Išsivadavimas, o ne žlugimas

Pasaulio vaizduotėje 1989–1991 m. įvykiai gavo apibūdinimą kaip komunizmo „žlugimas“, staiga nusilpus sovietų režimui ir jo satelitams Rytų Europoje. Kaip ir Berlyno siena, komunizmas eižėjo su kiekviena diena ir atrodė, kad žlugo visiems laikams. Tačiau tai nėra vienintelis būdas interpretuoti šią istorinę situaciją.

Dominuojančia sąvoka galėjo tapti ne „žlugimas“, bet „išsivadavimas“. Juk milijonai buvo išlaisvinti iš komunistinių diktatūrų. Varšuvos pakto, ESPT ir Sovietų Sąjungos iširimas reiškė, kad Rytų Europa ir kai kurios sovietinės respublikos atsikratė slėgiančio Rusijos dikto.

Ta, kas įvyko, vadinti „žlugimu“ išties nederėtų, nes susidaro klaidingas negrįžtamo įspūdis, nužymėdamas dirbtinai storą ribą tarp dabarties ir praeities. Pernelyg akcentuojant komunizmo pabaigą, iš esmės ignoruojami imperiniai Rusijos užmojai. Ėjimas per išsivadavimo prizmę, būtent, atveria klausimą, ko šis sunykus, nors ir buvo laisvėjimas, vis tiek išlaisvino socialinius, nacionalinius ir imperinius įsivaizdavimus, kurie grėsme išliko ateičiai.

Pasitarojant kylančias autoritarizmo apraiškas Rusijoje, tampa aišku, kad tai, ką laikotarpiu 1989–1991 m. laikėme ideologijos konkurencijos tarp komunizmo ir kapitalizmo pabaiga, iš tiesų buvo režimas šlubuojantis marksizmo-leninizmo delegitimizavimas, masinis atmetimas patraukė ir užvaldė visų dėmesį, neliko nei laiko, nei noro pastebėti, kad kambaryje vis dar trainiojasi Rusijos imperializmo dramblis.

Bendras George’o HW Busho administracijos, Vakarų mokslininkų ir plačiosios visuomenės nusiteikimas buvo palaikyti sovietų centrą ir asmeniškai Michailą Gorbačiovą, todėl į visą regioną žvelgta per „perestroikos“ akinius. Didžiausią nerimą Maskvai kėlė artėjantis SSRS žlugimas, vakarietiška sąvoka dėmesį sutelkė į tai. Toks požiūris ir primityvus supratimas, kaip klostosi reikalai „periferijoje“, neskaitei ne pasibaigus Šaltajam karui.

Iš esmės Vakarai ryžtingai atmetė idėją Sovietų Sąjungos ir komunizmo žlugimą apibūdinti kaip „išsivadavimą“, nes bijojo sužadinti rytų europiečių „triumfalizmą“ ir pažeminti imperijos centrą, praradusį kolonijas. Bushas šį požiūrį aiškiai išreiškė 1998 m. dokumentinėje TV seriale „Šaltasis karas“ – jis nieko nespėjo pasakyti nei apie išsivadavusius Sovietų Sąjungos satelitus, nei apie jos periferiją, kai SSRS pagaliau nebeliko. Daugiau kalbėjo apie savo liūdesį, kad jo draugas Michailas Gorbačiovas 1991 m. per Kalėdas neteko imperijos. Bushas nepakartojo, kad nevedęs Geležinės uždangos griuvimo, esa tai būtų buvę „kvailausias, ką galėjau padaryti – nes tuo pažeminčiau Rusiją“.

Kad ir kokios priežastys lėmė „žlugimo“, bet ne „išsivadavimo“ pasirinkimą, tai susistemino mūsų supratimą apie tris vėlesnius dešimtmečius. Paveikė net mokslinius šį regioną tyrinėjančių sociologų prioritetus. Sudarė prielaidas, sukūrė tropus, kuriais vadovaujasi žurnalistai, reportažus iš posovietinio regiono rengdami pasaulinei auditorijai. Tai įsiskverbė net į dabarties interpretacijas, kai bandoma iššifruoti Rusijos karo prieš Ukrainą prasmę, priežastis ir tikslus, kai svarstoma, kaip sustabdyti Rusijos agresiją ir atkurti teisingą, tvarią taiką Europoje.

