Atgal prie šaltojo karo ir anapus jo

Takoskyra tarp Rytų ir Vakarų sugrįžo. Džiugios 1989-ųjų viltys, kad, pasibaigus Pirmajam šaltajam karui, įvyks istorinis žemyno susitaikymas, žlugo. Dar blogiau, kad virš jo ir vėl leidžiasi Geležinė uždanga, tik šįkart ne nuo Ščecino ties Baltijos jūra iki Triesto ties Adrijos jūra (kaip ją nubrėžė Winstonas Churchillis), bet nuo Narvos šiaurėje iki Mariupolio prie Azovo jūros. Fizinę sieną dar labiau sustiprina militarizacija ir vis aršesni psichologiniai bei politiniai konfliktai, visokeriopai pranokstantys ano Šaltojo karo laikus. Įvyko ir didžiulis suvokimo pokytis. Paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais Vakarai buvo laikomi pažangos namais ir geriausiu modernybės modeliu. Sovietiniame bloke įkalintos šalys siekė „grįžti į Europą“, o tas grįžimas buvo suvokiamas kaip dirbtinai suskaldyto žemyno politinis ir ideologinis susivienijimas. Tačiau Vakarai kaip vienintelis galimas pažangos modelis nuvylė. Rusija jau nebelaiko Europos geidžiamu modeliu, nors tai nereiškia, kad nori nutraukti su ja visus ryšius. Nuvylė ir tikėjimas, kad Rusija, žlugus komunizmui, galėtų prisijungti prie Vakarų bloko. Užsispyrusiai, neracionaliai siekdama išlaikyti nepriklausomą didžiosios valstybės statusą, ji atsisako taikytis prie atlantinės sistemos, istoriškai susiklosčiusios po karo, poreikių. Naujoji takoskyra tarp Rytų ir  Vakarų vis labiau primena Antrąjį šaltąjį karą. Kaip Antrasis pasaulinis karas tiek geopolitinėmis, tiek ideologinėmis prielaidomis skyrėsi nuo Pirmojo pasaulinio  karo, taip ir Antrasis šaltasis karas nėra vien Pirmojo šaltojo karo tęsinys. Panašiai atsitiko XX a., kai neišspręstos pirmojo karo problemos vėliau sukėlė antrąjį. Per tris dešimtmečius, prabėgusius po 1989-ųjų, išsipildyti viltims, kad pavyks įveikti Rytų ir Vakarų takoskyrą, nebuvo lemta, dabar ta praraja daugeliu atžvilgių netgi didesnė negu kada nors anksčiau.1

 Apgaulinga 1989-ųjų aušra

2014-aisiais Europoje vėl prasidėjo konfrontacija ir skaldymasis. Vieni tai vadina naujo Šaltojo karo pradžia, vis labiau įsigalint priešpriešai, kurią lydi retorinis oponentų smerkimas. Kiti atmeta termino „šaltasis karas“ taikymą, pasak jų, tai piktnaudžiavimas istorija, nesuprantant nei esamos padėties, nei dabarties realijų.2Senasis ideologinis pasidalijimas tarp kapitalizmo ir komunizmo, būdingas Pirmajam šaltajam karui, nebegalioja, o Rusija dabar yra tik šešėlis tos supervalstybės, kokia kadaise buvo Sovietų Sąjunga. Vis dėlto akivaizdu, kad Šaltojo karo elementų Europoje jau esama, nors tai nereiškia, kad sugrįžta anas Šaltasis karas.3

Pasitelkti Antrojo šaltojo karo terminą naudinga tuo atžvilgiu, kad jis padeda įvardyti tęstinumo elementus, o kartu atskleisti skirtumus. Tęstinumui priskirtina sienos, kuri eina per Baltijos valstybes, militarizacija, NATO ir Rusijos karinės pratybos, rengiantis galimam konfliktui, branduolinis atšalimas su klasikinėmis atgrasymo sąlygomis (pirmiausia – garantuotu abipusiu susinaikinimu, MAD), lydimas galingos propagandos, kuria siekiama tą kitą paskelbti neteisėtu ir jam pakenkti. Visas ginklų kontrolės mechanizmas buvo išardytas, jį pakeitė ultimatumų kalba. Tokia atsinaujinusi konfrontacija daugeliu atžvilgių pavojingesnė negu ankstesnis ilgai trukęs konfliktas.4

