Ar istorija gali būti mokslas?

5 September 2005
Read in:

I.

Klausimo “Ar istorija gali būti mokslas?” neįmanoma prasmingai diskutuoti, neišsiaiškinus pagrindinių terminų “istorija” ir “mokslas”. Bėda ta, kad nėra susitarta dėl šių terminų turinio. Apskritai abejotina, ar šie terminai turi kokią nors labai specifišką reikšmę, kai jie atitraukiami nuo savo diskursinių kontekstų. Diskusijos, paremtos neaiškiais ir abejotinais terminais, yra bevaisės. Todėl būtina aiškiai susitarti dėl terminų reikšmių, kad būtų įmanoma reflektuoti išvadas, atsirandančias iš tų nustatytų reikšmių. Gali būti, kad mums tai padaryti pavyks, bet gali būti, kad nustatytos reikšmės mus suklaidins ir neduos jokių rezultatų.

II.

Pradėkime nuo teiginio, kad mokslas yra sistemiškas kritinio pobūdžio tyrimas, nukreiptas į adekvatų bendriems dėsniams pavaldžių fenomenų suvokimą, besiremiantis pripažintais akivaizdumo standartais, loginiais išvedžiojimais ir solidžia praktika.

Teigdami, kad mokslas yra sistemiškas, turime omeny, kad moksliniai tyrinėjimai atsižvelgia į ankstesnius aktualius tyrinėjimus ir yra su jais susiję. Mokslas yra kolektyvinė, bendradarbiavimu paremta veikla, bent jau žvelgiant globaliniu aspektu. Įvairūs mokslai yra susiję vieni su kitais ir daro įtaką kitoms sferoms. Mokslo projektai nėra atsitiktiniai ar nesusiję su ankstesniais moksliniais projektais. Kalbėti apie mokslą kaip apie sistemišką veiklą, reiškia turėti omeny visą, kad ir kaip neaiškiai apibrėžtą, bendruomenę, kuri tuos tyrinėjimus, hipotezes bei atradimus svarsto ir kuri yra kolektyviai atsakinga už mokslo praktinį taikymą.

Teigdami, kad mokslas yra kritinio pobūdžio, turime omeny, kad tie tyrinėjimai, hipotezės ir rezultatai, kuriuos svarsto mokslininkų bendruomenė, turi būti priimami ir vertinami pagal metodologinius standartus, kuriuos bendruomenė pripažįsta ir kuriais ji remiasi.

Perimant Aristotelio požiūrį, čia suformuluotas mokslo apibrėžimas teigia, kad mokslas tyrinėja bendriems dėsniams pavaldžius fenomenus. Tai nereiškia, nei kad tik tokie fenomenai yra verti būti tyrinėjami, nei kad kitokie fenomenai negalėtų būti tyrinėjami sisteminiu bei kritiniu būdu. Tačiau tai reiškia, kad bendriems dėsniams nepavaldžių fenomenų tyrinėjimas nėra mokslinis. Iš esmės nėra labai aišku, ar tikrai svarbu apsiriboti vien bendriems dėsniams pavaldžiais fenomenais, nes nėra savaime suprantama, kurie fenomenai turėtų būti vertinami kaip pavaldūs bendriems dėsniams, o kurie ne. Nėra ir aiškaus nusistatymo, ką reiškia būti pavaldžiam “bendriems dėsniams”. Nėra savaime aišku, ar tam tikras fenomenų tipas yra pavaldus bendriems dėsniams, ar ne. Į šį klausimą galima būtų atsakyti tik atlikus labai subtilius ir išsamius tyrinėjimus, bet prie šios temos aš dar ketinu sugrįžti.

