Lietuva Europoje, Europa Lietuvoje: tarp mimezės ir nebūties

Po triukšmingos Sovietų Sąjungos griūties, Lietuva atsidūrė keistoje, sunkiai nusakomoje padėtyje – sovietinė santvarka buvo paskelbta istorine klaida kaip neteisėta ir neteisinga, o lengvu nacionalizmu nuspalvinta 1918-1940 metų nepriklausomybės laikų retorika atrodė beviltiškai pasenusi ir neatitinkanti laiko dvasios… Kitaip tariant, neturėjome gyvybingos tradicijos, kultūrinės metakalbos, kurią pasitelkę galėtume prasmingai interpretuoti kasdieninio gyvenimo patirtis. “Gyvename kultūros griuvėsiuose”, – ši Vytauto Landsbergio anuomet ištarta frazė tam tikru požiūriu apibūdina to laikmečio rūpesčius ir viltis.

Dar blogiau, kad nebuvo ir normaliai funkcionuojančių institucijų. Vidurio Rytų Europos satelitinės valstybės turėjo bent jau formalius valstybingumo atributus, o Pabaltijo valstybės neturėjo nei savo valiutos, nei ginkluotųjų pajėgų, nei pasienio apsaugos, nei diplomatinių tarnybų ir pan. “Netgi sovietams geranoriškai sutikus, Pabaltijo šalių institucijas atskirti nuo centralizuotųjų sovietinių būtų buvęs nepaprastai sudėtingas uždavinys” (Lieven, 1994, 330).

Pirmieji nepriklausomybės metai paženklinti pakrikimo, neaiškumo ir nežinios. Socialinės struktūros neapibrėžtos, institucijos arba neteisėtos, arba nefunkcionalios. Kelia nepasitikėjimą kasdieninio gyvenimo taisyklės ir moralės normos. Gąsdinančią tuštumą, prasmės vakuumą lydi tikrumo, apibrėžtumo ilgesys, socialiniam gyvenimui bandoma suteikti daugiau ar mažiau stabilų ir nuspėjamą pavidalą.

“Autentiškos dabarties nėra arba ji nepripažįstama, praeitis iškastruota istorikų, į ateitį įmanoma patekti tik jau numintais, šleivais batais. Kaip sutramdyti tą slegiantį netikrumą? Kopija. Viskas kopijuojama. Būtent kas? Universalus pavyzdys. Trokštamas tikrumas prarandamas dvigubai – pavyzdžio kopija atstoja realybę. Kopijuojamas gyvenimas yra šleikštus kaip ir kretiniški, suprask, postmodernistiniai “Gluosnio” kavinės interjerai. Prėskas kaip ir “Burdos” suvienodintos vargšės Lietuvos moterys, kaip šukuosenų, žvilgsnio, eisenos, teorijos, meno kūrinio ar erotinio veiksmo kopija. Šiurpus, o kartu ir jaudinantis, geidulingas – koketiška nebūtis, nesamo jaudulys, akimirkos tikrumo iliuzija kopijuojančiojo sąmonėje”[1], – toks slogus dešimtojo dešimtmečio pradžios vaizdinys.

Kaip visuomenė, sociologine šio termino reikšme, pakyla iš griuvėsių, išnyra iš nebūties? Iš kur atsiranda nauji įpročiai, normos, taisyklės? Kaip ir kurios socialinio gyvenimo praktikos įteisinamos kaip “institucijos”? S. Meštrovič teigimu, “jei komunizmas miręs […], kas tuomet jį pakeis? Pirmasis, spontaniškas atsakymas yra – kapitalizmas ir demokratija” (Meštrovič, 1994, p. 13).

Sovietinė santvarka paskelbiama neteisėta ir neteisinga, nauju tiesos ir legitimacijos šaltiniu tampa “Vakarai”. Prasideda vakarietiškų socialinių ir politinių praktikų bei institucijų imitacija ir importas: “Vakarai ateina visu pajėgumu […] Vakarai struktūruoja socialinį gyvenimą […] Vakarai yra pagrindinė politinė, ekonominė ir kultūrinė jėga. […] Vakarai kuria ir formuoja socialinio gyvenimo sąlygas Rytų Europoje” (Sampson, 1998, 180).

