Kodėl Rusijos stačiatikių cerkvei prireikė buvusių Rytų Prūsijos pilių ir bažnyčių?

?aimyninėje Kaliningrado srityje šiemet, 2010-aisiais, daugiau kaip 50 buvusių bažnyčių, priklausiusių įvairioms šioje teritorijoje iki karo gyvenusioms konfesijoms, pilių ir net jų griuvėsių buvo perduota Rusijos stačiatikių cerkvės nuosavybėn. Oficialus motyvas – Cerkvės inicijuotas, 2009 m. vasarį Rusijos Federacijos ekonomikos plėtros ministerijos parengtas, iki šiol nepriimtas, bet nuo 2011 m. sausio 1 d. esą turėsiantis įsigalioti įstatymas, pagal kurį religinėms konfesijoms anksčiau priklausiusi nuosavybė, Rusijoje nacionalizuota po bolševikų perversmo 1917 m., turi būti grąžinta buvusiems jos savininkams. Kai kurių analitikų manymu, šio įstatymo įgyvendinimas Stačiatikių cerkvę pavers didžiausiu nevalstybiniu Rusijos žemvaldžiu. Kaliningrado srityje jau nuo 2009 m. pradėta rengtis vykdyti šį dar nepriimtą įstatymą. Iki 1945 m. absoliuti dauguma religinės paskirties pastatų dabartinėje šios srities teritorijoje priklausė evangelikų liuteronų konfesijai, nedidelė dalis – Romos katalikų bažnyčiai, vietinėms žydų bendruomenėms. Tad visiškai aišku, kad federacijos lygmens įstatymas šio regiono specifikai nebuvo pritaikytas. Ką reikėtų daryti, jei liuteronų, katalikų ar judėjų konfesijos pradėtų reikšti pretenzijas į buvusią savo nuosavybę? Jei nuosavybė joms ir būtų grąžinta, ar šios konfesijos norėtų ir ar pajėgtų ją išlaikyti?

Panašu, kad tokios dvejonės ir paskatino Rusijos stačiatikių cerkvę imtis žygių, kad buvusių bažnyčių pastatai Kaliningrado srityje būtų perduoti jos nuosavybėn. Rusijos stačiatikių cerkvės Kaliningrado eparchija šiemet lapkričio 2 d. oficialiai paaiškino: aktyvius jos veiksmus inicijuoti nuosavybės perėmimą Kaliningrado srityje lėmė tai, kad daugumą gyventojų esą sudaro stačiatikiai, tad jų teisės būtų pažeistos, jei senosios srities bažnyčios būtų sugrąžintos kitoms konfesijoms.

Dar 2009 m. kovo 31 d. Rusijos stačiatikių cerkvės Švenčiausiasis sinodas nutarė iš buvusios Smolensko-Kaliningrado eparchijos išskirti savarankišką Kaliningrado eparchiją, kuriai vadovauti ėmėsi pats Cerkvės patriarchas Kirilas. 2009 m. gegužę patriarchas kreipėsi į Rusijos ministrą pirmininką Vladimirą Putiną, prašydamas perduoti Cerkvės nuosavybėn senąją Karaliaučiaus katedrą. Tuo pat metu srities administracija gavo eparchijos prašymus dėl Alnavos (Porečje), Alnos (Družba), Dumnavos (Domnovo), Apušvangio (Tišino), Taravos (Vladimirovo), Kumėnų (Kumačiovo) ir Šventapilės (Ušakovo) bažnyčių, išlikusių nuo ordino laikų, perdavimo Cerkvės nuosavybėn. 2009 m. liepą eparchijos atstovai kreipėsi į atitinkamas Rusijos instancijas prašydami perduoti Cerkvės nuosavybėn ir kai kurias ordino laikais pastatytas pilis, esančias Kaliningrado srities teritorijoje (Georgenburgo, Žiokų pilys). Tų pat metų rudenį prašyta, kad vietinė administracija išspręstų kitų objektų perdavimo Cerkvei klausimus. Tarp jų – Kaliningrado srities filharmonijos naudojamą buvusią Šv. Šeimynos Romos katalikų bažnyčią su kunigo namu ir Karalienės Luizės atminimo bažnyčią (šiuo metu joje įsikūręs Kaliningrado lėlių teatras).

Federacijos lygmens pavaldumo pastatai – Georgenburgo pilis netoli Įsruties, buvusi Kryžiaus bažnyčia Ratshofe (dab. Kaliningradas), Taravos, Alnos, Kvedenavos bažnyčios ir kt. – iš viso apie 40 objektų jau nuo 2010 m. vasario mėn. Rusijos centrinės valdžios sprendimais yra perduodami Stačiatikių cerkvei. Šis procesas tebesitęsia – naujas Vladimiro Putino įsakas pasirodė rugsėjo 16 d. Vietinio pavaldumo pastatų perdavimą Cerkvei Kaliningrado srities Dūma pirmą kartą svarstė spalio mėnesį. Pasiūlyta perleisti Cerkvei 16 pastatų, tarp jų ir buvusią Tolminkiemio bažnyčią (lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio muziejų).

Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris laiške Kaliningrado srities Dūmos pirmininkui išreiškė dėl to susirūpinimą, atitinkamos iniciatyvos ėmėsi Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Kaliningrado srityje Vaclavas Stankevičius. Spalio 28 d. vykusiame Dūmos posėdyje gubernatorius Nikolajus Cukanovas pasiūlė iš pateikto sąrašo išbraukti Tolminkiemio bažnyčią, tačiau jos perdavimo Cerkvei klausimas tebėra “atidėtas neribotam laikui”.* Nuspręsta Cerkvės nuosavybėn atiduoti 15 objektų: 14 bažnyčių ir pilių (tarp jų Šv. Šeimynos katalikų bažnyčią ir buvusį kunigo namą, Karalienės Luizės atminimo bažnyčią Kaliningrade, Neuhauseno, Toplaukio, Labguvos, Įsruties pilis, Kaimės, Ragainės, Girdavos pilių griuvėsius) ir Arnavos bažnyčią, dėl kurios perdavimo buvo priimtas atskiras nutarimas.

