Etnonacionalizmas daugiapoliame pasaulyje

Pastarieji trys šimtai metų reprezentavo unikalų istorinį ekscentriškumą. Pirmą ir veikiausiai paskutinį kartą žmonijos istorijoje globalius pokyčius plačiąja prasme – nuo socialinės raidos iki klimato kaitos – daugiausia lėmė tai, kas vyko labai siauroje, kultūriškai daugiausia vienalytėje pasaulio dalyje – tame Azijos pusiasalyje, kuris vadinamas Europa, su atžalynu Amerikoje. Šiandien matome šio nuokrypio pabaigą. Kodėl kraštutiniai dešinieji stiprėja visoje Europoje? Gal atrodys netikėta, bet dalis atsakymo slypi Kinijos, Indijos ir globaliųjų Pietų iškilime. Daugiapolės pasaulio tvarkos organizavimo bendru principu iš tikrųjų gali tapti etnonacionalizmas.

Įprasti įtariamieji

Prieš dešimtmetį ypač plačiai Vakarų žiniasklaida vartojo žodį „populizmas“. Suklestėjo vadinamosios populistinės partijos. Italijoje prieš isteblišmentą nusiteikęs Penkių žvaigždučių judėjimas, įkurtas komiko Beppe’s Grillo, išniręs tarsi iš niekur, 2014-aisiais pateko į vyriausybę. Ispanijoje kairiųjų partija Podemos blėstančius aktyvistų susibūrimus socialiniuose tinkluose iškeitė į stiprų dalyvavimą parlamente, o netrukus ir vyriausybėje. Graikijos kraštutinai kairioji Syriza iš marginalinės tapo rinkimų 2015 m. laimėtoja ir įžiebė nesutarimus su Europos Sąjunga. O Brexit populistai 2016 m. laimėjo referendumą, dėl kurio Didžioji Britanija galiausiai pasitraukė iš ES. Be abejo, tai buvo pirmosios populizmo bangos kulminacija ir vienas didžiausių pastaruoju metu nacionalinio savęs žalojimo aktų.

Populizmas – universalus terminas, identifikuojantis bet kokią politinę grupę, atsiribojančią nuo centro kairiųjų ir centro dešiniųjų konsensuso, kuris siaurame politiniame spektre įsivyravo 1990-aisiais ir galiojo iki 2000-ųjų pradžios. Nors šiandien kraštutiniai dešinieji turi tam tikrų naujų distinkcijų, „centro“ atmetimas tebėra jų diskurso branduolys. Dabar nuolatos pateikiami argumentai, kas lėmė radikaliųjų jėgų sėkmę, rezonuoja arba yra identiški tiems, kokiais buvo aiškinamas pirmasis populizmo proveržis 2010 m. Tačiau šią argumentaciją reikėtų gerokai atnaujinti.

Vienas iš labiausiai paplitusių vadinamojo populizmo pateisinimų yra tradiciškai orientuotas į ekonomiką. Po finansų krizės 2008 m. Europa pasinėrė į kelerius metus trukusį ekonominį chaosą. Graikijoje, Ispanijoje, Airijoje kilo skolų krizė, visur griebtasi savižudiškų taupymo priemonių. Biudžetai buvo apkarpyti, ekonomika patyrė nuosmukį, nedarbas smarkiai išaugo. 2010-ųjų viduryje daugelio Europos šalių BVP buvo mažesnis negu 2007 m. Nenuostabu, kad rinkėjai krypo į kraštutinumus, ginčijosi, ieškodami nuosmukio priežasčių.

Tačiau polinkis kraštutinių dešiniųjų iškilimą pateisinti ekonomikos būkle šiandien atrodo daug mažiau pagrįstas. Nors infliacija po Covid pandemijos neabejotinai sumažino perkamąją galią, šiuo metu jaučiamas rekordinis užimtumas nuo Vokietijos iki Italijos – dar niekada Europoje bedarbių nebuvo tiek mažai. ES ekonomika nesiveržia į priekį, bet nejaučia ir skausmingo susitraukimo. Bent jau iki 2024 m. susiveržti diržus ne itin reikėjo. Priešingai – Europos šalių vyriausybės į Covid-19 pandemiją ir į energetinį šoką, kurį sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą, reagavo didelėmis valstybės investicijomis.

