Globalūs XXI a. muziejai, SRGF ir Vilniaus kultūrinio planavimo retorika

The Guggenheim foundation and the rhetoric of cultural planning in Vilnius

17 April 2008
Read in:

Didiesiems pasaulio muziejams šiandien sunku apibrėžti savo funkcijas, ypač jei žvelgsime ne į “idealų modelį”, bet į realybę. Muziejus yra ne tik daugybės eksponatų talpykla ar naujos produkcijos vieta, tai ir specializuotas programas rengiantis tyrimų arba informacijos ir edukacijos centras su biblioteka, video, fotografijų negatyvų, DVD kolekcijomis ir pan. Bet ne vien tai. Dėl įvairiausių priežasčių skirtingų šalių muziejai neatsitiktinai yra skatinami eiti šiuolaikinių kultūros industrijų pramintais takais ir didinti lankytojų skaičių įvairiomis papildomomis pramogomis. Masinio vartojimo, korporacijų reklamos ir švietėjiškos funkcijos čia dažnai neatsiejamai susipina. Šios funkcijos taip pat yra glaudžiai susijusios su šiandienos miestų urbanistine regeneracija ir kultūriniu jų “atgaivinimu”.

Globalizacijos inspiruoti pokyčiai ir vadinamoji naujoji ekonomika apvertė aukštyn kojom tradicinę miestų planavimo nuostatą, kad kultūra yra mažiau reikšmingas ekonominės ir socialinės raidos komponentas. Buvo suvokta, kad gali būti ir atvirkščiai. Tiek prekybos centrai, tiek ir daugiafunkciniai pasilinksminimų, aktyvaus poilsio kompleksai, naujieji stadionai ir t.t. neabejotinai tapo miestų augimo katalizatoriais. Tačiau tam, kad tarpusavyje lenktyniaujantys postindustrinės ekonomikos miestai pritrauktų dar daugiau turistų ir būtų pajėgūs maksimaliai plėsti aptarnavimo ir paslaugų sektorių, didindami įplaukas į miesto biudžetą, reikia ir šio to daugiau. Šį “daugiau” neatsitiktinai išreiškia “naujas muziejus”, išstumiantis senuosius “nuobodžius” muziejus. Pastarieji lankytojų sąmonėje dažniausiai susiję su unikaliomis kolekcijomis. O naujuosius muziejus kur kas geriau išreiškia ne nuolatinė ekspozicija, bet neretai teatrališkos, nuostabą ir susižavėjimą keliančios futuristinės erdvės arba “konteineris”, sklidinas keliaujančių blokbusterių spindesio.

Vargu ar įmanoma tapatinti, pavyzdžiui, prieškario ir šiandienos muziejų lankomumo rodiklius ir lankytojų prioritetus. Po Šaltojo karo nepalyginamai daugiau žmonių turi galimybę pasiekti svarbiausius pasaulio kultūros centrus. Kita vertus, žymiausi pasaulio muziejai, kurių lankytojai daugiausia turistai, taip pat susidūrė su naujais iššūkiais. Ne vieną iš jų prislėgė finansų stygius. Dėl ekspozicinės erdvės stokos metropoliuose šimtai tūkstančių kūrinių dūla saugyklose. Todėl naujų padalinių (o jie yra ir naujų finansinių įplaukų šaltinis) kūrimas kitose pasaulio vietose tampa populiaria politine strategija. Thomo Krenso vadovaujamas Niujorko Guggenheimo (Solomon R. Guggenheim Foundation – SRGF1) muziejus yra ryškiausias tarptautinio satelitinių institucijų tinklo pavyzdys.

Dėl minėtų priežasčių, postindustrinių miestų kultūrinio planavimo retorika glaudžiai susijusi su muziejų (arba kitokių didžiųjų kultūros centrų) veikla, o ši toli gražu nebepriklauso “tik” kultūros sferai. Tai neblogai iliustruoja ir Vilniuje pastaruoju metu intensyviai populiarinamas vadinamasis “Bilbao efektas”, apie kurį svajoja daugybė pasaulio miestų. Buvęs meras Artūras Zuokas jau seniai suprato, kad sostinei nebepakanka vartojimą skatinančių prekybos centrų ir pramogų parkų – pasaulinio garso muziejaus įkūrimas būtų visų tiesiausias kelias kur kas efektyviau įtraukti nedidelės ir ne itin plačiai žinomos postsovietinės šalies sostinę į globalios naujosios ekonomikos žemėlapį. Buvusio mero užmojais, beje, dėl įvairių priežasčių kliaujasi ir nemažai kultūros sferos žmonių. Pavyzdžiui, įsitikinimas, kad žymaus JAV muziejaus filialo atsiradimas Vilniuje yra vienintelė galimybė Lietuvai “atgauti” Jurgį Mačiūną ir Joną Meką, rodo ne tik optimistinį tikėjimą kultūrine miesto ateitimi, bet ir išreiškia nuoširdų priešinimąsi sovietmečio sąstingiui, kuriuo vis dar dvelkia nemažai Lietuvos kultūros institucijų. Iš čia kyla ir teiginiai, kad abejoti vietinės kultūros politikos ir garsiausiausių pasaulio muziejų bendradarbiavimo privalumais yra tiesiog kvaila2. Vis dėlto į savivaldos kultūrinį planavimą vertėtų pažvelgti postindustrinių pasaulio miestų regeneracijos kontekste, užuot be paliovos linksniavus postsovietinio “lietuviško mentaliteto” savybes. Tikslinga paanalizuoti ir XXIa. globalių muziejų plėtros principus.

Ne pirmus metus Vilniuje skatinamas konferencijų, būsimų pasaulinių kongresų ir kultūrinis turizmas pasižymi ne tik paslaugų unifikacija (pavz., greitai plintančia standartine “novoteline” architektūra), bet ir “unikalumo” pasiūla. Lietuvos sostinė šiuo požiūriu nesiskiria nuo daugelio kitų pasaulio (ne vien Europos!) miestų, konkuruojančių tarpusavyje dėl “aukščiausio regione statinio”, “didžiausio tarptautinio renginio”, “įspūdingiausio kultūros komplekso” ir pan. Ši retorika yra tipiška ir todėl, kad Vilnius (o iš paskos – ir Kaunas su Klaipėda) jau kuris laikas dalyvauja globalizacijos procesuose, kurie yra integrali neoliberalistinės ekonomikos dalis. Klaidinga būtų manyti, kad ši ekonomika reiškiasi kaip racionalus ir visais atvejais valdomas procesas. Neoliberalioji plėtra vadovaujasi toli gražu ne vien skaičiais, bet ir Tikėjimu. Pavyzdžiui, Tikėjimas, jog būtent naujas miestas turi tapti patrauklus turistams įpareigoja radikaliai plėtrai, o miestiečiai kviečiami pasikliauti ambicingais, iššaukiančiais, mažų mažiausia – progresyviais ir į ateitį orientuotais scenarijais.