Jei būtume pasirinkę išsivadavimo leitmotyvą, įvaizdis būtų buvęs toks pat ikoniškas kaip Berlyno sienos griūtis, už kurią dar įspūdingesnis buvo Baltijos kelias – stulbinančio skaičiaus ir masto protestas. 2 milijonai žmonių susikibo rankomis į 670 km ilgio gyvąją grandinę per tris valstybes. Tai daug didesnis ir sudėtingesnis žygdarbis negu pusės milijono žmonių spontaniškas susibūrimas kokiame nors viename mieste. Tačiau „Google“ paieška Baltijos keliui skiria tūkstančius, o Berlyno sienos griuvimui – milijonus vaizdų. Panašu, kad komunizmo pabaigos Rytų Europoje simboliu pavertėme apčiuopiamą ir tiesioginę sienos griūtį, bet nesugebėjome iki galo įvertinti, kaip Baltijos šalių piliečių vieningumas metė iššūkį stereotipiniam požiūriui, kad sovietinėje visuomenėje reformatoriai atšumiuoti, atskleisdami politinį ir moralinį Maskvos valdžios neteisėtumą.

Jei būtume pasirinkę išsivadavimo naratyvą, galbūt ir SSRS iširimą matytume kitokiu žvilgsniu. Savo naujausioje knygoje „Rusija ir Ukraina: susipynusios skirtumų sutartys bei istorijos“ mudvi su Jelena Tregub teigiame: sužlugdami Belovežės būdu ir išsiskirdami, trys slaviškosios tautos iš naujo pažadus Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos „besitęsiančiai santuokai“, o ne „civilizuotoms skyryboms“, kaip tą garsiai tvirtino Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas. Žlugimo naratyvas įdiegė požiūrį, kad atsiskyrimas buvo greitas, visapusiškas ir galutinis. O išsivadavimo „linzė“ būtų leidusi pamatyti, kad Jelcinas deimperializacijos siekė tik strategiškai ir tik iš dalies. Remdamasis naujai atrasta antikolonistine pozicija, norėjo nurungti Gorbačiovo dvikovoję dėl aukščiausio imperijos posto. Turėdami omenyje išsivadavimą, gal būtume kritiškiau pažvelgę ir į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (NVS) kaip naują Rusijos imperializmo variklį, užuot priėmę nominalią tokio pavadinimo vertę. Būtume pripažinę, kad Jelcinas be ceremonijų nustūmė į šešėlį Kazachstano pirmąjį prezidentą Nursultaną Nazarbajevą, susitikimą Alma-Atoje, kur pradėta kurti NVS, „šeimininką“.

Jei būtų pasirinktas išsivadavimo naratyvas, gal būtume supratę, kad Rusijos bandymai stopinti laisvėjimo procesą slepiasi už daugybės „separatizmo“ ir „tarpetninių“ konfliktų buvusioje sovietinėje erdvėje nuo Moldovos iki Čečėnijos. Nors 1990-ųjų pabaidoje Rusijoje išties pasireiškimas silpnėjo šiekioje tokio dekolonizacijos formoje, iš esmės šį procesą vis toliau pažemindama.

Karinė ir diplomatinė paramą įscentrinėms jėgoms stabdė valstybių formuojimą, atgaivinę „iššalytus“ konfliktus nepriklausomybę jau atkūrusiose valstybėse. Rusija agresyviai spaudė savo kaimyninių vyriausybes ir tai tęsėsi dešimtmečiais. Pavyzdžiui, Čečėnijos bandymą eiti išsivadavimo keliu ir atgauti nepriklausomybę po šimtmečius trukusio Rusijos viešpatavimo imperijos centras numalšino ypač žiauriai, beje, Vakarai 1990-aisiais ir 2000-aisiais iš esmės pritarė tam susidorojimui. Maskva pasistengė įdiegti netgi marionetinį čečėnų režimą. Čečėnijos kovą už nepriklausomybę nebuvo priskiriama išsivadavimo naratyvui, daugiausia interpretuojama kaip separatizmas ir islamo terorizmas.

