Demokratijos ateitis priklausys nuo dėmesingo skaitymo

„Iš tikrųjų kurgi Žemėje esama skraidančių automobilių?“ – prieš 12 metų sarkastiškai svarstė amerikiečių antropologas Davidas Graeberis, kuris kaip ir visi, užaugę septintajame dešimtmetyje žiūrėdami amerikiečių animacinę komediją apie Flinstounų šeimą, tikėjo, kad skraidantys automobiliai iki 2000-ųjų taps mūsų, suaugusiųjų, gyvenimo dalimi. Tačiau vietoj to, po 60 metų turime technologijas, kurios įstengia imituoti realybę, bet nedaro tiesioginės įtakos kasdieninio gyvenimo kokybei, apgailestavo jis. Galbūt iš tiesų galėsime skraidyti kosmose, pasinėrę į vaizdo žaidimus, tačiau bent jau Vakaruose formuojasi pasaulis, kuriame po dešimtmečius trukusios technologijų skatinamos ekonominės pažangos šiandien vaikai gyvena prasčiau negu jų tėvai. Antropologas rašo, kad technologijos pasuko visiškai netinkama linkme, o mūsų vaikystės svajonės žlugo.

Tačiau Graeberis išleido iš akių faktą, kad kai kurie realybę imituojantys įrankiai yra dar didesnis stebuklas negu skraidantys automobiliai. Išmanieji telefonai visus XX a. ryšių įrenginius – rašomąsias mašinėles, fotoaparatus, telefonus, knygas, žurnalus ir laikraščius, televizorius, radijo imtuvus, patefonus ir magnetofonus – sutalpino į vieną universalų ryšio įrenginį, mažesnį už rankinę. Be to, turėdami tinkamas prenumeratas ir prieigą prie interneto, galime su šiuo įrenginiu pasiekti visas pasaulio žinias, nesvarbu, kur gyvename.

Vis dėlto Graeberis teisus sakydamas, kad daugelis žmonių šias puikias naująsias technologijas naudoja nereikšmingiems dalykams – be paliovos plepa, tauškia, perka ir parduoda prekes, tyčiojasi iš kitų, žvilgčioja į svetimus gyvenimus, mielai demonstruoja savąjį. Taip darydami įsipainioja į tinklus, kuriuos pasaulinių interneto imperijų carai surezgė specialiai tam, kad patrauktų visuomenės dėmesį ir juo prekiautų.

Ši nauja medijų realybė koreliuoja su politine regresija. Būtent tie, kurie XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje tikėjo, kad asmeniniai kompiuteriai ir internetas taps pasaulinės demokratijos įrankiais, pasirodė esantys kvailokai naivūs. Šiandien demokratinėse valstybėse gyvena mažiau žmonių negu iki Šaltojo karo pabaigos ir interneto išradimo.1Jei turėtume laiko mašiną (dar vieną puikią technologiją iš vaikystės svajonių, netapusią realybe), ir kas nors mane iš XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios būtų teleportavęs į XXI a. trečiojo dešimtmečio pradžią, nebūčiau patikėjęs savo akimis – populizmas, anuomet siautėjęs mano gimtojoje Jugoslavijoje, mums klaidingai manant, kad jis gali atsirasti tik periferiniuose kultūros ir politikos užkampiuose, dabar liete užliejo šalis, kurias anuomet laikėme tvirtomis demokratijomis, pavyzdžiui, JAV ir Italiją. Dar blogiau – atrodo tikėtina, kad jų pavyzdžiu gali pasekti Prancūzija, Nyderlandai, Vokietija, net Skandinavijos šalys.

Kas gi sukėlė šitokį civilizacijos nuosmukį? Kaip galėjo tai įvykti dabar, kai kiekvienas norintis turi neribotą prieigą prie informacijos ir žinių, o tai sudaro techniškai optimalias sąlygas demokratijai reikštis?