Tradicinį populistų sėkmės paaiškinimą paneigia ir Europos politika klimato kaitos atžvilgiu. ES, priešingai negu JAV, rimtai vertina gąsdinančius klimato pokyčius, apmokestindama anglies dioksido išmetimą, keldama didesnius reikalavimus ūkininkams, skatindama spartesnį perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių, ragindama namuose diegti tvaresnes šildymo sistemas, nors jos brangesnės. Gali būti šiek tiek tiesos, kad kraštutinių dešiniųjų lyderį Geertą Wildersą į pirmąją vietą Nyderlandų parlamente iškėlė ūkininkų protestai. Vokietijos kraštutiniai dešinieji, ypač AfD, irgi atvirai atakuoja energetikos pokyčius. Vis dėlto tuo pat metu Ispanija, nuo dujų pereidama prie vėjo ir saulės energijos, gerokai sumažino sąnaudas, tai duoda apčiuopiamos naudos šalies piliečiams. Net italai, nors balsavo už radikalaus dešiniojo sparno vyriausybę, ėmėsi namų tobulinimo – energijos vartojimo efektyvinimui subsidijuoti valstybė skyrė 200 milijardų eurų.

Daugelis analitikų išskirtinai akcentuoja migraciją. Jų teigimu, nerimą rinkėjams kelia nuolatinės migrantų bangos, plūstančios į Europą. Didėja konkurencija dėl viešojo gėrio – tai sveikatos priežiūra, transportas ir būstas, be to, nuogąstaujama, kad bus prarastas nacionalinės kultūros homogeniškumas. Beveik visos kraštutinių dešiniųjų partijos viena svarbiausių temų laiko migrantų skaičiaus mažinimą. Vis dėlto ir tai nėra pakankamas paaiškinimas.

Pirma, analizę reikėtų apversti – kai kurios buvusios kolonijinės jėgos, nors rėmėsi giliai įsišaknijusiomis rasistinėmis pažiūromis, per keletą dešimtmečių sugebėjo sukurti atviras, multikultūrines visuomenes, vienijančias daug rasių, tačiau patiriančias palyginti nedaug išpuolių dėl susipriešinimo tarpusavyje. Antra, kosmopolitiški miestai, tokie kaip Londonas, Paryžius, Milanas, kur iki 40 procentų gyventojų sudaro migrantai, yra vietos, kur kraštutiniai dešinieji surinko mažiausiai balsų. Trečia, nedarbui artėjant prie rekordinių žemumų, jau niekas nebesipiktina, esą „migrantai vagia darbus“. Priešingai, susidūrusios su demografiniu nuosmukiu, net dešiniųjų vyriausybės (pavyzdžiui, Giorgia Meloni) įsiklauso į pramonininkų reikalavimus duoti daugiau darbo vizų.

Ekonomika, klimato kaita, migracija – kiekviename iš tokių paaiškinimų esama tiesos, vis dėlto nė vienas iš jų neatskleidžia reikalo esmės. Kad suprastume gilesnes šiandieninio Europos kraštutinių dešiniųjų atgimimo šaknis ir kuo jis skiriasi nuo ankstesnių populizmo atmainų, turėsime iš esmės pakeisti požiūrį.

Provincializuota Europa

Tik žvelgiant atgal išryškėja tikrasis istorinės epochos veidas. 1989-ieji laikomi neprilygstamos Jungtinių Amerikos Valstijų hegemonijos pradžia. Tačiau japonų filosofas Kojinas Karatani savo knygoje „Pasaulio istorijos struktūra“ šį laikotarpį nušviečia kitaip: „Padėtis, kuri susiklostė nuo 1990 m., buvo ne JAV „imperijos“ įkūrimas, nes atsirado keletas imperijų.“ 

Vakarų vadovaujamas neoliberalios globalizacijos laikotarpis leido ir nevakarietiškam pasauliui tapti ekonominiu, taigi ir politiniu, istoriniu, galiausiai civilizaciniu veikėju. Nusistatymas prieš globalizaciją, 2010-aisiais išryškėjęs kaip vadinamasis populistinis reiškinys, 2020-aisiais išplito, tapdamas pagrindine srove, tačiau tai yra pačių Vakarų tikslo įgyvendinimas.

