Bioregioninės Ekonomikos Siekiniai: Žemė, Laisvė Ir Laimė

Su ekonomiste Molly Scott Cato kalbasi Almantas Samalavičius

Britų ekonomistė Molly Scott Cato priskiria save “žaliesiems ekonomistams”, priklauso Jungtinės Karalystės žaliųjų partijai, ypač aktyviai dalyvauja savojo Stroudo regiono žaliųjų veikloje. Roehamptono universiteto ekonomikos profesorė yra parašiusi keletą knygų: “Duobė ir švytuoklė: kooperatyvinio darbo ateitis Pietų Velso lygumose” (2004), “Rinka smunka: postkapitalistinės ekonomikos kūrimas” (2006), “Žalioji ekonomika: teorijos, politikos ir praktikos įvadas” (2009), aptariančių ne tik šio požiūrio ištakas, bet ir aktualiausius klausimus, susijusius su būtinybe persvarstyti dabartines ekonomikos dogmas. Naujausiame veikale “Bioregioninė ekonomika: žemė, laisvė ir laimės siekiniai” (2012) Cato išsamiai analizuoja naują ekonomikos, pagrįstos regionu ir biologine sąveika su aplinka, paradigmą. Pasak autorės, žalieji ekonomistai jau keletą dešimtmečių “yra įsitikinę, kad žalioji ekonomika bus lokali, o veikiau taps savimi pasitikinčių lokalių ekonomikų sistema. Tai gali būti suvokiama kaip pasipriešinimas globalizacijai, tačiau iš tikrųjų tai reakcija į akivaizdžiai destruktyvias pasekmes tokios ekonomikos, kuri labiausiai remiasi žemės iškasenų energija, taigi ir anglies dvideginio gamyba. […] Globalizuota ekonomikos sistema yra labai priklausoma nuo naftos ir tiesiogiai pažeidžiama, pirmiausia todėl, kad be saiko eikvoja esminį savo žaliavų šaltinį ir netiesiogiai prisideda prie destruktyvių klimato pokyčių, savo ruožtu keliančių grėsmę susisiekimo sistemoms. Tokia globali ekonomika, kokią turime šiandien, supančioja pati save. Klimato kaitos ir ekologinės krizės epochoje svarbiausias žaliojo ekonomisto uždavinys yra apmąstyti, kaip galima kurti savimi pasitikinčias lokalias ekonomikas ir kaip sparčiau pereiti prie tokio ateities modelio.”

Su nedogmatiška ekonomikos analitike ir teoretike, iškilia visuomenės veikėja Molly Scott Cato kalbėjausi apie aplinkos ir ekonomikos sąveiką, apie atgyvenusią ekonomikos sistemą, kuri vis dar turi stiprių rėmėjų, – ją palaiko tiek politikai, tiek tarptautinės ir vietinės verslo struktūros.

Almantas Samalavičius: Modernioji epocha beveik į visas žmonių veiklos sritis diegė pasaulį vienodinančius monolitinio pobūdžio projektus. Buvo įsivaizduojama, esą tie patys ekonominiai sprendimai turėtų tikti visur ir visiems. Jūs pasisakote už vietinę arba regioninę ekonomiką ir politiką, grindžiamą biologinio regiono samprata. Kaip kilo ir susiformavo Jūsų plėtojama bioregioninės ekonomikos idėja?

Molly Scott Cato: Mano idėjoms padarė įtaką aktyvus dalyvavimas britų Žaliųjų partijoje, kuri atmeta globalistinį mąstymą. Mintis, kad žalioji ekonomika turėtų tapti lokalių bendruomenių, pasitikinčių savimi, pagrindu, sklandė ore, tačiau kas yra lokali ekonomika, nebuvo aiškiai apibrėžta.

MSC: Kai parašiau knygą “Žalioji ekonomika”, tapo aišku, kad reikia atsakyti ir į klausimą “Ar lokali ekonomika yra labai didelė?” Aptikusi bioregiono idėją, pagalvojau, kad galbūt čia ir slypi atsakymas. Reikia orientuotis į palyginti mažas teritorijas, kad žmonės galėtų prisiimti atsakomybę už savo elgesį su aplinka ir jaustųsi įsipareigoję vieni kitiems. Tą daryti globaliu mastu yra sudėtinga, nes negi uždrausime žmonėms sakyti: “Kodėl turėčiau liautis skraidęs lėktuvu, jeigu Kinijoje kas savaitę pastatoma nauja jėgainė?” Ir panašiai.