Kalbėdami apie adekvatų bendriems dėsniams pavaldžių fenomenų suvokimą, turime omeny, kad bendriems dėsniams pavaldūs fenomenai yra suvokiami būtent kaip bendriems dėsniams pavaldūs fenomenai. Faktas, kad koks nors fenomenas paklūsta tam tikriems bendriems dėsniams, dar nereiškia, kad to fenomeno suvokimas bus susijęs tik su bendriems dėsniams pavaldžia fenomeno puse. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, kad žodžių reikšmės yra pavaldžios tam tikriems dėsniams. Tokiu atveju žodžių reikšmių teorija turėtų būti nukreipta į tų dėsnių atskleidimą. Bet literatūros kritika kreipia dėmesį į žodžių reikšmių atskleidimą tam tikrame kontekste, tarkim, Yeatso poemoje. Jai rūpi interpretuoti tekstą ir interpretuojant jį suvokti, nors tas interpretavimas gali neteikti jokios informacijos apie žodžių reikšmes valdančius principus. Netgi gali būti taip, kad tokiam suvokimui visai nerūpi klausimas, ar žodžių reikšmės apskritai paklūsta kokiems nors dėsniams, ar ne.

Du pastarieji teiginiai sugestijuoja, kad mokslo samprata remiasi tam tikra idėja apie tai, kas yra mokslinis suvokimas, nors ši idėja nėra tiesiogiai išsakyta mūsų apibrėžimu. Esmė ta, kad mokslas siekia surasti tuos dėsnius ir principus, kurie valdo fenomenus, ir bando tuos fenomenus paaiškinti, nurodydamas ryšį tarp fenomenų ir juos valdančių dėsnių. Johnas Stuartas Millis, Carlas Hempelis ir kiti būtent taip ir suvokė mokslinio aiškinimo prasmę. Bendriems dėsniams pavaldžių fenomenų adekvatus suvokimas yra įmanomas aiškinant juos būtent tokiu būdu.

Jei mokslas kaip bandymas suvokti yra paremtas pripažintais akivaizdumo standartais, loginiais išvedžiojimais bei solidžia praktika, tai reiškia, kad mokslas remiasi metodologiniais standartais, kuriuos pripažįsta ir remia mokslinė bendruomenė. Šie standartai formuoja tą suvokimo siekimą, kurį siejame su žodžiu mokslas. Tai tokie standartai, kurie turi būti išugdyti suteikiant mokslinį išsilavinimą tiems asmenims, kurie ateity taps mokslinės bendruomenės nariais. Galima net teigti, kad šių standartų suvokimas ir jų gerbimas gali būti vertinami kaip tikrasis diplomas.

Reikia pabrėžti, kad mokslas nėra sritis, kurioje (beveik) viskas aišku. Priešingai, mokslas – tai dirva ginčams. Tačiau ginčijamasi tam tikruose rėmuose, kurie padeda susikalbėti, nes yra bendras supratimas apie tai, kas akivaizdu. Ir tai galų gale nulemia už ar prieš poziciją tam tikro požiūrio atžvilgiu.

Pabrėžėme, kad čia išrutuliota mokslo samprata suvokia mokslą kaip žmogišką veiklą, tarpstančią bendruomenėje, kuri naudojasi normatyviniais standartais. Tie standartai laikui bėgant gali keistis. Tipiška mokslui yra ne patys standartai, kuriais mokslas kiekvienu momentu remiasi, bet tai, kad kiekvienu momentu egzistuoja tam tikra standartų visuma, kuria jis remiasi. Kiekvienas mokslas paklūsta istorinėms dimensijoms ir gali būti apibrėžiamas kaip suvokimo raida tam tikros tradicijos rėmuose.

Ši mokslo samprata nėra filosofiškai nešališka ar tokia, kokią kiekvienas turėtų pripažinti. Tačiau toks požiūris į mokslą yra daugelio perimtas ir praktikuojamas, bent jau iš esmės, nors niekada nebuvo tiesiogiai skelbiamas ar oficialiai reflektuojamas.

Taip pat reikia pažymėti, kad mokslas gali būti stebintis, aiškinantis arba techninis. Šie trys mokslinės praktikos modusai išskiriami atsižvelgiant į jų tikslą.

