Intelektualu keliai ir kryzkelės vidurio Europoje

Idealistas Havelas, cinikas Orbánas ir užuojautos kupinas Walteris

2018-ųjų lapkritį, per Eurozine konferenciją, subūrusią Europos kultūros žurnalų redaktorius, vienas dalyvis anglas kiek sutrikęs nusistebėjo, kad žmonės iš Vidurio Europos vis dar be galo rimtai kalba ir netgi karštai ginčijasi dėl intelektualų vaidmens, jų atsakomybės. Iš pradžių pasijutau kiek nejaukiai, nes mano įkurtas žurnalas Kritika & Kontext dar 1996 m. visą numerį skyrė rubrikai „Intelektualai ir visuomenė“. Tąkart diskusija užvirė rimta ir įnirtinga, o dabar, perskaitęs viską iš naujo, įsitikinau, kad ji tebėra aktuali. Gal Vidurio Europos katile vis dėlto yra ypatinga vieta, skirta intelektualams?

Įtakinga intelektualo figūra – tai sena europietiška tradicija, užsimezgusi XIX a., romantizmo ir revoliucijų dešimtmečiais, kai menininkai ir intelektualai – o neretai abu viename asmenyje – vaidino ypač svarbų vaidmenį, burdami įvairius nacionalinio atgimimo sąjūdžius ir kovodami už tautų apsisprendimo teisę, kurdami naujus mitus, o kartais vesdami į pražūtį. Iki pat šių dienų iškiliausios figūros Vidurio Europos regione yra menininkai ir intelektualai, tokie kaip Kossuthas, Széchenyi’s, Petőfi’s, Palacký, Mácha, Masarykas, Mickiewiczius, Sienkiewiczius, Paderewskis, Štúras, Lajčiakas ir Štefánikas. Juos skaito, cituoja, jais žavisi nūdienos jaunieji vengrai, čekai, lenkai ir slovakai. Ar bent jau turėtų tą daryti…

Tačiau šie karštai mylimi asmenys sugebėjo taip paveikti savo tėvynainius, kad pažadino ne tik angelus, bet ir demonus. Šlovingas, nors ir pablukęs intelektualinis paveldas vis dar kelia emocijas, sulaukia nevienareikšmiškų vertinimų, stumia intelektualus į priešakines pozicijas, ypač kilus politinėms audroms ir krizėms.

Užjauskite šalį, kuriai reikia herojų

Dabar Vidurio Europos intelektualai yra išstumti į paraštes, jų balsas pritildytas. Kodėl taip nutiko, galima suprasti, panagrinėjus dviejų iškilių figūrų – Václavo Havelo ir Viktoro Orbáno – istoriją ir diametraliai priešingą postkomunistinės politikos, vykdytos po 1989 m., supratimą. Skirtingi šių asmenybių požiūriai ir veikla šiuolaikinius intelektualus neretai stumia į keblią padėtį, ypač kai kalbama apie sprendimus, kuriuos šiandien priima jų valstybės. Aš, įkvėptas Austrijos intelektualo, redaktoriaus Walterio Famlerio veiklos, bandysiu pasiūlyti alternatyvą. Bet pirmiausia palyginkime intelektualų statusą Vakaruose ir Vidurio Europoje, o tada, remdamiesi diskusija, kurią 1996 m. paskelbė Kritika & Kontext, apibrėžkime intelektualo sąvoką, aptarkime veiklos galimybes komunistinio režimo metais ir po jo žlugimo. Vakaruose terminą „intelektualas“ imta įtariai vertinti jau nuo 1927 m., kai buvo išleista Julieno Benda studija „Intelektualų išdavystė“ (La Trahison  des Clercs), kurios autorius kaltino intelektualus dėl visų moderniojo pasaulio nuodėmių. Šiuolaikinė demokratinė visuomenė irgi nelabai žino, kaip elgtis su savaisiais intelektualais. Juk tokiose šalyse politinę tvarką turėtų simbolizuoti stiprios demokratinės institucijos, o ne herojiški intelektualai. Brechto įžvalga, kad derėtų užjausti šalį, kuriai reikia herojų, labai tiksli, nes tokių šalių padėtis būna nestabili ir pavojinga. Taigi herojai-intelektualai reikalingi tam, kad atliktų gelbėtojo vaidmenį, kai bus išstumti į priešakines pozicijas.

