Dvidešimtojo amžiaus gyvenimo kvintesencija

Arthuras Koestleris, gimęs Vengrijoje, komunistu tapęs Vokietijoje, įstojęs į Prancūzijos Užsienio legioną, vėliau kaip karo propagandininkas dirbęs britų vyriausybei, tačiau pirmiausia – rašytojas ir mąstytojas, yra vienas iš labiausiai intriguojančių XX a. intelektualų. Su oficialios jo biografijos „Koestleris. Nepakeičiamas intelektualas“ (Koestler. The Indispensable Intellectual) autoriumi Michaelu Scammelliu kalbasi žurnalo Letras Libres redaktorius Danielis Gascónas.

Daniel Gascón. Sakėte, kad Koestleris ilgėjosi utopijos. Kuo jis artimas kitiems XX a. rašytojams, o kuo išskirtinis?

Michael Scammell. Koestlerį su daugeliu jo epochos rašytojų siejo viltis (būtent ji tiek jį, tiek juos skiria nuo mūsų kartos rašytojų). Kad ir kaip smarkiai nusivildavo visuomene, kurioje gyveno, kad ir kaip žiauriai prislėgdavo nesėkmės – asmeninės, visuomeninės, politinės, – jie vis tiek tikėjo žmogaus galimybėmis, neabejojo, kad ateitis bus geresnė, nors dabar tai atrodo naivu. Didžiąją šio optimizmo dalį kurstė apokaliptinis Rusijos Spalio perversmo pažadas ir sąmoningai ar nesąmoningai diegiama viltis, kad Prancūzijos revoliucijos nubrėžtus utopinius tikslus – laisvę, lygybę, brolybę – pagaliau bus galima įgyvendinti visur. Dabar jau pernelyg gerai žinome, kokia katastrofiška nesėkmė buvo sovietinis eksperimentas, bet neturėtume užmiršti, kad didžiąją praėjusio amžiaus dalį tie idealai darė milžinišką įtaką, o ir šiandien jie toli gražu dar nėra palaidoti.

 

Tony’s Judtas vadino Koestlerį „pavyzdiniu intelektualu“, Christopheris Hitchensas – „fanatiku“, o Mario Vargas Llosa pareiškė, kad jis buvo labiau žurnalistas negu menininkas. Ar pritariate šiems apibūdinimams?

Sutinku su Judtu, jei „intelektualu“ vadiname žmogų, kuris yra taip pasinėręs į idėjų tyrinėjimą, kad prireikus paaukoja dėl jų savo komfortą, reputaciją, net praranda draugus. Nesutinku su Hitchensu – nors tame, kaip Koestleris vertino kai kuriuos įsitikinimus ir politinius judėjimus, gal ir esama fanatizmo, tačiau jis niekada neprarado savo kritinių gebėjimų ir drąsiai įveikdavo nusivylimą, kai suprasdavo klydęs. Jei kalbėsime apie Vargaso Llosos kritiką, tai buvo įprastas dalykas anais laikais, panašiai prikaišiota ir garsiajam Koestlerio pirmtakui Herbertui Georgui Wellsui. Toks kaltinimas nėra visiškai be pagrindo, ypač turint omenyje didžiulę Koestlerio kūrybos apimtį ir vėlesnį jo susidomėjimą mokslu. Bet, manyčiau, tokį požiūrį kaip Vargaso Llosos lemia tai, kad menas apibrėžiamas pernelyg siaurai. Esu žmogus, visą gyvenimą rašęs negrožinę literatūrą, dėstęs kolegijoje. Iš savo patirties pasakyčiau, kad negrožinė literatūra, pranokstanti žurnalistiką ir perteikianti tiesą gal ne tokiais didingais kaip poezija ar proza, bet ne mažiau vertingais ir veiksmingais būdais, irgi yra menas. Išskyrus „Tamsą vidurdienį“, kai kuriuos „Vagių naktyje“, „Atvykimo ir išvykimo“ fragmentus, geriausi Koestlerio kūriniai, manyčiau, yra negrožinė autobiografinė literatūra – „Pokalbis su mirtimi“, „Žemės putos“, „Strėlė  žydrynėje“ ir „Nematomas raštas“ kartu su geriausiomis jo esė.

