Grumtynės už miesta

Miesto planavimu domiuosi jau ilgą laiką. Mano naujausia knyga „Atviras miestas“ yra trilogijos, aptariančios Homo Faber, žmones–gamintojus, tiek vyrus, tiek moteris, baigiamoji dalis. Pirmas tomas skirtas amatui, antras – bendradarbiavimui, o trečiame aptariu fizinės aplinkos kūrimą. 

Pastaruosius 38-erius metus konsultavau įvairius Jungtinių Tautų padalinius daugiausia dėl viešųjų erdvių, o tai privertė mane išeiti iš komforto zonos. Mokiausi naujai matyti ir suvokti miestą. Teorinio pobūdžio knygoje „Atviras miestas“ daug rašau apie praktinę savo patirtį, susijusią su urbanistikos paveldu. 

Dirbdamas Jungtinėms Tautoms, turėjau elgtis labai diplomatiškai, nes įvairiuose miestuose atsidurdavau kaip pašalietis. Vertindamas projektus, turėdavau užgniaužti politinius savo įsitikinimus. Dabar juos išlaisvinsiu. Pirmiausia aptarsiu struktūrinę priešpriešą tarp pastato ir buveinės (dwelling), tarp projekto ar dizaino kūrimo ir gyvenimo suprojektuotame pastate. Aptarsiu, kaip sukurti pagrindą demokratiškoms grumtynėms dėl to, koks turėtų būti miestas – atviras ar uždaras. Po to šias teorines įžvalgas iliustruosiu specifiniais pavyzdžiais. 

Ville ir cité: dvejopa miesto prasmė 

Ankstyvaisiais krikščionybės laikais miestas buvo suprantamas dvejopai – kaip Dievo miestas ir žmonių miestas. Šv. Augustinas pasitelkė miestą kaip metaforą, kalbėdamas apie Dievo įžiebtą tikėjimą. Tačiau Augustino skaitytojas, senovėje vaikštinėdamas Romos gatvėmis, užsukdamas į turgus ir forumus, nebūtų gavęs jokios užuominos, kad miesto planuotoju galėjęs dirbti Dievas. Vis dėlto net ir sunykus šiai krikščioniškai metaforai, idėja, kad miestas reiškia du skirtingus dalykus – fizinę vietą ir mentalitetą, susiklostantį iš suvokimo, elgsenos ir įsitikinimų, – liko gyva. Prancūzai pirmieji išryškino šį skirtumą, pasitelkdami du žodžius: ville ir cité. 

Iš pradžių ville nusakė visą miestą, o cité reiškė konkrečią vietą. Tam tikru metu, XVI a., cité ėmė reikšti gyvenimą kaimynystėje, jausmus, kuriuos gyventojams kelia kaimynai ir svetimšaliai, prisirišimą prie vietos. Šiandien senoji skirtis išnykusi, dabar cité, bent jau Prancūzijoje, dažniausiai reiškia tas niūrias vietoves, miestų pakraščius, kur telkiasi skurdžiausi miestiečių sluoksniai. Senąją šio žodžio vartoseną vertėtų atgaivinti, nes ji nurodo esminį skirtumą, atskleidžiantį, kad dirbtinės aplinkos kūrimas jau yra menkai susijęs su žmonių gyvenimu joje. 

Tai man tapo aišku, kai gavau pirmąjį praktinį planuotojo darbą Bostone. Turėjau rengti projektą, kuriuo siekta integruoti šio miesto mokyklas, – ketinta juodaodžių vaikus autobusais vežioti į rajonus, kuriuose gyveno daugiausia viduriniosios klasės baltieji. Rasizmas, kurį šiais laikais ypač išryškino Donaldas Trumpas, yra labai stiprus, tam tikrais atžvilgiais net stipriausias amerikiečių gyvensenos bruožas. Viduriniajai klasei priklausantys baltieji labai sumaniai bandė atsispirti mūsų siekiui „primesti“ jiems juodaodžių vaikus. Kad būtų galima tuos mokinius vežioti į mokyklas, autobusus reikėjo kažkur parkuoti, taigi teko įrengti automobilių aikšteles. Baltaodžių tėvai piktinosi, kad tai neekologiška, sakė norintys parkų, o ne parkingų. Potekstė ta, kad jei nebus įrengtos automobilių aikštelės, tie nepageidaujami vaikai atvykti negalės. Džiaugiuosi, kad mano darbdaviai nepasidavė bandymams išprovokuoti klasinės kaltės jausmą ir tęsė projektą, nors tai sukėlė gana smurtingus baltaodžių tėvų išpuolius prieš juodaodžių vaikus. 

