Istorija, pagrįsta falsifikavimu, nėra istorija

Gerbiamieji kultūros leidinių redaktoriai,
konferencijos rengėjai ir dalyviai,
Lietuvos viešnios ir svečiai,

Sveikinu susirinkus į Lietuvos sostinę. Vertinu šį kultūrai tarnaujančių žmonių forumą kaip itin prasmingą Lietuvos tūkstantmečio ir Vilniaus – Europos kultūros sostinės paminėjimo akcentą, primenantį bendrą europietišką praeitį, leidžiantį įvardyti iš tos praeities kylančias problemas ir kartu ieškoti kelių joms spręsti.

Neabejotinai vertingu dalyku laikau patį faktą, kad istoriniai klausimai atvirai keliami, dėl jų diskutuojama, keičiamasi požiūriais. Lietuvos valstybei, kurios mokslo laisvę pusę amžiaus kaustė prievarta, o istorinę atmintį buvo mėginama ištrinti, toks atvirumas – itin didelė vertybė. O kartu su šiomis istorijos pamokomis primename ir senesnes Lietuvos tradicijas. Mūsų kraštas visada buvo daugiatautis ir polikultūrinis, jame skirtingų požiūrių, tikėjimų ir įsitikinimų žmonės visada rasdavo bendrą kalbą visais klausimais – taip pat ir vertindami istoriją. Toji tolerancija, pagarba alternatyviai nuomonei visada buvo vienu svarbiausių taikaus sambūvio pamatų, tai ir šiandien neprarado savo svarbos ir vertės.

Kalbamės istorinę dieną – gegužės aštuntąją, Europai primenančią Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir grįžimą kurti civilizuoto ir kultūringo gyvenimo. Deja, ši data kartu yra ir suskaldytos, prievarta padalytos Europos simbolis. Istorinė 1945-ųjų gegužės aštuntoji Lietuvai, kaip ir daugeliui Rytų Europos valstybių, reiškė ne pergalę prieš prievartą ir smurtą, o tik smurtautojo pasikeitimą. Tuo pačiu laiku istorija Lietuvai buvo dar kartą paversta politikos ir ideologijos tarnaite, dangstančia neteisybę ir nusikaltimus, iškreipiančia faktus, šmeižiančia pavergtų kraštų laisvę ir jos gynėjus. Šiandien, praėjus daugiau nei šešioms dešimtims metų, akivaizdu, kad pergalė, neturinti tiesos ir moralės pamato, – jokia pergalė, o istorija, paremta klastotėmis, – jokia istorija. Juo labiau neleistina, kad į istorijos mokslą grįžtų politiškai angažuotas revanšizmas, vertybinį matmenį pakeičiant technologijomis.

Pasaulis tampa vis globalesnis, o problemos – vis bendresnės. Europos Sąjungos fenomenas – turbūt geriausias įrodymas, kad vieno regiono, vienos tautos problema – tai visos Europos problema, o vienos šalies pažanga – tai visos Europos pažanga, stiprėjimas ir tobulėjimas.

Todėl dar kartą sakau: negalima šiandien, moderniais laikais, mąstyti ir kalbėti Šaltojo karo kategorijomis, skirstančiomis europiečius į teisius ir neteisius arba dar blogiau – į savus ir priešus. Visi esame nariai vienos šeimos, kurios vardas Europa. Atsisakę fronto linijų realybėje, turime jų atsisakyti ir knygose bei vadovėliuose, moksle ir diskusijose. Nebijokime ieškoti atsakymų į nepatogius klausimus. Prieš du tūkstančius metų pasakyti žodžiai ?Tiesa padarys jus laisvus” aktualūs ir šiandien.

Juolab kad Europa visada buvo laikoma demokratijos citadele. O tikroji demokratija ir prasideda nuo žmogaus bei tautos teisės rinktis ir teisės gerbti kito pasirinkimą. Tik bendražmogiškųjų, visiems artimų ir aktualių vertybių pagrindu sukurta ateitis bus saugi. Pagaliau, gal skirtingais žodžiais, bet būtent apie tai visi kalbėjome ir mąstėme prieš dvidešimt metų – griūvant Berlyno sienai, lietuviams ir kitoms tautoms kovojant už laisvę, vienijantis Europai. Kalbėjome atvirai, vedami pasitikėjimo, nebijodami atsiprašyti ir priimti kitų atsiprašymą.

Tai yra aktualu ir šiandien, vertinant ir Lietuvos, ir visos Europos istoriją. Todėl nuoširdžiai linkiu visų kraštų istorikams pasitikėjimo ir atviro bendravimo, pasiryžimo išsakyti savo poziciją ir išgirsti bei suprasti kitą. Tikriausiai tai ir būtų esminė prielaida rastis tokiai istorijos koncepcijai, kuri atskirų kraštų, tautų ir valstybių patirtį suvoktų ir įvertintų kaip integralią bendros Europos istorijos dalį.

Taip suprantu Jūsų forumo paskirtį ir tikslą, to ir linkiu visiems Lietuvos svečiams. Linkiu Jums gyvų diskusijų bei kuo geriausios kloties visiems šios konferencijos dalyviams.