Mūšio laukas -- Pabaltijys*

9 November 2005
Read in:

Penktasis dvidešimtojo amžiaus dešimtmetis Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojams buvo sukrėtimų, permainų ir kančių laikas. Po Pirmojo pasaulinio karo Europos žemėlapyje pasirodžiusios šios trys naujos valstybės vienos kartos laikotarpiu pajėgė sukurti modernias, savim pasitikinčias nacijas. Bet tuoj po to jos, kaip Antrojo pasaulinio karo mūšio laukas, sulaukė keleto viena po kitos sekusi ųokupacijų: sovietų okupacijos 1940-1941, nacių Vokietijos 1941-1944, ir antrosios sovietų okupacijos, kuri truko keturiasdešimt penkerius metus. Šios viena po kitos sekusios okupacijos vis labiau ir labiau luošino socialinius ir emocinius solidarumo jausmus. Karo baimė, deportacijos, koncentracijos stovyklos, masinės egzekucijos, žydų Holokausto siaubas, priverstinė emigracija, tuos, kurie liko, kankinusi baimė – visa tai palietė ir daugiau nei šešis milijonus šio regiono gyventojų. Tik po 1990-ųjų, kai šios šalys atkūrė savo nepriklausomybę, išlikusieji ir jų vaikai bei vaikaičiai galėjo bent jau pradėti aiškinti šio niūraus dešimtmečio, kai Pabaltijo gyventojai negalėjo kontroliuoti savo istorijos, prigimtį ir pasekmes.

Šios esė tikslas yra tik punktyriškai nuženklinti trijų Baltijos respublikų bendras patirtis Antrajame pasauliniame kare ir tuoj po jo, o kiti rinkinio darbai išsamiau išanalizuos Latvijos padėtį ir jos patirtis šiuo laikotarpiu. Ši esė nepretenduoja pateikti išbaigto pasakojimo ir istorijos. Pagrindinis jos tikslas yra išryškinti sovietinio režimo pobūdį ir Holokausto prielaidas.

Pabaltijo respublikoms bėdos formaliai prasidėjo 1939 m. rugpjūčio 23 d., kai buvo pasirašyta sovietų ir nacių nepuolimo sutartis. Slaptajame protokole Vokietija ir Sovietų Sąjunga tarpusavyje pasidalijo Rytų Europą, Latvija ir Estija pateko į Sovietų Sąjungos zoną, o Lietuva buvo palikta Berlyno malonei. 1939 m. rugsėjo 28 d. antras okupantų susitarimas didžiąją Lietuvos dalį perdavė sovietams, naciai pasiliko tik siaurą ruoželį šalies pietvakariuose. Tačiau 1940 m. birželį Sovietų Sąjunga, pasiųsdama savo armiją į Lietuvos teritoriją, nepaisė šio susitarimo ir užėmė visą respublikos teritoriją, o 1941 m. sausio 10 d. Vokietija iš Sovietų Sąjungos grynais gavo 7,5 milijono aukso dolerių kompensaciją ir atsisakė pretenzijų į pietvakarinę Lietuvos teritorijos dalį. Dabar sovietai Pabaltijo respublikose galėjo šeimininkauti, kaip norėjo.

Turėdama laisvas rankas, sovietų vyriausybė 1939 m. rugsėjį ir spalį Lietuvą, Latviją ir Estiją privertė pasirašyti su ja tarpusavio pagalbos sutartis kartu susikurdama progą kiekvienoje šalyje įkurdinti sovietų karinius dalinius. 1940 m. Maskva pareikalavo, kad Pabaltijo respublikos pertvarkytų savo vyriausybes ir priimtų papildomus Raudonosios armijos dalinius. Vėliau, praėjus vos septynioms savaitėms, Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip keturioliktą, penkioliktą ir šešioliktą sovietų socialistines respublikas į SSRS sudėtį. Sovietiniai istorikai savo laiku aiškino, kad Raudonosios armijos buvimas tik suteikė galimybę Pabaltijo kraštams vienu metu įvykdyti revoliucijas. Tačiau iš tikrųjų paskui Raudonąją armiją atvykę specialieji Maskvos agentai surengė revoliucijas iš viršaus, kurios Lietuvą, Latviją ir Estiją inkorporavo į sovietų partinę valstybę daug anksčiau, negu jos realiai buvo įjungtos į SSRS valdymo struktūrą.