Ne kas kitas, o “įvaizdžio klausimas” paverčia kultūrą idealia priemone savivaldybių politikoje. Juk ne pirmus metus vilniečiams kartojama, jog tikru (arba “vakarietišku”) kultūros miestu siekiančiame tapti Vilniuje, pagaliau būtina turėti: kongresų rūmus, naują simfoninių koncertų salę, nacionalinį stadioną, didžiausią Baltijos šalyse pramogų parką, daugiafunkcinį parodų ir edukacijos centrą, prestižinį pasaulinio lygio muziejų ir t.t. Desperacija siejasi ir su lokalinėmis datomis bei simboliais – ar tai būtų dinamiško, atviro pasauliui, daugiakultūrinio miesto kūrimas (projektas “Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009”), ar tariamą valstybės at(si)radimą pasaulyje tais pačiais metais priminsiantis tūkstantmečio jubiliejus. Daugiamiljonines lėšas kainuojantys, nacionalinius ir verslo interesus integruojantys jau vykdomi arba tebeplanuojami daugiafunkciniai urbanistiniai kompleksai visada įsivaizduojami kaip neabejotinai paskatinsiantys ekonominio augimo procesus.

Iššūkius skatinančioje simbolinės ekonomikos retorikoje subtilesni ar ne itin “patogūs” tapatybės klausimai paprastai yra “nurašomi” kaip neatitinkantys modernios visuomenės poreikių. Tai nereiškia, kad iš principo yra ignoruojami vartotojų kultūriniai lūkesčiai. Atvirkščiai – jie šiandien aktyvuojami kaip naujos futuristinės “sėkmės istorijos”. Beje, ateities planuotojų vizijose įspūdingai atgyja ir “savitas istorinis kontekstas”, “originali vietos dvasia” ir pan. (specifinė šių sąvokų reikšmė būtų jau kito straipsnio tema). Kultūros industrijos visiškai natūraliai integruojamos į toli siekiančius planus. Likimo ironija, tačiau ir menininkų kadaise keiksnotas pirmasis “didysis” prekybos centras “Akropolis” šiandien rikiuojasi greta kitų ambicingų būsimojo “Ermitažas-Guggenheimas Vilnius” rėmėjų.

Kol kas nėra taip svarbu, ar daugiafunkciniame kultūros centre planuojamas Ermitažas-Guggenheimas veiks kartu su Jono Meko vizualiųjų menų centru, Litvakų kultūros centru, meno edukacijos centru ir kokiais principais ši partnerystė remsis. Būsima sėkme pagrįstos simbolinės ekonomikos bruožus projekte išduoda “smulkmenos” – rėmėjų, savivaldybės ir žiniasklaidos pranešimuose numatomos projekto lėšos gana ženkliai skiriasi. Tai, kad hipotetinio kultūros centro/centrų funkcijos pastarųjų metų pranešimuose irgi nuolatos keitėsi ir pynėsi tarpusavyje, tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti sutrikusio kultūrinio tapatumo ar tiesiog prioritetų neturėjimo požymis. Toks efemeriškumas iš esmės yra simptomiškas urbanistinės regeneracijos vajaus (civic boosterism) bruožas. Kaip ir kitais viešųjų ryšių urbanistikoje atvejais, vilnietiški ateities scenarijai pasižymi tuo, kad dažnai tik “popierinėse” koncepcijose egzistuojantys naujieji kompleksai yra palaikomi įsitikinimo, neva jiems skirtos daugiamilijoninės biudžeto lėšos ilgainiui pritrauks investuotojus, turistus ir “atsipirks su kaupu”.

XXIa. muziejus ir SRGF plėtra

“Plėskis arba žūk” – toks buvo naujojo Guggenheimo muziejaus Niujorke direktoriaus Thomo Krenso šūkis, kai 1988m. jis ėmė vadovauti institucijai, kuri tuo metu turėjo nemažai finansinių problemų ir stokojo patalpų. Guggenheimas negalėjo varžytis su didesniais ir geriau žinomais Niujorko muziejais, tokiais kaip Metropolitenas ar Moderniojo meno muziejus (MoMA). Kaip tik tada Krensas ir subrandino daugelio “vizionieriška” vadinamą globalios institucijos strategiją. Užuot savo pastangas koncentravęs vienoje vietoje arba steigęs pusiau autonomiškus padalinius tame pačiame mieste ar bent jau vienoje šalyje, kaip nuo devintojo dešimtmečio pabaigos ėmė daryti Londono Tate galerija, Krensas nutarė užmegzti glaudžius ryšius su kitais garsiais pasaulio muziejais, įkurti Guggenheimo padalinius kitose šalyse ir pritraukti potencialius užsienio rėmėjus. Taip SRGF muziejus ėmė licencijuoti savo “prekės ženklą”, kone idealiai atkartodamas korporacijos modelį (iš čia – ir žiniasklaidoje retsykiais nuskambantis “Guggenheimo konsorciumo” pavadinimas).

1988 m. pradėjęs vadovauti Guggenheimui, Krensas paveldėjo 10 000 meno kūrinių kolekciją, kurios tik 3% galėjo eksponuoti Niujorko Penktojoje aveniu (žymusis Franko L. Wrighto pastatas) ir Venecijoje. O jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje muziejus įsigijo naujų kolekcijų, pradėjo kelis brangius rekonstrukcinius projektus ir užmezgė ryšius su kai kuriais Europos miestais dėl padalinių įkūrimo. Visa tai fondui atsiėjo daugiau nei 50 milijonų dolerių, prasidėjo trintis globėjų taryboje, kai kurie iš jų paliko savo postus. Tai, kad SRGF įsitraukė į naują globalios kultūros žaidimą ir ėmė naudotis užsienio kapitalu, JAV meno pasaulis vertino nevienareikšmiškai. Pastarojo dešimtmečio “agresyvi” muziejaus strategija traktuota kaip kontroversiška (pvz., dėl muziejams nebūdingų sandėrių su bankais didinant pradinį kapitalą), tačiau neišvengiama, jei norime, kad aukštasis menas išliktų šiandienos pasaulyje3. Bet ji lyginta ir su liūdnai pagarsėjusios “Enron” kompanijos veikla4.