Koks buvo kolonializmo poveikis kolonizuotiesiems, atskleidė akademiškai turtingas, politiškai galingas, morališkai reikšmingas tyrimas. Tarpdisciplininė sritis, išnagrinėjusi tiek ekonominius ir politinius padarinius, tiek traumų, tapatybės ir psichologijos klausimus. Vis dėlto kokį pažintinį ir politinį poveikį pačių vakariečių mąstymui padarė tai, kad Vakarų dominavimas pasaulyje smarkiai sumažėjo, dar nepakankamai ištirta. Kaip kadaise pažymėjo garsi filosofė, fašizmo analitikė Hannah Arendt, imperinė Europos projekcija tarnavo nelygybės namuose sumažinimui. Paprasčiau tariant, nuskurdę prancūzų darbininkai ir dekadentiški pramonininkai turėjo vieną bendrą bruožą – jie buvo prancūzai, o ne atvykėliai iš kolonijų, laikė save pranašesniais už tautas, kurias valdė jų šalis. Net vėlesniais laikais, gerokai po kolonializmo pabaigos, „pirmąjį“ ir „trečiąjį“ pasaulius skyrė neįveikiamas psichologinis atotrūkis. Europietis, kad ir koks būtų neturtingas, turėjo teisę naudotis galimybėmis, technologijomis ir laisvėmis, apie kokias kai kurios kitos pasaulio dalys galėjo tik svajoti. Privilegijos – galingas socialinės sanglaudos įrankis. Materiali šių privilegijų išraiška teikė vyriausybei pakankamai turto, kad galėtų išlaidauti, užtikrindama socialinę gerovę. Šis dvipusis išorinės apsaugos vožtuvas, skirtas nuslopinti vidinei įtampai, dabar dingo visiems laikams.

Europa vis labiau marginalizuojama ir patiria santykinį nuosmukį, palyginti su tam tikromis kitomis pasaulio dalimis. Nesvarbu, ar kalbėsime apie didžiules investicijas, kurių reikia, norint užtikrinti skaitmeninę tranziciją ir žaliąjį kursą, ar būtinybę taikyti humanišką ir veiksmingą migracijos srautų valdymą, ar naujos saugumo paradigmos paieškas, karui vėl grįžus į Senąjį žemyną, čia nėra nė vieno lyderio, kuris galėtų valdyti įvykius, užuot leidęsis jų valdomas. Europos šiandieninė ekonomika, klimato kaita ar migracijos srautai nėra problemiški patys savaime. Subtiliau kalbant, provincializuotų, mažų Europos valstybių nesugebėjimas valdyti kurio nors iš šių reiškinių sukelia bejėgiškumo, dezorientacijos ir baimės jausmus.

Sparčios klimato kaitos ir naujo globalaus konflikto akivaizdoje ES reikia politiškai susivienyti. Europos nacionalinės valstybės atsidūrė išskirtinai nepavydėtinoje padėtyje, nes yra santykinai mažos, bejėgės, kad galėtų laikytis nepriklausomo kurso, savo piliečiams suteiktų saugumo ir stabilumo jausmą šiame globalių iššūkių amžiuje, didėjant supervalstybių galiai. Europiečiai pirmąkart atranda, ką reiškia būti istorijos objektais, o ne subjektais.

Rašydamas įžangą juodaodžių poezijos rinkiniui, kurį sudarė Léopoldas Senghoras, savo esė „Juodasis Orfėjas“ Jeanas-Paulis Sartre’as 1948 m. rašė apie „objektyvų žvilgsnį“, kuris pagaliau provincializuos Europą, atsilygindamas jai tokia pačia panieka, su kokia ji žvelgė į „trečiąjį“ pasaulį. Pasak Sartre’o, europiečiai neišvengiamai patirs „šoką būties akivaizdoje“. Nesvarbu, kaip Europą mato ir vertina pasaulis, kraštutiniai dešinieji išdidžiai giriasi, kad apsaugos „tautą“, jų šalis netaps migrantų prieglobsčio vieta. Švelniakalbis pagrindinių partijų nacionalizmas nesugebėjo integruoti žemyno, sukurti žemyninės viešosios galios, kuri spręstų europiečių rūpesčius. Kraštutiniai dešinieji nedelsdami įsikišo. Jų atviras, agresyvus etninis nacionalizmas žada išspręsti visas tas bauginančias, painiavą keliančias šiuolaikines problemas, o saugiausia pastogė – etninė tauta. Tai namai, kuriuose galima atkurti sanglaudą, vienybę, atpažįstamumą ir bendro tikslo jausmą. Šiuolaikinis Europos nacionalizmas nėra ekspansinis, karštakošiškas kaip XX a. fašizmas. Tai provincializuotų, pažemintų, nusivylusių ir išsekusių tautų nacionalizmas. Kad kraštutinių dešiniųjų pageidaujamas taikinys yra migrantai ir mažumos, tą lemia senasis bendruomenės telkimo būdas, atmetant visus, kurie jai atrodo netinkami. Apibrėžimas, kad nesi migrantas, gėjus arba neoliberalas, dabar teikia civilizacinės vienybės jausmą – sukuria tapatybę.