 

Rašote, kad Koestleris, nors piktnaudžiavo alkoholiu, bet laikėsi griežtos darbo disciplinos ir stulbinamai gebėjo sugerti į save idėjas. Papasakokite plačiau apie šį jo gebėjimą, gal galėtumėte atskleisti, kas padarė jam didžiausią įtaką?

Čia būtų sunku ką nors daugiau pasakyti, nesileidžiant į psichoanalizę, o tam neturiu reikiamų įrankių. Koestleris, man regis, buvo tvirtas kaip jautis, jo gėrimo ir darbo įpročius lėmė, ko gero, labiau genetiniai negu psichologiniai veiksniai, nors šie, žinoma, irgi atliko tam tikrą vaidmenį. Koestleris turėjo imlų protą, fenomenaliai asimiliuojantį  idėjas, ir nepaprastai gerą atmintį. Jis ryte rijo knygas ir iš gausybės perskaitytų tekstų galėjo kada tik panorėjęs išpešti reikiamas citatas. Šiuo požiūriu nematau kokių nors „įtakų“ (nebent paveldėjimą), o jo idėjas, manau, aptarsime kitų jūsų klausimų kontekste.

 

Jaunystėje Koestleris nukeliavo į Palestiną, kur pradėjo žurnalisto karjerą. Kaip galėtumėte paaiškinti jo požiūrio į žydus, sionizmą ir žydiškumą kaitą? Kodėl nesutinkate su tais, kurie lipdo jam antisemito etiketę?

Koestlerio požiūris į sionizmą buvo gana savitas. Jaunystėje jis gerokai (labiau negu pats tą pripažindavo) nukentėjo nuo antisemitizmo. Jo kelionės į Palestiną 1926-aisiais tikslas buvo ne tiek statyti naująją Jeruzalę, kiek kurti rafinuotą europietiško tipo visuomenę, kurios visi nariai lygūs ir geri. Tačiau jį nuvylė Palestinos provincialumas, atbaidė religinio judaizmo įtaka, todėl po ketverių metų grįžo į Europą. Antrojo pasaulinio karo metais vykdytas holokaustas (moderniųjų laikų antisemitizmo pikas, o gal turėčiau sakyti nadyras) vėl sužadino jo susidomėjimą žydais Palestinoje, Koestleris jautė jiems  didžiulę simpatiją. Buvo aršus ir įtakingas nepriklausomo Izraelio rėmėjas, šiam tikslui skyrė dvi knygas – romaną „Vagys naktyje“ ir negrožinį pasakojimą apie kovas už nepriklausomybę „Pažadas ir išsipildymas“. Tačiau Koestleris niekada nebuvo nekritiškas Izraelio gynėjas. Daugybę žydų tiek Izraelyje, tiek ir kitur siutino naujoji jo teorija, kad diasporos žydai turėtų arba persikelti į Izraelį (tesėdami kasmetinį Velykų pažadą „kitąmet būti Jeruzalėje“), arba asimiliuotis, nes tai vienintelis kelias pasauliui atsikratyti antisemitizmo. Gyvenimo pabaigoje šią teoriją jis išplėtojo knygoje „Tryliktoji gentis“, tvirtindamas, kad Europos žydai daugiausia yra Šiaurės Kaukazo genties – chazarų – palikuonys, jie kilę ne iš Izraelio genčių, todėl neturi jokios priežasties, dėl kurios negalėtų asimiliuotis. Tuo jis ir vėl siekė išsklaidyti antisemitizmo blogį, tačiau knyga sugrįžo bumerangu ir smogė jam tokia jėga, su kokia dar nebuvo susidūręs. Pirmiausia, diasporos žydai, pasipiktinę jo pasiūlymu arba išvažiuoti, arba atsisakyti savo ypatingos tapatybės, pareiškė, kad būtent Koestlerio teorija kursto antisemitizmą. Antra, arabų politikai pasigavo ją kaip argumentą, kad Artimuosiuose Rytuose išvis neturėtų būti žydų, taigi Izraelis tėra apgaulė. Nors rašytojas turėjo omenyje visai ne tai, nors dar sykį patvirtino savo paramą Izraeliui, žala buvo jau padaryta, ir įsitvirtino mintis, kad Koestleris yra antisemitas. Tokiomis aplinkybėmis tai karti likimo ironija.