Pastaraisiais dešimtmečiais Vakaruose netikėtai išpopuliarėjo naujas terminas – „viešasis intelektualas“.1Šie asmenys į viešąjį diskursą įsitraukė, kai politinis klimatas ėmė darytis vis labiau nenuspėjamas, o tamsiausi praeities nacionalizmo ir neofašizmo demonai pasijuto pakankamai tvirtai, kad grįžtų į centrines Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos aikštes, prisidengdami įvairiausiais populistiniais lozungais. Įdomu, kad nemažai įtakingų viešųjų intelektualų gana daug laiko yra praleidę Vidurio Europoje ir apie ją rašę. Tony’s Judtas, Timothy’s Gartonas Ashas, Anne Applebaum, Timothy’s Snyderis pažino šį regioną iš vidaus, o Bernard’as Henri-Levi, Johnas Gray’us ir Rogeris Scrutonas – per atstumą, bet visi jie su dideliu susidomėjimu tyrinėjo fin de siècle padarinius Vidurio Europoje, kur, pasak kai kurių, atsirado visos svarbiausios XX a. idėjos ir ideologijos. Pastarosios, beje, daro įtaką ir dabartiniam šimtmečiui, kuris bent jau kol kas nepasiūlė jokių naujų idėjų, tik dar kartą pergromuliavo senąsias. Tad šie intelektualai, gerai išmanydami angelų ir demonų genezę Vidurio Europoje, geba savo žinias pritaikyti, analizuodami tai, kas dabar vyksta abiejose Atlanto pusėse. Jie nesunkiai nustatė, kad Vidurio Europai atsisakant vakarietiškų liberaliosios demokratijos vertybių, blogiausi šiame regione kylantys impulsai palaipsniui ima – kokia ironija! – skverbtis ir į Vakarus.

Pastaruoju metu Vidurio Europos intelektualai politinio nestabilumo akivaizdoje atrodo bejėgiai prieš atvirai antivakarietiškus ir antiliberalius režimus, besiremiančius nacionalistine, fanatiška, populistine retorika. Visų jų priešakyje – autoritarinių užmojų turintys lyderiai. Nepriklausoma žiniasklaida, kurios prievolė yra tikrinti ir kontroliuoti galinguosius, jaučia vis didėjantį spaudimą arba pati išlaikoma politikų ir oligarchų, kuriems tarnauja net valstybinės institucijos. Erdvė, dar visai neseniai buvusi intelektualams atvira, tolydžio traukiasi, o jų įtaka silpsta. Kam tuomet apskritai rašyti apie Vidurio Europos intelektualų vaidmenį, jeigu jie prarado tradicinę lyderystę ir nebegali pasiūlyti išeities? Gal vertėtų susitaikyti su dabar vykdoma tiek europietiškąja, tiek vidaus politika ir kalbėti vien apie ekstremistų veiklos kraštutinumus, kurie išties šiurpina? Viena iš priežasčių, kodėl verta apie tai kalbėti, yra ta, kad nūdienos intelektualų statusas daug ką pasako apie pačios Vidurio Europos būseną. Be to, sudėtinga dabartinė situacija gali dar labiau pablogėti, todėl tikėtina, kad tada, kai galiausiai pasieksime dugną, Vidurio Europos intelektualai vėl taps visų geidžiami ir paklausūs.

 Kojos, balsas ar lojalumas

Yra daug būdų, kaip apibrėžti intelektualo sąvoką ir statusą. Tam skirtame žurnalo Kritika & Kontext numeryje (1996, nr. 2) iškiliems slovakų, čekų ir Vakarų Europos intelektualams uždavėme tokius klausimus: Koks tikrasis intelektualų vaidmuo visuomenėje? Kiek šis vaidmuo priklauso nuo pačių intelektualų pasirinkto kelio, o kiek nuo visuomenės keliamų reikalavimų ir metamų iššūkių? Kaip aktyviai intelektualas gali savo poziciją išreikšti „kojomis, balsu ar lojalumu“, ir su kuo susiduriama, pasirinkus vieną iš trijų veikimo būdų?