Po sovietinės sistemos baigties Lietuva pasirodo kaip dalinis subjektas, neišbaigtas, nevisavertis, paženklintas atsilikimo. Dominuojama hegemoniškų Vakarų, ji siekia sustiprinti savo, kaip subjekto, statusą, įgyti pripažinimą. O kaip to pasiekti? Iš esmės savanoriškos vesternizacijos būdu.

Lietuva orientuojasi į vakarietiškus rinkos ekonomikos ir liberalios demokratijos modelius, narystę ES ir NATO paskelbia pirmaeiliais politiniais savo tikslais, žiniasklaidoje dominuoja grįžimo į Europą – tikruosius Lietuvos namus – diskursas. Tačiau 50 metų buvusi izoliuota nuo Vakarų šalių natūralios plėtotės ir raidos, Lietuva perima vertybių sistemą, kuri iš esmės yra jai išoriška ir svetima, todėl vis labiau ryškėja apleistumo, bejėgiškumo ir svetimumo jausmas. Kaip teigia Gintautas Mažeikis, “Griuvus tarybų valdžiai, naujai įžengiančiuosius į senąją Europą pasitiko ne tik solidūs demokratijos ir liberalizmo tėvai, bet ir naujų pažiūrų, prasmingų elgesio būdų ištroškę jų vaikai.”[2]

Vakarų šalių postmodernusis menas, vartotojiška visuomenė, popkultūros triumfas, seksualinis liberalizmas, feminizmas, savo teisių reikalaujančios seksualinės mažumos, šeimos transformacijos – šios, dažnai šokiruojančios, patirtys skatina dalies visuomenės nusivylimą vadinamaisiais Vakarais:

“Ir visa ta “literatūra”, tas drabstymasis ekskrementais, laistymasis pamazgomis, dulkinimasis, seksas, rafinuotai pateikiamas tarsi desertas po sočių pietų arba vulgariai brukamas it nešvankūs išviečių piešinėliai, tas “menas”, išdrabstytas, išdarkytas ant grindų, sienų ir langų, ta kulkosvaidžių papliūpas pranokstanti roko muzika, kuri kilnoja kojas, drasko gerkles ir it parazitus išpurto visas žmogiškas mintis apie pareigą, atsakomybę, padorumą, pasiaukojimą – visa tai iš Vakarų, iš Amerikos, iš Dulleso, iš Holywoodo, iš pasaulinės demokratijos citadelės […].”[3]

Lietuvos visuomenė, ar bent jau ženkli jos dalis, vis dar puoselėja senamadiškas ankstyvosios modernybės viltis apie universalius grožio, gėrio standartus ir moralės principus, naivius tautiškumo sentimentus ir herojiškos praeities nostalgiją. Tačiau Vakarų pasaulyje tokia laikysena suvokiama ir interpretuojama kaip vaikiška, netobula, neišbaigta, nebrandi, o toks diskursas paženklintas nevisavertiškumo. Tai gerai pailiustruoja epizodas iš Švedijos dienraščio Baltic Outlook:

“Kaip pašiepiama Baltic Outlook, (1993, lapkritis), išspausdintoje parodijoje, lietuvių valdininkas, paklaustas, kodėl vasarą karštas vanduo tiekiamas, o žiemą – ne, greičiausiai atsakytų šitaip: “Žinote, mes buvome okupuoti penkiasdešimt metų… “, o baigdamas pridurtų: “Mes esame lietuviai, ir viską darome kitaip.”[4]

Tomas Venclova, vienas iškiliausių lietuvių intelektualų, maždaug nuo 1977 metų gyvenantis ir dirbantis Vakaruose, teigia:

