2025-ųjų pamokos, 2026-ųjų perspektyvos

Pokyčiai gali būti nuolatiniai, tačiau kartais jie įsibėgėja tokiu greičiu, kad destabilizuoja visas normas. Europa bando prisitaikyti prie daugiapolės pasaulio tvarkos, vis labiau spaudžiama JAV grasinimų pasitraukti iš gynybinio Šiaurės Atlanto aljanso. Rusija apkasų karą papildo, plėsdama kibernetinius išpuolius, o Kinija vis labiau dominuoja savo technologijomis. Į ką tokiomis aplinkybėmis Europos politikai turėtų sutelkti dėmesį ateinančiais metais?

Apie tai, kas labiausiai paveikė pasaulio politiką 2025 m. ir ką gali atnešti 2026-ieji, Mirjana TOMIĆ kalbasi su Ivanu KRASTEVU, politologu, nuolatiniu Humanitarinių mokslų instituto (IWM) Vienoje bendradarbiu.

Mirjana Tomić. Prieš metus pranašavote, kad 2025-aisiais stulbins įvykių greitis, politiniai lūžiai, bus sunku net suvokti šiuos pokyčius. Numatėte, kad karas Ukrainoje paaštrės, o prezidentas Trumpas, cituoju, „pakeis politinio diskurso pobūdį“. Taip pat minėjote, kad ES turėtų mokytis gyventi kaip vidurinioji jėga.

Klausiausi jūsų kalbų, skaičiau straipsnius, kur nuolat minėjote žodį „revoliucija“. Paaiškinkite, koks šios revoliucijos pobūdis. Kaip turėtume ją suprasti? Kas dėl to nukentės? Kur apskritai eina pasaulis?

Ivan Krastev. Mano prognozės buvo tokios miglotos, kad visiškai klysti net ir norėdamas nebūčiau galėjęs. Tačiau svarbiausia – ir tai mano požiūris į Donaldą Trumpą – buvo patirti, ką reiškia, kai lėtojo traukinio keleiviai staiga persodinami į greitąjį. Galbūt nežinome kelionės tikslo, bet stulbina sąstato greitis.

Tik pagalvokite, 2025-ieji buvo antrosios Trumpo kadencijos pirmieji metai. Ar nejaučiate, kad jie truko gerokai ilgiau? Kalbėdamas apie revoliuciją, turiu omenyje tris dalykus. Pirma, revoliucija nėra valdžios pasikeitimas. Valdžia keičiasi beveik visą laiką. Revoliucinis yra politinių veikėjų tapatybės pokytis. Patinka mums tai ar nepatinka, bet vos per vienerius metus Trumpui pavyko pakeisti pasaulinės žaidėjos – JAV – politinę tapatybę.

Antra, manau, revoliucija susijusi su greičiu. Viskas prasideda labai greitai. Tai irgi susiję su skirtingomis generacijomis. Esu kilęs iš tos Rytų Europos kartos, kuri patyrė didelius politinius pokyčius, posūkius įvairiomis politinėmis kryptimis. Prisimenu, kaip greitai viskas keitėsi, – ne tik įvykiai, bet ir mūsų supratimas.

Trečias dalykas – staiga paaiškėjo, tas būdinga kiekvienai revoliucijai, kad ateitis bus visai kitokia negu pasaulio šiandiena. Nostradamas, žinoma, turėjo savo požiūrį, kas vyks 2026-aisiais. Jis pasitelkė bičių spiečiaus metaforą, kuri interpretuojama kaip labai dideli politiniai neramumai.

Požiūris į ateitį apibrėžiamas dviem aspektais. Pirma, kalbėdami apie tai, kas bus, paprastai atsigręžiame į praeitį. Bet kokiai prognozei svarbiausia, kad niekas nežino, kas nutiks, tačiau turime bent jau iliuziją, kas nenutiks. Garsusis pokštas šia tema yra tas, kad nežinome, kas būtų nutikę, jeigu 1963 m. būtų nušautas Chruščiovas, o ne Kennedy’s. Tačiau tikrai žinome, kad Onassis neketino vesti ponios Chruščiovos. Sakau tai todėl, kad mūsų supratimas apie ateitį remiasi tikrumu, kurio nesitikime. O tai, ko nesitikime, labai drausmina mąstymą.