Neturiu iliuzijų, kad šį klausimą įmanoma visapusiškai aptarti trumpame straipsnyje. Vis dėlto priminsiu lyg ir nežymų, tačiau svarbų faktą  – nepaisant ekranų žavesio, esame įtraukiami į jų keliamą socialinę, politinę ir kultūrinę sumaištį, kadangi mes, visuomenės nariai, vis mažiau ir mažiau domimės ilgesniais, sudėtingesniais tekstais. Šį teiginį iliustruosiu trumpa informacinių priemonių istorijos apžvalga, kuri parodys, kad žmonės socialiai ir kultūriškai brendo, glaudžiai sąveikaudami su savo sukurtomis technologijomis. Bet abstraktų, analitinį mąstymą veiksmingiausiai ugdo vienas informacinis įrankis – knyga, tiksliau tariant, ilgi, sudėtingi tekstai. Be šio gebėjimo nėra nei demokratijos, nei mokslo – laimi šališkumas, išankstiniai nusistatymai, plinta sąmokslo teorijos.

Eksponentinė evoliucija

Pradėkime nuo pat pradžios. Žmonijos protėviai naudotis paprastais įrankiais išmoko prieš kelis milijonus metų. Vien tai jų neišskyrė iš kai kurių kitų gyvūnijos rūšių – Naujosios Kaledonijos varnos geba iš žolės ir medžio pasigaminti įrankius, pagerinančius miklumą, o kai kurios beždžionių rūšys moka akmenimis suskaldyti didelius maisto gabalus. Šių pirmykščių įrankių funkcija paprasta – padidinti juos naudojančių būtybių fizinę jėgą ir tikslumą. Kadangi jie labai paprasti, įprotis tais įrankiais naudotis perduodamas iš kartos į kartą, tiesiog stebint ir praktikuojantis.

Tada, maždaug prieš pusę milijono metų, įvyko kai kas stebuklingo – pirmykščiai žmonės patobulino savo gebėjimus ir pradėjo gaminti simetriškus kirvius. Šiuos įrankius nuo ankstesnių, paprastesnių skyrė tai, kad žinių, kaip juos pagaminti, buvo galima pasisemti tik iš žodinio bendravimo, perduodant – pavartokime šiuolaikinį žargoną – technines instrukcijas, kaip apdirbti akmenį, kad būtų aštrus ir simetriškas. Maždaug tuo pat metu žmonių smegenys padidėjo. Pamažu jie išmoko naudoti ugnį maisto gaminimui, medžioklei, šilumai palaikyti – tai irgi nebūtų buvę įmanoma be žodinės komunikacijos.2 Užuot bendravę čirkšdami arba riaumodami kaip kitos gyvūnų rūšys, žmonės išrado kalbą, suteikdami žodžiams aiškias reikšmes.

Nežinome, kodėl įvyko smegenų padidėjimas, o šuolis nuo paprastų prie sudėtingų įrankių, nuo riaumojimo ir čirškimo prie kalbos pasisekė tik žmonėms. Neabejotina, kad tai vienas didžiausių evoliucijos stebuklų. Hipotezė, kad pleistocene tai nutiko dėl dramatiškų klimato pokyčių, prie kurių žmonės prisitaikė keisdami savo elgseną, nes genetiniai pokyčiai vyksta kur kas lėčiau,3 atskleidžia šią evoliuciją, bet nepaaiškina jos priežasčių. Todėl šio stebuklo kilmę palikime nuošalyje – tegul toji didelė žinoma nežinomybė palaukia, kol ją iššifruos Darwinas ar Freudas. Mums svarbiau parodyti, kad kalbos evoliucija nuo pat pradžių buvo glaudžiai susijusi su įrankių tobulinimu. Iškelkime hipotezę, kad kalbančiomis būtybėmis tapome kurdami įrankius, o jie per grįžtamojo ryšio ciklą, kurio kol kas dar nesuprantame, kognityvinius žmonių gebėjimus nuolatos tobulino taip, kad palengvino komunikaciją balsu. Pagaminti įrankiai darė poveikį ir jų gamintojams.