 

Atrodo, Koestlerį kartais apakindavo dalykai, kurių jis imdavosi. Kaip jis atrado komunizmą ir tapo tokiu aistringu jo šalininku?

Pirmąkart su socializmo ir komunizmo idėjomis susidūrė, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, kai grafas Károlyi vadovavo Vengrijos liaudies socialdemokratiniam sukilimui, po kurio įsigalėjo komunistinė Bélos Kuno diktatūra. Koestleris dar iš mokyklos laikų gana šviesiai prisiminė Károlyi valdymą, neturėjo priešiško nusistatymo ir Kuno atžvilgiu, ypač kai šis buvo nuverstas, o valdyti ėmė antisemitinis admirolo Horthy’o režimas, privertęs Koestlerio šeimą bėgti į Austriją.

Antrąkart į komunistų glėbį pasuko 1931-ųjų pabaigoje Berlyne, kai iškilo nacių partija, deklaruojanti antisemitizmą, o Vokietijos konservatorių vyriausybė buvo labai silpna. 1932-ųjų vasarą Koestleris atsistatydino iš liberalaus laikraščio mokslinio redaktoriaus pareigų ir įstojo į komunistų kuopelę. Rašė antifašistinius propagandinius pamfletus, dalyvaudavo reiduose, kuriuos rengė neoficiali komunistų armija. Tų pačių metų liepą nuvyko į Sovietų Sąjungą, kur parašė knygą „Baltosios naktys, raudonosios dienos“ apie „stulbinamus“ sovietų proletariato laimėjimus. Ji išleista Ukrainoje vokiečių kalba.

Sovietų Sąjungoje Koestleris praleido pusantrų metų, paskui persikėlė į Paryžių, ten priklausė sovietų finansuojamai antifašistinės propagandos organizacijai, kuriai vadovavo garsus vokiečių komunistų lyderis Willis Mümzenbergas. Tris kartus nelegaliai nuvyko į Ispaniją, vykstant Pilietiniam karui, per paskutinį apsilankymą buvo frankistų suimtas ir įkalintas. Manydamas, kad jam gresia mirties bausmė, kalėjime per keturis mėnesius parašė „Ispanišką testamentą“, kuris, iš vokiečių kalbos išverstas į keletą kitų kalbų, išgarsino jį kaip rašytoją.

 

Įkalinimas per Ispanijos pilietinį karą buvo viena iš lemtingų jo gyvenimo akimirkų. Ką Koestleriui reiškė ši patirtis?