Kaip atsitiko, kad vėl sugrįžome prie konflikto, kurio išvengti atkakliai siekta, pasirašant daugybę susitarimų? Mano pagrindinis argumentas būtų toks – dvidešimt penkeri šaltosios taikos metai, nuo 1989-ųjų iki 2014-ųjų, neišsprendė nė vienos esminės problemos, susijusios su Europos saugumu ir politine tapatybe. Rusija NATO plėtrą laiko žodinių garantijų, kad aljansas nepajudės į Rytus „nė per colį“ nuo buvusios Rytų Vokietijos teritorijos, matyt, duotų per Vokietijos susivienijimą, įvykusį 1990-aisiais, nepaisymu ir net neapgalvota provokacija, kuri tik įstiprina saugumo dilemą, nors NATO buvo įkurta, siekiant to išvengti. Šiuo požiūriu NATO egzistavimą pateisina tik būtinybė spręsti padarinius, kuriuos sukelia paties aljanso egzistavimas.5

Atlanto sutarties valstybių požiūriu, taikos ir saugumo zonos plėtra galiausiai yra naudinga ir Maskvai, nes padeda išvengti nesibaigiančių vidinių karinių konfliktų tarp mažųjų šalių ir nuolatinės įtampos tarp didžiųjų valstybių. Bet Rusija nusiteikusi priešingai, todėl ji liko ištikima vizijai, susijusiai su didžiųjų valstybių vykdoma Jaltos pobūdžio politika, kuriai vadovauja JT Saugumo taryba, nors tai ir nereiškia bandymo atkurti kažką panašaus į senąjį sovietinį bloką. Tačiau tai reiškia reikalavimą pripažinti Rusijos kaip didžiosios valstybės interesus rytinėje Europos dalyje ir jos kaip didžiosios valstybės statusą, nustatant pasaulio tvarką.

Pokarinė Europos istorija apima tris didžiuosius laikotarpius. Pirmasis šaltasis karas tęsėsi nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos iki 1989-ųjų; po to ketvirtį amžiaus truko šaltoji taika, kai plėtėsi Europos Sąjunga ir NATO, dėl ko Rusija darėsi vis labiau nepatenkinta; o 2017-aisiais prasidėjo plataus masto Antrasis šaltasis karas, kurio sąlygomis dabar gyvename. Tai atsinaujinusios konfrontacijos era, kurią ženklina didžiųjų Vakarų valstybių sankcijos Rusijai ir Rusijos pastangos rasti naujų sąjungininkų bei partnerių Rytuose. Ukrainos krizė 2014 m. buvo katalizatorius, atskleidęs slepiamą įtampą. Karingai antirusiška Kijevo valdžia, didžiausią kartėlį jaučianti dėl Krymo praradimo, šiandien yra galingas pleištas, didinantis takoskyrą tarp Rytų ir Vakarų, nuo kurių Rusija vis labiau tolsta. Geopolitikos ir demokratizacijos kombinacija, įtvirtinta Ukrainoje nuo 1991-ųjų, kai ji tapo nepriklausoma valstybe, rodo, kad įtampa ten visada buvo ir išgrindė kelią dominuojančiam valstybės kūrimo modeliui, iš esmės atmetančiam partnerystę su Rusija dėl galimybės pasirinkti „Europos kryptį“.

Tai, kad griuvo valstybinio socializmo modelis, kuriam moderniais laikais atstovavo sovietinė sistema, toli gražu nereiškė, kad Rusija be pertrūkių sugrįš į tai, ką intelektualai Gorbačiovo laikais vadino „didžiuoju istorijos greitkeliu“. Paaiškėjo, kad istorija turi daug greitkelių ir šunkelių. Baigiantis Šaltajam karui, Rusija siekė prisijungti prie Istorinių Vakarų, tačiau tikėjosi, kad vien pats jos prisijungimo faktas pakeis jų pobūdį, o per šios transformacijos procesą susikurs Didieji Vakarai.

Rusija tvirtino esanti viena iš pagrindinių tarptautinės bendruomenės narių, JT įkūrėja, nuolatinė Saugumo tarybos narė, ir siekė tuo pasinaudoti, kad Istorinius Vakarus pakeistų pagal savo naujai sukurtą tvarką. Maskva teigė padariusi nepalyginamai daugiau už bet kurią kitą valstybę, kad pagaliau baigtųsi beprasmiškas Šaltasis karas, todėl naujai kuriamuose Didžiuosiuose Vakaruose nusipelno išskirtinio statuso. Savanoriškas sovietinio bloko išardymas esą garantavo, kad Maskvos kaip išsiplėtusių Vakarų narės ketinimai yra nuoširdūs.

