Apie Paradoksus, Principus ir Iliuzijas

Paradoksų netrūksta visose mūsų gyvenimo ir veiklos srityse, ar tai būtų mokslas, ar verslas, menas, religija ar politika. Bet kuo jų daugiau, tuo paradoksalesnis darosi ir visas gyvenimas, panašėdamas į absurdo pjesę, kurioje dažnai (ir ne vien išoriškai) prasilenkiama su “sveiku protu”, kad ir kaip jis būtų suprantamas. Ir tai visiems šios pjesės dalyviams – tiek aktyviems jos “veikėjams”, tiek ir pasyviems “žiūrovams” – vargu ar gali reikšti laimingą pabaigą, nors visi būtent tokios tikisi.

Tiesa, paradoksai pasklidę ne visose srityse vienodai, pavyzdžiui, moksle jų pasitaiko gerokai rečiau negu, tarkime, politikoje. Mokslininkai paprastai vadovaujasi tam tikrais principais, kuriais mokslas remiasi ir kurie sudaro jo pagrindą. O politikai principų dažniausiai nepaiso. Iš čia ir kyla paradoksai. Tarp principo ir paradokso egzistuoja ryšys, netgi tiesioginė priklausomybė. Vadovaujantis principais, įmanoma paradoksų išvengti. Ir atvirkščiai – to nedarant, paradoksų daugėja.

Aibių teorijoje paradoksai yra šalinami pasitelkiant Russello loginių tipų metodą, padedantį apriboti abstrakcijos principą. Kažką panašaus, manau, būtų naudinga taikyti ir politikoje, nes tai sritis, kuri, visam mūsų gyvenimui darydama didžiulį konkretų poveikį, pati tą konkretumą neretai praranda ir virsta keista abstrakcija, kai gebėjimas daug kalbėti ir nieko nepasakyti yra laikomas vertybe.

Dažnai taip ir daroma: politikai kalba išties daug ir, atrodytų, apie viską, išskyrus tai, kas politikoje svarbiausia, – konkrečius politinius principus ir jais grindžiamas ideologijas. Nors jų neturėdama politika kaip ir neturi “pagrindo”, vis dėlto būtent šie klausimai kažkodėl nutylimi. Nutylimi ir principiniai skirtumai tarp politikų deklaruojamų idėjų. Nėra tekę girdėti, kad bent vienas iš mūsų politikų bandytų paaiškinti visuomenei, kuo, tarkim, socialdemokratų idėjos iš tikrųjų skiriasi nuo socialliberalų. Arba kuo socialliberalų idėjos ir politiniai principai skiriasi nuo liberalų demokratų, krikščionių demokratų, konservatorių ar bet kurios kitos partijos – jų Lietuvoje, pasirodo, net 37-ios! O idėjos ir principai, manau, turėtų būti skirtingi, antraip, kam gi reikia šitiek partijų? Net jeigu principų vis dėlto esama ir jie tikrai skirtingi, ar nors vienas politikas pajėgtų paaiškinti, kuriais iš jų reikėtų vadovautis, sprendžiant rimtas ir jau chroniškas mūsų visuomenės problemas, tokias kaip skurdas, korupcija ir nusikalstamumas? Kaip padaryti tai, ką visi politikai žada, tačiau kažkodėl taip ir nesugeba įvykdyti? Manau, niekas neabejoja, kad šie reiškiniai mūsų visuomenei ir jos sanglaudai daro didžiulį poveikį ir iš esmės ją griauna. Tikiuosi, niekas neabejoja ir tuo, kad nė vienas iš šių reiškinių nėra nulemtas gamtos dėsnių ir kad visa tai yra tam tikros politinės veiklos rezultatas, socialinių ir ekonominių sąlygų pasekmė, todėl, bent jau teoriškai, politinėmis priemonėmis juos ir reikėtų šalinti.

Bet tai teorija, kurios niekas neskuba taikyti praktikoje. Nepaisant politikų pažadų su šiomis blogybėmis “nenuilstamai kautis”, mažai kas keičiasi – skurdas, korupcija ir nusikalstamumas tebėra kraupūs mūsų gyvenimo palydovai.