Ypač aštrios kritikos muziejus sulaukė dėl to, kad Krenso administracija ėmėsi kone beprecedentinio žymių XXa. kūrinių pardavimo (panašiai, beje, kalbėta ir apie Metropoliteno pardavimus prieš kelis dešimtmečius). Vis dėlto dažniausiai yra aptarinėjama SRGF muziejinių erdvių plėtra pasaulyje. Šią ekspansiją, kuri sutapo su naujomis galimybėmis, atsivėrusiomis po Šaltojo karo, imta lyginti ir su JAV užsienio politika. SRGF tuo metu, pavyzdžiui, pirmą kartą pranoko MoMa iniciatyvas5.

Kai 1991m. SRGF pradėjo derybas dėl muziejaus Bilbao, amerikiečiams šis nuošalus Europos miestas buvo girdėtas nebent dėl terorizmo grėsmės. O ir pats Krensas, naujam Guggenheimo muziejaus padaliniui tinkamos vietos tuo metu kaip tik ieškojęs Ispanijoje, ne iš karto sureagavo į baskų kvietimą. Bet šie nenuleido rankų. Tarptautiniu įvaizdžiu susirūpinę vietos politikai jau prieš porą metų buvo pradėję plačią miesto regeneraciją – numatytas 1989 m. prasidėjusios Bilbao plėtros už 1,5 milijardo dolerių planas dvidešimčiai metų (žinoma, laikotarpis gan sąlygiškas). Naujasis muziejus turėjo tapti tiesiog vienu iš “meno ir kultūros” akcentų postindustrinės Bilbao ateities kontekste, šalia naujo scenos meno centro, kitų kultūros institucijų, parkų ir pan. Suplanuota ir nauja infrastruktūra – pradėta tiesti naujus kelius, atnaujintos telekomunikacijos, naujai įrengta uosto prieplauka, verslo klasei pritaikytas oro uostas ir t.t.

Bilbao atsirado žymių pasaulio architektų (Normano Fosterio, Jameso Stirlingo, Ceasaro Pelli’o ir kt.) projektuotų statinių, tačiau dešimto dešimtmečio viduryje pasaulio spaudos dėmesys staiga nukrypo į įspūdingas Franko Gehry Guggenheim Museum Bilbao konstrukcijas. Gehry kūrinys nebuvo išankstinė “didžiosios schemos” sąlyga ir būtent šio (o ne kokio nors kito) pastato atsiradimas Ispanijos mieste apžvalgininkų paprastai laikomas didžiausiu asmeniniu Krenso nuopelnu.

Bilbao kaip kultūrinio postkolonializmo pavyzdys

Apie Bilbao urbanistinės regeneracijos patirtį jau parašyta dešimtys (o netiesiogiai – net šimtai) studijų. Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį ne tiek į urbanistinius ir ekonominius efektus, kiek į kritines diskusijas, kurias Bilbao atveju paskatino būtent “muziejinė korporacija”, tampanti galinga kultūros verslo priemone naujoje tarptautinio turizmo ekonomikoje6. Pagrįstai skamba retorinis Keith Moxey klausimas, ar GMB steigimo procesai įrodė, kad valdžiai pasisekė pažaboti kapitalą ir priversti jį dirbti miestui, o gal kapitalistinis muziejus pajungė sau vietinę valdžią didesnio pelno dėlei?7 Kita vertus, net ir vertinant grynai ekonominį efektą, kol kas sunku pasakyti, ar jis bus ilgalaikis – ateityje šią sėkmę dar turės patvirtinti nemažėjantis muziejaus lankytojų skaičius, savaitgalio kainos viešbučiuose ir tiesioginių skrydžių iš tarptautinių oro uostų į Bilbao dažnumas8.

Baskų studijų atstovas, JAV antropologijos profesorius Joseba Zulaika, bene nuodugniausiai analizavęs muziejaus įkūrimo Bilbao istoriją9, dar gerokai prieš iškylant Gehry architektūros šedevrui buvo itin kritiškai nusiteikęs naujos kultūrinės invazijos atžvilgiu. Vėliau, matydamas realius Bilbao revitalizacijos rezultatus, jis gerokai sušvelnino savo pirminę poziciją. Vis dėlto pozityvi miesto kaita nepakeitė Zulaikos dvejonių dėl naujojo licencijuoto muziejaus veiklos principų vien dėl politinio precedento – kultūrinė autonomija buvo negrįžtamai paaukota globalizacijos dėlei. Bilbao eksperimentą jis įvardijo kaip istorinę “krensifikuoto muziejaus” naujovę, kurią trumpai galima nusakyti taip: krensifikuotas muziejus – tai licencijuota globali institucija, paremta viliojimo ir lošimo logika, išnaudojanti postindustrinių miestų gentrifikacijos privalumus, sukurianti įspūdingą “embleminę” architektūrą, nepaprastai sumaniai manipuliuojanti žiniasklaida, kurianti teatrališkus įvaizdžius, kad sužadintų pasaulio turistų susidomėjimą. Ši institucija rengia didžiules parodas – blokbusterius, o joms surengti “vien tik meno” neužtenka, ir natūraliai susieja jas su Niujorko aukcionų kultūra bei Wall Street vertybinių popierių biržos ciklais.

Aptardami baskų derybas su Krensu, tyrinėtojai akcentuoja keletą nuostabą keliančių reiškinių. Visų pirma, tai, kad šias derybas gaubė visiškas slaptumas, kas buvo pripažitna akivaizdžiu demokratijos trūkumu10. Autonominė baskų vyriausybė investavo milžiniškas lėšas ir, prisiimdama visą riziką dėl projekto ateities, pasirašė susitarimą, apie kurį beveik nieko nežinojo patys baskai. Nežinioje buvo paliktas ne tik baskų parlamentas, bet ir regioninės valdančiosios daugumos politiniai partneriai. Nors vietiniai kultūros atstovai derybose neturėjo jokios įtakos, procese aktyviai dalyvavo kai kurie įtakingi kitų Europos šalių politikai – didelių tarpkontinentinių kultūros projektų ir kultūrinės globalizacijos šalininkai. Nesiveliant į šią detektyvo bruožų įgavusią istoriją, galima sakyti, kad terorizmas buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi baskų valdininkus nuolankiai ir be triukšmo sutikti su visomis Krenso sąlygomis. Susivokta, kad jokia kita viešųjų ryšių akcija nepakeis Bilbao įvaizdžio taip, kaip naujienos apie naująjį GMB Ispanijoje.