Tai ir yra esminis santykių tarp statytojų ir gyventojų bruožas – asimetrija, konfliktas. Šiaip jau esame įpratę manyti, kad planuotojai turėtų parūpinti viską, ko nori žmonės, tada statybos sėkmingai baigsis įkurtuvėmis. Tačiau tais atvejais, kai žmonės nori kažko, kas neteisinga, planuotojo pareiga atsispirti bendruomenės valiai, kad būtų užtikrintas teisingumas. Kai dirbau Jungtinėms Tautoms, dauguma žmonių, turinčių sprendžiamąją galią, norėjo, kad didžiuosiuose miestuose būtų projektuojamos aptvertos gyvenvietės (gated communities), kuriose neliktų vietos imigrantams ir vargšams. Planuotojas privalo atsispirti tokiems reikalavimams. 

Tai dviprasmiškas santykis. Globalus kapitalizmas įdarbina planuotojus tarsi pudelius, kad šie klusniai kurtų tokią aplinką, kur galima daryti priverstines investicijas. Kartu tai ir struktūrinis konfliktas tarp to, kaip žmonės norėtų gyventi ir kaip gyventi jie verčiami, kokie miestai statomi. Šios esminės problemos man tapo aiškios gana anksti, dar jaunystėje, jas ypač išryškina sparčiai augantys šiandieniniai pasaulio didmiesčiai. Mums galėtų pagelbėti įvairiapusis šios struktūrinės įtampos nušvietimas – net jei nepavyks jos išsklaidyti, gal atsiras pozityvesni problemų sprendimo būdai. Tai skatina mane aptarti, kuo atviras miestas skiriasi nuo uždaro. 

Exiample gyvenamasis rajonas Barselonoje. Vaizdas iš lėktuvo. Photo: Richard Sennett

Atviri versus uždari miestai 

Atviras miestas yra demokratiškas, bet atverti jį kartais tenka nedemokratiškais metodais, nes gyventi dažnai geidžiama būtent uždaruose miestuose. Mums rūpimas klausimas toks – kokiais būdais galėtume palaipsniui taip atverti miestą, kad norėtųsi jame gyventi, užuot pataikavę inertiškam prieraišumui prie uždaro miesto. 

Man tai parūpo, kai praėjusio amžiaus du dešimtmečius (8-ąjį ir 9-ąjį) dirbau Masačiusetso technologijos institute, kur pradėjau urbanistinę savo karjerą. Buvome įsikūrę greta Medijų laboratorijos – tai siautulingas kūrybinis centras, taikantis naująsias technologijas. Į atmintį stipriausiai įsirėžė tos vietos kvapas. Žmonės, apsėsti savo projektų, ten triūsdavo ištisas paras. Visur mėtėsi kartoninės picų dėžės, o tiršta, stiprių kvapų pritvinkusi atmosfera man asocijavosi su miesto atvirumu. 

Ten dirbę žmonės laikėsi itin įdomaus požiūrio, kad Microsoft tipo eksperimentai ir tyrimai, kuriuos atlieka Medijų laboratorija, yra visiškai skirtingi dalykai. Microsoft eksperimentas – tai patikrinimas, ar hipotezė teisinga, ar klaidinga tam tikromis iš anksto žinomomis sąlygomis. Tai itin dažnai taikomas tyrimų būdas, siekiant konkretaus rezultato. Medijų laboratorijos eksperimentai įdomūs dėl nežinomybės ir su ja susijusių sunkumų. Bandoma išsiaiškinti, kodėl niekas nevyksta taip, kaip turėtų vykti. Medijų laboratorijos darbuotojus dominantys atradimai iš pažiūros atrodė betiksliai. Toks tyrimų būdas buvo vadinamas atviru ir laikytas pranašesniu už įprastinį – uždarą. 