Maždaug prieš 100 000 metų įvyko dar vienas stebuklas – kalba ir įrankiai padėjo atsirasti simbolinei kultūrai. Pirmiausia žmonės pradėjo puošti daiktus ornamentais, o maždaug prieš 70 000 metų atsirado piešiniai urvuose. Kaip ir kalbos kilmės atveju nežinome, kodėl taip atsitiko. Svarbiau tai, kad piešdami ant uolų žmonės kūrė abstrakčius pranešimus, liudijančius jų egzistavimą, jiems nesant ar net po mirties. Tai dar vienas didžiulis evoliucinis šuolis, nes santykinai sudėtingam bendravimui nebebuvo būtinas tiesioginis artumas. Piešiniai ant uolų tapo pirmosiomis priemonėmis, leidžiančiomis dalytis informacija, pasakoti istorijas, peržengiant laiko ir erdvės ribas. Dėl šio naujo gebėjimo bendrauti pirmąkart istorijoje pradėta dalytis informacija tarp daug didesnių bendruomenių negu anksčiau. O žmonių ir informacinių įrankių evoliucija tapo įnirtingai sparti. Nuo pirmųjų piešinių ant uolų iki rašto praėjo kiek daugiau negu 70 000 metų. Tada, praėjus maždaug 7000 metų po rašto išradimo, pradėta tekstus atgaminti mechaniškai, juos spausdinant. Maždaug po 400 metų išmokta mechaniškai atgaminti garsus ir vaizdus. Maždaug dar po šimto metų atsirado asmeniniai kompiuteriai ir internetas, o vos po 30 metų kasdieninio gyvenimo dalimi tapo dirbtinis intelektas.

Lygia greta žinių saugojimo įrenginiai darėsi vis efektyvesni. Senoviniai ritiniai aprėpė daugiau teksto negu molinės lentelės, rankraštinė knyga – daugiau negu ritinys, o debesijos serveris – daugiau negu bet kuri spausdintų knygų biblioteka. Tokių įrenginių kaina tuo pat metu mažėjo. Gutenbergo laikais spausdintos Biblijos egzempliorius kainavo tiek pat, kiek namas Maince,4 o šiandien spausdinta knyga kainuoja tiek, kiek pigūs pietūs. Kompiuteriai, išmanieji telefonai (kišeninio formato kompiuteriai) yra gana brangūs (nors ir pigūs, jei lyginsime su namu!), tačiau, atsižvelgiant į komunikacines jų galimybes, juo labiau informacijos, prie kurios galima prieiti, kiekius, kaina tampa nereikšminga.

Trumpai tariant, gauti informaciją darėsi vis lengviau, o prieinamas jos kiekis augo eksponentiškai. Senovės ir Viduramžių mokslininkai turėjo keliauti iš bibliotekos į biblioteką, kad susipažintų su svarbiausiais savo laikmečio kūriniais, o Aleksandrijos bibliotekos pagrindinis užmojis – surinkti visas žinias vienoje vietoje – nuo XVIII a. tapo universitetinių bibliotekų koncepcija. Kitaip negu Viduramžių mokslininkai, mano protėviai, kurie prieš maždaug 120 metų iš giminės pirmieji įgijo universitetinį išsilavinimą, turėjo, palikę Slovėnijos užutėkį, keliauti į Europos metropolius, kad pasisemtų žinių, reikalingų studijoms, dažniausiai į Vieną, kartais į Prahą ar Paryžių. Ten viskas buvo prieinama universiteto bibliotekoje. Dar daugiau – ten jie sutikdavo žmonių, kurie galėjo ir norėjo pasidalyti savo žiniomis.

Man prieiga prie žinių dar lengvesnė – su nešiojamuoju kompiuteriu internete galiu bent jau teoriškai pasiekti (beveik) visas pasaulio žinias iš bet kurios vietos, patenkinu akademinius poreikius, nepatirdamas papildomų išlaidų. Be to, galiu bendrauti su bet kuo, kas naudojasi internetu ir kompiuteriais. Mano naujieji geriausi draugai ChatGPT ir Deepl padeda įveikti kalbos barjerus, o duomenis analizuoja taip, kaip vos prieš dešimtmetį negalėjau net pasvajoti.

Kognityvinis egzoskeletas

Taigi žmonijos istorija susijusi su vis pigesniais ir efektyvesniais informaciniais įrankiais, kurie saugo žinias, sparčiai augančias net be žmogaus proto pastangų. Be to, šie įrankiai leidžia vis didesniam žmonių skaičiui vartoti žinias, kurti informaciją, nepaisant nei geografinių, nei kultūrinių apribojimų. Šiame tekste visus informacinius įrankius vadinsiu kognityviniu egzoskeletu (arba šarvais).