Stebintysis mokslas bando aprašyti, kas vyksta tiek konkrečiais atvejais, tiek iš principo. Kitaip tariant, jis aprašo tiek paskirus įvykius, tiek dėsningumus. Visa šio mokslo esmė yra surinkti duomenis. Tai sakydamas anaiptol neturiu omeny, kad tai, kas vyksta, gali būti paprasčiausiai regima (pavyzdžiui, kad planetos sukasi aplink saulę eliptiniu būdu buvo ne šiaip sau akimis pastebėta). Priešingai, tai, kas vyksta, dažnai yra hipotetiškai sugalvojama, remiantis tam tikromis įžvalgomis; po to tos hipotezės yra tikrinamos, atsižvelgiant į kitus duomenis. Tačiau stebintysis mokslas nuolat naudoja tam tikrą aiškinimo struktūrą – tokią, kuri surinktus duomenis, Nancy Cartwright žodžiais tariant, “organizuoja ir leidžia jiems tapti aiškiems”.

Aiškinamojo mokslo uždavinys yra paaiškinti, kodėl kas nors vyksta. Jis konstruoja kauzalinius aiškinimus. Galimybę aiškinamajam mokslui rastis laiduoja stebintysis mokslas. Kita vertus, galima sakyti, kad stebintysis mokslas tikisi ir laukia aiškinamojo mokslo moduso, nes būdamas izoliuotas reiškinys – be aiškinamosios perspektyvos ir tikslo – stebintysis mokslas būtų apskritai sunkiai atpažįstamas kaip mokslas.

Techninis mokslo modusas yra stebinčiojo ir aiškinamojo mokslo panaudojimas praktiniais tikslais, t.y. technologijų plėtrai. Beje, technologijos neprivalo būti mokslinės. Jos gali būti praktinis žinių ir patirties rezultatas. Technologijos mokslinės tik tuo atžvilgiu, kad jų plėtra priklauso nuo stebinčiojo ir aiškinamojo mokslo.

Tipiškos mokslinės disciplinos greičiau kombinuoja visus tris čia aprašytus mokslo modusus, negu apsiriboja vienu kuriuo iš jų.

III.

Pradėkime nuo teiginio, kad istorija yra sisteminis ir kritiškas tyrimas, padedantis suvokti praeities įvykius, kurių atranka ir vertinimas priklauso nuo to, kiek reikšmės jie turėjo žmonėms; tai tyrimas, paremtas pripažintais akivaizdumo, loginių išvedžiojimų bei solidžios praktikos standartais.

Su tokiu apibrėžimu nebūtina sutikti. Istorija gali būti apibrėžiama skirtingai. Nors, mano manymu, šis apibrėžimas irgi skamba priimtinai. Jis yra gana kuklus, tačiau bent iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia aprašyta veikla yra tipiška daugeliui istorikų. Pabandykime pažvelgti atidžiau į šio apibrėžimo elementus.

Iškart matyti, kad šis istorijos apibrėžimas atkartoja daugelį elementų, įtrauktų į mokslo apibrėžimą. Mokslą apibrėžėme kaip sisteminį ir kritišką suvokimo ieškojimą, tad, istoriją apibūdindami kaip kritišką ir sisteminę, implikuojame maždaug tuos pačius dalykus. Jau sakėme, kad šie bruožai reiškia ryšį su tam tikra bendruomene. Istorijos atveju turime omeny greičiau istorikų bendruomenę nei mokslo bendruomenę apskritai. Klausimą, ar istorikų bendruomenė gali būti interpretuojama kaip bendros mokslininkų bendruomenės dalis, kol kas palieku neatsakytą.

Istorijos mokslas čia yra apibūdinamas kaip besiremiantis pripažintais akivaizdumo, loginio išvedžiojimo bei solidžios praktikos standartais. Gali būti, kad šie standartai tam tikrais aspektais skiriasi nuo standartų, kuriais naudojasi mokslo bendruomenė, bet jie vis dėlto yra to paties tipo. Tai, kad istorija šiais standartais remiasi ir kad ji yra sisteminio bei kritiško pobūdžio, leidžia įvardyti ją kaip discipliną. Tačiau ar ta disciplina yra mokslinė? Keliant šį klausimą daroma prielaida, kad kiekvienas mokslas yra disciplina, tačiau ne kiekviena disciplina yra mokslas.

Mokslo apibrėžimo elementus jau aptarėme, o dabar pabandykime aptarti specifinius istorijos apibūdinimo elementus.