“Mes [lietuviai – R.B.] mėgstame reikalauti, kad Vakarai paaukotų savo interesus mūsiškių dėlei. Žinoma, tiesiai taip nesakome – kalbame apie moralę ir teisingumą: girdi, Pabaltijo šalių palikimas už NATO ribų reikštų “moralinį Vakarų žlugimą” ir taip toliau. Vakarai ne be pagrindo laiko tatai vaikiška elgsena.”[5]

“Rytų Europa civilizaciškai vėluoja – iš dalies dėl amžiais susiklosčiusių istorinių priežasčių, iš dalies dėl nepavykusio, bent penkiasdešimt metų trukusio “socialistinio” eksperimento. Bet nereikia dievinti to civilizacinio vėlavimo, regėti jame ypatingo taurumo ar vidinės gelmės ženklą. Deja, dažniau jis liudija tiktai tamsumą, apsileidimą, paklusnumą žiaurokoms ir ribotoms patriarchalinėms normoms, kurias kažkodėl esame linkę vadinti tautinėmis vertybėmis arba pirmykščiu, moderniosios visuomenės prarastu gerumu.”[6]

“Vakarietiškoje” sąmonėje Lietuvos pozicija suvokiama kaip vaikiška, primityvi, nebrandi, nevisavertiška. Ji atstovauja kažkam, kas yra anapus racionalumo ribų, ji – ungoverned by reason – valdoma ne racionalių modernaus proto argumentų, bet paklūstanti naiviems sentimentams. Reikalavimai, teiginiai ir argumentai, kildinami iš autentiškos Lietuvos patirties, laikomi nepagrįstais. Tačiau kaip įgyjamas teisėtumas ir pripažinimas? Išsižadant ir atsisakant savęs – autentiška patirtis, nuoskaudos, jausmai ir įsitikinimai nuslopinami, nutildomi, o tada, kaip ironiškas kompromisas, prasideda imitacija. Entuziastingai mėgdžiojamos vakarietiškos mados, gyvenimo būdas, kasdieniniai įpročiai, vertybės, idėjos, politinė kalba ir laikysena. Tai daryti skatina troškimas būti priimtam ir pripažintam.

H. Bhabha (1994) savąją postkolonializmo teoriją pagrindžia “imituojančio žmogaus” koncepcija. “Imituojantis žmogus” – tai žmogus, kurio tapatybė nutildyta, nuslopinta ir kuris siekia statuso bei pripažinimo imituodamas galingojo – kolonisto – kalbą ir kultūrą. Tačiau imituodamas kalbą, kuri jam svetima, “imituojantis žmogus” susvetimėja savo paties atžvilgiu, savo patirties atžvilgiu, o tai reiškia “dalinę būtį”, t.y. jis tampa “daliniu subjektu”, yra “beveik toks pat kaip kiti, bet ne visai” (Bhabha, 1994, 85).

Dviprasmišką ir ambivalentišką “dalinio subjekto” situaciją iliustruoja Trinidado ir Tobago rašytojas V.S. Naipaulas apysakoje “Imituojantis žmogus” (1967), kurios pagrindinis herojus Ralphas Singhas, emigrantas iš Karibų salų į Didžiąją Britaniją, išpažįsta savo patirtis:

“Mes stengiamės būti tikri, mes stengiamės būti besimokantys, besirengiantys tikram gyvenimui, mes imituojame Naujojo pasaulio žmones kartu su visu jų sugedimu, kuris taip greitai išryškėjo naujoje šviesoje” (cit. in: Bhabha, 1994, 88).

Lietuvos viešajame diskurse taip pat esama kolonijinės mimezės požymių – Rytų europietis yra “beveik europietis, bet ne visiškai.” Siekdamas pripažinimo, jis bando peržengti tam tikrą sąmonės slenkstį, nuslopinti, nutildyti savo patirtis ir išgyvenimus, stropiai mokosi gerų manierų, įsiklauso į “teisingas” nuomones, atsirenka “neabejotinus” prioritetus, kad suvaidintų taip trokštamą europietiškumą. Tai yra “imituojantis žmogus”, besimokantis, besirengiantis naujam tikram gyvenimui, siekiantis subjektyvumo ir gyvenantis nuolatiniame tapsme:

