Transnacionalinis bangavimas

Paveikslai ant Italijos teismo salės sienos buvo maloni pramoga mano nervams. Juose vaizduojamos bulių kautynės, suteikiančios kambariui mačizmo aurą, – tai atrodė labai ironiška, nes atvykau prašyti, kad vyriška mano lytis būtų teisiškai ištaisyta į moterišką. Mėnesių mėnesius nemiegojau, bijodama visko, kas gali nutikti. Italijos teisėjai, nagrinėjantys tokius prašymus, įkyriai klausinėja apie lytinį gyvenimą arba savavališkai atmeta prašymą. Bet paaiškėjo, kad nerimavau be reikalo – pakaitinis teisėjas, kuris nebuvo skaitęs didžiulės mano dosjė su medicininiais įrodymais, net nesuprato, kad esu translytis asmuo, kol advokatas paaiškino, apie ką byla. Praėjo dar kelios skausmingos minutės. Pagaliau teismo vykdytojas sukramtė šią mintį, tada viskas buvo baigta. Nors dokumentų tvarkymas ir kova su valdžios institucijomis užtruks dar kelis mėnesius, tą akimirką iš principo buvo nuspręsta, kad oficialiai esu moteris ir kad mano pavardė teisiškai yra ta, kokią vartojau pastaruosius trejus metus. Sėkmingas teismo posėdis ne tik atrodė didelis asmeninis išsivadavimas, bet ir išlaisvino mane iš keblios padėties, kai keturios skirtingos šalys laikėsi skirtingų nuostatų dėl mano vardo ir lyties.

Iki tol buvau kosmopolitiškas, paslaptingas žmogus. Net ir be transformacijos klausimas, iš kur esu, neatrodė paprastas, nes pusę gyvenimo praleidau už JAV, kur gimiau, ribų. 21-erių įgijau Italijos pilietybę pagal kilmę, persikėliau į Didžiąją Britaniją, kur apgyniau daktaro laipsnį, tyrinėjau, dėsčiau ir susituokiau, o 35-erių persikėliau į Austriją, kur ėmiausi postdoktorantūros studijų. Patiko tarptautinis gyvenimas, nes ištraukė mane iš mieguisto priemiesčio baltosios Amerikos Vidurio Vakaruose, kur užaugau. Tačiau, kai 36-erių pradėjau transformaciją, mano kosmopolitinė egzistencija tapo rimta kliūtimi, nes įstrigau tarp šalių, kurios translyčiams asmenims taiko skirtingus įstatymus. Iš pradžių teisinis lyties pripažinimas atrodė pernelyg sudėtingas, vėliau dėl pradėto lyties keitimo Valstybės departamentas atėmė iš manęs JAV pasą. Tačiau Italija, nors toli gražu ne pati progresyviausia šalis translytiškumo atžvilgiu, bent jau pasiūlė aiškų kelią naujos lyties pripažinimo link. Kalbėdama su kitais translyčiais, supratau, kad toli gražu nesu išskirtinė, taip ilgai kovojusi dėl savo tapatybės įteisinimo. Iš tiesų man pasisekė labiau negu daugumai translyčių žmonių, atsidūrusių tarp skirtingų jurisdikcijų.

Perturbacijos

Daugelyje šalių lyties pripažinimo įstatymai galioja tik jų pačių piliečiams. Todėl, kad ir kokia progresyvi būtų šalis, užtikrindama translyčių asmenų teises, imigrantai beveik niekada jų negauna. Lytis yra ta, kokia nurodyta pase, o gimtoji šalis gali taikyti tokias pakeistos lyties pripažinimo procedūras, kurių neįmanoma atlikti iš užsienio. Deja, šis užburtas ratas labiau paplitęs, nei galima pamanyti.