Migracija yra toks prieštaringas, nerimą keliantis reiškinys todėl, kad kultūrinė visuomenės hibridizacija, visiškai nepriklausomai nuo materialinių sumetimų, diegia pasaulio beprasmiškumo jausmą. Migrantas tampa tiesioginiu socialinės dezorientacijos įsikūnijimu – migranto kūnas šaukte šaukia, kad artimas ryšys su pasauliu prarastas. Išorės priešo prasimanymas papildo šią strategiją, o priešu dažniausiai laikomas „liberalusis elitas“ arba „Europos Sąjunga“, esą norinti visur kištis, kad nacionalinėms valstybėms primestų savo (universalistinius) principus.

Globalus fenomenas

Stebint visa tai iš už Europos ribų, o ypač iš tų šalių, kurios patyrė Senojo žemyno kolonializmą, galima suprasti, kodėl jas apima schadenfreude – malonumo jausmas, kai kam nors nutinka kas nors blogo. Bet prieš paskelbdami tai postkolonijinio teisingumo pavyzdžiu, vis dėlto turime pripažinti, kad šiandien vykstančios didžiulės technologinės, socialinės ir geopolitinės transformacijos skatina etnonacionalistines nuotaikas visame pasaulyje.

Šiuolaikinis kinų filosofas Zhao Tingyangas, apmąstydamas pasaulio būklę, viename žinomiausių savo tekstų Tianxia, išleistame Kinijoje 2016 m., išryškina visų politinių formų provincialumą, nesvarbu, ar jos gęsta Vakaruose, ar pateka Rytuose. Globalūs finansai, informacinės technologijos pina voratinklį visame pasaulyje, žingsnis po žingsnio paima įkaitais ištisas valstybes ir jomis manipuliuoja. Tingyango teigimu, formuojasi naujos autoritarinės jėgos. Atsiranda globalus galios struktūrų, informacijos srautų tinklas, nekontroliuojamas jokios nacionalinės valdžios, nepriklausomas net nuo pasaulio, todėl piliečiai vis labiau jaučiasi prieš jį bejėgiai. Klimato krizė, be abejo, yra geriausias šios tendencijos pavyzdys, sukeliantis depresiją, nerimo ir neigimo jausmus. Globalieji Pietūs panašiai jaučiasi dėl žlugusių ekonomikos augimo lūkesčių, padėtį dar labiau komplikuoja didėjanti nelygybė.

Zhao ragina imtis naujų kosmopolitinės praktikos formų, o nacionalistai teigia, kad galėsime susigrąžinti kontrolę, tik atsisukdami į savo kultūrą, ją išaukštindami. Postkolonijiniame pasaulyje tai irgi plačiai paplitęs, įtikinantis argumentas. Kaip tvirtina kinų nacionalistas Zhang Weiwei, tokios jėgos kaip Kinija, Rusija, Indija yra „atitinkamai unikalios civilizacijos, pavargusios nuo Vakarų siekio primesti joms universalias savo vertybes“. Dabar, kai buvusioms kolonijoms pavyko sėkmingai atsiriboti nuo Vakarų įtakos, šalys gali mėgautis laisvės vaisiais – formuoti pasaulėžiūrą, paremtą tautinėmis tradicijomis.

Vakarai migrantus laiko keliančiais netvarką pasaulyje, savigynos sumetimais suvaržydami jų judėjimą, – tai kontrolės simuliakras. Globalieji Pietūs savo ruožtu taiko pasididžiavimo ir nepriklausomybės kalbą, nors imituoja tokią pačią chaotiško pasaulio kontrolę. Kai nebeužtenka retorikos užmaskuoti vidiniam susiskaldymui, žlugusiems ekonominiams siekiams, imamasi veiksmų – ar tai būtų patyčios Kinijos jūroje, ar neoosmanų išpuoliai, ar tiesioginė karinė agresija, kokios griebėsi skurdi kleptokratinė Rusija…

Kinijos, Indijos ir Europos nacionalistai galiausiai sutinka, kad kiekviena kultūrinė tapatybė privalo turėti savo teritoriją, kurioje galėtų klestėti. Šiuo atžvilgiu ES kraštutiniosios dešinės laikysena puikiai dera su civilizacijos ypatybių atradimu iš naujo, skatinančiu perėjimą prie daugiapolio pasaulio. Europos nacionalistai pripažįsta, kad jų šalys yra viena civilizacija tarp daugelio, ir naudojasi galimybe siekti kultūriškai homogeniškos, tvirtai kontroliuojamos, provincializuotos nacionalinės bendruomenės.