Na, jis taip niekada ir nesužinojo tikrosios priežasties, kodėl buvo suimtas, bet manė, kad bus nuteistas myriop kaip šnipas, nes dirbo laikraščio korespondentu, nuslėpęs, kad priklauso komunistų partijai. Kalinio patirtis prilygo katarsiui. Pirmoji, geresnė „Ispaniško testamento“ dalis – detalus vienutėje praleistų mėnesių aprašymas – vėliau buvo paredaguota ir išleista atskira knyga „Pokalbis su mirtimi“. Sartre’as, Camus, Simone de Beauvoir ir daugelis kitų laikė ją egzistencializmo klasika. Gyvenimo prasmę Koestleris supriešino su mirties slėpiniais, savo ir kitų veiksmus vertindamas moraliniu aspektu, kuriuo grindė ir vėlesnius geriausius savo kūrinius. Viena iš jo išvadų, padarytų tada, buvo suvokimas, kad panieka individo laisvei ir troškimas atimti žmogaus gyvybę suartina fašizmą su komunizmu, šiuo atžvilgiu jie labai panašūs. To meto politiniam revoliucionieriui tai išties revoliucinė išvada, su kuria net jis pats iš pradžių nenorėjo sutikti.

Sugrįžęs į Paryžių ir pabaigęs „Ispanišką testamentą“, jis nutarė išstoti iš komunistų partijos. Apie tokį savo sprendimą laišku informavo partijos vokiškąją atšaką egzilyje, prašydamas, kad jos vadovai laikytų tai paslaptyje, nes jis nenori „pakenkti Sovietų Sąjungai“. Paskui parašė romaną „Gladiatoriai“, paremtą Spartako gyvenimu. Bandydamas suprasti, kodėl vergų sukilimas žlugo, padarė išvadą, kad Spartakas buvo nepakankamai žiaurus, nenorėjo siekti tikslo, griebdamasis bet kikių priemonių. Gal tai buvo paskutinis, tiesa, bergždžias bandymas atgaivinti revoliucinį savo tikėjimą? Šiaip ar taip, Koestleris pritarė moraliniams Spartako skrupulams, verčiantiems susilaikyti nuo smurto.

 

Dalį savo šlovės Koestleris pelnė knyga „Tamsa vidurdienį“, sudavusia triuškinamą smūgį komunizmui. Nepaprastai įdomu, kaip ši knyga atsirado ir kas jai nutiko.

Taip, bet istorija pernelyg ilga, kad būtų galima ją papasakoti viename interviu. Pateiksiu tik kelis aspektus. Romane pasakojama apie garsų sovietų partijos lyderį Rubašovą, kuris buvo suimtas, priverstas prisipažinti įvykdęs neįtikėtinus nusikaltimus ir nuteistas mirties bausme. Apie parodomuosius sovietų lyderių teismus Koestleris pirmąkart išgirdo, būdamas Ispanijoje, o vėliau visa tai susiejo su savo išvadomis apie komunizmo polinkį ryti savo vaikus. Gyvendamas Paryžiuje, susitiko vaikystės draugę Evą Striker, kalėjusią Sovietų Sąjungoje. Įtarta šnipinėjimu Vokietijai, kalinė buvo paleista 1939 m., kai pasirašytas Molotovo–Ribbentropo paktas. Eva papasakojo Koestleriui, ką patyrė, uždaryta sovietų kalėjimo vienutėje, ir tai buvo nepaprastai panašu į jo paties patirtį fašistų kalėjime, taigi patvirtino ankstesnes jo įžvalgas apie šių režimų giminystę. Rubašovo kalinimo aprašymas didžia dalim paremtas Evos pasakojimu, nors Rubašovo prototipas – realiai egzistavęs sovietų ministras Nikolajus Bucharinas, įkalintas ir nuteistas mirties bausme. Koestleris rėmėsi ir savo paties ankstesniu gyvenimu, prisiimdamas kaltę už tai, kad buvo komunizmo adeptas. Šiuo atžvilgiu Koestleriui didelę įtaką padarė Dostojevskis. Romane „Tamsa vidurdienį“ aprašyti Rubašovo tardymai priminė Raskolnikovo tardymus „Nusikaltime ir bausmėje“ – tai suteikė knygai psichologinės gelmės ir moralinio svorio, kuriais skaitytojai žavisi ir šiandien.