Čia turėčiau pridurti, kad Medijų laboratoriją rėmė ne kas kitas, o Microsoft kompanija. Išeitų, tyrėjai bandė kąsti į ranką, maitinančią juos picomis. Mane tai stipriai paveikė, nes atspindėjo dvi visiškai skirtingas socialines sistemas. Uždarai sistemai priklausančios dalys, nors prisideda prie visumos, tačiau tarp savęs beveik visai niekaip nėra susijusios. Tai adityvi sistema, kai nustatomos tam tikros sąlygos ir stebima, ar jos teisingos, ar ne. Uždara sistema visada siekia aiškaus rezultato. Atvirai sistemai labiau rūpi eksperimentuoti – ji domisi neteisingais atsakymais. 

Yra sakoma: neteisingas atsakymas atskleidžia, kokiame pasaulyje norėtume gyventi, o teisingas atsakymas tiesiog parodo, ką galima įgyvendinti. Tai esminis skirtumas, pabrėžiantis, kad atviro pobūdžio mąstymui svarbus ne tiek aiškumas, kiek sudėtingumas. Atviras mąstymas teikia pirmenybę nelinijiniams tyrimų keliams, o daikto visuma jam reiškia daug daugiau negu vien sudedamųjų jo dalių sumą. 

Sudėtingumas vietoj aiškumo 

Šią idėją pritaikiau urbanistiniam kontekstui. Tai nėra grynai mano išradimas. Architektas Robertas Venturi’s kadaise rašė: „Sudėtingumą mėgstu labiau negu aiškumą. Man patinka, kai dirbtinė aplinka atspindi netikrumą ir sunkumus, neatsiejamus nuo žmonių gyvenimo, užuot nurodžiusi jiems aiškų būdą, kaip reikėtų gyventi.“ Tačiau moderniojo kapitalizmo vektorius suka ne atvirumo, bet uždarumo link. Pavyzdžiui, tarptautinis kapitalas neinvestuoja į problemiškas vietoves. Gerokai paprasčiau viską iki pamatų nugriauti, vietovę išlyginti, o tada pradėti iš naujo, nes jau tiksliai žinai, ką gausi. 

Dirbdamas Jungtinėms Tautoms, ėmiau vis daugiau gilintis į tai, kaip kapitalizmas paverčia miestus uždarais. Kartais tai susiję ir su gyventojų noru išvengti sunkumų, kad nesusidurtų su kitais žmonėmis mieste, pabėgtų nuo įvairovės. Suprasdamas, kad tai skatina dominuojanti urbanistinės raidos kryptis, svarsčiau, ar įmanoma jai atsispirti. Turėdamas reikalą su fizine aplinka, įžvelgiau įvairias alternatyvas, tačiau suvokiau, kad tokius pokyčius įstengtų įsiūlyti miestiečiams tik visai kitokio sukirpimo valdžia. 

Architektai ir miestų planuotojai, būdami gana nekuklūs žmonės, neretai fantazuoja, esą pasitelkdami kokį nors idealų planą, jie sugriaus kapitalizmą ir parodys žmonėms, kaip iš tikrųjų reikėtų gyventi. Aš tuo netikiu. Man labiau rūpi išsiaiškinti, kaip derėtų elgtis, perėmus galios instrumentus, – priešintis ar įvesti kontrolę? Ir kokį miestą norėtume sukurti? 

Statymas versus gyvenimas 

Nepaisant aiškios struktūrinės priešpriešos tarp statymo ir gyvenimo tame, kas pastatyta, reikėtų pripažinti, kad nėra jokio vienui vieno vaizdinio, kaip turėtų atrodyti atviras miestas. Alternatyvų esama, bet jos pačios yra problemiškos – ir patrauklios, ir nepatrauklios tuo pat metu. Nedrąsu siūlyti, kaip galėtume įveikti demokratijos krizę miestuose, padarydami juos atviresnius, nes neturime jokios universalios ideologinės to atvirumo formulės. Dabar tiesiog parodysiu fizinius skirtumus tarp to, kas atvira, ir kas uždara. 