Plečiantis tokiam egzoskeletui, didėjant jo vartotojų skaičiui, eksponentiškai augant žinių kiekiams, ši ir kitos technologijos drastiškai pastūmėjo žmones peržengti savo fizines ribas, leido net gamtą pritaikyti savo tikslams. Praėjus vos 3000 metų po abėcėlės atsiradimo, žmonės jau skraido į kosmosą, gali pagaminti pakankamai maisto, kad pamaitintų 30 kartų daugiau žmonių negu prieš 1000 metų.

Kognityvinio egzoskeleto plėtra pati savaime negarantuoja žmonijos tobulėjimo – tas „šarvas“ ne tik skleidžia žinias, bet gali būti naudojamas ir kvailinimui, diegiant šališkumą, išankstinius nusistatymus. Kognityvinis egzoskeletas gali tapti net autodestruktyvus. Antika kadaise subyrėjo ir nužengė į tamsiuosius amžius, liberali Europa XIX ir XX a. sandūroje tarsi lunatikų žemynas sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą, nusinešusį precedento neturintį aukų skaičių. Spausdinimo mašinos išradimas XV a. ne tik paspartino mokslo, kultūros raidą, bet ir sudarė sąlygas raganų medžioklėms – tai pirmasis visą Europą apėmusios masinės isterijos, paremtos sąmokslo teorija, pavyzdys, o aukų skaičius siekė tūkstančius. Vėliau, XVII amžiuje, spausdinimo mašinų paplitimas atvėrė kelią pirmajam tikram ideologiniam / religiniam karui Europoje, turėjusiam pragaištingų pasekmių. Po 200 metų audiovizualinė žiniasklaida kartu su ekonomine ir socialine krize tapo pagrindiniu bolševizmo, fašizmo ir nacizmo propagandos ruporu. Informacinių priemonių sustiprintos ideologijos ir populizmas nusinešė dešimtis milijonų gyvybių.

Šiandien, regis, esame vėl įstrigę panašiame dvilypume. Viena vertus, kosminiais teleskopais galime tyrinėti pačias Visatos užuomazgas, aiškinamės žmogaus genomą, žaidžiame su kvantine mechanika. Antra vertus, kai kurie iš mūsų, tikėdami, kad Žemė plokščia, o pasaulį kontroliuoja slaptos draugijos, yra protiškai įstrigę ankstyvuosiuose Viduramžiuose. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad klimato kaitos neigimas gali padaryti mus nepajėgius susidoroti su ekologiniais iššūkiais, prie kurių žmonijos protėviai sėkmingai prisitaikydavo net pleistocene. Nauja politikos populistų grupė, apimta beveik religinio fundamentalizmo, primeta pasauliui kruvinus karus (kalbu apie Hamas, Benjaminą Netanyahu, Vladimirą Putiną ir daugelį kitų, regis, išklausiusių Slobodano Miloševičiaus pradinį populizmo kursą), tarsi nieko nebūtų pasimokyta iš Jugoslavijos žlugimo.

Visa tai rodo, kad milžiniškas kognityvinio egzoskeleto augimas nepadeda suprasti, kaip veikia socialinės grupės, kodėl jos jaučiasi bei mąsto vienaip, o ne kitaip. Kognityvinis egzoskeletas yra ir išminties, ir beprotybės įrankis.

Tačiau kokia šio dvilypumo priežastis? Panagrinėkime dvi hipotezes. Pirma, būdai, kuriais žmonės reiškia savo mintis ir jausmus, keičiasi kartu su naujų informacinių technologijų išradimu. Pasak italų fiziko teoretiko Carlo Rovelli’o, abėcėlinis rašymas tapo metafora, kurią Demokritas pasitelkė kurdamas teoriją apie atomų egzistavimą. Žodžiai, įvardijantys daugybę spalvų, turinčių simbolinę reikšmę, irgi yra informacijos įrankiai, atsiradę senovėje, kai žmonės sukūrė reikiamą technologiją. Tai davė pradžią visiškai naujiems emocijų išraiškos būdams: staiga liūdesys tapo juodas, išmintis – mėlyna, o tyrumas – baltas.5 Bibliotekos metafora padėjo suformuluoti žmogaus genomo teoriją. Elektros grandinė visai neseniai tapo metafora, kaip veikia žmogaus smegenų neuronai,6 o jų sąsaja – tai sąmonės ir suvokimo metafora.7 Wikipedia ir YouTube laikomi metaforomis, apibūdinančiomis atminties veikimą.8 Visai neseniai Izraelio istorikas ir filosofas Yuvalis Harari’s, remdamasis informacinių tinklų veikimu, paaiškino skirtumą tarp demokratijos ir totalitarizmo.