Istoriją apibūdinome kaip susijusią su praeities įvykių suvokimu, o tų įvykių atranka ir vertinimas priklauso nuo to, kiek reikšmės jie turėjo žmonėms. Kalbėdami apie įvykius, turime omeny žmonių veiksmus – tiek individualius, tiek kolektyvinius. Tikriausiai būtų per siaura istorijos sritį apriboti vien žmonių veiksmais, nes įvairūs kiti faktoriai, tokie, pavyzdžiui, kaip potvyniai ar badas, turėjo didelę reikšmę žmonių gyvenimui, vertė juos atlikti įvairius veiksmus (individualius ar kolektyvinius). Tačiau istorikai mums daugiausia pasakoja apie tai, ką ir kada žmonės yra padarę, pavyzdžiui, kad Cezaris pervedė savo legionus per Rubikoną, rodydamas nepaklusnumą Romos respublikonų valdžiai, kad 1863 metų sausio 1 dieną Jungtinėse Valstijose Abrahamas Lincolnas paskelbė vergovės panaikinimo deklaraciją arba kad 1789 metų liepos 14 dieną paryžiečiai nugriovė Bastiliją.

Istorikus visada labiausiai domino ir domina žmonių veiksmai. Tačiau didesnioji praeities įvykių dalis jiems visai nerūpi. Istoriniu įvykiu laikomi tik tie veiksmai, kurie turėjo didelę reikšmę žmonėms. Kas ta “reikšmė žmonėms”, nėra iki galo nustatyta, ir patys istorikai dėl šios sąvokos ginčijasi. Vienu kitu pavyzdžiu galėtume pailiustruoti, kas yra istorinių įvykių pagrindinis bruožas. Istorinis įvykis yra reikšmingas, jeigu jis daro įtaką pagrindiniams žmogaus gyvenimo sandams, tokiems kaip kalba, kultūra, politinė organizacija, ekonominė organizacija, klasinė struktūra, šeima, darbo pobūdis ir t.t. Ir, žvelgiant iš šios pusės, faktas, kad Napoleonas įteikė imperatorei Josephinai auksinį vėrinį, neturi jokios reikšmės žmonėms čia įvardyta prasme, o Napoleono susitaikymas su Rusijos imperatorium 1807 metais tokią reikšmę turi.

Tačiau, kaip minėta, istorikų nuomonės dėl to, kokie įvykiai laikytini reikšmingais, labai skiriasi. Esama gilios tradicijos, kad istorikams labiausiai rūpi tam tikri galingų politinių figūrų veiksmai. Rašytinė istorija bene daugiausia byloja apie tai, kaip kokios figūros gaudavo ar išlaikydavo valdžią, kaip jos naudodavosi turima valdžia (gal, pavyzdžiui, didindavo mokesčius, persekiodavo religijas, statydavo laivus, pradėdavo karus ar keitė įstatymus). Žinoma, galima sakyti, kad tokia atranka atspindi asmeninius didesnės dalies istorikų interesus. Tačiau istorikai paprastai pretenduoja į kai ką daugiau nei vien rašymas apie dalykus, kurie juos asmeniškai domina. Tikėtinas jų atsakymas į panašius priekaištus galėtų būti toks: “Bet juk šie įvykiai tam tikru laikotarpiu darė įtaką žmonių gyvenimui, todėl verta apie šiuos įvykius rašyti.” Kodėl jiems mažai rūpi paprastų žmonių gyvenimo įvykiai (apie juos istorikai pradėjo kalbėti visai neseniai), paprastai aiškinama tuo, kad tų įvykių pasekmės menkai apčiuopiamos, kitaip tariant, jie turėjo nedaug “reikšmės žmonėms”.

Istorikai ne tik atsirenka įvykius ar veiksmus, kurių reikšmė yra vertinama kaip neabejotina, bet ir juos tyrinėja, apie juos rašo taip, kad atskleistų ir paaiškintų tą jų “reikšmę žmonėms”. Regis, būtent tai ir yra pagrindinė praeities tyrinėjimo prasmė, kaip ją suvokia istoriografija: apčiuopti ir atskleisti skaitytojams iškilių praeities įvykių reikšmę.