Sąmoningai darėme nuorodą į šiuos Alberto O. Hirschmano suformuluotus terminus, apibūdinančius protesto formas, nes jie lengvai pritaikomi tiek ekonomikos, tiek politikos kontekste. Pozicijos demonstravimas „kojomis“ reiškia, kad apsisprendžiama atvirai nekritikuoti valdžios, vietoj to pasirenkama vidinė arba išorinė emigracija. „Balsas“ reiškia atvirą iššūkį režimui, numanant galimas to pasekmes, tačiau ištikimai laikantis savo principų. Labiausiai intriguoja „lojalumo“ sąvoka, siūlanti pasirinkimų skalę nuo paramos egzistuojančiai valdžiai ir aktyvaus įsitraukimo į jos vykdomą politiką, net išduodant savo principus, tampant palaižūnu, iki paties blogiausio, kai įgytąja galia naudojamasi, siekiant savanaudiškų tikslų ir bandant susireikšminti.

Tame Kritika & Kontext numeryje apibrėžėme, ką vadinsime ir ko nevadinsime intelektualu. Svarbiausias tos diskusijos motyvas buvo autonomijos klausimas arba reikalavimas, kad intelektualas „pasirinktų“ tam tikrus veiksmus. Intelektualą apibrėžia ne jo protas ar gabumai, bet kritiškas požiūris į susiklosčiusį status quo. Net ir įstabaus proto žmogus toli gražu nėra intelektualas, jeigu ištikimai ir nekritiškai tarnauja nusistovėjusiai tvarkai, kad ir kokia geranoriška ji būtų. Intelektualas yra tas, kuris įsitraukia į viešuosius reikalus,2tačiau nepaiso iš anksto jam nubrėžto kelio ar likimo, vadovaujasi asmeniniu pasirinkimu. Nors ir tiesa, kad intelektualo atliekamas „socialinės sąmonės“ arba „velnio advokato“ vaidmuo reiškia pareigą ginti beginklius, išjudinti tinginius, pasmerkti tironus, jis taip pat suponuoja būtinybę laikytis savo paties asmeninių principų ir įsipareigojimų. Todėl visuomenės noras, kad intelektualas visur ir visada atliktų protestuojančio „balso“ funkciją, yra lygiai toks pats autonomijos pažeidimas, kaip ir cenzūra, kurią vykdo tironiškas režimas. Kad užimtum „kritišką poziciją“, vienodai svarbu turėti ir autonomiją, ir jausti atsakomybę, be to, abi šios vertybės priklauso viena nuo kitos.

Štai kodėl nesąžininga užkrauti intelektualams atsakomybę dėl visuomenės likimo. Užtikrinti kiekvieno laisvę rinktis, ar aktyviai įsitrauks į pilietinę veiklą, ar užsidarys privačioje erdvėje, yra gyvybiškai būtina. Be to, daug kas priklauso ir nuo susiklosčiusios situacijos – pavyzdžiui, Vidurio Europoje sąlygos prieš žlungant komunistiniam režimui ir po jo griūties smarkiai skyrėsi. Atsirado galimybė nerti į politiką, mėginant išlikti intelektualu, kaip pasielgė V.clavas Havelas. Arba griebtis bet kokių priemonių, kad tik pavyktų paimti ir išlaikyti valdžią, kaip iki šiol veikia Viktoras Orb.nas. Iš trijų galimybių, kurias siūlo „kojų, balso ar lojalumo“ principas, Havelas pasirinko likti „balsu“, nors įžengęs į politiką, sukompromitavo tiek save, tiek ją. Savo ruožtu Orb.nas, virsdamas kone tikru leviatanu, iškreipė „lojalumo“ principą.

Václavas Havelas, idealistas iki-makiavelininkas

Havelas, garsiausias Čekoslovakijos disidentas, 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais buvo keletą kartų kalinamas. Komunistiniam režimui nepavyko jo nei palaužti, nei nutildyti. Havelas negailestingai kritikavo valdžią, parašė nesuskaičiuojamą galybę proklamacijų, pareiškimų ir straipsnių, iš kurių garsiausias „Bejėgių jėga“. Buvo vienas iš Chartijos 77 autorių, kartu su kitais disidentais reikalavo, kad komunistinis režimas laikytųsi susitarimo dėl žmogaus teisių, 1975 m. pasirašyto Helsinkyje, nes parašą padėjo ir Čekoslovakijos lyderis. Havelas įsitraukė į politiką, tačiau tais laikais jam nereikėjo leistis į kompromisus su šalies vadovais, galėjo kliautis tik savo sąžine ir gyventi „tiesoje“, kaip tą pats vadino. Jis buvo herojus, kokio reikėjo sergančiai ano meto visuomenei. 1989 m. lapkritį žlugus komunistiniam režimui, Havelas atsidūrė šalies vyriausybėje ir tapo Čekoslovakijos prezidentu.