Vokiečių meno kritikas Borisas Groysas pabrėžia: „Naujoji dešinė šiandien vartoja tą pačią tapatybės politikos kalbą, kurią nuo 7-ojo iki 9-ojo dešimtmečio puoselėjo Naujoji kairė. Originalių kultūrų gynimas anuomet buvo nukreiptas prieš Vakarų imperializmą ir kolonializmą […] Ši kritika suprantama ir teisėta, net jei pernelyg vienpusiška. Tačiau mūsų laikais pasikeitė ir politinė jos kryptis, ir kultūrinė reikšmė.“ Galima suprasti, kodėl palaikoma pliuralistinio pasaulio, pagrįsto kultūrų įvairove, idėja, tačiau ši koncepcija kilusi iš reakcingo filosofo Alaino de Benoisto, Europos civilizacijos tyrimų ir studijų grupės (GRECE) įkūrėjo, šalininkų nacionalistinio sparno. Siekiama, kad pasaulį sudarytų uždaros savyje, etniškai ir kultūriškai grynos gentys. Tai sentimentalaus giminiškumo, Europos nacionalistus vienijančio su tais nacionalistiniais diskursais, kurie plinta ne Vakarų valstybėse, šaltinis. Visi jie bando susigrąžinti tariamai vienalytę tapatybę, apeliuoja į originalios kultūros apribotoje teritorijoje atkūrimą, pabrėžia ypatingą to reikšmę „tikriesiems“ šalies gyventojams. Jokia išorinė jėga – ar tai būtų universalios žmogaus teisės postkolonijiniame pasaulyje, ar ES teisės principai, taikomi Vengrijai, – atseit neturi moralinio pagrindo kištis į kurį nors civilizacinį vienetą.

Radikali tarpusavio priklausomybė

Provincializuotos, etnonacionalistinės kraštutiniosios dešinės iškilimas Europoje rodo daug platesnį negalavimą – tai struktūrinė pasaulio transformacija. Perfrazuojant Walterį Benjaminą, šiandien už kiekvieno fašistinio proveržio slypi nesėkminga kosmopolitika. Žmonijos susiskaldymas į nacionalines gentis ir tarptautinių institucijų žlugimas, rimtai neplanuojant jų pertvarkyti ir plėsti, neleidžia politikams, taigi ir visuomenėms, su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. Rezultatas – visur (su)grįžtama prie vienalytės tautos.

Galiausiai būsimoji kova bus progresyvi (o ne regresinė), humanistinė (o ne nacionalistinė) artėjančio daugiapolio pasaulio artikuliacija. Tai bus pasaulis, kuriame imperialistinė ir vienpolinė praeitis nepavirs nacionalizmų ir suskaldytų civilizacinių tapatybių dauginimusi, subręs civilizacija, vienijama bendro tikslo, kad žmonija galėtų tinkamai spręsti didžiuosius globalius XXI a. iššūkius.

ES, siekianti pranokti nacionalines gentis ir suvienyti europiečius, atsisakydama sienų, turėjo būti šito judėjimo švyturys ir metafora. Europa galėjo – dar gali – tapti naujo tipo planetinės politikos laboratorija. Tačiau norėdama to pasiekti, ji turėtų pagaliau rasti drąsos ir ambicijų prasmingai susivienyti. Tai nėra vien ekonominio intereso reikalas, kaip tvirtino Mario Draghi’s. Tai kur kas gilesnis klausimas – ar pradėsime naują žmonijos istoriją, ar pasiduosime globalaus etnonacionalizmo triumfui.

Ekologinis judėjimas jau seniai pripažino radikalią žmonijos ir gamtos tarpusavio priklausomybę, bet lygiai taip pat ir žmogus priklausomas nuo kito žmogaus. Ta tarpusavio priklausomybė dabar akivaizdesnė negu akivaizdi, ypač dramatiški nesugebėjimo dėl jos susitarti padariniai. Susiduriame su neatidėliotinu poreikiu įsivaizduoti ambicingas, pragmatiškas naujas politines pasaulio formas, o kaip šalinti pagrindines kraštutinių dešiniųjų iškilimo priežastis, mums galėtų priminti politinė ekologija. Tai reikštų sukurti sąlygas, kad ateityje žmonija taikiai sugyventų ir su planeta, ir tarpusavyje.