“Lietuvos namai – Europa. Mūsų laukia grįžimas į ją. Bet grįžti namo reikia jau ne svetimiems. Grįžti savais, europiečiais.”[7]

“Jei vilkime užsienietiškus drabužius, važinėjame užsienietiškais automobiliais, klausomės užsienietiškų patarimų, vadinasi, nuolat, kasdien, vakarėjame.”[8]

“Galima sutikti vis daugiau žmonių, kalbančių keletu kalbų, plačiai žvelgiančių į pasaulį, nekeliaklupsčiaujančių prieš Rytus ar Vakarus, bet jokiu būdu ir neužsisklendusių savo provincialiame pasipūtimo kiaute, žmonių, kurie niekuo nesiskiria nuo savimi pasitikinčio, išprususio, išsilavinusio europiečio.”[9]

Kasdieninio gyvenimo patirtys ir socialinės praktikos Lietuvoje struktūruojamos pagal vakarietiškuosius modelius – Vakarai atrandami kaip legitimacijos, teisėtumo, tiesos šaltinis. Įdomiausia, kad net leistinas tautiškumo lygis matuojamas pagal vakarietiškuosius standartus. Arūnas Vyžintas straipsnyje “Tautinės savimonės yra per mažai” teigia, kad Lietuvoje tautinės savimonės skatinimui skiriama nepakankamai dėmesio. Paradoksalu, bet autorius remiasi europocentristiniais argumentais – lietuviai turėtų skatinti savo tautinę savimonę ir vertybes ne tiek dėl to, kad tai yra mūsų kultūros dalis, kuri leidžia mums jaustis visaverčiams, bet būtent dėl to, kad taip yra daroma Vakarų šalyse:

“net lietuviškose mokyklose į lietuvių kalbos dėstymą žiūrima gana atsainiai, gimtosios kalbos dėstymo kokybe atsiliekama nuo daugelio Vakarų Europos šalių. […] pavyzdžiui, Anglijoje savosios istorijos dėstymui paskirta net iki 75% viso istorijos mokymo kurso pamokų skaičiaus […], tas pats nurodoma ir Norvegijos, Prancūzijos ir absoliučios daugumos kitų Vakarų Europos šalių mokymo programose, valstybinio švietimo nuostatuose ir įsakuose”[10].

Išsivadavusi iš sovietinės priespaudos, Lietuva neturi savos kultūrinės kalbos, gyvybingos kultūros tradicijos, kuria remdamasi galėtų artikuliuoti kasdieninio gyvenimo patirtis. Tiek sovietinio laikotarpio žodynas ir reikšmių sistema, tiek iš tarpukario nepriklausomybės paveldėtas nacionalistinis ankstyvosios modernybės diskursas – abu yra neaktualūs, išsikvėpę ir morališkai pasenę. Siekdama lygiavertiškumo, pripažinimo, Lietuva imituoja Vakarų politinę ir kultūrinę kalbą, kuri yra jai svetima. Mimikrija persmelkia visas gyvenimo sferas ir įgyja bauginančius mastus. Artūras Tereškinas taikliai aprašo mimetinį lietuvių visuomenės ir kultūros pobūdį:

“Lietuvos televizija yra persmelkta, pripildyta ir dominuojama tarptautinių pramogų industrijos produktų arba čia pat, vietoje, kuriamų populiarių Amerikos ir Europos televizinių programų imitacijų. Lietuvos popmuzika yra nukopijuota, arba, atvirai kalbant, pavogta iš Vakarų. Pavyzdžiui, populiarus kantri stiliaus atlikėjas Virgis Stakėnas panaudoja amerikietiškų dainų melodijas, tačiau pakeičia jų tekstus Lietuvos kanoninių poetų eilėmis. […] Ypač prieštaringas atvejis yra Stakėno perdainuoti “Tekančios saulės namai”, populiarios šeštojo dešimtmečio grupės “Animals” kūrinys. Dainos žodžius Stakėnas pakeičia patriotiniu Maironio tekstu. Lyriška baladė apie viešnamį paverčiama giesme apie šlovingą didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pilį.”[11]