Prisidėjau prie Europos užsienio santykių tarybos (ECFR) atliktos pasaulinės apklausos, kurioje dalyvavo dvidešimt viena šalis. Apklausa bus paskelbta sausio 15 d. Lyginant su 2024 ir 2025 metais, išryškėjo keturi skirtumai. Pirma, dauguma apklaustųjų manė, kad 2026 metais Kinija sparčiai kils. Po pirmųjų Trumpo prezidentavimo metų, kai buvo laikomasi principo „Amerika pirmiausia“, respondentai staiga atkreipė dėmesį, kad vis garsiau skamba šūkis „Kinija pirmiausia“. Net amerikiečiai pradeda manyti, kad Kinija dėl savo technologijų, gamybos, prekybos vis aiškiau lyderiauja.

Antra, ir dar svarbiau, apklaustieji nebijo šito pokyčio. Paprastai tarptautiniuose santykiuose atsiradus naujam hegemonui, bandančiam perimti valdžią, kyla priešiška reakcija. Sukuriama koalicija šiam pokyčiui suvaldyti. ECFR apklausos duomenimis, Kinijos atžvilgiu tokio nusiteikimo nėra.

Trečia, svarbus pesimizmo ir optimizmo santykis. Pasaulyje yra dvi grupės. Vienur visuomenė gana pesimistiška – tai Europa, JAV, Pietų Korėja, Turkija. Yra ir tokių šalių, kurios itin optimistiškos. Šiuo metu pagrindinė optimizmo čempionė – Indija, bet nedaug atsilieka Kinija ir Brazilija, net Rusija ir Ukraina, nors iš pastarųjų daug ko nesitikiu. Abi jos gana „optimistiškos“, nes karo metais esi arba optimistas, arba miręs. Negalima sau leisti prabangos pasinerti į pesimizmą. Antra vertus, tai, kas išoriškai vertinama kaip neigiamas požiūris į kitas pasaulio dalis, viduje gali būti priimama teigiamai, pavyzdžiui, Meksikoje gana daug optimizmo, bet ne viso pasaulio, tik savo vietos pasaulyje atžvilgiu.

Galiausiai vienas iš esminių pokyčių – požiūris į Senąjį žemyną. Pirmąkart iš apklausos duomenų matyti, kad pagrindiniu savo priešu dauguma rusų laiko Europą, o ne JAV. Įdomu ir tai, kad ne visi amerikiečiai sutinka su prezidento Trumpo itin neigiamu nusistatymu prieš Europą, 40 proc. ją vis dar laiko sąjungininke. Tačiau tik 16 proc. europiečių sąjungininke laiko JAV. Tai didelis pokytis vos per vienerius metus.

Mirjana Tomić. Kokie svarbiausi 2025 m. reiškiniai, turėsiantys ilgalaikį poveikį? Ar tai bus valdžios suasmeninimas, nepagarba teisinei valstybei, Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino sąmokslas? Ar JAV priešiškumas Europai? Ar prezidento Jameso Monroe doktrinos apie Amerikos dominavimą regione susigrąžinimas?

Ivan Krastev. Gerai, pradėkime nuo to, ko nepaminėjote, – nuo tarifų. Įdomu tai, kad šis didelis pokytis turėjo visai kitokį poveikį, negu tikėjosi tiek jo kritikai, tiek šalininkai. Daugelis liberalių ekonomistų baiminosi, kad Trumpo tarifai sukels didžiulį rinkų užgrobimą. Tas neįvyko.

Mirjana Tomić. Ar žinote, kokie tarifai šiuo metu taikomi tam tikroms šalims? Juk padaryta daug pakeitimų. Pavyzdžiui, kai šveicarai įteikė Trumpui vertingą dovaną, tarifai jiems buvo sumažinti.