Man nutiko taip: iki Donaldo Trumpo buvo gana lengva pakeisti lytį JAV pase, bet beveik neįmanoma pakeisti vardo, jei negyveni JAV, – čia nemenka kliūtis, atsižvelgiant į tai, kad lyties keitimas paprastai apima ir vardo keitimą. JAV teismai nesuteikia teisės pasikeisti vardą, jei negyveni Valstijose, o Austrija (iš tiesų ir dauguma šalių) neišduoda tokio leidimo ne savo piliečiui. Man pasisekė – JAV konsulatas Vienoje įvertino šį apsunkinimą ir pakeitė vardą. Tačiau, kai apie šį procedūrinį pažeidimą sužinojo Valstybės departamentas, nurodė panaikinti manąjį JAV pasą. Jei nebūčiau kreipusis į Italiją, būčiau turėjusi grįžti prie senojo savo vardo. Dar blogiau – nors manasis lyties pakeitimas tuo metu vis dar galiojo, dabar jį irgi reikėtų atšaukti, nepaisant daugelio metų teisinės kovos, kad būčiau pripažinta savimi. O jei lytį būčiau pakeitusi vėliau, gal apskritai neturėčiau galimybės būti pripažinta.

Aš toli gražu nesu vienintelė. Anna, amerikiečių mokslininkė, Vokietijoje pateko į panašius spąstus – prieš keletą metų ji galėjo JAV pase įrašytą savo lyties žymeklį pakeisti į moterišką, bet ne pavardę (dėl to jos lytis buvo suklastota, nekreipiant dėmesio į prieš tai įrašytą Frau). Naujasis Vokietijos apsisprendimo įstatymas (Selbstbestimmungsgesetz), priimtas 2024 m., taikomas ir šalyje gyvenantiems užsieniečiams, tačiau pavardė ir lytis keičiamos tiktai kartu. Kadangi Annos teisinė lytis jau yra moteriška, ji pirmiausia turėtų bent metus apsimetinėti vyru valdžios institucijose, banke, sveikatos draudimo įstaigoje ir kitur. Be kita ko, prieš tai, kol galės vėl pakeisti lytį į moterišką ir tuo pat metu pasikeisti pavardę, Anna turėtų būti guldoma į vyrų palatas ligoninėse… Vardo pakeitimo dokumentas jai reikalingas, kad galėtų atnaujinti savąjį JAV pasą. Tačiau po Donaldo Trumpo draudimo keisti lytį, naujasis pasas jai vis tiek būtų grąžintas su raide „M“ (masculin) – tai savo ruožtu jos teisinę lytį Vokietijoje atkeistų atgal į vyrišką. Vienintelė Annos viltis – gauti Vokietijos pilietybę ir pasinaudoti įprasta vardo keitimo procedūra, neprarandant naujosios lyties.

Aktyvistai, pasisakantys prieš translyčius asmenis, dažnai gąsdina pasauliu, kuriame žmonės gali atsibudę pasikeisti lytį, o vėliau ją vėl atkeisti. Tačiau tokias užgaidas ir kaprizus įžvelgia vien valdžia. Nėra abejonių, kad Anna yra moteris, o ne kas nors kita. Laikotarpiu, kai turėjau du skirtingus pasus, kurie skelbė mane esant dviem skirtingais žmonėmis, priklausančiais skirtingoms lytims, mano egzistencija irgi nebuvo išskirtinė. Tiesiog tuo transformacijos tarpsniu man būtų buvę jau neįmanoma apsimesti vyru, net jei labai reikėtų.

Kartą į JK atvykau su moterišku JAV pasu, o atgal grįžau su vyrišku Italijos pasu (nes buvo svarbu įrodyti ES pilietybę), tačiau Belgijos pasienio apsaugos pareigūnui turėjau paaiškinti, kodėl turiu vyrišką asmens dokumentą. Rodydami pasą, kuris jūsų neatspindi, negalite būti tikri, kaip kas reaguos. Gal turės patirties su translyčiais žmonėmis, bet greičiausiai neturės. Be to, negalite žinoti, kokie bus išankstiniai tikrintojų nusistatymai – jausis ramūs ar sutrikę, o gal tyčiosis, elgsis priešiškai. Ši perspektyva kelia dar didesnį nerimą, kai kertama siena ar bendraujama su policija. Man pasisekė, kad belgų pasieniečiui ši situacija pasirodė visiškai rutiniška.

