Revizionizmų susidūrimas

Pastaraisiais dešimtmečiais požiūris į Antrojo pasaulinio karo atminimą labai pasikeitė, o dabartiniais drastiško netikrumo laikais, regis, vyksta dar dramatiškesnis praeities perkainojimas.

Praėjus daugiau nei trejiems metams nuo tada, kai Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, o kraštutiniai dešinieji pasiekė nemažai reikšmingų pergalių ES ir už jos ribų, konfrontacijos posovietinėse žemyno dalyse istorinė ir ideologinė šerdis nusipelno skubios analizės. Nors ši auganti priešprieša turi daug šaltinių, ji ir toliau glaudžiai susijusi su skirtingomis Antrojo pasaulinio karo interpretacijomis, lemiančiomis, kaip vertinami jo rezultatai bei pasekmės.

Vokietijos Federatyvinėje Respublikoje 9-ojo dešimtmečio viduryje istoriko Ernsto Nolte’s pateiktas raginimas sulyginti sovietų ir nacių nusikaltimus buvo atmestas kaip „revizionistinis“, tačiau panaši pozicija po 1991 m. tapo vyraujančia tendencija Baltijos šalyse ir kitur posovietinėje erdvėje. Vėl atgavusių nepriklausomybę valstybių politinis ir kultūrinis elitas netrukus pradėjo reikalauti, kad abi totalitarinės XX a. diktatūros būtų pripažintos „vienodai nusikalstamomis“. Kraštus, neseniai išsivadavusius iš Maskvos hegemonijos, galima vadinti „revizionistiniais beveik nuo pat pradžių“. Jų vis labiau stiprėjanti perspektyva kertasi su Rusijos kanonine Didžiojo Tėvynės karo vizija. Jau gana plačiai paplitusi idėja, kad abu totalitariniai režimai yra identiški dvyniai, padarė įtaką ir Europos Sąjungai, kuri, ypač po plėtros, tapo svarbia politine veikėja. Blokas dabar pasirengęs nacionalistinių pažiūrų atžvilgiu taikyti „principingą pragmatizmą“.

Europos Parlamentas 2008 m. paskelbė rugpjūčio 23-iąją stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena. Panašiai ir Europos istorijos namai, Parlamento muziejus Briuselyje, atidarytas 2017 m., pristato tarpukario metus kaip totalitarizmo ir demokratijos kovą. Muziejus, pasirinkęs chronologinį pasakojimą, prieš aptardamas nacizmą, apžvelgia komunistinę diktatūrą ir Stalino kultą. 

Stalinizmo ir nacizmo tapatinimas ir epochinio jų tarpusavio karo 1941–1945 m. perinterpretavimas, įvardijant jį kaip niokojančią ideologinių dvynių konfrontaciją, laikytinas Europos pagrindinės srovės dešiniuoju poslinkiu nuo 1989–1991 metų.

Tačiau atminties kaita buvo daugiasluoksnė ir gerokai dviprasmiškesnė. Kaip aiškiai parodė naujasis amžius, iš tikrųjų susiduriame su dviem revizionizmais, veikiančiais vienu metu – vienas antitotalitarinis, kuris sulygina, užuot palyginęs, kitas antifašistinis, atkartojantis blogiausius sovietų piktnaudžiavimus, kai bet kuris politinis oponentas galėjo būti apšauktas fašistu.

Vidurio Rytų Europos gyventojai troško Antrojo pasaulinio karo baigtį interpretuoti iš naujo per suvereniteto netektį – tai patirtis, susijusi su nuolatine prievarta ir vėlyvu išsivadavimu po 1945 m. Tiesiogines to pasekmes panaikino tik 1989–1991 m. įvykiai.

Kita vertus, Putino Rusija tvirtai laikosi nacionalistinio naratyvo, apsimesdama nekalta auka, bandydama smurtu atkeršyti už tai, ką ji vadina „Vakarų įtakos sferos išplėtimu“ po Šaltojo karo pabaigos.

Vertėtų pabrėžti didėjantį atotrūkį tarp šių dviejų revizionizmų, jau nekalbant apie tai, kad profesionalius istorikų diskursus vis labiau keičia politinė darbotvarkė, grasindama marginalizuoti tyrimais pagrįstą analizę, niuansuotus vertinimus. Liūdniausiai pagarsėjęs tokios tendencijos pavyzdys – Vladimiro Putino „esė“, paskelbta 2021 m., apie rusų ir ukrainiečių istorinę vienybę.

Antitotalitarinis perinterpretavimas po Šaltojo karo pavertė Vidurio Rytų Europą panašia į Vakarų Europą Šaltojo karo metais. Šiandieninis įsitikinimas, kad Europos valstybėms būtinai reikia NATO, o ypač Jungtinių Valstijų, apsaugos nuo piktavališkų Kremliaus ketinimų ir ekspansionistinės politikos, sukelia stiprų déjà vu jausmą. Tas įsitikinimas kelia ypač didelį nerimą Vidurio Rytų europiečiams, bent jau tiems, kurie yra įsipareigoję Vakarų politiniam projektui, nes jiems ir vėl gali pasisekti gerokai mažiau negu jų kolegoms iš Vakarų Europos.

Tačiau, jei Putino vadovaujama Rusija, radikaliai revizionistinė jėga, nori panaikinti Šaltojo karo rezultatus ir atkurti imperijos „galią ir šlovę“, Sovietų Sąjungos žlugimas galėtų būti įspėjimas, kad imperiškumo perteklius būna lemtingas. Čia svarbi Lenkijos ir Vengrijos sovietizacija po Antrojo pasaulinio karo. Juk tos valstybės pirmosios pasitraukė iš komunistinės vienpartinės vergijos 1989 m., o jų pasitraukimas sukėlė netikėtą domino efektą. Dar svarbesnė nesena Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos praeitis – ten kilę sąjūdžiai lėmė SSRS žlugimą 1991 m. Kitaip tariant, liūdnai pagarsėję 1939 m. Molotovo-Ribbentropo pakto slaptieji protokolai irgi slėpė imperinio pertekliaus užuomazgas.

Tai atskleidžia dar vieną dabartinių politinių lūžių aspektą, kuris Vidurio Rytų Europos istorikus ir žavėjo, ir glumino. Tai susiję su skirtumais tarp šio įvairiapusio regiono šiaurinės (arba Šiaurės Rytų) ir pietinės (arba pietvakarinės) dalių.

Šiaurinės (įskaitant Rumuniją) valstybės, kurias tiesiogiai paveikė Molotovo-Ribbentropo paktas ir kurios šimtmečius galynėjosi su Rusijos imperializmu, šiandien yra Vakarų opozicijos revanšistinėms Kremliaus ambicijoms priešakyje. Tai nestebina.

Mažiau akivaizdu, kodėl pietvakarių valstybės, tokios kaip Slovakija, Vengrija, Serbija, užima vieną dviprasmiškiausių pozicijų Europoje žiauraus Rusijos karo prieš Ukrainą atžvilgiu. Tai, kad jos nebuvo Molotovo-Ribbentropo pakto ir jo slaptojo protokolo taikinys, iš dalies paaiškina šį dviprasmiškumą, bet neabejotinai yra ir daugiau priežasčių.

Atrodo, dabartinė agresyvi neoimperialistinė aplinka orientuojasi į imperinį valdymą, kurį netolimoje praeityje lydėjo masinis smurtas. Tai didina arba opozicinį nusiteikimą, arba pasipriešinimą. Nors įvairūs Vidurio Rytų Europos veikėjai sutaria, kad okupacija ir užsienio dominavimas niekada neturėtų pasikartoti, jų taikomos strategijos šiam tikslui pasiekti smarkiai skiriasi. Skirtinga patirtis, sukaupta 1939–1941 m.,  suskaldė Vidurio Rytų Europą, bet vis dar nėra tinkamai įvertinta.

Žinoma, būtina užimti ryžtingą poziciją agresorių atžvilgiu. Tačiau šiuo metu svarbiausias – galbūt ne iki galo įveikiamas – uždavinys Vakarams yra sukurti taikos strategiją.

Rašau tai 2025 m. balandžio pabaigoje, tvyrant dideliam netikrumui. Tiesioginės šio netikrumo priežastys, žinoma, yra visiškai neapgalvota, nerimą kelianti Donaldo Trumpo antrosios kadencijos JAV prezidento poste pradžia. Baiminamasi, kad dvi pagrindinės Šaltojo karo supervalstybės gali netikėtai suartėti, dėl to smarkiai nukentės ukrainiečiai ir apskritai visi europiečiai. Tokia radikaliai nauja ateitis greičiausiai paskatins naujas praeities interpretacijas.

Tačiau kalbant apie politiką istorijos atžvilgiu, Vidurio Rytų Europoje yra dar viena svarbi dabartinio netikrumo priežastis – Vokietijos atminties kultūros krizė. Visų pirma, daugiau jokiai šaliai nepavyko taip sėkmingai sukurti (post)nacionalinio identiteto, kaip tą padarė Vokietijos Federacija daugialypėmis pilietinės visuomenės pastangomis. Bet šis savikritiškas šablonas, pagrįstas atminimu apie „tėvų nuodėmes“, pastaraisiais dešimtmečiais nuolat diskutuojamas ir gana dažnai atmetamas, ypač Vidurio Rytų Europoje.

Kanoninis Antrojo pasaulinio karo atminimas Vokietijoje susijęs su genocidinės nacių politikos karo metais pagrindinėmis aukomis, ypač pagerbiami žydai ir sovietų piliečiai. Tačiau dabar žinome, kad pernelyg atlaidus požiūris į vėlesnius pagrindinių nacių aukų grupių, visų pirma Rusijos Federacijos ir Izraelio Valstybės, politinius veiksmus akivaizdžiai leidžia joms nesilaikyti universalių normų.

Daugeliui (ir šių eilučių autoriui) vienas skaudžiausių potyrių pastaraisiais metais buvo suvokimas, koks gilus šis prieštaravimas. Tai nėra priežastis atmesti savikritišką šabloną, esantį Vokietijos atminties kultūros centre. Tačiau tai neabejotinai reikalauja skubiai išnagrinėti ne itin sveiką politinį jo poveikį. Jei „vokiškas atminties modelis“ gali vesti į tokias moralines ir politines aklavietes, tai ko tikėtis iš Vidurio Rytų Europos tautų, kur kas labiau puoselėjančių nacionalistines nuotaikas ir apimtų baimės dėl pavojingos kaimynystės?

Atsakymas į šį klausimą priklausys nuo būsimos globalios politinės dinamikos ir jos poveikio regionui. Bet kokiu atveju Antrasis pasaulinis karas ir toliau bus svarbus įvykis Vidurio Rytų europiečiams, desperatiškai ieškantiems orientyro vis painesnėje pasaulio realybėje.