Ivan Krastev. Aš nežinau, bet, patikėkite manimi, įmonės, kurios prekiauja, žino. Prekyba yra susijusi su lūkesčiais. Mūsų aplinkos žmonės tikriausiai neprekiauja rinkoje kiekvieną dieną. Tačiau net jei nežinote, kaip galėtų pasikeisti prekybos sąlygos, veikiausiai apie tai galvojate ir bandote planuoti iš anksto. Vis dėlto viena iš problemų, kurias sukelia greiti pokyčiai, yra ta, kad negalite planuoti savo gyvenimo.

Infliacija ypač skausminga politikai, nes žmonėms tampa labai sunku ką nors planuoti. O kai negali planuoti, tampi labai nervingas, neramus. Infliacija politine prasme skausmingesnė negu recesija būtent todėl, kad sugriauna kasdieninius lūkesčius. Šiuo požiūriu tarifai svarbūs. Jie neveikė taip, kaip tikėtasi, žmonės buvo pasirengę prisitaikyti ir neįtikėtinai greit prisitaikė prie to, kas įvyko.

Tai, kad JAV nacionalinio saugumo strategija Europą pateikia kaip didelę problemą, turėjo nustebinti visus, kurie buvo skaitę ankstesnę doktriną, ankstesnes nacionalinio saugumo strategijas. Naujausią JAV nacionalinio saugumo strategiją verta perskaityti, nes ji primena prezidento Trumpo mąstysenos nuorašą. Kitaip nei strategijose, bandžiusiose interpretuoti jo žodžius, čia artimiausi prezidento patarėjai bando užrašyti, kaip jis mato pasaulį. Jis turi teisę viską vertinti taip, kaip jam atrodo, bet pasirinkti nacionalinio saugumo strategiją turi Jungtinės Valstijos. Vis dėlto šioje strategijoje yra trys labai svarbūs punktai. Pradėsiu nuo labiausiai stebinančio – Afrikai skirta vos pusė puslapio. Tai turėtų nustebinti visus, kurie žino 2100 metų prognozes: manoma, kad 40 proc. pasaulio gyventojų sudarys afrikiečiai. 1900 m. Afrikoje gyveno tik 8 proc. žmonijos. Anuomet 25 proc. pasaulio gyventojų priklausė Europai. Manoma, kad 2100 m. tik 6 proc. bus kilę iš Senojo žemyno. Keista, kad JAV nacionalinio saugumo strategija ignoruoja Afriką, kur vyks toks didžiulis demografinis bumas. Lotynų Amerika, žinoma, irgi labai svarbi.

Daug kalbama apie Monroe doktriną ir įtakos sferas. Tačiau ką šiais laikais reiškia įtakos sfera? Šaltojo karo metu tai buvo labai aišku. Daugiausia prekiauta arba su sovietais, arba su amerikiečiais. Kurią pusę kas pasirinks, lėmė politinis režimas. Dabar pasaulis toks nėra, beveik visi prekiauja su Kinija, tiekiančia maždaug 50 proc. pasaulio pramonės produkcijos. Tai labai susiję su technologijomis. Pasakykite man, su kuo dalijatės duomenimis, ir aš jums pasakysiu, kam esate geopolitiškai ištikimas.

Mirjana Tomić. Vienas iš naujosios Monroe doktrinos tikslų yra sustabdyti Kinijos įtaką, daromą Lotynų Amerikai.

Ivan Krastev. Ką įmanoma sustabdyti? Gamtos išteklių naudojimą? Galima neleisti Kinijos technologijoms patekti į Lotynų Ameriką, esu tikras, kad bus bandoma tą daryti. Tačiau tai nėra paprasta. Suvokti įtakos sferas daug lengviau apie jas rašant, negu tą darant praktiškai.

O tada šauna į galvą mintis apie Europą. Žinoma, čia slypi didelė ironija. Pagrindinis Amerikos prezidento kaltinimas Europai tas, kad ji pernelyg amerikanizuota. Daugiakultūriškumas ir tam tikras klasikinės nacionalinės valstybės ribų peržengimas yra suvokiamas kaip Europos amerikanizacija. Jungtinės Valstijos staiga nutarė, kad joms nepatinka amerikanizuota Europa ir kad europiečiai turėtų vėl tapti tokiais, kokie buvo anksčiau.