Kitas neįprastas dalykas buvo tai, jog iš baskų paprašyta išankstinio 20 milijonų dolerių Guggenheimo brando licencijos mokesčio. Kaip pavyko įtikinti baskų regiono vyriausybę, kad surinkusi pakankamai lėšų muziejaus statybai, jo veiklos išlaidoms ir kolekcijai (pastarajai skirta 50 milijonų dolerių), JAV muziejui suteikusi teisę pasiimti dalį pelno ir leidusi amerikiečiams sudarinėti visą ekspozicijų programą, ji taip pat turės nemažai naudos? Čia reiktų kalbėti jau ne apie pirkimą, pardavimą, bet apie tikėjimu ir troškimu paremtas transakcijas – viliojimo ir pažado semantiką, kuri ekonominius mainus keičia tuo, ką antropologai vadina simboliniais mainais (tai primena potlatch ceremoniją tarp JAV čiabuvių)11. Sąlytis su Niujorko spindesiu, pasaulio metropolio aukcionų ir akcijų rinka nebuvo vienintelis baskų valdininkams pažadėtas dalykas. Krensas taip pat pakvietė juos tapti savo būsimo globalaus triumfo partneriais. Vietiniai politikai ryžosi rizikuoti, tačiau ką gi jiems pasiūlė Krensas, Niujorko aukcionuose žaidęs baskų mokesčių mokėtojų pinigais (ir niekuo nerizikavęs)? Ogi mažai žinomo Bilbao būsimą pasaulinę sėkmę – korporacinės finansų kultūros tokią mėgstamą win-win situation.12

Simboliniuose mainuose nėra sąvokos “per brangu”, čia veikia pažadai, sutartiniai posakiai ir pasitikėjimas galia. “Vadovaujančiosios” ir “priimančiosios” pusių asimetrija įspūdinga dar ir todėl, kad finansinėje “duobėje” atsidūręs Niujorko muziejus, nebeišgalintis susimokėti savo paties ekspansijos ir rekonstrukcijos kaštų (dėl biudžeto “skylių” atleidęs daugybę darbuotojų), užsimojo gauti tokį postindustrinės ekonominės desperacijos apimtą Europos miestą kaip Bilbao. Taigi Niujorkui reikėjo Bilbao ne mažiau, negu Bilbao reikėjo Niujorko. Ekonominės Bilbao sėkmės kontekste tradicinės kalbos apie “kapitalistinę konsipraciją” vargu ar įtikina, tačiau ne viskas matuojama komercine nauda.

Tai, kad Niujorko institucija strategiškai kontroliuoja visą projektą, puikiai iliustruoja būtent kultūrinės globalizacijos asimetriją. Demokratijos karikatūrą, žvelgiant iš lokalinės perspektyvos13, muziejaus kūrėjai įvardijo “tarptautiniu bendradarbiavimu”, o viešasis diskursas pareikalavo iš piliečių “tikėjimo sėkme” – drąsūs sprendimai, rizikingi iššūkiai tapo įprastomis Bilbao žiniasklaidos frazėmis. Išlaidas imta vadinti “strategine investicija”, o ne “subsidija” (subsidijomis vadinami tik vietinei kultūrai skiriami biudžeto pinigai) ir pan.

Po pasaulio žiniasklaidos išgarsintos “Bilbao pergalės”, nuolat buvo informuojama, kad daugybė pasaulio miestų svajoja apie “savo” Guggenheimą. Tarptautinę sėkmę šiuo atveju lėmė netgi ne tiek JAV institucijos simbolinė galia, kiek įvairių pasaulio miestų varžybos dėl Krenso dėmesio. Mat šiandienos miestams nebeįdomus pastatas su ant sienų kabančiais paveikslais. “Jie nori kažko kito, būtent krensifikuoto muziejaus, gundančio, minios troškimus sužadinančio statinio, kuris taip pat galėtų tarnauti ir kaip muziejus”14. Zulaika ne kartą lygino Krensą su Don Žuanu dėl sugebėjimo inspiruoti kitų troškimus. Šis troškimas tapo neatsiejamas nuo “stebuklo” – savotiško naujojo diskurso urbanistinės regeneracijos procese, integruojančio tradicinius įtaigaus dizaino ir “architekto-genijaus” bruožus. Trumpai tariant, šiandien daug kam atrodo, jog bene tiesiausias kelias regeneruoti miestą-paversti jį ne vien (o dažnu atveju, netgi ne tiek) tarptautinių korporacijų koncentracijos vieta, bet ir tarptautinio turizmo traukos centru, kuris masinėje sąmonėje vizualizuotųsi išskirtinėmis, įsimintinomis architektūros formomis.

Globalizacija ir SRGF šuoliai

Simptomiška, kad daugybė Guggenheimo muziejų daugiau niekur ir neegzistuoja, išskyrus vaizduotę sužadinančią tarptautinę žiniasklaidą, kurioje nuolat šmėksčioja pranešimai apie šen bei ten planuojamas (ar net vykdomus) projektus. Nesunku patikėti, kad jie realūs, nežiūrint to, jog dauguma įvaizdžių funkcionuoja tik kompiuterinės animacijos pavidalu (puiki medžiaga postmodernistinių simuliakrų tyrinėtojams!) 2005 m. buvo kalbama apie būsimuosius satelitus Rio de Žaneire, Honkonge, Taičunge ir Gvadalacharoje (pastarieji du iš pradžių buvo įsivaizduojami kaip bendrai su Ermitažo valstybiniu muziejumi vykdomi projektai15). Šanchajus, Singapūras, Pekinas, Gvangdžiu, Makao, Sankt Peterburgas, Maskva… Tai vienur, tai kitur pasigirstantys pranešimai apie dar vieną galimą SRGF muziejų čia puikiai iliustruoja efemerišką “urbanistinį vajų”.