Tai savo ruožtu neišvengiamai sukelia naujų problemų, tokių kaip masinė emigracija. Be visuotinio gyventojų surašymo gal ir nėra tikslių duomenų, bet pagal įvairius oficialiai pateikiamus skaičiavimus pusė milijono Lietuvos piliečių jau paliko savo šalį. Trijų su puse milijonų tautai tai didžiulė netektis, juoba kad tai anaiptol ne pabaiga. Skelbiamės esą laisva demokratinė valstybė, bet ieškodami geresnių, dažnai tiesiog žmoniškesnių gyvenimo sąlygų jos piliečiai bėga svetur, nes jų pačių išsirinkti politikai nenori ar nesugeba tokių sąlygų sukurti čia, Lietuvoje.

Prie minėtų problemų pridėjus savižudžių, alkoholikų, žmonių, atsidūrusių už grotų, ir panašią statistiką, akivaizdu, kad mūsų visuomenė nė iš tolo nepanaši į tą darnią, stabilią ir klestinčią visuomenę, apie kurią tiek daug kalba politikai ir net skelbiasi bandantys ją sukurti. Dar daugiau – tai, kas jų “sukuriama”, yra beveik diametraliai priešinga tam, ką jie deklaruoja. Esame socialiai ir ekonomiškai suskaldyta, moraliai prislėgta, nestabili ir neužtikrinta visuomenė, tad kaip galima girtis patenkinamais ar netgi gerais politinės veiklos rezultatais? Paradoksalu, bet keisčiausiai į visa tai reaguoja tie, kurie už tokią padėtį ir yra labiausiai atsakingi, – politikai nuoširdžiai stebisi tuo, kas vyksta, kraipo galvas, reiškia susirūpinimą ar užuojautą, bet nė kiek nedvejodami tituluoja save “politikos profesionalais” ir lyg niekur nieko toliau “vadovauja” valstybei.

Viena iš priežasčių, kodėl taip vyksta, yra jau minėtas politikos abstraktumas, pavertęs ją “vardan tos…” arba “už žmogų…” tipo politikavimu, kuriam nerūpi nei ideologijos, nei konkretūs politiniai principai, todėl ir keliai, kaip juos derėtų įgyvendinti, iš esmės net nediskutuojami. Politinį šalies gyvenimą užtvindė, atrodo, niekad nesibaigsiantys ginčai ir skandalai dėl diplomų, viešbučių, rezervistų, Turniškių ir panašių dalykų, kurie, nors ir pateikiami kaip svarbūs, iš tikrųjų tokie nėra, bent jau politiniu atžvilgiu. Asmeniškumais grindžiamas politikavimas turi nedaug bendro su valstybe, visuomene ir jos interesais. Tai tik savotiška politikos iliuzija, forma be turinio, t.y. be strategijos, kaip spręsti valstybės problemas.

O juk, atrodo, reikėtų ne tiek ir daug, visų pirma, tiesiog išsiaiškinti problemų priežastis ir, remiantis bendru supratimu, dalykine nuovoka ir atitinkamais ideologiniais principais, imtis kryptingos ilgalaikės socialinės ir ekonominės politikos. Bet nei tokio supratimo, nei principų abstrakti politika paprasčiausiai neturi.

Pavyzdžiui, jeigu Lietuvos “kairieji”iš tiesų bandytų įgyvendinti socialinės demokratijos idėjas ir principus (socialinė demokratija – tai valstybės vykdomas ir finansuojamas visuotinio užimtumo, socialinės rūpybos ir egalitarinės mokesčių sistemos derinys), jie neišvengiamai susidurtų su faktu, kad šių dienų pasaulyje, globalaus laisvosios rinkos režimo ir nevaržomo kapitalo judėjimo sąlygomis, daugelio iš šių principų jau nebeįmanoma įgyvendinti. Visose socialdemokratinio teisingumo teorijose, pavyzdžiui, Johno Rawlso Egalitarizmo teorijoje, nurodoma, kad viena iš būtinų tokios politikos gyvavimo sąlygų yra uždara ekonominė sistema, nes tik esant tokiai sistemai šie principai gali efektyviai veikti. Bet nei Europoje, nei apskritai pasaulyje tokių sistemų jau beveik nebėra.