Gyvename pasaulyje, kuriame visi esame migrantai. Pagrindinis skirtumas dabar tas, kad migrantai atvyksta daugiausia iš už Vakarų ribos, tikėdamiesi geresnės ateities. Dauguma radikaliosios dešinės rinkėjų balsuoja už migrantų grąžinimą atgal. Taigi vyksta migracija erdvėje ir migracija laike, bet iš esmės niekas nesijaučia patogiai ten, kur atsiduria.

Viena įdomiausių istorijų 2025 m. buvo ta, kad Amerikos prezidentas staiga pradėjo elgtis kaip monarchas. Nepamirškime, kad Amerika buvo sukurta kaip Naujasis pasaulis, priešingas senajai Europos monarchijai. Trumpas stebina, sakyčiau, viskuo, pavyzdžiui, priimdamas dovanas, antai lėktuvą iš Kataro. Esu bulgaras ir, tiesą sakant, negaliu labai piktintis korupcija, žinau netgi teigiamų dalykų, susijusių su ja. Bet JAV atvirai demonstruoja galią, kai vieni žmonės laikomi svarbesniais už kitus.

Mirjana Tomić. Koks, jūsų manymu, svarbiausias 2025 m. pokalbis?

Ivan Krastev. Manyčiau, Xi Jinpingo ir Vladimiro Putino pašnekesys, kai jiedu nežinojo, kad mikrofonas vis dar įjungtas, ir pradėjo kalbėti, neva kai kurie asmenys tikriausiai gyvens iki 150 metų, visa tai bus susiję su organų persodinimu ar panašiai. Tai dramatiškas pokalbis. Įsivaizduokite, kad politiniai lyderiai tiki, gyvensiantys iki 150 metų. Kaip tas keičia jūsų supratimą apie valdžią ir jos perdavimą? Arba jei kai kurie žmonės galėtų gyventi iki 250 metų? Ar tokio amžiaus sulauktų visi? Organų persodinimas nėra paprastas dalykas. Staiga atsidurtume pasaulyje, kokį pavaizdavo senovės graikų mitologija. Atsirastų keli „nemirtingieji“ tarp daugybės mirtingųjų. O socialinė nelygybė, santykiai tarp vienų ir kitų būtų visiškai kitokio lygio negu šiandieninė situacija.

Mirjana Tomić. Grįžkime prie Europos mirtingųjų. Rašėte, kad Europa, buvusi taikos projektas, tampa karo projektu, tą išprovokavo Putino plataus masto invazija į Ukrainą. Šiomis dienomis itin daug kalbama apie karą. NATO generalinis sekretorius Markas Rutte sakė, kad naujas karas gali būti panašus į tą, kokį iškentė mūsų seneliai ar proseneliai. Perfrazuojant Prancūzijos armijos vadą, jauni žmonės turėtų būti tam pasirengę, jei Ukraina pralaimės. Tačiau tuo pat metu, remiantis Politico apklausa, 45 proc. Vokietijos ir 37 proc. Prancūzijos gyventojų nepritaria, kad parama Kyjivui būtų didinama, netgi ragina ją mažinti. Ar mes, mirtingieji, suvokiame karo grėsmės mastą? Ar turėtume ruoštis kariauti? O gal verčiau skristi paskutiniu lėktuvu arba plaukti laivu į Lotynų Ameriką?

Ivan Krastev. Mano manymu, didžiausia Europos projekto sėkmė buvo ta, kad karą jis pavertė neįsivaizduojamu. Europiečiai nebuvo tokie naivūs, kad patikėtų, esą susidūrimų nebus. Tačiau darėsi sunku įsivaizduoti ne konfliktą, bet didelį karą. O tai, kas dedasi Ukrainoje, yra Rusijos sukeltas plataus masto karas – 2026-ųjų sausį jis jau bus trukęs ilgiau negu nacių karas prieš sovietus 1941–1945 m. 