Kalbos apie būsimąjį Guggengheimą Rio, Taičunge, Honkonge, Edinburge, Sidnėjuje, Venecijoje (Punta della Dogana) ir kitur jau pritilo. Įspūdingo mastelio ir vieno brangiausių Franko Gehry projektų idėją Niujorko žemutiniame Manhetene ilgam “nugesino” 2001-ųjų rugsėjo 11-oji. Nuo 1992 m. veikęs Guggenheimo padalinys Niujorko SoHO rajone (Arata Isozaki projektas) po radikalių, tačiau nesėkmingų organizacinių pertvarkymų taip pat užsidarė 2001 m. pabaigoje. Įdomi, nors paprastai plačiau neviešinama detalė – naujos Guggenheimo erdvės pačiose JAV nepasiteisino komerciškai (kaip kad iš pradžių to tikėtasi)16. O dėl SRGF padalinių kitose šalyse yra ne tik konkuruojama – jie paprastai sulaukia ir nemenko ideloginio pasipriešimo. Dažnai kyla konfliktai ir tarp vietinės savivaldos bei nacionalinės (arba regioninės) administracijos, jau anksčiau nulėmę padalinių steigimo nesėkmę Europoje.

Aptardama Krenso muziejinę veiklą (tiksliau tariant, meno finansų politiką, susijusią tiek su kūrinių išpardavimais aukcionuose, tiek ir su abejotinomis jų įsigijimo praktikomis) D. Solomon teigia, kad Guggenheimo “konsorciumas” gali būti traktuojamas kaip nuoširdi Amerikos pragmatizmo išraiška. Šis pragmatizmas yra išsivadavęs nuo pabrėžtinai pagarbaus santykio su meno kūriniais, neapsimetama, kad menas yra religija, o muziejai – bažnyčios. Vykdydamas jau standartine tampančią politiką, Guggenheimo “konsorciumas” šiuo atžvilgiu yra kur kas atviresnis už kitus.17

Tai, kad globalių XXIa. muziejų plėtra susijusi ne su vietinio meno specifika, bet su vietiniais ekonomikos resursais ir globaliais finansų srautais, bene geriausiai iliustruoja Jungtinių Arabų Emyratų pavyzdys. 2006 m. birželio pradžioje SRGF oficialiai paskelbė pradėsiantis statyti Gehry suprojektuotą muziejų Abu Dabyje, ant dirbtinio pylimo Persų įlankoje planuojamame Saadiyat Island kultūros rajone. O žiniasklaida suskubo pranešti, kad projektas yra kol kas paskutinis realiai statomas tarptautinis ambicingojo muziejaus padalinys. Šis projektas yra didžiausias iš visų muziejaus satelitų – ketvirtadaliu didesnis negu GM Bilbao). Šeichas Mohammedas bin Zayedas Al Nahyanas neabejoja, kad iki planuojamo muziejaus atidarymo 2012 m. šalis pajėgs sukaupti ir prestižinę meno kūrinių kolekciją.18

Su Guggenheimo plėtros politika glaudžiai susijęs ir nuolatinis jo partneris – Sankt Peterburgo Ermitažas. Šis valstybinis muziejus po Sovietų Sąjungos žlugimo taip pat ėmė taikyti naujas veiklos strategijas. O kadangi Vilniuje planuojamas būtent Ermitažo/Guggenheimo hibridas (toks šiuo metu veikia Las Vegase), Ermitažo politiką taip pat vertėtų atidžiau patyrinėti. Iki 1993 m., kai valstybė atidavė Ermitažui netoliese stūksantį milžinišką istorinį, kadaise caro kariuomenei priklausiusį pastatą, muziejus galėjo eksponuoti vos 5% savo kolekcijos. Tačiau naujajam pastatui buvo būtina renovacija, o lėšų jai neskirta, todėl Ermitažo direktorius Mikhail Piotrovski pradėjo ieškoti privačių rėmėjų. Po keleto metų, pamatęs Guggenheimo muziejaus filialo sėkmę Bilbao, jis susisiekė su Krensu ir pasiūlė bendradarbiauti, kitaip tariant, naudotis vienas kito kolekcijomis ir pritraukti lėšų iš pasaulyje atidaromų bendrų ekspozicinių erdvių.19

Bendradarbiavimo sutartis pasirašyta 2000 m. birželį, o 2001 m. pradžioje abu muziejai pasirašė dar ir tripusio bendradarbiavimo sutartį su Vienos Kunsthistorisches Museum. SRGF įsipareigojo padėti Ermitažui pritraukti rėmėjų patalpoms Sankt Peterburge restauruoti ir parengė galimybių studiją20. Ermitažo restauravimą finansavo ir kai kurie Rusijos verslininkai, kad pagerintų savo reputaciją po neskaidrių devintojo dešimtmečio privatizacijos procesų. Tarp pagrindinių Ermitažo rėmėjų minimas oligarchas Vladimiras Potaninas – vienas turtingiausių Rusijos žmonių, kurio kompanija “Interros” pradėjo bendradarbiauti ir su SRGF (verslininkas priimtas į SRGF globėjų tarybą).

2001 m. spalio mėn. Las Vegase, viename didžiausių pasaulio kazino ir viešbučių kompleksų – Venetian Casino Resort (vadinamojoje Jewel Box erdvėje viešbučio fojė) atidarytas Hermitage-Guggenheim parodų centras su abiejų muziejų sudaryta XIX-XX a. Europos tapyba paroda “Šedevrai ir jų kolekcionieriai”. Beje, tuo pat metu šiame viešbutyje užsidarė didelės sėkmės nesulaukusi, labai trumpai veikusi kiek didesnė Guggenheimo galerija (vadinamasis Big Box; abiejų interjerus suprojektavo Remas Koolhaasas). Las Vegaso iniciatyva neturėjo nieko bendra su platesne urbanistine regeneracija ir siejosi tik su korporacijų verslo plėtimu. Sheldonas Adelsonas, Las Vegas Sands Corp. vadovas ir pramogų verslo kompanijos savininkas, vienas turtingiausių pasaulio žmonių, svarstė galimybę įkurti Guggenheimą ir savo naujame komplekse Venetian Macao, pietų Kinijos Makao mieste. Tačiau šiemet rugpjūčio pabaigoje atsidaręs ir didžiausiu pasaulyje pasiskelbęs prabangus viešbučių ir kazino kompleksas muziejaus erdvių kol kas nereklamuoja. Regiono turizmo srautus siekiančio reguliuoti SRGF santykiai su pasauline kazino industrija intriguoja dar ir tuo, kad Lietuvos kaimynės, Kaliningrado srities vadovai ir verslininkai taip pat staiga pasišovė paversti kraštą pelningu tokios industrijos tašku, nors savo “juokingais pasiūlymais” jiems kol kas nepavyko atkreipti Adelsono dėmesio.21