Šias įžvalgas galėčiau papildyti savo pačios patirtimi – teko sutikti baruose, restoranuose ar privačiuose pobūviuose grojančių muzikantų, kurie į savo repertuarą įtraukia vakarietiškas popdainas ir atlieka jas angliškai, nors patys visiškai nemoka ir nesupranta anglų kalbos – visas pasirodymas yra niekas kita, o mimezė, aklas atkartojimas svetimo, nesuprantamo teksto, kurio prasmė pačiam atlikėjui neaiški. Mimikrijos ir mimezės fenomenas čia atsiskleidžia kaip reta tiesiai ir paprastai.

Mimetinę posovietinės Lietuvos visuomenės prigimtį gerai atskleidžia A. Zubrio esė “Tautinė grietinėlė (naujieji lietuviai) ir Kovo 11-oji”, publikuota “Lietuvos ryte” 2006 metų kovo 11 dieną, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 16-ąsias metines. Čia apmąstomi tam tikri lietuviškosios tapatybės aspektai: Lietuvos aukštuomenė arba “aukštuomenė”, susirinkusi ilgam šventiniam savaitgaliui į prabangų “SPA Vilnius” Druskininkuose, iš paskutiniųjų stengiasi tinkamai suvaidinti europietiškumą, ir tai virsta komišku maskaradu:

Restorane tą savaitgalį – ispaniška virtuvė, virėjas, kaip numanoma, atvykęs iš Barselonos; ledo skulptūros prie pagrindinio įėjimo į viešbutį vaizduoja Eifelio bokštą, lankytojai pabrėžtinai garsiai dalijasi prisiminimais apie savo vizitus Paryžiuje, Turine, ir kitur, tarsi duodami ženklą aplinkiniams: mes – pasaulio piliečiai; savo elgesiu jie stengiasi, dažnai negrabiai ir nemokšiškai, imituoti tai, ką kadaise pavyko išvysti Gran Kanarijoje, Milane ar Nicoje. Prie registratūros naujai atvykusi šeima praneša savo vardus, – Petraičių šeimos atžala pavadinta retu Demiano vardu.[12]

Demianas – retas, neįprastas lietuvio ausiai vardas, išpopuliarintas žymios aktorės Liz Hurley, taip pavadinusios savo sūnų, – ir visiškai neišskirtinė, paprasta lietuviška pavardė. Atrodo, perfrazuojant H. Bhabha, su fikcine Demiano Petraičio asmenybe kultūra pasiekia tą lygmenį, kai pati save ironizuoja.

Mimikrija ir mimezė kyla iš troškimo būti pripažintam, priimtam ir integruotam, tačiau joje glūdi neišvengiamas pralaimėjimas, nes nesugebama (nedrįstama?) būti autentišku. Galutinis mimezės efektas yra dalinis subjektas, imituojantis žmogus, “siekiantis visas pasinerti į importuotą kultūrą, neigiantis savo paties kilmę ir savo autentiškumą, siekiantis būti ‘labiau anglas negu patys anglai'”(The Empire Writes Back, 1989, 4).

Panašiai ir lietuviai siekia būti labiau europiečiai negu patys europiečiai – tai gerai iliustruoja ir 2004 metų gegužės 1-osios renginiai, skirti Lietuvos priėmimui į Europos Sąjungą pažymėti. Visoje Lietuvoje net keletą dienų tęsėsi koncertai ir šventiniai renginiai, tačiau kulminacinis momentas buvo “Šviesos akcija”: žmonės visoje Lietuvoje buvo paprašyti vidurnaktį penkioms minutėms įjungti visas šviesas savo namuose, biuruose, sodo nameliuose ir automobiliuose tuo metu, kai Lietuvos teritorija buvo fotografuojama iš satelito, siekiant parodyti Lietuvą kaip “šviesiausią naujosios Europos valstybę.”