Pirmąkart „Tamsa vidurdienį“ išleista Anglijoje 1940 m., bet greitai pasimiršo Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, tik tada, kai buvo perleista 1945-aisiais, prieš pat prasidedant  Šaltajam karui, sukėlė sensaciją. 1946-aisiais jai priskirtas nuopelnas už tai, kad Prancūzijos komunistų partija pralaimėjo tais metais vykusius visuotinius rinkimus. Knyga pagal poveikio jėgą nusileido tik Orwello romanui „1984“, daugelyje šalių ji buvo bestselerių sąrašuose net kelis dešimtmečius. Tai sutvirtino Koestlerio reputaciją, sukrovė jam turtus. „Tamsa vidurdienį“ dar ir dabar daug kur perleidžiama, laikoma vienu geriausių XX a. romanų.

Koestleris – tai žmogus, priversdavęs kitus pasijusti nepatogiai. Jis entuziastingai priimdavo daugybę dalykų ir kai kuriuos iš jų tuoj pat aistringai užsipuldavo. Po to, kai atmetė komunizmą, atsidūrė tarsi niekieno žemėje, įnirtingą priešiškumą patirdamas iš visų pusių. Kairiesiems jis buvo išdavikas, parsidavęs dešiniesiems, o dešinieji vis dar laikė jį kairuoliu. Ar tuose kaltinimuose yra tiesos? Kodėl jis sukeldavo tokias diametraliai priešingas reakcijas?

Klausiate, ar teisinga vadinti jį parsidavėliu? Ne, čia nėra nė krislo tiesos. O kad jo pažiūros buvo iš dalies dešiniosios, iš dalies kairiosios – taip, tai tiesa. Koestleriui teko patirti tai, ką patiria kiekvienas iškilus žmogus, nepriklausomas nuo partijų ar grupių, einantis pasirinktu keliu. Bet jo likimas buvo dar sudėtingesnis, nes visus piktino įkarštis, su kuriuo jis skelbė ir gynė savo pasirinkimus, daugeliui nepriimtinus dar ir dėl to, kad Koestleris juos apibrėžė politiškai. Taigi politikoje jis buvo nepalenkiamas antikomunistas, tą sveikino dauguma dešiniųjų, bet kairieji tuo įtariai piktinosi. Kita vertus, jis rėmė valstybinę socialinio aprūpinimo sistemą, o savo priešiškumą komunizmui didžiąja dalim grindė įsitikinimu, kad komunistai, užuot skleidę socializmą, jį išdavė, todėl yra nė kiek ne geresni už fašistus. Toks jo požiūris džiugino kairiuosius, tačiau glumino dešiniuosius.

 

Viena iš pagrindinių Koestlerio idėjų ta, kad joks tikslas nepateisina priemonių. Kokius principus jis gynė?

Apie principų, kuriais vadovaujasi, prigimtį rašytojas kalbėdavo miglotai, nors jam tai nebūdinga. Iš esmės rėmėsi žydišku teisingumo jausmu ir neokrikščioniška etika. Koestlerio raštuose gausu vaizdinių ir iš Senojo, ir iš Naujojo Testamento. Nors gerai išmanė judaizmo dogmas, tačiau tam tikrą laiką flirtavo su krikščionybe (o į gyvenimo pabaigą paviršutiniškai susidomėjo net misticizmu). Sakyčiau, jis buvo pasaulietis ir vengė apibrėžti savo įsitikinimus kokia nors sistemine forma. Manau, galėtume vadinti jį humanistu. Kita vertus, nors priešinosi mirties bausmei ir bet kokiai priespaudai, vis dėlto jis nebuvo pacifistas.

 

Kaip klostėsi Koestlerio santykiai su Orwellu?

Jiedu žavėjosi vienas kito politinėmis pažiūromis ir kūryba, o iškart po Antrojo pasaulinio karo, kai Orwellas pasipiršo Koestlerio svainei Celijai Kirwan, jie vos nesusigiminiavo. Planavo drauge įkurti Žmogaus teisių lygą, bet silpna Orwello sveikata ir ankstyva mirtis sutrukdė artimiau susidraugauti.