Padėtis pasikeitė, vėl kamuoja baimė, kad karas prie vartų. Europos šalys šiuo atžvilgiu labai susiskaldžiusios, o lygindamos karus prieina prie visiškai skirtingų išvadų. Ar Ukraina, kaip Serbija 1913-aisiais, įvels visą Europą į karą? Taip mananti europiečių dalis sako, kad neturėtume provokuoti istorijos, nes pateksime į tuos pačius spąstus. Žmonėms nereikia būti prorusiškai nusiteikusiems, kad tuo patikėtų. Jie bijo, jei pirksime daugiau ginklų ir labiau remsime Ukrainą, karas dar labiau priartės.

Kiti sako: ne, dabar ne 1913-ieji, o 1939-ieji, dėl Ukrainos vyksta kažkas panašaus į Miuncheno sąmokslą, jei nesustabdysime rusų dabar, jie neišvengiamai puls Europą…

Mirjana Tomić. Kuo jūs pats tikite?

Ivan Krastev. Nemanau, kad tai panašu į 1913-uosius ar 1939 metus, tačiau tokio tipo istorijos atspindi pagrindines žmonių reakcijas. Dalis šių reakcijų yra individualios, bet dauguma jų tampa nacionalinėmis. Jau anksčiau esu sakęs, kad Europa gali turėti bendrų svajonių, bet šalių košmarai yra griežtai nacionaliniai. Negalima kaltinti lenkų, kad jie jaučiasi kaip 1939-aisiais, nes tie metai juos žiauriai sukrėtė. Prasidėjus karui, ECFR atliko apklausą, ko žmonės bijo labiausiai. Vokietijai ir Prancūzijai didžiausią baimę kėlė branduolinis karas. Lenkija ir Baltijos respublikos nerimavo dėl galimos okupacijos. Tai ne tokia pati baimė. Nemanau, kad šie skirtumai lengvai įveikiami. Be to, visi šie skirtingai mąstantys žmonės gali pasirodyti absoliučiai teisūs.

Jei atstovaujate vyriausybei, reikės užimti aiškią poziciją. Kils klausimų dėl gynybos išlaidų. Turėkime omenyje, kad išlaidos gali nepatikti gyventojams, todėl tuo pasinaudos ir į valdžią ateis ekstremistai. Didelės ginkluotės negali sau leisti, pavyzdžiui, Vokietija, kur kraštutiniai dešinieji tik ir laukia savo „žvaigždžių“ valandos.

Kita vertus, žmonės teiraujasi, ką darys Rusija, tą ar aną? Mes nežinome, ko Maskva pasirengusi griebtis. Beje, ji nėra asmuo. Tačiau ten yra žmogus, kuris vienvaldiškai priima daugumą sprendimų. Mes nežinome, kas jam šaus į galvą. Be to, politikos mokslas analizuoja ne ketinimus, o gebėjimus. Klausimas ne tas, ko kam norisi. Problema ta, ką kas galėtų padaryti. Ir jei manome, kad kažkas pajėgus padaryti kažką baisaus, turėtume būti pasirengę į tai reaguoti. Kalbama apie gebėjimus. Kaip sako politologai, gebėjimai apibrėžia ketinimus.

Mirjana Tomić. Taip, bet politikų pareiškimų, kad artėja karas, daugėja. O mes, mirtingieji, turėtume įsiklausyti į tai, ką jie sako.

Ivan Krastev. Vienu lygmeniu bandoma mobilizuoti gyventojus, bet žmonės nėra pasirengę žūti. Nuo Šaltojo karo pabaigos auka nebėra socialinės sutarties dalis. Vyriausybės nesijaučia turinčios teisę prašyti žmonių, kad jie pasiaukotų. Tai didelis pokytis. Beje, tai pagrindinė Europos projekto sėkmė. Visuomenės yra postherojiškos. Suvokia augančią grėsmę, tačiau nemano, kad reikėtų mobilizuoti jaunąją kartą.

Apklausos gali rodyti, kad žmonės pritaria grįžimui prie klasikinės mobilizacijos, stiprios kariuomenės ir išlaidų gynybai didinimo. Tačiau tam pritaria daugiausia vyresnės kartos. Mažiausiai entuziastingai militarizaciją vertina tie, kuriems tektų eiti į frontą. Kalbant apie prognozes, manau, kad per ateinančius dešimt metų matysime didelį branduolinių ginklų plitimą.