Taigi socialdemokratinėms idėjoms ir jų įgyvendinimui šiandieninis pasaulis kelia daugybę nelengvų principinių klausimų, į kuriuos kairiosioms politinėms jėgoms dar teks rasti atsakymus, ir nežinia, ar pavyks sėkmingai tą padaryti.

Ne ką geresni reikalai ir vadinamojoje politinėje “dešinėje”. Jeigu, tarkim, Tėvynės sąjungos ideologai ne vien žodžiais, bet ir principais atstovautų konservatizmui, jie, manau, jau būtų pastebėję, kad ir konservatyviųjų idėjų šiais laikais nebeįmanoma įgyvendinti, beje, dėl tos pačios priežasties – globalus laisvosios rinkos režimas, tolydžio skatindamas konkurenciją, neišvengiamai skatina ir nepaliaujamas socialines-ekonomines permainas visuomenėje, o tokiomis sąlygomis “grynieji” konservatizmo idealai paprasčiausiai negali būti įgyvendinti.

Tačiau abstrakčioji politika į tokius, sakyčiau, fundamentalius klausimus nekreipia dėmesio, todėl jau niekas nesistebi, kad konservatoriai agituoja už permainas ir “laiką keistis”, o “kairieji” drąsiai ir entuziastingai pasisako už tolesnę rinkų liberalizaciją ir ekonomikos globalizaciją. Taigi abu “politiniai poliai” savo veikloje vadovaujasi teorijomis, kurios griauna jų pačių skelbiamas idėjas ir daro jas neįgyvendinamomis.

Šiomis teorijomis vadovaujasi ir “politiniam centrui” save priskiriantys įvairių pakraipų liberalai. Tai, ko gero, simboliška, nes tokių ekonomikos teoretikų kaip Friedrichas von Hayekas ir Miltonas Friedmanas skelbiamos liberalios demokratijos ir globalaus laisvosios rinkos kapitalizmo idėjos šių dienų pasaulyje kaip tik ir tapo “centrinėmis”, dominuojančiomis teorijomis, kuriomis vienaip ar kitaip vadovaujasi beveik visos pagrindinės politinės partijos ir kurioms šiais laikais, atrodo, išties nebeliko jokios ideologinės alternatyvos.

Vis dėlto yra keli principiniai prieštaravimai, kurie laisvosios rinkos idėjomis grindžiamai politikai niekada neleis pasiekti to, ką ji skelbia esant savo tikslu, t.y. sukurti politiškai stabilią, socialiai užtikrintą ir ekonomiškai klestinčią visuomenę.

Viena iš kertinių šios teorijos atramų – tikėjimas, kad laisvoji rinka yra pajėgi reguliuoti pati save. Bet taip nėra ir net negali būti, vienas iš daugelio pavyzdžių – nekilnojamojo turto rinka, spekuliatyviai “užinfliuota” iki jokiais ekonominiais kriterijais nebepateisinamo lygio, savireguliacijos mechanizmui taip ir nesuveikus.

Laisva ir nevaržoma rinka negali pati savęs reguliuoti dėl vadinamųjų psichologinių priežasčių – apie tai dar XX amžiaus pradžioje argumentuotai rašė J. M. Keynesas (The Economic Consequencies of the Peace, 1919, The End of Laissez-Faire, 1926, The General Theory of Employment, Interest, and Money, 1936, ir t.t.). Norint išvengti rimtų socialinių ir ekonominių sukrėtimų, tokių kaip Vakarų ekonomikos griūtis 1929-aisiais ir po jos sekusi Didžioji depresija, rinka privalo būti reguliuojama ir tai daryti turi valstybė. Keyneso ekonominio reguliavimo teorija kaip tik ir tapo vienu iš esminių impulsų Vakarų Europos šalims ir JAV suklestėti po Antrojo pasaulinio karo, būtent šis autorius pateikė politinį stabilios makroekonominės struktūros pagrindimą. Valstybės stabilumui ir raidai tai labai svarbios tiesos, iki šiol nė kiek nepraradusios aktualumo, deja, šiuolaikinė politika su jomis paprasčiausiai prasilenkia.

Laisvosios rinkos principais grindžiamoje sistemoje socialinių ir ekonominių santykių pusiausvyra negali nusistovėti, nes pusiausvyros neišlaiko ir pati laisvoji rinka, todėl užtikrinti politinį ir socialinį stabilumą tokioje sistemoje nėra įmanoma. Reguliuojamoje rinkos ekonomikoje ekonominė struktūra formuojama taip, kad socialinei visuomenės sanglaudai ji darytų kuo mažiau žalos, principinė nuostata – ekonomika privalo tarnauti socialiniams visuomenės poreikiams. O laisvojoje rinkoje viskas atvirkščiai – visuomenė yra priversta socialinius poreikius derinti prie dirbtinai sukurto ekonominio mechanizmo, kuris ardo visuomenės socialinę sanglaudą.

Tačiau net ir supratus dabar skelbiamų ekonominių dogmų klaidingumą, regint pasibaisėtinus jų padarinius, grįžti prie Keyneso teorijų šiais laikais vargu ar pavyktų. Daug metų vadovaudamasi laisvos rinkos ortodoksijomis, valstybė iš savo rankų “išleido” daugelį politinio ir ekonominio rinkos valdymo svertų. Tarkim, jei, mažėjant ekonominiam aktyvumui ir šalyje augant nedarbui, valstybė norėtų perskirstyti lėšas – daugiau jų skirti socialinėms išmokoms, ar bandytų įgyvendinti tam tikras programas, pavyzdžiui, norėtų kurti ir finansuoti naujas darbo vietas biudžeto deficito sąskaita, globaliomis tapusios finansinės rinkos to daryti paprasčiausiai neleis, nes tai prieštarauja fiskalinės ir monetarinės drausmės dogmoms, kuriomis laisvoji rinka vadovaujasi. Būtų imtasi kokių nors drausminių priemonių, pavyzdžiui, spekuliatyviai didinamos palūkanos valstybės vertybiniams popieriams ar atvirkščiai – atsisakoma juos pirkti ir sukeliama finansinė krizė… Suverenių valstybių vyriausybėms nebeleidžiama naudotis įprastinėmis finansavimo priemonėmis, vykdant tokio pobūdžio ekonominio ekspansionizmo politiką, nors tai galėtų padėti šaliai išvengti galimų socialinių-politinių neramumų ar krizių.

Laisva ir nevaržoma rinka jokių socialinių ar moralinių įsipareigojimų neturi. Vienintelė logika čia yra pelnas, kurio siekiama bet kokia kaina, nepaisant nei socialinių, nei moralinių argumentų.

Tokio pobūdžio įsipareigojimai yra valstybės pareiga. Deja, pastaruosius kelis dešimtmečius pasaulyje dominuojanti rinkų liberalizacijos ir globali laissez-faire politika valstybės vaidmenį gerokai sumenkino ir tai neišvengiamai turės rimtų socialinių padarinių.

Didėja socialinė atskirtis ir ekonominė nelygybė, smunka visuomenės moralė, auga nusikalstamumas, klesti korupcija, ?ra bendruomenės, šeimos ir kitos socialinės institucijos – argi tai klestinčios visuomenės požymiai.

Jeigu politikų propaguojamas “demokratinis kapitalizmas” (terminas, be kita ko, sudarytas iš dviejų viena kitai prieštaraujančių sąvokų), kaip tam tikra stabilios ir užtikrintos ateities vizija yra siejamas su globalios laisvosios rinkos idėjomis, tuomet, pasak profesoriaus Johno Gray’aus, “…reikėtų išties gerokai pasukti galvą norint susikurti dar didesnę iliuziją.”