Ką reiškia Lietuvai būti Europos ir Europos Sąjungos dalimi – ar tai natūralus istorijos faktas, ar laimingas atsitiktinumas? Pasak Nigerijos rašytojo Wole’o Soyinka’os, “tigras nešvenčia savo tigriškumo”. Su patosu švęsta narystės ES pradžia atskleidžia ambivalentišką Lietuvos situaciją – nevisavertiškumą, nesugebėjimą patiems pateisinti save, pagrįsti savo egzistenciją ir lūkesčius būti pateisintiems kitų ir per kitus – t.y. per Vakarų Europą.

Siekdama pripažinimo kaip lygiavertis subjektas politiniame ir kultūriniame dialoge su Vakarų šalimis, Lietuva “importuoja” vakarietiškas socialines ir politines praktikas, modelius ir institucijas. Vakarietiška politikos ir kultūros kalba imituojama ištraukiant ją iš jai “natūralaus” vakarietiško konteksto, ignoruojant turinio ir prasmės niuansus. Imituojant iškraipoma pati kalba ir jos prasmė:

2006 metų pradžioje Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba gavo pranešimą apie galimą rasinę diskriminaciją. Salonas “Tarp gėlių” reklamavosi, kad pagal pageidavimą puokštes klientams gali pristatyti uniformuotas “husaras.” Gėlių pristatymo tarnyboje dirbo ir juodaodis Tomas Aka Ikaras, pabėgėlis iš Somalio. Iš pradžių buvusi šalta ir santūri klientų reakcija juodaodžio darbuotojo atžvilgiu pasikeitė po to, kai buvo surengta jį išpopuliarinusi reklaminė kampanija, teikiamoms paslaugoms imta taikyti didesnius įkainius. Nors šis “kaltas” ar “nekaltas” triukas buvo daugiau geranoriškas gestas siekiant išlaikyti juodaodžiui darbo vietą, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pareiškė, kad įkainiai nustatomi pagal odos spalvą ir įvertino tai kaip rasinę diskriminaciją. Pats Tomas gavo šį darbą tarpininkaujant Raudonojo Kryžiaus organizacijai ir teigia, kad nė kiek nesijaučia diskriminuojamas.

Beje, klausimas iš tikrųjų komplikuotas – kas ką diskriminuoja? Ar juodaodžiai imigrantai diskriminuojami lietuvių, ar lietuviai Lietuvoje diskriminuojami juodaodžių? (Panašu, kad čia būtent antrasis scenarijus ir, beje, ganėtinai “grėsmingas” – šiandien Lietuvoje yra 5-6 juodaodžiai ir jei jau dabar jie lietuvius “diskriminuoja”, vadinasi, ateityje mūsų laukia labai niūrus scenarijus…) Galiausiai, ar čia apskritai būta diskriminacijos? Natūralią žmonių nuostabą išvydus Kitą pakeitė atvirumas, smalsumas, geranoriškos pastangos suprasti. Deja, kliaujantis vakarietiška politine kalba, iškraipyta ją imituojant, konstatuotas “rasinės diskriminacijos” atvejis.

Mimikrija ir mimezė kyla iš troškimo būti lygiaverčiais, priimtais, pripažintais, tačiau mimikrija nepriartina prie esmės, ji sukuria vien tuščias kaukes, bereikšmes imitacines formas (Bhabha, 1994, 87). Kas slypi už šių kaukių? Nacionalistiniai sentimentai ir slapta XX a. pradžios “aukso amžiaus” nostalgija, politinis pasyvumas ir sutaurintas kankinio identitetas, kylantis iš skausmingos istorinės praeities, karčios nuoskaudos dėl Vakarų šalių politinio pasyvumo sovietinės okupacijos laikotarpiu… Ši patirties yra nutildyta ir nuslopinta, be to, neįmanoma jos išreikšti svetima politine ir kultūrine kalba. Tai yra “politika, neigianti savo pačios reprezentatyvumą, įkūnytą naratyve, kuris atsisako būti reprezentatyvus” (Bhabha, 1994, 87), tai beformė patirties masė, kuri “neišvengiamai atmetama kaip esanti už arba žemiau galiojančios sistemos ribų” (Irigaray, 1985, 163).