Be to, bent jau pastaruosius 500 metų egzistuoja gana aiški koreliacija tarp naujų informacinių technologijų išradimo, žinių augimo ir žmogaus savivokos pokyčių. Spausdinimo mašinos išradimas padėjo suprasti, kad Žemė nėra Visatos centras, o pramoninės spausdinimo mašinos, padidinusios spaudinių kiekius, sumažinusios spausdinimo kainas, sustiprino supratimą, kad žmogus – ne Dievo šedevras, bet evoliucijos rezultatas, o artimiausi mūsų giminaičiai yra beždžionės. Ne mažiau svarbu tai, kad elektros ir audiovizualinės komunikacijos priemonių išradimas sutapo su atradimu, kad esame ne (tik) savo minčių šeimininkai, bet (dažnai) pasąmonės ir socialinių jėgų, valdančių mūsų mintis ir jausmus, pėstininkai. Manau, dėl tekstinio paveldo skaitmeninimo, padedami dirbtinio intelekto, gana greitai galėsime empiriškai patikrinti šią koreliacijos hipotezę, nustatysime galimą priežastingumą. Žinių gausėjimo protrūkis kartu su žodyno pokyčiais verčia abejoti nusistovėjusiais įsitikinimais ir vertybėmis. Todėl naujų informacinių priemonių kūrimas, lydimas su tuo susijusių pokyčių, gali būti radikaliai trikdantis.

Tačiau – ir tai yra antroji hipotezė – naujosios informacinės technologijos istoriškai įsigalėjo, tik susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, vadinkime jas atviromis pokyčiams. Pavyzdžiui, senovės graikai mokėjo gaminti paprastus analoginius kompiuterius, tačiau žinios apie tai išnyko, nes tokie prietaisai tuomet, kai buvo išrasti, neatrodė kasdieninė būtinybė.9 Priešingai negu spausdinimas, kuris XV amžiuje išpopuliarėjo, nes besiformuojanti rinkos ekonomika dėl decentralizuotos prigimties sudarė tam idealią aplinką. Be to, susiformavę nauji gamybos ir prekybos būdai reikalavo daugiau raštingų žmonių, todėl atsirado spaudinių rinka. Panašiai ir audiovizualinės žiniasklaidos plėtra sutapo su pirmąja ekonominės ir kultūrinės globalizacijos banga XX–XXI a. sandūroje, o kartu ją paspartino. 

Be to, kaip minėta, kiekvienas kognityvinio egzoskeleto raidos etapas padidina jo taškų aprėptį, taigi ir žmonių, kurie galėtų ir norėtų būti išgirsti, skaičių. Tą liudija spausdinimo, leidybos ir bibliotekininkystės, radijo, televizijos, telefono ir telegrafo, galiausiai žiniatinklio istorija. Ši auganti balsų kakofonija – palyginkite, kiek bulvarinių leidinių skaitytojų buvo XIX amžiuje ir kiek yra socialinių tinklų vartotojų XXI amžiuje, – dar vienas fenomenas, trikdantis nusistovėjusius politinius, ekonominius ir socialinius santykius.

Toks transformuojančių socialinių ir ekonominių aplinkybių, žiniasklaidos (r)evoliucijų, susijusių žodyno ir tapatybės pokyčių egzistavimas tuo pat metu yra stulbinantis. Vis dėlto kai taip nutinka, prasideda įvairūs kūlvirsčiai – visa, kas tvirta, pradeda tirpti ore, tai, kas šventa, tampa šventvagiška, kaip tokias aplinkybes beveik prieš du šimtmečius apibrėžė vienas išmintingas žmogus. Tokiais sudėtingais, permainingais laikais natūralu, kad daugelis griebiasi supaprastintų atsakymų. (Dėl visko kaltos raganos! Dėl visko kalti žydai! Dėl visko kalti klasiniai priešai!) Populistiniai prekeiviai, parduodantys skubotus verdiktus, pradeda klestėti.