Pasvarstykime, kodėl Rusijos stačiatikių cerkvei prireikė buvusių Vokiečių ordino pilių ir Rytų Prūsijos bažnyčių?

Iki šiol kaliningradiečius su “didžiąja žeme” siejo Kaliningrado srityje ypač išplėtotas “Didžiojo tėvynės karo” kasmetinis minėjimas. “Didysis tėvynės karas” buvo ir tebėra pagrindinis visą Rusiją vienijantis siužetas, kurio simboliai dar sovietmečiu (ypač vėlyvojoje Leonido Brežnevo epochoje) buvo įtvirtinami kaip vieni iš pagrindinių vertybinių, sovietinį patriotizmą sutvirtinančių akcentų. Kaliningrado srityje šio karo atminimas, o ypač nuolatinis pergalės ir išvadavimo siužetų aktualizavimas, pavertė tuos siužetus dalimi vietinio kilmės mito – sakralizuoto pasakojimo, kuris paaiškina ir įteisina politinę ir socialinę krašto tvarką. Tai įvyko sovietmečiu, o po 1990-ųjų šiuo atžvilgiu niekas nepasikeitė. Tačiau pastaruoju dešimtmečiu ryškėja ir kita tendencija – anklavo gyventojų priklausomybės Rusijai jausmą sutvirtinti pasitelkiant religiją ir Stačiatikių cerkvę. Simbolinėje plotmėje šis pokytis ypač išryškėjo, kai, artėjant Karaliaučiaus įkūrimo 750-mečiui, buvo rekonstruojama viena pagrindinių miesto erdvių – Pergalės aikštė. 46 metus jos dominante buvusią Lenino statulą perkėlė į kitą vietą, o aikštėje atsirado du nauji akcentai: pergalei “Didžiajame tėvynės kare” skirta triumfo kolona ir Kristaus Išganytojo stačiatikių soboras. Du “iš viršaus” nuleisti simboliai jau 2005 m. pranašavo, kokie prasminiai akcentai bus stiprinami, siekiant kaliningradiečius glaudžiau susieti su Rusija. Sparčiai didėjantis stačiatikių cerkvių skaičius Kaliningrado srityje liudija tą patį. Vien 2009 m. pabaigoje palyginti nedidelėje teritorijoje buvo statomos aštuonios naujos cerkvės, penkios iš jų – pačiame Kaliningrade.

Stačiatikių cerkvių tinklo plėtra ir pastebimai didėjanti įtaka Kaliningrado srityje pretenduoja pakeisti tam tikras istoriškai susiklosčiusias paveldo objektų reikšmes. Antai iki 2006-2007 m. Kaliningradas turėjo vienintelę katedrą, kuria daugelis kaliningradiečių labai didžiavosi – ne tik kaip vienu iš nedaugelio mieste išlikusių XIV a. gotikinės architektūros pavyzdžių, bet ir dėl sąsajų su Immanueliu Kantu, kurio kapas prigludęs prie katedros šiaurinės sienos. Dabar tuo, kas vadinama “Kaliningrado katedra” pretenduoja tapti prieš kelerius metus pašventintas Kristaus Išganytojo stačiatikių soboras Pergalės aikštėje. Nors planų senąją Karaliaučiaus katedrą perduoti Stačiatikių cerkvės nuosavybėn buvo atsisakyta (tam turėjo įtakos Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pokalbis su Vladimiru Putinu), “vokiškojo” paveldo – ne tik senųjų bažnyčių, bet ir pilių – masinis perėmimas Cerkvės globon iš esmės daro įspūdį, kad šia kampanija yra bandoma konvertuoti reikšmes, t. y. Kaliningrade vyraujančias, daugeliui miesto gyventojų tapusias svarbiomis vokiečių paveldo vertybes pakeisti rusų paveldo vertybėmis. Stačiatikių religija, kaip žinome, yra ypač tvirta šio paveldo dalis. Gal tai – prevencinės priemonės prieš nujaučiamą kaliningradiečių partikuliarizmą?

Svarstymus “iš šalies” lengva apkaltinti subjektyvumu. 2010 m. lapkričio 3 d., reaguodami į minėtą Dūmos sprendimą, 50 Kaliningrado srities kultūros institucijų darbuotojų, visuomenininkų, mokslininkų parašė atvirą laišką Rusijos valstybės ir Stačiatikių cerkvės vadovams. Laiške išreikštas susirūpinimas dėl vykstančio proceso ir prašoma jį stabdyti. Viena iš pasirašiusiųjų – Anna Karpenko, 2008 m. Maskvoje apgynusi daktaro disertaciją, kurioje tyrinėjo Kaliningrado gyventojų tapatybę, po to metus dirbusi Humboldtų universitete Berlyne, šiuo metu dirbanti Kaliningrade kaip nepriklausoma tyrinėtoja. Jos įžvalgas, parašytas iškart po Kaliningrado srities Dūmos spalio 28 d. sprendimo, siūlome kaip nuomonę šiuo klausimu, pateiktą “iš vidaus”.

Published 20 June 2011
Original in Lithuanian
First published by Kulturos barai 12/2010 (Lithuanian version); Eurozine (English version)

Contributed by Kulturos barai © Vasilijus Safronovas / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / LT

Published in

Discussion