Viliojamai paprasta, bet klastinga ir klaidinanti mintis, kurios niekaip nepavyko ištremti iš šito teksto: “Liaukitės mėgdžioję, imitavę europietiškumą, ir kalbėkite autentiška savo pačių kalba”. Darytume tai su džiaugsmu, jei tik žinotume, ką tai reiškia ir kas yra toji “autentiška kalba”. XX amžiaus pradžios nacionalistinė vaizduotė su vieningais moralės imperatyvais? Autoritarinė sovietmečio tradicija, palikusi nelaisvės ir paklusnumo žymę mūsų sąmonėje? Norisi sušukti kaip Otto Weiningeriui: visa paslaptis ir yra tai, kad nėra jokios paslapties – nėra jokios autentiškos kalbos! Kaukė – vienintelė mums pažįstama ir pasiekiama realybės forma. Už kaukės nėra nieko arba beveik nieko – tik beformė, neartikuliuota patirtis, kuriai apmąstyti ir verbalizuoti galiojančioje reikšmių sistemoje paprasčiausiai nėra kategorijų, ir kuri pasmerkta likti nutylėta, neišreikšta.

 

Literatūra
H. Bhabha, “Of mimicry and man: the ambivalence of colonial discourse”, in The location of culture, London: Routledge, 1994.
L. Irigaray, This Sex Which is Not One, NY, Ithaca: Cornell University Press, 1985.
A. Lieven, Pabaltijo revoliucija. Vilnius: Baltos lankos, 1993.
G.S. Meštrovič, The Balkanization of the West. The Confuence of Postmodernism and Postcommunism. London and New York: Routledge, 1994.
S. Sampson, Exporting Democracy, Preventing Mafia: Rebirth of Eastern Europe in the Era of Post-post-Communism, in: Collective Identities in an Era of Transformations: Analyzing Developments in East and Central Europe and the Former Soviet Union, K. Karlsson, B. Petersson and B. Törnquist-Plewa (eds.), Lund: Lund University Press, 1998, p. 151-186.
The empire writes back: Theory and practice in post-colonial literatures. Bill Ashcroft, Gareth Griffiths, Hellen Tiffin. London: Routledge, 1989.

 

[1] V. Kinčinaitis, Lietuvių postmodernizmas – stilius iš niekur, Kultūros barai, 1991, nr. 8, p. 5.

[2] G. Mažeikis, Postmodernizmas versus demokratija, Naujoji Romuva, 1996, nr. 5/6, p.10.

[3] J. Mikelinskas, Naujas senos doktrinos triumfas, Literatūra ir menas, 1996, kovo 2, 3, p. 3.

[4] A. Lieven, Pabaltijo revoliucija, Vilnius, Baltos lankos, 1993, p. xviii.

[5] T. Venclova, Berlyno sienos paunksmėje, Kultūros barai, 1997, nr. 10 (394), p. 9.

[6] Ten pat, p. 5.

[7] A. Abromaitis, Tavo rankose – Lietuva, Respublika, 1990, vasario 21, p. 2.

[8] V. Vaicekauskas, Primesta malonė, Respublika, 1995, gegužės 28, p. 4.

[9] G. Nausėda, Didžiausias laimėjimas, kad yra Lietuvos valstybė, Lietuvos aidas, 1998, kovo 10, p. 5.

[10] A. Vyžintas, Tautinės savimonės Lietuvoje yra per mažai, Kultūros barai, 1997, nr. 12, p. 7-8.

[11] A. Tereškinas, Between Soup and Soap: Iconic Nationality, Mass Media and Popular Culture in Contemporary Lithuania, Sociologija, Vol. 3(5), 1999, p. 24.

[12] Žr. A. Zubrys, Tautinė grietinėlė (naujieji lietuviai) ir Kovo 11-oji, Lietuvos rytas, 2006, kovo 11, p. 1.

Published 8 May 2008
Original in Lithuanian
First published by Kulturos barai 10/2006

Contributed by Kulturos barai © Rasa Baločkaitė / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / LT / BG

Published in

Discussion