Partinė valstybė

Kad geriau suprastume SSRS agentų: Andrejaus Višinskio Latvijoje, Andrejaus Ždanovo Estijoje ir Vladimiro Dekanozovo Lietuvoje veiklą, pirmiausia reikia aptarti SSRS režimo esmę ketvirtajame dešimtmetyje, o po to išanalizuoti Sovietų programą, kaip turi būti skatinamos revoliucijos užsienyje 1939-1940 m. Pirmoji problema yra susijusi su sprendimų priėmimo struktūra, kurią sovietų valdžia atnešė į Pabaltijo kraštus, antroji – su priemonėmis ir procedūromis, reikalingomis naujų teritorijų inkorporavimui.

Sovietų valstybė buvo partinė valstybė: partija turėjo absoliučią galią; valstybės administravimas, kokį sukūrė V. Leninas ir jo pasekėjai, buvo instrumentas (orudie) partijos rankose. Po bolševikų perversmo 1917 m. Leninas sukūrė naują administravimo tipą, kuriame komunistų partija įgijo aukščiausią suverenitetą, viršesnį negu konstituciškai apibrėžtos vyriausybės administruojamos funkcijos. Toks modelis gali būti vaizduojamas kaip dvi piramidės, esančios viena kitoje. Didesnioji, išorinė piramidė reprezentavo partijos struktūrą, mažesnioji – vidinė reprezentavo vyriausybės struktūrą, tokią, kokia numatyta konstitucijoje – “1936-ųjų metų Stalino konstitucijoje”. Josifas Stalinas ketvirtajame dešimtmetyje valdė Sovietų Sąjungą, neužimdamas jokio formalaus posto vyriausybėje. Jo, kaip pirmojo partijos sekretoriaus, pozicija didžiosios piramidės viršūnėje suteikė jam neribotą galią ir valdžią.

1940-aisiais Stalino agentai perkėlė šią struktūrą į visas tris Pabaltijo valstybes. Dauguma stebėtojų manė, kad vietinė valdžios struktūra, net jeigu ir pasikeitusi per liepą ir rugpjūtį, išlaikys sprendžiamąjį balsą. Bet čia, kaip ir Maskvoje, valdininkai gavo įsakymus ir nurodymus iš savo aukštesniųjų partijos struktūroje.1 Vos atėję į valdžią pirmieji partijos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje sekretoriai įgavo absoliučią galią, nė iš tolo neprilygstančią konstitucijoje apibrėžtoms funkcijoms. Tuo pat metu partijos struktūros buvo didesnės sąjunginės komunistų partijos struktūros dalis.

Visose trijose Pabaltijo respublikose Maskvos atstovai rėmėsi tuo pačiu veiksmų planu, sukurtu politbiuro, kuris buvo komunistų partijos, bet ne sovietų vyriausybės, institucija. Planas parengtas dar 1939 m. siekiant inkorporuoti naujai užimtas Lenkijos teritorijas. Tuomet vietiniai komunistai, proteguojami Raudonosios armijos, okupuotą teritoriją padalijo į Gudijos ir Ukrainos sekcijas ir paskelbė naują, revoliucinį valdymą. Laikinosios administracijos Bialostoke ir Lvove surengė Liaudies tarybų rinkimus. Pagal politbiuro nurodymus rinkimų kampanijos tikslas buvo įtvirtinti sovietų tvarką, Vakarų Ukrainą inkorporuoti į Ukrainos SSR, o Vakarų Gudiją į Gudijos SSR, įvykdyti žemės reformą ir nacionalizuoti stambiosios pramonės objektus bei bankus.2

Sovietų kėslai aneksuoti užimtas Lenkijos teritorijas buvo aiškūs nuo pat pradžių, o Pabaltijo respublikose pasirinktas atsargesnis ir apdairesnis kelias. Elgtasi panašiai kaip 1920 m., kai pasirašius taikos sutartį su Gruzija jau po metų Raudonoji armija nuvertė Gruzijos vyriausybę, kad būtų sukurta Gruzijos Sovietų Socialistinė Respublika. Situacijai besirutuliojant Leninas patarė: “Aš prašau jus atsiminti, kad vidinė ir išorinė Gruzijos situacija reikalauja iš Gruzijos komunistų ne Rusijos komunizmo modelio pritaikymo, bet naujos lanksčios ir vietoje tinkančios taktikos kūrimo, visų pirma besiremiančios didesniu nuolaidumu ir sutarimu su smulkiąja buržuazija”. Praktikoje tai turėjo reikšti “lėtesnį, atsargesnį, sistemiškesnį perėjimą prie socializmo”. Gruzijos okupacija iš tiesų vyko daug žiauriau ir griežčiau, bet laikino kompromiso taktika siekiant nuslėpti pagrindinius revoliucijos tikslus tapo vienu pagrindinių sovietų užsienio politikos kriterijų.3

Partinė valstybė, liaudies tarybų planas ir “lėtesnis, atsargesnis, sistemiškesnis perėjimas prie socializmo” buvo tie esminiai kriterijai programose, kurias trys sovietų agentai atsivežė į Pabaltijo kraštus 1940 m.