Į fizines miestų formas projektuojami ir galios santykiai, tačiau jie dažniausiai nėra diskursyvūs – nemanau, kad įmanoma suburti politinę partiją, kurios narių dėmesys būtų sutelktas, pavyzdžiui, į apgyvendinimo formas. Man urbanizmas labiau susijęs su neverbaliais negu su verbalizuojamais dalykais, nes forma veikiau patiriama fiziškai, negu paaiškinama ideologiškai. Tai tinka ir mano parašytoms teorinėms knygoms, ir mano kaip miestų planuotojo darbui, kurio, ačiū Dievui, daugiau nebedarau. 

Pirmiausia norėčiau atskleisti kontrastą tarp atviros ir uždaros formos. Štai atviros erdvės vaizdinys Pietų Delyje. Čia esanti platforma iš tikrųjų dengia triaukštį automobilių garažą. Anksčiau čia buvo valstybės tarnautojų kontoros. Miestui praturtėjus, jie išsikėlė į teritorijas, kurios atrodė patrauklesnės, o čia suplūdo žmonės, plėtojantys pačią įvairiausią veiklą. Šios Delio vietos pobūdis labai konkretus – tai indiškas Silicio slėnis. 

Atvira erdvė šiandien: Delio Nehru aikštė, kurioje glaudžiasi benamiai, kuriasi startuolių biurai, prekiaujama nelegalia elektronikos įranga ir sariais… Photo: Richard Sennett

Čia daugiausia pardavinėjama nelegali kompiuterinė įranga, jos programos, telefonai. Pakraščiuose kuriasi kompiuterinių technologijų startuoliai, dirbtuvėse taisomi telefonai ir t. t. Šią teritoriją pavertė atvira vieta ne vien neformali ekonomika ir ne vien tai, kad erdvė atvira fiziškai, nes čia garažo viršus. Kasdien šičia apsilanko nuo 46 iki 58 tūkstančių žmonių, tiek prekiautojų, tiek startuolių, esama ir hinduistų, ir musulmonų. Beje, tai saugiausia Delio dalis – smurto aktų pasitaiko gerokai mažiau negu bet kurioje kitoje viešojoje šio miesto erdvėje. Veikiausiai todėl, kad skirtingi žmonės čia telkiasi fiziškai pramaišiui, yra artimai susiję, imasi bendros veiklos – arba kuria kompiuterinę įrangą, arba parduoda jos produktus. Ne visi dirba su aukštosiomis technologijomis, esama prekiaujančių sariais, buities dalykais, kepančių indišką duoną. Kai šie veiklūs žmonės išvyksta, naktimis tą erdvę „okupuoja“ vadinamieji šaligatvio gyventojai. Jungtinėms Tautoms teko įsikišti, kad būtų apsaugotas šis projektas, nes jam grėsė pavojus – investuotojai norėjo garažą nugriauti ir pastatyti dangoraižį. Dabar bandoma šią vietovę įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Groteskiška, kad atvirą miestą tenka saugoti tokiomis oficialiomis priemonėmis. 

Šis atviros urbanistinės erdvės pavyzdys indiškame kontekste yra tikras kontrastas Šanchajaus centrui, kuris yra uždaras, niekaip nesusijęs nei su transporto sistema, nei su erdve, kuri driekiasi po ja. Čia funkcijos nėra susimaišiusios tarpusavyje. Dabartiniams Šanchajaus gyventojams tai kelia rimtų problemų. Viskas pastatyta ekonominio pakilimo laikais, tačiau dabar centras tapo nebefunkcionalus, nes yra pernelyg formalizuotas. 

