęs… Laisva liko didelė niša ir, jeigu esi ambicingas, būsi paskutinis kvailys, nepabandęs savo idėjų “sutalpinti” į šią nišą. Siderovas siūlo politinį produktą, persunktą nacionalistiniu europietišku populizmu. Atsirado know-how – europietiškas ir rusiškas. Pasisemta slavofiliškų, stačiatikiškų, antisemitinių (ksenofobiškai rusiško stiliaus) idėjų, kurių apstu “Atakos” ideologijoje. Kai kas paimta iš Le Peno, iš Rytų Europos populistų. Šitaip Volenas Siderovas kuria konvertuojamą populistiškai nacionalistinį ir ksenofobišką kokteilį” (Georgiev 2005). Nekyla abejonių, kad šis autorius nacionalpopulizmą kvalifikuoja kaip radikaliai dešiniąją strategiją.

Teisingai politiškai identifikuoti nacionalpopulizmą svarbu todėl, kad tai leis įvertinti tiek potencialias politines plotmes, kuriose jis reiškiasi, tiek slaptus susiliejimus, kurie gali įvykti. Svarbu nustatyti ir tas terpes, kurioms jis yra visiškai nepriimtinas. Klaidingas nacionalpopulizmo siejimas išimtinai su kairiosiomis strategijomis vien todėl, kad jo retorika nukreipta į liaudį, problemų sukels daugiau negu išspręs.

Radikaliai dešinysis populizmas, o nacionalpopulizmas toks ir yra, – tai iš esmės modernaus atstovaujamojo valdymo oligarchinių elementų kerštas demokratiniams elementams. Neutralizuoti tai padėtų tiesioginės demokratijos formų plėtra, skatinant piliečių dalyvavimą, ribojant politinio elito visagalybę, nors, be abejo, nereikėtų apsiriboti vien tuo.

Autorė remiasi Edward Shils, The Torment of Secrecy: the background and consequences of American security policies, London, Heinemann, 1956, p. 98-104, Peter Worsley, The Concept of Populism, In: Ghita Ionescu and Ernest Gellner (editors). Populism: Its meanings and National Characteristics. London: Weidenfeld & Nicolson, 1969, p. 220.

Demokratinių jėgų sąjunga -- dešiniosios pakraipos bulgarų politinė partija, įkurta 1989 metų gruodžio 7 dieną. Tai kai kurių nevyriausybinių organizacijų ir atkurtų senų partijų koalicija, kurios tikslas -- atmesti komunistinę totalitarinę sistemą ir įtvirtinti demokratiją (vert. past.).

Žr. Tarptautinį kolokviumą "Konfliktai, pasitikėjimas, demokratija", įvykusį Naujajame Bulgarijos universitete 2004 m. (Krasteva, Todorov 2005).

Perrineau remiasi S. Freud, Le malaise dans la culture , Paris, Coll. Quadrige, PUF, 1995 (pirmas leidimas vokiečių kalba: Wien, Internationaler Psychoanalytischer Verlag, 1930).

Remiamasi M. Gauchet, Le désenchantement du monde, Une histoire politique de la religion , Paris, NRF, Gallimard, 1985.

Cituota pagal: A. Lijphart, Julian Thomas Hottinger, Les démocraties consociatives, Revue internationale de politique comparée, vol.4, no3, 1997, p. 529-697.

Perrineau nurodo straipsnį: Michael Minkenberg, The radical right in post-socialist Central and Eastern Europe : comparative observations and interpretations, East European Politics and Societies, vol.16, no2, spring 2002, p. 335-362).

Remiamasi P. Norris, Critical Citizen, Global Support for Democratic Governance. Oxford university press, 1999.

Published 19 June 2008
Original in Bulgarian
Translated by Laima Masytė
First published by Critique & Humanism 23/2007 (English version)

Contributed by Kulturos barai © Antony Todorov / Critique & Humanism / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / BG / LT

Published in

Discussion