Akis į akį susidūręs su visiškai skirtingais režimais, komunistiniu ir demokratiniu, abiem atvejais jis veikė pagal tą patį principą. Būtent čia ir slypi intelektualo problema. Dalyvavimas demokratinėje politikoje reikalavo visai kitokios strategijos. Būti nepriklausomu balsu, kuris kritikavo komunistinį režimą iki 1989-ųjų lapkričio, kol šis bankrutavo, nebebuvo veiksminga, bet Havelas mėgino išlikti intelektualu. Jo principas „gyventi tiesoje“, būnant aukščiau politikos, pelnė daugelio tėvynainių ir užsieniečių pagarbą, susižavėjimą, paramą. Tačiau vertinant politiškai, tokia jo pozicija Čekoslovakijai padarė labai daug žalos. Žvelgiant per politinės teorijos prizmę, Havelo politika po 1989-ųjų buvo panaši į iki-makiavelišką idealizmą. Dauguma rašiusiųjų apie politiką iki Machiavelli’o pabrėždavo, kokie turėtų būti politikai – principingi, idealistiški, atsidavę ir dievobaimingi.

Tie teoretikai neanalizavo, kokia purvina ir ciniška politika vykdoma realiame gyvenime, tad nė nemėgino stoti su ja į tiesioginę akistatą. Havelo „gyvenimas tiesoje“, jo šlovinta „bejėgių jėga“ tam tikru atžvilgiu primena Thomas’o More’o „Utopiją“ – užuot siūlęs būdus, kaip pakeisti korumpuotą režimą, jis kūrė vizijas, kokia turėtų būti ideali politika. O susidūręs su tikrai sunkiais politiniais iššūkiais, intelektualas / prezidentas Havelas paprasčiausiai nusišalino nuo atsakomybės.

Viena iš akivaizdžiausių nesėkmių buvo Čekoslovakijos padalijimas. Skaldantis šaliai, kurios prezidentas jis buvo, Havelas tiesiog paliko skęstantį laivą, nors vos prieš metus žadėjo stoti akis į akį su separatistais.3Būdamas intelektualas, o ne politikas, jis atsisakė kovoti dėl šalies vienybės, nepaisydamas, kad ir čekų, ir slovakų dauguma akivaizdžiai nepritarė padalijimui. Tačiau Havelas, neskelbdamas referendumo, leido spręsti šį klausimą ciniškiems federacijos dalių – čekiškosios ir slovakiškosios – ministrams pirmininkams, kurie tiesiog pasidalijo šalį.

Kad intelektualas nesiėmė aktyvių veiksmų, iškilus politinės konfrontacijos grėsmei, visiškai natūralu. Dar daugiau – intelektualo nekankino sąžinės priekaištai, kad iškart po to, kai Čekoslovakija buvo suskaldyta, jis tapo Čekijos Respublikos prezidentu. Purvinos politikos laikai baigėsi, Havelas galėjo vėl, tik jau kitoje šalyje, tapti intelektualu, iš aukšto ir per atstumą stebinčiu bei vertinančiu vykdomą politiką. Kitas disidentas ir politikas Petras Pithartas pavadino Havelą „valstybininku, kuris nebuvo politikas“. Man niekuomet nepatiko šis apibūdinimas – jis atleidžia politines klaidas ir nesėkmes, išsaugodamas magišką prezidento-filosofo aurą. Tačiau rimtai vertinant politinę Havelo atsakomybę, Pitharto frazė skamba absurdiškai. Kaip galima tapti sporto čempionu nesportuojant? Puikiu chirurgu, nestudijavus ir nepraktikuojant medicinos? Valstybininko statusas yra sumanaus ir sėkmingai veikiančio politiko pasiekimas, o Havelas politikoje buvo intelektualas, neįstengęs imtis veiksmų, kurių reikėjo, kad būtų išsaugota Čekoslovakija.