Kiekviena vyriausybė privalo užtikrinti savo gyventojams tam tikrą apsaugos lygį ir šalies gynybą. Požiūris į NATO 2025-aisiais dramatiškai pasikeitė. Anksčiau Europoje, ypač jos Rytuose, šis aljansas beveik prilygo religijai. Kilus bet kokiems klausimams apie saugumą, užtekdavo paminėti NATO ir pokalbis baigdavosi. Tačiau išmanantys istoriją žino ir kitokią religiją – tai garsioji prancūzų Maginot linija, tobuliausia tarpukario gynybinių įtvirtinimų sistema. 

NATO yra tokia pat veiksminga kaip ir amerikiečių įsipareigojimas ginti Europą. Nėra jokios sutarties, kuri apgintų. Vienintelė viltis yra jūsų pagrindinio saugumo partnerio pasirengimas būti gynybos dalimi. Bet Donaldas Trumpas neleidžia to laikyti savaime suprantamu dalyku.

Viena iš priežasčių, kodėl tikėjomės efektyvios pagalbos, ta, kad Vokietijos ir Lenkijos teritorijoje buvo daug amerikiečių karių, ketinusių ginti saviškius. Tačiau dėl JAV karinio pasitraukimo grėsmės europiečiai, ypač kai kurios mažesnės pasienio šalys, pavyzdžiui, Baltijos valstybės, yra priverstos įsivaizduoti savo gynybą be amerikiečių, jei kalbama ne apie totalų branduolinį karą, bet apie agresyvias provokacijas. Europa tapo karo projektu ne tik todėl, kad suprato žiaurią tiesą – karas yra įmanomas, bet ir dėl to, kad jis vyks be amerikiečių. Profesionalams tai reiškia tą patį, tarsi kažkas perbraižytų pasaulio žemėlapį.

Mirjana Tomić. Ar įsivaizduojate Europos gynybos strategiją, jeigu amerikiečiai iš tikrųjų neatvyks? Ar Europa apskritai turi strategiją?

Ivan Krastev. Galima turėti strategiją. Kiekvienas ją turi. Strategija yra dokumentas. Tačiau mes nežinome, ką darys žmonės, kaip reaguos institucijos. Kai 2022 m. vasarį rusai pradėjo plataus masto invaziją, pradėta kalbėti apie ukrainiečių reakciją, apie rusų prielaidas. Netikėkite apklausomis apie tai, kaip žmonės elgsis karo metu.

Pateiksiu Ukrainos 2021 m. duomenis – 25 proc. gyventojų labai skeptiškai vertino vyriausybę. Daugelis sakė, kad jų šalis neįstengs apsiginti. O tada ateina apsisprendimo momentas. Staiga atsiranda lyderis, bet ne automatiškai pagal pareigas. Žmonės rizikavo savo gyvybe, savanoriškai priešindamiesi agresijai. Jie jau ketverius metus kovoja su daug didesne šalimi, turinčia daug didesnę armiją ir ekonomiką. Yra psichologinis momentas, kurį kare sunku numatyti ir kurio nėra jokioje strategijoje. Istoriškai žinome, kad neįmanoma to prognozuoti.

Esu tikras, kad Europa didins savo gynybos pajėgumus. Tačiau problema ta, kas nuspręs, kokių ginklų reikia. Amerikos atveju tai Pentagonas, kuris pasakys įmonėms: „mums reikia dronų“ arba „mums reikia lėktuvų“. Nes dramatiškai keičiasi pats karo pobūdis. Manau, Europoje pačios gynybos įmonės sprendžia, ką gaminti, nes neturime nei Europos armijos, nei vienos vyriausybės, kuri galėtų nuspręsti, ko iš tikrųjų reikia.