Vadinamosios sinchroniškos revoliucijos

Tik įsikūrę Pabaltijo valstybių sostinėse trys sovietų agentai Višinskis, Ždanovas ir Dekanozovas tuoj pat ėmėsi įpinti Pabaltijo valstybes į sovietų partinę valstybę preciziškai atskirdami laikinas reformas nuo ilgalaikių revoliucijos įsigalėjimo planų. Per tą laiką, kai sklido gandas, kad Sovietų Sąjunga nori aneksuoti tris Pabaltijo respublikas, jie kiekvienoje valstybėje suorganizavo Liaudies vyriausybes, vadovaujamas nekomunistų. Žinoma, surasti tinkamas kandidatūras reikėjo laiko, antai Latvijos ministras pirmininkas Augustas Kirchensteinas JAV diplomatui kitą savaitę po to, kai šalį užėmė Raudonoji armija, sakė: “Keletas kabineto postų liko neužimti, nes sovietų valdžia nerado tinkamos kandidatūros”.4 Užkulisiuose sovietų agentai stengėsi stiprinti vietines komunistų partijas ir stengėsi kompartijoms padėti užvaldyti represyviuosius aparatus – buvo naikinama policija ir kariuomenė, tvarkos saugojimas perduotas liaudies milicijai.

Naujoji vadovybė visose trijose respublikose smerkė buvusius autoritarinius režimus, pabrėžė gerų ir artimų santykių su Sovietų Sąjunga reikalingumą ir siūlė atlikti žemės reformą, bet taip pat pabrėžė pagarbą jai ir privačios valstiečių žemėvaldos svarbą. Kaip prieš dvidešimt metų Gruzijos atveju, taip ir dabar laikytasi Lenino pasiūlytos pozicijos – vengta radikalių politikos pakeitimų. JAV diplomatas Rygoje raportavo: “Masiniame jaunųjų darbininkų susirinkime kalbėtojai ragino iš anksto nekelti jokių reikalavimų, taip pat pabrėžė, kad nepaklusimas bet kokiems naujosios vyriausybės ir komunistų partijos nurodymams gali atnešti tik žalą”.5 Gana nuosaikios vyriausybės programos kėlė viltis, kad Pabaltijo respublikos Sovietų Sąjungoje gaus panašų statusą į tą, kokį turėjo Mongolijos Liaudies Respublika.

Sekant politbiuro direktyvomis, taikytomis Lenkijos okupuotoms teritorijoms, Pabaltijo kraštuose vietinės komunistų partijos taip pat sistemiškai telkė politinę galią į savo rankas. Griaunant senas institucijas buvo kuriamos ir naujos, telkiamos socialinės ir kultūrinės pajėgos naujam režimui palaikyti, buvo keičiama ir mokymo sistema, kad būtų kontroliuojama jaunosios kartos socializacija. Analizuodami viešąją reakciją sovietų komentatoriai buvo linkę pabrėžti, kad režimui itin palankūs darbininkai ir neturtingi valstiečiai, o vidurinieji valstiečiai, smulkūs savininkai galėjo bijoti žemės reformos. Naujosios vyriausybės bandė sušvelninti rezervuotą požiūrį į žemės ūkio kolektyvizaciją teigdamos, kad jos pripažįsta teisę į smulkią privačią nuosavybę, nes tikrai kilsiąs stambiųjų savininkų ir pramonininkų nepasitenkinimas. Tikėtasi, kad siūloma nuosaiki ekonominė programa bus rimtas stabdys galimai režimo opozicijai susiformuoti, nes galutiniai režimo tikslai taip ir liks neaiškūs.

Liepos pradžioje valdžia visose trijose respublikose paskelbė naujų parlamentų rinkimus pagal sovietinį modelį – galima balsuoti tik už vienintelį kandidatų sąrašą. Po rinkimų, sufabrikavus norimus jų rezultatus, išrinktieji balsavo už naujų sovietų socialistinių respublikų sukūrimą. Tuoj po to vyriausybės ėmė elgtis daug radikaliau, darydamos tai, ko prieš tai dievagojosi nedarysiančios – pradėjo žemės, bankų ir stambiosios pramonės nacionalizaciją.