Kitas pavyzdys – darbininkų kvartalai Pekine. Fizinė jų būklė gera, vandens tiekimo ir elektros sistemos nepriekaištingos, veikia nusiplaunantys tualetai. Tačiau kyla galybė įvairių socialinių problemų, susijusių su tuo, kad ši izoliuota vietovė neturi viešosios erdvės. Vaikams nėra vietos žaisti, senyvi, ligoti žmonės neišlenda iš savo butų. Nyki erdvė, kurioje formalizavimas užsmaugė visuomeniškumą – tai primena Plan Voisin, kurį Le Corbusier 1924–1925 m. buvo suprojektavęs Paryžiaus Marais kvartalui. Vietovė išlyginta, vietoj ankstesnių namų pastatyta 18 vienodų aukštybinių statinių. Erdvei būdingas vienas iš esmingiausių struktūrinių uždaros sistemos bruožų – ji adityvi. Čia nėra jokios sąveikos, kuri tą ansamblį paverstų kažkuo daugiau už formalią jį sudarančių dalių sumą, nėra nieko, ką Aristotelis kadaise pavadino miesto synoikismos, o dabar tą dažniausiai vadiname sinergija. Globaliam kapitalui tokios erdvės pačios patraukliausios, nes jose labiausiai atsiperka investicijos. 

Aukštybiniai pastatai Šanchajaus Pudongo rajone. Vaizdas iš lėktuvo. Photo: Richard Sennett.

Medijų laboratorijos bendradarbiai puikiai žinojo, kad iškart po to, kai forma tvirtai susaistoma su funkcija, prasideda technologinis senėjimas. Būtent čia slypi didžioji Microsoft mąstymo klaida. Visa tai, kas veikia iš tikrųjų nepriekaištingai, laikui bėgant, neišvengiamai atmetama. 

Tą patvirtina ir Pekino apgyvendinimo schema, kuri buvo plėtojama tada, kai Kinijos valdžia diegė vieno vaiko šeimoje politiką. Dabar siekiama, kad šeimos turėtų po du ar po tris vaikus, nes visuomenė sensta, o tam, kad ekonomika augtų, reikia daugiau darbininkų. Bet šių gyvenamųjų kvartalų forma pernelyg nelanksti, kad prisitaikytų prie pokyčių. Už tokį uždarumą teks brangiai sumokėti. Daug pigiau būtų nugriauti senuosius kvartalus ir statyti iš naujo, užuot bandžius pertvarkyti projektą, pasižymintį griežtomis specifikacijomis. Čia ta pati senėjimo problema – realus atitikmuo tarp to, kas tas daiktas yra ir kaip jis veikia. Tikrasis iššūkis – išsilaisvinti iš tokios priklausomybės. 

Le Corbusier 1924 m. sukurto Plan Voisin perversiškas posūnis – Cerda kvartalas iš vienodų blokų. Photo: Richard Sennett.

Nuo sienų iki atsivėrimo 

Reikėtų mąstyti, kaip galėtume urbanistines formas padaryti lankstesnes, juk žmonės gyvena labai įvairiai. Papasakosiu apie tris projektus, kuriuose dalyvavau.1

Pirmiausia domėjomės teritorijų pakraščiais įvairiuose miestuose. Vienur jų ribos buvo porėtos, kitur aklinos kaip Trumpo siena. Tose vietose, kur susiduria žemė ir vanduo, susidaro natūralios „pakraščių sąlygos“, susijusios su intensyvia biologine veikla, spartinančia evoliuciją. Tokio pakraščio skiriamasis bruožas yra porėtumas. Mums rūpėjo, kaip tokį porėtumą sukurti urbanistinėje aplinkoje. 

Imkime Venesuelos sostinės pavyzdį – tarp buržuazinės Karakaso dalies ir lūšnynų, vadinamų Barrio Caracas, driekiasi trijų juostų greitkelis. Tokia pakraščių būklė vienus žmones izoliuoja nuo kitų. Yra pėsčiųjų tiltas, juo kasdien eina tarnaitės, kad pasiektų apartamentus, kuriuos prižiūri. Vakare tuo pačiu tiltu jos grįžta atgal. Joks intensyvesnis judėjimas į priešingą pusę nevyksta. 