Istorija gali būti deskriptyvinė, besidominti tuo, kas įvyko (pvz., ar Ričardas III nužudė mažąją princesę Taueryje, ar ne), arba etiologinė, besidominti, kodėl tam tikri įvykiai įvyko (pvz., kodėl XX a. ketvirtajame dešimtmetyje tiek daug Oklahomos fermerių persikėlė į Kaliforniją).

IV.

Dabar grįžkime prie klausimo, ar istorija, tokia, kaip ją čia apibūdinome, gali būti mokslas anksčiau apibrėžta reikšme.

Pirmiausia reikėtų pasvarstyti, ar fenomenai, kuriuos tyrinėja istorija, paklūsta kokiems nors dėsningumams ar ne. Istorikams, kaip minėjome, rūpi praeities fenomenai, tarp kurių yra žmonių veiksmai, tiek individualūs, tiek kolektyviniai. Taigi, jei žmonių veiksmai nepaklūsta jokiems dėsningumams, iš to lyg ir darytina išvada, kad istorija nėra mokslas.

Į klausimą, ar žmonių veiksmai paklūsta tam tikriems dėsningumams, nėra lengva atsakyti dėl įvairių priežasčių. Viena iš pagrindinių būtų ta, kad neaišku, ko reikėtų reikalauti iš fenomenų, kad jie būtų pripažinti kaip paklūstantys tam tikriems dėsningumams. Kita priežastis ta, kad net tuo atveju, jei žmonių veiksmai būtų pripažinti kaip paklūstantys tam tikriems dėsningumams pagal kokį nors tų dėsningumų apibrėžimą, mes dar nesame tų dėsningumų atradę. Todėl negalime pakankamai įtikinamai teigti, kad žmonių veiksmai yra sąlygojami dėsningumų, net tuo atveju, jeigu jie iš tikrųjų yra tų dėsningumų nulemti.

Klausimas, kurį čia svarstome, kyla ne tik istorijai, jis aktualus ir kitiems socialiniams mokslams. Įdomu tai, kad istorija kartais klasifikuojama kaip socialinis mokslas, o kartais priskiriama prie “menų”. Tai iš dalies atspindi dvi skirtingas nuomones apie tai, kas yra istorija ir kuo ji nori būti. Bet šiaip ar taip, jeigu istorija apskritai yra kokio nors mokslo rūšis, tai tik socialinio mokslo, arba “moralinio mokslo”, kaip kad ją būtų įvardijęs Johnas Stuartas Millis.

Pasak Millio, moraliniai mokslai yra tie, kurie tyrinėja fenomenus, paklūstančius “dvasios dėsniams”. Millis manė, kad esama tokio dalyko kaip “dvasios dėsniai”, tiesiog tie dėsniai jo gyvenamuoju metu buvo dar neatrasti. Turimi omeny principai, kurie sąlygoja mintis, jausmus, intencijas ir galop žmonių veiksmus. Galima sakyti, kad fizika ir chemija yra pagrindinės gamtos mokslų disciplinos, nes jos tyrinėja pagrindinius principus, kuriems paklūsta gamtos fenomenai, panašiai kaip psichologija ir etologija (mokslas apie elgseną) gali būti laikomos pagrindinėmis moralinių mokslų disciplinomis, nes jos stengiasi nustatyti pagrindinius dvasios ir veiksmų principus. Taigi būtų galima sakyti, kad geologija, biologija ir kitos specialios gamtos mokslų disciplinos tyrinėja būdus, kaip gamtos principai veikia tam tikruose kontekstuose, o istorija, sociologija bei kitos specialios moralinių mokslų disciplinos tyrinėja būdus, kaip veikia pagrindiniai dvasios principai tam tikrose minties ir veiksmo sferose. Tai padeda suprasti, kodėl Millis manė, kad gamtos ir moraliniai mokslai yra dvi skirtingos, bet struktūrine ir metodologine prasme panašios sistemos. Iš to sektų, kad pagrindiniai dvasios principai yra kažkas panašaus į gamtos mokslams svarbų žemės traukos dėsnį: struktūros ir metodologijos atžvilgiu jie vaidina tokį pat vaidmenį, tik yra nukreipti į skirtingų rūšių fenomenus. Tie pagrindiniai principai turėtų būti tarsi deterministinio tipo dėsniai, išreiškiami universalaus generalizavimo forma.