Pajutusios valdžią, vyriausybės ėmėsi agresijos ir net terorizmo prieš buvusius režimo priešininkus. Latvijoje ir Estijoje, kur buvę lyderiai Karlis Ulmanis ir Konstantinas Pätsas pasiliko savo postuose, sovietų valdžia nuo greitų veiksmų truputį susilaikė. Lietuvoje, kur buvęs autoritaras Antanas Smetona pabėgo iš šalies, kai ji buvo okupuojama Raudonosios armijos, bolševikai jautėsi laisviau: liepos 11-12 dienomis, prieš naujuosius rinkimus, jie suėmė nemažai lietuvių politinių lyderių ir tuoj pat juos deportavo į Sovietų Sąjungą. Bet ir Latvijoje bei Estijoje po sovietinio režimo paskelbimo Ulmanis ir Pätsas taip pat buvo areštuoti. Piktdžiugiškai manydami, kad prieš tai valdžioje buvę asmenys dreba laukdami bausmės už savo “paklydimus”, naujieji valdytojai tikėjosi, jog tokios griežtos priemonės prieš “liaudies priešus” įbaugins ir privers tylėti baikštesnius režimo priešininkus.

Faktas, kad nauja valdžia pradėjo deportuoti Pabaltijo piliečius į Sovietų Sąjungos gilumą tada, kai šios trys valstybės dar buvo nepriklausomos, tik patvirtina teiginį, kad partinė valstybė Pabaltijo respublikas inkorporavo anksčiau, negu tam buvo suteiktas formalus pavidalas. Be to, dar prieš liaudies tarybų rinkimus liepos viduryje Sovietų Sąjungos valstybinis bankas reikalavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukso atsargų, saugomų Didžiosios Britanijos ir JAV bankuose. Liaudies tarybų balsavimas “už” buvo tik mažytis formalumas Sovietų Sąjungai okupuojant Pabaltijo valstybes.

Rugpjūčio pradžioje Aukščiausioji SSRS Taryba patvirtino trijų Pabaltijo “tarybų socialistinių respublikų” prijungimą prie SSRS. Sovietų ministras pirmininkas Viačeslavas Molotovas pareiškė, kad Sovietų Sąjunga atsiima jai priklausiusias teritorijas, kurias 1919-1920 m. buvo atplėšusios Vakarų jėgos. Ir sovietiniai istorikai iki šiol tvirtina, kad trys Pabaltijo valstybės išgyveno spontaniškas ir sinchroniškas socialistines revoliucijas. Tai neva liudija tas faktas, kad rinkimai į liaudies tarybas vyko tomis pačiomis dienomis ir išankstiniu sprendimu, kad Lietuva turi būti keturioliktoji, Latvija – penkioliktoji, o Estija šešioliktoji tarybų socialistinės respublikos. Vargu ar revoliucijų sinchroniškumas gali įrodyti jų spontaniškumą.6 Tuo pat metu vykusios revoliucijos juk buvo suorganizuotos iš Maskvos ir prižiūrimos iš viršaus, be to, šios revoliucijos iš karto išpureno dirvą baimei, neapykantai ir prievartai.

Disfunkcionali visuomenė

Sovietų valdžia deklaravo visų žmonių ir tautų lygybę, bet po “klasių kovos sąvoka” ji taip pat atnešė vyriausybės prievartą visuomenę dalijant, remiantis marksistine ekonomine socialine teorija, į išnaudotojus ir išnaudojamuosius. Stalino valdymo metu ši politika reiškė klasinių priešų, viešai vadintų “liaudies priešais”, identifikaciją su areštuotaisiais, deportuotaisiais ir nubaustaisiais asmenimis. Tokia politika skatino konfliktus tarp individų ir jų grupių tuo pat metu save pateikdama kaip vienintelį arbitrą, galintį išspręsti konfliktus ir palaikyti tvarką.