Tai galiojo ir regioniniam kontekstui – Michailo Gorbačiovo „bendrų Europos namų“ (šiandien vadinamų Didžiąja Europa) idėja turėjo sukurti glaudžiai bendradarbiaujančią paneuropinę bendruomenę. Tačiau jau egzistuojančiose struktūrose – Istoriniuose Vakaruose ir mažojoje Europoje, kuriai atstovauja Europos Sąjunga, – Maskvai buvo pasiūlyta narystė tik svečio teisėmis. Dėl istorinių ir geografinių priežasčių, statuso išlaikymo ir saugumo sumetimais tokio pobūdžio narystė jai atrodė nepriimtina – Maskva nebuvo pasirengusi jokiems neokolonialistiniams apmokymams, kad galiausiai prisijungtų prie Istorinių Vakarų. Visa kita lemia būtent šie esminiai požiūrių skirtumai.

Tai rodo visišką suvokimo nesuderinamumą. Maskva reikalavo atlygio už tai, kad baigėsi Šaltasis karas, bet juk tarptautinė politika taip nesielgia. Vakarų požiūriu, Sovietų Sąjunga, o paskui Rusija, – tai nusilpusi didžioji valstybė. Šalį nualino ginklavimosi varžybos, o ekonominė ir politinė jos sistema suiro. Pergalingo diskurso iš pradžių vengta, bet netrukus pasigirdo ir jis. Dar daugiau – iš sovietinio jungo išsivadavusios šalys, siekdamos apsisaugoti nuo atgimstančios Rusijos imperinės galybės, garsiai reikalavo būti priimtos į Vakarų institucijas. Savo ruožtu Vakarai kaip visuma nematė jokių priežasčių nusileisti valstybei, regis, jau praradusiai turėtą galią, jiems atrodė prasminga, pasinaudojus palankiomis aplinkybėmis, sutvirtinti savo pozicijas.6

Tai nereiškia, kad su Rusija elgtasi kaip su nugalėta valstybe, būta daug iniciatyvų, kuriomis siekta užtikrinti tarpusavio bendravimą – 1997-aisiais pasirašytas Steigiamasis aktas dėl NATO ir Rusijos tarpusavio santykių, 2002-aisiais įkurta Rusijos ir NATO Taryba… Tačiau Maskvai atrodė, kad čia tik pusinės priemonės, bandant sušvelninti padėtį, nes po Šaltojo karo nepavyko nei pertvarkyti Europos tarptautinių santykių, nei sumažinti įtampos, Atlanto aljansui nepermaldaujamai artėjant vakarinių Rusijos sienų link.

Istoriniai Vakarai priimti Rusiją tam, kad patys persitvarkytų, atsisakė dėl visiškai suprantamų priežasčių. Baimintasi, kad susilpnės įsitvirtinusios normos, ypač susijusios su žmogaus teisėmis; jei Rusija taps tokių organizacijų kaip NATO nare, atsiras institucinis nenuoseklumas; nerimauta, kad JAV praras pirmavimą, ypač krizių (kaip antai įvairūs konfliktai buvusioje Jugoslavijoje) atvejais. Jungtinių Valstijų vadovaujama tarptautinė liberali tvarka teoriniu lygmeniu iš esmės siekė būti laikoma tarptautinės bendruomenės sinonimu. Šiuo požiūriu pasaulio tvarka atsiranda ne iš kooperatyvinio (paremto solidarumu) bendradarbiavimo tarp valstybių, reguliuojamo tarptautinės bendruomenės, bet iš Amerikos lyderystės tarptautiniu mastu. Tarptautinės institucijos ir liberali tarptautinė tvarka iš esmės susilieja. Tai nereiškia, kad JAV vadovaujama koalicija visada gauna, ko nori, – tam priešinasi JT, Jaltos konferencijos produktas, nes Rusija ir Kinija turi veto teisę kaip ir jų sąjungininkai globaliuose Pietuose.