Anuomet nesupratau, kad bioregionas iš tikrųjų leidžia kurti visai kitokio pobūdžio tapatumą, galintį tapti pakaitalu šiandien vyraujančiam ir daug energijos reikalaujančiam globalaus vartotojo tapatumui. Mąstymas bioregiono kategorijomis kuria “vietinio patriotizmo” pojūtį, kuris, mano nuomone, galėtų padėti mums įdiegti sistemą, kuri leis apsieiti su daug mažesniu suvartojamos energijos kiekiu.

AS: Daugelis žmonių Europoje, o veikiausiai ir pasaulyje, iki šiol mąsto maždaug taip: tokios sąvokos kaip “žalioji ekonomika” yra neabejotinai “gražios”, “įdomios”, bet iš esmės neįgyvendinamos, gal net visiškai utopiškos. Naujausioje savo knygoje aptariate ir utopinį mąstymą, antai teigiate, kad utopija turi savo prasmę ir paskirtį – ji skatina mūsų vaizduotę siekti dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nerealūs ir nepasiekiami. Tad kur riba tarp fantazijos ir realybės, kai kalbame apie lokalias ekonomikas ir ekonomines koncepcijas, skatinančias jų atsiradimą ar išsaugojimą? Dabartinė aplinkosaugos krizė reiškiasi globaliu mastu ir reikalauja neatidėliotinų sprendimų, bet kaip įtikinti žmones, kad atėjo laikas atmesti madingiausias ir galingiausias ekonomikos teorijas, pavyzdžiui, tikėjimą “laisvosios rinkos” stebuklais?

MSC: Ekonomistas Karlas Polanyi’s, kuriuo tvirtai remiuosi savo knygoje, rinkos ekonomiką apibūdino kaip “utopinę užmačią” ir aš su juo sutinku. Idėja, kad reikia leisti visiems elgtis kiek įmanoma savanaudiškiau ir tada bus sukurtas idealus pasaulis, yra naivi ir pavojinga. Kas atsitinka, kai leidžiama jai įsigalėti, jau puikiai matome – pasiekta didžiulė globali nelygybė, suniokota aplinka, dauguma žmonių tapo nelaimingi. Kitaip manančiųjų uždavinį suprantu taip – bandykime sukurti idealios ateities vaizdinį: kadangi kultūra labai plastiška, patikėti, kad egzistuoja kitoniška realybė, būtų svarbus pirmas žingsnis, leisiantis atsirasti tam kitoniškumui, kuris, beje, nėra jokia naujiena. Žmonės tūkstančius metų tenkino savo poreikius, dirbdami aplinkinius žemės plotus ir gyvendami santarvėje su gamta. Industrinė rinkos sistema suardė šią pusiausvyrą. Tad klausčiau, kas vis dėlto labiau priskirtina utopijos sričiai: tikėjimas rinkos magija ar lokalios elastingos ekonomikos galimybė?

AS: Savo knygoje išsamiai aptariate Islandijos nesėkmę – trumpas neoliberalizmo idėjų triumfas, paskatinęs dviejų pagrindinių valstybinių bankų privatizavimą, baigėsi ekonomikos žlugimu. Kokias pamokas galėtume išpešti iš skaudaus Islandijos – mažos tvirtovės Europos pakraštyje – pavyzdžio? Ar manote, kad kiti Europos kraštai iš šios nesėkmės bent šio to pasimokė?

MSC: Esminė pamoka, kurią davė Islandija, yra ta, kad tikrasis bet kurios visuomenės turtas yra gamtos resursai. Ši atoki šalis buvo pasiekusi tokį lygį, kad pati apsirūpindavo viskuo, atšiauriausiomis sąlygomis augino viską, ko reikia, naudodama geoterminę energiją. Tačiau “vikingai plėšikai”, ekonomikos mokslus baigę Jungtinėse Valstijose, susitelkė ties finansinės naudos vizija ir, perėmę valdžią, viską sugriovė. Aukščiausio pakilimo metais finansinė Islandijos vertė dvylika kartų viršijo šalies nacionalinį produktą. Tokia piramidės pobūdžio sistema yra netikęs pasirinkimas, ji labai nestabili. Iki tol, kol padarė netikusį pasirinkimą, Islandija klestėjo. Kai šalį ištiko krizė, islandai atsisakė šios finansinės fantazijos.