Nepriklausomos Pabaltijo respublikos buvo “nacionalinės valstybės”, kiekviena iš jų dominuojama “tautos šeimininkės”, o naujasis sovietinis režimas deklaravo ne tik klasinę, bet ir nacionalinę revoliucijas, stengėsi sugriauti senųjų režimų liekanas ir “denacionalizuoti” respublikas. Norėdami sukurti naują elitą, sovietai ypač daug dėmesio skyrė tautinėms mažumoms. Jie tikėjosi paramos iš vietinių rusų, bet nedėjo jokių vilčių į vietinius vokiečius, kuriems leido laisvai repatrijuoti į nacių Vokietiją. Lietuvoje gana gausi buvo ir lenkų mažuma, ypač Vilniaus krašte (jį Maskva 1939 m. grąžino lietuviams), todėl čia bolševikai buvo pasirengę palaikyti ir lenkus, kad tik susilpnintų lietuvių pozicijas, bet okupacinė valdžia bijojo, kad dauguma lenkų svajoja atkurti Lenkiją su 1939 metų sienomis. Sovietų tikslams žydai pasirodė tinkami geriausiai.

1940 m. žydai Lietuvoje sudarė 8-9% gyventojų, Latvijoje apie penkis, Estijoje mažiau negu vieną procentą. Trečiajame dešimtmetyje visose trijose šalyse susikūrė nacionalistinės žydų grupės, bet Lietuvos žydai, regis, buvo labiausiai nepatenkinti savo ekonominėmis ir socialinėmis sąlygomis, galbūt todėl, kad nuo pat pradžių jie tikėjosi daugiausia. Nuolat pabrėždavo, kad lietuviai nesilaiko kultūrinės ir nacionalinės autonomijos pažadų, duotų Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m., buvo nepatenkinti lietuvių pastangomis labiau “sulietuvinti” socialines ir ekonomines sferas. Nepaisant įvairių rūpesčių, Pabaltijo šalyse žydai, anot Dovo Levino, “turėjo geresnes sąlygas nei kitose Rytų Europos šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Rumunijoje”.7

Kad ir kokius prisiminimus žydai turėjo apie buvusius autoritarinius režimus, iš pradžių jų bendruomenės į naująjį režimą reagavo palankiai. Levinas rašo: “Nuo sovietų valdžios įvedimo žydai fiziškai pasijuto saugiau nei lig tol. Jie taip pat vertino visų draudimų ir diskriminacinių nuostatų panaikinimą žydų atžvilgiu.” Emigrantas į JAV kalbėjo dar džiugiau: “Prie sovietų mes buvome laisvi”. Ben-Cion Pinchukas situaciją apibūdino tiksliau: “Pogromai ir nacių teroras, o ne palankumas komunistams buvo pagrindinės priežastys, stūmusios žydus sovietų link”. (JAV pasiuntinys Lietuvoje sovietų politiką žydų atžvilgiu apibūdino kaip tolerantišką, bet ne draugišką.) Pakankamai ironiška, kad šis “palankumas” sutapo su didelėmis žydų deportacijomis iš Gudijos ir Ukrainos teritorijų, neseniai užgrobtų iš Lenkijos.8

Dvigubi sovietų standartai, susiję su klasių ir nacionalinėmis revoliucijomis, greitai sukėlė dar prieštaringesnius jausmus. Lietuvoje sovietinio saugumo agentai pranešinėjo, kad tik jaunesnio amžiaus žydai rodo simpatijas sovietų valdžiai, o vyresni, konservatyvesni ir labiau pasiturintys žydai su nerimu žvelgia į “klasinės revoliucijos” idėją tikėdamiesi, kad naujoji vyriausybė dirbs sėkmingai ir nesiims radikalesnių reformų. (Pagal Leviną, žydai turėjo 57% industrinių objektų ir apie 83% verslovių, 1940 m. nacionalizuotų sovietų Lietuvos vyriausybės). Tačiau Zvi Gitelmanas teigia priešingai: “Nepaisant blogo kovingo bolševikų ateizmo, kovos prieš sionizmą įspūdžio ir nuosavybės nacionalizavimo, nemažai žydų Raudonąją armiją pasitiko kaip išvaduotoją”.9

Žydų jaunuoliai atrodė ypač patenkinti nauja tvarka, dalis jaunų žydų rašytojų ragino jaunimą sukilti prieš savo pačių paveldą ir jų senolių kultūrą. Janas Grossas taip apibūdino bolševikų programos žavesį: “Tie, kuriems įprastos žydų institucijos, tradicijos ir papročiai buvo varžantys, džiaugėsi permainomis. Jie jautė, kad naujasis režimas gali lengvai išvaduoti iš varžančių žydų bendruomenės rėmų. Ir ne dėl sovietų piliečio statuso atskleidžiamų galimybių, bet pirmiausia dėl to, kad vykstant sovietizacijai žydų bendruomenės vidinės socialinės kontrolės mechanizmai buvo taip greitai ir lengvai sugriauti.” Zvi Kolitzas kalbėjo kur kas griežčiau minėdamas “žydus NKVD narius, savineapykanta persmelktus jevsekcijos narius [žydų sekcijos sąjunginėje komunistų partijoje]”.10 Bet kokiu atveju sovietų režimas paaštrino santykius ir pačioje žydų bendruomenėje.