Štai iš kur kyla priešprieša tarp daugiašalių procesų ir vakarietiškos hegemoninės struktūros. JAV ir JT santykiai toli gražu nėra lengvi, o Amerikos įstatymų leidėjai skundžiasi dėl neproporcingai didelės finansinės naštos, kurią prisiėmė Jungtinės Valstijos, padengiančios 22 proc. pagrindinio JT biudžeto ir kone 29 proc. taikos palaikymo išlaidų. Todėl bandoma JT autoritetą apeiti, buriant įvairias „savanorių koalicijas“, kaip atsitiko 2003-iaisiais Irake. 2000 m. įkurta Demokratijų bendruomenė, siekiant įgyti panašią autonomiją nuo tarptautinės bendruomenės, šįsyk normatyvų srityje.

Nuo Rytų ir Vakarų prie Šiaurės ir Pietų

Šaltojo karo elementai jau yra atkurti, bet jie tik iš dalies apibūdina esamą padėtį. Antrasis šaltasis karas reiškia tam tikrą platesnio tarptautinės politikos galių atsitraukimo nuo Istorinių Vakarų aspektą, yra to poslinkio simptomas. Juk atsinaujinęs Europos skaldymasis – palyginti maža ir neabejotinai archajiška to globalaus pokyčio, kuris griauna galios ir ideologijos pusiausvyrą, dalis. Nors Antrasis šaltasis karas vyksta Europoje, globaliu mastu dedasi kur kas rimtesni dalykai. Pereinama prie to, ką kai kurie analitikai vadina daugiapoliškumu, bet iš esmės čia daug platesnis reiškinys – pasaulis pereina prie daugybės skirtingų būdų, kaip užtikrinti erdvės ir laiko tvarką (tai daugiatvarkiškumas).7Amitavas Acharya jį vadina „daugybine pasaulio tvarka“.8Todėl kalbėti apie naują takoskyrą tarp Rytų ir Vakarų teisinga tik tuo atveju, jei apsiribojama Europa.

Pastarieji tarptautinės politikos pokyčiai susiję su gilesniais globaliais pokyčiais. Vyksta lėtas, bet neišvengiamas struktūrinis ekonominės galios poslinkis iš Atlanto į Ramiojo vandenyno baseiną. Globali galių struktūra negali likti nepakitusi, ypač dabar, kai Kinija vėl tapo viena didžiausių ekonominių pasaulio galių, o Indijos ekonominės galios indeksas nuolatos auga. Kinija iškilo kaip vienintelis potencialus lygiavertis varžovas Amerikos hegemonijai. Johnas Mearsheimeris jau pranašauja, kad tarp jų neišvengiamai kils konfliktas – JAV iš visų jėgų stengsis pristabdyti Kinijos kilimą, o Kinija nuolat grumsis su JAV tiek Pietų Kinijos jūroje, tiek ir kitur.9

Jei kalbėtume apie brutalią karinę jėgą, tuomet, be abejo, teisūs tie, kurie atmeta kalbas apie Amerikos statuso „smukimą“. Čia JAV išlieka triuškinamai vyraujančia globalia jėga ir neatrodo, kad artimiausiu laiku kas nors pasikeis.10Tačiau jau dabar akivaizdu, kad įgauna pagreitį seniai prasidėjęs Amerikos ir Atlanto sutarties ideologinės hegemonijos mažėjimas tiek Vakaruose, tiek už jų ribų. Visuomeninių judėjimų, nepatenkintų neoliberaliu viešpatavimu, įtvirtintu 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, iškilimą patvirtina balsadėžės, tą parodė ir balsavimas už Brexit 2016 m. birželio 23 d. Viskas dažnai pristatoma kaip „populistų“ iššūkiai, tačiau politinio dialogo stokos sąlygomis populizmas tampa liaudies kalba, kuri naujas idėjas išreiškia, mesdama iššūkį valdančiosios sistemos trūkumams, kaip teigia Ernestas Laclau, remdamasis Lotynų Amerikos patirtimi.11Nacionalinis populizmas yra iššūkis ir kairiosioms, ir dešiniosioms jėgoms, po Šaltojo karo įtvirtinusioms naujus ekonominius ir politinius santykius.12