Transporto upė tokia pat neįveikiama kaip siena. Photo: Richard Sennett.

Greitkelio statyba buvo Hugo Chavezo projektas, o mums reikėjo tą izoliaciją kaip nors įveikti. Nutarėme siekti didesnio porėtumo. Siūlėme pastatyti keletą papildomų tiltų, o viešąsias paslaugas, tarp jų Sveikatos priežiūros kliniką, sutelkėme pačiame pakraštyje, kad jos būtų pasiekiamos ir žmonėms, gyvenantiems Barrio. Teko nugriauti keletą pastatų, kad mažiems vaikams pastatytume mokyklas, kurias galėtų lankyti ir vargšų, ir turtuolių atžalos. Komercinei veiklai neteikėme reikšmės, tačiau valstybines kontoras paskleidėme po visą miestą. Greitkelį susiaurinome iki dviejų juostų, o kada nors, viliuosi, bus apsiribota ir viena. 

Atveriame miestą, paversdami jo pakraščius labiau ribomis negu apribojimais. Kartu su Richardu Burdettu ir kitais kolegomis iš Londono ekonomikos mokyklos šį projektą tęsiame jau daug metų. Mums rūpi atverti erdvę, panaudojant tą patį žemės plotą su tuo pačiu gyventojų tankiu. Bandome sukurti paslankesnių formų tinklą, kad atsirastų daugiau atvirų erdvių, sklypų su įėjimais ir išėjimais. Taip eksperimentuodami, formos santykiui su funkcija suteikiame daugiau laisvumo. 

Galutinis rezultatas – architektūros požiūriu tikra nelaimė, tačiau sėkmė ekonominiu ir sociologiniu požiūriais. Atvirumas nėra estetinė kategorija. Photo: Richard Sennett.

Kai ką pertvarkyti labai paprasta, nes tai techninė veikla. Tačiau reikia daug daugiau jėgų ir patirties, kad šalčiu dvelkiantis uždaras urbanistinis darinys būtų paverstas visuomeniškesniu. Klasikinį požiūrį atspindi Enrique’s Aravenos projektas Čilėje, Ikviko mieste. Mėginama pakelti namudinės statybos standartus, suteikiant žmonėms infrastruktūrą aukštos kokybės namų statybai, ir leidžiama juos statytis patiems, užuot ir toliau masiškai kepus standartinius prastos kokybės gyvenamuosius namus. 

Man įdomu ne vien suvokti miesto infrastruktūrą kaip neišbaigtą formą, bet ir tinkamai pasinaudoti tuo neišbaigtumu. 

Pakrantės greitkelio viadukas. Šaltinis: Wikiwand

Štai pavyzdys, kaip Niujorko planavimo komisija pasielgė su perėja po greitkeliu, kurio vienoje pusėje yra Kolumbijos universitetas, kitoje – Harlemas. Harlemo gyventojai retai susiduria su elitine Kolumbijos publika. Požeminėje perėjoje nuspręsta įsteigti bakalėją. Manau, tai puiku. Jei norėsi nusipirkti pieno pakelį, tą padaryti bus paprasčiausia, užsukus ten, kur lankosi ir kitos rasės žmonės. 

Sąvoka „besivystantis miestas“ neretai nurodo, neva tokie miestai anksčiau stovėjo tušti, kol į juos pradėjo masiškai keltis žmonės. Tai netiesa. Daugelyje vietų driekėsi laisvos žemės plotai, stūksojo apleisti statiniai, tapę neproduktyvūs, tačiau savininkai juos saugojo, tikėdamiesi, kad ateityje gal dar kam nors pritaikys. Šiuo metu juos yra kolonizavę benamiai. Bet kuriuo atveju gryniausia fantazija, kad vystymasis vyksta tuščioje erdvėje. Mes mąstome apie tai, kaip panaudoti viešąją erdvę, kad ji nebūtų panaši į apleistą dykvietę, tačiau kartu neprarastų porėtumo. 