Machiavelli’s labai įžvalgiai aprašė tokį idealistiško politiko tipą, o tos mintys, sakyčiau, aktualios ir šiandien. Machiavelli’o manymu, jeigu garbingas, doras politikas, veikdamas amoralioje, korumpuotoje visuomenėje, tvirtai laikosi moralės principų, jo paties aplinka netrukus pakeis jį tokiu, kuris jokių skrupulų neturi. Todėl Machiavelli’s siūlo pačiam politikui kiek nuleisti kartelę, kad išlaikytų turimas pozicijas ir galėtų tarnauti visuomenei. Tai, žinoma, nereiškia, kad reikėtų tapti tokiam pat amoraliam, korumpuotam, kaip ir jį supantys žmonės. Politikos menas – tikrasis valstybininko veiklos baras – yra surasti aukso vidurį.

Havelas padarė didžiulę įtaką kone visiems Vidurio Europos intelektualams. Jie žavėjosi prezidento požiūriu į rutinišką, dažnai korumpuotą politinę postkomunistinės visuomenės realybę, o krištolinio tyrumo santykis su ja atrodė visais atžvilgiais sektinas. Mano manymu, intelektualus, apakintus idealistiško požiūrio į politiką, tai visiškai paralyžiavo, todėl jie nebesugebėjo adekvačiai reaguoti, kai politinė situacija Vidurio Europoje ėmė sparčiai blogėti ir net išsigimti. Pastaruosius porą dešimtmečių jų kalbose ir tekstuose tebeskamba iš Havelo paveldėti aukšti moralės principai, tačiau patys intelektualai savo šalyse jau prarado bet kokią rimtesnę įtaką. Šiandien jų balsai girdimi nebent paraštėse, todėl dažnai sklidini frustracijos, nusivylimo ir pesimizmo, nors netrūksta ir skambių teisuoliškų gaidelių.

Viktoras Orbánas: nuopuolio evoliucija

Havelo žingsnis į politiką turi ir alternatyvą, netgi kraštutinę, kai intelektualas nusprendžia atsisakyti bet kokių moralinių principų ir, vaikydamasis valdžios, nesivaržo bristi į juodžiausią purvą. Tokia yra Viktoro Orbáno laikysena, nors iki 1989-ųjų, o ir kelerius metus po to jis buvo tikras intelektualas, kad ir kaip keistai skambėtų toks teiginys, ypač šiandien. Dabar Orbánas – apsukrus politikas ir tikras autokratas. Tačiau 1988-aisiais jis drauge su kitais jaunais vengrų intelektualais ir disidentais įkūrė liberalios pakraipos Fidesz partiją.

Nusimesti intelektualo kaukę Orbánas nusprendė sąmoningai, supratęs, kad vadovaudamas liberaliai intelektualų partijai įstengs patraukti tik nedidelę rinkėjų dalį. Trokšdamas valdžios ir populiarumo, nesibodėjo griebtis bet kokių priemonių, kad pasiektų šlovės viršūnę. Puikiai išsilavinęs, jis, pasitelkdamas politinės teorijos istoriją, nesunkiai susirinko visą arsenalą strategijų, kaip lengviausia užimti ir išlaikyti valdžią. Visų pirma, smarkiai suvaržė nepriklausomą žiniasklaidą, o siekdamas užgožti neofašistinę Jobbik partiją, perėmė kraštutinių nacionalistų retoriką. Tada pakeitė konstituciją, kad apsaugotų savo pozicijas, tačiau demokratinių rinkimų nepanaikino. 2014 m. ciniškai pavadinęs savo politiką „neliberalia demokratija“, Orbánas buvo visiškai teisus – jo politika atspindi būtent tai, ką 1977 m. sudėjo į šį terminą jo autorius Fareedas Zakaria. Pasak Zakarios, neliberali demokratija leidžia rengti rinkimus, bet visiškai užgniaužia įstatymų galią ir spaudos laisvę, iškreipia demokratines institucijas. Tiesiog veidrodinis šiuolaikinės Vengrijos atspindys.

Orbáno istorija yra savaip užburianti ir tuo pat metu gąsdinanti. Prieš gerą dešimtmetį Vienoje, ten pat, kur mano jau minėtas anglų redaktorius stebėjosi perdėtu Vidurio Europos intelektualų vaidmeniu, kitas vengrų intelektualas, rašytojas György’s Dalosas papasakojo man istoriją apie buvusį savo draugą Viktorą Orbáną ir netikėtą politinį bei intelektualinį jo viražą. Kadaise, dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje, Orbánas jam pasiguodė, kad Fidesz partija su savąja liberalia demokratiška retorika surinktų vos penkis, gal šešis procentus balsų, todėl jis, kad patenkintų politines savo ambicijas, nutaręs sukti į nacionalizmą. Orbánas nusprendė pasidalyti planais su draugu, nors žinojo, kad tai greičiausiai reikš jų draugystės pabaigą. Gal prabilo nenusisekusio intelektualo sąžinė?