Millis svarstė, ar negalėtų būzti taip, kad dvasios dėsniai atspindi gamtos dėsnius ir nuo jų priklauso, ar, kalbant dabartinėmis sąvokomis, socialiniai mokslai negalėtų būti gamtos mokslų dalis. Millis manė, kad šios galimybės nereikėtų atmesti, nors ji ir nėra pakankamai akivaizdi. Jam šis klausimas atrodė priešlaikinis, t.y. toks, kurį svarstyti bus galima tik tada, kai bus žinoma daug daugiau, nei yra žinoma jo gyvenamuoju laikotarpiu.

Millis socialinius mokslus, taip pat ir istoriją, vertino kaip dar tik pradedančius egzistuoti, darydamas išmintingą prielaidą, kad socialinių mokslų tyrinėjami fenomenai yra sąlygojami “dvasios dėsnių”. Taip žiūrint, istorija turėtų pasakoti, kokie buvo praeities žmonių veiksmus “reguliuojantys dėsniai”. Taigi istorija turėtų pateikti kauzalinio tipo pasakojimus, analizuoti mentalines tų veiksmų priežastis, tokias kaip veiksmų intencijos ir elgesio motyvai.

Toks požiūris, žinoma, yra galimas. Bet dvasios dėsnių atradimo kelyje mes pažengėme nedaug toliau, negu buvo nuėję Millio amžininkai. Be to, per šį laiką kai kam šovė į galvą, kad pati idėja, neva tam tikri pagrindiniai dėsniai determinuoja fenomenus, neturi prasmės, nes keliant tokius reikalavimus, kaip kėlė Millis, net patys pagrindiniai gamtos fenomenai nėra “nulemiami dėsnių”. Tačiau, nepaisant šitos naujos minties, vis tiek nebandome atsisakyti įsitikinimo, kad gamtos mokslai yra tikri mokslai. Taigi galime rinktis vieną iš dviejų: arba atsisakyti požiūrio, kas formuoja mokslą kaip mokslą, arba, kas turėtų būti apibūdinama kaip “paklusimas dėsniams”, turėtume suvokti kitaip, negu suvokė Millis ir daugelis kitų. Pabandykime įsivaizduoti, kas atsitiktų pasirinkus antrąją galimybę.

Michaelas Scrivenas išdėstė požiūrį, kad istorijai visai nebūtina žmonių veiksmus ir kitus istorinius įvykius suvokti kaip fenomenus, sąlygojamus kažko daugiau nei paprastas ir ne itin varžantis ceteris paribus principas, vadinamas “truizmais” arba, pasak Scriveno, “norminiais teiginiais”. Aš (kaip ir daugelis kitų) argumentavau, kad šitoks dėsningumų supratimas tiktų ne tik socialinių mokslų fenomenams, bet ir fenomenams, kuriuos tyrinėja gamtos mokslai. Jeigu šis požiūris yra teisingas, tada galime teigti ne tik tai, kad žmonių veiksmai paklūsta dėsningumams, bet ir tai, kad daug tų dėsningumų mes jau esame atradę. Tačiau atidėkime šio klausimo nagrinėjimą ir darykime prielaidą, kad fenomenai, kuriuos nagrinėja istorija, yra sąlygojami dėsningumų, ir kad remiantis šiuo argumentu istorija neturėtų būti atskirta nuo kitų mokslų.