Urbanistikos kosmopolitiškumas 

Turiu nuotrauką, kurioje aš ir Jane Jacobs, – mano mokytoja ir, manyčiau, didžiausia praėjusio amžiaus urbanistė, – gurkšnojame White Horse aludėje. Tačiau šioje nuotraukoje, žvelgiant iš urbanistinės perspektyvos, svarbiausi ne mudu, o visiškai girtas tipas, matomas šalia. Jį išvydęs aš, tada dar visai geltonsnapis, paklausiau Jacobs, ar neturėtume iškviesti gydytojo. Ji atsakė: „Nebūk toks provincialus. Tegul sau kiūto. Kokią tu turi teisę kištis į kitų žmonių reikalus? Jis knarkia, bet juk nekelia tau jokio pavojaus.“ 

Jacobs, priešingai negu Olmstedas, teikė pirmenybę socialinei erdvei, susietai su gatvės gyvenimu. White Horse bare ji šnekučiuojasi su straipsnio autoriumi. Photo: Richard Sennett.

Tai kosmopolitinis požiūris į kitoniškumą. Kiekvienąkart, kai žiūriu į šią nuotrauką, labiausiai krinta į akis tas girtuoklis. Jis reprezentuoja supratimą, kad miestas sieja visus žmones, net ir tuos, kurie išsiskiria nebūtinai pačia geriausia šio žodžio prasme, tačiau, net būdami trikdančiai skirtingi, vis tiek sugeba gyventi drauge. 

Naujausias mūsų projektas susijęs su klimato kaita. Pamenate, kaip uraganas Sendi 2012 m. nuniokojo Niujorką? Klausimas, kaip susidoroti su klimato kaitos padariniais, kyla vis dažniau. Ilgalaikis jos poveikis žinomas – pakils jūros lygis, vanduo užlies daugelį miestų ir t. t. Tačiau nežinome, kada tikėtis naujos audros, nes tai nėra linijinis procesas. Negalime numatyti, kad uraganas kils, pavyzdžiui, lapkričio 14-ąją. To padaryti niekada neįstengsime, nes viskas vyksta pernelyg chaotiškai. Tačiau numatyti katastrofos padarinius yra įmanoma. Tai verčia svarstyti, kaip galėtume adaptuoti ar modifikuoti esamas formas, kad jos taptų atsparesnės klimato kaitai. 

Atvirumas ir uždarumas klimato kaitos sąlygomis – Niujorke praūžus uraganui Sendi, Bjarke’s Ingelso grupė pasiūlė įrengti didžiulę smėlio užtvarą aplink pietinę Manhatano dalį. Photo: Richard Sennett.

Su tuo susijęs ir projektas, kurį Bjarke Ingelsas pavadino „Vėriniu“. Jo idėja – supilti pylimą aplink pietinį Manhataną. Bėda ta, kad viskas pagrįsta spėlionėmis, o jos, kaip jau paaiškėjo, yra klaidingos, – neaišku, kokio aukščio turėtų būti siena, kad apsaugotų kitapus jos gyvenančius žmones. Greta kai kurių privalumų, „Vėriniui“ būdingas ir uždarumas, nes bandoma atsitverti nuo klimato kaitos, tarsi tai būtų įmanoma. 

Mano grupės MIT’e požiūris į sienų statymą visai kitoks. Pylimų su sodiniais sistemą siūlome statyti Manhatano išorėje, kad sušvelnintų griaunamąją ne prognozuojamų audrų galią, o dar svarbiau – leistų atsigauti. Užuot bandę atsitverti nuo klimato kaitos, mėginame su ja susidoroti, pasitelkdami atvirumą, o tai reiškia, kad dėmesys nukreipiamas į miesto pakraščius, kurie yra porėti ir neapibrėžti. 

Užsidarymas reiškia atsiribojimą nuo problemos. Net ir toks darinys kaip stulbinamai sudėtinga Bjarke’s Ingelso siena yra bandymas atsiriboti nuo klimato kaitos. O mūsų projektas grindžiamas daug atviresnės sistemos principais – siūlome atremti klimato kaitos iššūkius, įrengdami sistemą, paremtą tvirtomis nedidelio masto atsparomis. 