 

Prancūzijoje, nors tai šalis, pasiuntusi Koestlerį į koncentracijos stovyklą, romanas „Tamsa vidurdienį“ turėjo ypač didelį pasisekimą. Kokie buvo Koestlerio santykiai su prancūzų intelektualais?

Koestleris  žavėjosi André Malraux ir Albert’u Camus, buvo metas, kai bandė suartėti su Jeanu-Pauliu Sartre’u ir Simone de Beauvoir, tačiau tam sukliudė politika. Malraux sukėlė Koestleriui įtarimų, susidėjęs su generolu de Gaulle’iu ir tapęs pokarinės jo vyriausybės kultūros ministru, o nuo Sartre’o ir de Beauvoir jį atstūmė nekritiškas abiejų žavėjimasis Sovietų Sąjunga ir aršus nusistatymas prieš Ameriką. Camus ir Raymond’as Aronas – du prancūzų intelektualai, su kuriais Koestleris išlaikė labai gerus santykius ir geriausiai sutarė politikos klausimais. Jis buvo artimas ir Manès Sperberui – šis vokiečių kalba rašęs žydų romanistas iš Galicijos didžiąją gyvenimo dalį praleido Paryžiuje.

 

Vienas iš kebliausių Koestlerio gyvenimo aspektų yra jo santykiai su moterimis. Ankstesnėje biografijoje rašoma, neva jis buvęs „prievartautojas maniakas“ – tuo jį apkaltino Jill Craigie. Jūs tokį kaltinimą atmetate…

Taip, žinoma, atmetu. Jill Craigie viešai pareiškė, esą Koestleris ją išprievartavo, todėl privalome ja tikėti. Stebiuosi, kodėl tokia garsi feministė šį kaltinimą pateikė po keturiasdešimt penkerių metų, kai Koestleris buvo jau miręs ir negalėjo apsiginti. Taip pat manau, kad nuo 6-ojo dešimtmečio pradžios, kai minėtasis incidentas esą įvyko, iki 10-ojo dešimtmečio, kai Craigie padarė savo pareiškimą, supratimas, ką laikome išprievartavimu, pasikeitė iš esmės. Nepaisydamas šių aplinkybių, į kaltinimą pažvelgiau labai rimtai ir apklausiau dvi iš tų moterų, kurias įvairūs kritikai laiko nukentėjusiomis nuo Koestlerio. Nė viena iš jų to, kas įvyko, nevadino išprievartavimu. Apklausiau ir daugybę moterų, kurios turėjo reikalų su Koestleriu, įvairiais laikotarpiais su juo net gyveno, bet nė viena iš jų neteigė, kad Koestleris ją išprievartavęs. Dar daugiau kai kurios netikėjo Craigie istorija, svarstė, gal ji neteisingai viską atsiminė arba prasimanė dėl savo senyvo amžiaus. Žinoma, Koestleris turėjo mizoginizmo, būdingo daugumai to meto vyrų, kasdieniniame gyvenime su daugeliu moterų elgėsi gana šiurkščiai, net su trim savo žmonomis ir motina, tačiau teiginys, kad jis buvo „prievartautojas maniakas“, yra paremtas tik neišmanėlio biografo, norėjusio diskredituoti Koestlerį politiniais sumetimais, fantazija.

 

Kitas nerimą keliantis epizodas yra jo mirtis – Koestleris nusižudė, sirgdamas leukemija ir Parkinsono liga. O žmona Cynthia, dvidešimčia metų jaunesnė, pasekė jam įkandin...