Kokias plėtros galimybes pasaulio muziejai turi Baltijos regione, konkrečiau – Lietuvoje? Tai turėtų parodyti jau rengiama galimybių studija22, o kol kas vargu ar įmanoma atspėti, koks bus Guggenheimo-Ermitažo hibrido Vilniuje veiklos “formatas”. Juk globalių XXI a. muziejų plėtrą, kaip minėta, lemia lanksti verslo logika, o ne kokie nors nusistovėję muziejinės etikos standartai. Paprastai kiekvienas miestas, norintis gauti architektūrinį SRGF projektą, prieš tai pakloja 2 milijonus dolerių už galimybių studiją, kurią parengia didelę tarptautinę patirtį turinčios, su SRGF glaudžiai bendradarbiaujančios kompanijos. Beje, Vilniaus atveju nei oficialiuose savivaldybės pranešimuose, nei kitur spaudoje nenurodyta, kas yra šios studijos autoriai (aiškūs tik jos finansuotojai).

Kadaise JAV kompanija Arthur Andersen, po minėto “Enron” skandalo netekusi licencijos23, suformulavo Bilbao “stebuklo” ir “pelenės istorijos” hipotezes, o mieste išplėtota viešbučių industrija jas patvirtino24. 2000 m. pabaigoje SRGF pasirašė sutartį su Kalifornijos architektūros firma Gehry&Associates ir su architekto Remo Koolhaaso vadovaujama tyrinėtojų grupe AMO group – jos jau parengė daugybę galimybių studijų visame pasaulyje. Studijų rezultatai ne visada siejasi su “embleminiais” naujosios architektūros statiniais (juk jų neprireikė nei Berlyno, nei Venecijos padaliniams, juo labiau Las Vegase). Tai visų pirma yra “kultūrinės intervencijos” – strateginiai tyrimai ir projektai, kurie net nebūtinai realizuojami kaip nauji muziejai per se25. Ogi ir Guggenheimo architektūriniai “stebuklai” dažnai yra visiškai nesusiję su vietos specifika – tą rodo ir Gehry muziejus Bilbao. Kadaise suprojektuotas Walto Disney’aus koncertų salei Los Andžele, vėliau mėgintas pritaikyti gigantiškam Mass MoCA (kaip minėta, Guggenheimo idėja North Adamse nebuvo įgyvendinta), panašus statinys pasiūlytas ir Niujorko žemutiniam Manhetenui.

Kad globalaus muziejaus veikla Vilniuje būtų sėkminga, reikėtų gerokai pakoreguoti aplinką, todėl čia neatsitiktinai daug vilčių dedama į tradicinę priemonę – “teatrališką” architektūrą, rengiamas ir trijų garsių pasaulio architektų konkursas. Žinoma, lengvai eksportuojami “stebuklai” šiandien efektyviausi, atsižvelgiant į globalios, nuolat keliaujančios verslo klasės pomėgius ir į turistų, kurie trokšta vis naujų įspūdžių, poreikius. Kitokie miestiečių kultūros lūkesčiai, savo ruožtu, redukuojami į ekonominius rodiklius ir matuojami potencialių darbo vietų skaičiumi bei sostinės centro ekonominės plėtros nauda “pakraščiams”. Vilniuje krinta į akis ir tai, kad vietinių architektų (ne pasaulinio garso žvaigždžių) projektuojamos Nacionalinės dailės galerijos reikalai diskusijose apie globalaus muziejaus galimybes “natūraliai” atsidūrė paraštėse26. Vicemeras kultūrai Algirdas Paleckis šio statinio “nepastebėjo” net žvelgdamas pro savo kabineto langą, nors iš savivaldybės aukštumų jo žvilgsnis aprėpė nemažą plotą tarp “Reval Hotel” ir “Forum Palace”. Kažkur šioje vietoje, kuri, jo žodžiais tariant, “turėtų būti panaudota vilniečiams”, jis nesunkiai įsivaizdavo ir hipotetinį Guggenheimo spindesį.27

Bet gal laikas baigti nuolatinius ir jau pabodusius verkšlenimus dėl lėšų stygiaus vietinėms kultūros institucijoms ir patikėti kitokios ateities galimybe? Miesto kultūrinis planavimas šiuo atveju neturėtų būti vertinamas atsietai nuo bendros šalies situacijos, nors buvęs Vilniaus meras ir pabrėždavo šiuos skirtumus. Iš tiesų, kodėl gi valstybė, ilgą laiką kone primygtinai atidėliojusi moderniosios savo dailės įprasminimą nacionalinėje institucijoje (nuolatinis pinigų stygius!)28, negalėtų surizikuoti ir (galbūt) tapti visiškai kito kalibro – globalios ekonomikos dalyve? Juo labiau kad pastaruoju metu ir Nacionalinės galerijos reikalai staiga “pajudėjo iš mirties taško” visai ne dėl menininkų aimanų, o dėl būsimosios Europos kultūros sostinės tarptautinių įsipareigojimų (su tais įsipareigojimais siejamas ir būsimojo globalaus muziejaus steigimas). Tai, kad Lietuva neturi pakankamai ekspertų rūpintis produktyvia pasaulinės institucijos veikla, nėra jokia bėda. Asimetriniuose kultūros mainuose ne tik ekspertais, kuratoriais, bet ir parodų (dažniausiai keliaujančių) programomis rūpinasi vadovaujančioji pusė. Priimančiajai tereikia pasirūpinti lėšomis.

Kitaip tariant, lenktynėse dėl ilgalaikio kultūros sostinės įvaizdžio regione iš pradžių reikėtų pakloti nepalyginamai įspūdingesnes pinigų sumas, nei kada nors galėjo svajoti bet kokia vietinė institucija. Tačiau net ne tai svarbiausia – visų pirma reikia nuoširdžiai įtikėti, kad Lietuva yra “gili kultūros provincija” ir tik “pasaulinio lygio” institucijos ją išvaduos iš šitos istorinės nelaimės. Klausimas, kodėl visų geidžiamos Jurgio Mačiūno ir Jono Meko kūrinių kolekcijos negalėtų rasti tinkamos vietos lietuvių menininkų “išsvajotoje” Nacionalinėje galerijoje (Vyriausybės prioritetinis projektas!), liberalios ekonominės plėtros kontekste atrodo tiesiog nepadoriai naivus. Panašiai skamba ir kitas paradoksalus klausimas – kodėl nekomercinio kino raidą ir sklaidą oficialiai skatinančiame Vilniuje jau sunaikinti beveik visi nuo sovietmečio veikę kino teatrai?