Veikiausiai tokia pamoka netiktų nei Jungtinei Karalystei, nei Prancūzijai, nei kitoms didesnėms valstybėms, nes jos atlieka struktūrinį vaidmenį globalioje finansų sistemoje, o Islandija tokio vaidmens neturi dėl savo mažumo. Iš jos galėtų pasimokyti kuri nors Baltijos šalis, manau, šio to pasimokys ir graikai, kad užimtų stipresnę derybų poziciją.

Prisiminkime seną patarlę: jei turite dešimt tūkstančių svarų sterlingų, bankas yra jūsų šeimininkas, jei turite milijoną svarų, jūs esate banko šeimininkas!

AS: Kaip ir kiti neordinariai mąstantys ekonomistai, su kuriais kalbėjausi, rengdamas šį pokalbių ciklą, Jūs tvirtinate, kad “ekonomikos istorija yra beveik eliminuota iš universitetų programų ir dotuojamų tyrimų”. Net domėjimąsi nevakarietiškų lokalių kultūrų ekonomine išmintimi daugelis Vakarų ekonomistų vertina tarsi kokį “raganavimą”. Kodėl taip yra?

MSC: Ekonomistus akademikus laikau figos lapeliais, kurie maskuoja tam tikrą politinę ir ekonominę sistemą, tarnaudami finansiniam elitui, kuriam reikia tam tikru mastu pasiteisinti dėl didžiulės nelygybės, kurią sukėlė ši sistema, o ekonomikos teorija tokį pateisinimą sukuria. Kai tik palyginame teorinius modelius su realybe, tiek istorine, tiek šiuolaikine, jie subyra kaip kortų namelis, todėl ir neleidžiama imtis jokių lyginimų.

AS: Daugelio pasaulio šalių vyriausybes tiesiog hipnotizuoja ekonominio “augimo” koncepcija. Ne per seniausiai ir Lietuvoje naujai paskirtas premjeras, kurio partija, beje, laiko save politinės kairės subjektu, net nespėjęs atsisėsti į Vyriausybės vadovo kėdę iškart pareiškė, kad būtina skatinti ekonomikos “augimą”. Augimo ideologija visai apsuko galvas politiniams veikėjams, todėl jie nepaiso net grėsmės, kad gamtos resursus nepaliaujamai ryjanti ir eikvojanti ekonomika neišvengiamai prieis liepto galą.

MSC: Mano nuomone, kapitalizmo ekonomika turi augti, antraip jis paprasčiausiai žlugs. Tai susiję su pagrindiniu nelygybės veiksniu, kuris stimuliuoja individų ekonominę veiklą, ir su poreikiu akumuliuoti kapitalą, kad būtų sukurtas perteklius, leisiantis dar labiau didinti tą akumuliavimą. Tokie yra šios ekonominės sistemos bruožai. Subalansuota ekonomika be augimo reikštų menkesnius materialinės gerovės standartus, tačiau geresnę gyvenimo kokybę, be to, užtikrintų didesnę lygybę.

AS: Knygoje rašote: “Neracionalistinės visuomenės, kurios pripažįsta savo priklausomybę nuo gamtos pasaulio, tačiau neturi mokslinės pasaulėžiūros, kuri leistų siekti jos kontrolės, supranta darnių santykių su aplinka ir kitomis gyvūnų rūšimis svarbą ir šiuo supratimu dalijasi, deja, mes tokį supratimą jau esame praradę.” Kas lėmė šį paradoksą? Juk mokslinė pasaulėžiūra lyg ir turėtų suteikti daugiau išminties, nustatant savo santykį su žeme, su biosfera, su kitomis gyvybės formomis, bet viskas klostosi atvirkščiai – ši išmintis niekinama ir nuvertinama. Kaip galėtume pasinaudoti mokslu, kad taptume sąmoningesni Žemės, labai trapios planetos, piliečiai? Ar įžvelgiate kokių nors galimybių sąmoningumą, nukreiptą į aplinkosaugą, susieti su ekonominiu mąstymu ir ūkine veikla?