Bet vis tiek lieka neatsakytas klausimas, ar istorija stengiasi praeities žmonių veiksmus ir įvykius suvokti kaip dėsningumų sąlygojamus fenomenus. Jei taip, iš to sektų, kad istoriniam tyrinėjimui labai svarbu atskleisti, kaip tam tikri įvykiai buvo tų dėsningumų sąlygoti. Arba bent jau iš to turėtų sekti, kad istorikai savo aiškinimuose ir aprašymuose bando mums priminti tuos principus, kurie valdo žmonių veiksmus. Bet apie istoriografiją to nepasakysi, net jei istorikai, pristatydami savo aprašymus ir aiškinimus, daro prielaidą, kad įvykiai, kuriuos jie aprašo, paklūsta dėsningumams. Be to, istorikams nerūpi atrasti ir apibrėžti žmonių veiksmus sąlygojančių principų, netgi jei tokių ir esama. O gamtos mokslų atstovai deda daug pastangų, kad atskleistų principus, kurie valdo gamtos reiškinius. Tuos principus gamtos mokslininkai vertina netgi kaip pagrindinį dalyką gamtos reiškiniams suvokti. Istorikai domisi visai kitais dalykais. Kaip minėta, jie nori atskleisti praeities įvykių reikšmę žmonėms. Todėl suvokimas, kurio siekia istorikai, galėtų būti apibūdintas kaip praeities įvykių žmogiškosios reikšmės suvokimas.

Siekdamas tokio suvokimo, istorikas, žinoma, privalo aprašyti, kas įvyko ir kodėl tai įvyko. Kadangi įvykiai, apie kuriuos kalbama, daugiausia susiję su žmonių veiksmais, todėl siekiama paaiškinti, kas buvo padaryta ir kodėl. Dažnai sakoma, kad norint aprašyti, kas buvo padaryta (taip pat ir kodėl tai padaryta), reikia nurodyti tuos veiksmus atlikusių žmonių intencijas ir tikslus. Veiksmų aprašymai gali būti visokio pobūdžio, nebūtinai nurodantys juos nuveikusio žmogaus intencijas ar tikslus. Tačiau intencijas nurodantys aprašymai atrodo būtini, kai norime atskleisti, kodėl tam tikri veiksmai buvo atlikti. Taigi aprašomoji istorija mažiau negu etiologinė priklauso nuo intencijų aprašymo. Bet etiologinė arba aiškinamoji istorija yra tiek pat reikšminga prielaida aprašomajai deskriptyvinei istorijai kaip ir aprašomoji istorija yra reikšminga prielaida etiologinei istorijai susiformuoti. Istorikas, pavyzdžiui, retai kada svarstytų klausimą, ar Ričardas III tikrai nužudė mažąją princesę Tauerio bokšte, atsiribodamas nuo priežasčių, kodėl Ričardas III norėjo ją nužudyti.

Be to, žmogiškoji reikšmė nėra susijusi vien tik su pasekmėmis, ji susijusi ir su intencijomis. Nes reikšmę mes vertiname ne tik pagal tai, į ką tam tikras veiksmas vedė: į ekonominę katastrofą, į miestų plėtrą, industrializaciją, mokslo lygio kritimą, urbanizaciją ir t.t., bet ir pagal tai, ar tie veiksmai buvo trumparegiški, piktybiški, kvaili, žiaurūs, protingi, dosnūs, egoistiški, toliaregiški ir t.t. Veiksmas, atliktas žinant, kad jis sukels ekonominę katastrofą, yra visai kitoks, negu veiksmas, kai ekonominė katastrofa sukeliama per kvailumą. Skirtumą tarp šių veiksmų lemia skirtingos intencijos.

Domėjimasis veiksmų intencijomis padeda geriau suvokti, kodėl istorikai tradiciškai yra linkę pripažinti tik rašytinius šaltinius ir atmeta archeologinius artefaktus, pavyzdžiui, kaulus ar griuvėsius. To priežastis greičiausiai yra įsitikinimas, kad rašytiniai šaltiniai geriausiai atskleidžia intencijas. Antraip toks dogmatiškas istorikų nusistatymas būtų sunkiai suprantamas.

Šiaip ar taip, čia aprašyti istorikų siekiai akivaizdžiai skiriasi nuo to, ko paprastai siekia mokslas. Ir tai galėtų būti aiškiausia priežastis teigti, kad istorija nėra mokslas ir nesiekia juo būti.

V.

