Susidoroti su imperiniu prezidentavimu

Vieną dieną vietinėje užkandinėje du koledžo studentai sėdėjo šalia manęs ir kalbėjosi apie 2028 m. prezidento rinkimus. Pasvėrė ir įvertino kiekvieną potencialų kandidatą – Vance’ą, Newsomą, Cuomo, Ocasio-Cortez, Buttigiegą ir kt. – ryškiais, gerai pagrįstais argumentais, tarsi tai atrodytų kaip bet kurie kiti rinkimai praeityje.

Pasipiktinau – argi jie nežino, kad susiduriame su galima Amerikos demokratijos pabaiga? Tada susivokiau – jie tiesiog bando susiorientuoti. Tai, kas vyksta dabar, yra ne tik už jų patirties, bet ir už įsivaizdavimo ribų. Jeigu jie suvoktų žalą, kurią Trumpas daro visam pasauliui, būtų neapsakomai šokiruoti, bet koledžo studentai iš tikrųjų neturi nieko, išskyrus žodžius.1

Amerikiečiai ieško būdų, kaip susidoroti su besiklostančia beviltiška padėtim. Mano draugė terapeutė sako, kad jos pacientai apimti baimės, dezorientacijos, depresijos po Trumpo „antrojo atėjimo“. Tėvų, tokių kaip aš, suaugę vaikai svarsto galimybę gauti užsienio pilietybę arba persikelti į Kanadą, maniškiai turi Danijos pasus, rimtai galvoja apie emigraciją.

Abiejuose politinio spektro kraštuose žmonės – bent jau tie, kurie seka kasdienines naujienas, yra priblokšti. Netgi Trumpo šalininkai negali patikėti tuo, kas dedasi. Iš interviu, kuriuos girdėjau ir mačiau žiniasklaidoje, visi atrodo smarkiai susijaudinę, apimti nerimo, apstulbę – jie nemanė, kad prezidentas gali taip greitai nueiti taip toli. Nors tarp demokratų ir respublikonų rinkėjų esama tam tikro priešiškumo, opozicijoje tvyro sumaištis. Demokratų partijos parama Trumpo išlaidų įstatymo projektui išmušė iš rankų pagrindinį derybų įrankį – piniginės galią, dabar gresia, kad ilgametis jų Senato lyderis Chuckas Schumeris bus nuverstas.

Prieš bandant rasti esminių būdų, kaip reaguoti į Trumpo „naują tvarką“, aktualesnis klausimas, kaip įveikti nerimą, su kuriuo susiduriame kiekvieną dieną, nes jaučiamės vis labiau pažeidžiami. Kad ir kokius įveikos mechanizmus naudotume, anksčiau ar vėliau teks patirti emocinį Trumpo prezidentavimo sukrėtimą, ypač tais jo darbotvarkės aspektais, kurie lemia nuolatinę streso būseną, versdami įsivaizduoti košmariškus ateities scenarijus.

Džiaugsmas dėl destrukcijos

Praėjus dviem dienoms po Trumpo inauguracijos, nuėjau į ligoninę skubios procedūros. Laimei, dabar sveikstu. Bet ar padidėjusį emocinį savo jautrumą priskirti medicininiam incidentui, ar keistam mano kūno ir Kūno Politikos sinchroniškumui, negalėčiau pasakyti. Žinau tik tiek, kad vaikštau zvimbiama galva, apimtas padidinto pavojaus ir pražūties jausmo.

Per pastaruosius du mėnesius mane labiausiai apstulbino džiaugsmas, su kokiu Trumpas ir jo parankiniai ėmėsi ardyti federalinę vyriausybę, todėl ji darosi vis labiau nefunkcionali.