Jų keliai išsiskyrė. Orbánas tapo ministru pirmininku, ir panašu, kad šias pareigas eis iki gyvos galvos, o buvęs jo draugas Dalosas gyvena „tremtyje“ Berlyne – mieste, kur per pastaruosius trisdešimt  metų prieglobstį rado ne vienas Vidurio Europos menininkas ir intelektualas.

Walteris ir Tamásas

Tad kokias galimybes dabar turi Vidurio Europos intelektualai? Kaip jiems išsaugoti nepriklausomą poziciją ir moralinius principus, bet kartu rasti būdą aktyviai remti demokratiją savo šalyse? Šiandien tai ypač aktualus klausimas, nes Europa vėl žengia vingiuotu keliu, kuris grįstas nacionalizmo ir populizmo akmenimis. Atsakymas nėra nei paprastas, nei lengvas. Kiekvienas intelektualas privalo pats nuspręsti, kaip jam ar jai elgtis. Svarbu turėti ir galimybę, susidūrus su negailestingu politiniu režimu, pasitraukti iš viešosios erdvės į privačią – tai laikytina teisėtu pasirinkimu. Tačiau norint būti viešosios erdvės „balsu“ ir nepakliūti į spąstus, kokių neišvengė nei Havelas, nei Orbánas, nepakanka vien kritiškai pasisakyti prieš politinį status quo. Intelektualo poziciją apibrėžia konkretūs veiksmai kito žmogaus ar konkrečios problemos atžvilgiu. Pailiustruosiu šį teiginį trumpute istorija.

Neblogai žinomas austrų intelektualas, leidėjas ir aktyvistas Walteris Famleris ištisus dešimtmečius kėlė „balsą“, kritikuodamas gimtosios šalies politiką, gerokai perdėdamas vadino Austriją fašistine valstybe. Mes, jo draugai, į tokius teiginius dažniausiai reaguodavome kaip į melodramą, supratingai linkčiodami galva, mirkteldami akį… Jis mėgsta kalbėti hiperbolėmis, žavisi daugybe iškilių asmenybių, radikalių judėjimų. Anksčiau tai buvo Leninas, Castro, Tito Jugoslavija, Malcolmas X, Muhammedas Ali, Jurijus Gagarinas… Pastaruoju metu Walteris nepaliaudamas cituoja Herbertą Marcuse ir jo „Išsivadavimo dialektiką“ (Dialectics of Liberation), kurioje įžvelgė idėjų, kaip mesti naują iššūkį kapitalistinei sistemai ir netgi ją nuversti. Galima sakyti, kad tai tipiškas vidutinio amžiaus viduriniosios klasės kairiųjų pažiūrų intelektualas.

Tačiau nuo daugelio kitų be paliovos plepančių intelektualų jisai skiriasi įsijautimu į konkretaus žmo gaus kančias. Prieš keletą metų Vienoje gyvenanti pažįstama vengrė Walteriui pasiguodė, kad ligoninėje gydomas benamis jos brolis, pašautas Budapešte. Tuo metu neofašistinės Jobbik partijos rėmėjai gyrėsi šaudantys benamius gatvėse. Nevykėlių rasė (Missrathene Volker) neturi teisės egzistuoti, – turbūt skelbtų jie, jeigu būtų skaitę blogiausius Nietzsche’s veikalus. Toji moteris dar papasakojo, kad jos psichiškai nestabilus brolis yra dailininkas. Parodė keletą jo eskizų. Peržiūrėjęs nelaimėlio piešinius, pasvarstęs, kas to žmogaus laukia ateityje, Walteris nutarė veikti. Pastaruosius trejetą metų jis padeda Tamásui Bakosui pačiais įvairiausiais būdais – pakvietė apsistoti savo namuose, paskatino vėl tapyti, surengė kūrinių parodą, padeda jo šeimai, pasirūpino, kad Rytų Vengrijoje Tamásui būtų pastatytas namelis gimtajame kaime. Bakosas vėl kuria, atgavęs savigarbą ir dvasios ramybę. Walteris padėjo jam gimti iš naujo. Ne protingi žodžiai, o žmogiškas atsiliepimas į kito žmogaus kančias paverčia Famlerį intelektualu tikrąja šio žodžio prasme. Paprastas žmogiškosios atjautos aktas yra tikroji išeitis, kad išvengtume šio pasaulio pinklių, į kurias pakliūva havelai ir orb.nai. Pirmiesiems būdingas retorinis moralizavimas, o antriesiems – žemiausi žmogiškieji instinktai, tarp jų godumas, tuščiagarbiškumas ir galios troškimas.