Žydai, palaikę naujus režimus, visose trijose šalyse tapo ypač pastebimi. Levinas tai aiškino natūralia raida: “Žydų skyrimas į įvairius valstybės aparato postus, be jokios abejonės, kilo iš pragmatinių pozicijų, buvo galima naudotis prokomunistiškai nusiteikusių žydų inteligentų paslaugomis tokioms organizacijoms kaip MOPR ar Kultur Lige”. Zvi Kolitzas teigė: “Lietuvoje žydai komunistai, kurių iš 2500 partijos narių buvo apie 900, aktyviai dalyvavo eksproprijuojant nuosavybę ir organizuojant trėmimus. Jiems talkino ir NKVD nariai žydai, kurie atvyko kartu su Raudonąja armija”. Levino duomenimis, “Nėra abejonės, kad žydai sudarė pusę, jeigu ne daugiau, komsomolo (Komunistų jaunimo organizacija) narių”.11 Žydų jaunuoliai pajuto naujas galimybes ir gatvėse ėmė demonstruoti savo naujas viešąsias teises ir savąjį vyriausybės politikos supratimą.

Didžioji gyventojų dalis Pabaltijo respublikose dabar žydus ėmė matyti kaip naująjį vykdantįjį elitą, kuris skatino nacionalinių valstybių ir buvusių socialinių institucijų griovimą, todėl antižydiški jausmai labai sustiprėjo. Dovas Levinas taip apibūdino Latvijos situaciją: “Pastebima žydų pozicija naujajame režime bei jo politiniame ir administracijos aparate privertė, kad latviai visus žydus identifikuotų su nekenčiamu sovietų režimu”. Zvi Gitelmanas taip pat teigia, kad lietuvių akyse “žydai, kurie sveikino Raudonąją armiją, buvo laikomi išdavikais”. Aba Gefenas, išgyvenęs Holokaustą, prisimena, kad lietuviai “nepriklausomybės praradimą suvokė kaip nacionalinę tragediją ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl jų bendrapiliečiai žydai, visai neblogai Lietuvoje gyvenę, džiūgavo”. JAV diplomatas, aplankęs Sovietų Lietuvą 1941 m. kovą, įžvelgė “stiprų antisemitinį nusiteikimą visoje šalyje ir kad naujoji santvarka paprastai vadinama “žydų valdymu”. 12

Kol represyvieji sovietų režimo veiksmai, vadinamųjų “liaudies priešų” areštai, deportacijos ir net žudymai, skatino prievartos kultūros, paremtos baime ir neapykanta, augimą, provokiška propaganda šiuos jausmus stengėsi nukreipti prieš žydus, reikalaudama jiems keršto. Lietuvių grupė Vokietijoje – Lietuvių Aktyvistų Frontas (LAF) skelbė: “Žydams reikia sukurti tokią nepalankią atmosferą, kad jie net negalvotų, jog naujoje Lietuvoje žydai turės bent minimalias teises ar pragyvenimo šaltinį. Tikslas yra priversti visus žydus pabėgti iš šalies kartu su Raudonąja armija.” Lietuviai komentatoriai teigia, kad ši propaganda neskatina žydų žudynių, bet 1941 m. kovą Berlyne nežinomo autoriaus parašytoje proklamacijoje sakoma: “Lietuvos išdavikų atpildo dieną atleidimo gali tikėtis tik tie, kurie įrodys, kad likvidavo bent vieną žydą”.13 Lietuvos, kaip ir Latvijos, žydų bendruomenės tapo stiprių antisovietinių emocijų taikiniu ir žydai turėjo dar daugiau priežasčių bijoti nacių invazijos.