Jei būtume žvelgę per išsivadavimo linzę, 9-ojo dešimtmečio ekonominių ir demografinių krizių gal net būtume suvokę kaip postapokaliptinės imperinės, kurioje „šiautėja“ nekompetentingi neoliberalūs reformatoriai, plėšrūs oligarchai, savo aukomis pavertę vargstančias mases. Būtume labiau pabrėžę, kad reformų procesas buvo lėpniškas ir sunkus ilgalaikių ekonominių komunistinio režimo disfunkcijų padarytų žaizdų gydymas, o susilpnėjęs imperijos centras ieškojo naujų svertų, kaip išsaugoti savo valdžią periferijoje. Gal būtų pavykę adekvačiau suvokti, kad sprendimus priimančių asmenų politinius pasirinkimus po 1991-ųjų ribojo ne „atsitiktinimai kelyje“, bet senojo komunistinio, imperinio elito ilgalaikės valdžios gniaužtai, o vėliau bėtent reformatoriams buvo primesta liūto dalis atsakomybės už patirtus sunkumus.

Jei būtume pasirinkę išsivadavimo naratyvą, būtume įstengę tinkamai įvertinti jaudinčią, naujai atrastą poautoritarninių 1990-ųjų laisvę – tai judėjimo, žodžio, sąžinės, susirinkimų, kultūrinį mainų laisvę. Užuot perdėtai koncentravęsi į pereinamojo laikotarpio sunkumus, būtume pagrįstai džiaugęsi, kad atgavo-me orumą ir asmeninę laisvę, kad galime, pavyzdžiui, skaityti bet kokias knygas be cenzūros arba klausytis bet kokios mėgstamos muzikos, nepaslankant partijos komitetų draudimams. Pokomunistiniai piliečiai prieš tūkstantmečio ribą, kai AC/DC ir Metallica koncertas Monsters of Rock pritraukė 1,6 milijono maskviečių ir pateko į didžiausių koncertų dešimtuką istorijoje.

Jei būtume labiau susieti į išsivadavimą, gal būtume anksčiau pastebėję, kad šie permainų vėjai Rusijoje nerimą keliančiu greičiu ėmė nykti, dar valdant Jelcinui, o paskui talgą vis įkinkėk ir išgyvens Vladimirui Putinui. Užuot patikėję savanaudišku Putino pasakojimu apie „laukinius 1990-uosius“ kaip dešimtmetį be jokių atrikimo požymių, sklidiną nevilties dėl skurdo, nusikalstamumo ir pažeminimų iš išorės, būtume pastebėję, kad rusai niekada anksčiau nebuvo laisvesni ir nuo tada daugiau tokiais, deja, netapo.

Jei būtų pasirinktas išsivadavimo naratyvas, visi kuo puikiausiai suprastų, kodėl Rytų Europos šalys iškart atsigręžė į NATO ir ES, nes pagaliau galėjo pasirinkti savo aljansus kaip suverenos valstybės. Jūs reikalavo būti įtrauktos ir per savo sąjungas kliūtis, kad prisijungtų prie ES – demokratijų klubo ir didžiulės bendros rinkos, vel atgauti išprievartautą, sužalotą savo ekonomiką. Suskubę siekti narystės gynybiniame NATO aljanse, užsitikrindamos, kad atgimstanti Rusijos imperija negalės vėl pasisavinti jų suvereniteto. Žvelgdami pro išsivadavimo linzę, nebūtume stebėjęsi, kodėl Bulgarijos užsienio reikalų ministras apsiverkė, matydamas savo šalies vėliavą, iškeltą NATO būstinėje.

Svarbiausia, kad išsivadavimo naratyvo labai reikia ir dabar, nes milijonai Ukrainos žmonių jau vėl prarado laisvę dėl Rusijos okupacijos. Dar milijonai gali tapti priklausomi, patekę į Maskvos marionetinių vyriausybių nagus tariamai nepriklausomose valstybėse. Nemaža Europos piliečių gali prarasti demokratines laisves, nes Rusijos kišimasis spartina demokratijos silėjimą.

Šiandien kai kas įžvelgia paraleles su 1938-aisiais, kai Europa nusprendė nuraminti Hitlerį, užuot sudorojusi su ekspansine jo diktatūra, vėl jį smerkdama. Kaip ir tada, atrodo, dabar irgi neskubama burti koalicijos, kuri užkirstų kelią Rusijos agresijai. Iš tiesų, nuo 2022 m. vasario 24 d. matome, kad išsivadavimo kova Vakaruose dar nebaigta.