Pirmasis Čekoslovakijos prezidentas, filosofas ir intelektualas Tom.šas Garrigue’a Masarykas (1850–1937) visą gyvenimą pabrėždavo „mažų darbų“ (drobn. pr.ce) svarbą. Laikė tai kiekvieno žmogaus, kad ir koks būtų jo statusas, svarbiausiu tikslu. Dar daugiau – tai įgyvendinamas tikslas, naudingas ir pačiam jo siekiančiam žmogui. Šiuo atžvilgiu, kad ir ką intelektualas pasirinktų – kojas, balsą ar lojalumą, – būtina kelti sau konkretų tikslą, nedangstomą universaliais teiginiais ar globaliais užmojais, nes šie taip ir lieka neįgyvendinti. Intelektualas turi imtis įveikiamų užduočių, kurios padaro gyvenimą prasmingą ir suteikia naudos tiek jam, tiek visuomenei. Tegul tai bus pagalba benamiui, romui, imigrantui – svarbiausia yra pasipriešinti smulkioms neteisybėms. Tai daug moraliau, negu nuolatos aimanuoti dėl liberaliosios demokratijos krizės, keiksnoti daugumą, kad ir vėl išrinko populistus, arba išvis atsisakyti veikti, garsiai skelbiant, neva pasaulis vis tiek yra beviltiškas.

Masaryko kredo apie mažų darbų svarbą nesustabdė jo, kai, būdamas garbingo amžiaus, išvyko iš šalies (tapo čekų emigracijos vadovu). 1918 m. jis išrinktas naujos valstybės – Čekoslovakijos – prezidentu ir vadintas išlaisvintoju. Tačiau nepriklausomos Čekoslovakijos jo planuose nebuvo iki pat 1914 m. – tuomet tai būtų buvę tiesiog nerealu. Mažulytė proga atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, ir Masarykas ją pasičiupo. Šiandien Vidurio Europos intelektualai irgi turi pasirinkimą – sekti Havelo, Orbáno arba Walterio pėdomis.

Tamáso Bakoso darbus galima apžiūrėti tinklalapyje: www.bakos-t.org Walteris Famleris ir šio teksto autorius Samuelis Abrahámas yra Eurozine redakcinės kolegijos nariai.

Nors sąvoka „viešasis intelektualas“ ganėtinai nauja, intelektualioji tradicija Vakaruose yra ilga ir sudėtinga. Jos pradžia galima laikyti 1898 m. ištartą garsiąją .mile’io Zola frazę „Aš kaltinu!“ (J’accuse!), smerkiančią antisemitizmu persmelktą prancūzų generolo Alfredo Dreyfuso persekiojimą, kurį palaikė ir skatino valstybė.

Tame pačiame Kritika & Kontekst numeryje savo nuomonę apie intelektualo sąvoką išdėstė Lettre International steigėjas Antoninas J. Liehmas: „Intelektualu netampama nei dėl tam tikro išsilavinimo, nei dėl profesijos. Mėgstu sakyti, kad esu sutikęs daugybę universiteto profesorių, didžių savo srities ekspertų, kurie nebuvo jokie intelektualai, tačiau ir Europoje, ir Amerikoje pažinojau paprastų darbininkų ir ūkininkų, kurie yra tikri intelektualumo pavyzdžiai.“

V.clav Havel. Letn. přem.tan. (Prague. Odeon. 1991, p. 91).

Published 31 December 2019
Original in English
Translated by Vertė Kristina AURYLAITĖ
First published by New Eastern Europe 2019/1 (English version); Kulturos barai 6/2019 (Lithuanian version)

Contributed by Kulturos barai © Samuel Abrahám / New Eastern Europe / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / CY / LT

Published in

Discussion