Įtampa Pabaltijo šalyse pasiekė naują tašką 1941 m. birželį, kai sovietų valdžia visose trijose respublikose suorganizavo masines deportacijas. (1941 m. sausį JAV diplomatas Berlyne numatė masines deportacijas kažkada pavasarį). Iki to laiko “liaudies priešo” sąvoka sovietų režimo buvo išplėsta nuo individų iki ekonominių klasių, specifinių profesijų ir religinių ar socialinių grupių. Jokia tautybė neišvengė deportacijų: proporcingai žydų buvo išvežta daugiau negu latvių ar lietuvių, vos keletas iš deportuotojų sugrįžo namo. Kai kurie traukiniai, pilni tremiamų žmonių, stotyse stovėjo po keletą dienų laukdami įsakymo išvykti, o išsigandę ir pikti giminės galėjo šauktis tik keršto. Gandai, kad valdžia mėnesio pabaigoje planuoja dar didesnius trėmimus, dar labiau sustiprino ir baimę, ir įtūžį.14

Skirtingos nacionalinės grupės išlaikė skirtingus prisiminimus apie sovietų režimą ir deportacijas. Žydai, išgyvenę trėmimus, teigė, kad, palyginti su antižydiška prievarta ir teroru Lietuvoje ir Latvijoje 1941 vasarą ir rudenį, tremtiniai buvo “laimingieji”. Lietuviams, latviams ir estams, kurie gedėjo išvežtų giminių ir draugų, trėmimai reiškė okupacijos kančių kulminaciją. Sovietų valdymo metai iš esmės suardė socialinį audinį, vienijusį žmones, gyvenusius Pabaltijo respublikose.

* Šis straipsnis pirmiausia pasirodė angliškai kaip įvadas Latvijos istorikų komisijos parengtai knygai The Hidden and Forbidden History of Latvia under Soviet and Nazi Occupations 1940-1941 [Paslėpta ir uždrausta sovietų ir nacių okupuotos Latvijos 1940-1990 m. istorija; Rīga, Latvijos istorijos institutas, 2005 m.] in: Latvijas Vflsturnieku komisijas raksti, 14. sfljums.