Vis dėlto prieglobsčio ieškojimas, taikant supaprastintus atsakymus, nėra vienintelis būdas susidoroti su stresiniais sutrikimais, sudėtingais pokyčiais. Yra ir kitas, demokratinis atsakas į tokius iššūkius, o jis glaudžiai susijęs su knygų skaitymu.

Analitinio mąstymo mokymai

Iš prigimties mąstome ir bendraujame skirtingais būdais, dažnai be žodžių, tačiau tada gebėjimas bendrauti radikaliai mažėja. Nuo čia pagrįsti skaitymo svarbą gana paprasta – kuo daugiau žodžių įvaldau, kuo geriau galiu išreikšti savo mintis, jausmus neprimityviais sakiniais, tuo sudėtingesnes problemas galiu aptarti su kolegomis, tuo produktyvesnė mano sąveika su kognityviniu egzoskeletu. Tuo mažesnė tikimybė, kad ieškosiu supaprastintų atsakymų, persmelktų šališkumu ir išankstiniu nusistatymu. Kadangi jokioje kitoje terpėje nėra tiek daug skirtingų žodžių, kompleksiškų sakinių kaip ilguose linijiniuose tekstuose, knygų – tiek grožinės, tiek negrožinės literatūros – skaitymas yra geriausias būdas lavinti kognityvinius gebėjimus.

Kalbant apie grožinę literatūrą, jokia kita medija taip įtikinamai neskatina mūsų įsijausti ar mintyse polemizuoti su žmonėmis, kurių mąstymas skiriasi nuo mūsų supratimo. Skaitydami turime įsivaizduoti dinamiką, vizualizuoti veikėjus, mintyse atkurti emocinius jų santykius, o filmai, ypač serialai, viską pateikia ant padėklo. Be to, pasakojimo tempą nustato filmo režisierius (arba garso knygos pasakotojas), todėl mažiau erdvės lieka apmąstymams. Skaitydami knygą patys, pasirenkame sau priimtiną tempą – kada (ir kiek laiko) leisti mintims klajoti, kad apmąstytume tai, ką perskaitėme. Be to, vaizdai ir garsai prikausto dėmesį prie naujų dirgiklių, o skaitant visa tai, kas vyksta, skleidžiasi mūsų mintyse. Tai reikalauja gilesnio susikaupimo, daugiau savikontrolės.

Kitaip tariant, ilgesni tekstai dėl savo savybių yra ta kognityvinio egzoskeleto dalis, kuri veiksmingiausiai lavina platų žodyną, analitinį mąstymą ir susikaupimą, skatina savikontrolę, kritišką ir perspektyvų savęs vertinimą, padeda įsisavinti logikos taisykles, pagerina gebėjimą išreikšti save. Liublianos manifesto autoriai tą vadina aukštesnio lygio skaitymu.

Tačiau ne visos knygos yra savaime geros. Pakaks pažvelgti į tokius sociopatus kaip Hitleris, Stalinas, Mao, kurie savo valdomas visuomenes per prievartą uždarė didžiuliame mentaliniame burbule, sklidiname sąmokslo teorijų, neapykantos, išankstinių nusistatymų. Visi trys siūlė supaprastintus atsakymus. Vis dėlto net diktatoriai suprato dėmesingo skaitymo potencialą, nes pasitelkdami valstybės cenzūrą blokavo visą informaciją, tekstus ir požiūrius, keliančius abejonių dėl ideologijos. Todėl dėmesingas skaitymas įmanomas tik ten, kur netrukdomai galima pereiti nuo vienos mąstymo sistemos prie kitos. Aukštesnio lygio skaitymas ir demokratija yra to paties lizdo paukščiai.