O keliauti laivu ar lėktuvu į Lotynų Ameriką? Pasikeitė ir tai, kur galėtume išvykti. Įsivaizduokite, kad ištiko didelė krizė. Prieš kelis dešimtmečius Vienoje daugelis žmonių svarstė, kur galėtų išvykti. Paprastai vykdavo į Ameriką, bet dabar negalite būti tikri, ar tai gera mintis. Europa gali būti vieta, kurioje jaučiate krizę, bet, žiūrint iš šalies, ji irgi yra klestinti, tam tikru atžvilgiu stabiliausia vieta. Tai paradoksas – nėra lengva net pasirinkti, kur išvykti.

Mirjana Tomić. Norėčiau grįžti prie psichologinio aspekto. Ar mokomės gyventi, jausdami karo grėsmę, o kraštutinių dešiniųjų veržimąsi valdžion laikydami normaliu procesu? Ar tai tas pats, kaip šūkauti „vilkas puola, vilkas puola“, nors netikime, kad vilkas iš tikrųjų ateis?

Ivan Krastev. Manau, tai išskirtinis istorijos tarpsnis, darantis normalumo įspūdį. Karo nebuvimas Europoje, ypač žemyno Vakaruose, išskyrus karą Jugoslavijoje, anksčiau nedarė tokio įspūdžio, kokį daro dabar. „Karas atrodo toks pat senas kaip ir žmonija, o taika yra šiuolaikinis išradimas“, – sakė garsus karo istorikas seras Henry’s Maine’as. 

Mirjana Tomić. Bet gal dabar, kai  žiniasklaida rodo karus realiu laiku, viskas atrodo šiek tiek kitaip?

Ivan Krastev. Nežinau, ką tiksliai matome, nes esame perkrauti įvairia žiauria medžiaga, tačiau beveik viskas ištraukta iš konteksto. Esame užversti vaizdais, kai kurie iš jų tiesiog pribloškiantys. Tai viena, bet visai kas kita – įsivaizduoti save kare. Karas apima ne tik tai, kas vyksta mūšio lauke. Šiuo metu didžiojoje Ukrainos dalyje, ypač Rytų pusėje, elektra tiekiama tik šešias–dvylika valandų per parą. Nežinia, kiek ilgai tas tęsis. Stoka keičia gyvenimą. Nutrūkęs miegas yra problema. Įsivaizduokime bombardavimo išpuolius, būtinybę beveik kiekvieną vakarą su šeima skubėti į slėptuves. Nesantiems fronto linijoje nužudymo rizika yra gerokai mažesnė, tačiau visiškai pakeičia gyvenimo būdą. Tiesiog pabandykime bent vieną mėnesį keltis kiekvieną vakarą 12 valandą, kažkur praleisti keturias valandas, tada grįžti – pamatysime, kad pasaulis jau visai kitoks. Vaizduotė smarkiai pasikeičia. Viskas matoma kitaip. Tai ne televizorius, kurį galima išjungti.

Prisimenu seną gražų Halo Ashly’o filmą „Būti ten“ (1979) apie sodininką, kuris visą gyvenimą arba sodininkavo, arba žiūrėjo televizorių, perjunginėdamas kanalus nuotolinio valdymo pulteliu. Kartą, kai išėjęs į gatvę jis yra užpuolamas, irgi bando perjungti kanalą, tačiau nepavyksta. Kartkartėmis atrodo, kad Europa atsidūrusi to sodininko vietoje. Kai matome didelę krizę, karštligiškai bandome perjungti kanalą. Deja, tai ne televizija – esame gatvėje.

Mirjana Tomić. Ko 2026 m. tikitės iš Europos, judančios tokiu neįtikėtinu greičiu? Gal net iškrisime iš traukinio, jeigu jis dar labiau greitės?

Ivan Krastev. Susitelksiu į tris dalykus. Tikiuosi, Ukrainoje vienaip ar kitaip bus sudarytos tam tikros paliaubos – tikriausiai ne dabar, kaip tikimasi, bet vėliau. Jų kontūrai gali būti labai skirtingi. Jeigu tai bus neteisinga taika, kurios ukrainiečiai nepriims, kils didžiulė migracijos krizė. Šį kartą bėgs ne tik žmonos ir vaikai. Atsižvelgiant į politinę dinamiką Europos šalyse, buvusių kareivių plūstelėjimas į ES bus didelė problema. Tačiau nemanau, kad toks pats kovų intensyvumas tęsis visus 2026 metus.