Ta suvokimo rūšis, į kurią istorija apeliuoja, kartais yra vadinama “naratyviniu” arba “interpretaciniu” suvokimu. Istorikas pasakoja apie įvykius, kurių žmogiškoji reikšmė (kaip ją suvokia konkretus tyrinėtojas) turi būti atskleista. Ta įvykio reikšmė, apie kurią kalbame (net jeigu įvykis yra tam tikras veiksmas), nėra savaime įdėta ir egzistuojanti pačiame veiksme, ji priklauso nuo dviejų dalykų – nuo savo savybių ir nuo mūsų normatyvinių reakcijų į tas savybes. Reikšmė priklauso nuo abiejų faktorių – nuo pačių įvykių ir nuo jų interpretatoriaus. Todėl istorija, pasakojama istoriko, turi įkūnyti (ir perteikti auditorijai) tam tikrą normatyvinę padėtį – reikšmės žmonėms perspektyvą tam tikrų įvykių atžvilgiu. Ši perspektyva daro įtaką istorikų rašiniams apie tai, kas vyko ir kodėl vyko, ir lemia, kaip tie įvykiai įkomponuojami naratyvo horizonte.

Iš to, kas čia pasakyta, aišku, kad istorija nuo pradžios iki galo yra normatyvinio pobūdžio. Kai kam gali atrodyti, kad tai tik įrodo, jog istorija nėra mokslas, nes jis yra (ar turi būti) “laisvas nuo vertinimų” (value-free). Tačiau ši mintis netaikytina čia išdėstytai mokslo sampratai. Priešingai, mes teigėme, kad mokslas yra paremtas normatyviniais standartais, kuriuos gerbia ir kuriais naudojasi mokslinės bendruomenės. Tai galima vadinti konstitutyviniu normatyvumu, būdingu mokslui. Tačiau istorijai šalia to yra būdingas dar ir perspektyvinis normatyvumas, t.y. toks normatyvumas, kuris įtraukia vertinimus jos tyrinėjamų objektų atžvilgiu. (Abu šie normatyvumo tipai yra dažnai painiojami kalbant apie mokslą kaip “laisvą nuo vertinimų”.)

Šios esė pradžioje pateiktas mokslo apibrėžimas nereikalauja, kad mokslas būtų laisvas nuo vertinimų pastarąja prasme, t.y. kad jis vengtų perspektyvinio normatyvumo. Mes tik reikalavome, kad dėsniams pavaldžius fenomenus mokslas suvoktų būtent kaip dėsniams pavaldžius fenomenus. Tad jei kas nors norėtų įrodyti, kad mokslas neturėtų būti perspektyviai normatyvus, pirmiausia tektų įrodyti, kad perspektyvinis normatyvumas ir dėsniams paklūstančių fenomenų suvokimas būtent kaip fenomenų, paklūstančių dėsniams, yra nesuderinami dalykai. Bet nemanau, kad kam nors pavyktų tai padaryti.

Kadangi idėjos apie tai, kas yra žmonėms reikšmingi dalykai, nuolat kinta ir yra labai skirtingos, turi būti rašomos skirtingos istorijos versijos, istorija turi būti nuolat perrašoma, net jeigu kalbama apie tuos pačius įvykius (kai sakau “tuos pačius įvykius”, turiu omenyje, kad įvykiai gali būti identifikuojami kaip tie patys). Tai nereiškia, kad istorija negali būti objektyvi. Aišku, ji negali būti objektyvi tuo atžvilgiu, kad taptų laisva nuo normatyvumo. Bet ji gali objektyviai reflektuoti tai, kas gali būti pasakyta apie praeities įvykius jų reikšmės žmonėms požiūriu.

VI.

Išvada, kurią galėčiau padaryti iš šių išvedžiojimų apie istoriją, yra, žinoma, labai netvirta. Iškėliau rimtus klausimus ir pateikiau skubotus atsakymus. Tačiau čia ir nenorėta į svarbius klausimus atsakyti kartą ir visiems laikams, viso labo siekta parodyti, kaip prie tokių klausimų galėtų būti prieinama, ir pasiūlyti idėjų tiems, kurie nuspręstų toliau į juos gilintis.

Published 5 September 2005

Original in English
Translation by Egle Wittig-Marcinkeviciute
First published in Kulturos barai 7/2005

Contributed by Kulturos barai
© Mikael M. Karlsson/Kulturos barai Eurozine

PDF / PRINT

recommended articles