Globaliu mastu takoskyra tarp Rytų ir Vakarų jau nebeturi didelės reikšmės, nes iškilo nauji galingi žaidėjai. Išsivysčiusi Šiaurė, politiškai pristatoma kaip Istoriniai Vakarai, prarado ankstesnį pirmavimą. Viltys įveikti takoskyrą tarp Rytų ir Vakarų iš dalies išsipildė, bet visai ne taip, kaip svajojo idealistai, pasibaigus Šaltajam karui. Istoriniai Vakarai išplėtė ir radikalizavo savo pačių viziją, užuot įveikę Europos susiskaldymą ir tapę nedaloma visuma, puoselėjančia pankontinentinę Europos vienybės ir lyderystės pasaulyje viziją. O alternatyvios pasaulio tvarkos, kuriamos Rytuose, centru tapo Rusija. Tai paremta ne tiek antivakarietiškais požiūriais, kiek įsitikinimu, kad bet kokia vienos tvarkos hegemonija lemia iškraipymus, o galiausiai veda į susireikšminimą. Tarptautinė sistema reikalauja pliuralizmo, tuo pagrindu Rusija su Kinija ir sudarė sutartį prieš hegemoniją.

Vienapoliškumas užleidžia vietą susidūrimui tarp skirtingų politinės tvarkos variantų. Rytinis Europos polius įgauna Didžiosios Eurazijos mastą ir net plačiau – tampa Didžiosios Azijos dalimi. Tradiciniai Rytai yra pietinė antihegemoninio susitarimo dalis. Tokios alternatyvios tvarkos apmatai iškilo aikštėn, kai per G20 viršūnių susitikimą Buenos Airėse (2018 m. lapkričio 30–gruodžio 1 dienomis) įvyko trišalis Rusijos, Indijos ir Kinijos (RIC) susitikimas, pirmasis per dvylika metų.

Daugiapoliškumą Rusija ėmė skelbti jau nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio, jis buvo pagrindinė Jevgenijaus Primakovo kaip užsienio reikalų ministro (1996 m. sausis–1998 m. rugsėjis), o vėliau ir ministro pirmininko (iki 1999 m. gegužės) mintis.13

Tai jis sugalvojo suburti RIC kaip savo siūlomo tarptautinių santykių modelio dalį – tai „konkurencingas sugyvenimas“ po Šaltojo karo (aliuzija į Nikitos Chruščiovo „taikaus sambūvio“ idėją).

Reikėtų pabrėžti, kad daugiapoliškumas ir daugybinė tvarka nėra tapatūs dalykai. Daugiapoliškumas remiasi daugybiniais tarptautinės sistemos galios centrais– poliais, veikiančiais pagal tą patį politikos modelį. Paprastai daugiapoliškumas tyrinėjamas per realistinę ar net geopolitinę prizmę, manant, kad anarchijos sąlygomis visos valstybės siekia maksimaliai padidinti savo poveikį. Kartais to pasiekiama valstybių susitarimu, kaip atsitiko Vienos kongrese, arba silpnesne forma kaip Jaltoje ir Potsdame po Antrojo pasaulinio karo.

Daugybinės tvarkos sistema tarptautinei skirtingo pobūdžio politikai taiko skirtingą dinamiką. Skirtinga tvarka atstovauja skirtingai tarptautinės sistemos paradigmai, diegiančiai skirtingą požiūrį į sistemos sandarą, – tai susiję su atitinkamu elgesiu ir veiksmų logika. Šiandien egzistuoja JAV vadovaujama, liberali tarptautinė tvarka, bet galimas ir antihegemoninis susitarimas, įvairiais lygiais susiejantis Rusiją, Kiniją, Indiją, kitas Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (SCO) ir BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrika) asociacijos valstybes. Atsikūrė ir Neprisijungimo judėjimas. Kai kas pridurtų net politinį islamą kaip galimą trečiąjį tvarkos variantą, kuriuo siekiama atkurti kalifatą kaip Islamo valstybę, – tai ryškiausias radikalios alternatyvios tvarkos pasireiškimas. „Naujosios pasaulio tvarkos“ variantai reprezentuoja įvairias idėjas, kaip reikėtų tvarkyti politinę erdvę globaliu mastu. Iškylantis antihegemoninis susitarimas atsisako liberalią tarptautinę tvarką laikyti pačios tvarkos sinonimu. Maskva, Pekinas ir jų sąjungininkai iš ten, kas anksčiau vadinta „trečiuoju pasauliu“ (tai irgi galimas pasaulio tvarkos variantas), pabrėžia tarptautinės bendruomenės institucijų autonomiją. Klausimai, susiję su žmogaus orumu, teisinga tarptautine prekyba, su tarptautiniais finansais, o ir mūsų planetos išlikimas priklauso nuo visos žmonijos. Nors didžiąsias daugiašales institucijas įkūrė Antrojo pasaulinio karo sąjungininkai- nugalėtojai, jos atstovauja universalizmui, kurio negali savintis nė vienos tvarkos šalininkai.14Naujiesiems globaliems Pietums (postvakarietiškam pasauliui) tvarka gali egzistuoti ir be hegemonijos.