Pasaulio vaizduotėje 1989–1991 m. įvykiai gavo apibūdinimą kaip komunizmo „žlugimas“, staiga nusilpus sovietų režimui ir jo satelitams Rytų Europoje. Kaip ir Berlyno siena, komunizmas eižėjo su kiekviena diena ir atrodė, kad žlugo visiems laikams. Tačiau tai nėra vienintelis būdas interpretuoti šią istorinę situaciją.

Dominuojančia sąvoka galėjo tapti ne „žlugimas“, bet „išsivadavimas“. Juk milijonai buvo išlaisvinti iš komunistinių diktatūrų. Varšuvos pakto, ESPT ir Sovietų Sąjungos iširimas reiškė, kad Rytų Europa ir kai kurios sovietinės respublikos atsikratė slėgiančio Rusijos dikto.

Ta, kas įvyko, vadinti „žlugimu“ išties nederėtų, nes susidaro klaidingas negrįžtamo įspūdis, nužymėdamas dirbtinai storą ribą tarp dabarties ir praeities. Pernelyg akcentuojant komunizmo pabaigą, iš esmės ignoruojami imperiniai Rusijos užmojai. Ėjimas per išsivadavimo prizmę, būtent, atveria klausimą, ko šis sunykus, nors ir buvo laisvėjimas, vis tiek išlaisvino socialinius, nacionalinius ir imperinius įsivaizdavimus, kurie grėsme išliko ateičiai.

Pasitarojant kylančias autoritarizmo apraiškas Rusijoje, tampa aišku, kad tai, ką laikotarpiu 1989–1991 m. laikėme ideologijos konkurencijos tarp komunizmo ir kapitalizmo pabaiga, iš tiesų buvo režimas šlubuojantis marksizmo-leninizmo delegitimizavimas, masinis atmetimas patraukė ir užvaldė visų dėmesį, neliko nei laiko, nei noro pastebėti, kad kambaryje vis dar trainiojasi Rusijos imperializmo dramblis.

Bendras George’o HW Busho administracijos, Vakarų mokslininkų ir plačiosios visuomenės nusiteikimas buvo palaikyti sovietų centrą ir asmeniškai Michailą Gorbačiovą, todėl į visą regioną žvelgta per „perestroikos“ akinius. Didžiausią nerimą Maskvai kėlė artėjantis SSRS žlugimas, vakarietiška sąvoka dėmesį sutelkė į tai. Toks požiūris ir primityvus supratimas, kaip klostosi reikalai „periferijoje“, neskaitei ne pasibaigus Šaltajam karui.

Iš esmės Vakarai ryžtingai atmetė idėją Sovietų Sąjungos ir komunizmo žlugimą apibūdinti kaip „išsivadavimą“, nes bijojo sužadinti rytų europiečių „triumfalizmą“ ir pažeminti imperijos centrą, praradusį kolonijas. Bushas šį požiūrį aiškiai išreiškė 1998 m. dokumentinėje TV seriale „Šaltasis karas“ – jis nieko nespėjo pasakyti nei apie išsivadavusius Sovietų Sąjungos satelitus, nei apie jos periferiją, kai SSRS pagaliau nebeliko. Daugiau kalbėjo apie savo liūdesį, kad jo draugas Michailas Gorbačiovas 1991 m. per Kalėdas neteko imperijos. Bushas nepakartojo, kad nevedęs Geležinės uždangos griuvimo, esa tai būtų buvę „kvailausias, ką galėjau padaryti – nes tuo pažeminčiau Rusiją“.

Išsivadavimo naratyvas padeda suprasti, kad Ukrainos padalijimas ir „neutralumo“ primetimas kompromiso labui nėra tinkamas sprendimas. Ukrainos plėšymas į gabalus yra ne taikos užtikrinimas, bet leidimas Rusijai slinkti pergalės link. Kiekviena diena, kai Ukraina nepriklauso NATO ir ES, didina Rusijos apetitą visiškai užkariauti kaimyninę šalį. Tik narystė NATO / ES – didžiosios ukrainiečių daugumos suverenus pasirinkimas – gali apsaugoti Ukrainą nuo pasikartojančių Rusijos antpuolių. Jeigu JAV toliau blokuos šalies narystę NATO, kai bus pasiektos paliaubos, teks kitoms Ukrainos sąjungininkėms vienoms atgrasyti Rusiją nuo agresijos atnaujinimo. Prezidentas Zelenskis teigė, kad tam reikės daugiau kaip 100 000 karių, pokalbiai tarp JK, Prancūzijos, Švedijos, Lenkijos, kitų europiečių jau prasidėjo.