MSC: Tai įdomus paradoksas, kurį iliustruoja ekologinio sąjūdžio dalyvių pastangos pasitelkti mokslą, kad platesni visuomenės sluoksniai aiškiau suvoktų ekologinės krizės mastą. Tačiau akivaizdu – tų klausimų neišspręsime be gilesnio dvasinio atsidavimo. Manau, bėda ta, kad sumanūs, racionalūs protai sugeba įtikinti žmones visokiausiomis nesąmonėmis, ypač tada, kai iškeliama alternatyva, verčianti pripažinti dalykus, kurie pasąmoningai mums nemalonūs, pavyzdžiui, tokie kaip statuso praradimas arba fundamentalus, net nesvarbu, kokio pobūdžio, pokytis. Akivaizdus šiuolaikinės politikos bruožas yra neigimas, pats savaime atskleidžiantis, kad žmonės elgiasi neracionaliai. Veikla, kuria siekiama kaitos, sukelia ne tiek mokslinę, kiek psichologinę reakciją, tad bandymai įkainoti gamtą, užuot laikius ją neįkainojama, yra panašūs į nieko nedarymą.

Būtina pertvarkyti žmonių santykius su kitais žmonėmis, su kitomis gyvūnų rūšimis ir su gamta. Ši reali patirtis padės įveikti klaidingą didybės iliuziją, kuri kyla, vos susiduriama su gebėjimu veikti moksliškai ir racionaliai.

AS: Šiaurės pusrutulis (arba tai, ką vadiname Vakarais) didžiuojasi savo pasiekimais, liberaliosios demokratijos ideologija, savo teikiama humanitarine pagalba skurdžioms pasaulio šalims ir t. t. Kas galėtų paneigti tokių puikių idėjų ir poelgių svarbą? Kita vertus, didžiuma tos pasaulio dalies žmonių yra taip įnikę į vartojimą, kad jo mastas jau kelia grėsmę viso pasaulio išlikimui. Antai maisto produktai gabenami ilgiausiais atstumais per pasaulio platybes, kad užganėdintų labiausiai pasiturinčius, nors šie galėtų tenkintis ir savo žemėje auginamomis gėrybėmis. Kaip šį nežabotą vartojimą galėtų paveikti “bioregioninė” ekonomikos koncepcija?

MSC: Akademikams, norintiems suvaržyti ekonominį augimą, svarbu pripažinti, kokius didžiulius privalumus jis atnešė, ypač kai kalbame apie skurdo ir bado suvaldymą, kultūros puoselėjimą. Tačiau kartu buvo visiškai prarastas supratimas, ką reiškia gyventi gerai, todėl noras turėti vis daugiau ir daugiau tapo nebesuvaldomas. Labai svarbu išmokti tenkinti savo poreikius, suvokiant ribas. Manyčiau, bioregionas yra būtent ta tinkamo dydžio teritorija, kur galima maksimizuoti žmonių gerovę.

AS: Savo naujausioje knygoje, kurios įžvalgos apibrėžė ir šio pokalbio kryptį, Jūs gana kritiškai vertinate specializaciją ir specialistų mentalitetą, laikotės tarpdisciplininio požiūrio. Nors gana madinga kalbėti apie būtinybę peržengti disciplinų ir specializacijų ribas, kol kas neskubame įdiegti to į praktiką. Akademinės studijų programos diegia itin siauras specializacijas. Kaip ekonomika galėtų išvengti vingrių profesionalizmo ir specializacijos pinklių? Ar kritika iš išorės gali būti paveiki? O gal teks laukti, kol atsiras kritinė ekonomistų disidentų masė, kuri sugriaus geležinį neoklasikinio ekonominio mąstymo narvą?

MSC: Ekonomistų, kritiškai vertinančių neoklasikinę ekonomikos teoriją, sparčiai daugėja, jie buriasi į globalų sąjūdį. Akademinėje terpėje ši disciplina jau vysta, nes studentai laiko ją nesvarbia ir nesirenka šių studijų. Tačiau neoklasikinė ekonomika kol kas tiesiog hipnotizuoja politikų sluoksnius, viliodama tuo figos lapeliu, apie kurį kalbėjau anksčiau. Vis dėlto viliuosi, kad sugebėsime pasinaudoti akademine laisve, kurią mūsų universitetai kol kas dar išpažįsta, ir ekonomikos studijų srityje prasidės pliuralizmo sąjūdis, pakeisiantis atgyvenusias ir pražūtingas dogmas.

AS: Dėkoju už pokalbį.

Published 10 January 2013
Original in English
First published by Kulturos Barai 12/2012 (Lithuanian version); Eurozine (English version)

Contributed by Kulturos Barai © Molly Scott Cato, Almantas Samalavičius / Kulturos Barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / LT

Published in

Discussion