Išvada

Boriso Jelcino vadovaujama Rusija teigė tapsianti liberalia rinkos ekonomikos šalimi, bet padarysianti tai savaip ir savo ritmu. Be to, siekė įrodyti, kad pasikeitimas turėtų būti abipusis, apimantis ir tarptautinių santykių Europoje keitimąsi. Vakarai primygtinai reikalavo, kad Rusija pasikeistų, bet Maskva atkirsdavo, esą padarys tai tik platesnio masto pasikeitimų kontekste. Rusija tikėjosi, kad jos prisijungimas Istorinius Vakarus (kurių centras yra Atlanto sutarties valstybės ir institucijos) pavers Didžiaisiais Vakarais, o Rusija priklausys jiems, turėdama visas įkūrėjos teises. ES kaip vienintelės Europos atstovės idėją pakeitė labiau pliuralistinis modelis – Didžiosios Europos idėja, pagal kurią ES būtų platesnės paneuropinės bendruomenės dalis. Didžiųjų Vakarų ir Didžiosios Europos idėja paremta dialoginiu politikos traktavimu, kai įsipareigoja keistis abu subjektai. Tačiau Vakarai norėjo likti nepasikeitę ir plėstis (monologinis traktavimas), reikalaudami, kad Rusija įgytų naują tapatybę.

Šaltojo karo pabaigoje esminis procesas buvo NATO plėtra. Bet Gorbačiovas ir jo įpėdiniai Rusijoje laikėsi priešingos nuomonės – siekė susitarimais išardyti Šaltojo karo institucines ir idėjines struktūras, norėjo tokių pokyčių, kurie leistų Rusijai tapti viena iš naujos politinės bendruomenės kūrėjų. Tačiau jai buvo pasiūlyta tik asocijuota narystė jau egzistuojančioje struktūroje (Vakarų požiūriu, tai gana daug). Niekas netikėjo, kad Rusija galėtų įstoti į NATO, nepasikeitus šios organizacijos ir visos Atlanto sistemos pobūdžiui. Buvo baiminamasi – ir tą galima suprasti, – kad Rusijos narystė šioje organizacijoje atneš ne Gorbačiovo skelbiamus teigiamus pasikeitimus, o tik paskatins institucinės darnos ir normatyvų principo degradaciją. Visavertė Rusijos narystė reikštų, kad ji gauna sprendžiamąją galią ir veto teisę. Pasibaigus Šaltajam karui, tiesiog nebuvo tokių vakarietiškų vadovų, jau nekalbant apie karo vadus, kurie dėl abejotinos ir galimai pavojingos sąjungos su Rusija ryžtųsi rizikuoti, susilpnindami (jų nuomone) sklandžiai veikiančią organizaciją. Taigi po Šaltojo karo nusistovėjusi tvarka vietos Rusijai nenumatė, todėl prasidėjo šaltoji taika.15

Kai tik paaiškėjo, kad pasibaigus Šaltajam karui, nebus vykdoma jokia pasikeitimų politika, vyraus plėtros logika, Rusijai teko pasirinkti, ar ji kaip pavaldinė prisišlies prie Istorinių Vakarų ir mažesnės Europos, ar gins savo kaip didžiosios valstybės autonomiją ir normatyvinę tapatybę. Borisas Jelcinas ir Vladimiras Putinas iš pradžių veikė subtiliai, ieškodami vidurio kelio, bet galiausiai Putinas tiesiai pareiškė, kad Rusija tarptautinės sistemos atžvilgiu bus nepriklausoma suvereni valstybė. Taip atsirado neorevizionistinė užsienio politika – vertikalus įsipareigojimas tarptautinės teisės ir valdžios institucijoms, pirmiausia JT, bet horizontaliuose santykiuose su kitomis valstybėmis metamas iššūkis JAV vadovaujamos liberalios tvarkos hegemonijai. Tai sukėlė neišvengiamą Rusijos konfrontaciją su Atlanto aljansu, tačiau dabar pusiausvyra išlyginta antihegemoniniais susitarimais su Kinija ir kai kuriomis kitomis valstybėmis. Takoskyra tarp Rytų ir Vakarų sugrįžo, bet ji nebelemia tarptautinės politikos. Rytai ir Vakarai dabar yra tik palyginti maža globalaus susidūrimo tarp įvairių pasaulio tvarkos variantų arena.