Įtraukimas pirmiau grožio 

Pirmiausia atskleidžiau struktūrinį konfliktą, kylantį tarp statymo ir gyvenimo tame, kas pastatyta. Šios struktūrinės asimetrijos neįmanoma įveikti, pasikliaujant įprastiniu projektavimu, kuriuo siekiama ir užtikrinti teisingumą, ir patenkinti bendruomenės norus tuo pat metu. Tai struktūriniai disonansai. Antra, papasakojau, kuo man svarbi urbanistinė demokratija ir kaip galėtume atverti miestus, užuot palikę juos uždarus. Šios idėjos, grindžiamos sistemų teorija, pobūdis nėra estetinis. Atvėrimo rezultatai kartais būna labai bjaurūs. Čia kalbu ne apie grožį, bet apie didesnes žmonių dalyvavimo ir įsitraukimo galimybes. Trečia, parodžiau kelis mano darbo Jungtinėse Tautose pavyzdžius, liudijančius, kaip atvirumas ir uždarumas pasireiškia miestuose, kurie iš pažiūros yra labai panašūs. 

Visa tai apibendrinsiu iš filosofinių pozicijų. Manau, šiandieninis uždarumas susijęs su tuo, kad žmonės nesijaučia galintys susidoroti su sudėtingais dalykais, su skirtybėmis, nemoka sugyventi su tais, kurių nemėgsta, nesugeba adekvačiai reaguoti į situacijas, su kuriomis dar niekada nebuvo susidūrę. Nepaminėjau Veidaknygės, tačiau visiškai akivaizdu, kad Facebook telkia uždarus draugų, kaip du vandens lašai panašių vienas į kitą, sambūrius. Tai užburtas ratas, į kurį įsuka ši vampyriška technologija, turinti iš to naudos. 

Čia ne politinė formulė, bet priežastis, kodėl miestai yra potenciali mokykla, galinti padėti žmonėms jaustis kompetentingesniems – būtent miestų sudėtingumas leidžia jų gyventojams jaustis nuovokesniems, gebantiems susidoroti su įvairiomis situacijomis. Kaip juokauja amerikiečiai, nesileisti sužlugdomiems, jei staiga gatvėje susidurs su juodaodžiu arba pabėgėliu. Daug mąstau apie politinius sunkumus, kylančius, kai geidžiamas uždarumas susilieja su ekonomika, kuri pelnosi iš personalizacijos, iš komforto, iš lengvumo vartoti. Draugiškumą vartotojams laikau siaubinga idėja. Draugiškumas vartotojams reiškia, kad jiems nelieka jokios motyvacijos keisti gyvenimo būdą. 

Miestas neturėtų būti draugiškas vartotojams. Jis turėtų būti vieta, kurioje išmokstama tiek suvaldyti sudėtingas situacijas, tiek sugyventi su kitais žmonėmis, – būtent tai daro miestą iš tikrųjų atvirą. 

 

Technines šio projekto detales galima rasti knygoje Quito Papers. Ji skirta Habitat III konferencijai, kurią padėjau surengti Kvito mieste, Ekvadore. Ten pateikėme daug šio pobūdžio darbų. UN-Habitatt: The Quito Papers and the New Agenda. Florida / Boca Raton. 2018.

Technines šio projekto detales galima rasti knygoje Quito Papers. Ji skirta Habitat III konferencijai, kurią padėjau surengti Kvito mieste, Ekvadore. Ten pateikėme daug šio pobūdžio darbų. UN-Habitatt: The Quito Papers and the New Agenda. Florida / Boca Raton. 2018.

Published 4 April 2019
Original in English
Translated by Almantas Samalavičius
First published by Blätter für deutsche und internationale Politik 12/2018 (German version)/ Kulturos barai 3/2019 (Lithuanian version)

Contributed by Kulturos barai © Richard Sennett / Blätter für deutsche und internationale Politik / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / LT

Published in

Discussion