Taigi, nereikia nusiminti, net jei pripažinsime pagrįstais teiginius, kad populizmo iškilimas paverčia dabartį panašia į grėsmingus XX a. 4-ojo dešimtmečio laikus. Būtent ten galima rasti bent dalį sprendimo, nes bolševizmas, stalinizmas, fašizmas ir nacizmas nebuvo vieninteliai galimi to meto socialinės, ekonominės, kultūrinės ir žiniasklaidos krizės sprendimai. Buvo ir demokratinis atsakas, pavadintas JAV Naujuoju kursu [Franklino Roosevelto ekonominių ir socialinių reformų programa, veikusi 1933–1939 m., – red.]. Naujojo kurso strategai be daugybės socialinių priemonių, kurios dabar komunistuojantį senatorių Bernie Sandersą anuomet būtų pavertusios respublikonu, suprato dar kai ką – demokratiškai mąstantys piliečiai yra veiksmingiausia kliūtis totalitarizmui. Trumpai tariant, demokratijos pagrindas yra asmenys, gebantys analitiškai mąstyti, vertinantys bendrąjį gėrį, pripažįstantys kompromisus, o ne „pirmiausia save“, nes ši politinė darbotvarkė, spręsdama socialines ir ekonomines problemas, pasiduoda supaprastintų atsakymų demagogijai. Tik pakankamai didelė masė žmonių, gebančių kritiškai, analitiškai ir empatiškai mąstyti, garantuoja, kad kompromisai ir dialogas padės sukurti socialinę, ekonominę ir kultūrinę politiką, kuri – radikaliai besikeičiančiomis aplinkybėmis – neleis būti įtrauktiems į naujas raganų medžiokles. Tokius įgūdžius ugdo – amerikiečiai tą suprato dar ano amžiaus 4-ajame dešimtmetyje – tik sudėtinga, bet prieinama švietimo sistema, išugdanti poreikį skaityti ilgesnius, sudėtingesnius tekstus, todėl investicijos į švietimą ir viešąsias bibliotekas irgi buvo svarbi Naujojo kurso dalis.

Dauguma Vakarų visuomenių jau pamiršo šią pamoką ir aukštesnio lygio skaitymą atitinkamai nustūmė į kultūros paraštes, jo apimtį sumažino mokyklų ir universitetų programose. Toks neigiamas požiūris atrodo dar labiau nepagrįstas dirbtinio intelekto amžiuje. Skirtingai nuo ankstesnės informacinės technologijos, kuri tik padidino kognityvinio egzoskeleto plėtrą ir jo naudotojų skaičių, DI pats įstengia kurti naują turinį. Pavyzdžiui, daugelio metų darbą mokslo laboratorijose DI sutrumpina iki kelių mėnesių, geba įžvelgti dėsningumus didžiuliuose duomenų bankuose, ko neįstengtų žmogaus smegenys. Todėl DI turi didžiulį potencialą naujoms idėjoms ir atradimams tiek gamtos, tiek humanitarinių mokslų srityse. Tačiau jis taip pat gali akimirksniu viską sugriauti, be jokių skrupulų meluoti, kurdamas tekstines, garso ir vaizdo klastotes. DI yra ideali priemonė skleisti piktybinius prasimanymus, absurdiškas nesąmones, išankstinius nusistatymus. Dar blogiau – DI robotai puikiai moka apsimesti, kad yra žmonės, kai su jais kalbamės.

Šis turinio kūrimo paprastumas ir žmogiškojo artumo imitavimas kartu su žinių ir žodyno pokyčiais, išlaisvina daug stipresnes jėgas negu ankstesnė kognityvinio egzoskeleto plėtra, išmušančias žemę iš po kojų. Demokratijos nuosmukis pasaulyje, didėjanti socialinė nelygybė rodo, kad atsidūrėme pavojingame istorijos taške – nenuostabu, kad šališkumas, primityvizmas, sąmokslo teorijos, išankstiniai nusistatymai taip sparčiai ima viršų.

Vis dėlto esu optimistas ir tikiu, kad žmonija sėkmingai susidoros ir su šiais iššūkiais, nors abejoju, ar visoms kultūroms tai pavyks vienodai sėkmingai. Civilizacijos ateina ir išeina, dabar gyvename keistais laikais, kai sena dilema, ar pirmiausia ginklai, ar sviestas, išsivystė į paradigmą, kad ginklai tampa itin pavojingi be knygų, o knygos bevertės be sviesto. Rasti išeitį iš viso to gali būti taip pat sudėtinga, kaip ir ano amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje JAV.