See Richard Sakwa. Russia against the Rest: The Post-Cold War Crisis of World Order [„Rusija prieš visus kitus: pasaulio tvarkos krizė po Šaltojo karo“]. Cambridge University Press. 2017.

Andrew Monaghan. ‘A „New Cold War“? Abusing History, Misunderstanding Russia’ [„Naujas Šaltasis karas? Piktnaudžiavimas istorija, Rusijos nesupratimas“]. Chatham House Research Paper. May 2015. Taip pat žiūrėti Jonathan Marcus. ‘Russia v the West: Is this a new Cold War?’ [„Rusija versus Vakarai: ar prasidėjo naujas Šaltasis karas?“]. BBC News. 1 April 2018, https://www.bbc.co.uk/news/world-europe-43581449

Robert Legvold. Return to Cold War [„Grįžimas į Šaltąjį karą“]. Cambridge: Polity. 2016.

Stephen F. Cohen. War With Russia: From Putin and Ukraine to Trump and Russiagate [„Karas su Rusija: nuo Putino ir Ukrainos iki Trumpo ir Rusijageito“]. New York: Hot Books. 2018.

Richard Sakwa. Frontline Ukraine: Crisis in the Borderlands [„Ukrainos fronto linija: krizė pasienio ruožuose“]. London and New York: I. B. Tauris, updated edition. 2016.

William C. Wohlforth and Vladislav Zubok. ‘An abiding antagonism: Realism, idealism, and the mirage of Western-Russian Partnership after the Cold War’ [„Tvirtas antagonizmas: realizmas, idealizmas ir Vakarų-Rusijos bendradarbiavimo miražas po Šaltojo karo“]. International Politics 54, no. 4 (2017): 405–19.

Trine Flockhart. ‘The coming multi-order world’ [„Būsimas daugybinės tvarkos pasaulis“]. Contemporary Security Policy 37, no. 1 (2016): 3–30.

Amitav Acharya. ‘After liberal hegemony: The advent of a multiplex world order’ [„Po liberalios hegemonijos: daugybinės pasaulio tvarkos adventas“].Ethics and International Affairs, 8 September 2017, https://www.ethicsandinternationalaffairs.org/2017/multiplex-world-order/

John Mearsheimer. The Tragedy of Great Power Politics [„Didžiųjų valstybių politikos tragedija“], atnaujintas leidimas. New York: W. W. Norton. 2014; originally published 2001. Naujame paskutiniame skyriuje rašoma, kad konfliktas neišvengiamas.

Stephen G. Brooks and William C. Wohlforth. America Abroad: The United States’ Global Role in the 21st Century [„Amerika užsienyje: Jungtinių Valstijų globalus vaidmuo XXI amžiuje“]. New York: Oxford University Press. 2016.

Ernesto Laclau. On Populist Reason [„Apie populizmo priežastis“]. London: Verso. 2007.

Roger Eatwell and Matthew Goodwin. National Populism: The Revolt against Liberal Democracy [„Nacionalinis populizmas: maištas prieš liberalią demokratiją“]. London: Pelican. 2018.

Martin A. Smith. ‘Russia and multipolarity since the end of the Cold War’ [„Rusija ir daugiapoliškumas, pasibaigus Šaltajam karui“]. East European Politics 29, no. 1 (2013): 36–51.

Tim Dunne and Christian Reut-Smith (eds). The Globalization of International Society [„Tarptautinės bendruomenės globalizavimas“]. Oxford University Press. 2017.

William H. Hill. No Place for Russia: European Security Institutions since 1989 [„Rusijai vietos nėra: Europos saugumo institucijos nuo 1989“]. New York: Columbia University Press. 2018.

Published 24 June 2019
Original in English
First published by Eurozine (English version); Kulturos barai 5/2019 (Lithuanian version)

Contributed by Kulturos barai © Richard Sakwa / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT
Soviet era mural outside Kopachi Village, Chernobyl Exclusion Zone, Northern Ukraine. Photo by Adam Jones. Source: Flickr

Read in: EN / LT

Published in

Discussion