Sarai, mokslininkei iš Italijos, teko ištisą amžinybę laukti teismo posėdžio ir dar kelis mėnesius po jo, kad jos dokumentai pagaliau būtų atnaujinti. Tuo metu, per COVID pandemiją, vėl veikė sienų kontrolė, o jai teko vykti į Prancūziją verslo reikalais. Žandarai griežtai atsisakė patikėti, kad Sara yra asmuo, nurodytas jos asmens dokumente, pareikalavo, kad išliptų iš automobilio. Tada ilgai spoksojo į ją, veiduose atsispindėjo nesupratimo ir pasidygėjimo mišinys, kol galiausiai ją praleido. Kai grįžo į Italiją, sustabdė karabinieriai, vienas iš jų pratrūko juoktis ir sušuko kolegoms: „Ei, vyručiai, atspėkite! Ši miela maža blondinė yra vyras!“

Siekiant iš bendravimo pašalinti tą netikrumą, pažeminimus ir pavojus, reikia gauti tikslią asmens tapatybės kortelę nuo tos akimirkos, kai translytis asmuo pradeda viešumoje prisistatyti toks, koks yra iš tikrųjų. Laikas, kada tai įvyksta, yra labai individualus ir dažnai priklauso ne tiek nuo sveikatos būklės, kiek nuo socialinių ir profesinių aplinkybių. Tačiau daugelyje šalių teisinis pripažinimas nesuteikiamas iki vėlesnio transformacijos tarpsnio, kai jau atlikta lytinių organų operacija. Priklausomai nuo paslaugų toje šalyje, kurioje esate, lygio, tai gali užtrukti metus arba išvis bus neprieinama, jeigu neturite pakankamai santaupų privačiam gydymui.

Transeuropinis ekspresas (arba ne)

ES nėra standarto, kaip nuosekliai ir sąžiningai elgtis su translyčiais asmenimis. Vienuolika šalių1 siūlo savanoriško deklaravimo procedūrą, Latvija, Rumunija ir Slovakija reikalauja sterilizacijos, o Vengrija ir Bulgarija visiškai nepripažįsta translyčių asmenų. Savavališkų ir žiaurių vertinimo procedūrų, užmaskuotų kaip „diagnostika“, taikymu daugelis valstybių siekia atgrasyti nuo lyties keitimo. Sterilizacija kaip būtina sąlyga teisiniam lyties pripažinimui2 yra išskirtinai keistas, grėsmingas aspektas, faktiškai operacija. O Italijoje prevencijos vaidmenį dažnai atlieka teismo išlaidos, vien advokatų honorarai siekia apie 3000 eurų. Daugelyje Europos šalių reikalaujama, kad kiekvienas, keičiantis lytį, išsiskirtų su savo partneriu.3

Savanoriškas deklaravimas, siūlomas Šiaurės ir Vakarų Europoje, nors ir supaprastintas, be konkrečių medicininių reikalavimų, vis tiek nebūna visiškai paprastas (vis dėlto tai biurokratinė procedūra, apimanti laukimo laikotarpį, galinti turėti netyčinių pasekmių translyčiams asmenims, kuriems ji skirta). Pavyzdžiui, Annos atvejis Vokietijoje, kai ji negali pasikeisti vardo. Be to, užsienio translyčiai asmenys dažnai atmetami de facto. Nors Belgija siūlo laisvo apsisprendimo procedūrą, tačiau ten gyvenanti britų translytė Melanie negali įteisinti savo lyties. Belgijos valdžios institucijos reikalauja, kad ji pateiktų D. Britanijos lyties pripažinimo pažymėjimą, o tam reikia dokumentų, kurių ji negali gauti nei iš JK, nes toje šalyje jau negyvena, nei iš Belgijos, nes dar nėra jos pilietė. Prieš teisiškai pakeisdama savo lytį, Melanie turės įgyti Belgijos pilietybę.

Nors asmens teisinė lytis paprastai yra valstybių narių reikalas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad Rumunijos ir Didžiosios Britanijos translyčio piliečio, turinčio Britanijos pripažintą lyties pažymėjimą, tapatybė  Rumunijoje irgi turi būti pripažinta, sukurdamas precedentą, kad lyties pripažinimo dokumentai būtų gerbiami visų valstybių-narių (tada Didžioji Britanija dar buvo ES narė). Italijoje nagrinėjama bulgarų translytės moters byla, nukreipta prieš Bulgarijos 2023 m. priimtą visišką lyties keitimo draudimą. Europos Komisija teigia, kad šalies-narės atsisakymas translyčiams asmenims išduoti tinkamus dokumentus pažeidžia ir žmogaus teises, ir judėjimo laisvę. Tai teigiami žingsniai, tačiau bendra lyties pripažinimo procedūra, kelianti minimalius reikalavimus, ES dar toli gražu nenustatyta.

Britanijoje lyties pripažinimo pažymėjimas (GRC) užima neįprastą vietą. Kadangi ir be jo galima JK pase pasikeisti savo vardą, pavardę ir lytį, daugelis translyčių britų nesivargina gauti tą pažymėjimą. Lyties pripažinimo procedūra ilga ir sudėtinga, be kita ko, reikalaujanti dokumentų, patvirtinančių, kad su savo lytimi gyvenote bent dvejus metus. Vis dėlto GRC reikalingas, norint atnaujinti gimimo ir santuokos liudijimus, užtikrinti, kad išraše apie mirtį būtų teisingai nurodytas vardas, pavardė, lytis, patvirtinti, kad teisiniu atžvilgiu esate visavertis savo lyties atstovas. Tačiau po to, kai JK Aukščiausiasis Teismas neseniai priėmė Lygybės aktą, pripažįstantį tik gimimo metu nustatytą lytį, GRC verte suabejota. Nors šio sprendimo galimos pasekmės dar neišaiškintos, jis užveria duris translyčiams žmonėms savo nuožiūra prisišlieti prie konkrečios lyties. Dabar translyčiai asmenys JK turi gyventi su sąlygine tapatybe – jiems ištrauktas kilimas iš po kojų.

Biologiškai nelogiška

Lygybės aktu bandoma biologinės lyties idėją suvesti į kažką nekintama, kas amžiams nustatyta gimstant. Tačiau translyčiai žmonės tikriausiai geriau negu bet kas kitas supranta biologinę lytį, atsižvelgiant į tai, kaip kruopščiai jie stengiasi pakeisti savąją. Chromosomos nieko nereiškia, kai pakeičiate savo kūno hormonų profilį – atmetate pirmąjį brendimą ir patiriate antrąjį. Dauguma žmonių neįsivaizduoja, kokius esminius pokyčius tai sukelia – keičiasi ne tik kūno forma, bet ir odos tekstūra, kūno kvapas, skonio, uoslės, regėjimo pojūčiai – visa smegenų ir kūno chemija.

Translyčiai žmonės negali gyventi be hormonų, kurie mums yra būtinybė. Daugelio manymu, jų reikia tik trumpam, kad sukeltų tam tikrus išorinius fizinius pokyčius, tačiau lytiniai hormonai yra normalios mūsų smegenų chemijos dalis. Be jų galime susidurti su skaudžiomis pasekmėmis. Tranzicija reiškia hormoninio profilio, identiško cislyčiams konkrečios lyties žmonėms, sukūrimą ir palaikymą, o tam reikia gauti hormonų visą gyvenimą. Estrogenas ištraukė mane iš gilios depresijos, apėmusios, prasidėjus antram brendimui. Jeigu moteriškojo hormono lygis per žemas, apima nerimas, neviltis, žinau, kad be jo ilgai negyvenčiau. Operacijos irgi labai pagerina mūsų gyvenimo kokybę, palengvindamos disforijos keliamą depresiją. Jei šalis translyčius priima, bet nesuteikia pagrindinės medicininės priežiūros, ji mus atstumia, nesvarbu, kokie geri jos įstatymai atrodytų popieriuje.

Biurokratinius skirtumus, susijusius su translyčių asmenų teisėmis, galima vizualizuoti, naudojantis Transgender Europe žemėlapiu. Pelno nesiekiančios organizacijos reguliariai atlieka translyčių asmenų padėties Europoje tyrimą, atsižvelgdamos į daugelį veiksnių, susijusių tiek su lyties pripažinimu, tiek su teisiniais klausimais, tokiais kaip antidiskriminacinė politika. Šalims skiria bendrą balą, tačiau jis atskleidžia tik dalinį vaizdą. Pavyzdžiui, neapima medicininės priežiūros realijų, atsižvelgia tik į tai, ar translytiškumas nebėra laikomas psichine liga, ar nedraudžiama konversijos praktika.

Todėl daugelis aukštas pozicijas užimančių šalių nėra tokios palankios translyčiams asmenims, kaip galėtų atrodyti. Pavyzdžiui, Norvegija turi gerą balą dėl savo apsisprendimo politikos ir antidiskriminacinių procedūrų, tačiau šioje šalyje sunku gauti hormonų. Visą priežiūrą translyčiams asmenims teikia Oslo ligoninė, kurioje ilgi laukiančiųjų sąrašai, o užsitikrinti chirurginę operaciją ypač sunku.

Prieiga prie medicininės priežiūros translyčiams asmenims tampa dar sudėtingesnė, kai kertama siena. Sylvie transformacija, įskaitant lytinių organų operaciją, buvo baigta jau prieš dešimt metų, kai ji persikėlė į Vieną iš užsienio. Nors visą tą laiką buvo teisiškai pripažįstama moterimi, prieš gydytojui išrašant hormonus, kuriuos ji jau vartojo, pasakyta, kad reikės atlikti psichologinį vertinimą, ar ji tikrai translytė. Kitos šalys leidžia tęsti priežiūrą, nereikalaudamos iš naujo pradėti „diagnostikos“ proceso, tačiau net ir tuo atveju dažnai susidaro laukiančiųjų eilė ir laikinai prarandama galimybė gauti hormonų. O jei laukiate, kol prasidės transformacija, paskutinis dalykas, kurį norėtumėte padaryti, tai persikelti į kitą šalį ir atsidurti laukiančiųjų sąrašo gale. Jis taip pat gali būti labai ilgas, pavyzdžiui, JK nuo 2024 m. laukti reikia penkerius metus.

Artėjant pereinamajam laikotarpiui, tenka susidurti su tuo, ko potencialiai teks atsisakyti – draugų, šeimos, partnerių, darbo, saugumo viešumoje. Ironiška, bet gyvenant „tarptautinį“ gyvenimą, kaip dauguma daro globalizuotame pasaulyje, nesvarbu, ar savo pasirinkimu, ar ne, galima prarasti prieigą prie tų dalykų, kurių labiausiai reikia pereinamuoju laikotarpiu.

Filmuose režisieriai dažniausiai pateikia lemiamą akimirką, kai translytis personažas pabunda po lyties keitimo operacijos, patenkintas žvilgteli į veidrodį, pirmąkart pasikeitęs išeina pro duris… Tranzicija iš tikrųjų turi įkvepiančių akimirkų, tačiau nė vienas atvejis nepanašus į kitą – tai procedūra. Klausti, kiek laiko trunka lyties transformacija, yra tas pats, kaip klausti „kiek laiko trunka virvė“. Kaip ir virvė, ji sudaryta iš keleto gijų – asmeninių, socialinių, medicininių, teisinių. Teisinė pusė galbūt ir netinka filmams, nors joje tikrai netrūksta dramos ir nuotykių. Net ir tose šalyse, kur įstatymai liberalesni, lyčių transformacija visada yra galvos skausmas. Po šešerių metų turiu pasą ir gimimo liudijimą – to pakanka, kad galėčiau gyventi bet kurioje šalyje, tačiau vis tiek dar liko nesutvarkytų dokumentų. Jei pats nesliuogei virve, nežinai, kokia ji gali būti ilga ir koks jausmas, kai tiek daug žmonių bando ją perkirpti.

Asmenų vardai pakeisti, siekiant išsaugoti jų anonimiškumą. Tekstas užsakytas projektui Come Together.