Taip, tai kelia nerimą, ir kai kurie kritikai džiaugėsi, radę pretekstą apšaukti Koestlerį pabaisa. Tačiau jie nežinojo, kad Cynthios tėvas irgi nusižudė, kai ji buvo dar vaikas, taigi jos pačios šeima paženklinta suicido stigma, be to, ji turėjusi gana stiprų  polinkį į mazochizmą. Bet svarbiausia, kad mirties dieną Koestleris buvo visiškai nusilpęs, priklausomas nuo žmonos malonės. Jeigu Cynthia nebūtų norėjusi nusižudyti, jis niekaip nebūtų galėjęs priversti, kad ji tą padarytų.

 

Koestleris daugybę dalykų įžvelgė gerokai anksčiau negu bet kas kitas. Jis, vadinęs save „procesų Casanova“, pirmasis demaskavo nacių ir komunistų žvėriškumus, priešinosi mirties bausmei, nepasidavė partiniam mentalitetui, gynė eutanaziją, kritikavo šunims taikomą karantiną, rėmė parapsichologiją… Kokios buvo svarbiausios jo įžvalgos?

Na, daugumą dalykų jūs jau išvardijote. Esminis būdo ir kūrybos bruožas, kurį laikau svarbiausiu ir patraukliausiu, yra asmeninis ir intelektualinis Koestlerio sąžiningumas. Net ir žmonės, nukentėję dėl jo įžūlumo, įskaudinusio, beje, ir daugybę moterų, tapę politinės ar intelektualinės rašytojo rūstybės objektu, žavėjosi neprilygstamu jo sąžiningumu. Jeigu kuo nors tikėjo, tai be išlygų, jei nusivildavo – nusivildavo nuoširdžiai, o jei keisdavo nuomonę (tą darydavo dažnai) – pakeisdavo ją iš esmės. Nemeluodavo, neapsimetinėdavo, neapgaudinėdavo, nevyniodavo žodžių į vatą – štai kodėl buvo taip nepatogu su juo bendrauti, turėti kokių nors reikalų. Manau, Koestleris buvo teisus dėl antisemitizmo, teisus dėl fašizmo, teisus dėl komunizmo, teisus dėl mirties bausmės, teisus dėl eutanazijos, kai kuriais atžvilgiais teisus dėl biheviorizmo ir neodarvinizmo pertekliaus moksle, teisus net ir daugelio savo kritikų atžvilgiu – neblogas rinkinys XX a. rašytojui.

 

Ar Koestleris įdomus tik istoriniame kontekste, ar jis išlaikė savo svarbą ir kaip intelektualas, kūrėjas?

Kas galėtų atsakyti į tokį klausimą? Daugybė rašytojų po mirties užmirštami. Kai kurie iš jų atrandami iš naujo, kiti – ne, o kai kurie neverti, kad juos vėl atrastų. Žinoma, biografijoje, kurią parašiau, Koestlerį pristatau istoriniame ir literatūriniame to meto kontekste. Tikiu, kad jo gyvenimas pavyzdinis ir perduoda svarbią žinią ateities kartoms. Bandžiau sukurti literatūros kūrinį, kad rašytojo gyvenimą perteikčiau lyg romane, nors jis nėra grožinis. Aptariau Koestlerio knygas, kurios, manau, yra vertos, kad išliktų dėl savo literatūrinių ir intelektualinių savybių, kitaip tariant, turėtų būti skaitomos dėl jų pačių. Tačiau ateities kartos – permainingi teisėjai, ir aš tikrai nepajėgus nuspėti, koks bus jų nuosprendis.

 

Dėkoju už pokalbį.

Published 11 April 2018
Original in English
Translated by Išvertė Inga Tuliševskaitė
First published by Letras Libres 122 (in Spanish) / Eurozine (in English) / Kulturos barai 2/2018 (in Lithuanian)

Contributed by Kulturos barai 2/2018 © Michael Scammell / Daniel Gascón / Letras Libres / Eurozine / Kulturos barai / Išvertė Inga Tuliševskaitė

PDF/PRINT

Read in: EN / LT

Published in

Discussion