  1. Plg. Boris Meissner, "The Occupation of the Baltic States From a Present-Day Perspective", in: The Baltic States at Historical Crossroads, Riga: Academy of Sciences of Latvia, 1998, p. 473-488. Sovietiniam požiūriui į partinę valstybę suprasti galima žiūrėti E.M. Koževnikov, Istoričeskij opyt KPSS po rukovodstvu Sovetskim gosudarstvom v predvoennye gody (1936-1941), Moskva: Vysšaja škola, 1971.
  2. "Protokol No. 7 rešenija politbiuro TsK VKP(b)", in: Ministerstvo inostrannych del Rossijskoi federacii, Dokumenty vnešnej politiki, 1939 god, Moskva: Meždunarodnyje otnošenija, 1992, kniga 2, 19-22. Erwinas Oberländeris atkreipė dėmesį į šį dokumentą savo publikacijoje: "Instruments of Sovietization in 1939/1940 and after 1944/45", in: The Soviet Occupation Regime in the Baltic States 1944-1959, Riga: Latvijas vflstures institute apgāds, 2003, in: Latvijas vflsturnieku komisijas raksti, 9. sfljums, p. 50-57. Po Sovietų Sąjungos žlugimo buvę partijos lyderiai laisvai kalbėjo apie politbiuro vaidmenį: Vladimiras Kriučkovas jį apibūdino kaip "aukščiausią vadovaujantį organą šalyje". Ličnoe delo (2 vols.; Moskva: Olimp, 1996); 1:258; Egor Ligačev jį pavadino "auščiausiu šalies politiniu organu". Zagadka Gorbačiova, Novosibirsk: Interbuk, 1992, p. 6.
  3. V.I. Lenin, Polnoe sobranie sočinenij, 55 t., Moskva: Gospolitizdat, 1960-1964, 42:367; 43: 199.
  4. United States National Archives, State Department Decimal File (hereinafter referred to as USNA), 860p.00/283. Birželio 20 dieną Prancūzijos ambasados Rygoje pirmasis sekretorius savo dienoraštyje rašė: "prijungimas prie Sovietų Sąjungos jau pusiau padarytas", žr.: Jean de Beausse, Carnets d'un diplomate francais en Lettonie 1939-1940 (Tekstas ir latvių, ir prancūzų kalbomis; Riga: Liesma, 1997), p. 160.
  5. USNA, 860p.00/283.
  6. Kai lietuvių "Liaudies seimas" susirinko liepos 21 d., jis prisiminė 1939 m. spalio politbiuro įsakymą pirmuoju savo dienotvarkės klausimu išsikeldamas sovietų tvarkos įvedimą Lietuvoje prašant priimti į Sovietų Sąjungą, žemės reformą ir bankų bei stambiųjų įmonių nacionalizaciją. Lietuvos Liaudies Seimas. Stenogramos ir medžiaga, Vilnius: Mintis, 1985, p. 50-53.
  7. Dov Levin, Baltic Jews under the Soviets 1940-1946, Jerusalem: Hebrew University, 1994, p. 371. Tuometinės mažumų situacijos vertinimą trijose Pabaltijo šalyse galima rasti: Royal Institute of International Affairs, The Baltic States, London: Oxford University Press, 1938, p. 30-38.
  8. Dov Levin, Baltic Jews under the Soviets, p. 117; William W. Mishell, Kaddish for Kovno, Chicago: Chicago Review Press, 1988, p. 8.; Ben-Cion Pinchuk, Shtetl Jews under Soviet Rule, Oxford: Basil Blackwell, 1990, p. 221; The American report in USNA, 861m.00/464. Apie žydų deportaciją iš Ukrainos ir Baltarusijos 1940 m. žr.: Gross, Revolution from Abroad, Chapter 6 "Deportations".
  9. Dov Levin, Baltic Jews under the Soviets, p. 2; Zvi Gitelman, "Soviet Reactions to the Holocaust, 1945-1991", in: The Holocaust in the Soviet Union, Armonk NY: M. E. Sharpe, p. 4-5. Apie žydų bendruomenės Lietuvoje reakcijas taip pat žiūrėti: Solomonas Atamukas, Lietuvos žydų kelias, Vilnius: Alma littera, 1998, p. 213-214.
  10. Ezra Mendelsohn, On Modern Jewish Politics, New York: Oxford Univ. Press, 1993, p. 98; Gross, Revolution from Abroad, p. 272; Zvi Kolitz, "The Physical and Metaphysical Dimensions of the Extermination of the Jews in Lithuania", in: The Holocaust in the Soviet Union, p. 201.
  11. Dov Levin, Baltic Jews under the Soviets, p. 27; Dov Levin, The Lesser of Two Evils: Eastern European Jewry under Soviet Rule, 1939-1941, Philadelphia: Jewish Publication Society, 1995, p. 44-46; Kolitz, The Physical and Metaphysical Dimensions..., p. 201.
  12. Dov Levin, Baltic Jews under the Soviets, p. 92; Gitelman, Soviet Reactions to the Holocaust, p. 5; Aba Gefen citata iš Lietuvos rytas (Vilnius), 1996 kovo 23; JAV pranešimo tekstą žiūrėti Alfred Erich Senn, "Documents: Introduction and Commentary", in: Journal of Baltic Studies, 26/2, p. 145-146.
  13. Tekstas iš: Valentinas Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 151.
  14. Apie deportacijas Latvijoje žr.: Deportation of 14 June 1941: Crime Against Humanity, Rīga: Latvijas vflstures institute apgāds, 2002, Latvijas vflsturnieku komisijas raksti, 6. sfljums. Dėl 1941 m. deportuotų asmenų skaičiaus buvo kilę rimtų ginčų. Dabar Latvijoje sustota ties 15 000, Estijoje 10 000, bet Lietuvoje skaičiai svyruoja nuo 17-19 000 iki 27 000. Iš dalies tokį skaičių neatitikimą Lietuvoje galima paaiškinti tuo, kad dar nėra nustatytas tikslus iš Lietuvos deportuotų žydų ir lenkų skaičius. Plačiau žr.: Eugenijus Grunskis, Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941, 1945-1953 metais, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1996; Solomonas Atamukas, Lietuvos žydų kelias, Vilnius: Alma littera, 1998. Apie deportacijas iš visų trijų Pabaltijo valstybių galima sužinoti: Romuald J. Misiunas and Rein Taagapera, The Baltic States: Years of Dependence 1940-1980, Berkeley: Univ. of California, 1983, p. 38-42. (Lietuviškas vertimas: R. J. Misiūnas ir R. Taagapera, Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940-1980, Vilnius: Mintis, 1992). Kaip deportuotų asmenų gyvenimo sąlygos skyrėsi nuo įkalintųjų priverstinio darbo stovykloje, žr. Onutės Garbštienės dienoraštį Hell in Ice, Vilnius: Ethnos 91, 1992. (Lietuviškas dienoraščio originalas buvo išspausdintas: Onutė Alksninytė-Garbštienė, Sibire, tremtinių žeme: dienoraštis, 1942-1956, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos l-kla, 1993). Kalinių gyvenimo aprašymus galima rasti Menachem Begin, White Nights, London: Macdonald, 1957.

Published 9 November 2005

Original in English
First published in Kulturos barai 10/2005

Contributed by Kulturos barai
© Alfred Erich Senn/Kulturos barai Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles