Amorfiška visuomenė, arba brandaus postkomunizmo epochon įžengus

Lithuania in the era of high post-communism

Demokratijai, kaip ir gerai knygai, reikia laiko.
Benjamin Barber

Žvelgiant iš šalies, Lietuvos visuomenė atrodo, galima sakyti, pavyzdinė – tai pirmoji Pabaltijo respublika, išsiveržusi iš sovietinio režimo gniaužtų, viena pirmųjų postsovietinių šalių, priimtų į Europos Sąjungą, be to, šiandien ji minima tarp ekonomiškai pažangesnių šio regiono valstybių… Tačiau, patyrinėjus iš vidaus, daugelis dalykų atrodo gerokai problemiškesni. Paanalizuosiu kai kuriuos “brandaus postkomunizmo” visuomenės ypatumus, vildamasis, kad specifinis lietuviškas patyrimas gali būti naudingas aptariant ir kitų postkomunistinių šalių būklę. Požymių, kad Lietuva įžengė į brandaus postkomunizmo epochą, yra į valias. Entuziazmas ir viltys, siejamos su naryste Europos Sąjungoje, kuriam laikui sužadino masinį optimizmą ir tikėjimą, kad netrukus tapsime visaverčiais europiečiais ir, savaime suprantama, pasieksime “vakarietiškos” gerovės. Tiesa, šįkart lūkesčiai buvo kiek santūresni negu nepriklausomybės apyaušryje, kai mitologizuoti apžavai buvo užvaldę daugelio ekonomistų ir politikų protus – ano meto spaudoje visai rimtai įrodinėjama, kad, iškovojusi nepriklausomybę, šalis per 3-4 metus pasieks ekonominį Švedijos ar Norvegijos lygį. Vis dėlto ir integraciniuose procesuose, laikinai pridengusiuose užsitęsusio postkomunizmo socialines realijas, nestigo aklo tikėjimo magiškomis, kone stebuklingomis besivienijančios Europos galiomis. Pavyzdžiui, be rimtesnės kritinės analizės ar ilgesnių svarstymų Lietuvos parlamentas ratifikavo naująją Europos Sąjungos konstituciją, kurią netrukus triukšmingai atmetė “senosios” Europos šalys. Kitas pavyzdys: ištisą dešimtmetį po nepriklausomybės atgavimo charizmatiški politikai aiškino visuomenei, esą būtent Lietuva ne tik gali, bet ir privalo duoti Europai “moralios politikos” pamokas, tarsi ji vienintelė dėl kažkokių metafizinių savybių pajėgtų atlikti kilnų mesianistinį uždavinį. Tokios politinio elito ir dalies visuomenės mentalinės savybės sietinos ne tik su sovietinės nelaisvės įspaudais sąmonėje, bet ir su ilgos, daugiau nei pusantro šimto metų trukusios carinės kolonizacijos nuosėdomis.

Politikoje vis labiau įsigali populistinė retorika, todėl nenuostabu, kad pastaraisiais metais dedamos ypač didelės pastangos kontroliuoti kolektyvinę atmintį. Siekiama pakeisti ją socialine amnezija ar bent įdiegti visuomenei keletą prieštaringų, taigi neįtikimų ar bent jau esmingai konfliktiškų sovietinės praeities versijų. Dėl teisės dominuoti perkuriant praeitį vyksta įtemptos varžybos tarp keleto mnemoninių grupių, apibendrintai tariant, grumiasi kairieji su dešiniaisiais. Sovietmečio aktyvistai, buvusios komunistinės nomenklatūros atstovai šiose grumtynėse remiasi nuskurdintais, marginalizuotais visuomenės sluoksniais, jaučiančiais nostalgiją sovietmečio socialiniam stabilumui. Vis dėlto perėjimo iš atminties į užmarštį procesas gana sudėtingas – juk egzistuoja ne tik kolektyvinė ir individuali atmintis, bet ir atminties politika, t.y. valstybiniai praeities pagerbimo ritualai, ženklai, simboliai, be to, pavienių individų ir jų grupių atsiminimai aprėpia ir sovietmetį, ir dramatišką pokarį, ir net tarpukario nepriklausomybę. Taigi istorijos interpretacijų laukas labai platus. Politinės grupuotės, siekiančios kontroliuoti atmintį, bando įpiršti visuomenei pačias prieštaringiausias praeities versijas. Buvusi komunistinė nomenklatūra mėgina kaip įmanydama pateisinti savo vaidmenį priklausomybės laikotarpiu. Atmintį koreguoja ir sparčiai keičiamas socialinis žodynas. Šiuo atžvilgiu ypač iškalbingas yra politinis diskursas, kuriame vyrauja abstrakčios sąvokos, brandaus postkomunizmo sąlygomis neturinčios nors kiek konkretesnio turinio, pavyzdžiui, “demokratija”, “pilietinė visuomenė”, “laisvoji rinka”, “ekonomikos plėtra”, “ūkio strategijos”, “žinių visuomenė” ir panašiai. Tokias tąsias it guma sąvokas vokiečių rašytojas ir lingvistas Uwe Poerksenas taikliai pavadino “plastiškais žodžiais”, o jų visumą – “modulinės kalbos tironija”.1 Pasak jo, biurokratizuota, žargoninė ekspertų kalba atitolina žmones nuo gyvenimo tikrovės ir stumia į išgalvotą realybę, kurioje sąvokos praranda prasmę ir ima reikšti bet ką. Tokie politiniai diskursai sąmoningai ar nesąmoningai brėžia realiai neegzistuojančios (nors visuotinai geidžiamos) pilietinės ir/ar gerovės visuomenės kontūrus. Manipuliuojant abstrakčiomis verbalinėmis formulėmis ir skaičiais kuriamas europėjimo, sparčios ekonominės pažangos ir gerovės vaizdinys – virtuali tikrovė, neturinti nieko bendra su komplikuota socialine realybe. Kyla pagrįstų abejonių, ar postkomunizmo sąlygomis apskritai verta kalbėti apie visuomenę? Ar ji nėra tik dar vienas plastiškas verbalinis fantomas arba miražas, kuris išnyksta, vos išjungiame televizorių? Ar įmanoma, kad pusę šimtmečio prievartauta, užguita, sovietizuota “liaudis” per keliolika metų taptų sąmoninga visuomene? Gal teisūs tie kritikai, kurie ragina: užuot kalbėję apie visuomenę, verčiau apsiribokime bendruomeninių struktūrų kūrimu? Socialinė atskirtis didėja taip sparčiai, kad šalies gyventojų, atrodo, niekas daugiau, išskyrus pasus ir valstybinius simbolius, nebesieja. Gal iš tikrųjų mus vienija, pasak populiaraus televizijos reklaminio šūkio, tik “alus ir pergalės”? Amorfiška visuomenė, beformė politika, žiniasklaidos suvirtualinta ir perdirbta, simuliakru paversta tikrovė, ekonomikos neapibrėžtumas, chaotiškas blaškymasis tarp tvarkos ir netvarkos, socialinės isterijos ir apatijos proveržiai – tai tik dalis brandaus postkomunizmo bruožų.

Daugelis kritikų ir socialinio gyvenimo komentatorių sutinka, kad septynioliktieji nepriklausomybės metai Lietuvoje gana niūrūs. Postkomunistinio slogučio kamuojama šalis taip ir neįstengė sukurti sąlygų visiems visuomenės sluoksniams (ne vien “grietinėlei”) bent apynormaliai gyventi. Iš Lietuvos į Vakarus jau pasitraukė gerokai daugiau nei pusė milijono krašto gyventojų (oficiali statistika skelbia esą išvykusiųjų – 400 000), iš kurių daugelis, ko gero, nebegrįš. Masiškai emigruoja perspektyvūs mokslininkai, gabūs studentai, aukštos kvalifikacijos profesionalai, net aukštojo išsilavinimo nespėjusi įgyti jaunuomenė ir pensijinio amžiaus inteligentai, sutinkantys verčiau dirbti juodžiausius darbus svetur, negu jaustis nereikalingais ir žeminamais tėvynėje. Dar kiti, pavargę laukti ir nusivylę, iš gyvenimo “distancijos” pasitraukia savo noru: pagal savižudybių skaičių jau kuris laikas Lietuva pirmauja Europoje, aplenkusi šioje srityje anksčiau “lyderiavusią” Vengriją. Nenumatytai ilgai užtrukusi pereinamoji būsena išsklaidė iliuzijas, kad greitu laiku sukursime, pasak rinkiminio šūkio, “Lietuvą, kurioje gera visiems”. Panagrinėkime, kokie bruožai būdingiausi amorfiškai “brandaus postkomunizmo” visuomenei, žinoma, nepretenduodami į išsamų ir galutinį jos ypatumų registrą.

Politikos teatrališkumas

Prieš gerą dešimtmetį rašiau, kad politinis gvenimas Lietuvoje įgauna spektaklio bruožų, tačiau anuomet tai buvo viso labo politinių batalijų ir intrigų teatrališkumo metafora. Šiandien politika virto šou visai ne perkeltine prasme. Ko gero jokioje kitoje Europos šalyje žiniasklaida (ypač televizija) nėra taip glaudžiai susijusi su politika kaip pas mus. Net ir Holivudo žvaigždės televizijos ekranuose nešmėžuoja taip dažnai, kaip Lietuvos politinio gyvenimo personažai, nesvarbu, stambaus ar smulkaus kalibro… Amerikos senatoriai ir kongresmenai nė nesvajoja būti pakviesti į Oprah’os Winfrey ar Jerry’o Springerio šou, nebent įsiveltų į nacionalinio masto skandalą. O jų kolegoms Lietuvoje prasiskinti kelią į televizijos ekranus – juokų darbas. Politikai dominuoja visose TV pokalbių laidose, kiekvienas iš jų kuo puikiausiai žino, ką turi kalbėti, ko iš jo ar jos tikimasi ir kuo pasišnekėjimas viešumoje baigsis. Politikai, regis, perprato vieną svarbiausių masinės komunikacijos principų – jei šmėžuoji televizoriaus ekrane, vadinasi, egzistuoji. Ir atvirkščiai – tie, kurie lieka anapus televizijos ekranų ar blizgiųjų mados ir “gyvenimo būdo” žurnalų viršelių, atsiduria politikos užribyje. Ypač įtartinas profesionalių politologų vaidmuo tokiuose šou. Užuot reikliai analizavę visuomenėje vykstančius procesus, nesiveldami į politines manipuliacijas, jie teikia viešųjų ryšių paslaugas vienai ar kitai politinei grupuotei, o kartais – ir kelioms tariamai besivaržančioms partijoms. Brandaus postkomunizmo sąlygomis politologų nepriklausomybė tėra fikcija. Virtualumui vis labiau įsigalint politikos sferoje, sparčiai nyksta riba tarp meninio ir politinio spektaklio. Tik vienur vaidina aktoriai – tai jų profesija ir pareiga, o kitur profesinę pareigą pamynę politikai tampa marionetėmis, atliekančiomis joms skirtus viešuosius vaidmenis.

Diletantizmo triumfas

“Diletantizmo problema – tai esminė mūsų problema, turbūt viena iš dviejų ar trijų, svarbiausių mūsų nelinksmame gyvenime. Rasi, užsikrėtėm ta klaikia diletantizmo liga iš svetur, tačiau labai jau noriai jai pasidavėm, o dar pridūrėm jai ir grynai lietuviškų simptomų. Kol neišsigydysim (bent jau neapsigydysim) šios ligos, apie visus ateities džiaugsmus juokinga ir svajoti”, – nepriklausomybės išvakarėse rašė vienas įžvalgiausių lietuvių visuomenės analitikų, rašytojas Ričardas Gavelis2. Praėjo beveik dvidešimt metų po to, kai buvo parašytos šios eilutės, tačiau belieka konstatuoti, kad diletantizmas ir toliau tarpsta kone visose sferose: politikoje, ekonomikoje, socialinėje saugoje, žiniasklaidoje, švietimo ir aukštojo mokslo sistemose… Reformos jau keliolika metų vykdomos taip diletantiškai, kad niekas nebesistebi menkais jų rezultatais. Žlugo triukšmingai reklamuota Lietuvos sveikatos apsaugos reforma, ne kažin kokius vaisius subrandino ir švietimo reforma. Iškart po 1990-ųjų imta diegti kai kuriems visuomenės sluoksniams patrauklią, nors akivaizdžiai anachronistišką, “tautinės mokyklos” koncepciją, kuri veikiai buvo paversta pseudovakarietišku masinio vidurinio mokslo pusfabrikačiu. Didėja jaunuomenės neraštingumas, nors moksleiviai pervargę nuo nepakeliamo krūvio – socialinės karjeros kultas, išsipūtusios mokymo programos ir vadovėlių reketas vidurinį mokymą, vaizdžiai tariant, paklupdė ant kelių. Panašus likimas laukia ir aukštojo mokslo reformos. Nors jos reikalingumu niekas neabejoja, tačiau atsidūrusi politikų rankose ji, veikiausiai, taps dar viena parodomąja socialinio veiksmo simuliacija, kai tuščiai išeikvojama daugybė energijos ir lėšų. Diskusijos, jau keletą metų lydinčios pasirengimus aukštojo mokslo reformai, rodo, kad dialogo kultūra brandaus postkomunizmo Lietuvoje tebėra užuomazgų stadijoje – vis dar klesti, filosofo Leonido Donskio žodžiais tariant, monologinė kultūra.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, akivaizdu, kad Ričardas Gavelis buvo teisus, jis nenuspėjo, ko gero, tik vieno dalyko – diletantizmas ne tik be perstojo kaupiasi (pasak rašytojo, kol pasiekia kritinę masę), bet ir yra institucionalizuojamas. Diletantai veržiasi į valdžios struktūras, o tapę politikais ar aukštais valdininkais, pasirūpina, kad jų atžalos, giminaičiai ir artimieji gautų šiltas vietas valstybės tarnyboje. Neatsitiktinai per pastaruosius septyniolika metų taip išsiplėtė valstybės tarnautojų sektorius. Valdininkų skaičiui sparčiai didėjant, biurokratija darosi klampi ir neperregima kaip tamsiausias miškas. Kad ir su kokia menkute problema šalies gyventojai susidurtų, jiems tenka minti galybę valdiškų slenksčių, atlikti gausybę formalumų, kol priimamas elementariausias sprendimas. Žinoma, valstybės ir municipalinių struktūrų biurokratizacija nėra vien diletantizmo padarinys – aparato plėtra neabejotinai susijusi su politikų siekiu kontroliuoti visas žmonių gyvenimo sferas,3 tačiau būtent diletantizmas sukuria daugybę papildomų biurokratinių slenksčių.

Likimo ironija, kad Lenino šūkis, neva kiekviena virėja galės valdyti valstybę, įgyvendinamas šalyje, kuri pirmoji išsivadavo iš “broliško” sovietinės Rusijos glėbio. Menkos kvalifikacijos politikų postsovietinėje Lietuvoje apstu, o išskirtinis tokių “politikos virėjų” bruožas yra nepasotinamas godumas ir jo skatinama korupcija – dar vienas liūdnas rodiklis, pagal kurį esame vieni iš Europos Sąjungos lyderių. Brandaus postkomunizmo epochoje diletantizmas, kuriam sudaryta puiki socialinė terpė, tapo nuolatos atsikuriančia sistema.

Pramogų kultas

Pramogų galią politikoje suvokė jau senovės romėnai – plebsui reikia “duonos ir žaidimų”. Skirtingai nuo komunistų ar islamo fundamentalistų, dėjusių ir dedančių pastangas, kad pasilinksminimų (ypač viešų) laisvė būtų griežtai kontroliuojama ir apribota, postkomunistinėje Lietuvoje pramogos ne tik nepaprastai suklestėjo, bet ir tapo kultu. Šį faktą galima interpretuoti įvairiai. Po ilgo badavimo paprastai seka ilgi apsirijimo “seansai” – be saiko puotaujama siekiant atsigriebti už prarastą laiką. Skurdus sovietmečio pramogų racionas, draudimai ir kontrolė, vaizdžiai tariant, pusės amžiaus bado dieta, bloškė sociumą į kitą kraštutinumą: kaktomuša susidūrus su vartotojų visuomene, skubėta numalšinti masinių pramogų alkį. Šiuos poreikius tenkinantis, o dabar jau ir dirbtinai juos kuriantis šou verslas postkomunistinėje Lietuvoje išsikerojo neproporcingai plačiai ir įgavo pavojingų bruožų. Ypač kelia nerimą orientacija į žemiausio lygio, primityvius, neišsilavinusius vartotojus. Didžioji Lietuvos TV programų dalis yra skirta “liaudžiai”, t.y. kaimo ir periferijos gyventojams, priemiesčių proletarams, aukštesnio išsilavinimo neįgijusiai jaunuomenei. Jie yra pagrindiniai lietuviškų realybės šou, teležaidimų ir pokalbių laidų vartotojai, jiems skiriama primityvi, su vulgariu prieskoniu, sovietmečio agitbrigadų lygio produkcija. Simptomiška, kad populiariausių pramoginio žanro laidų kūrėjai į šou verslą atėjo būtent iš šių struktūrų, taigi atsinešė ten įgytus mąstymo įgūdžius, vaidybos štampus, specifinį žodyną, lengvai atpažįstamas intonacijas (pavyzdžiui, tarmiškumas mėgdžiojamas jį vulgarizuojant).

Pramogų kulto galią netruko suvokti ir politikai. Štai kodėl jie taip noriai dalyvauja šou verslo projektuose, net tokiuose, kur aktoriai kuria Lietuvos politikų parodijas. Atrodytų, paradoksalu, bet politinė parodija ne griauna politiko įvaizdį, o krauna jam politinį kapitalą. Suvirtualintas, į televizijos ekraną perkeltas asmuo tampa komišku, tačiau šiltu ir simpatišku personažu, kuris nesąmoningai tapatinamas su realiuoju, o šiam ilgainiui priskiriamos ano, virtualiojo, savybės. Parodijuojamas politikas tampa dar populiaresnis, nes artimesnis “liaudžiai” – būsimiesiems rinkėjams. Socialinis įtūžis, neapykanta išsisklaido, mases apima palengvėjimas: apie kokias politiko priedermes galima kalbėti, negi kam nors šaus į galvą reikalauti, kad apykvailis juokdarys taptų visuomenės “architektu”? Jei kuris nors žiūrovus/rinkėjus “mirtinai linksminantis”4 personažas pašalinamas iš politinės arenos, jis išnyksta ir iš televizijos ekranų, todėl vakarai prie televizoriaus, į kurį spoksoti yra bene vienintelė statistinio lietuvio pramoga, darosi dar skurdesni ir nykesni. Lengva iš politinės arenos pasitraukusių veikėjų, smagių TV personažų, nostalgija justi net žinių laidose!

Konformizmo suvešėjimas

“Idealingiausia iš visų tautų Lietuva, pakol ji nesusiartino su kultūringojo pasaulio dvasia, nepažino jos esmės, – tegul savo idealingumu nesigiria, nes ji atkartos tas pačias klaidas, kaip anais laikais kovodama prieš kryžių. Pilnu įsitikinimu tvirtinu – greit supras tai ir visa mūsų visuomenė – jog nė vienas priešas nėra mums tiek pakenkęs, kaip mes patys savo nevaldomais, gaivalingais ūpais, siautimu, bekritingumu ir nekultūringumu”, – 1922 metais rašė lietuvių literatūros klasikas ir, beje, vienas pirmųjų šalies kultūros kritikų Julijonas Lindė-Dobilas,5 kritiškumo stoką vadindamas vienu didžiausių moderniosios lietuvių kultūros stabdžių. Po daugelio dešimtmečių situacija kartojasi: jis apie tai rašė Lietuvai išsivadavus iš pusantro šimto metų trukusios carinės rusų imperijos priespaudos, kai pradėta kurti nepriklausomos valstybės pamatus, o dabar konformizmo problemą svarstome po pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos. Šiandieniniai mūsų mąstymo įpročiai nulemti ne tik sovietmečio, bet ir ilgų baudžiavos amžių mentalinio palikimo, kuris dažno lietuvio sąmonėje įdiegė polinkį susitaikyti ir prisitaikyti prie bet kokios situacijos, ypač susijusios su svetimųjų primesta galia, siekiu valdyti ir kontroliuoti. Prisitaikymo formos, vyravusios sovietmečiu, svarstomos nenoromis, priešokiais tiek viešojoje, tiek akademinėje kritikoje. Tačiau visuomenės sąmonėjimo procesas paspartės tik tuo atveju, jei sąžiningai išanalizuosime okupacijos/kolonizacijos paveldą, kuris postkomunistinėje visuomenėje tebėra gajus, nors jis stropiai ir sumaniai maskuojamas.

Konformizmas persmelkė kone visas gyvenimo sritis. Valdžios bijoma, todėl jai pataikaujama. Valdžios įstaigose klesti hierarchiniai pavaldinių ir viršininkų santykiai, skatinama ne iniciatyva, o besąlygiškas paklusnumas. Net aukštosiose mokyklose, kurios turėtų būti kaitriausi kritiškos minties židiniai, klesti nuolankumas ir tyli rezignacija. Sovietmečiu išsiugdytas prisitaikymo instinktas (daugelio akademikų ir kultūros veikėjų manymu, jis neva padėjęs lietuvių tautai išlikti) brandaus postkomunizmo epochoje atsiskleidė visu “gražumu”. Šis bjaurus ilgai diegtas instinktas yra vienas didžiausių socialinės mimikrijos ir atrofijos kaltininkų, juo manipuliuodama valdžia (nesvarbu, kokios pakraipos ji būtų) griežtina piliečių kontrolę, didina jų priklausomybę nuo valstybės. Kol šio instinkto neįstengsime pažaboti, tol klusni amorfiška masė netaps pilietine visuomene.

Pilietinės visuomenės miražas

Prieš gerą dešimtį metų, nebrandaus postkomunizmo sąlygomis, panacėja nuo visų socialinių ligų laikytas atviros visuomenės receptas, sudarytas iš filosofo Karlo Popperio ir jo buvusio mokinio, finansininko ir filantropo George’o Soroso idėjų mišinio. Sunku pasakyti, kiek per šį laikotarpį pasistūmėjome atviros visuomenės link, tačiau Soroso fondo veikla ekonominio sunkmečio sąlygomis Lietuvai (o ir visai Rytų Europai) davė nemažai naudos. Be kitų dalykų, jos pėdsakai ryškūs ir intelektualinio gyvenimo sferoje: buvo išversta puikios humanitarinės ir socialinės lektūros (tiesa, daugiausia liberaliosios pakraipos autorių), lietuvių intelektualiniai akademiniai sluoksniai pramoko šiuolaikiškos kalbos, o tai leido jiems visavertiškai jaustis bendraujant su kolegomis iš Vakarų. Pastaruoju metu atviros visuomenės sąvoką iš masinės apyvartos išstūmė madingesnė pilietinės visuomenės kategorija, įsitvirtinusi politikų ir socialinių analitikų žodynuose. Vis dėlto jos turinys vis dar neaiškus, neapibrėžtas, slidus kaip medūza, nors galbūt šie bruožai ir daro ją tokią patrauklią. Lietuvos socialinio gyvenimo komentatoriai (turiu galvoje ir žurnalistus, ir profesionalius analitikus, t.y. filosofus, politologus, sociologus, ekonomistus) pagal kiekvienų rinkimų rezultatus diagnozuoja, ar sutvirtėjo, ar atvirkščiai – aižėja pilietinės visuomenės pamatai. Antai, kai prezidentu liaudies valia tapo populistas Rolandas Paksas, subūręs neaiškios ideologijos partiją, dauguma intelektualų padarė išvadą, kad pilietinės visuomenės užuomazgų Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. O kai jis po gerą pusmetį trukusios interpeliacijos buvo pašalintas ir prezidento rinkimus laimėjo buvęs jo varžovas Valdas Adamkus, imta džiūgauti, kad pilietinės visuomenės simptomų vis dėlto esama. Ar įmanomas toks neįtikėtinas socialinės ir pilietinės brandos stebuklas? Kad ir kaip būtų, pilietinės visuomenės sąvoka pasidarė tik dar miglotesnė ir paslaptingesnė negu anksčiau.

Ryžtas kurti tvirtą pilietinę visuomenę pastaruoju metu ypač sustiprėjo. Atsirado ir struktūros, kurių tikslas – tokią visuomenę sukurti nacionaliniu mastu, tačiau, nepaisant paveikios, net nuoširdžios retorikos, praktinių veiksmų nei mastas, nei juo labiau rezultatai kol kas nedžiugina. Ko gero, viena iš kliūčių yra naivus intelektualų įsitikinimas, kad pilietinę visuomenę galima sukurti “iš viršaus”, protingiems, išsilavinusiems inteligentams šviečiant ir auklėjant apytamses mases. Kad toks mąstymas veda į gryną utopiją, jau įrodė Apšvietos amžiaus racionalistinių intencijų likimas. Belieka apgailestauti, kad brandaus postkomunizmo epochoje vis dar (pasi)tikima pamokslavimo galia. Iš sostinės į mažesnius miestus ir miestelius piliečių santalkos koordinatoriai vežioja lektorius, kurie dėsto pilietinės visuomenės kūrimo pradžiamokslį. Ir nors kartais pasitaiko spontaniškų pilietiškumo apraiškų, tačiau vertikaliais apšvietos spinduliais geidžiamos visuomenės vis tiek neįmanoma sukurti. Kol vertikalių socialinės veiklos metodų nepakeis horizontalūs, kol atkampiausiose šalies vietovėse vietinių žmonių iniciatyva neatsiras bent kiek daugiau bendruomeninių radijo stočių, laikraštėlių, piliečių klubų, asociacijų ir panašių įtinklintų darinių, pilietiškumo oratoriai savo energiją švaistys vėjais. Jei nebus studijuojama, kritiškai analizuojama ir kūrybiškai taikoma kitų šalių pilietinių iniciatyvų patirtis, pilietinis sąjūdis brandaus postkomunizmo Lietuvoje virs dar vienu nenusisekusiu Švietimo projektu, kokių Rytų Europa jau regėjo į valias.

Tas saldus žodis – populizmas

Pastaruoju metu aptariant socialinę ir politinę kaitą daugelyje Europos šalių neišsiverčiama be sąvokos “populizmas”, tapusios stačiai nepakeičiama politikų, politikos analitikų ir apžvalgininkų žodyne. Kaip ir daugelis “plastiškų žodžių” (Uwe Poerksen), ši sąvoka yra slidi ir neapibrėžta. Tačiau daugeliui atrodo, kad ją pasitelkus įmanoma paaškinti kone viską, kas vyksta, pavyzdžiui, brandaus postkomunizmo Lietuvoje. Nekeliu sau tikslo išsiaiškinti, kiek ji naudinga kaip analitinis instrumentas, interpretuojant socialinius pokyčius Vidurio Rytų Europoje (tai daug didesnės ir rimtesnės lyginamosios studijos objektas), vis dėlto turiu pripažinti, kad vietiniame kontekste ji taip ir neįgauna aiškesnio turinio. Griežtesni kritikai klausia – ar yra Lietuvoje nors viena politinė partija, kuriai neliptų populizmo etiketė? Ar socialdemokratų socialinės gerovės pažadai ir rinkimų retorika kuo nors skiriasi nuo konservatorių, nors abi šios partijos skelbiasi esančios “tradicinės”, taigi pagal apibrėžimą – ne populistinės? Ar tokia jau didelė praraja tarp tariamai “tradicinių” partijų, kurios irgi įsisteigė vos prieš keliolika metų, ir pabrėžtinai “į liaudį” apeliavusio Rolando Pakso populistinės retorikos ir viešų gestų (per LR prezidento rinkimus jis sumaniai eksploatavo profesionalaus piloto patirtį ir įvaizdį, lėktuvu atskrisdamas į rinkimines apylinkes). Kito populisto – buvusio skandalingojo Vilniaus mero liberalcentristo Artūro Zuoko demagogija ne kažin nuo skyrėsi nuo ilgamečio kairiojo sparno lyderio ekskomunisto (“tradicionalisto”) Algirdo Brazausko retorinių triukų – abu stengiasi sukurti visiems “liaudies” sluoksniams artimo “tipiško lietuvio” įvaizdį.

Nepaisant retorikos, įvaizdžio, charakterio ar biografijos ypatumų, visam brandaus postkomunizmo politiniam elitui būdingi tokie patys bruožai: neprincipingumas, dviveidystė, ciniškas godumas, skatinantis tuštinti valstybės ar municipalinį iždą. Ištvermingiausias politinio maratono bėgikas Lietuvoje – buvęs kompartijos pirmasis sekretorius, dabar jau ir buvęs prezidentas, ir buvęs premjeras, Algirdas Brazauskas jaunesnę politikos veikėjų kartą įtikino, kad amorfiška postkomunistinė visuomenė – tai viso labo atomizuota, stipresnių socialinių ir pilietinių saitų stokojanti minia, kurios simpatijomis ir antipatijomis nesunku manipuliuoti, jei esi bent minimaliai įvaldęs politinės reklamos, įvaizdžio kūrimo ir viešųjų ryšių technologijas. Kaip parodė buvusio prezidento Rolando Pakso svaigi (nors ir neilgalaikė) pergalė, viešųjų ryšių technologus geriausia importuoti iš svetur, net ir susijusių su svetimos šalies spectarnybomis. Tiesa, ir vietiniai polittechnologai, atrodo, jau meistriškai įvaldė populizmo taktiką ir strategiją.

Kryčiai ir atkryčiai

Sociologai ir socialiniai kritikai daugelyje postkomunistinių kraštų įžvelgia panašią “posttotalitarinę patologiją”, žinoma, yra tam tikra vietinė specifika ir istorinės raidos skirtingumai. Atsakomybės, organizuotumo, pasitikėjimo, socialinio ir pilietinio solidarumo stoka lemia, kad piliečiais lengva manipuliuoti, o socialinės grupės blaškosi tarp dviejų kraštutinumų – isteriško aktyvumo ir visiškos apatijos, juodos rezignacijos. Daugelio postkomunistinių visuomenių politikams būdingas diletantizmas, savanaudiškumas ir korupcija, bet naujausi tyrimai6 rodo, kad Lietuva ir šiuo atžvilgiu veržiasi į lyderius ES. Vakarų ekspertai būtent korupciją laiko vienu pavojingiausių Lietuvos demokratijos slenksčių. Taigi bene būsime susirgę sunkesne “posttotalitarinės patologijos” forma negu mūsų likimo broliai?

Ar liberaliosios demokratijos šalyse daug pavyzdžių, kad į valdžią veržtųsi daugiau negu keturiasdešimt tariamai skirtingų politinių partijų, kurios ir pačios sunkiai susigaudo, kuo skiriasi jų ideologijos ir programos? Kadaise plačiai nuskambėjusios, o dabar ne tik senstelėjusios, bet ir neišsipildžiusios, “ideologijų pabaigos” ar “istorijos pabaigos” pranašystės tokiems politikos “mišrūnams” turėtų būti ypač prie širdies. Juoba kad daugelio brandaus postkomunizmo epochos politinių partijų ideologija viena – valdyti, kad galėtum prikišti nagus prie valstybės iždo.

Prieš gerą dešimtmetį rumunų kultūros kritikas Andrei’us Plesu paskelbė posttotalitarinės visuomenės studiją, paremtą savo šalies pavyzdžiu. Totalitarizmo epochą lygindamas su nauju socialinės kaitos laikotarpiu, autorius konstatavo: “Apimti nevilties, kankinami nemigos, nesutardami su savimi jautėmės išsekę, negyvybingi, dūstantys. Vegetavome aplinkoje, kuri tuo pat metu buvo ir griežta, ir ginčytina; mums beliko didžiuotis savo izoliacija ir puoselėti kartkartėm atgimstančią nedrąsią viltį. Šioje aplinkoje netikėtai įvyko sprogimas: tarsi burtų lazdele mostelėjus, neurastenija išnyko ir staiga tapome isteriški. Mumyse pasireiškė įprasti isterijos simptomai, ligos centras iš smegenų persikėlė į vidaus organus. Mus apėmė paaugliškas jaudulys, nekontroliuojama agresija, išreiškiama šūksniais ir grimasomis. Išsekimą pakeitė nerimas, praradome atsargumą ir saiko jausmą. Kamuojami neurastenijos, išreiškėme mažiau negu jutome viduje. Tapę isteriški, išreiškėme daugiau nei įstengėme artikuliuoti protu. Tylos patologija užleido vietą liguistam triukšmui. Veikiausiai visa tai turėtų būti suvokiama kaip gydomo organizmo reakcijos. Negalime pasveikti neperėję ilgos ir dramatiškos skaistyklos. Vis dar gali pasireikšti pavojingi ligos paūmėjimai.”7 Kokie? Pasak Plesu, galimos bent trys komplikacijos: pirma, visuomenė vėl gali tapti neurasteniška; antra, ji gali prisitaikyti prie nuolatinės isterijos; trečia, ją gali apimti autoritarinio režimo ilgesys, kad įveiktų neurasteniją ir disciplinuotų isteriją. Visi trys “atkryčiai” dar labiau pagilintų socialinę destrukciją ir visuotinai geidžiamos gerovės visuomenės viziją paverstų tuščia iliuzija.

Panašus raidos scenarijus įmanomas ir Lietuvoje, mažiausiai tikėtinas nebent autoritarinio režimo atkūrimas. Kita vertus, nederėtų pamiršti, kad su grėsmingu šūkiu “Tvarka bus!” ir nacionalsocialistinę atributiką primenančiomis emblemomis kelią į Prezidentūrą prasiskynė net toks blankus, neišraiškingas, jokios charizmos neturintis asmuo kaip Rolandas Paksas, vėl keliantis populistinius lozungus ir žadantis kraštui “tvarką ir teisingumą”. Amorfiška visuomenė tvirtos rankos ilgisi ir brandaus postkomunizmo epochoje. Netrūksta ir pasiryžusių tokį liaudies ilgesį be skrupulų patenkinti… Kokie neatsparūs “atkryčiams” esame, parodė daugiau nei pusę metų trukusi socialinė isterija, kurią sukėlė ilgas ir sekinantis prezidento Pakso nušalinimo procesas. Ji apėmė ne tik plačiuosius visuomenės sluoksnius, bet ir politikus, ir intelektualus, ir socialinio gyvenimo analitikus, nors jų priedermė – suvaldyti socialinės isterijos proveržius. O pastaruoju metu regime kitą kraštutinumą – stiprėja socialinės neurastenijos simptomai, didėja apatija, nusivylimas visomis politinėmis partijomis ir politinės veiklos formomis. Grėsmingų simptomų esama ir daugiau, o apatijos ir abejingumo apimta visuomenė tikrai neįstengs išsklaidyti vis labiau tirštėjančio neurastenijos debesies. Nematyti visuomenę telkiančių asmenybių, kurios imtųsi išsklaidyti socialinę neviltį ne pažadais, o veiksmais. Belieka kliautis sveiko proto įgūdžiais, kurie, kaip turėjome ne vieną progą įsitikinti, kritiškais atvejais vis dėlto pasireiškia.

Kad pakeistume apgailėtiną dabarties vaizdą ir dar pesimistiškesnį ateities scenarijų (o jį perša didėjanti socialinė atskirtis, emigracija iš nevilties, didėjantys alkoholizmo, nusikalstamumo mastai, kraupus savižudybių skaičius), reikia sutelktų visos visuomenės pastangų. Bet pirmiausia ją pačią reikia sutelkti, nes ji vis labiau skyla, svetimėja, prarasdama socialinio solidarumo saitus. Tik susitelkusi postkomunistinė visuomenė suras savyje jėgų pareikalauti iš savo išrinktųjų, kad nuo valdomos demokratijos šalis pagaliau pereitų prie normalios europietiškos.

Intelektualų spurdėjimas

Intelektualai, nepriklausomybės apyaušriu ir pirmaisiais “dainuojančios revoliucijos” metais atlikę didžiulį tautos telkėjų vaidmenį, veikiai buvo išstumti į politinio gyvenimo paraštes. Ar nėra ir jų pačių kaltės, kad taip atsitiko? Filosofas Audrius Navickas konstatavo, kad Lietuvoje susiklostė keistai paradoksali situacija: “valstybę vis įžūliau ima savintis interesų grupės, o nemaža visuomenės ir intelektualinių sluoksnių dalis atsiribojo nuo politikos tylėdami, kai reikėjo kalbėti ir ginti savo tautos interesus”.8 Per keliolika metų politikams, nepriklausomai nuo partinės ar klaninės priklausomybės, pavyko pasiekti reikšmingą pergalę prieš visuomenę – jie privatizavo diskusijų politikos klausimais tribūną, atsitvėrę nuo intelektualų (jiems teko nereikšmingas subjektyvių komentatorių ir interpretatorių vaidmuo) ir užsitikrinę profesionalių politikos aiškintojų, t.y. politologų, paramą ir paslaugas. Pajutę savo profesinę paklausą ir atlygio skonį, šie numojo ranka į etinius principus ir savo klientūrai mielai atsilygina konsultacijomis, rinkodaros ir vadybos paslaugomis. Vieša paslaptis, kad žymesni politikos mokslų specialistai graibstyte graibstomi prieš kiekvienus rinkimus, kad politinėms partijoms ir jų lyderiams padėtų susikurti nepriekaištingą įvaizdį, užmaskuoti abejotinus, o neretai ir gėdingus praeities poelgius. Be to, šitaip eliminavus potencialius partijos programos kritikus, manipuliuoti masėmis gerokai lengviau.

Kas lėmė, kad intelektualai nusišalino nuo politikos? Skilimo, susvetimėjimo ir sąmoningo/nesąmoningo atsiribojimo priežasčių daug ir įvairių, be to, iš politikos anksčiau ar vėliau pasitraukė ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių intelektualai. Žinomas istorikas Tony Judtas daro tokią prielaidą: “Viena iš intelektualų nunykimo priežasčių buvo tai, kad jų dažnai pabrėžiamą antikomunizmo etiką, poreikį kurti moraliai sąmoningą pilietinę visuomenę, siekiant užpildyti anomišką erdvę tarp individo ir valstybės, išstūmė praktinis rinkos ekonomikos kūrimo verslas. Per keletą metų “pilietinė visuomenė” Vidurio Europoje tapo archajiška sąvoka, svarbia tik saujelei užsienio sociologų. Kažkas panašaus po Antrojo pasaulinio karo atsitiko Vakarų Europoje […] aukštą moralinį karo metų rezistencijos toną išstūmė ir pakeitė pirmiausia praktinis rekonstrukcijos poreikis, o vėliau – Šaltasis karas. Tačiau net ir to meto sąlygomis prancūzų ar italų autoriai turėjo nemažą auditoriją – iš dalies dėl plačiai skelbiamo savo angažuotumo, jų kolegoms Vengrijoje ar Lenkijoje sekėsi, deja, kur kas prasčiau.

Intelektualai, kuriems pavyko sėkimingai peršokti į demokratiškąjį viešąjį gyvenimą, daugiausia buvo “technokratai” – teisininkai ir ekonomistai, disidentų bendruomenėje iki 1989 metų neatlikę jokio vaidmens. Tačiau būtent savo neherojiškumą jie pateikė kaip patrauklų modelį panašiai neherojiškiems bendrapiliečiams.”9

Toks teiginys labiau tinka Vidurio Europos – Čekijos, Vengrijos, Lenkijos – intelektualiniam ir disidentiniam sąjūdžiui. Disidentų veikla sovietmečio Lietuvoje buvo gerokai labiau marginalizuota, ribotesnė, daugiausia nukreipta prieš Katalikų Bažnyčios persekiojimą, o ir ryškesnių asmenybių, prilygstančių iškiliems čekų ar lenkų intelektualams, paprasčiausiai nebuvo. Be to, lietuvių disidentai atsidūrė nuošalėje jau Persitvarkymo sąjūdžio arba “dainuojančios revoliucijos” laikais – iš dalies baugino jų radikalumas, iš dalies lėmė tai, kad pirmosios Sąjūdžio bangos aktyvistai visuomenei buvo geriau žinomi iš legalios veiklos viešajame gyvenime. Vis dėlto Tony Judtas teisus – neherojiškos, tačiau veiklios ir žinomos asmenybės visuomenei pasirodė artimesnės ir patrauklesnės už pogrindyje gyvybe ir laisve rizikavusius disidentus ir radikalus. Tendencija visur panaši: dar neprasidėjus masiniam šuoliui į rinkos ekonomiką, pragmatiškesni “technokratai” išstūmė humanitarus iš politikos, visuomenei pasyviai stebint ir tylomis pritariant. Kita vertus, kad pralaimėjo varžybas dėl teisės laikyti politinius svertus, humanitarinio sparno intelektualai iš dalies patys kalti. Sparčiai keičiantis visuomenės prioritetams, jie vis dar kalbėjo pasenusia, įtaigos netekusia “dainuojančios revoliucijos” kalba. Be to, nepajuto, kad užgriuvus ekonominiams sunkumams (ypač kai Maskva pradėjo prieš Lietuvą ekonominę blokadą) pasikeitė visuomenės vertybinės orientacijos – suvešėjo individualizmas, pragmatizmas, asmeninės naudos siekis, pradėjo trūkinėti socialinio solidarumo saitai. Intelektualai sugrįžo į savo profesinę ar akademinę terpę, nusišalino nuo pilietinių iniciatyvų, o kartais rodė net atvirą pasidygėjimą politine veikla. Jų autoritetas ir reikšmė visuomenės gyvenime susitraukė tarsi šagrenės oda.

Edwardas W. Saidas10 yra aptaręs intelektualams gresiančias pagundas ir proto korupciją, kuri įsitvirtina tada, kai atsisakoma tiesos ir principingos pozicijos, kai vengiama būti pernelyg politiškais, kontroversiškais, nes baiminamasi autoritetų nepritarimo ar galios struktūrų nepasitenkinimo. Taip atsitinka ir tiems, kurie bet kokia kaina siekia išsaugoti objektyvaus, nešališko asmens reputaciją, tikėdamiesi, jei šį tą nutylės, sulaukti deramo atlygio – garbės vardo, prestižinės premijos, valstybinio posto ar ambasadoriaus titulo. Užgniauždami savo balsą tuomet, kai privalu atvirai ir be kompromisų kalbėti, intelektualai nusisuka nuo pareigos byloti tiesą, juos įkalina jų pačių neryžtingumas. Ar Lietuvos intelektualai gebės atlikti savo pareigą spartindami pilietinės visuomenės kūrimosi procesą, ar pajėgs atsikratyti valdžios struktūrų jiems siūlomo liokajaus vaidmens? Neabejotina viena – nuo jų laikysenos painių ir sudėtingų sociopolitinių procesų atžvilgiu priklausys ir visuomenės, ir jų pačių likimas.

Žr. Uwe Poerksen, Plastic Words: The Tyranny of Modular Language, Penn State University Press, 1995.

Ričardas Gavelis, Diletantų epocha ir asmenybės suverenitetas, Literatūra ir menas, 1989 m. balandžio 22.

Prancūzų sociologas Jacques'as Ellulis rašo: "Valdymas ir kontrolė yra dviprasmiškas dalykas. Kai jis taikomas pasauliui ir daiktams, galiausiai pasirodo, kad tai ne kas kita, o godumas ir beribis savininkiškumas. Kai jis taikomas individams, paaiškėja, kad tai yra galios ir dominavimo troškulys." (Jacques Ellul, The Betrayal of the West. New York: The Seabury Press, 1978, p. 35).

Šią sąvoką skolinuosi iš pagarsėjusios Neilo Postmano knygos "Amusing Ourselves to Death" pavadinimo.

Julijonas Lindė-Dobilas, Į slėpiningąjį dvasios pasaulį, Vilnius: Vaga, 1996.

Transparency International iniciatyva toks tyrimas atliktas ir Lietuvoje.

Andrei Plesu, Post-Totalitarian pathology: Notes on Romania Six Years After December 1989, Social Research, Vol. 63. No 2 (Summer 1996), p. 561-562.

Audrius Navickas, Kaip atsirado Kultūros žmonių ir piliečių santalkos kreipimasis? Kultūros barai, 2007, Nr. 4, p.3.

Tony Judt, Postwar: A History of Europe Since 1945, The Penguin Press, 2007, p. 695-696.

Edward W. Said, "Respresentations of an Intellectual", New York: Vintage, 1996.

Published 11 June 2008
Original in Lithuanian
First published by Kulturos barai 2/2007

Contributed by Kulturos barai © Almantas Samalavičius / Kulturos barai / Eurozine

PDF/PRINT

Read in: EN / LT / SK / BG

Published in

Discussion