Antra, Vengrijos rinkimai, vyksiantys balandžio mėnesį, Europai bus itin svarbūs dėl daugelio priežasčių. Kokia šalies vyriausybė spindės naujajame politiniame ES „žvaigždyne“? Juk prezidentas Trumpas labai aiškiai pasakė, kad turi tam tikrų politinių preferencijų ir su jomis susijusių draugų. Ponas Orbanas yra ne tik seniausias Trumpo draugas Europoje, bet ir, mano nuomone, strategiškai labiausiai jį palaikantis asmuo užsienyje. Didelė intelektualinės, finansinės ir institucinės Europos kraštutinių dešiniųjų infrastruktūros dalis yra Vengrijoje. Pagrindiniai Europos kraštutinių dešiniųjų ryšiai su Amerikos MAGA judėjimu vyksta per Vengrijos kanalus. Jei Orbanas laimės rinkimus, tai sustiprins Trumpo radikalią dešinę Europoje ir turės įtakos kitoms šalims. Jei Orbanas pralaimės – o tai, žinoma, būtų istorijos ironija, – tai reikš kraštutinių dešiniųjų saulėlydį Europoje. Istorija garsėja humoro jausmu. Taigi neturėtume nuvertinti ir šios galimybės. Gali būti visaip.

Mirjana Tomić. Prieš aptariant trečią dalyką, trumpai pakomentuokite, ar didesnę įtaką artėjantiems rinkimams Europoje darys Rusija ar JAV?

Ivan Krastev. Tai priklauso nuo šalies, bet manau, kad JAV.

Trečias svarbus punktas – Amerikos vidurio kadencijos rinkimai. Jie nedaug ką pakeis Amerikoje. Tačiau, jei demokratai laimės triuškinamai, prezidentas Trumpas atrodys silpnas. Tuomet daug lems tai, kokios strategijos nuspręs laikytis MAGA šalininkai Europoje. JAV esant labai poliarizuotoms, kyla rizika, kad kiekvienas Amerikos prezidento pasikeitimas virs režimo pasikeitimu Senajame žemyne. Atsiranda respublikonai ir skatina stiprų antiliberalų judėjimą. O tada ateina demokratai, kovojantys su kraštutiniais dešiniaisiais.

Šiuo metu, manau, galėtume iš esmės persvarstyti derybas tarp Europos politinių partijų, įskaitant kraštutinius dešiniuosius, kad pamatytume, ar įmanomas koks nors europietiškas sutarimas. Ar yra kažkas, dėl ko galėtume susitarti – dėl ES vaidmens pasaulyje, strateginių jos santykių su JAV, nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje? Ar tai įmanoma? Iš dalies galbūt, bet politika tapo tokia poliarizuota, kad nėra beveik nieko, kas galėtų konsoliduoti. Tą matome daugelyje šalių, pavyzdžiui, Lenkijoje.

Manau, turėtume atkreipti dėmesį į šiuos tris dalykus: tam tikros rūšies paliaubų – nesakysiu taikos – perspektyvą Ukrainoje; Vengrijos rinkimus, kurie gali pakrypti bet kuria linkme; ir kokį poveikį turės JAV vidurio kadencijos rinkimai, jeigu Trumpas pasirodys silpnesnis. Svarbu ne tiek tai, kas nutiks JAV, o kaip tas paveiks skirtingų politinių partijų ir jų lyderių Europoje skaičiavimus.

Ir štai ateina svarbiausias momentas. Esu tikras, kad esminis dalykas, susijęs su 2026-aisiais, bus tai, apie ką šiandien nekalbame. Nes psichologiškai paprastai geriausiai įžvelgiame tai, ko nesitikime. Jei rengiatės ką nors pamatyti, kad ir kaip viskas klostytųsi, niekada nenustebsite. Būtent staigmena, netikėtumas didele dalimi formuoja politinę realybę.