Jų veiksmus galima vertinti kaip JAV istorijoje neprilygstamą vykdomosios valdžios konsolidavimą, nors daugeliu atžvilgių tai paremta dviem Trumpo mėgstamiausio pirmtako Andrew Jacksono (1767–1845) kadencijomis. Septintasis JAV prezidentas apsupo save „virtuvės kabinetu“, sudarytu iš giminaičių ir artimų sąjungininkų, pasirašė Indėnų iškeldinimo aktą, panaikino Nacionalinį banką, konsolidavo vykdomąją valdžią – paralelių su Trumpu netrūksta. Elonas Muskas ir naujai įsteigtas Vyriausybės efektyvinimo departamentas (DOGE) teigia, kad jų valymai racionalizuoja vyriausybę, tačiau skubotas beatodairiškumas iki šiol sukėlė tik chaosą, tūkstančiai biurokratų tapo bedarbiais, vyriausybines agentūras persekioja didžiulio sulėtėjimo šmėkla. Ydingas Trumpo loginis pagrindas privatizuoti tokius vyriausybinius sektorius kaip pašto (Post Office) paslaugos, medicinos (Medicare) draudimas, juo labiau „iš akies“ uždaryti tokias agentūras kaip Jungtinių Valstijų tarptautinis vystymas (USAID), išgelbėjusią milijonus gyvybių.

Tiesa ta, kad pastaruosius du mėnesius stebėjome sadistišką veiklą. Vasarį vykusioje respublikonų politinių veiksmų konferencijoje Elono Musko reklamuotas grandininis pjūklas yra operatyvinė metafora, grėsmingai primenanti siaubo filmą „Žudynės grandininiais pjūklais Teksase 1974 m.“. Muskas, gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas, kiti Trumpo darbuotojai primena velniškus paauglius – jų pokerio žaidėjų veidai neslepia, kokį didžiulį malonumą jiems teikia destrukcija kartu su gudriu suvokimu apie naujai atrastą galią.

Vis dėlto yra skirtumas tarp Trumpo padėjėjų ir jo paties motyvų. Prezidentas pagiežingas ir kerštingas. Atrodo, jo psichiką slegia senas, neišsklaidytas apmaudas. Ypatingą nerimą kelia elgesys teisėjų atžvilgiu – juk praeitis nusėta jam nepalankiais teismo sprendimais ir bjauriais išsišokimais prieš pirmininkaujančius teisėjus. Prezidento griežtai įžūlus sarkazmas, irzli išraiška primena įsižeidusio berniuko laikyseną.

Kuo tikėti – Kongresu, teismais ar žmonėmis

Priklauso nuo to, ką skaitote, JAV arba greitai artėja, arba jau pasiekė konstitucinę krizę. Trumpo administracija įvykdė tik mažą dalį iš daugiau kaip 60 teismo sprendimų, net paprastai tylus Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Robertsas tampa vis nekantresnis.

Išskyrus abejotiną Konstitucijos 25-osios pastraipos pataisą, ekspertai sutinka, kad yra trys apsaugos priemonės, neleidžiančios vykdomajai valdžiai tapti absoliučia, – tai Kongresas, teismai ir žmonės. Deja, visų trijų perspektyvos dabar ne itin džiuginančios.

Po Kennedy’o nužudymo 1963 m. Kongresas ratifikavo 25-osios pastraipos pataisą, kas darytina prezidento mirties arba neveiksnumo atveju. Šios pataisos 4 dalis reikalauja, kad norint pakeisti prezidentą, „negalintį eiti pareigų“, dauguma jo kabineto narių ir du trečdaliai Kongreso narių turi paskelbti jį netinkamu vadovauti šaliai. Trumpui taip gerai sekėsi rasti lojalių šalininkų, nepastebinčių jo keistumų, kad mažai tikėtina, esą savo rankomis parinktas kabinetas, respublikonų dauguma abiejuose Kongreso rūmuose atsisuks prieš jį.

Kongresas turi apkaltos galią. Tačiau Donaldas Trumpas, kuriam jau du kartus buvo pareikšta apkalta, vis dar stovi ant abiejų kojų. Dabar, kai respublikonai kontroliuoja abejus rūmus, atrodo, jiems patinka viską perleisti vykdomajai valdžiai. Taigi, apkalta dar mažiau tikėtina.

Teismai turi dvi problemas, ribojančias jų galią. Dėl teisės į teisminę peržiūrą – nuspręsti, ar prezidentas laikėsi įstatymo, ar ne, – buvo diskutuojama beveik visą laiką, kol egzistuoja Konstitucija. Šis klausimas vis dar neišspręstas daugiau kaip 200 metų. Net jei Aukščiausiasis Teismas konstatuoja, kad prezidentas nepaiso įstatymų, bet Kongresas ir (arba) kariškiai to nepalaiko, teismų valdžia yra beveik bejėgė.

Kas lieka? Žmonės. Akivaizdžiausias jų ginklas yra balsavimas. Šį lapkritį vyksiantys gubernatoriaus rinkimai Naujajame Džersyje ir Virdžinijoje gali būti permainingi – kai kuriose valstijose įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimai gali parodyti, į kurią pusę krypsta rinkėjai. Tačiau, kad ir kaip vyktų šie balsavimai, rezultatai mažai paveiks federalinės vyriausybės galią.

2026 m. visi Atstovų rūmai ir trečdalis Senato bus perrinkti. Ar pavyks respublikonams įbauginti demokratų donorus ir kandidatus taip, kaip įbaugino teisėjus? Ar Muskui, Bezosui ir Zuckerbergui priklausanti žiniasklaida nustelbs kairiųjų balsus? Ar rinkimų rezultatai bus dorai surašyti ir apie juos sąžiningai pranešama? Ar pralaimėję respublikonai neatsisakys atsistatydinti? Visa tai realios galimybės. Be abejo, yra jų daug daugiau.

Iki šiol gatvių protestai prieš Trumpą buvo anemiški, nors Bernie’o Sanderso ir Alexandria’os Ocasio-Cortez trumpa verbalinė kelionė po Vakarų miestus jau pradėjo maišyti puodą. Korporacijų, remiančių Trumpą, boikotai nebuvo itin sėkmingi. Girdėjau, studentai mokosi kovos menų, jei ateityje kiltų konfliktai su policija ar Nacionaline gvardija, bet kol kas tai tik gandai. Antikarinis judėjimas 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais buvo veiksmingas, stojant prieš Lyndoną Johnsoną,2 tačiau Johnsonas buvo geraširdiškesnis už Trumpą. Ar gatvių protestai galėtų peraugti į nacionalinį judėjimą?

Daugeliu atžvilgių atrodo, kad esame per plauką nuo diktatūros.

Demokratijos iliuzija

Čia asmeninės emocijos ir košmarų scenarijai vėl susilieja į vientisą vaizdą. Baimė dėl Amerikos ateities ir nerimas, kad Trumpas griauna svarbiausią šalies instituciją, be jokios abejonės, lemia pažeidžiamumą, kurį jaučia daugelis amerikiečių. Beveik kiekviena amžiaus grupė, regionas ir profesija turi dėl ko nerimauti: ar neteksiu socialinio draudimo? Ar bus atimtos mano vaikų studentų paskolos? Ar pernelyg dideli tarifai nesukels recesijos?

Yra ir vėlesnių baimių. Tokie žinovai kaip Timothy’s Snyderis, knygos „Kelias nelaisvės link: Rusija, Europa ir Amerika“ (The Road to Unfreedom: Russia, Europe and America) autorius, ir Anne Applebaum, knygos „Autokratija pagal verslo žiniasklaidą: Diktatoriai, kurie nori valdyti pasaulį“ (Autocracy Inc.: The Dictators Who Want to Run the World) autorė, įspėjo apie Trumpo imperinio prezidentavimo galimybes, o dabar jau daug ką šiurpina panašios vizijos. Taigi, kaip atrodytų Trumpo diktatūra?

Mano galva – ir, tikiuosi, visa tai tik karštligiškas fantazavimas, – Trumpo autokratija būtų gerokai kitokia negu Kinijoje arba Rusijoje. Nors kinai pasitelkia masinį sekimą, o Putinas – nacionalinį pasyvumą, religingumą ir keistą kančios prisiėmimą, verslininkas Trumpas jau parodė, kad jo diktatūra veiktų kaip artimų draugysčių, viešų patyčių, daugiausia turtų ir įtakos telkimo mišinys – trumpai tariant, būtų pasinaudojama Amerikos manija dėl pinigų.

Spaudimas jau prasidėjo. Universitetams grasinama, kad laikytųsi Trumpo nurodymų arba neteks federalinių dotacijų moksliniams tyrimams. Neseniai prestižinis Niujorko Kolumbijos universitetas sutiko, be kitų priemonių, leisti, kad Vidurio Rytų, Pietų Azijos ir Afrikos studijų katedrai vadovautų administratorius iš išorės, nors tai sukėlė pavojų akademinės laisvės principams.3

Advokatų kontoros irgi pasiduoda Trumpo reikalavimams. Paulas Weissas, įsteigęs vieną didžiausių tokio pobūdžio firmų, sutiko atlikti administracijai 40 milijonų JAV dolerių vertės darbą nemokamai mainais į saugumo atlaisvinimus, kad galėtų patekti į federalinius pastatus. Ši „paslauga už paslaugą“ (quid pro quo) turi savotiškai baisoką užgaidą: Paulo Weisso, liberalių pažiūrų advokatų, daugiausia žydų kilmės, kontora sutiko vykdyti sugriežtintus dekretus prieš antisemitizmą, nors tai gali prieštarauti jos pačios žodžio laisvės principams. Negalime negalvoti apie Romos imperatorius prastuose Holivudo filmuose, svajojančius priimti dekretus, skirtus pažeminti ir paniekinti savo priešams.

Palyginimas su Roma galbūt ne toks jau atsitiktinis. Trumpas kalbėjo apie federalinių pastatų pertvarkymą neoklasicistiniu stiliumi, taip tiesiogiai nurodydamas į Romą ir Hitlerio planus nacistinėje Vokietijoje. Jo „auksinių kortelių“ pardavimas turtingiems užsieniečiams, matyt, jau pasiekęs 1000, primena pomėgį užkariauti varžovų lyderius, siūlant jiems Romos pilietybę. Pagal šį scenarijų Kongresas taps (jei dar to nepadarė) toks pat paklusnus kaip Romos įstatymų leidžiamosios asamblėjos, metų metais tvirtindamas konsulų perrinkimus, kad išlaikytų ne demokratijos esmę, bet jos iliuziją. Žymus Harvardo teisės profesorius Adrianas Vermeule’is vieną savo esė skyrė Romos ir JAV teisės panašumams, pareikšdamas: „Amerikos prezidentas labiau panašus į Romos imperatorių negu daugelis norėtų tą pripažinti, ir šis faktas yra įteisintas Amerikos teisėje.“ Ar galima būti tikram, kad net JD Vance’as bus Trumpo pasirinkimas, pakeisiantis jį 2028 m.? Pagal tikrąjį romėnišką stilių labiau tikėtina, kad už scenos laukia vienas iš Trumpo sūnų…

Prieš daugelį metų girdėjau, kaip Slavojus Žižekas aukštino Apšvietos Europos dorybes ir teigė, kad tai vienintelė vieta planetoje, kur neprivaloma tikėti Dievą. Dabar Europa, regis, gali tapti vienintele vieta planetoje, dar turinčia bent dalį demokratinės valstybės, kurią kadaise įkūnijo JAV, atributų. Trumpo pradėtas kerštingas šios valstybės griovimas neleidžia man miegoti naktimis. Kai peržiūrite naujienas, pažvelkite, ar gatvėje nėra amerikiečių. Atrodo, jie irgi nesumerkia akių…