Lietuvoje, kaip ir kitur, žavimasi baskų Bilbao “stebuklu”, bet globalios SRGF strategijos kontekste Vilniaus situaciją, ko gero, reikėtų gretinti ne su nedarbo kamuojamu ir teroristų lizdo reputaciją užsitraukusiu tuometiniu Bilbao, bet, pavyzdžiui, su Taičungu. Apie Bilbao pasaulis prabilo todėl, kad turizmo industrijos žemėlapyje jis iš tikrųjų “atsirado” SRGF dėka. Ši sėkmės istorija neatsiejama ir nuo tuometinės Niujorko finansų kultūros konteksto – tada klestėjo “Enron”, “WorldCom” ir panašios kompanijos. Joks kitas Europos miestas nesiūlė ir vargu ar kada sugebės pasiūlyti tokio stulbinančio gentrifikacijos, t.y. “prisikėlimo iš griuvėsių”, efekto. O kadangi analogiško prisikėlimo dar niekas nėra pakartojęs, nevertėtų apsigauti. Taip pat nėra pagrindo tikėtis, kad pasaulis susidomės vietine kultūra, atsidūrusia Guggengheimo “konsorciumo” šešėlyje. Juk gausūs Bilbao lankytojai domisi ne baskų menu29. Didžiųjų pasaulio muziejų direktoriai, o ir Vilniaus vadovai, žvelgia kur kas toliau, deja, pirmųjų horizontas gerokai platesnis. Lietuvos premjero Thomui Krensui nusiųstas sveikinimas30 “kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų” esančiam Vilniui žengiant šį “labai svarbų žingsnį Lietuvos istorijoje” rodo, kad esame linkę pasikliauti galingųjų sumanumu (o ir kryžkelės metafora jau nuvalkiota – ja manipuliuoja pernelyg daug miestų).

Globalinis Guggenheimo “konsorciumo” stilius ir Think Big politika atliepia ne Lietuvoje taip vertinamą fluxus dvasią, bet greičiau jau Ermitažo užmojus. Pasak Piotrovskio, “Most museums make money in a very primitive way,” […]. “Tom sells intellectual product. He takes risks, but I like it because it’s close to how Russian generals used to think – on a big scale.”31. Susižavėjo Rusija ir Krensas, po vienos iš kelionių į šią šalį atsiliepiantis apie ją kaip apie neregėtą energijos šaltinį: “Russia in the 21st century has the largest concentration of natural resources around the world,” , anot Krenso. “I’ve never felt such a concentration of money. It’s a boom town,” he said of Moscow, “as close to Las Vegas as anything I’ve seen. The entrepreneurial energy is enormous.”32

Visiškai kitokios svorio kategorijos žaidėjams “pelenės istorija” skamba viliojamai, bet sėkmės, kaip ir finansų rinkoje, niekas negali garantuoti. Ne veltui Guggenheimo filialų jau atsisakė nemažai pasaulio miestų. Net rimčiausiuose tyrimuose urbanistinės regeneracijos procesus sunku išmatuoti ilgalaikės “naudos” kriterijais. Tai ypač pasakytina apie kitą dažnai linksniuojamą (ypač anglosaksiškose šalyse) urbanistinio atgimimo pavyzdį – Glazgo (1990-ųjų Europos kultūros sostinė) “efektą”.

Globalizacijos ir vietinės kultūros koreliacija yra ne mažiau, o gal net labiau komplikuotas reiškinys negu ekonominės transakcijos, vienokie ar kitokie praradimai čia neišvengiami. Vilnietiškojo urbanistinio vajaus fone patriotizmo skatinimas šiandien lengvai “suplakamas” su ateities centrais (beje, tai būdinga ir retrospektyvinėms projekcijoms – turiu omenyje Valdovų rūmus, Tautos namų kūrimo istoriją ir pan.). Šiuos įvaizdžius ir iliuzijas dar labiau suaktyvina sparčiai artėjantys 2009-ieji, kai Vilnius bus Europos kultūros sostinė. Vis dėlto jau laikas būtų suprasti, kad universalių kultūrinio planavimo scenarijų kontekste ne architektūros konkursai patys savaime, ne mėginimai multifunkcinių centrų vizijomis pritraukti pasaulinio masto investuotojus kelia įtarimus ir nerimą, o tai, kad apie šiuos šalies ateičiai svarbius dalykus nėra viešai, kritiškai, dalykiškai diskutuojama. Daugiausia pragaištingų dalykų suprojektuojama būtent valdininkų kabinetų tyloje.

Post Scriptum

2008 m. balandžio 8 d. tarptautinė žiuri pranešė, kad Ermitažo-Guggenheimo muziejaus Vilniuje architektūros projekto konkursą laimėjo Zaha Hadid. Suprantama, ambicingų planų tai nepavertė realybe. Kadangi Krensas, senokai tapatinamas su užmoju, kad Guggenheimas užkariaus pasaulį, pasitraukė iš SRGF direktoriaus pareigų, tikėtina, kad šio muziejaus politika pasikeis. Krensas liko vyresniuoju tarptautinių reikalų patarėju ir prižiūrės Abu Dabio atšakos statybas, tačiau SRGF tolesnės Guggenheimo plėtros nelaiko prioritetu ir ketina labiau rūpintis “fondo pagrindiniu muziejumi Niujorke, užuot finansavęs Guggenheimo satelitų plėtrą pasaulyje”.33 Taip susiklosčius aplinkybėms, ypač turint omenyje, kad globalaus muziejaus finansavimui priešinamasi pačiose Jungtinėse Valstijose, panašu, jog Vilniaus filialo bus atsisakyta kaip ir projektų daugelyje kitų šalių.