Neleiskime besiformuojančiam Vakarų sąmokslui su Rusija manipuliuoti pasaulio likimu, pasitelkiant eufemizmą, neva Rusiją dėl NATO plėtros susirūpinusi pasaulio saugumu“. Neleiskime, kad imperalistinis dominavimas sugrįžtų, mosuodamas eufemizmu apie teisėtąs „įtakos teras“. Rusija, turinti beveik pusę globalaus branduolinio arsenalo, nė kiek nesibaimina dėl savo saugumo, tačiau bando saugumą ir laisvę atimti iš kitų. Net savo įtakos sferoms Maskva taiko ne minkštąją galią, o griežtų kišimųsi reikalauja besąlygiškai vergiško lojalumo. Pasirinkę išsivadavimo naratyvą, suprastume – jei Rusijai pavyks laimėti jėga, branduoliniu šantažu, manipuliuojant Trumpo administracijos pataikūniškumu, laisvei ir demokratijai visame pasaulyje kils didžiulis pavojus. Kiti diktatoriai ir galūniai, turintys ekspansinių ambicijų, taikys tokią pačią strategiją, kad jėga perbraižytų sienas, užkariautų savo kaimynes.

Jei su JAV pagalba Rusijai, kaip jos primtaki Sei-tojų Sąjungai, pavyks pavergti kai kurias Europos šalis, nauji Vakarų mokslininkų karta galės rašyti knygas, kuriose paaiškintų, kad toks rezultatas buvo neišvengiamas, net pageidautinas, siekiant taikos ir stabilumo pasaulyje. Jei NATO pasitrauks dėl Rusijos branduolinės atakos grėsmės arba dėl nesantaikos, suklestės Kremliaus kišimosi į NATO narių vidaus reikalus, kai kas ir tada įrodinės, kad čia platesnės aljanso kaltė, esa bandė per daug išplėsti savo apretį. Tik aiškins, kad pavergtieji savo noru pasirinko Ru-siją dėl istorinių, kalbinių, kultūrinių ar ekonominių priežasčių. Tarptautinių santykių mokslininkai pabrėš, atseit Rusija, kaip ir bet kuri kita didžioji jėga, turi jai priklausančias įtakos sferas, todėl bandymas pasmerkti jos agresyvumą apibūdins kaip nemokslinę moralizavimą. O kai ši naujoji Rusijos imperija priartės prie savo potencialaus žlugimo, naujieji Vakarų politikos formuotojai pakartos Busho liūdnai pagarsėjusią 1991 m. kalbą, ironiškai primintą „Vi-čiukas Kyyive“, ir vėl išspės pavergtas tautas apie „savitąšdiško nacionalizmo“ pavojų.

Praėjus trisdešimčiai penkeriems metams po 1989 m., Tarybų Europos regionas vėl visiškai atsikratęs sukompromituotų komunistinių režimų, tačiau išsivadavimo iš Rusijos imperializmo procesas toli gražu nesibaigė. Tiesą sakant, per pastaruosius tris dešimtmečius įgyta laisvė ir suverenitetas gali būti prarastas per artimiausius tris mėnesius dėl revanšistinės Rusijos, kuriai padeda byranti Amerikos demokratija. 1989–1991 m. įtvirtinusi totalitarizmo „žlugimo“ sampratą, suklestėjusi negrįžtamumo iliuziją, užgožia dabartinį Rusijos revanšizmo pavojų, kybantį virš Europos. Susidursime su dar viena Rytų Europos išdavyste? Žemynas vėl bus padalytas į laisvas, suverenias valstybes, saugomas geografinio atstumo, turinčias savo branduolinį skydą, ir vargšes vasales, dominuojamas arba jau okupuotas Rusijos?

Tik didvyriška ir efektyvus Ukrainos pasipriešinimas sulaiko Maskvos imperializmą ir saugo Europą.