  1. SRGF (Solomon R. Guggenheim Foundation) -- 1937 m. filantropo Solomono R. Guggenheimo ir menininkės Hilla von Rebay įkurta ne pelno siekianti institucija, šiuo metu valdanti penkis tarptautinius Guggenheimo muziejus. Žr.: www.guggenheim.org
  2. Simptomiška šiuo požiūriu yra europarlamentaro Vytauto Landsbergio kritika: abejoti didelių biudžetų urbanistiniais kultūriniais projektais būdinga tik "mūsų užkampiui, kuris nepratęs prie didelių vizijų", tai akivaizdus provincijos ir šalį gramzdinančio atsilikimo požymis. Žr.: V. Landsbergis, Meškų kampas Europoje, delfi.lt, 2007 gegužės 17d.: www.delfi.lt/news
  3. M. Honigsbaum, McGuggenheim?, The Guardian, 2001 sausio 27d.
  4. 2001 m. gale JAV sukrėtė vienos įtakingiausių pasaulyje energetikos kompanijų "Enron" skandalas, kai paaiškėjo, kad pasitelkdama buhalterines machinacijas kompanija skelbė melagingas pajamas. Palyginimą su Guggengeimu žr.: Jerry Saltz, GuggEnron, artnet Magazine: www.artnet.com/Magazine
  5. S. Guilbaut, Sleeping in Bilbao: The Guggenheim as a New Cultural Edsel?, In: Learning from Bilbao, ten pat, p.134.
  6. Itin išsamus leidinys šiuo požiūriu -- jau minėtasis sraipsnių rinkinys Learning from the Bilbao, ten pat, kur SRGF plėtros kritikos imasi ne tik žinomi teoretikai, bet ir menininkai (Hans Haacke, Andrea Fraser, etc.)
  7. K. Moxey. Gehry's Bilbao: Visits and Visions, In: Learnining from the Bilbao, ten pat, p.175
  8. M. Rauen, ten pat, p. 293.
  9. Dažnai kitų cituojama J. Zulaika'os knyga, kurioje Guggenheimo kūrimo procesas Bilbao aprašomas kaip "viliojimo istorija" -- Cronica de una seduccion: El museo Guggenheim Bilbao, Madrid: Nerea, 1997.
  10. Žr.: E. Camara, The Franchise Museum: An Instrument of Cultural Colonization. In: Learning from the Bilbao, ten pat.
  11. Šios ceremonijos dalyviai konkuruoja tarpusavyje naikindami per tam tikrą laikotarpį sukauptas materialines gėrybes. Laimi ir daugiausia simbolinės galios įgyja tas, kuris sunaikina daugiausia savo turto. Plačiau: J. Zulaika, Desiring Bilbao, ten pat, p. 153.
  12. Plačiau: J. Zulaika, ten pat, p. 166. Taip pat: J. Zulaika. "Miracle in Bilbao": Basques in the Casino of Globalism (2000). Žr.: www.euskalnet.net
  13. Į 400 baskų menininkų ir intelektualų pasirašytą atvirą laišką, kuriame reikalauta paviešinti kontrakto tekstą, nebuvo atsižvelgta motyvuojant tuo, kad negalima pažeisti "konstitucinio" teksto slaptumo reikalavimų. Žr.: J Zulaika, Desiring Bilbao, ten pat, p. 151.
  14. J. Zulaika, ten pat, p.158.
  15. Four New Gugg Branches?, Artnet News, 2005 sausio 13d. www.artnet.com/Magazine
  16. D. Solomon, ten pat. Taip pat: Eleanor Heartney, Growing Pains, Art in America, no 6 (June 1999).
  17. D. Solomon, Is the Go-Go Guggeingheim..., ten pat.
  18. J. Krane, Guggenheim to Build Museum in Abu Dhabi, The Washington Post, 2006 liepos 8 d. Taip pat: Emirates launches US$ 27 billion arts project to include world's largest Guggengeim, International Herald Tribune, 2007 sausio 31 d.
  19. J. Varoli, Guggenheim and Hermitage forge an alliance, Art Newspaper 11, no.105 (July/August 2000).
  20. Pranešimas spaudai, Guggenheim museum Press Office, 2000 rugsėjo 27 d.: www.guggenheim.org/press_releases
  21. Žr.: Las Vegą linksmina lošimų zonos Kaliningrade ambicijos, balsas.lt, 2007 rugsėjo 4d.: www.balsas.lt/naujienos
  22. Lietuvos spauda pranešė, kad 2007 m. liepos 10 d. (kitur -- liepos 9 d.) Niujorke buvo pasirašyta šio muziejaus galimybių studijos sutartis.
  23. Kompanijai "Enron" ji teikė buhalterinės apskaitos paslaugas.
  24. J. Zulaika, Desiring Bilbao, ten pat, p.168.
  25. 2000 m. Th. Krensas teigė, kad studijos visų pirma reiškia ne naujų pastatų statybą, bet abipusį kultūrinį postūmį ir "estetinių koncepcijų kūrimą aktyvioje praktinėje aplinkoje". Žr.: Pranešimas spaudai, Guggenheim musuem Press Office, ten pat.
  26. Iš pažiūros paradoksalų santykį tarp vietinių kultūros įstaigų ir būsimojo "pasaulinio lygio" muziejaus aptarė Giedrė Jankevičiūtė. Žr.: G. Jankevičiūtė, Kaip pamatyti Meko ir Mačiūno kūrinius Vilniuje?, Naujasis židinys-Aidai, nr. 5-6, 2007.
  27. LRT radijo laida "Stebėtojas", 2007-05-15.
  28. Plačiau apie Nacionalinės dailės galerijos kūrimo istoriją nepriklausomybės laikais žr.: S. Trilupaitytė, Istorijos versija ir kolekcijos vizija, in: Dailė, nr. 1, 2002.
  29. Apie "universalių" estetinių vertybių hegemoniją ir nekritišką "Niujorko meno kanonų" tąsą šiandienos muziejų (visų pirma -- SRGF) turizmo industrijoje plačiau: K. Moxey, Gehry's Bilbao, ten pat.
  30. Premjeras sveikina susitarimą dėl Guggenheim muziejaus Vilniuje galimybių studijos. Žr.: www.lrvk.lt
  31. žr.: M. Irving, An American in Venice, Time (in partnership with CNN), 2003 birželio 22 d.: www.time.com
  32. C. Vogel, Guggenheim chief retains global vision, International Herald Tribune, 2005 balandžio 29 d.
  33. C. Vogel, 2008 "Guggenheim's Provocative Director Steps Down", The New York Times, 28 February [online] available at: http://www.nytimes.com/2008/02/28/arts/design/28muse.html?ex=1362373200&en=c5dd2bf154e8406f&ei=5088&partner=rssnyt&emc=rss, Accessed 5 April 2008.

Published 17 April 2008

Original in Lithuanian
First published in Kulturos barai 3/2008

Contributed by Kulturos barai
© Kulturos barai Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles